mė Pratar ku. nesun štėje i a s i ėje aik ?V l s u a i ž m d , s i usia d tai jau reikalų a s i ų k r i e o k g k o j i, ri ioje – užinot ir netu Pasirink bū k min ę o t v Nori s s a i s d t i . ir a eitai ipala kaNueik per gr isi ats pie va v u a t i r a a a j k k o galv entę, i, bet u nebe per šv tingia a j a s k e ė t n jų. o kas akis. ai žm ie ryto k p , kai lai a ą o sirišk d t ž n s u a ą l r a m i v ne ištį lina tent tą ną, bet dar odą ra bia ak u u j a g k e i p m d ve a tį. Ši pasii rykštę egu ta ą nak i dabar T ž . d i O t ū y ? g Jau rk į emat žmopasine ieko n liuoja n u s č o i m s n r e i u ui š Turi os šv aplink s iš dien e : n a , s i is . is tam prieša osfera i neba ą m a j t s o i a k v i rs vieną džiug tamsa kas no gyva, statyk s i o u r a k i y g u v r r t atsa nės, . Net štai sų pir k eiti – atviru delnu ė ū j d , a r a P rank avo nką sausa ausk s iesk ra l t a g š t i i l r i , š P ą t ki bus po ikibs. s. Tai venose ai sus m i i g o u j u s , a i s ą j id ai ūsi at s, deln . Jei b esa? o t i susipin k era, ti to esį į G e i . į r p d šir są dėm i t v n a delną k l k e a u si. Sut jusi pl ėgti. T oda pa tu pasiruošu leidžiatės b ūs Gerai, as – j k n a r sias sukibu 9
nieko nematai, bet tas, kuris laiko tavo ranką, viską mato: argi tai gali būti pavojinga? Jūs bėgate, kiek kojos įkabina. Pajusk plaukus plaikstantį vėją, užuosk šventišką orą, įsiklausyk į plepančius žmones. Lėk pasišokinėdama, tavo kojos pakyla į orą ir nusileidžia žemėn, paskui vėl pakyla, vis greičiau ir greičiau. Jautiesi, lyg skristum. Nebemąstai, bėgi, skuodi, šokinėji, rodos, žemė po kojom pati padeda atsispirti ir kilti vis aukščiau. Rėk iš džiaugsmo, kiek plaučiai neša. Skonėkis šiuo jausmu, gerdama į save orą. Mėgaukis juo. Nes tada, kai atsikelsi kruvina nosimi, nubrozdintais keliais, venose tvinksint adrenalinui, prisiminimas apie didelę laimę mažumėlę padės. Nesvarbu, ar tu mergina, ar vaikinas, – prašau, niekada nedaryk šios klaidos. Niekada nesileisk bėgti su nepažįstamuoju.
10
1
telės s o u j s Rausvo ... pinigų ų t ė r trų dė ę tu s i s e u l p p i o, s, au ne skausm pagaliau ji daugi o u u n a d r , i i ystis s, išle avimo s. nis sk karšči i Velnia c o testa u o k e u m f n u n t i i š z a ė t e v n d Vais me bu oje, – rsčių, i u a t n v ū o t b v a or ane .. Jei nks žutė, p ksantis į m pirkti. škia li i e e n r s r i o a sp vard ozity lėjom dabar ra. Jos ž ją p ito ga g u k e l i o s A s i u – V Ji tik sako mači nės, – nesu alvos? s g : e o s š l r ą a i r k v y sios d be rei asistat griuvo p e u n : s a i j r i a , alvo uk Nam mumą ir pag , bet j gaus. a ą i o k m m z o i ž u ptim nusij ano vesnio apie o čiais, jau m e u t p b l n i a e l k b e o – trukt s. Čia ksmum žesniu n i a l r g o sim as nu augė sia dr siejam u t a a i e r n e . jis okiu ulyje ano g šalia t a – m ų pasa r i ą g č j e n l i a A m dam r taip, si turė o u i Šiaip a g u ia ko tirniu bai dž s a l o š t a ir r pakin etu. , jei da esų a s otu m i i v k r š a u k k ą u , j s simą si lgiu į u klau ūtų pa d b Pažve o u n a d už a ti, m niu ir je situ mąsty o i i a k i žvilgs o v t i la mas čiau b įmano s a įsteng i s u kvailia rodęs cijoje:
11
– Ar jis suprato, kad mums iš tikrųjų reikėjo tik testo? Alegrą tai pralinksmina ir ji nusikvatoja (įrodydama tai, ką apie ją sakiau anksčiau). Bet juokas toli gražu ne reiškia, kad ji nesuvokia tikrovės, – draugė iškart ciniškai ir taikliai mesteli: – Nežinau, ką vaistininkas apie mus pagalvojo, – la biausiai jam rūpėjo vis auganti sąskaitos suma. O tada subtiliai kaip vežikas drebia: – Tai ką, pasiruošusi myžtelėti? Vien mintis apie siusiojimą ant tos rausvos ir baltos lazdelės atima žadą. Tarytum kažkas būtų spyręs tiesiai į saulės rezginį. O smūgius aš paprastai puikiai atlaikau. Aš – sportininkė. Niekaip nenubėgtum pusantro kilome tro per trumpiausią laiką provincijos čempionate, jei ne mokėtum kentėti ir nepasiduoti. Visą žiemą sporto klube nelankytum kikbokso treniruočių, jei neįstengtum ne tik smūgiuoti, bet ir atlaikyti smūgių. Bet čia viskas kitaip: mintis apie porą ląstelių, susijun gusių mano gimdoje (ir ketinančių daugintis), visiškai užima man kvapą, smogia iš nugaros ir parbloškia ant žemės. Ir visa tai vos per kelias sekundes. Mielai paverkčiau, bet kaip galiu žliumbti, kai Alegra spokso man į veidą, už vonios durų loja šuo, o po va landos jos tėvai su broliuku grįš iš paplūdimio? Draugės balsas ir mano smegenys man liepia: – Prisipildyk šlapimo pūslę! O dabar ištuštink ją! Nutariu pasistengti. – Duok dar vandens ir, būk gera, liepk savo šuniui už sičiaupti! 12
Alegra pakyla nuo bidė, kur buvo prisėdusi, paduoda vandens butelį nuo veidrodžio lentynėlės, pradaro vo nios duris ir užrinka: – Geizeri, nustok! Didžiulis niufaundlandas suinkščia ir nosimi pamėgi na atidaryti duris, bet Alegra švelniai išstumia jo snukį keliu. Geizeris dėbteli į ją ilgesingu žvilgsniu, bet pama tęs, kad nesuminkštino šeimininkės, atsitraukia pasprau dęs uodegą tarp kojų. Tasai didžiulis gaurų kamuolys nusiridena terasos kryptimi. Net nuo vonios krašto, ant kurio kiurksau it prikaustyta, kone užmatau popiečio saulėje žvilgančią jūrą. Užsiverčiu ir išmaukiu visą butelį, o Alegra nesiliauja zyzusi: – Tai ką, Perla, pasiruošusi? – Atnešk man stiklinę, – paprašau kaip nuteistasis my riop, reikšdamas paskutinį norą. – Dar vandens? Ką tu ten turi pilve? Gal cisterną? Skersai į ją dėbteliu – priartėjus tiesos akimirkai ėmiau baisiai nervintis. – Noriu į ją pasiusioti. Dabar net Alegra neranda priežasčių kvatotis. Atvirkš čiai, ji pasipiktina: – Negi ketini siusioti į stiklinę, iš kurios geriama? – Matei šitą? – paklausiu be reikalo pakeltu balsu ir pamojuoju testu jai po nosim. – Aš pernelyg susijaudi nusi – negarantuoju, kad pataikysiu tiesiai ant jo... Neži nau, ar aiškiai pasakiau. Many viskas prasiveržia, nebegaliu sustoti. Dar spiges niu balsu priduriu: 13
– Nori viską žinoti? Aš net negarantuoju, kad užsiu siosiu ant jo tiek, kiek reikia, tad jau geriau pričiurkšiu į stiklinę ir paskui įmerksiu testą. Dabar aišku? Kai aš pratrūkstu, Alegra kaip visada prisiima logiškai mąstančiosios vaidmenį. – Ramiau, ramiau! Manau, tu taip jaudiniesi, nes iki galo nesupratai instrukcijų... Nutraukiu ją ištiesdama abi rankas. Tų instrukcijų skaitymas man buvo vienas sudėtingiausių dalykų šioj žemėj. Nepaisant to, kad dešimtą klasę baigiau aukš čiausiais pažymiais, kuo toliau skaičiau, tuo mažiau su pratau. Jau suabejojau savo protiniais gebėjimais. Kad įkąstum viską iš pirmo karto, mažų mažiausiai reikia būti baigus mediciną ir inžineriją. Galiausiai Alegra perskaitė jas už mane ir paaiškino rodydama paveikslė lius. Ko gero, esu veikiama hormonų audrų, todėl ir ne įstengiu mąstyti. Betgi aš negaliu būti nėščia. Ne, tik ne nėščia! O tiksliau, „pastojusi“, kaip parašyta baisiosiose instrukcijose. Kad ir kaip būtų, šį klausimą tuoj išsiaiš kinsim. Mane nuo tiesos skiria tik vienas siusiukas. Tad tebūnie. – Gal turi nors vienkartinę stiklinaitę? – taikiai pa klausiu, nepraradusi vilties išsiprašyti stiklinės. – Reikėjo mums jų nusipirkti... – atsidūsta Alegra. – O tu labiau pasitikėk savo kūnu: tiesiog imk ir pamėgink pasiusioti ant to nelemto daikto! – Lengva tau kalbėti! Testas tai ne tavo! – Klausyk, Perla, tu jau valandą atidėlioji, anksčiau ar vėliau turėsi tai padaryti! 14
Šimtąjį kartą atsidūstu, nusismaukiu kilpinio audinio šortukus, atsisėdu ant klozeto ir įsispoksau į užuolaidėlę ant lango. Kaip sunku... Atsisuku į Alegrą. – Gal galėtum išeiti? – Liaukis, nesimaivyk! Kartu ėjom į tualetą kokį mi lijoną kartų. – Taip, bet šįkart viskas kitaip: man neišeina, kai į mane žiūri! Kai tik baigsiu, iškart tave pašauksiu, – sakau drebančiu it nesuderinto smuiko stygos balsu. Alegra purkšteli ir išeina, bet žinau, kad stovi už durų įtempusi ausis, pirštais liesdama Geizerio nosį. Po trisde šimties sekundžių sušunku: – Viskas! Nebuvo paprasta, nemaniau, kad įstengsiu, bet visgi pataikiau tiesiai ant lazdelės ir pakankamai ją sušlapi nau. Nuvarvinu testą ir padedu ant kriauklės. Įsistebeili ju į mažąjį ir į didįjį langelius, lyg minties galia pajėgčiau nulemti rezultatą. Pasiruošiu laukti tris ilgiausias minu tes savo gyvenime. Po minutės ir penkiasdešimties sekundžių kažkas ima ryškėti, aš užsidengiu akis – kaip vaikystėje, kai per fil mus imdavo šaudyti. Menki drąsos likučiai ištirpsta kaip sniegas atokaitoje. Norėčiau ką nors pasakyti, bet tik iš lemenu: – Tu pažiūrėk! Alegra nuryja seiles ir trukteli nosimi. Taip suspau džia man ranką, kad vos nesutraiško pirštų. – Man atrodo, matau vieną labai ryškią rausvą juoste lę, o šalia jos – aiškų kryželį. 15
Man išdžiūsta gerklė. – Tai yra?.. – Tai yra... – ji paieško tinkamų žodžių. – Mergyte, re gis, neprašovėt pro šalį. Sakoma, kad ciklono viduryje tvyro visiška ramybė, ten sustoja laikas. Dabar aš taip ir jaučiuosi – lyg ciklo no aky. Pasaulis aplink mane griūva, bet mano mintys sulėtėja. – Aš nėščia? Alegra atsako sudrėkusiomis akimis: – Pasak instrukcijų, devyniasdešimt devyniais pro centais. Kažin kodėl man nesinori verkti. Nukrečia šaltis, lyg būčiau pamiršusi savo kūną šaldiklyje.
16