1 SKYRIUS
„Nagi, – pagalvojo Vilas, – dabar arba niekada.“ Jis persisvėrė per tvorą, pakasė kiaulei galvą, tada ištiesė ranką prie balno. „Oi!“ – vos nepamiršo masalo. – Palauk čia, – paliepė kiaulei. – Tuoj grįšiu. Vilas stvėrė savo meškerę ir nuskubėjo į daržą paieškoti sultingos morkos. Kol traukė vieną iš dirvos sugriebęs už žalio stiebo, kiaulė sukriuksėjo.
7
– Ramiai, mergyt, – paliepė Vilas, verdamas morką ant kabliuko. – Galėsi ją suėsti, tik ne dabar. – Jis nuskubėjo atgal prie kiaulės gardo ir atrėmė meškerykotį į tvorą. Morka tabalavo kiaulei prieš knyslę, bet jos pasiekti gyvulys negalėjo. Kol Vilas atsargiai tvirtino balną kiaulei ant nugaros, ši nepatenkinta vėl sukriuksėjo. Bet nenuleido nuo morkos savo tamsių akių. Vilas perlipo per tvorą ir nusileido ant balno. Tada paėmė meškerę. – Gerai, mergyt, – ištarė. – Pirmyn. Paskui morką! Vilas laikė morką priešais kiaulės šnipą ir vedžiojo kriuksę aplink gardą į kairę ir į dešinę. Kiaulė iš pradžių žingsniavo
8
lėtai, paskui pasileido ristele. Vilas tvirtai laikėsi balne ir garsiai kvatojosi. Jam pavyko. Jis iš tikrųjų joja raitas ant kiaulės! Kada gyvulys pasileido ratu, Vilas įsivaizdavo esąs raitelis ant voro. Nukreipė savo lanką su strėle į kitas kiaules garde. Ir paleido įsivaizduojamą strėlę. „Pataikiau!“ Jau sukosi aplink ieškodamas daugiau kiaulių ir pamatė... Setą, savo vyresnį brolį. Setas bėgo link gardo, mojuodamas ore rankomis. Ar jis nori kažką pasakyti? – LIAUKIS! – galiausiai išrėkė. Vilas iš nuostabos išmetė meškerę. Kiaulė sužvigusi staiga stabtelėjo priešais morką.
9
Vilas perskriejo per tvorą ir nudribo tiesiai į Seto moliūgų lysvę. Ai! – Ką tu darai? – taškydamasis seilėmis šaukė Setas, stovėdamas sodo pakraštyje.
Vilas neatsakė. Buvo labai užsiėmęs: rankiojo sau iš plaukų moliūgo sėklas. Setas nesiliovė. – Visų pirma, – barėsi jis, – tas balnas labai brangus. Už jį sumokėjau daugybę aukso. Ir balnai skirti žirgams, ne kiaulėms. Rimtai, Vilai, ar negali rasti geresnio užsiėmimo?