D. C. Fernback
104
palaimos namai
8 skyrius
Haremas Jelena spoksojo į koklius sau po kojomis. Palietus jie buvo tokie vėsūs. Norėjo nusiauti sandalus ir žengti ant tų plytelių basais padais, bet nedrįso. Sienos taip pat buvo išklotos kokliais su mėlynais ir auksiniais tulpių, gvazdikų ornamentais. Neįsižiūrėdama atidžiau, Jelena leido akims slysti per mirguliuojančias spalvas. Kai žvelgė į rūmus iš išorės, jie atrodė didingi, bet neišvaizdūs, ir Jelena visiškai nesitikėjo tokios prabangos viduje. Nuo centrinio kupolo ant ilgos ir storos geležinės grandinės kabojo aliejinė lempa, o šiaip kambarys buvo tuščias, tik visur pridėliota pagalvių, ant kurių sėdėdamos merginos mokydavosi. Lauke saulė tebetvilkė kaitra spalvotus langų stiklus, mėgindama prasibrauti pas Jeleną. Šiltomis popietėmis, kai kambarį užplūsdavo sausmedžių ir jazminų kvapai, kurių prisigerdavo plaukai ir drabužiai, Jelena vos ištverdavo neatsilošusi ant pagalvio ir neužsnūdusi. Užtat bent pasvajodavo, kad vėl atsidūrė namie, kad laisva ir smagi bėgioja po pievas, saulė kaitina jai skruostus, o sodai vilioja prinokusiais vaisiais; arba įsivaizduodavo ramiai gulinti ant žolės ir stebinti, kaip mainosi dangaus spalvos. Ji rūpestingai išlygino žydro šilko kelnes, besiplaikstančias apie kojas ir siekiančias beveik iki kulkšnių. Randai jau buvo užgiję ir nublukę. Virš kelnių Jelena vilkėjo žalsvo šilko kaftaną, 105
D. C. Fernback
jo plonytis audinys lietė odą tarsi voratinklis. Ryte ją rengusi tarnaitė didele, prie veido nederančia nosimi ir stambia karpa ant smakro nekantriai krenkštelėjo, kai Jelena užkabino šilką nagu. Pasijuto tarsi skaitanti tos moters mintis: kodėl reikia patarnauti merginai, kurios ateitis čia visiškai neaiški, kuri dar nieko nepasiekė ir tokia nerangi, kad savo kerėpliškais judesiais gadina nuostabius audinius. Šiandien Jelenai nesisekė susikaupti. Reikėjo išmokti Korano ištrauką, bet jai ramybės nedavė rytą regėti vaizdai. Jelena prisiminė kambarius, kuriuos matė eidama į pamokas. Moteris, palinkusi prie audimo staklių, įsigilinusi į gimstančius audeklo raštus, dvi ramios senutės, tyliai ir rūpestingai kažką siuvinėjančios, dar viena vyresnė moteris, keturpėsčia šveičianti grindų koklius – rankos gumbuotos kaip alyvmedžių šakos namie, šitaip sužalotų sąnarių nebepagydys jokie tepalai. Tolumoje buvo girdėti susižavėję balsai – tai iš Kinijos atkeliavo karavanas su aksomu, damastu ir šilku, ir išrinktosios ponios apžiūrinėjo naująsias prekes. Jelena sudrebėjo pagalvojusi apie gyvenimą tarp moterų. Nors susikaupti Jelenai buvo sunku, mokėsi ji sparčiai. Tėvo anksčiau duoti pagrindai labai padėjo, ir kalbų mokytis pasirodė esą kur kas lengviau, negu ji tikėjosi. Dabar jau šiek tiek suprato persiškai ir arabiškai, o skaityti persiškai sekėsi visai neblogai. Pati sau turėjo pripažinti, kad mokytis jai iš tiesų patinka, ir kartais pastebėdavo: tada vakaras nelauktai ateina kur kas greičiau ir per visą dieną ji nė nepagalvoja apie namus. Labiau slėgdavo naktys, kupinos keistų nepažįstamų garsų ir niekad nesiliaujančio jos miegamojo draugių tarškėjimo. Kambaryje jų iš viso buvo šešios, pagrobtos įvairiuose Balkanų kraštuose ir atgabentos čia lavintis, kad jas būtų galima priimti į haremą. Į jų plepalus Jelena žiūrėjo su panieka. Kaip greitai jos, regis, viską pamiršo. Atrodė beširdės, nes vis rečiau 106
palaimos namai
užsimindavo apie brangius žmones, vis labiau rūpindavosi tik savo kasdieniais reikalais. Bet Jelena žinojo, kad šitaip vertindama yra neteisi. Roza, su kuria jos ypač suartėjo, papasakojo, kaip jai palengvėjo palikus namus. Prieš kelerius metus mirė tėvas, motina vėl ištekėjo už tolimo giminaičio. Roza pasakojo siaubingus dalykus: ji mačiusi, kaip patėvis stebi ją besimaudančią, o kartą naktį atėjęs į jos kambarį ir lietęs ją ten, apačioje. Nepajėgdama gyventi su tokia gėda, Roza tyčia pataikė išeiti ten, kur žygiuos kareiviai, ir džiaugėsi, kad pasisekė patekti į rūmus gyvai ir sveikai. Gal kad šitaip suradusi naujus namus Roza jautėsi geriau, gal dėl draugiško iš prigimties būdo ji tapo tikra šito būrelio siela. Nepėsčios buvo ir kitos, tačiau Rozos energija ir smarkumas neišvengiamai užkrėsdavo visas. Iškilus kokiam klausimui, visos nejučia visų pirma pasitikrindavo, ką apie tai mano Roza. Jelena pavydėjo jai gebėjimo priimti naująją aplinką. Gedėdama prarastų mylimų žmonių, ji pati be galo blaškėsi – tai niršo, tai liūdėjo, tai susitaikydavo, tai graužėsi dėl savo kaltės; ir niekada nebūdavo tikra, kokie jausmai užplūs tą dieną. Tuo tarpu Roza apsiprato, jautėsi vis tvirtesnė ir stengėsi palaikyti kitas merginas. Vis dėlto buvo sunku patikėti, kad Rozai taip jau gerai. Juk tėvas miręs visai neseniai, o dabar dėl to, kas nutiko, ji prarado ir motiną. Nors Jelena suvokė, kad jos iš karto susidraugavo, Roza niekada iš jos nieko nereikalaudavo, tad ėmė abejoti, ar pati prisideda prie šitos draugystės. − Roza, argi tu nepasiilgsti savo motinos? Išgirdusi tokį netikėtą klausimą, Roza pažvelgė į draugę nustebusi; jos gražios pilkai melsvos akys, Jelenai neretai primenančios ūkanotą vasaros dieną, staiga grėsmingai susiaurėjo. − Jelena, ji privalėjo jam neleisti taip elgtis, − šaltai atšovė. − Gal ji nežinojo! 107
D. C. Fernback
Roza metė niūriai mįslingą žvilgsnį. − Žinojo, tik jei būčiau nuėjusi ir pati jai papasakojusi, nė už ką nebūtų patikėjusi. Šitaip geriau, Jelena, iš tiesų geriau. − O tavo tėvas, Roza, – juk dar nepamiršai jo? − Tėvas mane globojo ir auklėjo. Man jis buvo viskas, tačiau dabar jis geresniame pasaulyje ir būtų patenkintas, jei matytų, kaip aš stengiuosi suktis gyvenime. Klausydamasi Rozos Jelena prisiminė savo tėvą ir kaip jo pasiilgo, akys pasruvo ašaromis, tačiau Roza nuskubėjo į kitą kambario pusę, šitaip parodydama, kad daugiau apie tai nėra ko kalbėti. Roza jai kartais atrodydavo panaši į Dušaną: sykį ką nors nusprendęs, jis irgi atmesdavo visas dvejones ir eidavo numatytu keliu. Be to, Roza taip pat įdėmiai klausydavosi, jeigu Jelena norėdavo išsipasakoti. Nuostabių, sušildančių akimirkų pasitaikydavo patirti ir Jelenai: kartais išsitiesus ant švelnaus šermuonėlio kailio ir pasinėrus į savo mintis ar tvirtoms išmanioms rankoms masažuojant su kvapniais aliejais, nuo kurių svaigsta galva, kartais klajojant tarp tulpių lysvių, kai saulė meiliai šildo visą kūną, arba per pamoką sužinojus ką nors neįtikėtinai įdomaus, kartais kvatojančių merginų būryje, kai visos užsidegusios ką nors gamina haremo virtuvėje ar žaidžia liestynes kieme. Tačiau dažniausiai ji ilgėdavosi to, kas buvo nebepasiekiama. Haremo gyvenimas dar nebuvo nusistovėjęs. Sultonas, kitaip nei pirmtakai, nusprendė sujungti valstybinį ir asmeninį dvarą, kitaip tariant, perkelti haremą arčiau savęs į Naujuosius rūmus. Anksčiau haremas gyvendavo Senuosiuose rūmuose, o sultonas tenai keliaudavo įkvėpti gryno oro ir aplankyti savo moterų. Dabar Senuosiuose rūmuose liko tik tėvo haremo moterys ir jaunesnės sultono seserys. Sultono dvarui įsikurti prireikė daugelio mėnesių statybų ir pertvarkymų, ir įnamiai po truputį pratinosi prie naujos aplinkos. 108
palaimos namai
Į tą vidinę erdvę galėjo patekti tik nedaugelis privilegijuotųjų. Ten buvo visa, kas reikalinga: patalpos vaikams mokytis, pirtys, maldos kambariai, bibliotekos, tualetai, svetainės, kiemai, sodai, virtuvės, ligoninė. Kad viskas veiktų sklandžiai, visur plušėjo daugybė tarnaičių, suskirstytų į grupes, vadovaujamas vyresniųjų, vadinamųjų ustalarių, pavaldžių tiesiogiai eunuchams. Vienos dengdavo stalus ir ragaudavo maistą, kitos maldavo kavą, nešiodavo vandenį, gėrimus ir vaisius, dar kitos rūpinosi maudyklėmis ir jų švara, buvo net išmanančių sveikatos reikalus, pavyzdžiui, pribuvėjų. Jeleną ir jos drauges kasdien mokydavo eunuchai ir haremo valdytoja, vakarais jos likdavo su tarnaitėmis. Šiandien visų laukė nauja pramoga – jos dalyvaus muzikos vakare. Tokie vakarai vykdavo kelis kartus per mėnesį, į juos ateidavo sultonas su šeima, tačiau šįkart jo neturėjo būti. Merginų orkestras gros turkų muziką, favoritės joms pritars. Jelena su draugėmis turėjo patarnauti toms moterims. Ji susirinko knygas ir pasuko koridoriumi į miegamąjį. Tikriausiai vėl bus pavėlavusi. Kai įėjo, nudžiugo, kad visame šurmulyje niekas dar nebuvo jos pasigedęs. Roza ją pamačiusi šūktelėjo: − Jelena, paskubėk, turi šįvakar pasirodyti, kokia esi graži. Girdėjome, kad validė ieško naujos kambarinės ir rinksis vieną iš mūsų. Sako, ji maloni šeimininkė, o jos paskutinė kambarinė ką tik sėkmingai ištekėjo už vieno iš vyresniųjų pašų. − Ar ir tau, Roza, šitai patiktų – ištekėti už pašos? – su panieka atsiliepė Jelena. − Manau, tai kur kas geriau negu likti čia ir kas vakarą klausytis tavo dejonių, − linksmai atšovė Roza. – Žinai, Jelena, nenoriu amžinai gyventi tarp moterų, net jeigu tau ir atrodo, kad man smagu klausytis jų plepalų. Jelena neprieštaraudama įsitaisė prie draugės kojų. 109
D. C. Fernback
− Nepamiršk, Jelena, tau pasisekė – tavo tėvai sutiko, kad tekėtum už mylimojo. Šie žodžiai Jelenai nuskambėjo keistai. Ji niekada nesakė Dušanui, kad jį myli. Net sau pačiai neprisipažino turinti tokių jausmų, o Roza dabar išklojo viską atvirai, ir staiga Jelena su liūdesiu aiškiai suvokė visada mylėjusi Dušaną. Gailėdamasi, kad buvo tokia kietaširdė, meiliai apkabino draugę. − Manau, šį vakarą turėtų pasirinkti tave. Privalome pasirūpinti, kad būtum pasipuošusi ir gražesnė nei bet kada. – Roza nusijuokė ir pažvelgė į pavargusią, išsiblaškiusią draugę. − Eikš, pašukuosiu tau plaukus, juk žinau, kaip tau tai patinka. Lėti, banguojantys judesiai priminė Jelenai, kaip prieš miegą ją šukuodavo Ana. Rozos rankos buvo ramios ir švelnios, visiškai kitokios negu nekantrių tarnaičių, dažniausiai padedančių joms rengtis; iš šių sulaukdavai tik tampymų ir trūkčiojimų. − Validė bus gerai nusiteikusi. Ji ką tik sužlugdė patį tikriausią sąmokslą. − Roza, iš kur tu viską sužinai? − Man sakė valdytoja. Ar pameni, pasakojau, kad Ortensos ir validės Roksanos santykiai buvo labai įtempti? Kai Serena pagimdė sūnų Mustafą, Ortensa jaučiasi nesaugiai. Roksana suvokia, kad Ortensa dabar gudraus, regs klastas ir apgaules, nes ji jau nėra vienintelė žmona, davusi paveldėtoją, juo labiau kad sultonas dabar labai retai su ja besugula. − Ar nebūtų paprasčiau, jeigu jis paveldėtojų susilauktų su viena moterimi? − Ak, Jelena, juk žinai, kad osmanų tvarka kitokia. Jie vengia leisti vienai moteriai valstybėje tapti itin galingai. Kai pagimdai sūnų, tavo darbas – būti su juo, mokyti jį, ruošti tai dienai, kai teks žengti į sostą. − Roksana labai galinga. 110
palaimos namai
− Taip, iš tiesų, ir spėju, kad dėl to jos su Ortensa ir vaidijasi, nes kiekviena stengiasi sustiprinti savo padėtį ir kuo geriau padėti sūnums. Tačiau leisk man baigti. Ortensa mėgino tartis dėl savo dukters vedybų su Selimu, antruoju viziriu. Sklinda gandai, kad Ali pasitraukus tos pareigos bus skirtos jam. − Bet juk mergaitei dar tik aštuoneri! − Oi, Jelena, negi per šituos mėnesius taip nieko ir neišmokai! – nekantriai atsiduso Roza. – Žinau, tu domėjaisi mažiau negu aš, bet būtų išmintinga pasistengti geriau susigaudyti. Tos vedybos būtų didelis politinis žingsnis. Mergaitė liktų hareme, kol sulauktų tinkamo amžiaus, tačiau kaip tik tada, kai Muradui ateitų laikas drauge su motina keliauti valdyti valstybės pakraščių, galėtų persikelti į Selimo namus. Tad nors pati Ortensa būtų toli, jos duktė gyventų su žmogumi, kuris savo galia šalyje nusileidžia tik pačiam sultonui. − Dabar suprantu. Ortensos duktė galėtų paveikti vyrą, kad jis palaikytų Muradą, be to, paskatintų taip daryti ir valdininkus bei janičarus; šitaip Muradas įgytų pranašumo prieš Mustafą. − Taip! Bet Roksana labai patyrusi ir pergudravo Ortensą. Ji sutvarkė taip, kad Selimas paimtų į žmonas vieną iš jaunesniųjų sultono seserų. Ortensa smarkiai apsikvailino ir tikriausiai niršta, bet parodyti pykčio negali. Vestuvės įvyks po trijų savaičių, švęs visa šalis. Mes taip pat galėsime stebėti iškilmes ir dalyvauti šventėje. Tai nuostabus įvykis. Tarnaitės kalba, kad puota bus ne mažiau prašmatni negu gimus Mustafai, galėsime kiek lenda valgyti saldumynų. Amatininkai jau pluša prie vėliavų, kurios bus nešamos eisenoje. Tą vakarą Jelena jautė įtampą, tarsi tvyrančią ore; jos šaltinis galėjo būti tik Rozos nupasakotos intrigos. Visos susirinko didžiausioje haremo menėje, skirtoje tokiems susibūrimams. Ortensa buvo graži kaip niekad. Palaidas ugninių plaukų garbanas 111
D. C. Fernback
puošė dailiai įsmeigta stati garnio plunksna, su ja Ortensa atrodė tarsi graikų statula, aukštesnė ir didingesnė. Vilkėjo laisvai krintantį aukso spalvos kaftaną, ties apykakle nusagstytą smaragdais, žybčiojančiais žvakių šviesoje. Sėdėjo truputį atokiau drauge su Sara ir tarnaite už nugaros, Muradą laikė ant kelių, o duktė sėdėjo prie šono. Validė buvo maloningai nusiteikusi ir šiltai paragino muzikantes pradėti. Pati pritarė joms tanburu, tokiu ilgakakliu styginiu instrumentu, ir visos drauge ėmė niūniuoti. Elma pasiėmė nėją, nendrinę fleitą, Hafsa pirštais barbeno būgnelį. Eminė, glostydama galvą mieguistai dukrelei, švelniai mušė taktą pėdomis. Virtuvė buvo prigaminusi moterims skanėstų, kai pavargs groti. Muzikančių laukė dideli ąsočiai su vaisvandeniais, favoritėms buvo skirti vaisiais paskaninti šerbetai mažose stiklinaitėse, kurias puošė dailus auksinių lapų raštas. Jelenai teko padėklas su saldžiais kepiniais – jį reikėjo apnešti ratu; dar buvo dubenų su šviežiais abrikosais, persikais, chalvos keturkampėliais, – ją ypač mėgo validė. Muzikai nutilus, Jelena ir kelios jos draugės nedrąsiai žengė į kambarį paskui tarnaites, nuskubėjusias su vaisvandenių ąsočiais. Jos buvo išmokytos judėti lėtai ir ramiai, eiti viena paskui kitą tam tikra tvarka, kad nesusidurtų ir leistų ponioms, jeigu pageidaus, paimti po kąsnelį kiekvieno skanumyno. Jelena nustebo pajutusi, kaip jaudinasi. Kurgi ne – šios moterys buvo tokios gražios, jos tikrai nusipelnė pagarbos. Jelena jau sėkmingai įveikė vieną moterų rato pusę ir prisiartino prie validės; ši maloniai linktelėjo ir paėmė nuo jos padėklo mažutį pyragėlį. Jelena lengviau atsikvėpė ir stodamasi gana staigiai pasisuko išmušdama iš rankų padėklą kitai merginai, šiek tiek per daug priartėjusiai. Tad puolė ant grindų pusbalsiu atsiprašinėdama ir mėgindama surinkti porceliano šukes bei išsibarsčiusią chalvą. 112
palaimos namai
− Stokis, brangioji, tai ne tavo darbas, − tarė Roksana. − Ak, štai kas! Matau, tai toji mergina ilgu kaklu šiandien tokia nerangi. Pasitrauk į šalį ir leisk tarnaitėms viską sušluoti. Kaip laikaisi, vaikeli? − Labai ilgiuosi savo šeimos, jūsų didenybe. Visoms aplinkui nuo tokių akiplėšiškų žodžių net kvapą užgniaužė. − Tačiau iš eunuchų girdžiu, kad esi gera mokinė, greitai viską perpranti. Tikriausiai mokslai tave prablaško? − Taip, man labai patinka mokytis, bet pamiršti negaliu. − Matyt, vis dar turi per daug laisvo laiko, kad tiek galvoji apie praeitį, − šūktelėjo validė atsigręždama į favorites, kurios krizeno matydamos, kaip ji pralinksmėjo. − Ką gi, jeigu tau reikia daugiau darbo, kaip tik yra tokia vieta. Man reikia kambarinės. Pažiūrėsim, ar man pavyks savo reikalavimais tave išblaškyti. Gali pradėti rytoj. Dabar, ponios, jau galiu jus palikti. Po šitų žodžių visos atsistojo ir paskui Roksaną išsivaikščiojo iš menės.
Pagaliau atėjo vestuvių diena. Jelena Roksanos svetainėje šveitė papuošalus, kai įžengė Arakas su nematyta moterimi. Ši aiškiai buvo kitokia – visai negraži, papilkėjusia ir suvytusia oda, tamsiais ratilais po akimis, tačiau Roksana, regis, jos laukė. − Būk pasveikintas, Arakai. Tai čia ta moteris... Moteris žemai nusilenkė. − Šiandien – labai tinkama diena pradėti. Tavęs laukia vaišės, per vestuvių puotą mes visos smaginsimės be jokio saiko. Ačiū, Arakai. Tikiuosi, jai nurodei, kur reikia būti ypač dėmesingai, ir nemanai, kad esu perdėtai atsargi. − Niekada taip nepagalvočiau. Lenkiuosi jūsų išmintingiems sprendimams dėl tokių subtilių reikalų. 113
D. C. Fernback
− Man vis didesnį nerimą kelia Ortensos ambicijos, juo labiau kad visai neseniai sustabdžiau jos veržimąsi į valdžią. Dabar turiu pasirūpinti, kad haremas būtų kuo saugesnis visiems, kurie čia gyvena. − Visiškai sutinku. − Sultono susidomėjimas Serena neužgeso, nors ji ir pagimdė Mustafą, o tai dar labiau dirgina Ortensą. Esu tikra, sultono dėmesys laikui bėgant sumažės, kai parodysiu kitas suguloves, bet kol kas jis retkarčiais ateina į jos guolį. Nemanau, kad jis iš tikrųjų ją įsimylėjęs, tačiau negaliu rizikuoti, jeigu Ortensa tuo tarpu sumanytų kokią niekšybę. Nuodai – labai veiksmingas būdas, juos sunku aptikti. Eunuchai jos nepalaiko, tad vargu ar juos įkalbėtų griebtis kokio purvino darbo, tačiau iš atsargumo laikysiu ragautoją. − Aprodysiu jai rūmus. − Arakas nusilenkė ir išėjo, moteris nusekė jam iš paskos. − Jelena, atrodai priblokšta. − Jūsų didenybe, ar galėtų Ortensa sugalvoti tokį baisų dalyką? Nunuodijus Sereną jos padėtis nepasikeistų. − Brangioji, ne dėl Serenos baiminuosi, o dėl jos berniuko, Mustafos. − Ji nužudytų vaiką? − Viskas ne taip paprasta. Kai moteris visą gyvenimą priversta bijoti, kad pagal mūsų brolžudystės įstatymą sūnus gali būti nugalabytas, jei vietoj jo į sostą sės brolis, tokia baimė teikia labai stiprių paskatų žudyti. Esu dėkinga likimui, kad turėjau tik vieną sūnų. Yra buvę sugulovių, pagimdžiusių sultonui po kelis sūnus, joms tekdavo išgyventi siaubingą prieštarą – džiaugsmą vienam tapus valdovu ir kančią dėl kito žūties. Todėl ir stengiamasi šito išvengti. Jei tos moterys atvirai sielvartaudavo dėl netekties, būdavo baudžiamos mirtimi. Hareme gyvensi ramiau, jei niekad neužmirši, ką gali trokštanti garbės ar pavydi moteris. 114
palaimos namai
− Sultana, tai taip žiauru. − Ko gero, taip, tačiau Osmanų imperija valdo pasaulį, ir tai vienas būdų išlaikyti dinastiją gyvybingą. Išvengiama nereikalingo šalį skaldančio kraujo liejimo, kai skirtingos giminės mano turinčios teisę siekti sosto, todėl osmanams atrodo, kad ta auka verta tikslo. Tačiau gana, Jelena! Nebesvarstykime tokių liūdnų dalykų, juk rengiamės dalyvauti vestuvėse, ir dar tokiose, kuriomis ypač džiaugiuosi. Ar mano brangenybės jau paruoštos? Laikas rengtis. Validė ir visas haremas susirinko Imperijos paviljone, stovinčiame ties gatve ant pylimo. Šitaip aukštai įsitaisęs sultonas dažnai stebėdavo gildijų eisenas. Jelena ir kitos besimokančios merginos stovėjo užnugaryje, liaunais kūnais ramstydamos vėsias sienas, tarp šešėlių niekam nematomos. Nė viena dar niekada nebuvo atsidūrusi sultono akivaizdoje. Jam įžengus jos žemai nusilenkė, nes susitikti žvilgsniu su sultonu buvo draudžiama. Visiems susėdus Jelena galėjo geriau apžiūrėti vos per kelias pėdas esančią didžiojo valdovo nugarą. Matė plačius pečius, išryškinančius tvirtą išmankštintą kūną, sodriai žalio, auksu atausto damasto kaftaną – audinio sodrumas ir storis dar labiau pabrėžė asmens solidumą. Sprandas buvo stambus ir raumeningas nuo ilgų pratybų, švariai nuskustas, tokios spalvos kaip kava, kai motina į ją įpildavo grietinėlės. Kai linksmai linktelėdavo ar pasisukdavo į motiną, kad išgirstų jos žodžius, Jelena įžiūrėdavo ir jo profilį – dailią nosį stambokų bruožų veide. Retkarčiais, eisenai apačioje slenkant miesto gatvėmis, jos pamatydavo dailiai siuvinėtų vėliavų viršūnes su nukarusiomis tviskančiomis puošmenomis. Plytų krosnys kūrenosi jau daug valandų, į karališkąsias virtuves karučiais nuolat riedėjo žarijos, iš Rusijos buvo atgabenta milžiniškų eršketų, kad svečiai galėtų paskanauti ikrų. Buvo girdėti, kaip staugia minia, skardena trimitai sveikindami vizirius, eisenos priešakyje žengiančius pro rūmų vartus. 115
D. C. Fernback
Daili šilkais aptaisyta mažoji princesė sėdėjo grakščiai atsilošusi didžiuliuose aukso ir krištolo neštuvuose, papuoštuose rožėmis ir jazminais, juos nešė dvidešimt nuolat besikeičiančių rūmininkų. Paskui neštuvus ėjo viziriui vestuvių proga dovanotos vergės – merginos mėnulius primenančiais veidais, apsisagsčiusios brangakmeniais. Po paskutinio, sėkme pasibaigusio sultono karo žygio žmonės, kupini pasididžiavimo, džiugiai rikiavosi gatvėse, lenkėsi pro langus mojuodami spalvingomis skaromis ar pačių pasisiūtomis vėliavomis ir šaukdami: „Tegyvuoja sultonas!“ Už vergių žygiavo orkestras, toliau – janičarai, nešantys dideles eglių pavidalo vėliavas, stiebus ir šakas puošė įvairūs iš vaško ir kitokių medžiagų padaryti dalykai. Tą vakarą merginos ilgai neužmigo, jų vaizduotę audrino nugirstos tarnaičių šnekos apie būsimą šventę; gulėdama lovoje Jelena skausmingai suvokė esanti belaisvė. Ji troško būti ryškiai apšviestose gatvėse, tarp žmonių, dalyvauti iškilmėse. Dar turėjo įvykti eisena su vestuvinėmis dovanomis, visi namai puošėsi gėlių pynėmis. Buvo pastatytos didelės sūpuoklės, ten ištisą valandą, didžiausiam visų džiaugsmui, buvo galima suptis visai šeimai. Jelena su liūdesiu prisiminė nuostabias akimirkas, kai jų šeima iškylaudavo, – visi kopdavo aukštai į kalnus, tėvas kuprinėje nešdavosi užkandžių. Seserys visada ilgai ginčydavosi, kuri vieta tinkamesnė, ir galų gale pasitiesę apklotus jie ramiai susėsdavo saulėkaitoje, motina balsu skaitydavo, o mergaitės kramsnodavo migdolus, alyvuoges ir šaltą mėsą su duona.
Laikui bėgant Jelena pajuto, kad Roksana ja patenkinta. Iš prigimties atviro būdo, ji kalbėdavo šiltai, dažnai klausinėdavo, kaip sekasi mokytis. Jelena jautėsi dėkinga už tokį dėmesį ir pastangas ją išblaškyti. Be to, naujosios pareigos jai suteikė 116
palaimos namai
daugiau nepriklausomybės, tad dabar sumaniusi paklajoti ar pamatyti ką nors nauja galėdavo pareikšti atliekanti kokią validės užduotį. Vieną vakarą, padėjusi validei susiruošti miegoti, Jelena išėjo iš jos kambarių. Tą kartą daug kalbėta apie paskutinį karo žygį į Austriją. Sultonas su kariuomene buvo išžygiavęs jau prieš kelis mėnesius; nors jam pavyko iš naujo užimti Vengriją ir vėl į sostą pasodinti savą karalių, paskutinės naujienos iš kariuomenės stovyklos buvo prastos, atimti Vienos iš Habsburgų nesisekė. Savaime suprantama, Roksana buvo susirūpinusi, nerimastinga. Jelena stabtelėjo koridoriuje už didelių medinių šeimininkės svetainės durų, iškėlusi rankas pasirąžė ir nusižiovavo. Žinojo, kad reikia sukti koridoriumi į dešinę, kaip jai nurodyta, bet daug negalvojusi nutarė į savo miegamąjį eiti aplinkiniu keliu į kairę, pro kai kurių favoričių kambarius. Koridorius buvo siauresnis negu anas, jai įprastas. Palei sieną degė aukštos gelsvos bičių vaško žvakės, nuo jų tankiai kapsėjo karšti lašai, Jelenai vis tekdavo juos peršokti. Pasukusi už kampo ji išgirdo keistą nesuprantamą dejonę, sklindančią kažkur iš koridoriaus gilumos, ten buvo matyti šviesos ruožas, krintantis skersai kelio lyg ilgas auksinio teptuko paliktas brūkšnys. Jelena nejučia pasistengė žengti tyliau. Nebuvo matyti nei eunuchų, nei tarnaičių. Priėjusi arčiau ji pamatė, kad durys neuždarytos aklinai ir pro siaurutį plyšelį sklinda šviesa. Jelena apsidairė ir prikišo prie jo akį. Ir čia pat tarsi suakmenėjo. Ortensa gulėjo ant raudonu šilku apmušto minkštasuolio tarp išmėtytų sidabru ataustų pagalvių visiškai nuoga, atmetusi galvą, išrietusi nugarą, atkišusi aukštyn pilvą ir krūtis; atsirėmusi alkūnėmis, apsvaigusi raitėsi ant slidaus audeklo. Iš pravertos burnos tebesklido ta keistoji, Jelenos ką tik girdėta aimana. Virš jos stovėjo Sara, iki pusės nuoga, vienoje rankoje ji laikė didelį baltą ridiką, 117
D. C. Fernback
kita glostė nuogas Ortensos krūtis ir pilvo apačią. Jelena stovėjo sustingusi iš siaubo; suvokė turinti sprukti, bet kūnas tapo lyg švininis. Buvo girdėti, kaip Sara murma: − Tik pažiūrėk, mano brangioji, ką nupirkau, kad suteikčiau tau šįvakar malonumo. Nemažai sumokėjau eunuchui, kad paslapčia atgabentų man šitą daiktelį. Dabar turiu kuo priversti tave maldauti ir klykti, bet visų pirma privalau pasirūpinti, kad būtum pasiruošusi. Taip tarusi ji pasilenkė Ortensai tarp kojų ir ėmė švelniai laižyti. Jelena aiktelėjo ir pasibaisėjusi šoko nuo durų, bet čia pat atsimušė į grėsmingą Ortensos kambarinės figūrą. Ši neištarė nė žodžio, ir Jelena, lėtai atsigręžusi, susidūrė su ja akimis. Tarnaitės žvilgsnis dvelkė šalčiu. Taip jos stovėjo, rodos, visą amžinybę, kol nenutilo ta dejonė. Tada kambarinė šyptelėjusi negarsiai švilptelėjo. Viduje kilo sujudimas, pasigirdo šnibždesiai, sušiūravo žingsniai, paskubomis velkami drabužiai, ir durys plačiai atsivėrė – koridorius nušvito taip, kad Jelenai teko prisimerkti. Tarpduryje, įsmeigusi žvilgsnį į jas abi, stovėjo Sara. − Sultana, sulaukėte lankytojos, ji jau valandėlę laukia norėdama su jumis susitikti, − gergždžiančiu balsu tarė kambarinė. Paskui nusilenkė ir pranyko šešėliuose. Sara žengė atgal ir pamojo Jelenai įeiti. Ortensa sėdėjo ant minkštasuolio krašto, nerūpestingai susisiautusi kaftanu, ilgus ugninius plaukus paleidusi ant pečių, įraudusiais skruostais, drėgnomis lūpomis. Ji žvelgė į Jeleną visiškai nesidrovėdama, o ši tuojau nuleido akis žemyn. − Ak! Sara, tai juk validės mylimiausia lėlytė, tikriausiai nori truputį pasimokyti, kaip suteikti malonumų savo šeimininkei. O gal ją atsiuntė mūsų šnipinėti. Jelena tirštai nuraudo. − Ak, ne! Ne! Visiškai ne taip. Sultana, labai gailiuosi, prašau man atleisti. Buvau išsiblaškiusi ir eidama į miegamąjį 118
palaimos namai
pasukau ne į tą pusę, visiškai nenorėjau jums sutrukdyti ir... − Jos balsas pritilo. − Matau, kad gavusi tokias pareigas suįžūlėjai. Ar esi tikra, kad ji tave apgins? Jelena nieko neatsakė, tik stovėjo nudelbusi akis į prabangų persišką kilimą po kojomis. Jautėsi lyg apsvaigusi, besimainančios ant grindų spalvos pradėjo pūstis burbulais ir lietis viena su kita. − Jeigu kas nors kada sužinos, ką matei, vieną dieną tau nuėjus į hamamą durys nebeatsidarys. Ar supranti, ką sakau? Jelena suvirpėjo. − Taip, suprantu, Sultana. − Tada dink mums iš akių, − liepė Sara, − o mes apsimesime, kad tavęs čia niekada nebuvo. Jelena nusilenkė ir išėjo iš kambario. Parlėkė į miegamąjį besidaužančia širdimi, persigandusi, iškaitusiais veidais. Laimė, kai ji grįžo, kambaryje švietė tik blausios lempelės, o draugės jau miegojo. Jelena įsirangė į lovą. − Ar čia tu, Jelena? – paklausė Roza. – Šiandien tu vėlyva. − Taip, skaitėme eiles. Miegok, Roza. Labos nakties. Tą naktį aplink rūmus įsisiautė vėjas, ir merginos gulėjo nemiegodamos, klausydamos netylančio vaitojimo, virstančio kone rauda. Kartais nuaidėdavo tarsi klyksmas, nuo jo kraujas stingo gyslose, tas garsas užgoždavo ir jų šnibždesius, ir verksmą. Roza pasilenkė prie Jelenos, o ši, kietai užmerkusi akis, apsimetė mieganti. − Patarnautojos man sakė, esą kai vėjas šitaip kaukia, iš tiesų tai ne vėjas, o sielos favoričių, išmestų iš haremo. Kankindamosi dėl bausmės ir prarasto gyvenimo, jos mėgina prasibrauti atgal, kad atkeršytų. Jelena išgirdo, kaip Roza nesulaukusi atsakymo pasipurtė ir rūpestingai susikamšė apklotą. Dabar bijoti jau reikėjo ir gyvųjų, ir mirusiųjų. 119
D. C. Fernback
Kitą rytą tarnaitė Jelenai pranešė, kad neitų pas Roksaną iki tam tikros valandos. Kai pagaliau įžengė į validės svetainę, Roksanai rankas dailino mergina, kurios Jelena anksčiau niekada nebuvo mačiusi. Viena plaštaka gulėjo ant siuvinėtos pagalvėlės, kitą švelniai masažavo ta nepažįstamoji. Ore tvyrojo gaivus citrinos aliejaus aromatas. Jelena stovėjo ir laukė, kol ją pašauks, tačiau Roksana prabilo neatsigręždama: − Jelena, kurion pusėn pasukai, vakar vakare eidama į miegamąjį? Tai širdis nusirito į kulnus. − Pro favoričių kambarius, jūsų didenybe. − Jei jau nuėjai ten, atvirai nepaisydama duotų nurodymų, kaip tau šovė į galvą šniukštinėti prie Ortensos durų, o paskui įžūliai pareikšti, kad taip elgeisi mano nurodymu? − Ak, jūsų didenybe, tai visiška netiesa! − Tai kas nutiko, Jelena? Turiu pasakyti, buvau apie tave geresnės nuomonės. Jelena sumikčiojo svarstydama, kaip geriau atsakyti. − Buvau pavargusi ir nepastebėjau, kaip pasukau į kitą pusę; eidama pro jų kambarį susidūriau su kambarine, ji ir sukėlė triukšmą. Kad ir kaip stengėsi valdytis, Jelena išraudo ir neatitraukė žvilgsnio nuo grindų. − Stebiuosi, kodėl man meluoji. Joms tu nepavojinga, tad ir sakyti apie tave netiesą nėra reikalo. Man nepriimtina, kad vaikštinėji be leidimo, ir man nedera nepaisyti jų nusiskundimų. Neturiu iš ko rinktis. Nuo šios dienos man daugiau nepatarnausi. Kai išeisi, tavęs lauks Arakas. Jis nuves tave pas ustalarę, vadovaujančią valytojoms. Ji nurodys tavo naująsias pareigas. Esu labai nusivylusi, o tu kvailė, jei dvi tokias galingas moteris padarei savo priešininkėmis. Dabar eik. 120
palaimos namai
Jelena išėjo iš svetainės ir žvilgtelėjo į Araką, akimis melsdama supratingumo; kažkas jo žvilgsnyje suteikė jai vilties. − Esu tikras, tavo laimėjimai nenueis niekais, tačiau kol kas turi viską narsiai ištverti, − pasakė jis.
121