persekiojamoji
P. C. Cast ir Kristin Cast
antr as skyrius __
Gerai, Kalona gali prasiskverbti į tavo sapnus, bet dabar pabudai, tai susiimk! griežtai paliepiau sau, glostydama Nalą ir leisdama pažįstamam katės murkimo varikliukui mane apraminti. Stivė Rei krustelėjo ir per miegus kažką sumurmėjo, bet neišgirdau ką. Tuomet, vis dar per miegus, ji nusišypsojo ir atsiduso. Pažvelgiau į draugę, džiaugdamasi, kad ją lanko šviesesni sapnai. Švelniai patraukiau antklodę, po kuria ji buvo susirangiusi, ir su palengvėjimu atsidusau pamačiusi, kad pro žaizdos tvarstį nesisunkia kraujas. Stivė Rei vėl krustelėjo. Šįsyk jos akys suvirpėjo ir prasimerkė. Akimirką ji atrodė sutrikusi, paskui mieguistai man nusišypsojo. – Kaip jautiesi? – paklausiau. – Gerai, – kimiai atsakė. – Nesijaudink taip labai. – Kurgi nesijaudinsi, kai geriausia draugė vis miršta, – atsakiau jai šypsniu. – Šįsyk nemiriau. Vos nemiriau. – Mano nervai liepia man tau pasakyti, kad tas „vos“ jų visai neguodžia. – Liepk savo nervams užsičiaupti ir miegoti, – atsakė Stivė Rei, užsimerkė ir užsiklojo. – Man viskas gerai, – pakartojo ji. – Mums visiems bus viskas gerai. 10
persekiojamoji
Tada jos kvėpavimas pagilėjo, ir man nespėjus nė mirktelėti, draugė užmigo. Susilaikiau neatsidususi ir vėl susirangiau lovoje, mėgindama patogiai įsitaisyti. Nala susiraitė tarp mudviejų su Stive Rei ir nepatenkinta sukniaukė – supratau, kad liepia man atsipalaiduoti ir miegoti. Miegoti? Ir galbūt vėl sapnuoti. Kurgi ne. Dar ko. Todėl žiūrėjau į Stivę Rei ir susimąsčiusi glosčiau Nalą. Kaip baisiai keista, kad viskas čia, mūsų mažame ramybės burbulėlyje, iš pažiūros taip normalu. Žvelgiant į miegančią Stivę Rei, buvo sunku patikėti, kad vos prieš kelias valandas jos krūtinėje stirksojo strėlė, o mums teko sprukti iš Nakties namų, nes užgriuvo chaosas. Mėgindamos neužmigti pervargusios mintys sukosi prisimindamos nakties įvykius. Jas žarstydama ir vėl stebėjausi, kad nors vienas iš mūsų liko gyvas...
Prisiminiau, kaip Stivė Rei, neįtikėtina, paprašė surasti popieriaus ir pieštuką nusprendusi, kad dabar turime progą sudaryti sąrašą, ko mums prireiks tuneliuose, kad nieko nepritrūktume, jei teks slapstytis ilgai. Ji to manęs paprašė visiškai ramiu balsu, sėdėdama priešais strėlės perverta krūtine. Prisimenu, kaip pažvelgus į ją mane baisiai supykino, o paskui nusigręžiau ir atsakiau: – Stive Rei, galbūt dabar ne laikas sudarinėti sąrašus. – Oi! Vaje, skauda labiau, negu įsivarius į koją ragužės spyglį, – Stivė Rei aiktelėjo ir krūptelėjo, bet vis tiek per petį nusišypsojo Darijui, kuris nugaroje perplėšė jos marškinius – nugaros viduryje kyšojo strėlės antgalis. – Atleisk, nenorėjau pasakyti, kad per tave skauda. Primink, kuo tu vardu? 11
P. C. Cast ir Kristin Cast
– Aš esu Darijus, Kunige. – Jis – Erebo sūnų karys, – pridūrė Afroditė, kaip reta maloniai nusišypsodama Darijui. Sakau „kaip reta“, nes Afroditė paprastai būna savanaudė, išlepinta, pikta ir apskritai sunkiai pakenčiama – nors ji ima man patikti. Kitaip sakant, ji visai ne maloni, bet darėsi vis aiškiau, kad ji tikrai įsižiūrėjo Darijų, todėl ir šypsosi jam „kaip reta“. – Liaukis. Akivaizdu, kad karys. Stoto kaip koks kalnas, – pasakė Šonė, patenkinta vyptelėdama Darijui. – Ir dar koks gražutis, – pridūrė Erina ir pavaizdavo bučiuojanti karį. – Jis užimtas, pabaisos Dvynukės, taip kad eikit sau pažaisti, – iš papratimo pyktelėjo Afroditė, bet man pasirodė, kad įžeidinėja nepiktai. Tiesą sakant, geriau pagalvojus, ji kalbėjo beveik maloniai. Ak, tiesa, Erina ir Šonė – sielos, o ne biologinės dvynės, juk Erina – šviesiaplaukė mėlynakė oklahomietė, o Šonė – karamelinė jamaikiečių kilmės rytietė. Bet joms genetika nesvarbi – lygiai taip pat jos galėjo būti atskirtos vos gimusios, o vėliau sujungtos dvynių radaro. – Ak, teisingai. Ačiū už priminimą, kad mūsų vaikinų čia nėra, – pareiškė Šonė. – Nes juos tikriausiai suėdė išsigimėliai paukščiažmogiai, – pridūrė Erina. – Ei, nenukabinkit nosies. Zojos močiutė nesakė, kad Juodvarniai pašaipūnai ėda žmones. Ji sakė, kad jie pačiumpa juos milžiniškais snapais ir tol tranko į sieną, kol sulaužo kiekvieną kaulelį, – draugiškai šypsodamasi, paaiškino Dvynukėms Afroditė. – Klausyk, Afrodite, iš tavęs jokios naudos, – pasakiau. Bet nemeluoja. Tiesą sakant, kad ir kaip kraupiai skambėtų, teisi ir ji, ir 12
persekiojamoji
Dvynukės. Per ilgai nenorėjau apie tai galvoti, todėl vėl atsigręžiau į sužeistą geriausią draugę. – Stive Rei, man regis, tau reikia... – Radau! Radau! – Kaip tik tą akimirką į Stivės Rei kambariu paverstą nišą tunelyje įlėkė Džekas, o paskui jį – geltona labradorė, paprastai nepaleidžianti jo iš akių. Visas įraudęs, jis mojavo kažkokiu baltu lagaminu su dideliu raudonu kryžiumi ant šono. – Radau ten, kur tu ir sakei, Stive Rei. Toje kažkokioje virtuvėlėje. – O kai tik atgausiu kvapą, aš pasakysiu, kaip maloniai nustebau, aptikęs veikiančius šaldytuvus ir mikrobangų krosneles, – pareiškė Damienas, uždusęs žengdamas į kambarį paskui Džeką ir demonstratyviai laikydamasis už šono. – Turėsi paaiškinti, kaip viską čia sutempėt ir iš kur gavot elektros, – Damienas nutilo, pastebėjęs perplėštus Stivės Rei marškinius, o pamačius iš nugaros dar vis kyšančią strėlę, jo įraudę skruostai nubalo. – Turėsi viską paaiškinti po to, kai pasveiksi ir nebebūsi en brochette. – En – kaip? – nesuprato Šonė. – Bro – ką? – paantrino Erina. – Prancūziškai tai reiškia pamautas ant iešmo, paprastai kalbant apie maistą, pusgalvės. Vien dėl to, kad pasaulis verčiasi aukštyn kojom ir blogis paleido karo paukštes, – jis kilstelėjo antakius, tyčia klaidingai cituodamas Šekspyrą, aiškiai tikėdamasis, kad Dvynukės citatą pažins, o šios aiškiai nepažino, – dar nereiškia, kad galima kalbėti bet kaip. – Jis vėl atsigręžė į Darijų. – Ak, o jas radau visai nehigieniškoje įrankių krūvoje, – ir parodė didžiules žirkles. – Neškit čia sekatorių ir pirmosios pagalbos rinkinį, – dalykiškai tarstelėjo Darijus. – Ką darysi su sekatoriumi? – paklausė Džekas. – Nukirpsiu strėlės plunksnas, kad galėčiau ištraukti per Kunigės kūną. Tuomet ji pradės sveikti, – paprasčiausiai paaiškino Darijus. 13
P. C. Cast ir Kristin Cast
Džekas aiktelėjo ir atsirėmė į Damieną, o šis jį apkabino. Grafienė, geltonoji labradorė, baisiausiai prisirišusi prie Džeko nuo tada, kai tikrasis jos šeimininkas, jauniklis Džeimsas Starkas, mirė, paskui prisikėlė ir paleido strėlę į Stivę Rei, paveiktas blogio jėgų, kurios galiausiai išlaisvino bjaurybę puolusį angelą (taip, dabar viskas atrodo labai painu ir net sunkiai suprantama, bet, regis, tokie visada būna blogio sąmokslai), suinkštė ir prigludo jam prie kojos. Ak, Džekas draugauja su Damienu. Jie – homoseksualūs paaugliai. Labas rytas. Taip būna. Dažniau, negu įsivaizduojat. Pala, velniop. Dažniau, negu įsivaizduoja tėvai. – Damienai, galbūt judu su Džeku galėtumėt, hmm, nueiti į tą virtuvę, kur radot, ir paieškoti ko nors valgomo, – pasakiau, mėgindama sugalvoti, kuo juos užimti, kad nespoksotų į Stivę Rei. – Manau, užkrimtę visi pasijustume žvaliau. – Aš tikriausiai apsivemčiau, – pasakė Stivė Rei. – Nebent gaučiau kraujo, – ji mėgino lyg atsiprašydama gūžtelėti pečiais, bet aiktelėjusi nubalo dar labiau. – Aha, aš irgi visai nealkana, – pridūrė Šonė, vėpsodama į strėlę, kyšančią iš Stivės Rei nugaros, su tokiu pat smalsumu, su kokiu žmonės trainiojasi aplink eismo nelaimės vietą. – Kaip pirštu į akį, Dvynuke, – pasakė Erina. Ji kaip įmanydama suko žvilgsnį nuo Stivės Rei. Jau žiojausi joms sakyti, kad man nusispjaut, ar jos alkanos, ar ne, aš tik noriu kuriam laikui atitraukti jas nuo Stivės Rei, kai į kambarį įlėkė Erikas Naitas. – Radau! – sušuko jis. Jis nešėsi tikrai milžinišką labai senutėlį radiją su kasečių ir kompaktinių plokštelių grotuvu. Kadaise tokius vadindavo „radiolomis“. Kokiame devintame dešimtmetyje. Nežiūrėdamas į Stivę Rei, jis padėjo aparatą ant stalo arčiau jos ir Darijaus, tada ėmė sukioti didžiules žvilgančias sidabrines rankenėles, murmėdamas, kad tikisi čia ką nors pagauti. 14
persekiojamoji
– Kur Venera? – paklausė Eriko Stivė Rei. Kalbant jai aiškiai skaudėjo, balsas ėmė virpėti. Erikas dirstelėjo į apskritą, antklode uždengtą įėjimą, atstojantį kambario duris, bet ten nieko nebuvo. – Ji ėjo paskui mane. Maniau, ateis čia... – tuomet pažvelgė į Stivę Rei ir staiga nutilo. – O, velnias, tikriausiai labai skauda, – tyliai pratarė Erikas. – Nekaip atrodai, Stive Rei. Ji pamėgino jam nusišypsoti, bet tik vyptelėjo. – Na, gal ir ne kažin kaip. Gerai, kad Venera padėjo surasti radiolą. Kartais čia girdėti kai kurios radijo stotys. – Aha, taip ir Venera sakė, – pratarė Erikas. Jo žvilgsnis įsmigo į strėlę, kyšančią iš nuogos Stivės Rei nugaros. Nors ir jaudinausi dėl Stivės Rei, susimąsčiau, kur galėjo prašapti Venera, ir baisiausiai stengiausi prisiminti, kaip ji atrodo. Kai paskutinįsyk gavau gerai įsižiūrėti į raudonuosius jauniklius, jie dar nebuvo praminti „raudonaisiais“, vadinasi, pusmėnulis per vidurį kaktos dar buvo safyro spalvos, kaip visų ką tik Pažymėtų jauniklių. Bet tie jaunikliai mirė. Paskui prisikėlė. Ir visi virto pašėlusiomis kraujasiurbėmis pabaisomis, kol Stivė Rei kažkaip Persimainė. Kažkaip Afroditės žmogiškumas (kas galėjo pamanyti, kad ji tokio turi?) susimaišė su penkių elementų galia – o aš valdau juos visus – ir štai! Stivė Rei atgavo žmogiškumą, negana to, įgijo nuostabias suaugusios vampyrės tatuiruotes, kurios lyg vijokliai ir gėlės apsupo jos veidą. Tačiau tatuiruotė buvo ne tamsiai mėlyna kaip visų, o raudona. Šviežio kraujo spalvos. Kai taip nutiko Stivei Rei, paraudonavo ir visų nemirėlių vaikų tatuiruotės. Ir jie atgavo žmogiškumą. Bent teoriškai, nes nuo Stivės Rei Persimainymo nebuvau su ja ar jais visais taip ilgai, kad įsitikinčiau, jog jiems visiems šimtu procentų viskas gerai. Ak, o Afroditė neteko Žymės – visai. Taigi, ji neva vėl žmogus, nors regėjimai ją dar lanko. 15
P. C. Cast ir Kristin Cast
Visa tai paaiškina, kodėl Venera, kai paskutinįsyk su ja bendravau, atrodė labai jau šlykščiai, mat ji buvo itin bjauri nemirėlė. Bet dabar ji pasveiko – ar bent iš dalies, – o aš žinojau, kad prieš mirdama (ir prisikeldama) ji buvo Afroditės bičiulė, todėl ji turėtų būti pasakiška gražuolė – negražiomis draugėmis Afroditė netiki. Gerai, kol nepasirodžiau nežmoniška pavyduolė, leiskite paaiškinti: Erikas Naitas yra pasakiškas gražuoliukas, panašus į Supermeną / Klarką Kentą, o tęsiant palyginimą su superdidvyriu, jis talentingas ir labai geros širdies. Ir dar vampyras. Be to, neseniai Persimainęs. Taip pat jis – mano vaikinas. Hmm, buvęs vaikinas. Ir dar neseniai buvęs vaikinas. Deja, dėl to turėsiu nežmoniškai pavydėti kiekvienai, net ir gana kraupioms raudonosioms jauniklėms, kurios per daug kris jam į akį (per daug = apskritai). Laimė, mano nerišlias mintis pertraukė dalykiškas Darijaus balsas: – Radijas niekur nepabėgs. Dabar reikia gydyti Stivę Rei. Kai tik baigsiu, jai reikės švarių marškinių ir kraujo, – kalbėjo Darijus, dėdamas ant Stivės Rei naktinio stalelio pirmosios pagalbos rinkinį, atidarydamas jį ir skubiai traukdamas tvarsčius, spiritą ir kažkokias baisybes. Visi tučtuojau užsičiaupė. – Jūs žinot, kad myliu jus visus kaip baltą duonelę, tiesa? – pratarė Stivė Rei, narsiai šypsodamasi. – Gerai, tai neįsižeiskit, jeigu paprašysiu, kad visi, išskyrus Zoją, susirastumėt kuo užsiimti, kol Darijus išlups strėlę man iš krūtinės. – Visi, išskyrus mane? Ne ne ne ne ne, kodėl man reikia pasilikti? Skausmo kupinose Stivės Rei akyse šmėstelėjo linksma kibirkštėlė. – Nes tu – mūsų Vyriausioji kunigė, Z. Turi pasilikti ir padėti Darijui. Be to, vieną kartą jau matei, kaip aš mirštu, negi dabar 16
persekiojamoji
bus baisiau? – Paskui ji nutilo ir išpūtusi akis pažvelgė į mano vis dar lepšiškai iškeltas rankas, tada aiktelėjo: – Velnias, Z., tavo rankos! Pasukau rankas pasižiūrėti, į ką ji taip įsistebeilijo, ir taip pat išpūčiau akis. Delnus puošė tatuiruotės, toks pat gražus ir sudėtingas susipynusių raibulių raštas, kaip ir ant veido bei kaklo, kaip ir aplink liemenį ir abipus stuburo. Kaip galėjau pamiršti? Kai bėgome slėptis į tunelius, pajutau pažįstamą deginimą delnuose. Tuomet supratau, ką jis reiškia. Mano deivė Niktė, Nakties įsikūnijimas, vėl mane Pažymėjo kaip savą. Vėl mane išskyrė iš visų jauniklių ir vampyrų. Joks kitas jauniklis pasaulyje neturi pilnavidurės ir taip išsiraizgiusios tatuiruotės. Taip nutinka tik Persimainiusiems vaikams – tada užsipildo pusmėnulis ant kaktos, o aplink atsiranda jam vienam būdinga tatuiruotė aplink visą veidą, skelbianti pasauliui, kad tai – vampyras. Taigi, mano veidas skelbė, kad aš – vampyrė, o kūnas – kad jauniklė. O kitos tatuiruotės? Na, to niekada anksčiau nebuvo nutikę – nei jaunikliui, nei vampyrui, ir net dabar iki galo nesuvokiau, ką tai reiškia. – Oho, Z., kaip gražu, – greta pasigirdo Damieno balsas. Jis nedrąsiai palietė mano delną. Pažvelgiau į jo draugiškas rudas akis, ieškodama pokyčių. Galvojau, gal jis ims mane garbinti ar sutriks, ar dar blogiau, išsigąs. O mačiau tik Damieną – savo draugą – ir nuoširdų jo šypsnį. – Pajutau jas, kai leidomės čia. Turbūt... tiesiog ėmiau ir pamiršau, – pasakiau. – Štai kokia ta mūsų Z., – įsikišo Džekas. – Kas dar galėtų pamiršti beveik stebuklą? – Ne beveik, – pridūrė Šonė. – Bet tai Zojos stebuklas. Jie nutinka beveik nuolat, – dalykiškai atsakė Erina. 17
P. C. Cast ir Kristin Cast
– Man tatuiruotė niekaip nesilaiko, o Zoja visa jomis aplipusi, – atsiduso Afroditė. – O kaip kitaip, – bet šypsena nustelbė kartėlį. – Visa tai – Deivės malonės ženklai, rodantys, kad tikrai keliauji jos tau parinktu keliu. Tu – mūsų Vyriausioji kunigė, – iškilmingai prabilo Darijus. – Niktės Išrinktoji. Ir, Kunige, man reikės tavo pagalbos gydant Stivę Rei. – O, velnias, – sumurmėjau, iš baimės prikandau lūpą ir sugniaužiau kumščius, paslėpdama savo naujas egzotiškas tatuiruotes. – Ak, kad tave kur! Aš pasiliksiu padėti, – Afroditė narsiai nužingsniavo prie ant lovos krašto sėdinčios Stivės Rei. – Svetimas kraujas ir skausmas man nebaisūs. – Aš nunešiu jį arčiau įėjimo į tunelį. Ten tikriausiai bus lengviau pagauti signalą, – pasakė Erikas ir, nė nedirstelėjęs į mane, netaręs nė žodžio apie naująsias tatuiruotes, pradingo už antklodės / durų. – Gal ir gerai būtų užkąsti, – pasakė Damienas, imdamas Džeką už rankos ir jau ketindamas eiti paskui Eriką. – Aha, mudu su Damienu gėjai. Vadinasi, tikrai būsime puikūs virėjai, – pareiškė Džekas. – Mes einam kartu, – sukruto Šonė. – Aha, mūsų genetinis gėjų kulinarinis talentas neįtikina. Verčiau jus prižiūrėsim, – pridūrė Erina. – Kraujo. Nepamirškit kraujo. Jei turit, geriausia atskiesto vynu. Jo reikės, kad Stivė Rei pasveiktų, – pasakė Darijus. – Vienas šaldytuvas pilnas kraujo. Tada suraskit Venerą, – paprašė Stivė Rei raukydamasi, nes Darijus spiritu suvilgytu tamponu ėmė šluostyti sudžiūvusį kraują nuo jos nugaros aplink išsikišusią strėlę. – Ji mėgsta vyną. Pasakykit, ko reikia, ir viską suras. Dvynukės dvejodamos susižvelgė. Erina prašneko už abi: 18
persekiojamoji
– Stive Rei, ar raudoniesiems vaikams tikrai viskas gerai? Klausyk, juk tai jie nužudė „Vienybės“ futbolininkus ir pagrobė Zojos vaikiną žmogų, ką? – Buvusį vaikiną, – pataisiau aš, bet jos nekreipė dėmesio. – Venera ką tik padėjo Erikui, – pasakė Stivė Rei. – O Afroditė čia gyveno dvi dienas. Kaip matote, dar sveika, – pridūrė ji. – Aha, bet Erikas – stambus, sveikas suaugęs vampyras. Jam taip paprastai neįkąsi, – spyrėsi Šonė. – Nors jis tikrai gardus, – pridūrė Erina. – Tiesa, Dvynuke, – abi lyg atsiprašydamos gūžtelėjo pečiais, paskui Šonė kalbėjo toliau: – O Afroditė tokia bjauri, kad niekam nekiltų noras jai įkąsti. – O mes – kaip vanilė ir šokoladas. Sugundytume net pačią mieliausią kraujasiurbę pabaisą, – pasakė Erina. – Tavo mama – kraujasiurbė pabaisa, – maloniai nusišypsojo Afroditė. – Jei nesiliausit čia peštis, pati jums įkąsiu! – suriko Stivė Rei, tada krūptelėjo ir ėmė negiliai alsuoti iš skausmo. – Klausykit, jai skauda nuo jūsų plepalų, o man tuojau ims skelti galvą, – skubiai pareiškiau, vis labiau jaudindamasi, kad Stivei Rei kas akimirką blogėja. – Stivė Rei sako, kad raudonieji jaunikliai nesikandžioja. Mes ką tik kartu su jais pasprukom iš tikro pragaro Nakties namuose, ir pakeliui jie nemėgino mūsų suėsti. Taigi, susitaikykit ir susiraskit Venerą, kaip liepė Stivė Rei. – Z., anoks čia nuopelnas, – pareiškė Damienas. – Mes nešėme muilą. Kaip jie būtų spėję kam nors įkąsti? – Stive Rei, pasakyk kartą ir visiems laikams – raudonieji jaunikliai nesikandžioja? – paklausiau. – Galėtumėt visi gražiau elgtis ir pasistengti juos suprasti. Juk ne jie kalti, kad mirė ir prisikėlė. 19
P. C. Cast ir Kristin Cast
– Matot, viskas jiems gerai, – patikinau. Tik vėliau dingtelėjo, kad Stivė Rei taip ir neatsakė į mano klausimą, ar raudonieji jaunikliai tikrai nepavojingi. – Gerai, bet jeigu ką, Stivė Rei liks kalta, – pareiškė Šonė. – Aha, jeigu kuris nors mėgins mus apkramsnoti, mes su ja rimtai pasikalbėsim, kai pasveiks, – pridūrė Erina. – Kraujo ir vyno. Tučtuojau. Mažiau kalbų. Daugiau darbų, – nukirto Darijus. Jie visi išlėkė iš kambario, palikę mane su Darijumi, Afrodite ir geriausia drauge en brochette. Velnias.
20