1 Valentino strėlė
– Vis dar siunti? Atsišliejęs į lifto sieną Alekas sužaibavo akimis į čia pat stovintį Džeiką. – Nesiuntu. – Dar ir kaip siunti. – Džeikas kaltinamai mostelėjo įbroliui ir bemat suspigo, nes ranką pervėrė skausmas. Skaudėjo visą kūną, nes tą popietę pro supuvusias medines grindis dribo tris aukštus ant metalo laužo krūvos. Net pirštus nusibalnojo. Alekas, tik neseniai padėjęs į šalį ramentus, kuriais turėjo prisilaikyti po grumtynių su Abadonu, atrodė ne ką geriau, negu jautėsi Džeikas. Jo drabužiai buvo purvini, plaukai karojo tiesiomis, nuo prakaito sulipusiomis sruogomis. Skruoste žiojėjo ilgas rėžis. – Nesiuntu, – iškošė Alekas. – Vien todėl, kad sakei, neva drakonų demonai išnykę... – Sakiau, beveik išnykę. Alekas dūrė pirštu į jo pusę. – Beveik išnykę, – drebančiu iš įsiūčio balsu tarė jis, – vadinasi, NE VISAI IŠNYKĘ! 19
Pelenų mi esta s
– Supratau, – atsakė Džeikas. – Liepsiu pakeisti įrašą demonologijos vadovėlyje „beveik išnykę“ į „ne visai išnykę Alekui. Jis pageidauja, kad pabaisos būtų tikrai visiškai išnykusios.“ Tada būsi patenkintas? – Užteks, vaikinai, – sudraudė Izabelė, apžiūrinėdama savo veidą veidrodinėje lifto sienoje. – Nesivaidykite. – Ji atsigręžė į juos ir džiugiai nusišypsojo. – Na gerai, padirbėti teko daugiau, negu tikėjomės, bet man buvo visai smagu. Alekas pažiūrėjo į ją ir papurtė galvą. – Kaip tau pavyksta niekada nesusitepti? Izabelė mąsliai patraukė pečiais. – Esu tyros širdies. Todėl purvas prie manęs nelimpa. Džeikas suprunkštė taip garsiai, kad Izabelė susiraukusi į jį pasisuko. Vaikinas pakrutino purvais aplipusį pirštą jai prieš nosį. Jo nagai panėšėjo į juodus pusmėnulius. – Tu purvina tiek vidumi, tiek išore. Izabelė jau norėjo jam atsikirsti, bet tada sužviegė stabdžiai ir liftas sustojo. – Laikas sutaisyti šitą įrenginį, – tarė ji atidarydama duris. Džeikas nusekė jai įkandin į vestibiulį; jis jau nekantravo nusimesti šarvus, ginklus ir palįsti po karštu dušu. Jis prikalbino įbrolį ir įseserę eiti su juo į medžioklę, nors nei vienas, nei kitas nesijautė drąsiai dabar, kai nėra Hodžo ir šis negali duoti jiems nurodymų. Tačiau Džeikui reikėjo grumtynių, kad užsimirštų, žudyti – kad šitaip šiurkščiai nukreiptų savo mintis kitur, ir žaizdų, kad šios išblaškytų dėmesį. Žinodami, kad jam to reikia, juodu sutiko, šliaužiojo šlykščiais apleistais metro tuneliais, kol surado drakonidų demoną ir jį nudėjo. Trijulė darbavosi drauge petys į petį – kaip visada. Kaip viena šeima. 20
Va lenti no strėlė
Džeikas atsisegė striukę ir pakabino ant vienos iš gembių ant sienos. Alekas sėdėjo ant žemo suoliuko šalia jo ir traukėsi nuo kojų purvinus batus. Jis niūniavo kažkokią melodiją, parodydamas Džeikui, kad siunta ne taip jau baisiai. Izabelė traukė segtukus iš ilgų, tamsių plaukų, ir šie krito ant pečių. – Oi, kaip išalkau! – tarė ji. – Norėčiau, kad grįžtų mama ir mums ko nors išvirtų. – Geriau jos čia nebūtų, – paprieštaravo Džeikas atsisegdamas diržą su ginklais. – Ji jau klyktų, kad išpurvinome kilimus. – Tu teisus, – pasigirdo ramus balsas. Džeikas pasisuko vis dar laikydamas rankose diržą ir pamatė Marisę Laitvud: ji stovėjo tarpduryje, sudėjusi rankas ant krūtinės. Vilkėjo kukliu juodu kelioniniu kostiumėliu, tokius pat juodus kaip Izabelės plaukus buvo susipynusi į storą kasą ir ši karojo iki nugaros vidurio. Melsvos kaip ledas akys nelyginant prožektorius nukrypo į visus tris iš eilės. – Mama! – Atsitokėjusi Izabelė pribėgo ir ją apkabino. Alekas atsistojo ir prisidėjo prie jųdviejų stengdamasis neišsiduoti vis dar šlubuojąs. Džeikas nepajudėjo. Marisės žvilgsnis jį stingdyte sustingdė. Jo žodžiai juk tikrai buvo ne tokie jau baisūs. Jie nuolatos traukdavo ją per dantį dėl liguisto rūpesčio senoviniais kilimais... – Kur tėtis? – paklausė Izabelė traukdamasi nuo motinos. – Ir Maksas? – Maksas savo kambaryje, – atsakė Marisė po vos pastebimos pauzės. – O jūsų tėvas, deja, vis dar Alikantėje. Turėjo sutvarkyti vieną reikalą. Alekas, paprastai geriau jaučiantis aplinkinių nuotaikas negu sesuo, tarsi dvejojo. – Kažkas negerai? 21
Pelenų mi esta s
– To paties galėčiau paklausti tavęs, – šaltai atsakė motina. – Tu šlubuoji? – Aš... Alekas visiškai nemokėjo meluoti. Izabelė kuo ramiausiai paaiškino už jį: – Mes susidūrėme su drakonidų demonu metro tuneliuose. Bet ten buvo vieni juokai. – Tas didesnysis demonas, su kuriuo grūmėtės praėjusią savaitę, taip pat buvo vieni juokai? Jos žodžiai užčiaupė burną net Izabelei. Ši žvilgtelėjo į Džeiką, bet jam tai nepatiko. – Susidūrimas buvo neplanuotas. Džeikui sunkiai sekėsi susikaupti. Marisė su juo dar nė žodeliu nepersimetė, net „labas“ nepasakė ir vis dar žiūrėjo tomis į žydrus durklus panašiomis akimis. Jam pasidarė silpna. Ji niekados šitaip į jį anksčiau nežiūrėdavo, kad ir ką būtų iškrėtęs. – Viskas įvyko per klaidą... – Džeikai! – Iš už Marisės nugaros į kambarį įbėgo Maksas, jauniausiasis Laitvudas, ir išsisuko nuo bandančios jį sugriebti motinos rankų. – Tu parėjai! Visi parėjote! – Jis apsisuko ratu ir pergalingai nusišypsojo Alekui su Izabele. – Man pasirodė, kad girdžiu liftą. – O man pasirodė, kad liepiau tau nekišti nosies iš savo kambario, – atšovė Marisė. – To neprisimenu, – atsakė Maksas taip rimtai, kad net Alekas nusišypsojo. Maksas buvo mažas, gal septynerių, bet dėl uždarumo, rimtumo ir labai didelių akinių atrodė vyresnis. Alekas ištiesė ranką ir pataršė broliui plaukus, bet Maksas žibančiomis akimis ir toliau žiūrėjo į Džeiką. Šis pajuto, kad sil22
Va lenti no strėlė
pnumas pamažu ima trauktis. Maksas visuomet garbino jį labiau nei tikrą brolį – gal todėl, kad Džeikas kur kas pakančiau žiūrėjo į jaunėlį, kai šis mėgindavo prie jų prisiplakti. – Girdėjau, koveisi su didesniuoju demonu, – tarė Maksas. – Ar buvo smagu? – Buvo... kitaip, – nenorėjo tiesiai atsakyti Džeikas. – O kaip Alikantėje? – Tikras smagumėlis! Matėme įdomiausių dalykų. Alikantėje yra didžiulis ginklų sandėlis. Be to, tėvai nusivedė mane į keletą ginklų gamyklų. Ten man parodė naują serafimų peilių gamybos būdą. Dabar jie ilgiau tarnauja. Mėginsiu prikalbinti Hodžą mane pamokyti... Džeikas negalėjo patikėti. Jis nejučiomis bemat pažvelgė į Marisę. Vadinasi, Maksas nežino apie Hodžą. Nejaugi jinai jam nepapasakojo?! Marisė pastebėjo jo žvilgsnį ir taip sučiaupė lūpas, kad jos panėšėjo į peilio rėžį. – Užteks, Maksai. Ji paėmė jauniausiam sūnui už rankos. Maksas ištiesė kaklą ir nustebęs į ją pažiūrėjo. – Bet aš kalbuosi su Džeiku... – Matau. – Marisė švelniai stumtelėjo jį prie Izabelės. – Izabele, Alekai – veskite brolį į jo kambarį. Džeikai, – jo vardas jos lūpose skambėjo keistai – tarsi nematoma rūgštis būtų graužusi skiemenis jos burnoje, – eik apsišvarink ir kuo greičiau ateik pas mane į biblioteką. – Nesuprantu, – tarė Alekas nukreipdamas žvilgsnį nuo motinos į Džeiką, paskui atgal. – Kas čia darosi? Džeikas pajuto, kaip nugarą išpila šaltas prakaitas. – Tai kaip nors susiję su mano tėvu? 23
Pelenų mi esta s
Marisė du kartus krūptelėjo, tarsi žodžiai „mano tėvu“ būtų buvę du antausiai. – Bibliotekoje, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Šį klausimą aptarsime ten. – Dėl to, kas nutiko jums nesant, Džeikas nekaltas, – įsiterpė Alekas. – Mes visi prie to prisidėjom. O Hodžas sakė... – Apie Hodžą irgi pasikalbėsime vėliau, – įspėjamu balsu neatitraukdama akių nuo Makso pareiškė Marisė. – Mama, jei ketini bausti Džeiką, bausk ir mus, – paprieštaravo Izabelė. – Taip būtų sąžininga. Juk mes elgėmės visiškai vienodai. – Ne, – atsakė Marisė, tylėjusi taip ilgai, kad Džeikas jau pamanė, kad ji apskritai nebeprasižios. – Ne vienodai.
– Pirma japoniškų animacinių filmų taisyklė, – tarė Saimonas. Jis sėdėjo atsišliejęs į savo lovos kojūgalyje sudėtų pagalvių krūvą, vienoje rankoje laikydamas bulvių traškučių pakelį, kitoje – nuotolinį televizoriaus pultelį. Vilkėjo juodais teniso marškinėliais su užrašu AŠ APRAŠIAU TAVO MOTINĄ SAVO TINKLARAŠTYJE ir džinsais perplėštu keliu. – Niekados nemėgink išdurti aklų vienuolių. – Žinau, – atsakė Klarė imdama traškutį ir kišdama jį į mirkalo indelį, svirduliuojantį ant padėklo tarp jųdviejų. – Nežinia kodėl jie kur kas geresni kovotojai negu regintieji vienuoliai. – Ji įsmeigė akis į ekraną. – Tie vyrai šoka? – Nešoka. Jie stengiasi vienas kitą nudėti. Šitas vyrukas – to kito mirtinas priešas, gal užmiršai? Jis nužudė jo tėvą. Kurių galų jiems šokti? 24
Va lenti no strėlė
Kramtydama traškutį Klarė mąsliai žvelgė į ekraną; ten animaciniai rožinių ir geltonų debesų kamuoliai sūkuriavo tarp dviejų sparnuotų žmogystų. Šios gniauždamos rankoje po žvilgančią ietį sklęste sklendė viena aplink kitą. Retkarčiais kuris nors kovotojas kažką pasakydavo japoniškai, o subtitrai buvo kiniški, tad ką nors suprasti buvo neįmanoma. – Tas su skrybėle – blogiukas? – paklausė ji. – Ne, skrybėlėtasis – tėvas. Jis buvo imperatorius stebukladarys, ir ta skrybėlė suteikdavo jam galios. Blogiukas – tas su kalbančia ranka. Suskambo telefonas. Saimonas padėjo traškučių pakelį ir buvo besikeliąs atsiliepti. Klarė suėmė jį už riešo. – Nereikia. Tegul sau skamba. – Bet gal čia Lukas. Gal jis skambina iš ligoninės. – Čia ne Lukas, – tvirtai pareiškė Klarė, nors toli gražu nebuvo tuo įsitikinusi. – Jis skambintų man į mobilųjį, ne tau į namus. Saimonas ilgai į ją žiūrėjo, paskui vėl susmuko ant kilimo šalia jos. – Kaip sau nori. Ji išgirdo jo balse abejonę, bet taip pat – patikinimą: Aš tik noriu, kad tu būtum laiminga. Klarė nebuvo tikra, kad ją būtum galėjęs pavadinti laiminga dabar, kai motina guli ligoninėje, prie jos prijungta visokių žarnelių bei pypsinčių prietaisų, o panašus į gyvą lavoną Lukas sudribęs ant kietos plastikinės kėdės šalia jos lovos. Juolab kad ji dar visą laiką nerimauja dėl Džeiko ir gerą dešimtį kartų kėlė ragelį ketindama skambinti į Institutą, bet taip ir nesurinko numerio. Jeigu Džeikas nori su ja kalbėtis, pats gali paskambinti. Gal ji padarė klaidą nusivesdama jį aplankyti Džoselinos. Tikėjosi, kad motina pabus, jei tik išgirs savo sūnaus, savo pirma25
Pelenų mi esta s
gimio balsą. Bet nepabudo. Džeikas sumišęs stovėjo nekrustelėdamas ir žiūrėjo tuščiomis bejausmėmis akimis; jo veidas atrodė panašus į tapyto angelo. Galiausiai Klarei trūko kantrybė ir jinai jį aprėkė, šis atsakė tuo pačiu, o paskui išrūko iš palatos. Lukas stebėjo jį abejinga išraiška išsekusiame veide. – Pirmą kartą mačiau judu elgiantis kaip seserį ir brolį, – šyptelėjo jis. Klarė nieko neatsakė. Kokia prasmė jam aiškinti, kaip siaubingai ji trokšta, kad Džeikas nebūtų jos brolis. Savo DNR neišsiginsi – kad ir kokia laiminga tuomet pasijustum. Ir nors dabar ji nesijaučia visai laiminga, bent jau čia, Saimono namuose, jo kambaryje, jai patogu ir jauku. Ji taip seniai jį pažįsta, kad prisimena, kai jis turėjo ugniagesių automobilio pavidalo lovą, o kambario kampe gulėjo LEGO detalių krūva. Dabar jis miega ant futono, užkloto sesers dovanotu ryškiaspalviu dryžuotu užtiesalu; sienos nukabinėtos grupių „Uolos tvirtumo panda“ ir „Narkotikų skustuvas“ plakatais. Tame kampe, kur kadaise riogsojo LEGO detalės, dabar įspraustas būgnų rinkinys, kitame stovi kompiuteris – jo ekrane vis dar buvo sustingęs „Karų pasaulio“ žaidimo kadras. Visa aplinka Klarei taip gerai pažįstama, kad čia jautėsi beveik kaip savo namuose, – tik jų nebeliko, taigi nieko geriau ji nė nebūtų radusi. – Vėl čibiai*, – susiraukė Saimonas. Visi veikėjai ekrane susitraukė ir dabar buvo vos pustrečio centimetro ūgio; jie vaikėsi vienas kitą grūmodami puodais ir keptuvėmis. – Perjungiu kanalą, – pranešė Saimonas čiupdamas pultelį. – Man nusibodo tas filmukas. Nesuprantu siužeto, be to, niekas nesimyli.
* Miniatiūriniai žmogeliai (jap.). Čia ir toliau pastabos vertėjo.
26
Va lenti no strėlė
– Žinoma, nesimyli, – imdama kitą traškutį atsakė Klarė. – Japonų animaciniai filmai – sveika pramoga visai šeimai. – Jeigu tu nusiteikusi ne tokiai sveikai pramogai, galim pamėginti pornografijos kanalus, – pasiūlė Saimonas. – Katrą labiau norėtum pažiūrėti – „Papviko raganas“ ar „Kai aš gulėjau Miriamos patale“? – Duokš jį man! – Klarė mėgino pastverti pultelį, bet Saimonas springdamas juoku jau perjungė kitą kanalą. Staiga jis nustojo juoktis. Klarė nustebusi pakėlė akis ir pamatė, kad jis įsistebeilijęs į televizorių. Rodė seną nespalvotą filmą „Drakula“. Klarė jau buvo jį mačiusi su motina. Ekrane pasirodė Bela Lugošis – liesas, baltu veidu, apsigaubęs gerai pažįstamu apsiaustu aukšta apykakle, prašiepęs smailius dantis. – Niekados negeriu... vyno, – pareiškė jis progiesmiu su ryškiu vengrišku akcentu. – Man labai patinka, kad voratinkliai padaryti iš gumos, – nutaisiusi nerūpestingą balsą tarė Klarė. – Matyti kuo aiškiausiai. Bet pašokęs nuo grindų Saimonas numetė pultelį ant lovos. – Tuoj grįšiu, – suniurnėjo jis. Jo veidas buvo rūškanas kaip dangus rudenį prieš pat lietų. Žiūrėdama, kaip jis nueina, Klarė skaudžiai sukando lūpą: pirmą kartą nuo tada, kai motina paguldyta į ligoninę, ji suvokė, kad Saimonas galbūt taip pat nėra labai laimingas.
Džeikas sausinosi rankšluosčiu plaukus ir klausiamai susiraukęs apžiūrinėjo savo atspindį veidrodyje. Gydomoji runa užgydė baisiausias mėlynes ir įdrėskimus, bet šešėliai po akimis ir raukšlės lūpų kampučiuose niekur nepranyko. Skaudėjo galvą, buvo apėmęs šioks toks svaigulys. Žinojo, kad reikėjo ryte ko nors 27
Pelenų mi esta s
užkąsti, bet atsibudęs juto šleikštulį ir gaudė kvapą po regėtų košmarų, tad nenorėjo gaišti laiko valgymui, tik išlieti energiją, mėlynėmis ir prakaitu užtrinti sapnuotus siaubus. Numetęs rankšluostį į šalį su ilgesiu prisiminė saldžią juodą arbatą, kurią Hodžas virdavo iš šiltnamyje augančių naktį pražystančių gėlių. Arbata numalšindavo alkio keliamus skausmus ir sukeldavo greitą jėgų antplūdį. Hodžui dingus Džeikas mėgino virti augalo lapus siekdamas to paties poveikio, bet nuo kartaus, pelenais atsiduodančio skysčio tik žiaukčiodavo ir spjaudydavosi. Jis basomis nušlepsėjo į miegamąjį, ten apsirengė švariais marškiniais ir džinsais. Nubraukė plaukus atgal ir susiraukė. Jie buvo per ilgi ir lindo į akis – Marisė tikrai dėl to priekaištaus. Visados priekaištaudavo. Na ir kas, kad jis ne biologinis Laitvudų sūnus – jie elgėsi su juo kaip su tikru sūnumi, kai įsivaikino dešimtmetį jo tėvui mirus. Tariamai mirus, priminė sau Džeikas, vėl pajutęs tą tuštumą viduje. Pastarosiomis dienomis jam atrodė, kad tapo panašus į Helovino žibintą, išskobtą iš moliūgo, – tarsi kažkas būtų išplėšęs vidurius šakute, sumetęs į krūvą ir priklijavęs prie veido pašaipią šypseną. Jam dažnai kildavo mintis, ar esama bent kruopelės tiesos tame, ką jis kada nors žinojo apie savo gyvenimą ir save. Manė esąs našlaitis – paaiškėjo, kad ne. Manė esąs vienturtis – pasirodo, turi seserį. Klarė. Vėl persmelkė skausmas, šįsyk stipresnis. Metė jį iš galvos. Žvilgsnis užkliuvo už veidrodžio šukės ant tualetinio stalelio. Joje vis dar atsispindėjo žalios medžių šakos ir mėlyno dangaus rombas. Idrise jau prieblanda: dangus tamsus kaip kobaltas. Tuštuma, kurią juto, tiesiog dusino. Jis užsitraukė batus ir ėmė leistis į biblioteką. Kaukšėdamas akmeniniais laiptais spėliojo, ką Marisė nori jam pasakyti akis į akį. Kai ją matė, atrodė, kad ji nori nusitemp28
Va lenti no strėlė
ti jį į šalį ir apkulti. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą jinai jam sudavė. Laitvudai netaikė kūno bausmių – tuo jie gerokai skyrėsi nuo Valentino, kuris auklėdamas sugalvodavo visokių skausmingų priemonių paklusnumui skiepyti. Džeikas ne veltui prieblandos medžiotojas: jo oda visuomet užgyja ir lieka matyti tik žiauriausių kirčių pėdsakai. Po tėvo mirties Džeikas ištisas savaites apžiūrinėjo savo kūną tikėdamasis išvysti kokį randą, ženklą, kuris primintų jam, kad juodu su tėvu susiję kūnu. Priėjęs prie bibliotekos durų kartą pabeldė, tada jas atidarė. Marisė sėdėjo senoje Hodžo kėdėje priešais židinį. Pro aukštus langus sruvo šviesa, ir Džeikas pamatė Marisės plaukuose žilų sruogų. Ji laikė rankoje taurę raudonojo vyno; šalimais ant stalo stovėjo krištolinis grafinas. – Marise... – tarė jis. Ji krūptelėjo ir išlaistė šlakelį vyno. – Džeikai – negirdėjau, kad įėjai. Jis liko stovėti prie durų. – Ar prisimeni lopšinę, kurią prieš miegą dainuodavai Izabelei ir Alekui – kai jie buvo maži ir bijojo tamsos? Marisė nustebo. – Ką čia šneki? – Girdėdavau tave kitapus sienos, – atsakė jis. – Aleko miegamasis buvo šalia manojo. Moteris nieko neatsakė. – Ji buvo prancūziška, – kalbėjo toliau Džeikas. – Ta lopšinė. – Nesuprantu, kodėl prisimeni tokius dalykus. Iš jos išraiškos galėjai pamanyti, kad Džeikas būtų ją kuo nors apkaltinęs. – Man tu niekada nedainuodavai. Ji kiek sutriko, bet tuoj pat atsakė: 29
Pelenų mi esta s
– A, tau... Tu niekados nebijojai tamsos. – Koks dešimtmetis nebijo tamsos? Ji kilstelėjo antakius. – Sėskis, Džonatanai. Tuoj pat. Lėtai, kad ją suerzintų, jis perėjo per kambarį ir sudribo ant vieno iš krėslų šalia rašomojo stalo. – Man labiau patiktų, jei nevadintum manęs Džonatanu. – Kodėl? Juk tai tavo vardas. – Ji vertinamai į jį pažiūrėjo. – Ar seniai žinai? – Ką? – Neapsimesk kvaileliu. Puikiai supranti, ko tavęs klausiu. – Ji pasukiojo taurę tarp pirštų. – Kaip seniai žinai, kad Valentinas – tavo tėvas? Džeikui atėjo į galvą keli atsakymai, bet nė vienas netiko. Paprastai jis nuramindavo Marisę ją prajuokindamas. Mat buvo vienas iš nedaugelio, sugebančių ją prajuokinti. – Maždaug taip pat seniai kaip ir tu. Marisė iš lėto papurtė galvą. – Netikiu. Džeikas atsisėdo tiesiai. Ant krėslo porankių padėti delnai susigniaužė. Jis matė, kad pirštai truputį dreba ir jam dingtelėjo, ar anksčiau taip būdavo. Vargu bau. Jo rankos niekuomet nevirpėdavo – kaip ir širdis. – Tu manim netiki? Jis išgirdo dvejonę savo paties balse ir mintyse susiraukė. Aišku, kad jinai juo netiki, – tai buvo akivaizdu nuo tos akimirkos, kai ji grįžo namo. – Nesąmonė, Džeikai. Kaip tu galėjai nežinoti, kas tavo tėvas? – Jis man sakė, kad mano tėvas – Maiklas Veilandas. Girdi, mes gyvenome Veilandų dvare... 30
Va lenti no strėlė
– Graži pasakėlė. O tavo vardas? Koks tikrasis tavo vardas? – Žinai mano tikrąjį vardą. – Džonatanas. Žinojau, kad toks Valentino sūnaus vardas. Žinojau, kad Maiklas irgi turi sūnų, vardu Džonatanas. Tarp prieblandos medžiotojų šis vardas ganėtinai dažnas. Man niekados neatrodė keista, kad abu berniukai taip pavadinti, o koks Maiklo sūnaus antras vardas, niekada neklausiau. Bet dabar nuolatos apie tai galvoju. Kaip seniai Valentinas planavo tai, ką ruošėsi padaryti? Kaip seniai jis žinojo nužudysiąs Džonataną Veilandą?.. – Ji nutilo ir įsmeigė akis į Džeiką. – Tiesą sakant, tu niekada nebuvai panašus į Maiklą. Bet kartais vaikai būna nepanašūs į tėvus. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau, o dabar žiūrėdama į tave matau Valentiną. Iš to, kaip žiūri į mane. Iš tos įžūlios laikysenos. Tau nerūpi, ką sakau, tiesa? Bet jos žodžiai jam išties rūpėjo. Tiesiog jis puikiai mokėjo tokius dalykus nuo jos slėpti. – O jeigu rūpėtų – ar kas nors nuo to pasikeistų? Ji padėjo taurę ant stalo. Taurė buvo tuščia. – Be to, tu atsakinėji į klausimus klausimais, kad išmuštum mane iš vėžių, – taip visuomet elgdavosi Valentinas. Ko gero, iš to turėjau suprasti. – Ko gero, tai nieko nereiškia. Tebesu visai toks pat žmogus, koks buvau pastaruosius septynerius metus. Niekuo nepasikeičiau. Jeigu anksčiau neprimindavau tau Valentino, nesuprantu, kodėl turėčiau priminti jį dabar. Vos Marisės žvilgsnis pakilo iki jo veido, jinai nukreipė jį į šalį, tarsi negalėtų žiūrėti jam į akis. – Kai kalbėdavomės apie Maiklą, negalėjai nesuprasti, kad turime galvoje ne tavo tėvą. Tai, ką apie jį sakydavome, nieku gyvu nebūtų tikę Valentinui. 31
Pelenų mi esta s
– Sakydavote, kad jis geras žmogus. – Džeiką suėmė pyktis. – Kad jis narsus prieblandos medžiotojas. Mylintis tėvas. Maniau, tie apibūdinimai visai jam tiko. – O nuotraukos? Matydamas Maiklo Veilando nuotraukas turėjai suprasti, kad jis ne tas, kurį vadini savo tėvu. – Ji sukando lūpą. – Padėk man susigaudyti, Džeikai. – Visos nuotraukos buvo sunaikintos per sukilimą – pati taip man sakei. Dabar galvoju, ar tik Valentinas neliepė jų visų sudeginti, kad niekas nežinotų, kas priklausė Ratui. Niekada neturėjau savo tėvo nuotraukos, – pridūrė Džeikas abejodamas, ar jo žodžiuose pašnekovė pajuto jį graužiantį kartėlį. Marisė pamasažavo delnu smilkinį, tarsi jai skaudėtų galvą. – Negaliu tuo patikėti, – tarė ji lyg kalbėdama pati su savimi. – Kažkokia beprotybė! – Tada netikėk. Tikėk manimi, – atsakė Džeikas ir pajuto, kad rankos ima smarkiau drebėti. Jos ranka nusviro. – Manai, aš to nenoriu? – paklausė ji piktai. Džeikui pasirodė, kad jis spėjo išgirsti aidą balso tos Marisės, kuri ateidavo į jo kambarį naktį, kai jis, dešimtmetis, tramdydamas ašaras spoksodavo į lubas galvodamas apie savo tėvą – tada ji sėdėdavo šalia jo lovos, kol jis užmigdavo jau prieš pat aušrą. – Anksčiau tiesos nežinojau, – atsakė Džeikas. – Ir kai jis paprašė, kad grįžčiau su juo į Idrisą, atsisakiau. Kaip matai, vis dar esu čia. Nejaugi tai visai nesvarbu? Ji pasisuko ir pažiūrėjo į grafiną, tarsi svarstydama, ar neišgėrus dar, bet, matyt, nusprendė to nedaryti. – Norėčiau, kad būtų svarbu, – atsakė jinai. – Bet tavo tėvas galėjo norėti, kad liktum Institute dėl daugybės priežasčių. Ži32
Va lenti no strėlė
nau, koks yra Valentinas, todėl negaliu sau leisti pasitikėti nė vienu žmogumi, kuriam jis gali daryti įtaką. – Jis darė įtaką tau, – leptelėjo Džeikas ir pamatęs jos išraišką bemat pasigailėjo. – Bet aš jį atstūmiau, – atsakė Marisė. – O tu ar atstūmei? Ar įstengei atstumti? – Jos akys buvo žydros, tokios pat kaip Aleko, tik Alekas niekados šitaip į jį nežiūrėdavo. – Pasakyk man, kad nekenti jo, Džeikai. Pasakyk, kad nekenti to žmogaus ir visko, kas su juo susiję. Praėjo akimirka, antra, trečia ir nuleidęs akis Džeikas pamatė laikąs kumščius sugniaužtus taip stipriai, kad krumpliai balti ir kieti it žuvies nugaros pelekas. – To aš negaliu pasakyti. Marisė sulaikė kvapą. – Kodėl? – Kodėl negali pasakyti, kad manim pasitiki? Praleidau su jumis beveik pusę savo gyvenimo, taigi tikrai turi pažinoti mane tiek, kad pasitikėtum. – Tu kalbi taip nuoširdžiai, Džonatanai. Visada taip kalbėdavai, net kai mažas būdamas mėgindavai suversti kaltę už savo negerus darbelius Izabelei ar Alekui. Per visą gyvenimą esu sutikusi tik vieną žmogų, mokantį kalbėti taip įtaigiai kaip tu. Džeikas pajuto burnoje nemalonų vario skonį. – Turi galvoje mano tėvą. – Valentinui visuomet egzistavo tik dvi žmonių kategorijos, – aiškino ji, – tie, kurie palaiko Ratą, ir tie, kurie eina prieš jį. Pastarieji buvo priešai, pirmieji – jo arsenalo ginklai. Mačiau, kaip jis stengiasi paversti visus draugus, net savo žmoną, ginklu kovoje dėl užsibrėžto tikslo. Manai, patikėsiu, kad taip pat nebū33
Pelenų mi esta s
tų elgęsis su sūnumi? – Ji papurtė galvą. – Per daug gerai jį pažinojau, kad būčiau tuo patikėjusi. – Pirmą kartą Marisė žiūrėjo į jį ne tiek piktai, kiek liūdnai. – Esi strėlė, paleista tiesiai į Klavos širdį, Džeikai. Valentino strėlė. Ir nesvarbu, žinai tai ar ne.
Klarė uždarė miegamojo duris, kad negirdėtų visu garsu plyšaujančio televizoriaus, ir nuėjo ieškoti Saimono. Rado jį virtuvėje, palinkusį virš kriauklės, rankomis įsikibusį į lėkščių džiovyklą. Į kriauklę iš čiaupo bėgo vanduo. – Saimonai! Ant ryškių, šviesiai geltonos spalvos sienų kabėjo įrėminti pradinukų Rebekos ir Saimono pieštukais ir kreidutėmis piešti kūrinėliai. Buvo matyti, kad Rebeka gabi piešėja, o Saimono pavaizduoti žmonės panėšėjo į automobilių stovėjimo skaitiklius su styrančiais plaukų kuokštais. Saimonas į ją nežvilgtelėjo, bet jo pečiai įsitempė, ir Klarė suprato, kad jis išgirdo šūktelėjimą. Ji priėjo prie kriauklės ir švelniai uždėjo delną jam ant nugaros. Pro plonus medvilninius teniso marškinėlius ji užčiuopė aštrius gumbelius ir jai dingtelėjo, ar jis tik nebus sulysęs. Iki šiol ji to nepastebėjo, bet nieko nuostabaus: į Saimoną žiūrėti buvo bemaž tas pat kas žiūrėti į veidrodį – kai matai žmogų kasdien, ne visada pastebi, kad jo išvaizda šiek tiek pakinta. – Tau negera? Jis smarkiai trūktelėjo riešą ir užsuko vandenį. – Ne, ką tu! Jaučiuosi gerai. Ji prispaudė smilių jam prie skruosto ir pakreipė veidą į save. Ant kaktos užkritę tamsūs plaukai buvo sulipę nuo prakaito, nors pro pravirą langą į virtuvę plūdo vėsus oras. 34
Va lenti no strėlė
– Man neatrodo, kad jautiesi gerai. Dėl filmo? Jis nieko neatsakė. – Atleisk. Man nereikėjo juoktis, tiesiog... – Prisimeni? – Jo balsas buvo kimus. – Aš... – taip ir nebaigė sakinio Klarė. Tą vakarą ji prisiminė lyg pro rūką: ji ilgiausiai bėgo, aplink liejosi kraujas ir prakaitas, tarpduriuose šmėsčiojo šešėliai, galop ji garmėjo žemyn. Prisiminė baltus vampyrų veidus – jie atrodė iškirpti iš popieriaus ir šmėžavo tamsos fone; prisiminė, kad Džeikas laikė ją apkabinęs ir kimiai šaukė kažką į ausį. – Nelabai. Viskas susiliejo į dėmę. Saimonas dirstelėjo jai per petį, paskui vėl į ją. – Ar aš tau atrodau pasikeitęs? Ji pažvelgė jam į akis. Jos buvo juodos kavos spalvos – ne visai juodos, veikiau sodriai rudos, be jokių šviesesnių ar pilkų atspalvių. Ar jis atrodo pasikeitęs? Na, nuo tada, kai nukovė didesnįjį demoną Abadoną, jis šiek tiek labiau savimi pasitiki; kita vertus, atrodo atsargus, tartum kažko lauktų ar saugotųsi. Ji pastebėjo, kad Džeikas irgi tapo atsargesnis, – gal todėl, kad aiškiau pajuto esąs mirtingas. – Tu tebesi Saimonas. Jis prisimerkė, ir blakstienoms nusileidus Klarė pamatė, kad jo skruostikauliai labiau atsikišę. Jis išties sulyso, pamanė ji ir jau norėjo pasakyti tai balsu, bet jis pasilenkė ir ją pabučiavo. Ji taip nustebo pajutusi jo lūpas, kad visa sustingo ir įsikibo į džiovyklos kraštą. Tačiau Saimono neatstūmė; neabejotinai palaikęs tai drąsinančiu ženklu, Saimonas suėmė ją už kaklo ir ėmė bučiuoti aistringiau, praskirdamas jos lūpas savosiomis. Jos buvo minkštos, minkštesnės negu Džeiko anąsyk, o ranka ant sprando šilta ir švelni. Klarė pajuto burnoje druskos skonį. 35
Pelenų mi esta s
Ji užsimerkė ir akimirką apkvaitusi plūduriavo karštoje tamsoje, jusdama, kaip jo pirštai slenka jos plaukais. Kai šaižiai suskambęs telefonas prasimušė pro tą kvaitulį, ji atšoko, lyg Saimono pastumta, nors jis nė nekrustelėjo. Kurį laiką juodu spoksojo vienas į kitą baisiausiai sumišę – lyg du žmonės, staiga pamatę, kad atsidūrė keistoje, nepažįstamoje aplinkoje. Saimonas nusisuko pirmas ir griebė telefoną, kabantį ant sienos šalia prieskonių lentynėlės. – Klausau. – Jo balsas buvo kuo ramiausias, bet krūtinė tankiai kilnojosi. Jis atkišo ragelį Klarei. – Tau. Ši paėmė ragelį. Gerklėje tebejuto besidaužančią širdį – tarsi plazdančius po oda įkliuvusios peteliškės sparnus. Lukas skambina iš ligoninės. Kažkas nutiko mano mamai. Ji išleido atodūsį. – Lukai, čia tu? – Ne, čia Izabelė. – Izabelė? – Klarė pakėlė akis ir pamatė, kad atsišliejęs į kriauklę Saimonas ją stebi. Raudonis jo skruostuose išnyko. – Ko skam... Norėjau pasakyti, kas atsitiko? Pašnekovė kūktelėjo – atrodė, kad ji verkia. – Džeikas pas jus? Klarė net atitraukė ragelį nuo ausies ir atkišusi prieš save įsmeigė į jį akis, paskui vėl priglaudė prie ausies. – Džeikas? Ne. Kodėl jis turėtų čia būti? Telefono laidais atėjęs Izabelės atsakymas panėšėjo į aiktelėjimą. – Reikalas tas... kad jis dingo.
36