volė a K a t e Lor
Vo
ro
Sk
Ili
rib
us
tra
erio
vo
As
ta
Ras
užra
t a u sk i
šai
enė
Aš esu voras Skriberis. Gyvenu palėpėje, bet ne vienas, o kartu su bildukų šeimyna – tėčiu Bildu, mama Bilde ir jų sūneliu Bilduliu. Palėpėje atsiradau labai keistomis aplinkybėmis, galima sakyti, nukritau iš dangaus. O buvo taip. Vieną vėlų vakarą, kai snaudžiau pievoje patogiai įsitaisęs ant varnalėšos lapo, staiga pakilo vėjas, susisukęs sūkuriu nuplėšė lapą, pakėlė į orą ir ėmė nešti. Jau buvau beišsigąstąs, kad žūsiu nublokštas ant žemės, bet vėjas atskraidino mane į didelį miestą, prie seno mūrinio namo nuožulniu čerpių stogu, ir, kiek pasūpavęs ore priešais mažytį langą, švelniai nutupdė ant aptriušusios palangės. Atsitokėjęs nusiropščiau nuo lapo ir nedrąsiai pažvelgiau pro langą vidun. Ir išvydau palėpę, o joje – tris keistus žmogeliukus. Vienas jų, malonaus veido pilvūzas žilais plaukais, baltais marškiniais ir tamsiomis plačiomis kelnėmis, kurias, kad nenusmuktų, prilaikė petnešos,
7
8
sėdėjo prie didelio seno rašomojo stalo tarp gėlių vazonais apstatytų dviejų langų ir, pasibalnojęs nosį akiniais, palinkęs vartė kažin kokią storą knygą. Prie kitos sienos stovėjo knygų prigrūstos lentynos, o toj pusėj, kur stogas nuožulniai leidosi žemyn ir buvo mažasis langas, glaudėsi lovelė ir staliukas su staline lempa. Lovelėje, užmetęs koją ant kojos, drybsojo liesas ilganosis žmogeliūkštis susišiaušusiais linų spalvos plaukais ir languotais marškinėliais ir taip pat skaitė knygą, tik plonytę. Ant lovos krašto sėdėjo pasišiaušėlio mama, vilkinti gėlėta suknele, ir niūniuodama siuvinėjo. Staiga akiniuotas storulis – tai neabejotinai buvo lovelėje drybsančio pasišiaušėlio tėtis – atsikėlė nuo kėdės ir atėjo prie palangės, kur tupėjau aš, veikiausiai ketino uždaryti langelį. Pamatęs mane truputį nustebo, bet maloniai pakvietė vidun. Labai apsidžiaugiau, nes lauke kaupėsi tamsūs lietaus debesys, o sušlapti visai nenorėjau. Storulis negaišuodamas supažindino mane su visa šeimyna. – Mes esame bildukai, – pasakė jis. – Nuo seno gyvename šitoje palėpėje. Aš – tėtis Bildas, čia mama Bildė, o mūsų sūnelio vardas Bildulis. Mama Bildė pakėlė akis nuo siuvinio, pažvelgė į mane, nusišypsojo ir paragino jaustis kaip namie. Pirmiausia, žinoma, mandagiai prisistačiau esąs voras Skriberis, atkeliavęs ant varnalėšos lapo, tada ėmiau smalsiai dairytis po kambarį. Palėpės palubėje pamačiau ištemptą ilgą virvę. Ant jos, prisegti mediniais skalbinių segtukais, kabojo keisti debesėliai. Tik ne pilki, kokius esam įpratę matyti danguje, o spalvoti: žali, geltoni, raudoni, rudi ir kitokie.
9
– Čia baimės, – pasekęs mano žvilgsnį paaiškino tėtis Bildas. – Mūsų laikais žmonės taip įsibaiminę, kad dažnas apkibęs baimėmis kaip varnalėšų dagiais. Baimės truputį panašios į gripo virusą, tad nuo tėvų jomis užsikrečia ir vaikai. Tada tėvai būna nepatenkinti, ima spausti mažuosius tų baimių atsikratyti. Tik užmiršta pasakyti, kaip tai padaryti. Arba nežino. – O mes žinome, – įsiterpė mama Bildė. – Mes surenkame baimes ir sukabiname ant virvės. Pirmiausia dėl to, kad išdžiūtų, nes jos dažniausiai būna sudrėkusios nuo ašarų. Dideles baimes sukarpome žirklėmis, o tada siuvame iš jų šluostes, – ji pakėlė siuvinį, kurį laikė rankose, – štai tokias. Paskui aš veidelius išsiuvinėju, kad būtų akiai mielesnės. Tik dabar pastebėjau rankinę siuvimo mašiną ir greta jos dėžę, pilną prikrautą šluosčių su baubukų veideliais. – Atrodo šiurpokai, – sumurmėjau. – Užtat labai gerai valo dulkes, – patikino mama Bildė. – Tos baubukų šluostės ūkyje tiesiog nepamainomos. Jau žiojausi klausti, kaip jie sužino, kurie vaikai – bailiukai, aplipę baimėmis, bet tėtis Bildas nukabino nuo vinies didelius žiūronus. – Čia ne šiaip kokie, o sapnų žiūronai, – paaiškino, lyg būtų perskaitęs mano mintis. – Pro juos stebiu, ką sapnuoja žmonės. Jeigu vaikas ko nors labai bijo, dažniausiai jį kamuoja slogutis. – Kaip tik tokiems mes ir padedame, – pridūrė mama Bildė. Paskui bildukai parodė man patį jaukiausią kampą ir paragino jame pasikabinti tinklą. Jį numezgiau dailų ir tvirtą, nes esu kruopštus.
10
– O kas patinka tau, mielas Skriberi? – po valandėlės paklausė mama Bildė. Pasakiau, kad labiausiai mėgstu keliauti. Tėtis Bildas patenkintas paplekšnojo delnais sau per šonus, nuėjo prie lentynos ir ištraukė aptriušusią knygą tuščiais pageltusiais lapais. Atnešęs padavė man. – Štai, – pasakė, – čionai galėsi aprašyti visas savo keliones. Toks pasiūlymas man labai patiko. O neilgai trukus iš tiesų leidausi į kelionę. Ir dar kokią! Visa tai surašiau knygoje. Ją laikau po savo tinklu, tad kartais apsivelia voratinkliais. Tiesiog nubraukite dulkes šluoste, pasiūta iš kokios nors nereikalingos baimės, ir skaitykite.
Kai buvau vaikas, vasarą po smarkaus lietaus atsitūpdavau ant plytos vidury didelės balos ir įsivaizduodavau, kad keliauju po platųjį pasaulį. Kai užaugau, ta svajonė virto tikrove. Todėl ir mano pasakų herojai – keliauninkai: voras Skriberis atkeliavo ant varnalėšos lapo, paskui kartu su bilduku Bilduliu ir nelabai drąsiu berniuku Rolu leidosi į keistą nuotykį. Kai kas pasakytų: oi, neišsigalvok, tokių kelionių nebūna. O aš sakau: būna! Galiu net koja treptelėti dėl tikrumo. Išduosiu vieną paslaptį. Šios pasakos herojus Rolas – realus žmogus, iš tikrųjų kelis kartus laiveliu apiplaukęs aplink pasaulį ir net susidūręs su piratais. Kartą pažadėjau jam parašyti apie tai pasaką. Ir šita mano svajonė tapo tikrove. Taigi visiems, o ypač nelabai drąsiems, linkiu svajoti ir nebijoti. O jei netyčia pasidarytų baisu, sušukit: „Zilba zilba, drum tata drums!“ – ir baimės spruks į šalis. L o r e ta K avo l ė Tai antroji Loretos Kavolės knyga vaikams. Pirmoji – „Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai“ – išleista 2007 m., pagal ją pastatytas spektaklis „Kelionė į Afriką arba dar kur nors“ (režisierius Žilvinas Ramanauskas).
www.almalittera.lt
Tapkite Knygų klubo nariu! • Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą www.knyguklubas.lt