Skardinis stogas
Dar vienas lietaus sezonas ir mūsų stogui baigta, pasakė mama. Mano mama stovi ant kopėčių ir apžiūrinėja stogo nendres, aš ant žemės ir padavinėju jai skalbinius, kad sausai išdžiūtų popietės saulėje. Debesų nematyti. Jokio lietaus ženklo, net menkiausio, savaičių savaites. Mama žiūri į kalną, kuriuo tarsi kokie laiptai leidžiasi terasos, iki pat kaimo apačioje, iš kurio į ją piktai spigina skardiniai kaimynų stogai. Skardinis stogas reiškia, kad šeimos tėvas nepralošia kortomis uždarbio arbatinėje. Skardinis stogas reiškia, kad šeimoje yra sūnus, kuris dirba miesto plytinėje. Skardinis stogas reiškia, kad užėjus lietums ugnis neužges ir kūdikis liks sveikas. – Leisk man važiuoti į miestą, – sakau aš. – Galėčiau dirbti kokioje nors turtingoje šeimoje kaip Gita ir siuntinėti jums pinigus. Mama paglosto man skruostą, jos rankų oda nuo darbo tokia pat šiurkšti kaip ką tik gimusio ožiuko liežuvis. – Lakšme, vaikeli, – sako ji. – Tau reikia eiti į mokyklą. Turi būtinai lankyti mokyklą, nesvarbu, ką šneka tas tavo patėvis.
Norėjau jai dar pasakyti, kad patėvis į mane žiūri kaip į tuos agurkus, kuriuos auginu priešais mūsų trobelę. Jis nukrato pelenus nuo cigaretės ir prisimerkia. Paskui sako: – Galėtum pasistengti už juos gauti daugiau. Jam svarbiausia cigaretės, ryžių alus ir nauja liemenė. Man – skardinis stogas.
P r i e š G i ta i i š k e l i a u j a n t
Tarp savo namelių ant dulkinos žemės mes nusipiešdavome kvadratus ir žaisdavome tą žaidimą – šokinėjimą ant vienos kojos. Šukuodavome šimtus kartų viena kitos plaukus ir galvodavome vardus savo sūnums ir dukroms. Kai pro šalį eidavo seniūno žmona, mes užsiimdavome nosis, nes prisimindavome, kaip ji prie upelio, išdidžiai žingsniuodama pro mus, pagadino orą. Prieš egzaminus ant mokyklos suolo išzulindavome griovelį, kad sektųsi deklamuoti. Kai stodavo ilgos popietės, mes ryžių lauke mėtydavome viena į kitą purvo gumulėliais, ir kone verkėme iš juoko, kai viena Gitos purvo bandelė jos išdykusiai vyresniajai sesei pataikė tiesiai į pakaušį. O rudenį, kai iš Himalajų pievų žemyn pargindavo ožkų bandas, mes slėpdavomės drambliažolėje, kad pamatytume Krišną, berniuką su užmiegotomis katės akimis, kuriam aš esu pažadėta į žmonas. Dabar, kai Gita išvažiavo į miestą pas turtingą ponią dirbti tarnaite, jos šeima jau turi mažą stiklinę saulę, karančią nuo lubų pačiame kambario vidury, naujus puodus jos mamai, naujus akinius tėvui, vestuvinę brokato suknią vyresniajai seseriai ir pinigų už mokyklą jos jaunesniajam broliui.
Gitos namuose net naktį šviesu kaip dieną. Bet man be draugės net saulėta diena atrodo kaip tamsi naktis.
10
Nauja mokinė
Kai rytais atlieku savo darbus – prižiūriu ryžius, malu prieskonius, šluoju kiemą, – mano mažoji juodmargė ožkytė Talė neatstodama sekioja man iš paskos. – Kvaila ožka, – sako mama. – Ji mano, kad tu esi jos motina. Talė baksnoja kakta man į delną, o sutikdama mekena. Aš ją kaip galėdama visko mokau. Kietas plūktines grindis šluostau srutomis sumirkytu skuduru ir aiškinu: – Na va, dabar mūsų namai bus vėsūs ir be piktųjų dvasių. Parodau jai, kaip moku užsikelti vandens ąsotį ant peties ir nešti stačiu taku nuo kaimo šulinio, kad neišbėgtų nė lašelis. O kai aš riešutmedžio šakele valau dantis, Talė mėgdžioja mane rimtai kramtydama savo šakelę kaip kokia vienuolė. Kai man ateina laikas į mokyklą, pakloju jai šiaudinę lovą saulėtame kiemelio gale. Pabučiuoju jai tarp ausų ir pažadu, kad iki pietų grįšiu namo. Ji kiša savo drėgną rausvą nosį į mano sijono kišenę ieškodama vogčia pasemtų grūdų, paskui nurimsta, atsiklaupia ant priekinių kojų, o galiausiai atsigula pasnausti. – Koks keistas padaras, – sako mama. – Ji mano, kad yra žmogus. 11
Ir tai, ko gero, teisybė, nes vieną dieną aną savaitę, kai buvau mokykloje, išgirdau žvangant jos varpelį ir pamačiau, kaip mano margoji ožkelė vaikšto po mokyklos kiemą ir liūdnai mekena. Kai pagaliau ji pro langą pamatė mane, tiesiog subliovė su įžeistu išdidumu pasipiktinusi, kad buvo palikta. Tada perėjo per kiemą, užsikėlė kanopas ant palangės ir smalsiomis bei skvarbiomis akimis sužiuro į pamoką baigiančią mokytoją. Kai pamokos baigėsi ir mudvi kopėme į kalną namo, Talė risnojo priekyje aukštai iškėlusi savo šiurkščią uodegą. – Kitą savaitę, – pažadėjau jai, – mudvi imsimės tavo skaitymo pamokų.
12
Kai kas gražaus
Rytą mama pasilenkusi pažarsto virtuvės ugniakurą ir prieš einant į mokyklą imasi pinti mano plaukus. Visą dieną, kol ji kopia į kalną ir leidžiasi žemyn su sunkiu krepšiu ant nugaros, raiščiu prilaikomu ant kaktos, ji yra sulinkusi po sunkia našta. O vakare, padavusi mano patėviui vakarienę, atsiklaupia prie jo kojų. Net tada, kai atsitiesia apsidairyti danguje lietaus debesų, jos nugara vis tiek sulinkusi. Žmonės, gyvenantys ant kalno, pulkelyje prie skardžio prilipusių raudonų molinių trobelių, garbina deivę, kuri gyvena ten, ant viršukalnės, panašios į kregždės uodegą. Jie meldžiasi deivei, kurios kakta rūsti ir išdidi, krūtinė plati, dosni, o jos snieginis sijonas plačiai išskleistas virš mūsų visų. Ji yra graži, galinga ir didinga. Bet mano mama su savo kaip anglis juodais plaukais, kuriuose įpinta raudonų skudurėlių ir karoliukų, su cinamono spalvos oda ir ausyse skambančiais aukso papuošalais man yra gražesnė. Ir jos nugara, kuri neša mūsų vargus – ir visas mūsų viltis – man yra gražesnė.
13
S k i rt u m a s ta r p s ū n a u s i r d u k ro s
Mano patėvio ranka yra suvytusi ir niekam tikusi. Ji lūžo jam dar vaikystėje, o pinigų daktarui nebuvo, taigi dabar vargšė luošė ranka per lietaus mėnesius skauda, be to, dėl jos jam ir labai gėda. Dauguma jo amžiaus vyrų mėnesiams išvažiuoja iš namų dirbti gamyklose arba kur kitur. Bet jis sako, kad niekas nesamdytų vienarankio vyriškio. Taigi jis pasitepa aliejumi plaukus, užsivelka liemenę, užsisega laikrodį, kuris jau senų seniausiai neina, ir kasdien traukia lošti kortomis, šnekėti apie politiką ir gerti arbatą su senukais. Mama sako, jog mes laimingos, kad apskritai turim vyrą. Ji sako, kad turiu gerbti jį, vertinti ir būti dėkinga, kad jis paėmė mus po mano tėvo mirties. Todėl ir vaidinu pareigingos dukters vaidmenį. Rytais atnešu jam arbatos, vakarais patrinu kojas. Apsimetu, kad negirdžiu, kaip arbatinėje jis kartu su kitais juokiasi, koks yra skirtumas, kai apvesdini sūnų ir kai išleidi už vyro dukterį. Sūnus visada bus sūnus, sako jie. Bet mergaitė yra tarsi ožka. Gera tol, kol duoda pieno ir sviesto. Bet visai neverta verkti, kai ateina laikas virti iš jos sriubą.
14
Už Himalajų
Auštant mūsų trobelė, stūgsanti ant aukšto skardžio, jau būna paliesta saulės spindulių, nors kaimas apačioje dar ilgai tūno ilgame rausvame kalno šešėlyje. Vidudienį rusvi laukai pasidaro taškuoti nuo margaspalvių moterų suknelių, raudonų, kaip puansetijos, kurios auga palei vingiuotus takus. Snaudžiantys kūdikiai sūpuojasi vytelių lopšiuose, išlindę iš urvelių šildosi saulėje driežai. Vakare skaisčiai geltoni moliūgų žiedai užsidaro, apsvaigę nuo saulės, o balti kaip pienas jazminai atveria savo lieknas žiotis ir geria vėsų Himalajų orą. Vakare iš ugniakurų nuvingiuoja svajingi dūmeliai, sumišę su vakarienės kvapais, o paskui žemę užkloja tamsa. Išskyrus tas naktis, kai būna mėnulio pilnatis. Tuomet kalno šlaitas ir slėnis apačioje būna užlieti magiškos baltos šviesos, švyti amžinas sniegas, užklojęs viršukalnes. Tomis naktimis aš nerami guliu palėpėje ir galvoju, koks yra pasaulis už tų kalnų.
15
Kalendorius
Mokykloje yra kalendorius, kur mano jauna mėnuliaveidė mokytoja raudona kreida žymi dienas. Kalnuose laiką žymime moterų darbu ir moterų vargais. Šaltaisiais mėnesiais moterys kopia dar aukščiau į kalnus ieškoti malkų. Jos maistą iš savo dubenėlių atiduoda vaikams, o paskui tramdo savo pilvus, kad šie negurgėtų. Tai yra metas, kai moterys laidoja vaikus, mirusius nuo šiltinės. Sausaisiais mėnesiais moterys prirenka krepšius mėšlo ir kaip papločius sudeda, kad sudžiūtų saulėje – tai bus vertingas kuras valgiui virti. Vaikams ant akių jos užriša medžiagos juostas, kad apsaugotų nuo smėlio, kurį vėjas neša nuo išdžiūvusios upės vagos. Tai yra metas, kai moterys laidoja vaikus, mirusius nuo kosulio ligos. Lietaus mėnesiais jos glaisto sutrūkinėjusias molines trobelių sienas ir nuolat kursto ugnį, kad vakarykštė avižinė košė tiktų pietums. Jos žiūri, kaip upė pavirsta griausmingu žvėrimi. Jos rankioja dėles nuo vaikų kojų ir girdo juos arbata, kad apgintų nuo palaidų vidurių ligos.
16
Tai taip pat metas, kai jos laidoja vaikus, kurių negali nugabenti pas daktarą kitoje tos upės pusėje. Šaltaisiais mėnesiais jos ruošia ypatingus valgius šventėms. Daro ryžių alų vyrams ir klausosi jų ginčų apie politiką. Likusius gyvus vaikus moko, kaip būsimai mokyklai iš riešutmedžio sulčių pasidaryti juodai mėlyno rašalo. Tai taip pat metas, kai moterys geria tas pačias sultis, kad atsikratytų vaikų savo įsčiose – tų, kurie gimę vis tiek kitais metais numirtų.
17
K i ta s k a l e n d o r i u s
Pagal įrantas ant mamos vestuvių skrynios jai yra trisdešimt vieneri metai, o man trylika. Jeigu mano broliukas išgyvens per šventes, mama padarys įrantą ir jam. Tarp manęs ir mano broliuko gimė dar keturi vaikai. Bet įrantų jiems nėra.
18
Viena jų
Pabudau sustingusi ir skaudi. Laiko nesuvokiau, nors iš zirziančios elektrinės saulės lubose numaniau, kad yra kitos dienos vakaras. Mano galva tvinksi. Burna perdžiūvusi. Stoviu virpančiomis kojomis, paskui susmunku ant plikų grindų, skausmas tarp kojų degina tarsi žarija. Stveriu paklodę, atsistoju ir nueinu prie stalelio, kur kažkas paliko indą su vandeniu. Tada pamatau merginą veidrodyje. Ji su juodomis tigro akimis ir raudonomis kaip pipiras lūpomis. Ji žiūri į mane labai liūdnomis, niekinančiomis akimis ir sako: Tu tapai viena iš jų.
125
Kokakol a
Šiandien prie mano durų vėl gatvės berniukas. Jis laiko butelį kokakolos. – Čia tau, – sako jis. Man smalsu šis gėrimas. Žmonės, kurie jį geria televizoriuje, yra laimingi, kai tos mažos kibirkštėlės liejasi jiems į burną. – Aš neturiu pinigų, – sakau jam. – Viskas gerai, – sako jis. Įtariai žiūriu į jį. – Kodėl tu man jį duodi? Jis gūžteli pečiais. – Ir kodėl man duodi arbatos, nieko už tai neprašydamas? Jis viena basa koja trina kitą. – Mudu šitame mieste esame vieni, – sako jis. – Ar tos priežasties negana? Jis nelaukia, kol aš atsakysiu. Nusuka kamštelį ir butelis ima šnypšti tarsi pikta gyvatė. Aš atšoku šalin, kol tas šnypštimas baigiasi. Tada paimu iš jo butelį ir pakeliu prie lūpų. Maži
237
burbuliukai – tokie maži, kad jų nematyti – sklinda iš butelio ir kutena man nosį. Pamanau, kad imsiu čiaudėti, bet klystu. Gurkšteliu. Tai teisybė! Dešimtys mažų kibirkštėlių pasilieja man ant liežuvio. Negaliu susilaikyti nesišypsojusi. Gatvės berniukas irgi šypsosi. Tada iš koridoriaus jį pašaukia Šilpa: – Eikš čionai, tinginy berniūkšti! Jis pasisuka eiti, paskui sako: – Aš galiu tau atnešti ir kitų dalykų, na, ko tiktai tu nori. Aš šitam mieste visus pažįstu. Man nereikalingi kiti dalykai – noriu pasakyti jam. Ta maža dovanėlė man ir taip daug reiškia.
238