Issuu

T r eč i a s sk y r i us

1940-ųjų pavasaris buvo gražus – gegužės pabaigoje sodai skendėjo žieduose. Kaunas, dar neseniai vadinęsis Lietuvos laikinąja sostine, tas dviaukštis Europos provincijos miestas, gyveno keistą ir neramų gyvenimą be aiškios ateities. Jis tebesimėgavo nepelnyta prabanga ir išlaidavo, bet pakraščių skurdas ir besiklostantys įvykiai bylote bylojo, kad turi įvykti kažkas negero – ir netrukus. Visai čia pat jau vyko karas, jau buvo okupuota Lenkija, Čekoslovakija, Austrija, užimtas Klaipėdos kraštas. Lietuvos pasienyje Rusija uoliai telkė karines pajėgas. Kada bus įgyvendintas užslėptas agresyvus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos noras praryti mažą šalį Lietuvą? Mėnesių, o gal savaičių klausimas? Kauno Laisvės alėja, tas Paryžiumi dvelkiantis vietinio elito Monmartras, inteligentų, politikų, studentų ir įvairiausio plauko vertelgų susitikimų vieta, vis dar gyveno įprastą gyvenimą, čia kunkuliavo bohemiškos aistros, virė diskusijos ir sklandė paskalos. Ir 1940 metų birželio 15-osios rytas niekuo nesiskyrė nuo kitų sekmadienio rytmečių Kauno Laisvės alėjoje. Miestas

ruošėsi dar vienai poilsio ir pramogų dienai. Kiemsargiai ilgomis prijuostėmis darbavosi šluotomis – švarino gatvės grindinį, paskui vandens čiurkšle plovė šaligatvius. Jaunos moterys, pasikaišiusios sijonus, užsilipusios ant taburečių skubėdamos plovė parduotuvių ir kavinių vitrinų stiklus, liežuvius laidantiems kiemsargiams nesivaržydamos demonstravo baltas blauzdas. Ypač kruopščiai buvo švarinamasi aplink „Pienocentro“ bendrovę – didžiulius rūmus Laisvės alėjos ir Daukanto gatvės kampe. Šiuose rūmuose, be „Pienocentro“ biurų, buvo įrengti prašmatnūs butai su langais į judrią Laisvės alėją. Čia gyveno kai kurie bendrovės valdybos nariai, taip pat pasiturintys kauniečiai ar dirbti atvykę užsieniečiai. Pastate buvo liftas, turbūt vienintelis toks modernus visame Kaune: išsikišęs į lauką, stikliniame gaubte. Šiame name bendrovė „Pienocentras“ skyrė keturių kambarių butą būsimam bendrovės pirmininkui Vincentui Toleikiui, prieš gerą pusmetį turėjusiam grįžti iš Karaliaučiaus. Vokietė Marta Toleikis, pasivadinusi Lietuvoje neįprasta vyriška pavarde, šį vasaros sekmadienio rytą pakirdo anksti. Norėjo niekieno netrukdoma ramiai padirbėti prie užsakyto straipsnio moterų žurnalui. Atsisėdusi prie rašomojo stalo, ji neskubėdama išdėliojo priešais save rašymo priemones, popierių. Ilgai sėdėjo nieko neveikdama, žiūrėdama į sienos kampą. Nežinia kodėl niekaip negalėjo susikaupti darbui. Galvoje šmėžavo keisčiausios mintys. Nenusakomas vidinis nerimas užgulė krūtinę. „Kad tik kas nors nebūtų nutikę tėvams Kenigsberge ar ten vis dar esančiam vyrui Vincentui. – Kiek aprimusi mintijo: – Senokai bebuvau namie – Kenigsberge. Pasiilgau Vincento, tėvų.“

Numetusi ant stalo spalvotą pieštuką, parimo priešais pravirą langą. Martą užplūdo liūdesys. „Aš čia viena su vaikais. Ar tikrai vertėjo paklausyti Vincento ir tėvų ir vienai kraustytis gyventi į šitą Kauną? Turbūt reikėjo, – ramino save. – Juk gavau mėgstamą, gerai mokamą darbą, „Pienocentras“ davė ir išlaiko šį prabangų butą pačiame miesto centre.“ Tačiau netrukus, jau net pyktelėjusi pati ant savęs, pusbalsiu prabilo: – Reikėjo palaukti, kol Kenigsberge baigsis Vincento tarnyba, ir tik tada keltis į Kauną. Bet ne! Visi užsispyrę ragino: važiuok dabar, vėliau gali nepasitaikyti tokios progos. Ypač mama vienturtei dukrai vis kalė į galvą: „Kaune gyvensi kaip ponia. Turėsi tarnaitę, vaikams auklę, tavo vyrui skirtą valdišką automobilį, puikų butą už dyką, o pati – užtikrintą mokytojos tarnystę. Tai kas, kad tau ir vaikams teks Kaune palaukti pusmetį, kol Vincentas grįš, gavęs tarnybinį paaukštinimą. Per tą laiką nieko neatsitiks – dangus neužgrius.“ Marta Toleikis pakilo nuo rašomojo stalo. Tai buvo liekna, aukšta, išvaizdi trisdešimtmetė. Trumpai kirpti vešlūs kaštoniniai stambiomis bangomis krintantys plaukai, tvarkingai sušukuoti ant dešinio šono, išryškino švelnią pablyškusią odą; moters veidas buvo pailgas, daili nosis – su nedidele kuprele, o spindinčios akys – pilkai žalios. Sprendžiant iš laikysenos ir griežtų manierų – tikra aristokratė. Ją, Kauno ketvirtosios valstybinės gimnazijos vokiečių kalbos ir literatūros mokytoją, mokiniai iškart pakrikštijo Unsere Frau Königin – mūsų ponia karalienė. Tarnaitė dar iš vakaro pasiprašė išleidžiama, tad Marta Toleikis nutarė veikiau padirbėti virtuvėje. Triūsdama užsisvajo-

jo, mintyse nuklydo į studentiškos jaunystės laikus. Ji, namų šeimininkės ir Kenigsbergo tramvajaus mašinisto Johano Kriugerio vienturtė dukra, Albertinos universitete nelengvai kopė mokslo laiptais. Daug ko trūko: pinigų, gražių drabužių, pagaliau neretai ir gero, sotaus maisto. Tačiau noras studijuoti niekur nedingo. Dievas ir tėvai Martą apdovanojo ir grožiu, ir protu. O paskui ramų jos gyvenimą sujaukė tas į akį kritęs universiteto trečiakursis – svetimšalis ekonomistas Vincentas Toleikis. Aukštas, stiprus kaip ąžuolas, lino spalvos plaukais, vis užkrentančiais ant kaktos, žydromis, lyg dangaus mėlynė, didelėmis visad besišypsančiomis akimis. Tos akys Martą ir užbūrė. Ji nė nenumanė, kad Toleikis ją, pirmakursę germanistę, jau anksčiau buvo nusižiūrėjęs ir ieškojo progos susipažinti. Atkaklus lietuvis iš Tauragės greitai surado būdą, kaip užkariauti vokietaitės širdį. Puikiai baigęs Albertinos universitetą, Martos tėvams neprieštaraujant, jis pasipiršo. Netrukus įvyko nuostabios jųdviejų vestuvės. Vincentas liko Kenigsberge ir kaip ant mielių kilo tarnybinės karjeros laiptais. Mokslus baigė ir Marta. Netrukus jiems gimė sūnelis Valteris, o po beveik šešerių metų – ir pagrandukas Karolis. Ilgokai padirbėjusi virtuvėje, nenorėdama pažadinti sūnelių, Marta prigulė. Visi sukilo tik apie pietus. Sumanė sekmadienio popietę praleisti zoologijos sode. Marta jau ruošėsi išsikviesti taksi, kai staiga pro atdaras balkono duris pasigirdo gergždžiantis metalo ir variklių gaudesys. Nesuprasdama, kas vyksta, moteris išsigandusi išbėgo į balkoną. Vyresnysis sūnus Valteris jau stovėjo tenai. – Mama, mama! Žiūrėk, kiek Laisvės alėjoje tankų! Kieno jie? – šūktelėjo motinai.

Marta buvo priblokšta reginio. Ji nė nenutuokė, iš kur ir kieno tie riaumojantys tankai, užkimšę visą Laisvės alėją iki pat Soboro. Marta Toleikis matė kitoje Laisvės alėjos pusėje, tiesiai priešais jų balkoną, prie kino teatro „Triumf“ stovintį nemažą būrį žmonių. Tvarkingai apsirengę, tylūs, akmeniniais veidais, jie žiūrėjo į tankistus, pusiau išlindusius iš tankų bokštelių; šie iškėlę į viršų rankas sveikino susirinkusius kauniečius. Staiga į gatvę išbėgo jauna, lengva vasariška suknele vilkinti mergina ir vienam iš tankistų sviedė gėlių puokštę. Tas mikliai ją pagavo ir džiūgaujančiai merginai pasiuntė oro bučinį. Susirinkusiųjų minioje pasigirdo tylus nepasitenkinimo šurmulys. Netrukus prieš lėtai judančius tankus išbėgo keli čia pat įsikūrusios spaustuvės darbininkai su gėlėmis ir švystelėjo jas besišypsantiems tankistams. Vėliau bus šnekama, kad sovietinius tankus su džiaugsmo ašaromis akyse ir vilkėdamas raudonais marškiniais pasitiko poetas Liudas Gira. Kambaryje suskambėjo telefonas, čirškė gana ilgai. Buvo aišku, kad skambinama iš užsienio. Marta prišoko prie telefono ir pakėlė ragelį. Išgirdo savo vyro Vincento Toleikio susijaudinusį balsą: – Labas, mieloji! Kaip laikaisi, kaip berniukai? – greitakalbe klausinėjo Vincentas. – Nesijaudink, mums viskas gerai, – ramino vyrą žmona. – O kaip tu ten be mūsų laikaisi? – Jaudintis yra ko, – žmoną pertraukė Toleikis, – Lietuvą užgriuvo didžiulė nelaimė – ją šiandien okupavo rusų bolševikai. Jų tankai ir kariuomenė jau gali būti Kaune.

– Tikra tiesa. Jie jau čia. Laisvės alėja pilna tankų, – vyrui liūdnai pranešė Marta. – Tada žinok, – vėl prašneko Vincentas, – gali nutikti taip, kad nebeturėsime telefoninio ryšio. Labai gali būti, jog naujoji valdžia bent jau laikinai pokalbius su užsieniu uždraus. Aš į Lietuvą negrįšiu. Gavau Vokietijos valdžios leidimą nuolat gyventi Kenigsberge. Marta sunerimusi, nepratardama nė žodžio klausėsi vyro kalbos. Ją apėmė baimė: kas bus jai pačiai, sūnui Valteriui ir krūtimi maitinamam jaunėliui Karoliui? Ką ji viena, be vyro ir giminių, galės padaryti? – Marta, ar girdi mane? – į ragelį jau šaukte šaukė Toleikis. – Nesijaudink, brangusis, girdžiu, – iš jaudulio drebančiu balsu atsakė Marta. – Gyvensiu pas tavo tėvus ir lauksiu jūsų atvykstant į Kenigsbergą, – žmonai kalbėjo Vincentas. – Greitu laiku visi Lietuvoje gyvenantys vokiečiai, o ypač turintys Reicho pasą, galės išvykti į Vokietiją. Tuo klausimu jau vyksta derybos tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos valdžių. – Tai ką man dabar daryti? Patark, – suirzo Marta. – Dabar nieko. Tau ir vaikams, kaip Reicho vokiečiams, joks pavojus negresia. Lauk nurodymo iš Vokietijos ambasados. Būtų gerai, kad susisiektum su „Kulturverbando“ vadovybe, – dabar jau ramiai kalbėdamas žmonai patarinėjo Toleikis. Staiga telefono ryšys nutrūko. Tikriausiai buvo skubiai išjungtas. Susijaudinusi Marta ėmė skambinėti savo kolegoms Kaune. Telefonas tylėjo. Ryšys buvo išjungtas visame mieste.

„Ką daryti? Kas bus, kaip elgtis?“ – blaškydamasi po kambarius savęs klausinėjo Marta. Vincento patarimai jos nenuramino. Moterį persmelkė nerimas. Lovytėje pravirko sūnelis Karolis. Marta paėmė jį ant rankų ir, švelniai glausdama prie krūtinės, susmuko ant minkštasuolio. Iš įtampos pravirko pati. Paskui, kiek aprimusi, įsakmiai riktelėjo vyresniajam sūnui Valteriui: – Balkone nežiopsok! Greitai dink iš ten. Ir gerai uždaryk duris. Labai nepatenkintas tokiu reikalavimu, vaikas pyktelėjo: – Visiems galima, man vienam – ne! – Tau negalima, – pakartojo motina. – Tada bent jau išleisk pas krautuvininką Iciką nusipirkti ledų. – Apsieisi ir be ledų! – kaip kirviu nukirto motina. Nors buvo toli nuo politikos, Marta Toleikis vis dėlto suprato, kad Lietuvos, jos gyventojų, o gal ir jos pačios gyvenime prasidėjo kažkas nesuprantamo, užgriuvo nežinia kas baisaus ir tragiško. Ji nesiruošė laukti sudėjusi rankų. Būtina veikti, gelbėti vaikus, save. Ir moteriška intuicija jos neapgavo.

Lietuvos Respublikos vyriausybė pakriko. Valstybės prezidentas Antanas Smetona su šeima pabėgo į Vokietiją. Pogrindyje veikę vietos bolševikai dabar atsidūrė valdžioje. Remiami tankais atriedėjusių maskviškių „bičiulių“, ėmė viską versti aukštyn kojom. Tučtuojau prasidėjo priverstinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą procesas. Buvo konfiskuo-

jamas turtas, užgriuvo areštai, prasidėjo pirmieji trėmimai į Sibirą. Kauno saugumo rūmuose Marta Toleikis buvo apklausiama per vertėją: kur šiuo metu yra jos vyras, tautininkų sąjungos narys Vincentas Toleikis? Kodėl jis negrįžta į Lietuvą? Ką ji pati mananti apie tai ir kokia veikla ketintų užsiimti, jeigu būtų uždaryta Kauno gimnazija? Marta Toleikis naujiesiems saugumiečiams atkirto: – Kodėl vyras negrįžta į Lietuvą, nežinau. Be to, jis pats sprendžia, grįžti ar ne. – Ir netikėtai pridūrė: – Aš esu Reicho pilietė. Kaune gyvenu kaip svetimšalė. Tokių kaip aš Lietuvoje yra devyniasdešimt devynios šeimos ir dar apie penkiasdešimt pavienių asmenų. Vien Kaune ir jo priemiesčiuose gyvena du šimtai penkiasdešimt trys žmonės. Aš turiu Lietuvos Respublikos leidimą čia gyventi. Jeigu Lietuvos Respublikos vyriausybė pageidaus, kad išvykčiau, iškart paklusiu reikalavimui ir išvažiuosiu į Vokietiją. – Ne, ne! Ką jūs! Niekas jūsų iš Lietuvos nevaro, – žydžiuodamas išpyškino pagyvenęs saugumietis, mūvintis tamsiai mėlynos gelumbės galifė kelnėmis; siauros klešnės buvo sukištos į išblizgintus aulinius batus. Po trumpos pauzės, žvelgdamas Martai tiesiai į akis, meilikaujamu balsu pridūrė: – Jeigu susitartume: jūs – mums, ponia Toleikis, o mes – jums, vieni kitiems galėtume būti labai reikalingi ir naudingi. Marta Toleikis apsimetė nesupratusi užuominos. – Kuo gi aš, paprasta mokytoja ir dar nemokanti lietuvių kalbos, galėčiau būti jums naudinga? – pasiteiravo. – O nesakykite taip, ponia Marta, – saldžiai kalbėjo saugumietis. – Labai daug kuo. Sovietų Sąjunga ir Vokietija bi-

čiuliaujasi. Mes, savo šalių patriotai, turėtume vieni kitiems reikiamu metu pagelbėti. Demaskuoti mums priešiškus elementus. To jau buvo per daug. Marta iškart suprato, koks pavojus jai gresia šitaip „žaidžiant“ su tais klastingais žmonėmis. Tad tiesiai ir drąsiai atsakė neturinti jokio noro dalyvauti šitokioje veikloje. Dar pridūrė: – Kaip Vokietijos pilietė privalau apie mudviejų pokalbį pranešti Vokietijos pasiuntiniui Lietuvoje ponui Ėrichui Cechlinui. Saugumiečio veidas persimainė. Burna plačiai prasižiojo, lyg būtų prarijęs gomurį deginantį aitrųjį pipirą, akys iš nuostabos išsiplėtė, visas lipšnumas ir Martai rodytas mandagumas akimirksniu dingo. Jis pašoko nuo kėdės ir, dar labiau žydžiuodamas, žaibuodamas didelėmis rudomis akimis, greitakalbe nervingai išklojo: – In den After* tą jūsų pasiuntinį! Negi negirdėjote, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius per kurjerį jau perdavė notą Vokietijos pasiuntinybei? Nuo šiol Lietuva nebeturi jokių reikalų su Vokietija. Tai reiškia, gerbiamoji ponia, kad Vokietijos pasiuntinybė likviduojama. Greitai jūs visi būsite išpirdolinti į savo Reichą. O dabar lauk iš mano kabineto. Marta Toleikis lėtai pakilo nuo kėdės ir neskubėdama, aristokratiškai išdidi, priėjo prie kabineto durų. Sustojo, pasisuko saugumiečio pusėn ir ramiai, labai aiškiai ištarė: – Regis, su jumis kartu kiaulių neganiau. Kalbant su dama derėtų būti bent šiek tiek mandagesniam. * Šiknon (vok.).

Tie žodžiai saugumietį visai išvedė iš kantrybės. – Greičiau drožk pro duris! – suriko nesavu balsu. – O tai‚ jedrionamat, atsidursi ten, kur nė nesapnavai. Grįžusi namo Marta jau neabejojo: reikia kuo skubiau su vaikais dingti iš Kauno ir grįžti į Kenigsbergą. Tačiau kaip tai padaryti? Į ją, kaip į Reicho vokietę, jau buvo kreipęsis ne vienas Volksdeutscher, etninis Lietuvos vokietis. Ypač nuogąstavo tie, kurių sutuoktinis buvo kitos tautybės. Žmones buvo apėmusi panika. Kas nutiks jiems, jų užgyventam turtui? Ar iš tiesų išleis į Vokietiją? Žinoma, šių vokiečių rūpestis buvo daug menkesnis už tą, kuris užgriuvo Lietuvos ūkininkus, tarnautojus, dvarininkus ir fabrikantus, mokytojus, kariškius ir policininkus, visuomenės veikėjus ir religines organizacijas. Marta Toleikis, pati nieko dorai nenutuokdama, ramino savo tautiečius, nors jau sklido kalbos, kad naujosios sovietų valdžios saugumas mėgina užverbuoti kai kuriuos Volksdeutsche. Reikalauja, kad šie pranešinėtų, kokios nuotaikos vyrauja, apie ką kalba, ko imasi jų tautiečiai. Tarp jų jau yra net ir areštuotų. Jų namuose atliekamos kratos, žmonės kaltinami šnipinėjimu Vokietijos naudai. Vokiečiai specialistai jau metami iš tarnybų. Prabėgus kelioms dienoms po Martos Toleikis apsilankymo Kauno saugumo rūmuose atėjo reikalavimas atleisti ją iš privačios Kauno gimnazijos. Tačiau gimnazijos vadovybė, pasitarusi su tiesioginiais fundatoriais – Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos „Kulturverband“ centro valdyba, į tokį saugumo reikalavimą nereagavo.