Permainos

VIRŠELIS Permainos

⁽

95

– Ačiū, Piteri, aš nuostabiai praleidau laiką. Ji mintyse įsakė sau rytoj nusiųsti į jo namus gėlių ir galbūt kokių nors dovanėlių vaikams, jei bus laiko užeiti į parduotuves prieš išvykstant. Dar turi nupirkti lauktuvių dukterims. – Ačiū, Mele. – Jis ilgai žiūrėjo jai į akis, paskui ištiesė ran­ ką. – Pasimatysim rytoj. Prieš išvykstant filmavimo grupė trumpai nufilmuos Petę Lu, ir Melė paskutinį kartą pasimatys su Piteriu. Jis palydėjo ją į au­ tomobilį, jie dar pastovėjo ir galiausiai ji įsėdo. – Dar kartą ačiū. – Labanakt, Mele. – Jis nusišypsojo ir nuėjo į ligoninę aplan­ kyti Petės Lu.

(

S e p t i n tas skyrius

K

jie sėkmingai nufilmavo Petę Lu rea­ nimacijos palatoje. Mergaitė, nors visa apraizgy­ ta vamzdeliais, atrodė daug geriau negu prieš operaciją, ir Melė nustebo. Regis, Piteris ją stebuklingai pagydė, bet Melė neleido sau galvoti, ar tai ilgai truks. Kad ir kelerius metus, bet tai geriau negu kelias dienas. Pateikęs gyvą pavyzdį – Petę Lu, Piteris visiš­ kai nugalėjo Melę. Ji matė jį koridoriuje, išėjusi iš Petės Lu palatos. Filmavimo grupė jau buvo išvykusi ir Melė ketino atsisveikinti su mergaitės motina Perle. Dar reikia išsiregistruoti iš viešbučio, apsilankyti Beverli Hilse, nupirkti lauktuvių dukterims. Jei galėdavo, Melė visada joms parveždavo ką nors iš savo kelionių. Ši tradicija tęsėsi jau daugelį metų. Taigi dabar ji ketino apsipirkti Rodeo bulvare. – Labas! – Piteris atrodė gražus ir žvalus, lyg nebūtų visą die­ ną dirbęs. – Ką veiksit šiandien? – Baigsiu visus darbus. Ką tik mačiau Petę Lu. Ji atrodo puikiai. – Taip! – Piteris švytėjo, didžiuodamasis savimi lyg povas. – Mačiau ją šįryt. Tiesą sakant, lankė ją jau du kartus, bet nenorėjo to sakyti Melei, kad ši nemanytų, jog kas nors negerai. itą dieną

Permainos

⁽

97

– Žadėjau jums paskambinti ir padėkoti už vakarienę. Aš ti­ krai puikiai praleidau laiką. – Melė stengėsi pažvelgti jam į akis, susidomėjusi, ką jose pamatys. – Vaikai džiaugiasi susipažinę su jumis. – Ir man buvo malonu juos pamatyti. Tačiau Melė nesiliovė galvojusi, kaip elgėsi Pamė Piteriui grį­ žus namo. Ji pastebėjo liūdesį jo akyse ir pagalvojo, kad kas nors atsitiko. Padvejojęs Piteris paklausė: – Ar jūs skubate? – Nelabai. Išskrendu dešimtą valandą vakaro. – Ji nepaminė­ jo ketinanti apsipirkti Rodeo bulvare, nes atrodė banalu kalbėti apie tai čia, kur vyksta kova už žmonių gyvybę. – O ką? – Gal norėtumėt dar kartą aplankyti Mari Diuprė? Melani suprato, kad ši mergina jau labai svarbi Piteriui – pa­ skutinis sužeistas paukštelis jo globoje. – Kaip ji jaučiasi? – Melė žiūrėjo Piteriui į akis ir svarstė, kaip vienas žmogus gali taip rūpintis kitais. Bet jis rūpinosi. Tai rodė ir jo žodžiai, ir veiksmai. – Maždaug taip pat. Visur išsiuntinėjome pranešimus, kad reikia širdies donoro. – Tikiuosi, kad greitai atsiras. Tačiau sekant paskui Piterį į Mari palatą ši mintis jai pasirodė bjauri. Mergina buvo dar labiau išblyškusi negu vakar. Piteris atsi­ sėdo ir ėmė kalbėtis su ja vos ne intymiai, lyg kambaryje nebūtų nieko daugiau, tik jie. Regis, tarp jų užsimezgė ypatingas ryšys, ir Melė pagalvojo, kad mergina jam patinka. Tačiau Piterio elgesyje nebuvo nieko seksualaus, tik susirūpinimas, todėl atrodė, kad jie pažįstami jau daugelį metų, nors tai netiesa. Toks ryšys užsimez­ gė dėl ypatingos jų padėties. Po kurio laiko Mari nusiramino ir akimis susirado Melę. – Ačiū, kad vėl atėjot manęs aplankyti, ponia Adams. Ligonė atrodė tokia silpna ir išblyškusi, kad buvo akivaizdu, jog ji neilgai išgyvens be operacijos. Atrodė, nuo vakar jos būklė dar labiau pablogėjo. Melei suspaudė širdį, ji priėjo arčiau.

98

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Šįvakar aš išskrendu į Niujorką, Mari, bet nekantriai lauksiu gerų žinių apie jus. Išblyškusi moteris ilgai tylėjo, tada liūdnai nusišypsojo ir tarė: – Ačiū. – Piteris matė, kaip ją įveikė baimė ir dvi ašaros nu­ riedėjo skruostais. – Nežinau, ar donoras atsiras laiku. Piteris žengtelėjo į priekį. – Tada jūs turėsit pagulėti pas mus. – Jis įdėmiai žvelgė į mer­ giną, lyg įsakydamas jai gyventi, ir Melė beveik pajuto apčiuopia­ mą magnetinį lauką palatoje. – Viskas bus gerai. – Melė palietė merginos ranką ir nustebo, kad ji tokia šalta. Kraujo apytaka visiškai sutrikusi, todėl Mari tokia blyškiai melsva. – Žinau, kad bus gerai. Mari pažvelgė į Melę, tačiau net akis judinti jai buvo sunku. – Tikrai? Melani linktelėjo, stengdamasi nepravirkti. Ją apėmė baisi nuojauta, kad mergina neišgyvens, ir ji ėmė mintyse melstis. Kai jie išėjo iš palatos ir atsidūrė koridoriuje, ji susirūpinusi pažvelgė į Piterį. – Ar ji sulauks donoro? Melė abejojo ir netgi Piteris nebuvo įsitikinęs. Staiga jis pasi­ rodė labai pavargęs, nors jam tai nebūdinga. – Tikiuosi. Viskas priklauso nuo to, ar greitai rasim donorą. Melė neuždavė logiško klausimo: „O jei ne?“, nes atsakymą buvo galima lengvai nuspėti iš ligonės būklės. Ji dar niekada ne­ buvo mačiusi tokios trapios merginos. Atrodė stebuklas, kad ji vis dar gyva. – Tikiuosi, kad ji išgyvens. – Ir aš, – pritarė Piteris, įdėmiai žvelgdamas jai į akis. – Kar­ tais padeda emociniai veiksniai. Netrukus vėl ją aplankysiu. Sese­ lės atidžiai ją stebi, ir ne tik per monitorius. Bėda ta, kad ji neturi jokių giminaičių. Kartais vieniši žmonės nemato prasmės kovoti. Turime suteikti jiems priežastį gyventi. Tačiau galutinį sprendi­ mą priimame ne mes. Vadinasi, ji? Ši trapi mergaitė turi priversti save išgyventi? Atrodė, kad tokia našta jai per sunki. Melė tylėdama, vilkdama

Permainos

⁽

99

kojas sekė paskui Piterį į seselių postą. Jau nebėra prasmės likti čia. Piteriui reikia dirbti, o jai – eiti savo keliais, kad ir kaip nesi­ nori. Būtų gera likti čia, stebėti Petę Lu, kalbėtis su Perle, melstis už Mari, lankyti kitus jau matytus ligonius. Tačiau nė viena iš išvardintų priežasčių negalėjo jos užlaikyti. Iš tiesų tai ji nenori išsiskirti su Piteriu. Atrodė, kad jis tai jaučia. Palikęs seseles ir ligos istorijas, jis sugrįžo prie Melės. – Palydėsiu jus žemyn, Mele. – Ačiū. Ji neatsisakė, norėjo likti su juo vienu, bet nesuvokė kodėl. Galbūt jai patiko jo manieros, elgesys su ligoniais, skleidžiama ši­ luma. Vis dėlto ne tik tai. Kažkas dar. Šis vyras ją nenumaldomai traukia, bet kas iš to? Ji gyvena Niujorke, jis – Los Andžele. O jei jie gyventų viename mieste? Eidama prie automobilio, Melė vis dar nežinojo, kas būtų. Ji vėl atsigręžė į Piterį. – Ačiū už viską. – Viską? – švelniai šypsodamasis paklausė jis. – Kad išgelbėjote Petės Lu gyvybę. – Tai padariau Petei Lu, o ne jums. – Tada už visa kita – jūsų susidomėjimą, laiką, bendradarbiavi­ mą, pietus, vakarienę... – Staiga ji užsikirto ir tai jį pralinksmino. – Ką dar norėtumėt pridurti? Už kavą koridoriuje? – Gerai jau, gerai! – Ji nusišypsojo ir jis suėmė jos ranką. – Tai aš turėčiau dėkoti jums, Mele. Jūs labai man padėjote. Jūs – pirmoji, su kuria buvau atviras per dvejus metus. Ačiū jums už tai. – Dar jai nespėjus atsakyti, jis pridūrė: – Ar labai sutruk­ dyčiau, jei paskambinčiau jums į Niujorką? – Visai ne. Labai norėčiau. – Melani širdis daužėsi, ji pasijuto lyg jaunutė mergaitė. – Tada paskambinsiu. Geros kelionės. Piteris dar kartą jai paspaudė ranką, pasisukęs eiti pamojavo ir dingo. Viskas taip paprasta. Važiuodama Rodeo bulvaro link, Melani vis galvojo, ar dar kada nors jį pamatys.

(

Aš t u n t a s skyrius

V

parduotuves tą popietę Melė vis mąstė, kad privalo mesti Piterį Halamą iš galvos. Negalima tiek daug apie jį galvoti. Kas jis jai? Įdomus žmogus, jos reportažo personažas ir nieko daugiau, kad ir koks patrauklus atrodo. Ji pamėgino nukreipti mintis į Velę ir Džesę, bet netikėtai jis ir vėl išnirdavo. Ji vis dar galvojo apie jį, kai aštuntą valandą įmetė lagaminą į taksi bagažinę ir išvažiavo į oro uostą. Staiga mintyse iškilo Pamė – sutrikusi, vieniša įskaudinta mergaitė. – Velnias! – garsiai ištarė ji ir vairuotojas atsigręžė. – Ar kas nors negerai? Ji mintyse iš savęs nusijuokė ir papurtė galvą. – Atsiprašau. Tiesiog užsigalvojau. Jis abejingai linktelėjo. Ne tokių žodžių yra girdėjęs. Jei ji dos­ niai paliks arbatpinigių, jam niekas daugiau nerūpi. O ji paliko. Todėl jis patenkintas. Oro uoste Melė užsiregistravo, atidavė lagaminą, nusipir­ ko tris žurnalus ir atsisėdo netoli vartų laukdama skrydžio. Jau beveik devinta valanda, po dvidešimties minučių juos sodins į lėktuvą. Ji apsidairė ir suprato, kad neliks laisvų vietų. Tačiau ji, kaip visada, skris pirmąja klase, todėl nebus labai blogai. Ji vartė žurnalus laukdama, kol praneš skrydį, klausydamasi skelbiamų a i k š č i o da m a p o

Permainos

⁽

101

numerių. Tai paskutinis šios dienos skrydis į Niujorką. Jis vadi­ namas „paraudusių akių“ skrydžiu, nes kitą rytą šeštą valandą ji išlips paraudusiomis akimis, išvargusi, bet skrisdama nesugaiš dienos. Klausydamasi pranešimų, Melė staiga krūptelėjo: pasirodė, kad išgirdo savo pavardę, bet nusprendė suklydusi. Paskelbė jos skrydį ir ji laukė, kol sulips pirmoji skubančių keleivių grupė, tada pasiėmė savo lagaminėlį bei rankinę ir stojo į eilę, suspau­ dusi rankoje bilietą ir įlaipinimo taloną. Staiga ji vėl išgirdo savo pavardę, bet šįkart buvo tikra, kad jai nepasigirdo. – Melani Adams, prašom prieiti prie balto vidaus telefo­ no. Melani Adams, prie balto vidaus telefono, prašom... Melani Adams. Pažvelgusi į laikrodėlį, kiek dar liko laiko, ji nubėgo prie balto telefono, kabančio tolėliau ant sienos, pakėlė ragelį ir prisistatė operatorei. – Laba diena, čia Melani Adams. Jūs mane ką tik kvietėte. – Ji pastatė krepšius ant grindų prie savo kojų ir ėmė įdėmiai klau­ sytis. – Jums skambino daktaras Piteris Halamas. Prašė iš karto perskambinti jam, jei galėsit. – Ji pasakė telefono numerį. Kartodama numerį Melė nubėgo prie taksofono. Ji rausėsi rankinėje, ieškodama smulkių monetų ir vis žvilgčiodama į lai­ krodį virš galvos. Liko vos penkios minutės iki įlaipinimo pa­ baigos. Ji negali vėluoti. Kitą rytą privalo būti Niujorke. Radusi monetą, įkišo ją į aparato plyšį ir surinko numerį. – Klausau! – Jos širdis daužėsi išgirdus jo balsą, ji svarstė, ko­ dėl jis jos ieškojo. – Piteri, čia Melė. Man liko tik pora minučių iki skrydžio. – Aš taip pat turiu mažai laiko, – jo balse pasigirdo įtampa. – Ką tik atsirado donoras Mari Diuprė. Aš jau išvykstu į ligoninę ir pagalvojau, kad reikia pranešti jums, jei kartais norėtumėte likti. Klausantis Melani mintys sukosi pašėlusiu greičiu ir tik se­ kundės dalelę ji pasijuto nusivylusi – manė, kad jis norėjo atsi­ sveikinti. Tačiau dabar, pagalvojusi apie širdies persodinimą, ji

102

⁾

D a n i e ll e S t e e l

pajuto kraujyje ūžtelėjusį adrenaliną. Mari turi galimybę išgy­ venti – atsirado širdis. – Nežinojau, ar norėsite pakeisti savo planus, bet pamaniau dėl visa ko pranešti jums. Nežinojau, su kokia aviakompanija skrendate, tiesiog spėjau. Jis atspėjo teisingai. – Jūs vos mane pagavote, – pasakė Melani ir susiraukė. – Ar galėtume filmuoti operaciją? – Tai būtų sensacingas reportažo papildymas ir pateisintų jos pasilikimą dar dienai. Jis ilgokai patylėjo ir pagaliau pasakė: – Gerai. Ar galite iš karto atsiųsti filmavimo grupę? – Pamėginsiu. Turiu gauti leidimą iš Niujorko pasilikti. – O dėl sugaišto pokalbiui laiko ji praleis savo skrydį. – Nežinau, ar pavyks. Paliksiu jums žinutę ligoninėje. – Gerai, jau turiu lėkti. Pasimatysim vėliau. Piterio balsas buvo dalykiškas ir žvalus. Daugiau nieko nepa­ sakęs, jis padėjo ragelį, o Melė dar stovėjo telefono būdelėje, telk­ dama mintis. Pirmiausia reikia kreiptis į vartų administratorę. Ji yra tai dariusi anksčiau. Jei pavyks susitarti, skrydis bus užlaikytas penkias ar dešimt minučių. Per tą laiką ji paskambins į Niujorką. Lieka tik viltis, kad pagaus Niujorke kokį nors viršininką, turintį teisę duoti leidimą likti. Melė pagriebė lagaminėlį bei rankinę ir iš visų jėgų leidosi bėgti prie vartų. Ji prisistatė administratorei, parodė savo televizijos kanalo žurnalistės pažymėjimą. – Ar galite sulaikyti skrydį dešimčiai minučių? Turiu pa­ skambinti į Niujorką dėl svarbaus naujienų pranešimo. Administratorė atrodė nepatenkinta, bet Melani rango žmo­ nėms oro uostas dažnai teikdavo specialias paslaugas – pavyz­ džiui, surasdavo vietą visiškai užpildytame lėktuve, netgi jei rei­ kėdavo išsodinti nieko neįtariantį keleivį, ar sulaikydavo skrydį visai prieš pakilimą kaip dabar. – Duodu jums dešimt minučių, bet ne daugiau. Aviakompanijoms brangiai kainuodavo tokie lėktuvo sulai­ kymai. Administratorė nusigręžė ir kažką pasakė į mažą radijo siųstuvą. Melė nubėgo prie taksofono ir paskambino, pasinaudo­

Permainos

⁽

103

jusi kredito kortele. Ją iš karto sujungė su žinių tarnyba, bet pra­ ėjo kelios brangios minutės, kol surado prodiuserio pavaduotoją ir naujienų redaktorių, kad pasikalbėtų su ja telefonu. – Kas atsitiko? – Sensacingas įvykis, viena iš mano reportažo herojų – pa­ cientė, laukianti širdies persodinimo. Ką tik man paskambino daktaras Halamas. Atsirado donoras ir ji tuoj bus operuojama. Ar galiu likti ir pasiimti filmavimo grupę, kad nufilmuotų opera­ ciją? – uždususi nuo bėgimo kalbėjo Melė. – Ar dar nenufilmavote jo operuojančio? – Ne, – ji sulaikė kvapą, žinodama, kad atėjo lemiama spren­ dimo akimirka. – Tai likit, bet parsiraskit iki rytojaus vakaro. – Klausau, pone! – išsišiepė ji, pakabino ragelį ir nuskubė­ jo prie vartų. Pranešusi, kad neskrenda, ji paskambino į vietos televiziją, prašydama atsiųsti filmavimo grupę. Tada išskubėjo į lauką prie taksi stotelės, vildamasi, kad aviakompanija Niujorke pasirūpins jos lagaminu, kaip buvo žadėjusi. Kai atvyko į ligoninę, filmavimo grupė jau laukė jos vestibiu­ lyje. Jie iš karto pasikėlė liftu į operacinę. Visi turėjo nusiplauti rankas, apsivilkti chalatus, užsidėti kaukes. Jiems buvo liepta su­ sistatyti įrangą ankštame nuošaliame kamputyje. Melė stengėsi griežtai laikytis taisyklių, nes buvo taip dėkinga, kad Piteris įsilei­ do juos į operacinę, jog nenorėjo reikalauti dar daugiau. Pagaliau atvežė Mari. Ji buvo užsimerkusi, mirtinai išblyšku­ si. Mergina nepajudėjo, kol neįėjo Piteris su kauke, chalatu ir jos neužkalbino. Atrodė, kad jis nepastebi Melės, nors žvilgtelėjo į operatorius ir liko patenkintas tuo, kur jie įsitaisė. Melė sužavėta stebėjo, kaip įvykiai pradėjo rutuliotis. Piteris nuolat sekė monitorius ir nurodinėjo savo komandos nariams. Jie dirbo visiškai vieningai ir lyg atlikdami sudėtingą šokį perdavinėjo Piteriui instrumentus nuo didžiulio padėklo. Kai chirurgai darė pirmąjį pjūvį, Melani nukreipė žvilgsnį, ta­ čiau vėliau ją pakerėjo veiksmo intensyvumas. Valandą po va­ landos ji stovėjo ir stebėjo, mintyse melsdamasi už Mari gyvybę,

104

⁾

D a n i e ll e S t e e l

o chirurgai vis smarkiau dirbo, keisdami mirštančią jos širdį prieš kelias valandas žuvusios jaunos moters širdimi. Stulbino stebint, kaip senoji širdis išimama iš krūtinės ir ant padėklo paduodama kita. Melani netgi neaiktelėjo sekdama, kaip į atsi­ radusią ertmę įleidžiama donorės širdis. Visos venos, arterijos, vožtuvai buvo užspausti, rankos nenuilsdamos judėjo virš mo­ ters krūtinės ląstos. Melė sulaikė kvėpavimą. Staiga monitoriai vėl atgijo, kambaryje pasigirdo širdies dūžiai ir lyg būgnai nuai­ dėjo visų ausyse. Operacijos grupė šūktelėjo sveikindami vienas kitą. Tai buvo nuostabu. Širdis, negyva po donorės mirties, vėl atgijo Mari kūne. Paskui operacija truko dar dvi valandas. Paga­ liau pjūvis buvo susiūtas, Piteris atsitraukė, jo nugara ir krūtinė buvo permirkusios nuo prakaito, rankas skaudėjo nuo kruopš­ taus darbo. Jis atidžiai žiūrėjo, kaip asistentai lėtai išstumia iš operacinės Mari lovą į gretimą palatą, kur ją kelias valandas ste­ bės, kad įsitikintų, jog viskas gerai. Tačiau šią akimirką atrodė, kad viskas valdoma, jis išėjo į koridorių, giliai įkvėpė. Melani virpančiomis kojomis išėjo paskui jį. Ji patyrė neįtikėtinų įspū­ džių, stebėdama Piterį operuojantį, ir buvo jam be galo dėkinga, kad jis paskambino. Jis šiek tiek pasišnekėjo su kitais, vis dar nenusiėmęs kepurai­ tės, nenusivilkęs chalato, tik pasidėjęs kaukę ant rašomojo stalo. Melani kelias minutes pasikalbėjo su filmavimo grupe. Kupini įspūdžių apie tai, ką stebėjo, operatoriai rengėsi eiti namo. – Viešpatie, tas vaikinas šaunus! – Grupės vadovas nusivilko mėlyną chalatą, užsidegė cigaretę ir tuoj suabejojo, ar išmintin­ gai pasielgė. Tačiau jis pajėgė galvoti tik apie tai, ką jie filmavo – nuolat judančias rankas, dirbančias poromis, kartais po dvi poras kartu, imančias mažutėles audinių atplaišas, siuvančias plonas lyg plaukeliai venas. – Pamatęs tai, tikrai imi tikėti stebuklais. – Jis pagarbiai pažvelgė į Melę ir paspaudė jai ranką. – Buvo malonu su jumis dirbti. – Ačiū, kad taip greit atvykote, – nusišypsojo ji. Jie pažvelgė į savo užrašus. Grupės vadovas pažadėjo jai atsiųsti medžiagą į Niujorką kitą dieną, kad ji galėtų pridėti prie anksčiau

Permainos

⁽

105

nufilmuotosios. Paskui televizijos grupė išvyko, Melė persirengė. Ji nustebo pamačiusi Piterį jau kasdieniais drabužiais. Kažkodėl ji manė, kad jis vis dar vaikšto chirurgo kostiumu, nors pati nežinojo kodėl. Buvo keista vėl matyti jį kaip paprastą mirtingąjį. – Kaip sekėsi? – paklausė Melė, kai jie kartu išėjo į koridorių. Atrodė, kad ji nė nebuvo išėjusi. Jos širdis šoktelėjo vėl pamačius Piterį. – Kol kas gerai. Kitos dvidešimt keturios valandos bus jai lem­ tingos. Turėsime sekti, kaip ji laikosi. Prieš operaciją Mari buvo siaubingai nusilpusi, prieš mums įsikišant. Ar matėt jos širdį? Ji atrodė lyg akmuo, be jokios gyvybės. Tikriausiai Mari nebūtų iš­ gyvenusi nė paros. Jai beprotiškai pasisekė, kad atsirado donorė. Donorė... donorė... beveidė... bevardė... be praeities... Tik do­ norė – anoniminė širdis pažįstamame kūne su Mari veidu. Tai sunkiai suvokiama. Nors Melė stebėjo operaciją keturias valandas, pažvelgusi į laikrodį ji nustebo, kad jau šešios ryto, o pažiūrėjusi pro langą išvydo patekėjusią saulę. Naktis baigėsi, Mari gyva. – Jūs tikriausiai mirtinai pavargusi. – Piteris įdėmiai nužvel­ gė ją ir pamatė pajuodusius paakius. – Stovėti ir žiūrėti daug sun­ kiau, negu operuoti. – Abejoju, – Melė nesusivaldžiusi nusižiovavo ir pagalvojo, kaip jausis Mari, kai pabus. Tai blogiausias dalykas. Melė jai vi­ sai nepavydi. Mergina turės daug iškentėti, netgi daugiau negu prieš operaciją. Turės vartoti daug vaistų, kovoti su atmetimu ir infekcija, jai skaudės pjūvį, nes per operaciją ją beveik perskrodė pusiau, Melė kone sudrebėjo pagalvojusi apie tai. Piteris pamatė, kad ji išblyško, ir nedelsdamas pasodino ant artimiausios kėdės. Jis pastebėjo požymius dar prieš pačiai Melei suvokiant, kad ji tuoj apalps. Piteris stipriomis rankomis palenkė jos galvą prie kelių, Melė pernelyg apstulbo, kad ką nors pasakytų. – Lėtai, giliai įkvėpkite ir iškvėpkite per burną. Melė ketino atsikirsti, bet staiga pajuto, jog jai per daug blo­ ga, kad pajėgtų kalbėti. Pagaliau ji atsipeikėjo ir nustebusi pa­ žvelgė į jį.

106

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Aš nė nesupratau, kad alpstu. – Gal ir ne, mano drauge, bet prieš minutę jūsų veidas buvo įgavęs įdomų žalsvą atspalvį. Turite ką nors suvalgyti ir grįžti į viešbutį išsimiegoti, – pasakęs tai jis prisiminė, kad ji išsiregistravo iš viešbučio ir nebeturi kambario, todėl kai ką sugalvojo. – O kodėl jums nenuvažiavus į mano namus? Ponia Han įkurdins jus svečių kambaryje, vaikai netgi nesužinos, kad jūs ten. – Piteris pažvelgė į laikrodį – be kelių minučių septynios. – Aš jai paskambinsiu. – Neskambinkit, aš grįšiu į viešbutį. – Tai kvaila. Kam jums tas viešbutis, kai galit pamiegoti mano namuose. Niekas jūsų netrukdys visą dieną. Pasiūlymas kilnus, bet Melė abejojo, ar dera taip elgtis. Tačiau atsistojus pasirodė, kad ji jaučiasi per daug pavargusi ginčytis ar skambinti į viešbutį ir užsisakyti kitą kambarį. Kol Piteris nuėjo prie rašomojo stalo ir pakėlė telefono ragelį, Melė sėdėjo kaip iš­ vargęs vaikas ir stebėjo jį. Sugrįžęs prie jos Piteris atrodė toks pat žvalus, kaip ir vakar ryte, nors taip pat praleido bemiegę naktį. Turbūt jis prie to įpratęs, o dabar dar jaučiasi pakylėtas dėl pavy­ kusios operacijos. – Ji lauks jūsų, kai atvyksite. Vaikai kelsis tik aštuntą. Išskyrus Marką, kuris jau išėjo. – Piteris apsidairė, kažką greit pasakė sese­ lei ir vėl grįžo pas Melę. – Mari laikosi gerai. Palydėsiu jus žemyn, įsodinsiu į taksi ir pats nueisiu pažiūrėti. – Nereikia... Tai kvaila... – Absurdiška, juk ji yra pranešinėjusi apie viską – masines žudynes, riaušes, o dabar atrodo, kad visas kūnas tirpsta, ir ji dėkinga tai stipriai rankai, prilaikančiai ją, kai jie leidžiasi žemyn. – Aš tikriausiai senstu, – liūdnai nusišypsojo Melė, kai jie laukė taksi. – Neturėčiau būti tokia pavargusi. – Taip būna, kai praeina įtampa. Mes visi taip jaučiamės. Tie­ siog manęs dar nepaveikė. – Ką jūs darysite? – Būsiu netoli Mari, jei pavyks, kelias valandas pamiegosiu. Vakar, pakalbėjęs su jumis, paskambinau savo sekretorei, ji at­ šauks visus mano susitikimus šiandien. Kas nors iš mano ko­ mandos pakeis mane ryte, o aš vizituosiu po pietų.

Permainos

⁽

107

Melė suprato, kad ir Piteris mirtinai pavargęs, tik nesimato. Jis toks pat judrus ir gyvybingas, kaip ir prieš kelias valandas. Įso­ dindamas Melę į taksi, Piteris švelniai pažvelgė į ją iš viršaus. – Kada grįžtate į Niujorką? – Šįvakar. Man neleido pasilikti dar vieną dieną. Piteris linktelėjo patenkintas, kad pavyko ją vakar sulaikyti. – Daugiau nėra ko filmuoti, Mele. Nuo šiol mes stebėsim Mari ir kimšim vaistus, kad ji neatmestų naujosios širdies. Jūs šiąnakt pamatėte viską, kas įmanoma. – Ačiū, kad mus įsileidote, – žvelgdama jam į akis padėkojo Melė. – Gerai, kad buvote čia. O dabar važiuokit miegoti. Jis pasakė vairuotojui adresą ir uždarė duris. Automobilis įsi­ liejo į Los Andželo eismo srautą ir nuvažiavo Bel Ero link. Stebė­ damas tolstantį automobilį, Piteris pasijuto laimingas, kad Melė vis dar čia ir jis ją pamatys po kelių valandų. Jis, kaip ir Melė, sutrikęs dėl savo jausmų. Tačiau jis kažką jai jaučia. Tuo yra vi­ siškai tikras.

(

T ry l i k tas skyrius

P

ir kiti žurnalistai praleido ilgą, neramią dieną Centrinės ligoninės vestibiu­ lyje. Pustuzinis patarnautojų nešiojo jiems sumuštinius ir kavą, žurnalistai nuolat tiesioginiame eteryje skelbė savo televizijos ka­ nalams paskutines žinias apie prezidento savijautą. Tačiau nuo šeštos valandos ryto iki septintos vakaro nedaug kas pasikeitė. Atėjusi į darbą ketvirtadienį vienuoliktą valandą vakaro, Melė išėjo iš ligoninės tik penktadienį aštuntą vakaro. Ji buvo tokia išvargusi, kad galvoje kalė lyg kūju, akys degė. Išėjusi į aikštelę, ji sėdo už išnuomoto automobilio vairo, bet vaizdas liejosi akyse, ji bijojo pasukti raktelį ir važiuoti į viešbutį. Atrodė, kad pasigirdęs balsas sklinda iš ją supančio rūko. Ji atsigręžė pasižiūrėti, kas sto­ vi šalia automobilio ir kalbasi su ja. – Jūsų būklė netinkama vairuoti, ponia Adams. Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai policininkas, bet prisimerku­ si išvydo pažįstamą veidą, nusišypsojo ir atrėmė galvą į sėdynės atlošą. Ji buvo atsidariusi visą langą, žinodama, kad norint neuž­ migti vairuojant reikia kuo daugiau oro. – Po perkūnais, ką tu čia veiki? Netgi vos nealpdama ji matė tamsiai mėlynas jo akis. Ramino vien jo buvimas šalia. e n k ta d i e n į M e l ė

Permainos

⁽

147

– Gal pamiršai, kad aš čia dirbu? – Bet ar ne per vėlu būti darbe? Jis linktelėjo, stebėdamas jos akių išraišką. Ji džiaugėsi jį ma­ tydama, bet buvo per daug pavargusi pajudėti. – Persėsk į kitą sėdynę. Parvešiu tave į viešbutį. – Nekvailiok, man viskas gerai... Aš tik turiu... – Mele, būk protinga. Jei tu vairuodama atsitrenksi į medį, tai mūsų ligoninėje, kai čia prezidentas, negausi nė tvarsčio pri­ imamajame. Visas personalas šokinėja apie jį, taigi pamėginkim išvengti nemalonumų ir aš tave parvešiu. Gerai? Ji neturėjo jėgų su juo kovoti, tik nusišypsojo kaip pavargęs vaikas, linktelėjo ir pasislinko. – Gera mergaitė, – Piteris pažvelgė, ar ji neprieštarauja šitaip pavadinta, bet ji nereagavo. Tik sėdėjo įbedusi į priekį stiklinį žvilgsnį ir džiaugdamasi, kad jis vairuoja. Piteris patyrusiai lavi­ ravo intensyviame Los Andželo eisme ir retkarčiais pažvelgdavo į ją. Galiausiai jis paklausė: – Kaip laikaisi, Mele? – Pavargusi. Bet pamiegojusi atsigausiu. – Kada turi grįžti? – Ačiū Dievui, tik šeštą ryto, – ji atsisėdo tiesiau. – Ar žinai ką nors daugiau apie prezidento būklę? Jis papurtė galvą. – Velnias! Aš tikiuosi, kad jis išsikapstys. – Visi šioje šalyje to tikisi. Ir aš. Kai šitaip įvyksta, jautiesi labai bejėgis. Bet iš tiesų supranti, kad jam velniškai pasisekė. Jis jau galėjo būti miręs, tik per plauką išvengė mirties. Iš rentgeno nuotraukų mačiau, kad tai buvo velniškai arti. Jis galėjo netekti proto ar likti visas paralyžiuotas. Jei kulka būtų atšokusi šiek tiek kitaip negu dabar... – Jam nereikėjo baigti sakinio. Prezidentą operavę chirurgai, Piterio draugai, ir jis pats žinojo visas skaus­ mingas smulkmenas. – Man be galo gaila jo žmonos. Ji laikosi labai tvirtai ir kabinasi į paskutinį vilties siūlelį. Prezidento žmona nejauna, o pastarosios dvi dienos buvo jai siaubingai įtemptos.

148

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Jos širdis nesveika. Šiek tiek. Tačiau, žinoma, gydytojas ne­ rekomenduotų jai tokios įtampos. – Jei jai kils kokių bėdų, tu esi netoliese, – pavargusi nusišyp­ sojo Melė. Ir staiga ji pasijuto labai dėkinga, kad Piteris šalia. Dabar su­ vokė, kad nebūtų pati išvairavusi tokiame intensyviame eisme. Tą ir pasakė jam, kai jie privažiavo prie viešbučio. – Nebūčiau leidęs tau vairuoti tokiai pavargusiai. – Man pasisekė, kad tu buvai aikštelėje, kai aš išėjau, – ji buvo šiek tiek atsigavusi, bet dar nepakankamai. Ji nė negalėjo įsivaiz­ duoti, kad jis laukė jos, numatęs, jog ji nepajėgs vairuoti. Jis norė­ jo nors tiek padaryti dėl jos ir džiaugėsi, kad pavyko. – Labai ačiū, Piteri. Jie išlipo iš automobilio ir jis pažvelgė į ją. – Ar pajėgsi nueiti iki viešbučio? Ji nusišypsojo, kad jis šitaip rūpinasi. Jau daugelį metų niekas to nedarė, o gal ir iš viso niekada. – Viskas gerai, aš pajėgsiu eiti, tik vairuoti negaliu. – Bet ji būtų vairavusi, jei būtų reikėję. – Aš paimsiu tave ryte be penkiolikos šeštą. – Negaliu leisti tau to daryti. – Kodėl ne? Įprastai turiu būti ligoninėje pusę septynių. Koks skirtumas, jei nuvažiuosiu pusvalandžiu anksčiau? – Aš tikrai galiu nuvažiuoti pati. Melę trikdė toks dėmesys, bet Piteris nepasidavė. – Nežinau, kodėl turėtum važiuoti pati. Staiga jai šovė į galvą viena mintis: – O kaip tu grįši namo iš čia? – Nesirūpink. Nuvažiuosiu taksi iki stovėjimo aikštelės ir pa­ siimsiu savo automobilį. Aš tikrai nepavargęs, o tu tuoj išvirsi iš kojų. – Oi, Piteri, aš tikrai nenorėjau... – bet ji nusižiovavo ir neuž­ baigė sakinio. Jis nusijuokė. – Taip? Ar norėtum dar ką nors pasakyti savo žiūrovams? – erzino jis, o ji gailėjosi, kad tokia nusikamavusi po ilgos dienos.

Permainos

⁽

149

– Tik padėkoti tau. – Jų akys susitiko ir nepaleido vienos kitų. – Labai malonu vėl tave pamatyti. – Ne, taip nėra, nes tu nieko nematai. Tau atrodo, kad tave parvežė namo visiškai svetimas žmogus. Piteris palydėjo ją iki viešbučio durų ir įvedė į vidų. – O, kad visi nepažįstamieji būtų tokie malonūs, – sumurmė­ jo Melė. – O dabar būk gerutė, eik į savo kambarį ir pamiegok. Ar ką nors valgei? – Pakankamai. Dabar noriu tik savo lovos. Geriau pagalvo­ jus – tiks bet kokia lova. Atrodė, kad tiktų netgi grindys. Piteris paspaudė lifto myg­ tuką, švelniai įstūmė Melę į vidų ir jai nespėjus nieko pasakyti atsitraukė. – Susitiksim iš ryto. Ji ketino prieštarauti, bet durys užsidarė ir liftas sustojo jos aukšte. Jai reikėjo tik atidaryti duris, įeiti į kambarį, uždaryti du­ ris ir pasiekti lovą. Visa tai ji atliko prieš atsijungdama, paskam­ bino operatorei ir paprašė pažadinti penktą valandą ryto. Kitą akimirką jau miegojo, o dar kitą suskambo telefonas. – Ponia Adams, penkta valanda. – Jau? – kimiai paklausė ji pusiau per miegus. Ji turėjo pasi­ purtyti, kad pabustų, ir atsisėdo laikydama rankoje telefono rage­ lį. – Ar yra kokių nors naujienų? Ar prezidentas dar gyvas? – Manau, kad taip. Jei jis būtų miręs, kas nors būtų paskambinęs Melei iš ligoni­ nės ar iš jos televizijos kanalo. Prezidento būklė stabili, bet vis dar kritiška. Melė nuėjo į dušą. Dar per anksti užsisakyti kavos. Be dvidešimt šešios ji nusileido žemyn laukti Piterio. Jai atrodė, kad reikėjo reikalauti, jog jis nevažiuotų jos pasiimti. Kodėl jis turi ją visur vežioti? Tikrai kvaila. Piteris atvažiavo lygiai be penkiolikos šešios ir atidarė jai dureles. Jis atrodė visiškai žvalus. Kai Melė atsisėdo šalia jo, jis pasiūlė jai termosą kavos. – Gerasis Dieve, tai geriausias aptarnavimas, kokį esu pa­ tyrusi.

150

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Šiame maišelyje sumuštinai, – Piteris mostelėjo į popierinį maišelį ant grindų ir nusišypsojo. – Labas rytas. Jis atspėjo, kad vakare Melė nieko nevalgė, ir pats sutepė su­ muštinių. – Kaip šaunu turėti draugą Los Andžele. – Melė atsikando baltos skrudintos duonos sumuštinio su kalakutiena ir paten­ kinta atsilošė mersedeso sėdynėje, laikydama rankoje puode­ lį kavos. – Štai kur tikras gyvenimas. – Ji pažvelgė į jį, droviai šypsodamasi. – Kai prieš dvi savaites išvažiavau iš Los Andželo, nemaniau, kad mes dar kada nors pasimatysim. Bent jau ne taip greitai. – Ir man taip atrodė, Mele. Gaila, kad mūsų susitikimą turėjo nulemti toks rimtas įvykis. Bet aš džiaugiuosi, kad tu čia. – Žinai, – ji vėl įsipylė garuojančios kavos, – ir aš džiaugiuosi. Siaubinga šitaip teigti, pagalvojus apie priežastį, kodėl aš čia. Bet aš nežinau... – ji akimirką nusigręžė ir vėl pažvelgė į jį. – Grįžusi namo daug galvojau apie tave ir nežinau kodėl. Gal vėl atvažia­ vusi čia susivoksiu. Piteris linktelėjo. Puikiai ją supranta. – Sunku paaiškinti, ką aš jaučiu tau. Aš nuolat norėjau tau skambinti, pasakoti apie Mari, kokią nors savo atliktą operaciją ar ką kuris nors vaikas pasakė. – Manau, kad tu buvai siaubingai vienišas, o aš pasibeldžiau į tavo širdį. Dabar tu nebežinai, ką daryti. – Piteris linktelėjo, o Melė pamąsčiusi tęsė: – Keista, kad ir aš nežinau. Ir tu pasibeldei į manąją. Grįžusi namo nuolat galvojau apie tave. Labai apsi­ džiaugiau, kai tu man pirmą kartą paskambinai. – Neturėjau pasirinkimo. Jaučiau, kad privalau tai padaryti. – Kodėl? Jie abu ieškojo atsakymo. – Nežinau, Mele. Man labai atlėgo sužinojus, kad tu vėl atva­ žiavai. Galbūt šįkart aš atrasiu žodžius, kuriuos noriu tau pasaky­ ti... – O gal neišdrįs to pasakyti... Tačiau Melė išdrįso paklausti to, kas sunkiausia: – Ar tai tave gąsdina?

Permainos

⁽

151

– Taip, – Piterio balsas suvirpėjo ir jis vairuodamas nepažvel­ gė į ją. – Mane labai gąsdina. – Jei tave nuramins, aš taip pat bijau. – Kodėl? – jis nustebęs pažvelgė į ją. – Tu daugelį metų gyve­ nai viena. Tu žinai, ką darai, o aš ne. – Čia ir visa esmė. Aš penkiolika metų gyvenu viena. Niekas per daug nepriartėjo prie manęs. Jei priartėdavo, aš pabėgdavau. Tačiau tu turi kažko... Nežinau, kaip reaguoti į tave, o praėjusį kartą, kai buvau čia, tu man pasirodei velniškai patrauklus. Piteris sustabdė automobilį Centrinės ligoninės aikštelėje ir atsisuko į ją. – Tu – pirmoji moteris per dvidešimt metų, patraukusi mane, neskaitant žmonos. Tai mane siaubingai gąsdina. – Kodėl? – Nežinau, bet gąsdina. Žmonai mirus, nuo visų slėpiausi. O staiga nebenoriu slėptis. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami. Melė prakalbo pirmoji: – Tiesiog palaukim ir pažiūrėkim, kas bus. Neskubinkim įvy­ kių. Nė vienas iš mūsų dar niekuo nerizikuoja. Tu kelis kartus man skambinai, o aš atvažiavau čia, nes pasikėsinta į prezidentą. Kol kas nieko daugiau. Melė mėgino nuraminti ir jį, ir save, tačiau nė vienas nebuvo visiškai įsitikinęs, kad tai tiesa. – Ar tu esi tikra, kad viskas taip paprasta? – Piteris žvelgė švelniai ir Melė nusišypsojo. – Ne, nesu. Čia ir yra bėda. Bet gal jei neskubėsim, tai ir ne­ bijosim. – Tikiuosi, kad neišbaidysiu tavęs, Mele. Tu man per daug patinki. – Aš pati save gąsdinu daug labiau, negu tu pajėgtum. Neno­ rėjau, kad mane dar kartą įskaudintų, nenorėjau priklausyti nuo ko nors kito. Apsitvėriau siena ir maniau, kad jei įsileisčiau ką nors į vidų, jis gali sugriauti tai, ką pastačiau. – Tai sąžiningiau­ sias dalykas, kokį Melė galėjo pasakyti apie save, ir Piteris pamatė ašaras jos akyse.

152

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Aš tavęs niekada neįskaudinsiu, Mele, jei tik nuo manęs tas priklausys. Aš netgi norėčiau nuimti dalį naštos nuo tavo pečių. – Nesu įsitikinusi, ar norėčiau ją atiduoti. – O aš nesu įsitikinęs, kad esu pasiruošęs ją priimti. – Puiku. Šitaip daug geriau. – Ji dar pasėdėjo atsirėmusi į sė­ dynės atlošą, prieš palikdama Piterį. – Vienintelis blogas dalykas, kad mes gyvename taip toli vienas nuo kito. Tu čia, aš – ten. Ši­ taip mes niekada neišsiaiškinsim. – Galbūt išsiaiškinsim, kol tu čia, – viltingai pasakė jis, bet Melė papurtė galvą. – Nepanašu, kol aš taip daug dirbu. Tačiau Piteris nenorėjo prarasti vilties. Dar ne. Reikia susi­ vokti, ką jis jaučia tai moteriai, kuri jam taip patinka. Jis pažvelgė į dideles žalias akis, kurias taip gerai įsidėmėjo. – Praėjusį kartą, kai buvai čia, tu sekiojai mane darbe, o šįkart leidai, kad aš padėčiau tau, kiek galiu. Galbūt mes rasim šiek tiek laiko pasikalbėti. – Norėčiau. Bet matai, kokia padėtis, – aš dirbu ir dieną, ir naktį. – Pažiūrėsim. Gal pasigausiu tave kur nors vestibiulyje vėliau, kai baigsiu operaciją ir vizitaciją. Gal nueisim kartu suvalgyti su­ muštinį. Melei patiko ši mintis, bet neaišku, ar ji galės pabėgti. – Pamėginsiu pasprukti. Bet, Piteri, suprask, – man gali ir ne­ pavykti. – Suprantu. – Ir tada jis pirmą kartą suėmė jos ranką. – Gerai, Mele. Aš būsiu čia, niekur nedingsiu. Bet gal jai reikės išvykti. Jie gali tik viltis, kad tai neįvyks per greitai. Melė nusišypsojo, džiaugdamasi Piterio rankos šiluma. – Ačiū, kad atvežei į darbą, Piteri. – Jūsų paslaugoms, ponia. Jis išlipo iš automobilio ir atidarė jai dureles. Po kelių minu­ čių juos prarijo vestibiulyje susirinkusi minia. Piteris dar kartą atsigręžė į Melę, bet ji jau buvo įsitraukusi į pokalbį su kitais, ne

Permainos

⁽

153

tokiais svarbiais žiniasklaidos atstovais, praleidusiais visą naktį vestibiulyje. Lifto durys užsidarė, jai nespėjus žvilgtelti į jį. Melė gavo vilčių teikiančią žinią: prezidentas dar gyvas, prieš pusvalandį ligoninės spaudos atstovams buvo pranešta, kad jo būklė šiek tiek pagerėjo. Aštuntą valandą grįžo pirmoji ponia, kuri buvo apsistojusi Bel-Air viešbutyje. Prezidento žmoną supantys slaptieji agentai skynė jai kelią per vestibiulį. Buvo neįmanoma prie jos prieiti, nors Melė ir būrys kitų mėgino. Moteris atrodė iškankinta ir nu­ vargusi, Melei vėl jos labai pagailo. Pusę devynių Melė kalbėjo tiesioginiame eteryje, devintą valandą – pusiaudienio žinioms. Tačiau ji tegalėjo pranešti, kad prezidentas dar gyvas. Per visą dieną ji rinko biuletenius, neturė­ dama kada pagalvoti apie save ar Piterį Halamą. Ji nematė Piterio iki trečios valandos, kai staiga jis atsirado šalia, įspūdingas, vilkintis iškrakmolytu baltu chalatu. Jį tuoj ap­ supo minia žurnalistų, manančių, kad jis praneš kokią nors žinią. Atrodė neįmanoma perrėkti juos ir pasakyti, kad jis čia atėjo kaip nesusijęs asmuo aplankyti draugės. Galiausiai juodu su Mele pa­ bėgo į kampą, nors keli spaudos atstovai manė, kad ji juos apga­ vo. Netekęs vilties jis nusivilko baltą chalatą ir nusviedė jį šalia šiukšlių dėžės vestibiulyje. – Viešpatie, maniau, kad jie mane pasmaugs. – Taip jie ir padarytų, jei turėtų bent menkiausią progą, – ji pavargusi šyptelėjo. Buvo dirbusi jau devynias valandas ir kol kas valgiusi tik Piterio sumuštinį automobilyje, nors tą dieną išgėrė kelis litrus kavos. – Ar pavalgei? – Dar ne. – Gali trumpam pabėgti? Ji pažvelgė į laikrodį. – Po dešimties minučių reikės kalbėti šeštos valandos žinioms Niujorke. Bet vėliau turėčiau būti laisva. – Iki kelių turėsi būti čia? – Dar kelias valandas. Galėčiau išeiti šeštą. Jei reikės, turėsiu grįžti aštuntą vienuoliktos valandos žinioms Niujorke. Tiesą sa­

154

⁾

D a n i e ll e S t e e l

kant, reikės. Bet paskui tikiuosi baigti darbą, nebent atsiras kas nors nauja. – Aš sugrįšiu šeštą valandą. Nueisim kur nors ramiai paval­ gyti, tada parvešiu tave vienuoliktos valandos žinioms Niujorke, o paskui nuvešiu į viešbutį. – Tada tikriausiai jau atrodysiu kaip zombė ir užmigsiu per vakarienę. – Man nesvarbu – jau esu ir anksčiau užmigdęs žmones per vakarienę. Bent šįkart galėsiu sau pasakyti, kad tam yra pateisini­ mas, – nusišypsojo jausdamas nenumaldomą norą ją apkabinti. Ji taip pat nusišypsojo. – Norėčiau šįvakar susitikti su tavimi. – Gerai. Tai pasimatysim šeštą. Piteris išskubėjo į savo konsultacinį kabinetą ir grįžo po trijų valandų. Melės paakiai buvo pajuodę. Lipdama į jo automobilį atrodė visiškai išsekusi ir vangiai šypsojosi. – Žinai, Piteri, jei aš tau dabar atrodau patraukli, tu tikriausiai nekrofilas. Jis nusijuokė iš šios siaubingos prielaidos ir susiraukė: – Kaip šlykštu! – Taip ir jaučiuosi. Kaip tavo darbas? – Gerai. O kaip prezidentas šį vakarą? Tikriausiai dabar ji žino daugiau už jį. Jis per daug užsiėmęs savo pacientais, kad rūpintųsi kuo nors kitu. – Laikosi. Jau pradedu manyti, kad jei jis tiek ilgai ištvėrė, tai išgyvens. O kaip tau atrodo? – Gal tu ir teisi, – sutiko Piteris. – Tikiuosi, kad rytoj ryte jis dar nepašoks iš lovos, nes tuomet tu turėsi skristi namo. – Kol kas dar nėra tokio pavojaus, tiesa? – Atvirai kalbant, ne, – jis patenkintas pažvelgė į Melę vežda­ mas į netoliese esantį restoraną. – Beje, kaip laikosi vaikai? – Puikiai. Jie žino, kad tu čia – matė per žinias, bet dar netu­ rėjau laiko pasakyti jiems, kad mes buvom susitikę. – Gal ir nereikia sakyti, – patylėjusi tarė ji.

Permainos

⁽

155

– Kodėl ne? – nustebo jis. – Gal jie susinervins. Vaikai turi stulbinančią nuojautą. Kaip ir manieji. Ypač Džesė. Nuo Velės įmanoma kai ką nuslėpti, nes ji turi savo rūpesčių, bet Džesika viską nujaučia. – Pamė kartais elgiasi panašiai. Bet sūnūs kitokie. – Tą ir noriu pasakyti. Jai ir taip gyvenimas sunkus, kam dar turėtų nervintis dėl manęs? – Kodėl manai, kad ji nervintųsi? – O kodėl ne? Tik pagalvok – visas jos pasaulis per pastaruo­ sius dvejus metus apvirto aukštyn kojom, bet ji bent jau žino, kad turi tave. Ir nėra varžovių moterų. Bent jau jos mintyse. O jei aš atsiduriu akiratyje, iš karto kyla grėsmė. – Kodėl taip manai? – Aš moteris. Ji – mergaitė, tu jos tėvas. Tu priklausai jai. – Jei aš domiuosi kita moterimi, niekas nesikeičia. – Šiek tiek pasikeis. Manau, kad kai žmona buvo gyva, tavo santykiai su Pame buvo kitokie. Galėjai skirti jai mažiau laiko, turėjai kitų reikalų. Dabar staiga tu visas priklausai jai. Na, beveik visas. Jei kažkokia svetima moteris pakeis tokią tvarką, jai nelabai patiks. Piteris susimąstęs sustabdė automobilį prie mažo italų res­ torano. – Niekada apie tai nepagalvojau, – jis lėtai nusišypsojo. – Bet niekada ir nereikėjo. Gal turėčiau atsargiau rinktis žodžius, ku­ riuos jai sakau. – Manau, kad taip, – sutiko Melė ir pasišaipė: – Gal po kelių dienų tu visai nenorėsi susitikti su manim. Dabar, kai aš kuris laikas neišsimiegu, pamatysi blogiausius mano bruožus, aš visai sugriūsiu. – Mums visiems kartais taip atsitinka. – Nemanau, kad tau taip buvo. Atrodo, kad tu stebuklingai susitvarkai su savo darbais. – Viskam yra ribos, net ir man. – Aš pasiekiau savąsias prieš dvi dienas. – Nagi! Pirmiausia tave pamaitinsim. Tau palengvės.

156

⁾

D a n i e ll e S t e e l

Jie įėjo į vidų, vyresnysis padavėjas pasodino juos prie mažo staliuko. – Vyno, Mele? Bet ji papurtė galvą ir nusijuokė: – Užmigčiau padėjusi galvą ant lėkštės. Melė užsisakė nedidelį žlėgtainį. Ji net nesijautė alkana, bet organizmui reikia baltymų. Jie smagiai vakarieniavo ir nerū­ pestingai plepėjo, o Melė stebėjosi, kaip jai lengva su Piteriu. Jis domėjosi jos darbu, savo ruožtu ji daug sužinojo apie jo darbą. Pokalbis buvo ramus, bet jaudinantis, ji sėdėjo laikydama rankoje puodelį kavos, jausdamasi patenkinta ir soti. – Ar žinai, kad pats Dievas atsiuntė man tave? – Man taip pat malonu. – Aš visai ne to tikėjausi, važiuodama į Los Andželą. – Žinau, – šyptelėjo jis. – Manei, kad dabar būsi Bermuduose. – Ar šitaip nori pasakyti man, kuri šiandien diena? – Melei susimaišė dienos, ji nesišnekėjo su dukterimis nuo pat atvykimo, bet žinojo, kad jos supras. Be to, jos išvažiavo į Menkių kyšulį ilgajam savaitgaliui. Ji net nesuvokė, kad savaitgalis jau prasidėjo, bet taip yra. Regis, ji jau ištisas savaites Los Andžele. Melė netgi troško, kad tai būtų tiesa. Jos visas gyvenimas sukosi Niujorke, bet ne dabar. Dabar jos pasaulis čia. – Gaila, kad neišvažiavai į Bermudus, Mele. – O man ne, – ji atvirai pažvelgė Piteriui į akis. – Man čia labiau patinka. Jis nežinojo, kaip reaguoti, todėl paėmė jos ranką. – Malonu. Aš laimingas, kad tu vėl čia, Mele, tik gaila, kad turi taip sunkiai dirbti. – Tai nedidelė kaina už galimybę būti su tavim, – nuoširdžiai prisipažino ji. Tačiau Piteris nepajėgė nuslopinti liūdnos minties. – Esu įsitikinęs, kad prezidentas taip nemano. Jie abu pasėdėjo tylėdami, tada Melė apgailestaudama pažvel­ gė į laikrodį. Laikas grįžti į darbą. Piteris pasiūlė nuvežti ją į ligo­ ninę ir palaukti, bet ji pasipriešino.

Permainos

⁽

157

– Pakalbėjusi vienuoliktos valandos žinioms aš galiu išsi­ kviesti taksi, – tada Los Andžele bus tik aštuonios. – Sakiau tau: kol tu čia, aš būsiu tavo vairuotojas, – pasakė Piteris ir sumišo: – Bet jei tu nenori... Šį kartą Melė palietė jo ranką ir tarė: – Man tai labai patinka. – Vadinasi, gerai. Piteris apmokėjo sąskaitą ir atvežė Melę pačiu laiku, kad ji paskelbtų žiūrovams Niujorke, jog prezidentas šiek tiek karš­ čiuoja, bet to buvo galima laukti. Po pusvalandžio Piteris nuvežė ją į viešbutį ir išleido, pažadėjęs paimti tą pačią valandą iš ryto. Pasiekusi kambarį Melė vėl iš karto atsigulė, bet užmigti nesisekė. Ji vis dar nemiegojo, kai po pusvalandžio suskambo telefonas. – Klausau? – ji bijojo išgirsti blogą žinią apie prezidentą. – Čia aš, – tai buvo Piteris, Melė lengviau atsiduso ir pasakė jam kodėl. – Atsiprašau, kad tave išgąsdinau. – Viskas gerai! Ar kas nors atsitiko? – Ne, – jis dvejojo ir ji beveik girdėjo jo kvėpavimą. – Aš tik norėjau pasakyti, kad tu nuostabi. Jis pats išsigando, širdis ėmė plakti smarkiau. Melė atsisėdo lovoje ir susinervinusi, ir kartu patenkinta. – Praėjusį kartą, kai čia buvau, padariau tą pačią išvadą apie tave. Jis sutrikęs paraudo, Melė nusišypsojo, jie šiek tiek paplepėjo ir galiausiai baigė pokalbį išsigandę ir laimingi kaip vaikai. Jie abu mažais žingsneliais, lyg balansuodami ant lyno, ėjo vienas kito link. Dar ne vėlu pasukti atgal, bet kasdien darėsi vis sunkiau išlaikyti pusiausvyrą ir nė vienas nežinojo, kas bus, kai Melė grįš į Niujorką, bet dar per anksti dėl to sukti galvą. Šiuo metu jiems tiesiog patinka eiti lynu. Labanakt, Mele... Iki rytojaus... Piterio balsas vis dar skambė­ jo Melei ausyse, gulint tamsoje ir stengiantis užmigti. Tarsi šau­ niausias mokyklos vaikinas būtų pakvietęs ją į didįjį šokių vaka­ rą. Kaip keista, kad būdama su juo ji vėl jaučiasi tokia jauna.

(

S e p t y n i o l i k tas skyrius

–P

a s i ru o š u s i o s ? – su š u k o

Melė iš holo apačioje

ir paskutinį kartą apsidairė. Ji uždarė savo namus visai vasarai. Du didžiuliai lagaminai stovėjo hole, čia dar buvo trys teniso raketės ir mergaičių šiaudi­ nės skrybėlės, o savąją Melė jau buvo užsidėjusi. Nedidelis žalias vinilplasto Rakelės lagaminėlis taip pat stovėjo ten. Rakelė va­ žiuodavo kartu su jomis šešioms savaitėms, o paskui grįždavo į Niujorką ir dvi savaites atostogaudavo viena. – Nagi, mergaitės! Po pusvalandžio turim būti oro uoste! Tačiau jos vyksta į Gvardiją, todėl suspės. Kiekvienais metais išvažiuojant apimdavo pakili nuotaika. Kai jos ruošdavosi į Martos Vynuogyną, Melė jausdavosi kaip vaikas. Vakar ji vedė paskutinę žinių laidą prieš atostogas, vėliau po Granto laidos jie nuėjo pasėdėti bare ir atšvęsti Melės atos­ togų. Jie sėdėjo atsipalaidavę, bet Grantas matė iš jos akių, kad ji dar sutrikusi. Pastaruoju metu Melė jautėsi pavargusi ir ner­ vinga. Prieš atostogas ji ilgai dirbdavo studijoje, baigė montuoti laidą apie chirurgiją Kalifornijoje, padarė du didelius interviu ir apybraižą, kuriuos rodys vasarą. Melė kaip visada labai rimtai atliko savo darbą, netgi kruopščiau negu anksčiau. Tačiau Gran­ tas įtarė, kad to priežastis – emocinė sumaištis, nors jis dar nieko

Permainos

⁽

179

nenutuokė. Piteris jai skambindavo kasdien, o Melė vis dar ne­ žinojo, kas iš to bus. Pastaruoju metu ji rūpinosi dėl savo darbo sutarties, kurią turėjo atnaujinti spalio mėnesį. Kanale buvo daug politinių pokyčių. Sklido kalbos apie naują savininką ir vienas Dievas težino, ką tai atneš. Grantas ramino, kad Melei visiškai nėra dėl ko bijoti, Piteris kartojo tą patį, kai ji jam išsakė savo rūpestį. Tačiau ši mintis niekaip jos nepaliko. Dabar ją galima nustumti šalin dviem mėnesiams. Ji negalvos nei apie darbą, nei apie Piterį, nei apie Grantą. Ji vyksta į Martos Vynuogyną ilsėtis su dukterimis. Tačiau gali ir neišvykti, jei jos tuoj neišvažiuos, pagalvojo ji, hole laukdama su Rakele. Pagaliau mergaitės ati­ dundėjo laiptais, nešinos žaidimais, knygomis ir krepšiais. Valerė nešėsi didžiulį meškiną. – Vele! Dėl Dievo meilės! – Mama, aš privalau jį pasiimti. Praėjusią savaitę Džošas man jį dovanojo. Jo tėvai turi namą Čepekvidike. Jis atvažiuos manęs aplankyti ir jei aš ne... – Gerai, gerai. Tik susirinkit savo daiktus ir greičiau nešdin­ kimės į taksi, nes niekad nepasieksim oro uosto. Vykti į kelionę su dukterimis visad reikėjo daug kantrybės. Tačiau taksistui pavyko beveik viską sutalpinti į bagažinę ir jie pagaliau pajudėjo. Melė ir mergaitės susigrūdo ant užpakalinės sėdynės. Velė laikė ant kelių milžinišką meškiną, Rakelė sėdėjo priekyje, laikydama skrybėles ir raketes. Kol jie lėkė į Gvardiją, Melė mintyse peržvelgė darbų sąrašą, norėdama įsitikinti, kad užrakino duris į sodą, uždarė visus langus, įjungė signalizaciją, užsuko dujas. Visad apima bauginantis jausmas, kad kažką pa­ miršai. Tačiau įsėdus į lėktuvą jų nuotaika buvo pakili. Kai lėktu­ vas atsiplėšė nuo žemės, Melę apėmė toks palengvėjimas, kokio ji nejautė jau ištisas savaites, lyg visa sumaištis būtų likusi Niujor­ ke, o dabar ji ras ramybę Martos Vynuogyne. Piteris jai skambindavo kartą ar du per dieną. Ir nors Melei patiko jų pokalbiai, ji ir kankinosi dėl jų. Kodėl jis skambina? Kada jie pasimatys? Ir galiausiai – kokia viso to prasmė? Jis pa­ sisakė taip pat esąs sutrikęs, bet nepajėgė sustoti ir toliau ėjo tuo

180

⁾

D a n i e ll e S t e e l

taku į nematomą tikslą, kuris vis dar baugino juos abu ir apie kurį jie stengėsi nekalbėti. Jie laikėsi saugių temų ir dabar jau atvirai pripažino, kaip jiems trūksta vienas kito. Tačiau kodėl taip yra, nuolat klausė savęs Melė, kodėl jai jo trūksta? Ji vis dar neži­ nojo atsakymo arba nenorėjo žinoti. – Mama, kaip manai, mano dviratis dar bus geras ar surūdi­ jęs? – Valerė žvelgė į priekį, apsikabinusi meškiną ir patenkinta, o vyras kitoje tako pusėje geidulingai žvilgčiojo į ją. Melė džiaugėsi neleidusi dukteriai likti su trumpučiais mėlynais šortukais, ku­ riais ji mūvėjo per pusryčius – gąsdino taip važiuosianti į Martos Vynuogyną. – Nežinau, brangute. Pamatysim nuvažiavusios. Moteris, iš kurios jos nuomodavosi namą, leido pasilikti kelis daiktus rūsyje. Bostone jos išsinuomojo automobilį ir nuvažiavo į Vudsho­ lą. Iš čia keltu persikėlė į Vynuogyno uostą. Labiausiai iš visos kelionės joms patiko plaukti keltu. Atrodė, kad realus pasaulis liko užpakalyje, o su juo ir visi rūpesčiai bei pareigos. Melė kelias minutes viena pastovėjo prie turėklo. Vėjas taršė jai plaukus. Ji jau tokia laisva, kaip niekada per kelis pastaruosius mėnesius. Staiga ji suvokė, kaip labai jai reikėjo atostogų. Trumpai pasimė­ gavo vienatve, kol dukterys ją susiieškojo. Jos paliko Rakelę že­ mutiniame denyje besikalbančią su keliais vyrais. Ir kai pagaliau Rakelė atėjo, jos švelniai pasišaipė iš jos. Staiga Melė nusijuokė, pagalvojusi apie Piterio ekonomę ponią Han. Buvo sunku įsi­ vaizduoti, kad ją kas nors erzintų ar ji flirtuotų su vyrais kelte. Nors Rakelė buvo labai nepriklausoma, jos ją mylėjo, ir Melei buvo malonu matyti, kaip Džesė ją apkabina. Netgi Rakelė nusi­ šypsojo. Martos Vynuogynas joms visoms buvo rojus. Pasieku­ sios pažįstamą namą Čilmarke, mergaitės ėmė basos lakstyti po paplūdimio smėlį, vaikytis viena kitą. Melė jas stebėjo. Jos nesun­ kiai įsikūrė, kaip ir kiekvienais metais. Pradėjus temti, visos ke­ turios moterys jautėsi taip, lyg jau būtų praleidusios čia mėnesį. Visų skruostai buvo išraudę po popietės, praleistos paplūdimyje. Jos išsikrovė daiktus, meškinas įsitaisė Velės kambaryje ant supa­

Permainos

⁽

181

mojo krėslo. Namas buvo įrengtas patogiai, tačiau neįmantriai. Jis priminė močiutės namą su priebučiu, sūpuoklėmis iš vytelių, gėlėtomis užuolaidomis visuose kambariuose. Pelėsių kvapas iš­ sisklaidė per kelias dienas ir jos jo nebejuto. Visa tai taip gerai pažįstamas Čilmarkas. Dvynukės čia atvažiuodavo nuo mažų dienų ir, kaip Melė paaiškino Piteriui, kai jis paskambino vakare, Čilmarkas – tai jų namų dalis. – Joms čia labai patinka. Man taip pat. – Primena Naująją Angliją, Mele, – Piteris pamėgino įsivaiz­ duoti vietovę iš Melės aprašymo. Ilgi paplūdimiai, baltas smė­ lis. Kasdieniškas šortų, sportinių kostiumų, basų kojų pasaulis, pilnas intelektualų, atvykusių iš Niujorko, retkarčiais valgančių omarus ir keptus moliuskus vakarienei. – Mes kiekvienais me­ tais važiuojame į kalnus – į Aspeną. – Tai labai skiriasi nuo Mar­ tos Vynuogyno, bet iš jo pasakojimo pasirodė įdomu. – Atva­ žiuok pas mus kartu su mergaitėmis. Mes ten būsime rugpjūčio pradžioje. – Neišviliosi mano dukterų iš čia ir už milijoną dolerių ar pažadėjęs pasimatymą su jų mylima roko žvaigžde. Na... – ji dar kartą permąstė paskutinį teiginį ir jie nusijuokė. Bendrauti per atstumą sekėsi labai lengvai, bet kartais atrodydavo nerealu. Jie buvo bekūniai balsai, kalbantys telefonu kiekvieną vakarą ir ne­ nueinantys toliau. – Manau, kad ir tave sunku išvilioti. – Ir aš taip manau. Pakibo keista tyla, Melė klausėsi svarstydama, apie ką jis mąs­ to. Tačiau kai jis prakalbo, atrodė, lyg erzintųsi. – Tai labai blogai. – Kas? Piteris kalbėjo nesuprantamai, o Melė po vakarienės jautėsi nuostabiai atsipalaidavusi. Ji nenorėjo žaisti telefonu, o jo nuo­ taika buvo žaisminga. – Kad tu nenori iš čia išvažiuoti. – O ką? Širdis ėmė smarkiai plakti. Jis ją keistai jaudina.

182

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Nes Niujorke bus konferencija ir mane pakvietė kalbėti chi­ rurgų grupei iš visos Rytinės pakrantės. Konferencija vyks Ko­ lumbijos presbiterijonų universitete. Melė atsakė ne iš karto, nes jai užėmė kvapą, o paskui skubiai prakalbo: – Tikrai? Ir tu atvažiuosi? – Galėčiau. Paprastai atsisakau, ypač tokiu metų laiku. Niu­ jorkas liepą neteikia jokio malonumo, bet pamaniau, kad dabar­ tinėmis aplinkybėmis... – Piteris smarkiai paraudo, Melė aikte­ lėjo: – Piteri! Tu atvažiuosi? Jis tyliai nusijuokė iš jų abiejų. Jie tikrai kaip vaikai. – Šiandien trečią valandą pasakiau, kad važiuosiu. O kaip tavo Martos Vynuogynas? – Velnias! – ji šypsodamasi nužvelgė kambarį. – Mes ką tik atsiradom čia. – Tai gal man verčiau nevažiuoti? – greit paklausė jis. – Aš neprivalau. – Dėl Dievo meilės! Nekvailiok. Kiek mes šitaip tversim? Skambinsimės po du kartus per dieną ir nesusitiksim? Praėjo vos trys savaitės, kai ji išskrido iš Kalifornijos, bet jiems abiem atrodė lyg treji metai. Reikia susitikti ir išsiaiškinti bent jau dalį savo jausmų. – Ir aš taip manau. Taigi... – nusijuokė jis, įsivaizdavęs, kas jų laukia. – Kada atvyksti? – Kitą antradienį, – ir tyliai pridūrė: – Norėčiau, kad tai būtų rytoj. – Ir aš... – Melės veidas surimtėjo ir ji švilptelėjo: – Bet juk liko tik šešios dienos! – Žinau, – nusišypsojo jis, bet jaudinosi lyg paauglys. – Man užsakytas kambarys viešbutyje Plaza. Staiga Melei kilo mintis. Ji nedrįso išsakyti jos balsu, nes ne­ norėjo patekti į keblią padėtį, bet jei pavyktų susivaldyti, būtų gerai.

Permainos

⁽

183

– Galėtum apsistoti pas mane. Dukterų nebus ir tu galėsi vie­ nas gyventi visame aukšte. Būtų patogiau negu viešbutyje. Piteris kiek patylėjo, svarstydamas visus pliusus ir minusus, kaip ir Melė prieš pakviesdama. Gyventi po vienu stogu gali būti nelabai smagu, be to, tai įpareigoja... Tačiau skirtinguose aukš­ tuose... – Tu ne prieš? Taip būtų patogiau, bet aš nenoriu tavęs var­ žyti... – jis ieškojo žodžio, ji nusijuokusi išsitiesė ant lovos, glaus­ dama prie ausies ragelį. – Aš nervinuosi taip pat, kaip ir tu, bet mes esame suaugę ir pajėgsim su tuo susidoroti. – Tikrai? – nusišypsojo, nebūdamas įsitikinęs, kad jis pa­ jėgs. – Ar galėsi palikti dukras vienas? – Ne, bet Rakelė su mumis, todėl viskas gerai. – Melė staiga be galo susijaudino, kad jis atvyksta. – O, Piteri, negaliu sulaukti. – Ir aš! Kitos šešios dienos jiems abiem slinko nepakeliamai lėtai. Jie po du ar tris kartus kalbėdavosi telefonu. Rakelė galiausiai su­ vokė, kad Melei skambina svarbus žmogus, bet mergaitės nieko nepastebėjo. Sekmadienio vakare Melė nerūpestingai pranešė joms, kad turi kelioms dienoms grįžti į Niujorką ir išvažiuoja an­ tradienį ryte. Ši žinia jas labai nustebino. Melė niekada negrįžda­ vo į Niujorką, išskyrus tais metais, kai Džesė susilaužė ranką ir Melė norėjo parodyti ją ortopedui. Tačiau tada jos užtruko vos dvi dienas ir priežastis buvo svarbi. Šį kartą Melė pažadėjo grįžti penktadienį po pietų. Vadinasi, užtruks keturias dienas. Dukterys negalėjo patikėti, kad motina išvažiuoja, bet ji sakė, kad atsirado problemų dėl vieno paruošto reportažo, todėl jai reikia grįžti pa­ žiūrėti, kaip jį montuoja. Dukterys vis dar neatsistebėdamos nuė­ jo į paplūdimį susitikti su draugais prie laužo, bet Rakelė įdėmiai žiūrėjo į Melę, kai jos nurinkinėjo indus nuo stalo. – Šįkart viskas labai rimta, ar ne? Nešdama į virtuvę lėkščių krūvą Melė vengė jos žvilgsnio. – Kas? – Manęs neapgausi, susiradai naują vyrą.

184

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Tai tik mano darbo objektas. Aš iš jo ėmiau interviu. – Ta­ čiau ji nežiūrėjo Rakelei į akis, žinodama, kad jei pažvelgs, neįti­ kins jos. – Žiūrėk mergaičių, kol manęs nebus, ypač Velės. Džei­ kobų vaikinas jau suaugo ir tirpsta kaskart ją pamatęs. – Jis nieko nepadarys. Aš juos stebėsiu. Rakelė sekė akimis Melę, kol ši nuėjo į savo kambarį, o tada pasiėmė cigaretę ir šypsodamasi pasuko į virtuvę. Žinoma, Ra­ kelė – tai ne ponia Han, o įžvalgi pagyvenusi moteris, mylinti jas visas. Antradienio rytą Melė sėdo į keltą ir atsidūrė Bostone, o iš čia išskrido į Niujorką. Ji pasiekė savo namus ketvirtą valandą po pietų, todėl turėjo pakankamai laiko išvėdinti kambarius. Įjungė oro kondicionierių, nupirko gėlių ir produktų, kurių jiems gali reikėti, grįžo namo ir pasiruošė sutikti Piterį. Jo lėktuvas atskren­ da devintą. Melė išvažiavo į oro uostą pusę aštuonių, pasilikusi laiko, jei kartais pakliūtų į kamštį. Tai pasirodė išmintinga, nes eismas buvo intensyvus, automobiliai siuvo į kairę ir į dešinę. Ji pasiekė oro uostą be penkiolikos devynios ir vos spėjusi pažiūrėt, prie kurių vartų Piteris atvyks, nuskubėjo ten. Čia ji pusvalandį nervingai mindžikavo, nes lėktuvas vėlavo penkiolika minučių. Lygiai ketvirtis po devynių didelis sidabrinis paukštis privažiavo prie vartų, keleiviai pradėjo lipti iš lėktuvo. Melė stebėjo žmo­ nių srautą – įdegusius kaliforniečius šiaudinėmis skrybėlėmis, nuogomis saulės nuauksintomis kojomis, iki liemens atsagsty­ tais šilkiniais marškiniais, su auksinėmis grandinėlėmis. Ir staiga pamatė vyrą, visiškai nepanašų į juos – šviesiu lininiu kostiumu, mėlynais marškiniais, tamsiai mėlynu kaklaraiščiu. Jo plaukai buvo šiek tiek pašviesėję nuo saulės, veidas įdegęs. Jis atrodė labai rimtas, kai priėjęs prie Melės nužvelgė ją iš viršaus ir pasilenkė pabučiuoti. Jiems atrodė, kad jie stovi labai ilgai, o žmonės plaukia pro juos lyg pro akmenis upėje. Pagaliau Piteris pažvelgė į Melę ir nusišypsojo: – Labas. – Kaip skrydis?

Permainos

⁽

185

– Gerai, bet išlipti dar geriau, – jis šyptelėjo ir jie kartu nuėjo paimti bagažo, o paskui į taksi. Tačiau išeidami iš oro uosto jie vis sustodavo pasibučiuoti. Melė negalėjo suvokti, kaip ji ištvėrė be jo. – Tu nuostabiai atrodai, Mele. Tamsus įdegis išryškino jos žalias akis, varinius plaukus. Ji dėvėjo baltą šilkinę suknelę, segėjo gėlę plaukuose, avėjo baltas aukštakulnes basutes. Ji atrodė vasariška, sveika, laiminga, o akys gerte gėrė Piterio akis, lyg būtų visą gyvenimą jo laukusi. – Žinai, jau daug metų nebuvau Niujorke, – jis žiūrėjo į bjau­ rų peizažą, slenkantį pro šalį, kai jie įvažiavo į miestą, ir papurtė galvą: – Aš visada atmesdavau pasiūlymus, bet pagalvojau, kad šį kartą... – jis gūžtelėjo pečiais ir pasilenkęs vėl ją pabučiavo. Melė nesitikėjo, kad jis elgsis taip drąsiai, o ji visiškai nesivar­ žys. Tačiau nesibaigiantys pokalbiai telefonu suteikė jiems laisvu­ mo, kurio galbūt jie nebūtų įgiję. Jie pažįstami vos du mėnesius, bet atrodė, kad dvejus metus ar dar ilgiau. – Džiaugiuosi, kad šįkart priėmei pasiūlymą, – Melė nusišyp­ sojo ir vėl nukreipė žvilgsnį į kelią. – Nori valgyti? – Nelabai, – Piteriui buvo dar tik be penkiolikos septynios, nors Niujorke jau beveik dešimta valanda vakaro. – Namie turim maisto, bet galim kur nors užeiti. – Kaip tu nori, – Piteris nepajėgė atplėšti nuo jos akių. Jo gal­ voje neliko jokių kitų minčių, kai jis suspaudė jai ranką. – Aš toks laimingas matydamas tave, Mele. Atrodė beveik nerealu, kad jie vėl kartu. – Panašu į sapną, ar ne? – šypsodamasi paklausė ji. – Taip. Ir tai geriausias mano sapnas per daugelį metų. Jie tylėdami įvažiavo į miestą. Piteris perbraukė ranka Melei per kaklą. – Nusprendžiau, kad esu skolingas tau bent vieną kelionę į Rytinę pakrantę, nes tu Los Andžele buvai du kartus. Tačiau jam reikėjo preteksto atvykti. Negalėjo šiaip sau sėsti į lėktuvą ir skristi jos aplankyti. Jiems abiem šitaip buvo lengviau, nes colis po colio artėjo vienas prie kito.

186

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Prezidentas sparčiai sveiksta, – tarė Piteris. – Praėjo tik penkios savaitės, o jis jau vaikšto ir kasdien pra­ leidžia po kelias valandas savo kabinete, – Melė neatsistebėdama papurtė galvą. Staiga ji kai ką prisiminė ir paklausė: – Beje, kaip laikosi Mari? – Vidutiniškai, – Piteris susiraukė, bet pasistengė nustumti rūpestį. – Kol manęs nebus, ja rūpinsis kiti du gydytojai. Dabar viskas gerai, bet ji bjauriai jautėsi dėl steroidų. Jos veidas ištinęs kaip mėnulis ir mes nieko negalim padaryti. Išmėginom viską, kas įmanoma. Ji visiškai nesiskundžia, – Piteris liūdnai pažvelgė į Melę. – Norėčiau, kad jai būtų lengviau. Akimirką Melė mėgino nukreipti mintis į Mari, bet pajėgė galvoti tik apie Piterį. Visa kita jų gyvenime atrodė nerealu – vai­ kai, ligoniai, karas, televizijos laidos. Svarbūs buvo tik Piteris ir Melė. Taksi įsuko į Devyniasdešimt šeštąją gatvę. Piteris žiūrėjo į pro šalį slenkančias miesto gatves ir mąstė apie tai, kur Melė gy­ vena, koks bus jos namas ir vien tik apie ją. Tam tikra prasme jis neblogai žinojo, ką ji jaučia ir galvoja, bet visai mažai nutuokė, pavyzdžiui, apie jos aplinką. Jie išlipo prie Melės namų, ji nusišypsojo sau, prisiminusi, kai pirmą kartą pamatė Piterio namą Bel Ere ir ją nustebino jo oficialumas. Žinoma, jos namai jam pasirodys visiškai kitokie. Ji pasirodė teisi. Piteris buvo sužavėtas, kai įėjęs į vidų užuodė jos nupirktų gėlių aromatą, pamatė ryškias spalvas ir mažą sodelį. Jis šypsodamasis atsigręžė į Melę. – Tas namas labai tinka tau. Žinojau, kad jis panašiai atro­ dys, – Piteris apkabino Melę per liemenį ir ji nusišypsojo. – Tau patinka? Tačiau buvo akivaizdu, kad jam patinka, netgi dar prieš link­ telint. – Labai miela. – Eime, parodysiu tau viską. Melė paėmė jį už rankos, nusivedė į viršų, stabtelėjo savo kambario tarpduryje, aprodė kabinetą, dukterų kambarius, kur

Permainos

⁽

187

viskas buvo paruošta jam: gėlės ant rašomojo stalo ir prie jo lo­ vos, sidabrinis termosas su šaltu vandeniu, storų rankšluosčių krūvelė prie lovos. Lipant į viršų, svetingai degė šviestuvai. Melė paruošė Džesės kambarį, nes toji duktė tvarkingesnė, todėl čia lengviau patogiai įkurdinti Piterį. – Nuostabu! – Piteris atsisėdo prie rašomojo stalo ir paten­ kintas apsidairė, tada vėl pažvelgė į Melę. – Tu turi gerą skonį. Ji tą patį galvojo apie jį, nors jo skonis ir neatsiskleidė name, kuriame liko sustingęs Anos pėdsakas. Švelniai žiūrėdamas į Melę, Piteris ištiesė rankas. Ji priėjo arčiau, jis paėmė jos ranką. – Aš toks laimingas, vėl matydamas tave, Mele, – jis pasisodi­ no ją ant kelių ir vėl pabučiavo. Melė vis dar nebuvo atgavusi kvapo, kai jie nulipo žemyn. Sėdėdami prie virtuvės stalo jie kalbėjosi ištisas valandas, kaip ir per praėjusias savaites telefonu. Jau buvo beveik antra valanda, kai jie galiausiai vėl užlipo į viršų ir ilgu bučiniu palinkėjo vienas kitam labos nakties prie Melės kambario durų. Paskui Piteris šyp­ sodamas pamojavo jai ir užlipo laiptais į Džesės kambarį. Melė nuėjo į saviškį, prisimindama kiekvieną žodį, kurį jis jai pasakė tą vakarą ir anksčiau, galvodama, kokia ji laiminga su juo. Piteris tiesiog atsirado čia ir ištiesė jai savo ranką. Melė išsivalė dantis, nusivilko suknelę ir vis galvodama apie jį įsmuko į lovą, džiaug­ damasi, kad jis apsistojo pas ją. Matyt, jiems lengvai pavyko viską priimti, natūraliai. Jai patiko girdėti, kaip jis vaikšto viršuje. Dėl laiko skirtumo jis dar nesijautė pavargęs, tačiau keista, kad ir ji nenori miego. Melė gulėjo, galvodama apie jį. Regis, praėjo kelios valandos, kai ji išgirdo, kaip jis tyliai nulipo laiptais ir praėjo pro jos kambarį. Virstelėjo virtuvės durys. Melė šypsodamasi atsikėlė iš lovos ir nusileido žemyn. Piteris sėdėjo prie stalo, valgė sumuš­ tinį su kumpiu ir sūriu ir gėrė alų. – Sakiau, kad reikia pavalgyti, – nusišypsojo Melė ir įsipylė limonado. – Kodėl nemiegi, Mele? – Negaliu užmigti. Tikriausiai esu per daug susijaudinusi. Ji atsisėdo priešais jį.

188

⁾

D a n i e ll e S t e e l

– Ir aš, – šypsodamasis tarė jis. – Galėčiau sėdėti čia ir plepėti su tavim visą naktį, bet tada užmigsiu rytoj kalbėdamas konfe­ rencijoje. – Ar paruošei pranešimą? – Daugiau mažiau, – jis paaiškino, apie ką kalbės. Be to, jis ketina rodyti kelių operacijų skaidres. Tarp jų ir Mari. – O kaip tu? Ką veiksi šią savaitę? – Visiškai nieko. Man nereikia eiti į darbą du mėnesius. To­ dėl kol tu būsi čia, aš tiesiog slampinėsiu ir žaisiu. Ar galiu ateiti paklausyti tavo pranešimo? – Ne rytoj. Bet penktadienį galėsi. Norėtum? – Žinoma, – pamačiusi jo nuostabą, ji nusijuokė. – Ar pri­ simeni mane? Aš ta moteris, ėmusi iš tavęs interviu Centrinėje ligoninėje. Piteris pliaukštelėjo delnu per kaktą, vaidindamas nustebusį. – Tai štai kas tu! Žinojau, kad buvom susitikę, tik neprisimi­ niau kur. – Kvailiukas! – Ji krimstelėjo jam ausį, jis paplekšnojo jai per užpakalį. Jauku sėdėti čia vidury nakties. Galiausiai jie užlipo laiptais, susikibę už rankų, lyg daug metų pragyvenę kartu. Kai jie sustojo prie Melės kambario durų, Piteris vėl pasilenkė ir ją pabučiavo: – Labanakt, mažoji drauge. – Labanakt, mano meile, – išsprūdo Melei. Ji išplėtusi akis pažvelgė į Piterį. Jis ją švelniai apglėbė ir ji pasijuto be galo saugi jo glėbyje. – Labanakt, – sušnibždėjo jis, dar kartą ją pabučiavo ir dingo viršuje. Melė nuėjo į savo kambarį, išjungė šviesą ir atsigulė, gal­ vodama apie jį ir savo žodžius. Nuostabu tai, kad ji žino, jog tai tiesa. Gulėdamas lovoje viršutiniame miegamajame, Piteris suvo­ kė, kad jis taip pat myli Melę.