Issuu on Google+

Selemonas Paltanavičius

PA Ž I N K I M E Lietuvos S U N Ū GY V


turin y s 6 / Vabzdžiai i r

48 / R o p l i a i

90 / Lapė

136 / Gervė

8 / Boružė

52 / Žaltys

94 / Stirna

140 / Didžioji antis

kiti bestu b u r i a i

10 / Sraigė

12 / Sliekas 14 / Dėlė

54 / Driežas

56 / Balinis vėžlys

92 / Šernas 96 / Briedis

98 / Stumbras

16 / Žiogas

58 / Ž u v y s

100 / P a u k š č i a i

20 / Skruzdėlė

62 / Ešerys

104 / Žvirblis

18 / Musė

22 / Žirgelis 24 / Bitė

26 / Vapsva ir širšė 28 / Kamanė

60 / Lydeka 63 / Kuoja

64 / Plekšnė 66 / Šamas

30 / Sfinksas

68 / Ž i n d u o l ia i

34 / Voras

72 / Ežys

32 / Uodas 36 / Vėžys

38 / Varliagyv i a i 40 / Rupūžė

42 / Medvarlė 43 / Česnakė

44 / Varlių dainos

2

50 / Angis

46 / Varlių kelionės

70 / Voverė

74 / Pelė ir pelėnas 76 / Žiurkė

78 / Šikšnosparnis 80 / Kurmis 82 / Bebras 84 / Kiškis 86 / Lūšis

88 / Vilkas

138 / Baltasis gandras 142 / Pilkoji žąsis

144 / Didysis kormoranas 146 / Kiras ir žuvėdra

102 / Baltoji kielė

148 / Naminiai

106 / Zylė

150 / Šuo

110 / Varna

152 / Kiemo paukščiai

108 / Varnėnas 112 / Kuosa 114 / Kovas

116 / Balandis 118 / Genys

120 / Kregždė

122 / Vieversys

124 / Lakštingala 126 / Pelėda

gyvūnai

151 / Katė

154 / Karvė

156 / Kiaulė

158 / Arklys

160 / Avis ir ožka

162 / Naminis balandis 164 / darbeliai

128 / Vanagas

130 / Tetervinas 132 / Kurapka 134 / Gulbė

3


Bitė Kadaise lizdus bitės suko medžių drevėse. Mūsų protėviai, suradę tokį lizdą, jį išplėšdavo ir išsemdavo medų. Vėliau tuos lizdus žmonės ėmė globoti. Medaus sau pasiimdavo, bet ir bitėms palikdavo, dreves saugodavo nuo smaližių meškų. Jei medis nulūždavo, jo dalį su bičių lizdu nupjaudavo, parsigabendavo į sodą ir turėdavo avilį (jį vadino kelminiu). Tokių avilių ir dabar dar galima rasti Dzūkijos kaimuose. Lentinius avilius žmonės pradėjo gaminti tik šiek tiek daugiau kaip prieš 100 metų. Medui pilti ir bičių lervoms auginti bitės siuva vaškinius korius. Dabartiniuose aviliuose jie sulipdomi rėmuose, todėl patogu išimti. Bitės gyvena bendruomenėmis. Vasarą avilyje kartais jų būna iki 60 000 ar net daugiau. Šeimoje yra viena motinėlė ir apie 200–1000 tranų (bičių patinėlių). Bitė motinėlė per vieną vasaros dieną į korių akutes sudeda iki 2000 kiaušinėlių, o per metus – iki 100 000. Motinėlė gyvena 3–5 metus.

Iš 3 kilogramų nektaro pagaminamas 1 kilogramas medaus. Vasarą toks darbas atliekamas per dieną, tam bitės turi aplankyti daugiau kaip 2,5 milijono žiedų.

BITUČIŲ GIRDYKLA

Vasarą į korio akutę padėtas kiaušinėlis virsta lervute, ši – lėliuke, o toji tampa bite darbininke. Jauna bitutė pirmas 10 dienų valo avilį, maitina lervutes. Kitas 10 dienų ji lipdo korius, valo avilį ir saugo nuo plėšikių vapsvų. Būdama 20 dienų amžiaus, ji pagaliau tampa nektaro rinkėja.

Vasarą bitėms įrenkite girdyklą – saulėtoje sodo vietoje pastatykite plokščią indą, į jį pripilkite vandens ir įmeskite daug medinių pagaliukų ar šiaudų, kad bitės galėtų ant jų nutūpti.

Visos kitos avilio gyventojos – tai bitės darbininkės. Vasarą jos gyvena trumpai, vos 4–5 savaites. Kiaušinėlių jos nededa, o vien tik pluša, nes yra darbštuolės.

24

Pilvelio gale bitės turi geluonį. Jeigu bičių namams gresia pavojus, į užpuoliką jos smeigia geluonį ir suleidžia nuodų. Įgėlusi bitutė susižaloja ir miršta. Žmogui skauda ir peršti, tačiau šie nuodai nėra pavojingi. Nepykite ant bitučių – jos taip ginasi.

Sakome: miršta tik žmonės ir bitės. Nes bitutes gerbiame taip pat kaip save.

Kas ūžia be vėjo?

25


Plekš n ė Žvejai plekšnes nuo seno vadina įvairiais vardais: vienpusėm, akmenbutėm, lestėm. Plekšnė – ovalo formos iš šonų suplota žuvis. Šonuose ji turi plačius pelekus, kuriais irdamasi plaukia tarsi lapas, banguodama visu kūnu. Paprastai ji laikosi prie dugno. Leisdamasi į dugną, ji pelekais sukelia smėlio sūkurį ir taip pasislepia. Plekšnės viršus rusvas, dėmėtas, apatinė kūno pusė gelsva, balta ar rusva. Plekšnės akys – ypatingos, abi yra toje pačioje kūno pusėje. Abi akys mato skirtingus vaizdus, todėl žuvis vienu metu gali ir stebėti grobį, ir saugotis nuo pavojų. Grobio plekšnė tyko gulėdama ant dugno. Gaudo žuveles, vėžiagyvius, kirmėles. Kai kurios plekšnės išneršia labai daug – net milijonus – ikrelių. Jie smulkūs, plaukioja vandenyje.

Į Kuršių marias plekšnes iš Baltijos atneša vakarų vėjų atplukdomas jūros vanduo. Kai vėjai nurimsta, jos grįžta į jūrą, nes prisitaikusios gyventi sūriame vandenyje. Plekšnės gyvena Baltijos jūroje, kai kada atplaukia į Kuršių marias ir į Nemuną. Baltijoje gyvena upinė, Baltijos plekšnė, limanda, uotas.

Kadaise plekšnių protėvių akys buvo skirtingose kūno pusėse. Jų lervutės ir dabar turi tokias akis, tačiau žuviai augant akys „subėga“ į vieną pusę.

64

65


Ežy s

Rudenį ežys pasikloja guolį ir užmiega visai žiemai. Pabunda tik balandį, kai atšyla orai ir galima rasti maisto.

Ežys – nedidelis lėtapėdis spygliuotas žvėrelis. Šmirinėja naktį, todėl žmogui sunku jį pamatyti. Ežių Lietuvoje labai daug. Jie gyvena miškuose, įsikuria kaimo sodybose ir net miestų pakraščiuose. Ežys įsirengia lizdą po šakų krūva, urve po kelmu, po namo pamatais. Šiam žvėreliui svarbiausia – kad būtų ramu, kad pakaktų maisto visai didelei šeimynai.

Ežys turi apie 10 000 spyglių. O jo pilvas ir kojos padengti švelniu šiltu kailiuku.

Labai seniai kažkas sukūrė pasaką, kad ežiai ant spyglių nešasi obuolius ir grybus. Žinok: iš tikrųjų ežys jų neėda. Be to, nieko neneša pasmeigęs ant spyglių, net lapus į savo guolį neša įsikandęs dantyse.

Vasaros pradžioje iš žolių susuktame guolyje gimsta 5–7, o kartais net 10 jauniklių rožiniais pilvukais ir pilkomis nugarytėmis. Jie akli ir negirdi. Mama ima mažiukus dantimis, deda sau ant pliko pilvo (spygliuota tik jos nugara) ir maitina savo pienu. Po 3 savaičių ežiukai jau būna spygliuoti ir sekioja paskui ežienę, mokosi ieškoti maisto.

Vakare išėję medžioklėn, ežiai renka sliekus, sraiges, vabzdžius, gaudo varles, driežus, gyvates. Užuodę pelių lizdus, juos iškasa, antraip nepagautų gyvos pelės, mat ji daug greitesnė už ežį. Vaisius ir uogas ežiai ėda tik prispirti bado. Užaugę ežiai mato prastai, bet gerai girdi ir turi puikią uoslę. Pasikliaudami klausa jie suranda savo jauniklius, susiieško maisto, išgirsta pavojų. Nuo pavojų ežiai ginasi spygliais – ežys pastato juos ir tampa dygus it adatų kamuolys. Jis iš tikro susisuka į kamuoliuką ir taip apsisaugo.

72

Ežys atsparus nuodams. Suėda nuodingą gegužvabalį – ir nieko. Rašoma, kad sugeltas 52 bičių ežys jautėsi kuo puikiausiai. Tačiau angies nuodai jam pavojingi. Todėl ežys gyvatę iš pradžių nuvargina, paskui staiga stveria ją aštriais dantimis.

Radę ežį neneškite jo į namus – tegu gyvena laisvėje. Tačiau jeigu ežį radote žiemą ar sužeistą, parsineškite, maitinkite nevirta mėsa, atsigerti duokite vandens. Kai pagis, išleiskite. Laikyti ežį kambaryje nėra patogu, nes jis naktį vaikšto. Daug ežių žūsta keliuose. Perspėk tėtę, mamą ir kitus vairuotojus, kad naktį važiuotų atsargiai. Pastebėję į kamuoliuką susirietusį ežį, tegu sustoja ir nuneša jį nuo kelio.

Ežio namelis Sode atokioje vietoje ar miško aikštelės pakrašty galite pastatyti ežiui namus. Iškaskite apie 10–15 cm gylio ir apie 30 cm skersmens duobutę. Grįsti jos nereikia. Namelio sienas statykite iš plytų ar akmenų; juos tvirtai suremkite, nepalikite plyšių. Namelio aukštis viduje turi būti apie 20 cm. Namelį išklokite šienu ir sausais lapais. Namelio stogą atstos plokščias akmuo, grindinio plyta ar stora lenta. Namelį apkaskite žemėmis, pridenkite velėna. Anga turi būti apie 15 cm aukščio ir maždaug tokio pat pločio.

73


Geny s Lietuvoje gyvena 9 rūšių geniai. Jie skiriasi dydžiu, spalva, tačiau visų įpročiai vienodi. Geniai – miškų gyventojai. Kartais jie aplanko miestus, sodybas. Ne perėjimo metu jie klajoja ar keliauja.

Žiemą margieji geniai nuskintą eglės ar pušies kankorėžį įspraudžia į plyšį medyje ir, snapu vartydami jo žvynelius, traukia sėklas. Tokią vietą žmonės vadina „genių kalve“.

Genių kojytės trumpos, tad ant žemės jie tik šuoliuoja, o medžiais kopinėja labai vikriai. Nagai kibūs, uodega tvirta, ja paukštis tupėdamas remiasi į medį. Tvirtas ir snapas – patogus kapoti medį ieškant maisto, juo genys medyje išsikerta drevę (uoksą). Ji būna gili, apačion platėjanti, su anga. Genys kasmet kala naują drevę, o senąją palieka kitiems paukščiams. Patelė padeda 4–10 baltų kiaušinių. Juos peri 12–15 dienų. Po trijų savaičių ūgtelėję jaunikliai palieka lizdą. Baigiantis žiemai geniai pradeda „groti“. Jų balsai paprasti, giedoti netinka, todėl paukščiai snapais tarškina sausas šakas, viršūnes. Garsas sklinda toli – taip kiti geniai sužino, kad ši teritorija užimta. Kai kurios genių rūšys retos ir saugomos, įrašytos į Raudonąją knygą.

118

Genių maistas – vabzdžiai. Iš plyšių medyje vabaliukus genys ištraukia liežuviu, kuris yra net 15–17 cm ilgio. Vasarą vabzdžius renka nuo lapų, nuo žemės. Geniai lesa skruzdėles, todėl dažnai išardo skruzdėlynus. Žiemą jie lankosi lesyklose.

Genys margas, o pasaulis dar margesnis. Juodas nedažytas, margas nerašytas.

119


Arkly s Arklius žmonės prisijaukino prieš 6 tūkstančius metų. Pietų Ukrainos stepėse gyveno laukiniai arkliai tarpanai. Žmonės gaudydavo jų kumeliukus, parsinešę paaugindavo ir pratindavo traukti vežimą, arklą. Pilkšvos spalvos tarpanai gyveno ir Lietuvos giriose. Kumelė kasmet atveda po 1–2 kumeliukus. Jie ilgakojai, mėgsta žaisti. Arklys laikomas suaugusiu sulaukęs trejų metų. Arkliai gyvena 20–25 metų. Kumelės lieknesnės, plonesniais kaklais. Eržilų kaklai stori. Arkliai būna įvairių spalvų: rudos spalvos su baltais karčiais ir uodega arklys vadinamas sarčiu, rudos spalvos su juodais karčiais ir uodega – bėriu, baltos spalvos – šyviu, baltos su tamsesnėmis dėmėmis – obuolmušiu, šviesiai pilkos spalvos – širmiu, dėmėtas arklys – keršiu. Kumelės melžiamos ir geriamas jų pienas. Arkliais jojama, jie neša krovinius, traukia vežimus, roges, arklus. Seniau ant arklių žmonės jodavo į karą, jais jodinėdavo didikai. Sportui ir pramogai skirti arkliai vadinami žirgais. Ypatinga sportinių žirgų veislė – trakėnai. Ši veislė išvesta buvusiuose Rytprūsiuose, prie Lietuvos sienos. Žemės ūkyje, miškų darbams buvo naudojami sunkieji arkliai. Pas mus išvesta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė.

Žemaitukai – labai sena lietuviška arklių veislė, žinoma nuo VI –VII a. Tai neaukšti (ties gogu 130–145 cm aukščio), tvirti, bet gracingi arkliai. Jie būna įvairių spalvų. Dabar žemaitukai veisiami specializuotuose ūkiuose. Juos laiko žirgų mylėtojai. 2010 m. mūsų šalies raiteliai, raiti ant žemaitukų, iš Lietuvos nukeliavo iki Juodosios jūros.

Darbeliai Kaip pasidaryti arkliuką žr. 165 psl.

Pasaulyje ypač populiarūs mažaūgiai arkliukai poniai. Jojamieji poniai – apie 1,5 m aukščio. Jie paklusnūs, eiklūs. Šetlando salų ponių ūgis tesiekia metrą, Islandijos ir fiordų (kilę iš Norvegijos) poniai – kiek aukštesni. Vieni poniai laikomi dėl grožio, jais jodinėja vaikai, didesnieji naudojami žemės ūkio darbams.

158

159


Pažinkime Lietuvos gyvūnus