Issuu

Pirmas skyrius

Kava, arbata arba aš

u savo vyru prancūzu permiegojau įpusėjus pirmajam pasimatymui. Sakau – įpusėjus, nes jau buvom papietavę, bet kavos dar neužsisakę. Pasirodo, tai buvo lemtingas momentas, daug svarbesnis mano būsimai laimei nei metai, praleisti koledže ar su geru psichiatru. Klausimas buvo pateiktas labai nerūpestingai: panašėjo į lietų. Galėjom prasėdėti jį kavinėje arba, kadangi vyro butas buvo netoliese, jis galėjo išvirti arbatos. Tada dar nežinojau, kad amerikietės Paryžiuje buvo laikomos kekšėmis, kurios būdamos blaivos užsiiminėja tuo, ką anglės darytų tik nusigėrusios. Man tai atrodė paprastas pasirinkimas; aš mėgstu arbatą. Atminkit, aš nesu tokia mergina. (Arba bent jau nebuvau.) Nesu audringų vakarėlių mėgėja, kuri dulkinasi su vyrais kiekvienai progai pasitaikius ir dažosi lūpas, žvelgdama į priešaušriu sustabdyto taksi užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Aš esu mergina, su kuria dėl šeštadienio tariesi trečiadienį. Mergina, kuri skaito Miltoną, todėl, kad įdomu, ir pamačiusi atpažįsta šakutę žuviai valgyti. Flirtuoti galbūt ir sutikčiau, bet tik nekaltai, kaip devynioliktajame amžiuje – „pabučiuok į ranką ir pakviesk pašokti valso“. Dažniausiai esu mąstytoja, nuolat nerimaujanti mergina. Kadangi esu ir niujorkietė, pastarasis mano bruožas dar ryškesnis. Bet tai nereiškia, kad nesu laisvos dvasios. Tik mano laisvoji dvasia turi penkmečio planą. Padavėjui tušinuku skaičiuojant mūsų sąskaitą ant popierinės staltiesės, aš dar kartą žvilgtelėjau į priešais sėdintį žavų nepažįs7

E l i z a bet h B a r d

tamąjį. Gvendalis. Gven-DA-lis. Nejau visą popietę kirčiavau ne tą jo vardo skiemenį? Ką gi. Jis buvo aukštas, tankiais, apykaklę siekiančiais plaukais. Pakaušyje styrojo nepaklusni plaukų sruoga; tikriausiai ji styro dar nuo tada, kai jam buvo penkeri. Jo megztinis aukšta atlenkiama apykakle buvo šilto pieno spalvos. Šalia ant tuščios kėdės gulėjo kieta tamsiai mėlyna kepuraitė – tokias kepuraites 1932 metais apsnigtose Čikagos gatvėse nešiojo laikraščius pardavinėjantys berniukai. Nors jis buvo europietis, matėsi keistai tobuli dantys, ir nors dar buvo tik pirma po pietų, jau galėjau pastebėti kylantį jo barzdos šešėlį. Stengiausi nespoksoti, bet jo šviesiai rudos akys atrodė lygiai tokios pat spalvos kaip mano. Kaip ir per kiekvieną pirmąjį pasimatymą, težinojau keletą gundančių smulkmenų. Jo keistas vardas kilęs iš Bretanės, Prancūzijos Lamanšo pakrantės. Jo šeima gyvena Sen Malo, provincijos uostamiestyje, iš kurio jis paspruko kiek galėdamas greičiau. Jo anglų kalba buvo pakenčiama, kur kas geresnė nei mano koledžo laikų prancūzų, bet su australišku akcentu, kurį jis įgijo atlikdamas karinę tarnybą Prancūzijos ambasadoje Kanberoje. Jis atrodė drovus ir rimtas, bet veidą lengvai nušviesdavo plati šypsena, – tai, ką aš pasakydavau, jam dažniausiai atrodė žavu. Mes susipažinome rugsėjo pabaigoje Londone vykusioje mokslinėje konferencijoje „Skaitmeniniai humanitarinių mokslų ištekliai“. (Ar žinote dar mažiau vilčių teikiančią vietą sutikti savo gyvenimo meilę?) Jis buvo bebaigiąs kompiuterių mokslo doktorantūrą; aš buvau bepradedanti dailės istorijos magistrantūros studijas. Pastebėjusi jį „Finegano budynės“* nuorodų sistemos seminare, iš karto supratau, kad jis europietis. Amerikiečiai yra pernelyg skaistaus veido, anglai išbalę ir susiglamžiusiais drabužiais. Atsižvelgdama į ūgį (ir į bjaurią šviesiai mėlyną neperpučiamą striukę, kurią jis vilkėjo), palaikiau jį vokiečiu, * XX a. airių rašytojo ir poeto Džeimso Džoiso ( James Joyce) romanas.

P I E T Ū S P ARY Ž IU J E

bet tamsūs plaukai, kampuotas žandikaulis ir maži akinukai kuždėjo café cremè*. Paskutinę konferencijos dieną susidūriau su juo ant laiptų. Mes, amerikiečiai, turim nuostabų šunišką sugebėjimą prieiti prie visiškai nepažįstamų žmonių su didele šypsena ir kvailu klausimu. Retai kada tam priešinuosi, – daugeliu atvejų tai yra talentas. Paklausiau, kokia jo mokslinio darbo tema. Toliau inicia tyvą perėmė jis. Pirmyn ir atgal skraidė meistriškai parinktų žodžių elektroniniai laiškai. Vieną netgi parašiau prancūziškai, iš anksto maldaudama Gvendalio ištaisyti gramatines klaidas. Ir tik po kelių mėnesių jis ryžosi man pasakyti, kad corrigez-moi labiau reiškia ne „ištaisyk klaidas“, o „surišk mane ir pakutenk šluotele dulkėms valyti“. Vidurinės mokyklos vadovėliuose išties turėtų būti išnaša. Gruodį jau sukūriau priežastį atvykti į Paryžių – dėl laikinųjų parodų. Ir dabar mes čia pietavome. Gvendalis restoraną parinko strategiškai. Bouillon Chartier yra devintame rajone įsikūrusi gan paprasta valgykla. Amerikietei tai priminė Paryžių iš kino filmų. Į siaurą arkadą tarp kinų restorano ir pâtisserie** įspraustas Chartier veikia nuo 1896 metų ir tarnauja tam pačiam tikslui kaip anksčiau – pamaitinti minias žmonių prieš pasivaikščiojimą dėmesio vertais Didžiaisiais bulvarais. Salė buvo didžiulė, triukšminga ir sausakimša. Gvendaliui braunantis prieky manęs pro sunkias besisukančias duris, aprasojo akiniai. Sienos buvo šviežio sviesto spalvos, o šviesa, sklindanti iš dešimties gaublio formos didžiulių šviestuvų, buvo daug ryškesnė nei pilkšva Paryžiaus popietė, kurią palikome lauke. Čia turėjo būti du šimtai žmonių; visi su peiliais ir šakutėmis, kuriuos laikė kažkur tarp savo burnos ir kaimyno nosies (tikriausiai norėdami ką nors * Kava su grietinėle (pranc.). ** Kepyklėlė (pranc.).

E l i z a bet h B a r d

akcentuoti). Stalai buvo sustatyti grupelėmis ir atskirti tamsiomis medinėmis pertvaromis tarsi geležinkelio stoties laukiamajam; o virš valgytojų galvų spindėjo varinės skrybėlių lentynos, apkrautos sulankstytais paltais, krepšiais ir karančiais šalikais. Padavėjai atrodė taip, tarsi būtų skubėję į traukinį. Vilkintys baltais marškiniais ir juodomis liemenėmis, jie laviravo, stengdamiesi su niekuo nesusidurti, dažnai vien sulenktu nykščiu išlaikydami keliolika porcijų sraigių, burgundiško jautienos troškinio ir pyrago su romu. Prie sienos stovėjo mažos sunumeruotos lentynėlės, kur kadaise nuolatiniai klientai laikydavo linines servetėles. Stalai buvo gan maži – padėjęs alkūnes ant krašto, būtum lengvai pasiekęs kitoje stalų eilėje sėdinčio žmogaus rankas. Nors niekada nebuvau lankiusis šioje salėje, kažkas joje man buvo stebėtinai pažįstama. Europa darė man tokį poveikį nuo tada, kai pirmą kartą išlipau iš lėktuvo, studijuodama koledže. Čia labiau jaučiausi savimi: tarsi mano meilė dailei ir istorijai būtų buvusi įgimta, o nesugebėjimas įvardyti naujausios roko grupės nieko nereiškė. Paryžiuje praeitis niekada tavęs nepalieka: tu į ją žvelgi, per ją eini, ant jos sėdi. Vos susilaikiau nepačiupusi Gvendaliui už rankos, kai siauru taku priartėjome prie durų: Atleiskite, pone, negalėjau nepastebėti; grindinio akmenys prie jūsų durų yra senesni už mano šalį. Ši mintis mane sužavėjo. Visuomet buvau šiek tiek senamadiška. Jaukiai jaučiuosi senose vietose. Laukiant, kol vienas greitaeigių padavėjų priims mūsų užsakymą, pasiteiravau Gvendalio apie jo mokslinį darbą. Iš skurdžios informacijos, kurią jis suteikė mums susipažinus, žinojau, kad tai susiję su filmų ir vaizdo medžiagos glaudinimu internete. Tiesą sakant, siekdamas mokslinio laipsnio, jis jau buvo įsidarbinęs Prancūzijos nacionalinio radijo ir televizijos archyve. – Glaudinimas yra kolektyvinės atminties klausimas, – tarė jis, žaisdamas su riekele prancūziško batono, paimto iš pintinėlės ant stalo. – Kai nusprendi, ką kultūra norėtų pasilikti, turi nuspręsti, ką ji norėtų pamiršti. 10

P I E T Ū S P ARY Ž IU J E

Garbės žodis, jis galėjo niūniuoti kad ir populiarias melodijas. Negaliu pasakyti, kad nesiklausiau, bet daugiausia stebėjau jo veidą. Man patinka stebėti, kai žmonės kalba apie jiems svarbius dalykus, ypač jei aš apie juos nieko nenusimanau. Kiek vakarų praleidau Niujorke, suviliota kokio nors vaikino kalbų apie nanotechnologiją, Kirkegorą arba apie keliones traukiniais be bilieto ir klajoklių stilių Šiaurės ir Pietų Dakotoje. Žinau, ne visus žavi toks susipažinimo būdas, bet protingi žmonės man visuomet buvo seksualūs. – Oho, tai žavu, – vėl ištariau tą patį žodį. Metas padaryti galą perdėtam amerikietiškam entuziazmui. – Ar žinai, ką veiksi baigęs? – linksmai paklausiau. – Esant tokioms interneto galimybėms, tikriausiai turi daugybę pasiūlymų. Jis prisimerkė ir lengvai pakreipė galvą, tarsi negalėdamas apsispręsti, ar girdi mano balse sarkazmą, galbūt aš iš jo tyčiojuosi. – Taip, – pasakė jis juokdamasis (ar aš pajutau kartėlį?). – Daugybę pasiūlymų. Akivaizdu, jis nebuvo pratęs prie tokio optimistiško savo ateities vertinimo. Peržvelgiau valgiaraštį, jausdama palengvėjimą, kad nors ir nesimokiau prancūzų kalbos nuo antro koledžo kurso, vis dar atpažinau beveik visus žodžius. Chartier restorano valgiaraštyje buvo daug klasikinių patiekalų: žlėgtainis ir kotletas, ant grotelių keptas ešerys su pankolių sėklomis, saldi kaštonų piurė ir vyne mirkytos slyvos. Kokia mergina atsispirtų restorano žavesiui, galėdama užsisakyti indelį crème chantilly – paprastos plaktos grietinėlės desertą? – Tikriausiai pasigedai viso šito, gyvendamas Australijoje, – pasakiau. – Turėjom savų triukų, – tarė Gvendalis sąmoksliškai šypsodamasis. – Į ambasadą diplomatiniu paštu mums siuntė kamambero ir žąsų kepenėlių pašteto. Kadangi tai Prancūzijos valdžios nuosavybė, Australijos muitinė negalėjo tikrinti. Itin slapti apsauginių sistemų kabeliai ir sūris. – Turėjo būti didelis lagaminas. 11

E l i z a bet h B a r d

– Prieš Kalėdas jis išties išsipūsdavo, – pasakė jis. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau taip išalkusi. Tiesą sakant, Londone moteris gali mirti iš bado. Ir ne tik dėl maisto, – arbata ir skrebutis puikiai tinka pagirioms, – bet dėl vyrų. Kad ir kokie pasipuošę ir žavūs būtų anglai, jie turi išskirtinį gebėjimą priversti moteris jaustis nematomas. Jie arba žiūri per jus kiaurai, arba pasigėrę stumteli. Vienintelė šiluma sklinda iš apgailėtinų dujų židinių (ir poros bokalų alaus). Teko mokytis Britanijoje ir anksčiau, tad turėjau būti pasiruošusi, bet laikas ir atstumas apgaubė pilką dangų, pilką mėsą ir žilstančius vyrus jaukiu švytėjimu. Sugrįžau į Londoną tik trims mėnesiams, bet jau pati pradėjau jaustis papilkėjusi. Padavėjas nutėškė ant stalo mano pavé au poivre*. Lėkštė neatrodė įspūdingai – gabalas mėsos ir vienoje pusėje nerūpestingai sukrauta riebių keptų bulvių krūvelė. Bet atpjovus pirmą kąsnį kažkas nutiko – jokio pasipriešinimo, nė mažiausio. Peilis slydo per mėsą; po itin plona traškia plutele pasirodė minkštas raudonas vidurys. Stebėjau, kaip rožinės sultys suteka į sviestinį pipirinį padažą. Gvendalis pakėlė akis. Matyt, iš malonumo garsiai aiktelėjau. – Nesuprantu, kodėl Anglijoje negalima gauti tokio kepsnio, – ištariau, stengdamasi neaplašinti megztinio, nors ir skubėjau prikišti pirmą kąsnį prie burnos. – Manau, kad po kempinligės jie draudžiami. Šakutė ir peilis sustingo ore, kol druska, riebalai ir kraujas nusėdo ant mano liežuvio. Nenorėčiau sumenkinti Gvendalio žavesio, bet pradėjusi valgyti tą nuostabų kepsnį pasijutau pusiaukelėje į jo namus.

S Mažas studentiškas Gvendalio butukas buvo smėlingame dešimtame rajone, o tą gatvę dėl neteisėtų naujakurių gretimuose * Pipirinis kepsnys (pranc.).

P I E T Ū S P ARY Ž IU J E

namuose telekomunikacijų bendrovė vadino la rue des squatters. Tai nebuvo Paryžius iš atviruko, bent jau kol kas. Mes praėjom suodžiais išteptą ir grafičiais aprašinėtą Rytų geležinkelio stoties fasadą, tada aukštu japoniško stiliaus tiltu perėjome į kitą Sen Marteno kanalo pusę. Nuo medžių krito šlapia migla. Aš net nežinojau, kad Paryžiuje yra kanalas. Užkopus du aukštus sraigtiniais laiptais į viršų, buvo Niujorko dydžio butas – maloniai ankštas, vienas didelis kambarys su plona pertvara viduryje ir plastikinėmis sulankstomomis durimis, vedančiomis tiesiai nuo šaldytuvo į lovą. Nuo apkrautos knygų lentynos Gvendalis paėmė seną arbatinuką. Subraižytas metalinis paviršius ir gracingas kaklelis kuždėjo, kad tai šeimos relikvija. – Arbatinukas priklausė mano seneliui, – pasakė. – Jis žuvo per karą Indokinijoje, iškart po mano mamos gimimo. Viršuje buvo perlamutrinis skridinėlis, kuris saugojo pirštus, kad nenudegtų atidarius arbatinuką. Padėjau paltą ant čiužinio, ištiesto ant grindų, ir pakračiau plaukus tarsi permirkęs kačiukas. Gvendalis jau buvo virtuvėje. „Virtuvė“ – labai kilniai pasakyta; tai tebuvo linoleumo stačiakampis, ant kurio stovėjo bufetas su šaldytuvu vienoje pusėje ir kriauklė bei viryklėlė kitoje. Jis ištraukė šviežių mėtų ryšulėlį iš stiklinės prie kriauklės ir įjungė elektrinį virdulį. Virdulys pradėjo šnypšti ir burbuliuoti. – Tai svarbus žingsnis, – tarė jis, pildamas verdantį vandenį ant mėtų lapelių, nuo kurio šie suglebo. – Taip pašalinamas kartumas. Kai Gvendalis įkišo galvą į bufetą, ieškodamas cukraus, aš apsidairiau aplink. Čia stovėjo smėlio buteliai iš jo kelionių po dykumą Australijoje; atvirukas su Marčelu Mastrojaniu, stebinčiu praeinančias merginas. Visur buvo knygos – filosofijos (kas sieja prancūzus su filosofija?), literatūros, knyga apie amerikiečių 13

E l i z a bet h B a r d

muzikines komedijas (hmm) ir knyga Hollywood, mode d’emploi*. Šalia stereogrotuvo gulėjo trys lavos gabalėliai – raudonas, juodas ir panašus į in ir jang, kur raudoni ir juodi lašeliai susilieja į vieną visumą. Gvendalis atidarė žaliosios arbatos dėžutę, šiek tiek pasėmė ir įbėrė į arbatinuką, prieš tai įmetęs kelis gabalėlius cukraus. Jis man pasakojo apie konferenciją Orlande, Floridoje, iš kurios ką tik buvo grįžęs. – Registratorius buvo apsirengęs Ančiuku Donaldu, – tarė jis, įdėdamas nuplikytų mėtų. – Maniau, kad man prasidėjo haliucinacijos. Vienintelė interneto jungtis buvo vaizdo žaidimų salėje, ir vienintelis laikraštis, kurį pavyko rasti, buvo Disney Journal. Tarsi visa visata būtų sukurta penkiamečiams. Papasakojau jam apie savo pirmąją kelionę į Paryžių su geriausia drauge, kuri netoleravo laktozės ir buvo beveik vegetarė. Mes apsistojom aptriušusiame studentų bendrabutyje penktame rajone. Mūsų didelės lovos viduryje žiojėjo skylė, o iš čiaupo tekėjo rūdžių spalvos vanduo. – Prieš Dievo Motinos katedrą asilas apkramtė mano kašmyro megztinį. – Ką jūs valgėte? – paklausė Gvendalis, stengdamasis įsivaizduoti Paryžių be pieno ir mėsos. – Mangų šerbetą. Visą tą laiką mano galvoje vyko kitas pokalbis. Mudu beveik nepažįstami. Gal turėtume palaukti. Aš girdėjau savo senelės balsą. Jei tau jis patinka, pasiųsk namo. Tai skambėjo taip kvailai, kad aš, ko gero, papurčiau galvą. Netikėtai supratau kiekvieno vyro, kurį po karštų glamonių ant užpakalinės taksi sėdynės esu palikusi ant šaligatvio, nusivylimą. Europiečiai į seksą žiūri su tam tikru nuoširdumu; tą galima pajusti iš žvilgsnių, kuriais jie tyrinėja vienas kitą metro, iš porelių bučinių ant šaligatvio – tai taip... normalu. Jei dabar išeičiau, jis manęs nepalaikytų miela mergina, kurią būtų * „Holivudas, naudojimo instrukcija“ (pranc.).

P I E T Ū S P ARY Ž IU J E

galima vesti (ir vėl žodžiai, kuriuos pasakytų mano senelė). Jis pagalvotų, kad esu mergina, nesugebanti pasiimti to, ko iš tikrųjų nori. Ir jis būtų teisus. Žvilgtelėjau pro langą į mažą vidinį kiemelį. Vaikščiojimas nepažįstamomis gatvėmis apsuko man galvą. Nesuvokiau, kur esu. Jaučiausi tarsi įgavusi diplomatinį imunitetą. Aš nesupratau šių taisyklių; tai kaip galėjau jų laikytis? Iš kažkur atsirado mažos stiklinės auksiniais krašteliais. Netrukus sužinosiu, kad daiktų laikymo vieta Paryžiuje yra didelis išradingumas. Viskas čia kišama į pačius keisčiausius kampelius ir plyšelius. Jis pylė arbatą iš ketvirčio ar pusės metro aukščio, paviršiuje sukeldamas mielus ir dulsvus burbuliukus. Ir nekaltai užsiminė vakarienei vietų neužsakęs.

S Po kelių valandų lietus liovėsi, o aš sėdėjau ant sulankstomos kėdės prie virtuvinio stalo, vilkėdama Gvendalio marškinėlius, sutaršytais plaukais ir smarkiai išalkusi. Šaldytuve nebuvo nieko, išskyrus paprastą jogurtą, stiklainėlį aviečių džemo, dvi morkas, pusę svogūno, pakelį kažko, kas priminė supjaustytą kumpį, ir lėkšte uždengtą prikaistuvį. Tai buvo vienas tų prikaistuvių, kainuojančių devyniasdešimt devynis centus, su plastikine rankena ir ant šono skoningai nupieštomis rudomis ir garstyčių spalvos gėlėmis. Jis apvertė prikaistuvį, pakratė, ir iš devyniasdešimt devynis centus kainuojančio prikaistuvio iškrito Liudvikui XIV tinkamas desertas – tobulas pudingas su abrikosais: prilaikomi kremo, į kurį buvo prikaišiota vaisių gabalėlių, tvarkingai stovėjo „damų piršteliai“. Ar jis visuomet šitaip pasiruošia, laukdamas merginų? Jis buvo visiška chamo priešingybė. Žinoma, gaminti beveik nepažįstamai moteriai, kuri netyčia gali atsirasti nuoga ir alkana tavo bute, buvo labiau miela nei grobuoniška. Gvendalis įdėjo storą gabalą į mano lėkštę. Jis negalėjo žinoti, kodėl aš šypsausi. Vaikystėje mudvi su mama turėjom tradiciją, kuri vadinosi „pusryčiai atbuline tvarka“. Bijodama, kad žiemą 15

E l i z a bet h B a r d

ilgai žaisdama lauke nesusirgčiau, kiekvienais metais ji leisdavo man pačiai pasirinkti sniego dieną*. Tada ji atsiprašydavo iš darbo, mudvi ilgai miegodavom, per pusryčius valgydavom ledus, o per vakarienę blynus, – turbūt supratote. Realiame gyvenime daug laiko skiriu tvarkai; aš esu karšta formos šalininkė. Bet šiandien jaučiausi tarsi per sniego dieną... desertas prieš vakarienę, seksas prieš kavą. Aplink buvo nuostabi, žavi netvarka. Per penkiolika minučių sudorojom visą pudingą. Mielai būčiau suvalgiusi daugiau. Žvilgtelėjusi į šaldytuvą, nepamačiau nieko, išskyrus įvairius likučius. Gvendalis ten pamatė vakarienę. Tai mūsų santykiams žadėjo daugybę apsikeitimų. Mūsų „aklieji taškai“ buvo skirtingi. Ten, kur vienam žiojėjo tuštuma, kitas matė galimybes. Jis išėmė morką ir pusę svogūno. Nežinau, ar apskritai esu mačiusi, kad kas nors naudotų pusę svogūno. Nors greičiau nesu mačiusi, kad kas nors išsaugotų pusę svogūno. Tačiau slapta sudedamoji dalis buvo pakelis lardons fumés – putlūs gabalėliai sodriai rožinės spalvos šoninės su riebaliukais. Jis suvertė juos į prikaistuvį kartu su pjaustytomis daržovėmis (tikriausiai po pudingo jį išplovė), ir visa masė pradėjo čirškėti. Patiekalą užbaigė dėžutė tagliatelle, juostinių, tarsi paukščio lizdai susuktų makaronų. Gal tai buvo seksas, o gal šoninė – arba abu kartu, bet nieko skanesnio gyvenime nebuvau ragavusi. – Tai nuostabu, – ištariau, ant šakutės vyniodama kitą makaroną. – Privalai duoti receptą. – Recepto nėra, – šypsodamasis pasakė jis. – Aš naudoju tai, ką turiu. Taigi du kartus to paties skonio nebūna. Tą pirmą drėgną vakarą Paryžiuje negalėjau žinoti, kaip smarkiai šis vyras ir tai, kad jis neturi receptų, pakeis mano gyvenimą.

S * Diena, kai dėl gausaus sniego vaikai neina į mokyklą (angl.).

P I E T Ū S P ARY Ž IU J E

Viliojimo receptai Šviežių mėtų arbata

Thé à la menthe 2 šaukšteliai „kiniško parako“ žaliosios arbatos 1 kuokštelis mėtų su stiebeliais (mažiausiai 7 ar 8 šakelės) 4–5 gabalėliai cukraus arba daugiau pagal skonį 2 puodeliai verdančio vandens, dar šiek tiek arbatai nuskalauti ir mėtoms nuplikyti Kedrinių pinijų, patiekiant į stalą Keli lašeliai apelsinų žiedų vandens (pasirinktinai)

Įberkite arbatžolių į arbatinuką. Įpilkite šiek tiek verdančio vandens ir pateliūskuokite, kad nusiskalautų arbatžolės. Tada vandenį išpilkite. Kruopščiai nuplaukite mėtas. Laikydami stiebelius virš kriauklės, užpilkite ant lapelių šiek tiek verdančio vandens. Sudėkite jas į arbatinuką kartu su keturiais ar penkiais gabalėliais cukraus. Įpilkite du puodelius verdančio vandens ir palikite mirkti 5 minutes. Paragaukite ir įsitikinkite, ar reikia daugiau cukraus; arbata turėtų būti saldi, bet nepernelyg saldi. Į plono stiklo arbatos puodelį įberkite keletą kedrinių pinijų. Puikiai tiktų ir stipriesiems gėrimams naudojama taurė. Jei norite, galite įlašinti apelsinų žiedų vandens, bet tik lašelį; jis labai stiprus. Pasirodo, pilti arbatą iš aukštai nėra tik kvailas triukas, siekiant padaryti įspūdį merginoms. Tai leidžia arbatai kvėpuoti, ją atvėsina ir paskleidžia švelnų mėtų aromatą. Virtuozai išrikiuoja keletą stiklinių ir pila nesustodami. Ši arbata tobulai tinka po kuskuso arba tadžino*. Išeiga: 2 porcijos. * Šiaurės Afrikoje populiarus troškinys.

E l i z a bet h B a r d

„Studentiškas“ abrikosų pudingas

Charlotte aux abricots Tikrasis pudingas yra prašmatnus patiekalas, ruošiamas iš crème pâtissière* ir alkoholyje išmirkytų „damų pirštelių“. Net ir šiandien aš renkuosi studentišką versiją, fromage blanc** arba graikišką jogurtą ir prekybos centre pirktus konservuotus abrikosus. Iš esmės tai dailės ir amatų projektas – viskas surenkama, bet paruošti reikia iš vakaro prieš patiekiant, kad „damų piršteliai“ spėtų prisisotinti sulčių. Idealiai tinka pusryčiams, vėlyviesiems pusryčiams ar paprastai vakarienei su draugais.

25–35 traškūs itališki „damų piršteliai“ (priklauso nuo dydžio) 3 indeliai kreminės varškės arba graikiško jogurto 900 g skardinė abrikosų arba kriaušių tirštame sirupe

Įtieskite plastikinę plėvelę į mažą maždaug 15 cm skersmens prikaistuvį arba suflė indą. Šonus išklokite „damų piršteliais“. Jie turi stovėti petys į petį kaip žaisliniai kareivėliai. Jei norite, galite juos sutvirtinti lašeliu jogurto. Išklokite prikaistuvio dugną „damų piršteliais“ (patrumpinkite juos, kad tilptų). Pasistenkite dėlioti tvarkingai, nes šis sluoksnis, patiekiant į stalą, bus viršuje. Uždėkite sluoksnį varškės (apie ¾ indelio) ir sluoksnį supjaustytų abrikosų. Ant viršaus vėl sluoksnį „damų pirštelių“, švelniai juos paspauskite ir užpilkite ¼ skardinės abrikosų sirupo. Taip padarykite dar du ar tris sluoksnius, pabaigdami „damų pirštelių“ sluoksniu, ant kurio bus užpilta ¼ skardinės sirupo. Taip pat ¼ skardinės sirupo suvilgykite kraštus, kad išoriniai „damų piršteliai“ būtų drėgni.

* Konditerinis kremas (pranc.). ** Kreminė varškė (pranc.).

P I E T Ū S P ARY Ž IU J E

Uždenkite plastikine plėvele ir lengvai užspauskite lėkšte ar padėklu, kad visa masė sutirštėtų. Laikykite šaltai mažiausiai 12 valandų, būtų gerai per naktį. Norėdami išimti, ant prikaistuvio viršaus uždėkite lėkštę, kurioje patieksite į stalą, ir apverskite, lengvai pakratydami. Jei plastikinė plėvelė bus prilipusi, atsargiai ją nulupkite. Išeiga: 4–6 porcijos arba 2 porcijos nuo sekso pamišusiems individams, pusryčiaujantiems šeštą vakaro.

Patarimas: atsižvelgiant į jūsų „damų pirštelių“ sugebėjimą sugerti skysčius, išvertus pudingą, gali ištekėti sulčių perteklius. Sugerkite jas popieriniu rankšluosčiu. Makaronai pagal Gvendalį Keistai jaučiuosi tai rašydama, nes dažniausiai Gvendalis gamina juos iš to, ką randa šaldytuve. Jei turite kumpio ir svogūną, kelias atviras. Ši paprasta vakarienė įkūnija tai, kuo mane žavi prancūzų virtuvė, – įkvėpimo semiesi iš to, ką turi, ir kuklūs produktai virsta sočiu maistu. Visuomet šaldytuve turiu gabalėlį šoninės; taip pat juodai dienai galite laikyti gabalėlį kiaulienos arba itališko kumpio šaldymo kameroje. Šis receptas idea liai tinka žiemai. Vasarą morkas dažnai keičiu vyšniniais pomidorais ir įpilu šlakelį baltojo vyno.

3 šaukštai alyvuogių aliejaus 220 g rūkytos šoninės, gabalėlis kiaulienos arba itališko kumpio, supjaustyto 0,5 cm kubeliais 2 kubeliais supjaustyti svogūnai 2 griežinėliais supjaustytos česnakų skiltelės 4 plonai supjaustytos morkos 1 stambiai supjaustytas pankolis 2 cukinijos, supjaustytos 0,5 cm storio skritulėliais 3 juostelėmis supjaustyti saulėje džiovinti pomidorai 19

E l i z a bet h B a r d

450 g De Cecco arba nesijotų kvietinių miltų spagečių Patiekiant pabarstyti kapotomis petražolėmis ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais.

Didelėje keptuvėje įkaitinkite aliejų. Sudėkite šoninę, svogūnus ir česnakus. Pakepinkite 2–3 minutes, kol iš šoninės išsiskirs riebalai, o svogūnai pasidarys permatomi. Sudėkite kitas daržoves ir maišykite, kad jos pasidengtų riebalais. Kepkite, retsykiais pamaišydami, kol daržovės suminkštės ir pasidarys saldžios. Išvirkite makaronus dideliame pasūdyto vandens puode. Nusunkite, palikdami mažą puodelį skysčio, kuriame jie virė. Sudėkite makaronus į padažą ir, jei jums atrodo, kad jie sausi, įpilkite šiek tiek skysčio. Įmaišykite kapotų petražolių ir šviežiai maltų pipirų. Būtinai nusineškite puodą į lovą. Niekada taip nereikia angliavandenių kaip per pirmąjį pasimatymą. Išeiga: 4 porcijos arba 2 porcijos itin išalkusiems valgytojams.