UDK 821.111-93 Ve-02
Versta iš: Holly Webb Lost in the Storm Stripes
Skiriu Tomui
www.hollywebbanimalstories.com Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-2212-9 Tekstas © Holly Webb, 2007 Iliustracijos © Sophy Williams, 2007 Autorės nuotrauka © Nigel Bird The right of Holly Webb and Sophy Williams to be identified as the author and illustrator of this work respectively has been asserted by them in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act, 1988. All rights reserved. © Vertimas į lietuvių kalbą, Mykolė Šilinienė, 2016 © Leidykla „Alma littera“, 2016 Korektorė Ramutė Prapiestienė Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko Maketavo Zita Pikturnienė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius Interneto svetainė: www.spauda.com
Pirmas skyrius
Katytė Pūkė gulėjo savo krepšyje aukštielninka, išvertusi pūkuotą pilvuką ir tyliai parpė. Miegojo nekietai, tik snaudė parietusi letenėles po smakru. Ji visa tilpo į mažą krepšio kertelę. Nors palengva, Pūkė augo. Krepšį apšvietė žiemos saulės spinduliai ir katytei buvo be galo jauku. 5
Ji buvo nusiteikusi taip praleisti didžiumą popietės. Juk jai reikia kaupti jėgas, kad Elei grįžus iš mokyklos galėtų kartu žaisti. Elės mamai einant pro šalį Pūkė smalsiai pramerkė akį: gal gaus kokį skanėstą. Mama pasilenkusi pakasė Pūkei paausius. Iš pradžių ji nenorėjo, kad dukra laikytų katę. Kai jiedvi pirmąkart pamatė Pūkę ūkyje, kur ji gimė, mama išvadino ją purvina nevala ir pasakė, kad Elė galės laikyti auksinę žuvelę. (Tiesą sakant, Pūkei buvo mažumėlę apmaudu, kad Elė auksinės žuvelės neturėjo. Žuvelė jai būtų visai patikusi.) Bet pamačiusi, kaip Elė nusiminė, ir supratusi, kad dukra jau pakankamai didelė katytei 6
prižiūrėti, mama apsigalvojo. Dabar ji Pūkę lepino beveik tiek pat kaip Elė. Rainiukė patenkinta sumurkė ir tingiai mostelėjo letenėlėmis. Mama paglostė jai šilkinį pilvuką, nusijuokė ir ištiesė ranką prie maišelio su kačių skanėstais, stovinčio ant spintelės. Pūkė akimirksniu iššoko iš krepšio, atsistojo ant užpakalinių kojų ir priekinėmis letenėlėmis įsirėmusi į indaujos dureles skrebendama nagučiais stiebėsi artyn. – Aš neturėčiau taip daryti, – papurtė galvą mama. – Tu ėdi gerokai per daug. Nebetilpsi į krepšį. Pūkė atsargiai sukramsnojo krevečių skonio gardėsį mamai iš rankų ir liuoktelėjo atgal į krepšį. Ji žinojo, 7
kad Elės mama pajuokavo. Krepšys juk didžiulis! Pūkė mėgo gulėti prie pat krašto, kad jis atrodytų mažesnis. Jos neapleido jausmas, kad pirkdami jai guolį Elė su tėčiu šiek tiek persistengė. 8
Kai Pūkė, išsigandusi, kad jos nepasiimtų tas baisus berniukas, ketinęs sušerti ją kaimyno vokiečių aviganiui, pabėgo iš ūkio, Elė ją galiausiai surado tik prieš pat Kalėdas. Tiek daug sniego kaip per tas Kalėdas nebuvo dvidešimt metų, Elė net negalėjo nupirkti Pūkei dovanos. Užtat kai sniegas nutirpo, ji pripirko katei žaislų už visus senelės per Kalėdas padovanotus pinigus. Pakeliui iš mokyklos mergaitė mėgo užsukti į gyvūnų prekių parduotuvę ir už savo kišenpinigius ką nors parnešti Pūkei. Ši tikrai dėl to neprieštaravo – neapsakomai mėgo tuos krevečių skonio gardėsius... Staiga Pūkė pastatė ausis. Ji išgirdo atidarant laukujes duris. Elė parėjo! 9