Virselis Olivija pilnomis ašarų akimis pažvelgė į Debę. Ar dėl kvailo, storžieviško pokšto ji liks be kačiuko? Tačiau Debė tik sukikeno. – Jau buvau pamiršusi tokias išdaigas. Mano brolis nuolat jas krėsdavo. – Paskui moteris surimtėjo. – Kačiuko auginimas reikalauja didelės atsakomybės. Kiekvienas šeimos narys turi būti pasiruošęs juo rūpintis. – Debė pažiūrėjo į Beną, o šis nudelbė akis. – Pažadu rūpintis augintiniu, – sumurmėjo jis panosėje. Debė linktelėjo. – Tada viskas gerai. – Ji gražiai pasirašė klausimyno gale. – Rytoj galite atvažiuoti ir išsirinkti kačiuką.
20
Antras skyrius
Paišydama pratybų sąsiuvinyje Olivija galvojo, koks vardas geriausiai tiktų nuostabiam pilkam ar šviesiai rudam kačiukui. Jai labai patiko Eldoradas. Bet per pusryčius tėtis pasakė, jog vardas turi būti trumpas ir aiškus, kad augintinį greitai prisikviestum iš sodo gerti arbatos. Olivija sukikeno. 21
Tikrai buvo sunku įsivaizduoti Beną šaukiantį: „El-do-ra-dai!“ Pūkius? Dūmius? Gaurius? Nė vienas šių vardų mergaitei nepatiko. Ji dirstelėjo į piešinį – kačiukas didelėmis liūdnomis akimis laukė Olivijos ateinant ir pasiimant namo. Mergaitė nekantravo važiuoti į prieglaudą dar vakar, tuoj pat po Debės apsilankymo, bet mama pasakė, kad pirmiausia reikia supirkti reikalingus daiktus. Olivija suprato, jog mama teisi. Juk jie neturi net dubenėlio ėdalui. Liusė kumštelėjo draugei alkūne. – Olivija, į tave žiūri ponas Džonsas! Mergaitė atlošė pečius ir apsimetė įdėmiai klausanti mokytojo. Ji labai mėgo istoriją, bet šiandien negalėjo susikaupti, mintys sukosi tik apie ka22
čiukus. Po pamokų su tėvais važiuos į gyvūnėlių parduotuvę, o paskui – į prieglaudą.
Sušveitęs dubenėlį ėdalo, kačiukas lyžtelėjo leteną, tada ja persibraukė nosį ir ausis. Po to nukiceno prie vielinės narvo tvorelės, pasistojo ant užpakalinių letenėlių, o priekinių nagučiais įsikibo į vielą. Trumpai padraskė vildamasis, jog kas nors ateis ir atidarys dureles. Kartais, turėdami laiko, prieglaudos darbuotojai užsukdavo pažaisti su kačiukais. Bet šiandien turbūt niekas neateis, teks būti vienam. Paleidęs vielą kačiukas liūdnai nupėdino atgal prie lentynos, kur buvo 23
padėtas guolis. Jis buvo gerokai per didelis – vakar juo dalijosi trys pilki kačiukai. Dabar susiraitęs guolyje Pilkutis jautėsi labai vienišas. Jis ilgėjosi sesučių. Nors prieglaudoje buvo šilta, jo kūnelis buvo pašiurpęs.
24
– Kačiukai laikomi čia, – Debė nusišypsojo Olivijai, Benui ir jų tėvams. – Neapsigalvojote? Vis dar norite augintinio? – pajuokavo ji. – Taip! – Olivija linktelėjo taip smarkiai, kad net kaselės šoktelėjo. – Mes įsigijome guolį, kačių tualetą, šepetį kailiui šukuoti, keletą žaisliukų ir du dubenėlius. Debė nusikvatojo. – Vadinasi, jums trūksta tik kačiuko! Eime. – Ji nusivedė šeimą koridoriumi, kuriame buvo įrengti narveliai globotiniams. Juose buvo pilna suaugusių kačių, jos visos žiūrėjo į Oliviją. Mergaitė nuliūdo ir vos neapsiverkė. Narveliai buvo nedideli, bet tvarkingi. Visos katės turėjo guolius ir žaisliukų, daugumoje narvelių buvo sukaltos 25
lentynos, kad gyvūnėliai galėtų gulėti aukščiau ir jaustis saugiai. Tačiau tai nebuvo tikri namai. Olivija svarstė, ar kas nors šias kates glosto, ar su jomis žaidžia. – Bent kartą per dieną išleidžiame jas pasivaikščioti, – raminamai tarė Debė. Olivija sumirksėjo. Kaip Debė atspėjo jos mintis? – Aišku, čia katėms nėra labai jauku, bet vis tiek geriau, negu šalti lauke. – Debė atsiduso. – Pasiimčiau jas visas, bet laikau jau penkias kates… Daugiau tikrai nebeįstengiu… – Moteris susijaudino, bet ryžtingai nusišypsojo. – Pažiūrėkit, šiuose dideliuose narvuose yra dvi vados kačiukų. 26
– Ak! – Olivija atsitūpė prie vielinio užtvaro. Narve dūko keturi šviesiai rudi kačiukai, jie vaikėsi vienas kitą, sukosi apie kačių lipynę, šokinėjo ant lentynos, kur snaudė balta katė, tikriausiai jų mama. Mažyliai ropštėsi katei per galvą, bet ši nekreipė dėmesio, nė nekrutino ausų, matyt, buvo pripratusi. Paskui kačiukai nušoko žemėn ir toliau žaidė. – Viešpatėliau, – sumurmėjo ma ma, – jie be galo žvitrūs. Olivija neramiai pažvelgė į mamą. Tikėjosi, jog ši neapsigalvojo. – Mes paimsim tik vieną, – mergaitės balse buvo girdėti jaudulys. – Jie tik atrodo padūkę, nes jų daug. Debė linktelėjo. 27
– Kačiukai tikrai labai žvitrūs, bet Olivija teisi. Likę vieni jie aprimsta. Pažvelkit ten, tolėliau, į pilką katinėlį. Jis kur kas ramesnis. Olivija taip užsižiūrėjo į rusvus kačiukus, kad visai pamiršo, jog esama dar vieno. – Vadoje buvo trys kačiukai, bet du vakar rado šeimininkus. Šis mažylis turbūt jaučiasi vienišas. – Debė nusivedė juos prie kito narvo. Ten guolyje buvo įsitaisęs pilkas kačiukas. Jis liūdnai laižė leteną. Kai Olivija su namiškiais priėjo arčiau, gyvūnėlis pakėlė snukutį. Mergaitė džiaugsmingai nusijuokė. Apskritos žalios kačiuko akys atrodė kupinos nuostabos, ant uodegos jis turėjo 28
dėmelę – tarsi kas būtų brūkštelėjęs juodais dažais. Kačiukas nušoko nuo lentynos ir atpėdino prie aptvaro. – Mama, jis nuostabus, – sukuždėjo Olivija. – Tik pažiūrėk! Jis toks mielas, ir uodegytė su dėme! – Jis labai gražus, – pritarė mama.