Issuu

1i Ateiviai yra kvaili. Kalbu ne apie tikruosius ateivius. Tikrieji – Kiti – nėra kvaili. Jie taip toli pažengę, kad skirtumas tarp mūsų visai toks pat, kaip lyginant kvailiausią žmogų su protingiausiu šunim. Nėra ko nė lyginti. Ne, čia aš kalbu apie ateivius mūsų mintyse. Apie susigalvotus ateivius, kuriuos susikuriame mintyse nuo pat tada, kai suvokėme, kad danguje žibančios šviesos yra tokios pat saulės kaip mūsiškė, o aplink jas tikriausiai sukasi planetos, kaip mes apie savąją. Mūsų išgalvoti ateiviai, tie, kurie neva manome, kad mus užpuls, – paprasčiausi žmonių ateiviai. Matėte juos milijoną kartų. Jie neria iš dangaus savo skraidančiosiomis lėkštėmis norėdami sulyginti su žeme Niujorką, Tokiją ar Londoną arba keliauja po apylinkes milžiniškomis mašinomis, primenančiomis mechaninius vorus, ir tratina spinduliniais ginklais, o žmonija visada, visada, pamiršta nesutarimus ir skirtumus ir susivienija kovai su ateivių pulkais. Dovydas nukauna Galijotą, ir visi (išskyrus Galijotą) laimingi traukia namo. Kokia nesąmonė. Tarsi tarakonas kurptų planą, kaip įveikti ant jo besileidžiantį batą. Nėra kaip patikrinti, bet esu tikra, kad Kiti sužinojo apie mūsų išgalvotus žmogiškus ateivius. Galiu lažintis, kad jiems buvo velnioniškai juokinga. Tikriausiai apsimyžo iš juoko.

Jei tik jie turi humoro jausmą... ar gali apsimyžti. Tikriausiai juokėsi taip, kaip raitomės mes, kai šuo padaro ką nors labai žavaus ir kvailo. Ak, tie mieli, paiki žmogeliai! Jie mano, kad mes galvojam kaip jie! Argi ne žavinga? Pamirškite skraidančiąsias lėkštes, mažyčius žalius žmogeliukus ir milžiniškus mechaninius vorus, besispjaudančius mirties spinduliais. Pamirškite herojiškus mūšius su tankais ir naikintuvais ir neišvengiamą apiplyšusių, nepalaužtų, neįbauginamų žmonių pergalę įveikiant išverstakių vabalų spiečius. Tai kone taip pat skiriasi nuo tiesos, kaip jų merdinti planeta skyrėsi nuo mūsų gyvos. Iš tiesų kai tik jie mus rado, mums atėjo galas.

2i Kartais man atrodo, kad esu paskutinis gyvas Žemėje likęs žmogus. Vadinasi, ir paskutinis žmogus visatoje. Žinau, tai kvaila. Jie negalėjo išžudyti visų... kol kas. Bet suprantu, galų gale taip nutiks. O tada pamanau, kad Kiti kaip tik tokią mintį ir nori man įpiršti. Pamenate dinozaurus? Ką gi. Taigi tikriausiai nesu paskutinis žmogus Žemėje, bet vienas paskutiniųjų. Visiškai vieniša – tikriausiai vieniša ir liksiu, kol mane nusineš atsiritusi ketvirtoji banga. Čia viena iš mano naktinių minčių. Iš tų trečią valandą nakties šaunančių minčių, kurios priverčia pagalvoti:

„O Dieve, man šakės.“ Viena iš minčių, nuo kurių susiriečiu į kamuoliuką taip persigandusi, kad neįstengiu užsimerkti kraupdama iš baimės; turiu priminti sau kvėpuoti ir liepti širdžiai nesustoti plakus. Viena iš minčių, nuo kurių mano smegenys atsijungia ir ima strigti kaip subraižyta kompaktinė plokštelė. „Vieniša, vieniša, vieniša, Kese, tu vieniša.“ Tai mano vardas. Kesė. Ne Kesė kaip Kasandra. Ar Kesė kaip Kasidė. Aš Kesė kaip Kasiopėja, kaip žvaigždynas, kaip šiauriniame dangaus skliaute ant sosto pririšta karalienė; ji buvo graži, bet tuščia, ir taip už gyrimąsi ją nubaudė jūrų dievas Poseidonas. Išvertus iš graikų kalbos jos vardas reiškia „ta, kurios žodžiai svarbūs“. Mano tėvai nė nebuvo girdėję to mito. Tiesiog šis vardas jiems buvo gražus. Net kai šalia manęs sukiojosi žmonės, kurie galėjo pasirinkti, kaip mane vadinti, niekas niekada nevadino manęs Kasiopėja. Tik tėtis ir tik tada, kai norėdavo mane paerzinti, ir dar labai prastu itališku akcentu: „Kas-ėė-o-PĖĖ-ja“. Varydavo mane iš proto. Man visai neatrodė juokinga ar miela, tik versdavo nekęsti savo pačios vardo. „Aš Kesė! – šaukdavau jam. – Tiesiog Kesė!“ O dabar bet ką atiduočiau, kad tik išgirsčiau jį dar kartą mane taip vadinant. Kai man suėjo dvylika, – Kiti atvyks tik po ketverių metų, – tėtis gimtadienio proga padovanojo teleskopą. Gaivų, giedrą rudens vakarą jis pastatė teleskopą užpakaliniame kieme ir parodė man žvaigždyną. – Matai, jis primena raidę M? – paklausė jis. – Tai kodėl žvaigždyną pavadino Kasiopėja, jei jis primena raidę M? – paklausiau. – Ką reiškia M? – Na... nežinau, ar ji ką reiškia, – šypsodamasis atsakė tėtis. Mama jam dažnai kartodavo, kad jo šypsena yra pui-

kiausia, todėl tėtis dažnai ją rodydavo, ypač pradėjęs plikti. Suprantate, kad nukreiptų pašnekovų žvilgsnį nuo plikės. – Ji gali reikšti ką tik nori! Kaip tau Mieloji? Arba Mįslingoji? Arba Meistriškoji? Jis uždėjo ranką man ant peties, o aš stebeilijau pro lęšį į penkias žvaigždes, liepsnojančias už penkiasdešimties šviesmečių nuo mūsų. Jaučiau ant skruosto tėčio kvapą, šiltą ir drėgną vėsiame, sausame rudens ore. Jis kvėpavo labai arti, o Kasiopėjos žvaigždynas pulsavo toli toli. Dabar žvaigždės atrodo daug arčiau. Arčiau nei už penkių šimtų trilijonų mus skiriančių kilometrų. Gana arti, kad galėčiau jas paliesti ir jos paliestų mane. Žvaigždės taip arti, kaip tada buvo jis. Skamba beprotiškai. Ar aš pamišusi? Išsikrausčiau iš proto? Ką nors pamišusiu galima vadinti tik tada, jei šalia yra kas nors sveiko proto. Kaip geras ir blogas. Jei viskas būtų tik gera, tada niekas nebūtų gera. Ohoho. Skamba, na... beprotiškai. Beprotybė – naujoji norma. Galbūt aš ir pamišusi, nes galiu palyginti save tik su vienu žmogumi: savim. Ne dabartine savim, drebančia palapinėje miško glūdumoje, pernelyg išsigandusia net iškišti galvą iš miegmaišio. Ne su šia Kese. Ne, kalbu apie Kesę, kokia buvau prieš atvykstant Kitiems, prieš jiems pakimbant ir patogiai įtaisant savo ateiviškas subines aukštai orbitoje. Kalbu apie dvylikametę save, kurios didžiausios bėdos buvo mažytės strazdanos ant nosies ir nesutramdomi garbanoti plaukai, kai dailus berniukas, matantis ją kiekvieną dieną, nė nenutuokdavo, kad ji egzistuoja. Kalbu apie tą Kesę, kuri pamažu jau buvo susitaikiusi su skausminga tiesa, kad ji tik visai nieko mergaitė. Atrodo visai nieko. Mokosi visai nieko. Visai nieko sportuoja: eina į karatė ir žaidžia amerikietiškąjį futbolą. Vie-

nintelės išskirtinės jos savybės buvo keistas vardas (Kesė – iš Kasiopėjos, apie kurią vis tiek niekas dar nebuvo girdėjęs) ir gebėjimas liežuvio galiuku pasiekti nosį, o ir šis talentas ėmė prarasti žavesį įpusėjus vidurinę. Palyginti su tos Kesės standartais, dabartinė aš tikriausiai esu pamišusi. O toji Kesė, palyginti su manim dabartine, tai jau tikrai pamišusi. Kartais ant jos šaukiu, šaukiu ant dvylikametės Kesės, besigraužiančios dėl garbanotų plaukų ar keisto vardo, ar dėl to, kad tėra visai nieko. „Ką darai? – šaukiu ant jos. – Ar nežinai, kas nutiks?“ Bet tai nedora. Juk ji nieko nežinojo ir negalėjo žinoti, o tai ir buvo jos palaima, dėl to jos ir pasiilgstu; netgi būsiu atvira – pasiilgstu kaip nieko kito. Kai verkiu – kai leidžiu sau verkti, kaip tik dėl jos ir verkiu. Apraudu ne save. Apraudu pradingusią Kesę. Ir svarstau, ką ta Kesė manytų apie mane. Apie Kesę, kuri žudo.

3i Vargu ar jis buvo daug už mane vyresnis. Gal aštuoniolikos. Galbūt devyniolikos. Bet, po paraliais, iš kur man žinoti, galėjo būti ir septynių šimtų devyniolikos. Ketvirtoji banga prasidėjo jau prieš penkis mėnesius, o aš vis nežinau, ar jie žmonės, ar kokie hibridai, ar net patys Kiti, nors nemanau, kad Kiti atrodo visai kaip mes, kalba kaip mes ir net kraujuoja kaip mes. Norėčiau manyti, kad Kiti yra... na, kitokie.

Traukiau į savo kassavaitinę vandens kelionę. Netoli stovyklos teka upė, bet jos vanduo galėjo būti užterštas chemikalų, kanalizacijos ar aukščiau plaukiančių lavonų. Arba užnuodytas. Atimti iš mūsų švarų vandenį būtų puikus būdas greitai mus išnaikinti. Todėl kartą per savaitę užsimesdavau ant peties patikimąjį M16 ir keliaudavau iš miško iki greitkelio. Už trijų kilometrų į pietus, netoli nuo 175-osios išvažos, stovėjo pora degalinių su parduotuvėmis. Pasiimdavau tiek vandens buteliuose, kiek įstengdavau panešti, – nedaug, nes vanduo sunkus, – ir kuo greičiau grįždavau į tariamą miško prieglobstį, kol visiškai nesutemo. Sutemos – tinkamiausias metas keliauti. Nė karto nemačiau bepiločio lėktuvėlio per sutemas. Tris, keturis kartus per dieną, dar daugiau naktį, bet nė karto per sutemas. Vos įsmukusi pro išdaužtas degalinės duris supratau, kad kažkas pasikeitę. Akys nieko nepastebėjo – parduotuvė atrodė visai kaip prieš savaitę, tos pačios grafičiais išpaišytos sienos, išvartytos lentynos, tuščiomis dėžėmis ir žiurkių išmatomis nuklotos grindys, išlaužtos kasos ir apšvarinti alaus šaldytuvai. Tvyrojo ta pati bjauri, dvokianti smarvė, per kurią man tekdavo skverbtis kiekvieną savaitę visą praeitą mėnesį, kad pasiekčiau sandėlį už šaldomų lentynų. Neturėjau supratimo, kodėl žmonės čiupo alų ir gazuotą vandenį, pinigus iš kasų ir seifo, loterijų bilietų pluoštus, bet paliko du neliestus padėklus geriamojo vandens. Ką jie galvojo? Ateivių apokalipsė! Greičiau sukis, čiupk alų! Tas pat jovalas, ta pati žiurkių ir pašvinkusio maisto smarvė, tie patys dulkių tumulai, besisukantys blausioje pro nešvarius langus krintančioje šviesoje, kaip ir anksčiau visi ne vietoje palikti daiktai nepaliesti. Vis dėlto... Kažkas buvo kitaip.

Vos įžengusi pro duris, užmyniau ant šukių krūvelės. Nieko nemačiau. Negirdėjau. Nieko neužuodžiau ir nepajutau. Bet suvokiau. Kažkas pasikeitę. Žmonės jau seniai nebuvo medžioklės grobis. Kokį šimtą tūkstančių metų. Bet mūsų genuose tebetūno prisiminimas: gazelės atidumas, antilopės instinktas. Sušnara vėjo siūruojama žolė. Tarp medžių sumirga šešėlis. O tylus balsas sukužda: „Šššš, jis arti. Arti.“ Nė nepamenu, kaip nusitraukiau nuo peties M16. Vos prieš minutę šautuvas kybojo man ant nugaros, kitą jau buvo rankose, vamzdis nukreiptas į žemę, saugiklis išjungtas. Arti. Dar nebuvo tekę šaudyti iš jo į ką nors didesnį už kiškį, o ir tą kartą tenorėjau pažiūrėti, ar gebėsiu pasinaudoti ginklu ir nepersišauti kojos. Kartą iššoviau virš galvų rujai laukinių šunų, pernelyg susidomėjusių mano stovykla. Kitą kartą pykštelėjau kone tiesiai nutaikiusi į mažytį, žalsvai švytintį taškelį – jų kosminį laivą, tyliai slenkantį po Paukščių Taku. Gerai, pripažįstu, buvo kvaila. Pati iškėliau skelbimą su didele rodykle sau į galvą ir užrašu „Ehehei, aš čia!“ Nepavykus bandymui su kiškiu, – šūvis ištaškė vargšelį į skutus, pavertė Petriuką neatpažįstama sudraskytų vidurių ir kaulų krūva, – išmečiau iš galvos mintį pamedžioti. Nė nesitreniravau, kad geriau šaudyčiau. Po ketvirtosios bangos įsivyravusioje tyloje šūviai nugriaudėdavo garsiau už atominį sprogimą. Vis dėlto savo M16 laikau geriausiu draugu. Jis visada man prie šono, net naktį, kartu su manim guli įsirausęs į mieg maišį, ištikimas ir nepamainomas. Per ketvirtąją bangą negali pasitikėti, kad žmonės tebėra žmonės. Bet gali pasitikėti, kad tavo ginklas tebėra ginklas.

Šššš, Kese. Arti. Arti. Reikėjo sprukti. Kuždantis balselis rūpinosi mano saugumu. Tas balselis senesnis už mane. Jis senesnis už patį seniausią kada nors gyvenusį žmogų. Reikėjo jo paklausyti. Bet ne, aš įsiklausiau į apleistos parduotuvės tylą, klausiausi atidžiai. Netoli kažkas buvo. Žengiau žingsnelį nuo durų, ir po kojomis tylutėliai sutraškėjo šukės. O tada kažkas sugargaliavo, lyg atsikosėjo, lyg suaimanavo. Garsas sklido iš galinio kambario, už šaldiklių, kur buvo padėklas su buteliais vandens. Štai tada man nebereikėjo tylaus balselio, kad pasakytų, ką daryti. Atsakymas buvo akivaizdus, nereikėjo nė galvoti. Bėk. Bet nebėgau. Pirmoji taisyklė, kad liktum gyvas per ketvirtąją bangą, – niekuo nepasitikėti. Nesvarbu, kaip Kiti atrodo. Šiuo klausimu jie labai gudrūs – gerai jau, gerai, jie labai gudrūs visais klausimais. Nesvarbu net jeigu žmogus atrodo padoriai ir kalba tinkamai, ir elgiasi visai taip, kaip tikiesi, kad elgsis. Nejau to neįrodo tėvo mirtis? Net jei nepažįstamasis yra mažytė senutė, meilesnė už tavo tetą Tilę, rankose glaudžiančią bejėgį katinėlį, negali būti tikras, – niekad negali žinoti, – kad ji nėra viena iš jų ir kad už katinėlio neslepia užtaisyto 9 mm kalibro brauningo. Tai nėra neįmanoma. Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo lengviau įsivaizduoti. Sukriošusi senutė turi dingti. Čia ir sunkiausia, jei per ilgai apie tai galvočiau, turėčiau įsirausti į miegmaišį, užsisegti ir tūnoti, kol numirčiau iš bado. Jei negali niekuo pasitikėti, negali pasitikėti nė vienu žmogumi. Geriau spėti, kad tetulė Tilė yra viena iš jų, nei manyti, kad netyčia sutikai kitą likusį gyvą žmogų.

Po paraliais, koks šėtoniškas sumanymas. Tai drasko mus į gabalus. Dėl to mus kur kas lengviau sumedžioti ir išnaikinti. Ketvirtoji banga primetė mums vienatvę, todėl nebeturime didelio skaičiaus galios, o dėl tokios izoliacijos iš baimės ir laukdami siaubingos neišvengiamybės pamažu kraustomės iš proto. Todėl nepabėgau. Negalėjau. Nesvarbu, ar tai buvo vienas iš jų, ar tetulė Tilė, turėjau ginti savo teritoriją. Vienintelis būdas išgyventi buvo likti vienai. Tai antroji taisyklė. Klausydamasi, kaip kažkas kūkčiojamai kosi ar kosinčiai kūkčioja, ar dar kaip tuos garsus pavadinsi, pasiekiau galinio kambario duris. Buvau užgniaužus kvapą, stypinau pirštų galiukais. Durys buvo pravertos, man pakako plyšio pralįsti šonu. Tiesiai priešais ant sienos buvo įtaisytos metalinės lentynos, o dešinėje palei šaldytuvus driekėsi ilgas, siauras koridorius. Jame langų nebuvo. Vienintelė šviesa buvo liguistai oranžinė merdinčios dienos prieblanda, bet ji dar metė ant lipnių grindų mano šešėlį. Pritūpiau; šešėlis pritūpė kartu. Koridorių man užstojo šaldytuvo kampas. Bet girdėjau jo gale kosint, dejuojant ir gargiamai kūkčiojant, kad ir kas toks – ar kas tokio – ten buvo. Arba jis sunkiai sužeistas, arba apsimeta esąs sunkiai sužeistas, pamaniau. Arba jam reikia pagalbos, arba tai spąstai. Štai koks pasidarė gyvenimas Žemėje į ją atvykus Kitiems. Dabar tai arba / arba pasaulis. Arba ten vienas iš jų ir jis žino, kad tu čia, arba ten ne vienas iš jų, ir jam reikia tavo pagalbos. Kad ir kaip ten būtų, turėjau atsistoti ir žengti už kampo. Todėl atsistojau. Ir žengiau už kampo.