Įžanga
2011 metų rugsėjo mėnesį mano gyvenimas subyrėjo į šipu lius – buvęs vyras Mustafa Asadas, mudviejų šešerių metų duk relės Mėjos tėvas, per vieną įprastų apsilankymų ją pagrobė. Įveikęs visus sunkumus, iš Kipro, kur gyvenome, įsigudrino išsivežti ją į Turkiją, o galiausiai į savo gimtinę Siriją. Jam tai pavyko, nors mūsų duktė ir neturėjo paso, be to, buvo įtraukta į neleistinų išvežti iš šalies vaikų sąrašą. Nė vienas mudviejų ne turėjome teisės išvežti dukters be kito raštiško sutikimo. Prieš metus iki tos siaubingos dienos aptikau, kad Mustafa iš mano namų pagrobė Mėjos pasą. Paskelbiau jį negaliojančiu, nors buvau paskirta teisėta mergaitės globėja. Vaikų darželio auklėtoja tada mane įspėjo, jog jis gali kėsintis pagrobti dukrelę, bet nė nedingtelėjo, kad jam tai gali pavykti. Kipro pareigūnai tiesiog nekreipė dėmesio į mano nerimą, laikydami jį pernelyg įtarios mamos rūpesčiu. Kai suvokiau, kad mano vaikas ne tik pagrobtas, bet ir iš vežtas į Vidurinių Rytų regioną, kur vyksta karas, mane su kaustė klaiki baimė. Tada apsimečiau paklūstanti valdingo buvusio vyro reikalavimams ir pradėjau žaidimą. Pasakiau •7•
P A G R O B TA
norinti grįžti į santuoką, nes tik taip galėjau tikėtis vėl pama tyti mylimą dukrelę. Plyštama širdimi viena patraukiau į Siriją, kur aidėjo šūviai, sproginėjo bombos ir kur pati tapau belaisve tirono namuose. Gyvendama pusbadžiu ir negalėdama su niekuo susisiekti, paslėpta nuo Mustafos artimųjų bei kaimynų meldžiau, kad mus kaip nors rastų ir išgelbėtų turkų prekiautojai žmonėmis, kuriems buvo sumokėjusi mano šeima. Bet jie nepasirodė. Mudvi su Mėja pasinaudojome stebuklinga proga pabėgti. Praleidusios kelyje nežinia kiek valandų, praėjusios pro daugy bę kontrolės postų, įbaugintos gausybės ginkluotų vyrų, neti kėtai patekome į „slaptą butą“. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad iš tikrųjų nesame saugios. Slinko valandos, dienos, savaitės... Kai sužinojau, kad išduo tas orderis mane suimti ir kad pagal šariato įstatymą galiu būti mirtinai užmėtyta akmenimis arba iki gyvos galvos pasodinta į kalėjimą už vaiko pagrobimą, beveik buvau praradusi viltį, bet mums pasisekė ištrūkti. Patyrusios galybę kraupių išgyvenimų pagaliau grįžome į Airiją, į saugų mylimos šeimos glėbį. Ši knyga – tai šiurpus pasakojimas apie tą lemtingą dieną, kai Mustafa Asadas sudaužė mudviejų su dukrele gyvenimus, apie klaikias klajonių dienas, kol pagaliau pasiekėme saugią vietą. Mes gyvos ir sveikos, bet mūsų gyvenimas jau kitoks. Dabar mūsų vardai pramanyti, teko atsiskirti nuo šeimos, padėjusios tiek pastangų mus išgelbėti. Dėl viso šito kaltas vienas žmogus. Jis bet kada gali vėl mus aptikti. Jeigu ne jis pats, tai jo bendra minčiai. Net ir uždarytas kalėjimo kameroje jis gali regzti klas tingus planus, o mudviem su Mėja sėkmė gali nebenusišypsoti. Šią knygą parašiau siekdama padėti kitoms, pakliuvusioms į panašias aplinkybes. •8•
Į ž anga
Keliaudama (norėčiau, kad nebūtų tekę to daryti) daug su žinojau apie tai, kaip tėvai pagrobia savo vaikus. Viliuosi, jog skausminga mano patirtis bus kam nors naudinga. Remian tis JAV Valstybės departamento Vaikų reikalų biuro 2010 m. parengtu pranešimu, kaip laikomasi Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“, nustatyta, kad vien 2009 m. Jungtinėse Valstijose nukentėjo daugiau nei 200 000 šeimų. Atėjo laikas patarti žmonėms, kaip apsaugoti savo vaikus. Mėjos pagrobimo priežastis – kultūriniai mano ir jos tėvo gyvenimo skirtumai, todėl svarbu pranešti žmonėms apie mišrių santuokų spąstus. Nė neketinu patarinėti nesudaryti mišrių santuokų, nes dauguma jų tikriausiai sėkmingos, bet no riu įspėti žmones numatyti ateities planus, aptarti vaikų auklė jimo klausimus, kalbėtis apie tai, kaip jie supranta gerą šeimą, o tada sutartinai priimti abiem tėvams tinkamus sprendimus. Mano mergytė buvo pagrobta, kai turėjo pradėti lankyti europietišką, o ne islamišką mokyklą. Tik tiek. O mano buvu sio vyro vengimas net pasikalbėti ir apsvarstyti tai su manimi, sužlugdė ne tik visą likusį mano gyvenimą, bet tomis dienomis patirtas siaubas nuolat persekios ir mūsų vaiką. Jei galėčiau at sukti laikrodžio rodykles, tikrai tai padaryčiau, bet dabar galiu tik pamėginti taisyti savo mielajai dukrelei padarytą žalą ir pa dėti kitiems susiklosčius panašioms aplinkybėms. Tikiuosi, kad galiu. Luiza Monahan
PIRMAS SKYRIUS
Blogiausia mano gyvenimo diena
2011 metų rugsėjo 7 dienos, trečiadienio, nepamiršiu visą gy venimą. Ta diena liks visam laikui lyg randas, tą dieną į šipulius subyrėjo beveik šešerius metus trukęs mano idiliškas gyveni mas populiariame Kipro kurortiniame mieste Limasolyje. Diena prasidėjo įprastai: skaisčiai švietė saulė, danguje ne buvo nė debesėlio. Bet mano dukrelė Mėja tą rytą buvo ypač susijaudinusi, nes žinojo, kad kitą dieną pradės lankyti vadina mąją „tikrąją mokyklą“. Viskas buvo parengta – jos princesiškai apstatytame kambaryje ant lovelės gulėjo balti marškinėliai su apykakle, tamsiai mėlynas sijonėlis ir nauji bateliai. Mažoje rožinėje kuprinėlėje – tokią ji pati išsirinko su šuniuko atvaiz du – nekantravo, kada bus atversti nauji vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai. Kaip ir visos mamos baiminausi tos dienos, nes tada pamatai, kad žmogutis auga ir ima kurti savo ateitį tapda mas asmenybe. Nutuokiau, kad Mėja nerimauja žengdama šį žingsnį, o aš jaudinausi dėl jos. Praėjusiais metais ji mokėsi ikimokyklinio ugdymo mokyklėlėje ir labai tuo džiaugėsi. „Tikrąją mokyklą“ pasirinkau Mesa Jitonijos savivaldybėje. Niekada neturėjau var • 11 •
P A G R O B TA
go keldama dukrelę rytais, nes iš tikrųjų jai patikdavo rengtis ir eiti susitikti su „mokyklos“ (taip ji vadindavo mokyklėlę) drau gais, tad buvau tikra, kad dėl to nebus bėdos ir perėjus į tikrą mokyklą. Daugelis jos draugų irgi turėjo pradėti mokytis toje pačioje klasėje. Viskas klostėsi taip, kad geriau ir būti negalėjo. Visoms mamoms jų vaikai atrodo ypatingi, bet Mėja iš tie sų nuostabi – niekada nesiskundžia ir vis stengiasi džiuginti mamytę. Antradienio vakarą Mėjos tėvas Mustafa (su juo išsisky riau 2010 metų lapkrity) paskambino ir pasakė, jog kitą rytą su Mėja važiuos į paplūdimį. Teismo sprendimu po skyrybų jam buvo leidžiama pabūti keletą valandų su dukra pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais. Nebuvau patenkinta, kad jis kada užsimanęs išsivesdavo Mėją, nes laikui bėgant mūsų santykiai tapo įtempti. Jis mažai laiko leisdavo su mergaite ir, mano nuomone, per mažai ją my lėjo. Buvau tikra, jis norėjo lankyti ją vien dėl to, kad įskaudintų mane. Tačiau pastebėjau, jog pastaraisiais mėnesiais jis labiau stengdavosi įtikti Mėjai ir tikrai buvo kantresnis. Manau, jam reikėjo matytis su Mėja ne tiek dėl jo valdin go būdo, kiek dėl to, kad jis buvo musulmonas. Jo tėvystės teisės ir religija būtų įžeistos, jeigu jam nebūtų leidžiama su sitikti su vaiku. Šiuo atveju neturėjau kitos išeities, nes Kipro teismas ne kreipė dėmesio į mano būgštavimus, kai buvo svarstomas vaiko globos klausimas. Keletą kartų net kalėjimu man buvo grasina ma, jei nevykdysiu teismo nutarimo, tad teko su viskuo sutikti ir tikėtis, kad Mustafa neįskaudins dukrelės ir neatims jos. Vienu metu Mėja ir Mustafa turėjo atskirai lankyti psicho logo konsultacijas, nes Mėja tiesiog vengė būti su tėvu. Ji la bai juo nepasitikėjo. Bet mano nuogąstavimų niekas neišgirdo. Niekam jie nerūpėjo. Nors ir sakiau, kad Mustafa gali turėti psi • 12 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
chikos sutrikimų, pasireiškiančių ir žodžiais, ir veiksmais, jam buvo suteikta galimybė matytis su dukra. Per teismo posėdį 2010 metų liepą jam buvo suteiktas lei dimas bendrauti su mergaite kas antras Kalėdas ir Velykas, bet nebuvo leista likti jai nakvoti pas jį. Dėl to apsidžiaugiau. Buvo nutarta, kad jo būstas tam netinka, nes jis nuomojosi patalpą kartu su kitais vyriškiais iš Sirijos. Mustafa gyveno maždaug už aštuonių kilometrų nuo mūsų, Zakakio mieste, seno kaimo Limasolio apylinkėse, vos už trijų kilometrų nuo „Lady’s Mile“ paplūdimio, kur mudvi su Mėja dažnai lankydavomės. Pastaraisiais metais Zakakis labai išaugo, dabar ten yra didžiausias Kipro prekybos centras „My Mall“. Žmonės iš visos šalies atvyksta čia nusipirkti drabužių, susitikti su draugais ir pasišnekučiuoti prie puodelio kavos. Čia yra ir di džiulė maisto prekių parduotuvių alėja, labai lankoma turistų. Trečiadienio rytą, kai Mustafa atvyko vežtis Mėją, gulėjau ant grindų ir mankštinausi. Dėl ligos mano dubuo ir nugara ry tais būdavo sustingę ir labai skaudėdavo. Jam atvažiavus paki lau ir nuėjau į virtuvę paruošti Mėjai priešpiečių dėžutę. Mustafa buvo ramesnis nei įprastai, tik nuolat sekiojo man iš paskos, kol sudėjau Mėjai paplūdimio drabužius. Jaučiau, kad jis stebi kiekvieną mano judesį. Įprastai stovėdavo ir laukdavo, nutuokdamas, kad čia yra nepageidaujamas, bet tą dieną buvo įžūlesnis, tad turėjau pajusti, jog kažkas ne taip, bet kažkodėl neatkreipiau į tai dėmesio. Prisimenu, kad bėgiodama po kambarius ir stengdama si jo ilgai negaišinti įdėjau Mėjos mėgstamą žaidimų konsolę „Nintendo DS“, maudomuką ir saulės kremą. Mustafa niekada neturėdavo pinigų, gyveno šia diena, tad jiems išeinant paklau siau, ar nereikia grynųjų. Jis sutriko ir į klausimą neatsakė. Aš, žinoma, ne apie jį tada galvojau, tik norėjau būti tikra, kad tu rės už ką nupirkti Mėjai ledų – diena buvo karšta, o jie ketino • 13 •
P A G R O B TA
paplūdimyje praleisti kelias valandas. Tad nutariau nekreipti į jį dėmesio, pasiėmiau piniginę ir išėjusi į terasą padaviau Mėjai dvidešimties eurų banknotą. Kai ši nervingai šypsodamasi (kaip visada, kai turėdavo eiti su Mustafa) pasuko jo link, pamačiau nesušukavusi dukrai plaukų ir šūktelėjau grįžti. Bet jis griebė Mėją už rankos ir nu sitempė prie automobilio sakydamas, kad ten turi šukas ir pats ją sušukuos. Tiesą sakant, mudu su Mustafa nesutardavome, ir tą rytą jis pasirodė tikras storžievis (anksčiau irgi taip nutikdavo), tad ir vėl buvau neatidi. Prisimenu, kai jiedu nuėjo, stovėjau terasoje, žiūrėjau į Mėją ir džiaugiausi, kokia ji graži. Ji buvo miela mergaitė, tiek išore, tiek vidumi, o tada tiesiog švytėjo dailiu kaspinu per rištais plaukais, šlepsėdama mergaitiškais pliažinukais, vilkė dama marškinėlius ir spalvingą kreminę suknelę su rožinėmis ir purpurinėmis gėlytėmis, kurią prieš savaitę buvau išrinkusi parduotuvėje „Debenhams“. Ji sustojo prie vartelių ir šūktelėjo: – Mama, aš labai tave myliu. – Aš irgi myliu tave, angelėli, – atsakiau. Kai jie įsėdo į automobilį, keista nuojauta smilktelėjo po krūtine. Kažkas man pasirodė ne taip. Tuoj pat paskambinau Mustafai ir paklausiau: – Kaip laikaisi? – Gerai, – atkirto jis. – Kodėl klausi? – Šįryt keistokai elgeisi, – pralemenau. – Klausyk, Luiza, tik nepradėk. Man leidžiama matytis su dukra, galiausiai ji ir mano vaikas, – atšovė. Jis teisinosi, kad jam skirtas laikas pabūti su Mėja, ir tvirtino norįs pabūti su dukra, lyg ir vėl šiek tiek nuramindamas mane. Per jo telefono garsia kalbį pakalbinau Mėją, ir ji pasakė važiuojanti į paplūdimį. Jos nuotaika pasirodė gera, tad man šiek tiek palengvėjo. • 14 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
Pasiskubinau susiruošti į darbą ir apie vienuoliktą išėjau iš namų. Tuomet dirbau turizmo agentūros „Olympic Holi days“ britų padalinyje Kipre. Ėjau pardavimų konsultantės pareigas skambučių centre ir galėjau pasirinkti tinkamą darbo laiką. Vasaros sezonas ėjo į pabaigą, darbo buvo nedaug, to dėl galėjau daugiau laiko skirti Mėjai. Agentūroje dirbau jau penkeri metai, ir tas darbas man labai patiko. Buvau viena iš geriausių pardavėjų, nors dirbau ne visą darbo dieną, kad ga lėčiau prižiūrėti dukterį. Darbovietės kolektyvas buvo lyg vie na laiminga šeima, tai šiais laikais retai pasitaiko. Kas mėnesį gaudavau gerą pagrindinį atlyginimą ir nemenkus komisinius, tad mudviejų su Mėja gyvenimas Kipre buvo puikus. Įpras tai savaitgalius leisdavome prabangiuose salos viešbučiuose, mėgaudavomės baseinais ir kitaip lepindavomės. Dėl darbo agentūroje turėjau nuolaidų, tad jomis naudojomės. Gyveni mas buvo puikus. Buvome labai artimos su dukra – džiaugiau si mūsų mažyte šeima. Labai pasiilgdavau tėčio ir sesers, gyvenančių Dubline, o tą savaitę laukiau tėčio apsilankant, nes sekmadienį turėjo su draugu vykti į Larnaką. Mėja labai norėjo pasimatyti su seneliu, nes jie buvo labai artimi, be to, ji buvo vienintelė jo anūkė, taigi kaskart atvykęs pas mus jis ją lepindavo. Mamos netekau 2001 metais per siaubingą avariją, todėl po to burdavomės aplink tėtį, nes jam buvo sunku be mylinčios moters, su kuria jam buvo taip lengva gyventi. Jie buvo labai vieningi. Jo vieninteliai vaikai esame aš ir mano jaunesnioji se suo Mendė, gyvenanti su tėčiu Dubline. Esame glaudžiais ry šiais susijusi šeima. Kiekvienas tėčio apsilankymas buvo man svarbus ir apsidžiaugdavau kaskart, kai jis paskambindavo pa sakyti, kad atvyksta. Supratau, kad laukia įtempta savaitė, nes Mėja pradeda lankyti mokyklą ir atvyksta tėtis, bet abi labai džiaugėmės ir buvome pasirengusios. • 15 •
P A G R O B TA
Tą dieną sėdėdama biure apie vidurdienį vėl ėmiau neri mauti. Negaliu paaiškinti, kodėl taip pasijutau, o kai Mustafa dėl nepaaiškinamos priežasties neatvežė Mėjos pirmą valandą (tokios buvo nustatytos jo pasimatymų su vaiku sąlygos), man tiesiog suspaudė krūtinę. Tuoj pat griebiau telefoną ir surinkau jo numerį. Kai išgirdau, kad telefonas išjungtas, iškart suvokiau, jog kažin kas negerai. Gal tai motiniškas instinktas, bet tiesiog pajutau. Išjungusi kompiuterį savo kolegei Nikolei pasakiau: – Išeinu, Nike. Negaliu prisiskambinti Mustafai. Jaučiu, kad kažkas atsitiko. Nelaukdama jos atsakymo pagriebiau rankinę, kaip ga lėdama greičiau išlėkiau iš biuro ir šokau į automobilį. Širdis daužėsi, burna išdžiūvo – suvokiau, kad kažkas atsitiko Mėjai. Tiesiog jaučiau. Nuvažiavau į vietos paplūdimį, kuriame dažnai lankydavo mės ir į kurį Mustafa sakė važiuosiąs su dukra. Mėjai patikdavo sūpuoklės ir šliaužynė, bet tą dieną ten buvo beveik tuščia. Vė jas aplink sūkuriais nešiojo smėlį, ir kai apsidairiusi niekur jų nepamačiau, iškart suvokiau, kad jis ją iš manęs pavogė. Pasijutau siaubingai. Išsiėmusi iš rankinės telefoną tuoj pat paskambinau seseriai Mendei į Dubliną. – Mende, jis pavogė ją, jos nebėra, – pralemenau apimta panikos. Mendė paklausė, ką turėjau omenyje sakydama „jis pavogė ją“, o aš pratariau, kad širdimi pajutau netekusi Mėjos. – Mende, manau, jis išvyko į Siriją, – tiesiog išpoškinau. Neturėjau jokios priežasties taip manyti, Mustafa niekada nėra apie tai užsiminęs, bet instinktyviai jaučiau, kad jis pagro bė mergaitę ir dingo. Jie abu dingo. Širdies gilumoje pajutau, kad galiu niekada nebepamatyti savo dukrelės. • 16 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
Mendę apėmė siaubas. Esu tikra, ji pasijuto dar bejėgiškes nė nei aš tada, nes buvo beveik už 4 000 km nuo manęs. Buvau tikra, kad grįždama namo ji užsuks į policiją pranešti apie tai, bet tuo metu man galėjo padėti tik Kipro policija, Kriminalinių tyrimų biuras arba aš pati. Pasakiau Mendei, kad ieškosiu Mė jos su Mustafa ir paskambinsiu, kai tik turėsiu kokių nors žinių. Man pasidarė silpna ir pajutau šleikštulį. Jau ir prieš tai ne sijaučiau gerai, nes rimta liga buvo paveikusi kaulus. Vis dėlto pavyko kuo giliau nustumti mintis apie skausmus klubuose ir nugaroje, beveik nesusivokdama ėmiau veikti lyg įsijungus au topilotui. Neradusi jų paplūdimyje, šokau į automobilį ir pasukau tie siai į tą pusę, kur gyveno Mustafa. Meldžiau, kad tai būtų siau binga klaida ir kad pamatyčiau ten jo automobilį, tikėdamasi, kad dėl kokios nors smulkmenos jis neatvežė mergaitės laiku ir jai nieko bloga neatsitiko. Bet automobilio ten nebuvo. Jis buvo paėmęs mano antrąjį automobilį kaip visada, kai vežda vosi Mėją, ir kai pamačiau, kad jo niekur nėra, visai praradau viltį. Siaubingai sunerimusi paskambinau keliems draugams. Net nebeprisimenu, ką jiems sakiau, nes buvau apimta panikos ir žodžiai tiesiog liejosi iš burnos. Mano draugai nuostabūs – jie metė darbus ir pažadėjo tuoj pat atvykti prie mano namų. Artėdama prie namų dar kartą pamėginau įsivaizduoti, kad Mustafa gali būti ten ir laukti manęs sugrįžtant. Širdis daužėsi, vis meldžiau, kad būčiau suklydusi ir kad jis jos nepavogė, bet ir vėl nuojauta manęs neapgavo. Nebuvo matyti nei automobilio, nei jo, nei Mėjos. Dabar jau nekilo jokios abejonės dėl to, kad jie abu prapuolė. Man nebeliko jokios vilties. Buvau priblokšta. Negalėjau nieko galvoti, tik verkiau, ap imta panikos, meldžiausi ir pasijutau visiškai bejėgė. Vis skam binau Mustafai, bet nieko nauja neišgirdau. Kai mano draugės sužinojo, kas atsitiko, kad jis laiku neatvežė dukrelės ir kad jo • 17 •
P A G R O B TA
telefonas išjungtas, viena jų pasisiūlė nuvežti mane į vietos po licijos nuovadą. Kai tik nuvažiavome, šokau iš automobilio ir įpuolusi į vidų surikau: – Mano vaikas pagrobtas. Prašau padėti. Nors buvau labai sunerimusi dėl to, kad dingo mano duk relė, Kipro policija nesureagavo į tai deramai. Dažnai lankyda vausi toje policijos nuovadoje, kai pranešdavau apie Mustafos smurtą, ir puikiai nutuokiau, kaip galiu būti sutikta, bet tikrai maniau, kad šįkart bus kitaip, nes padėtis buvo rimta. Pareigūnai paprašė atsisėsti ir nusiraminti, atseit nuovadoje taip elgtis nedera. Pasakiau, kad žinau, jog buvęs vyras pavogė mano dukterį, ir kad širdyje jaučiau, jog vežasi ją į Siriją. Galų gale jie nukreipė mane į Kriminalinių tyrimų biurą, kur tiriami rimti nusikaltimai. Greitai pakilau laiptais kartu su drauge. Mus pasitiko pareigūnas ir paprašė sėstis. Tada pasirodė dar vienas pareigūnas. Stengiausi išlikti rami suvokusi, kad tik tada galiu būti išklausyta, ir paaiškinau, kodėl, mano nuomone, Mustafa galėjo išsivežti Mėją į Siriją. Priminiau, kad laikantis teismo nutarties jis turėjo iki pir mos valandos grąžinti dukterį. Pasakiau, kad vis skambinau jam, bet negalėjau susisiekti, ir kad jis niekada neišjungdavo te lefono, niekada nebuvo jo išjungęs visą tą laiką, kiek jį pažino jau. Kartais jis neatsakydavo į mano skambučius, bet telefono niekada neišjungdavo. Stengiausi paaiškinti, kad kaip motina jaučiau, jog mano duktė pateko į bėdą, kad ji pagrobta. Galbūt atrodžiau lyg pa mišėlė, bet širdimi jaučiau, kad Mėja prapuolė. Kalbėdamasi su pareigūnais, nuolat rinkau Mustafos nu merį, bet kaskart graikų kalba išgirsdavau tą patį: telefonas išjungtas. Galėjau atrodyti lyg beprotė, nes nebuvo praėjusi nė valanda po to, kai Mėja turėjo būti grąžinta, bet laimei, lyg įvykus stebuklui, pareigūnai pradėjo rimtai žiūrėti į šį reikalą ir • 18 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
pildyti pareiškimą. Viską jiems papasakojau. Paaiškinau, kaip keistai tą rytą elgėsi Mustafa ir kaip tada, kai jis išsivedė Mėją,, mane apėmė jausmas, kad atsitiks kažkas negera. Laimei, buvo išsiuntinėta informacija apie sidabro spalvos BMW markės automobilį, kurį vairavo Mustafa, ir paskelbtas automobilio registracijos numeris. Tuoj pat per radiją buvo perduotas skubus pranešimas su visomis smulkmenomis vi siems policijos automobiliams keliuose aplink Limasolį, ir pa raginta pamėginti surasti automobilį. Be to, pareigūnai paprašė naujausios Mėjos nuotraukos. Neturėjau nė vienos rankinėje tuo metu, tad paprašiau draugės, kad atneštų keletą iš mano namų. Tuomet prisiminiau nuova doje matytus visų dingusių vaikų fotorobotus ir staiga mane persmelkė mintis, kad dabar ten šalia visų kitų vaikų, dėl kurių iki šiol man labai gaila, bus ir Mėjos nuotrauka. Dingtelėdavo, kad jų tikriausiai niekada nesuras. Dabar vienu iš jų bus ir mano vaikas, o aš būsiu viena iš tokių motinų. Kai viską pasakojau policijos pareigūnui, jaučiausi lyg fil me. Viskas atrodė taip netikra, lyg sapnas, siaubingiausias koks tik gali būti košmaras. Buvo sunku patikėti, kad baimė ir neri mas, kurį jaučiau visą laiką, apie kurį dažnai užsimindavau Ki pro pareigūnams, kai Mustafa reikalavo teisės matytis su vaiku, staiga pasirodė ne tušti nuogąstavimai. Sėdėdama ten pradėjau svarstyti, ką daryti. Nutuokiau, kad jis veža Mėją iš šalies ir mėgins sprukti per okupuotą šiaurinę Kipro teritoriją, kurią kontroliuoja Turkija. Palikau policijoje savo telefono numerį ir pasakiau, kad su drauge Deirdra jos au tomobiliu važiuosime sienos link, tikėdamosi, kad pavysime jį, kol dar neįvažiavo į Turkiją. Nesuvokiau, kaip jis galėtų pervežti Mėją per sieną, bet kurią sieną į bet kurią šalį, kadangi ji neturėjo paso. Paskelbiau negaliojančiu jos pasą 2010 metų rugsėjį, nes jau tada jaučiau, • 19 •
P A G R O B TA
kad Mustafa gali mėginti ją pagrobti. Net jei to niekada nebūtų įvykę, neatmečiau galimybės, kad galėtų taip atsitikti. Buvau ti kra, kad Mustafai nieko neįmanoma nėra (prie gerų norų nėra blogo oro), o aš negalėjau gaišti. Kai jau rengėmės važiuoti, vėl paskambinau Mustafai. Ap stulbau, kai išgirdau signalą, bet tuoj pat nusivyliau suvokusi, kad tai tarptautinis signalas, patvirtinantis didžiausią mano nuogąstavimą – jis jau už Kipro ribų. Netikėtai jis atsiliepė. Mane apėmė pyktis, bet kaip įmany dama stengiausi atrodyti rami, nors širdis daužėsi. – Mustafa, kiaurą dieną tau skambinu. Kur jūs? – paklausiau. – Aš Sirijoje, – atsakė jis ramiai. Man žemė išslydo iš po kojų, bet kiek įmanoma stengiausi nesinervinti ir paklausiau, kodėl jis išvyko į Siriją. – Esu Sirijoje, nes vežuosi ten Mėją, – atsakė jis. Paklausiau, ar jis jau Sirijoje, o jis pasakė, kad bus ten po valandos. Paprašiau, kad leistų pasikalbėti su Mėja, ir jis tuoj pat perdavė jai telefoną. Nenorėjau liūdinti Mėjos, todėl ramiai paklausiau, kaip ji jaučiasi. Ji pasakė, kad gerai, bet vos galėjau suprasti, nes balsas atrodė labai liūdnas. Sakė, kad yra didelia me prekybos centre. Dar paklausiau, ar skrido lėktuvu, ir labai nusiminiau, kai išgirdau: – Taip, mama. Mudvi visą laiką kalbėjomės angliškai, bet Mėja laisvai kal ba graikiškai ir net šiek tiek arabiškai. Pasakiau dukrelei, kad myliu ją, ir pažadėjau, kad greit pasimatysim. Buvau tikra, kad ji ilgėsis manęs, nes nuolat būdavome kartu ir tik kelioms va landoms išsiskirdavome, kai ji būdavo mokyklėlėje arba kai ją retkarčiais aplankydavo tėvas. Žinojau, kad ji nelabai pasitiki tėvu ir kad nerimaus. Abi su Deirdra nutarėme, kad beprasmiška važiuoti toliau, nes Mustafa jau tikrai nebe Kipre. Tada paskambinau į Kri • 20 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
minalinių tyrimų biurą ir pasakiau, kad kalbėjau su Mustafa ir kad jis pakeliui į Siriją. Paprašiau, kad kuo greičiau apie tai būtų pranešta Interpolui, tikėdamasi, jog tarptautinė kontrolė bus veiksmingesnė. Bet pareigūnai patarė atsikvėpti ir pasakė, kad viską sutvarkys. Jie net patikino, kad po kelių valandų Mėja vėl bus su manimi. Tik jie nepakankamai įvertino mano buvusį vyrą ir nekreipė dėmesio į mano nerimą. Nusivylusi ir nežinodama, ką toliau daryti ir kur eiti, grįžau į draugės namus. Iki to laiko visi mano draugai jau buvo sužino ję, kas atsitiko, ir laukė ten. Susisiekiau su draugu, pažinojusiu daugelį žmonių Turkijoje. Jis patikino mėginsiąs pasiaiškinti, kur tiksliai galėtų būti Mustafa likus, kaip pats sakė, valandai kelio iki Sirijos. Laikiausi kaip įmanoma tvirtai, kol įtikinėjau policiją rimtai vertinti šį reikalą, o paskui staiga palūžau. Atrodė, kad viskas manyje sprogo, mane užliejo sielvartas ir liūdesys. Negalėjau sulaikyti ašarų, pasijutau išsekusi ir puoliau į paniką. Nebuvau to patyrusi anksčiau ir suvokiau, kad visa tai dėl įtampos. Ti kriausiai buvau nualpusi, nes atsipeikėjau greitosios pagalbos automobilyje ir mane labai pykino. Lyg girdėjau Deirdrą sa kant, kad Mustafa sulaikytas Turkijos pasienyje, bet tai buvo tik mano vaizduotė, nes buvau visiškai sutrikusi. Ligoninėje nualpau dar kartą – vėl puoliau į paniką, kai turėjau kuo greičiau susirasti mobilųjį, nes Mustafa žadėjo pa skambinti, kai pasieks Siriją. Jis gali nustebti, jei neatsiliepsiu. Turėjau skubiai išeiti iš ligoninės, jei norėjau rasti savo mergai tę, tad pasirašiusi dokumentą, kad man nereikia jokio gydymo, nusilpusi ir išsekusi išėjau. Draugė sakė, kad Mustafa skambino, kol buvau ligoninėje, ir prašė pasakyti man, kad jis jau savo namuose Sirijoje ir kad paskambinčiau, kai galėsiu. Kai pasižiūrėjau į telefono numerį ir pamačiau kodą 0096 įsitikinau, jog jis tikrai Sirijoje. • 21 •
P A G R O B TA
Buvau labai susijaudinusi, bet stengiausi atrodyti rami. Ne norėjau, kad Mustafa pamanytų, jog esu nepatenkinta. Neįsi vaizdavau, ką jis galėtų padaryti Mėjai pamanęs, kad galiu pra nešti policijai apie vaiko pagrobimą. Instinktyviai jaučiau, jog kalbėdama su juo turiu atrodyti rami ir pasistengti nesukelti jokio įtarimo, kad jaudinuosi dėl Mėjos. Turėjau atrodyti su prantanti jį ir tik norinti pamatyti dukrelę. Mustafa sakė, kad Mėja linksmai žaidžia su savo broliu ir seserimi – vaikais iš jo ankstesnės santuokos Sirijoje. Jis sakė, kad viskas bus gerai, ir pridūrė: – Paklausyk, Luiza, mesk darbą, parduok viską ir atvažiuok į Siriją. Grąžinsiu tavo BMW, galėsi jį parduoti. Pasiimk visus pinigus, atvažiuok pas mus ir galėsim kartu pradėti naują gyve nimą. Viskas susitvarkys. Stengiausi įsitraukti į tą žaidimą, nors buvau apimta siau bingos panikos. – Žinai, Mustafa, tai nelengva padaryti, be to, laukiu tyrimų rezultatų ir kol kas nežinau, galbūt sergu vėžiu, – atsakiau. Jau kurį laiką labai sirgau, o po paskutinio apsilankymo li goninėje išgirdau, kad man sunkus osteoartritas. Reikėjo sku biai pakeisti klubo sąnarius dirbtiniais. Taip pat paaiškėjo, kad spondilitas pažeidė stuburą, o klubuose yra dvi cistos, gal netgi piktybinės. Buvau labai susirūpinusi nuo tos dienos, kai tai iš girdau. Mėginau susitaikyti su mintimi, kad reikės pakeisti klu bų sąnarius, nors labai mėgau sportuoti ir plaukioti, bet mel džiau, kad žodžio „vėžys“ neišgirsčiau. Labai nerimavau dėl tyrimų rezultatų nuo pat tos dienos, kai nuėjau į ligoninę, bet dabar padėtis dar blogesnė. Mustafa ne tik išsivežė dukrelę, gali būti, kad sergu vėžiu. Jei taip, tu riu kuo greičiau vykti pas Mėją ir parsivežti ją. Reikia nuvežti ją pas savo šeimą į Dubliną, kad Mustafa negalėtų tapti jos globėju. • 22 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
Kalbėdamasis telefonu Mustafa ne per daug ėmė į galvą mano būgštavimus. – Na, atleisk, bet neturėjau kitos išeities, – ramiai tarė jis. – Ji turėjo pradėti lankyti mokyklą ten, o tu juk žinojai, kad to nenoriu. Staiga paaiškėjo tikroji priežastis, kodėl jis pagrobė Mėją. Ji lankė vietos graikišką ikimokyklinio ugdymo mokyklėlę ir turėjo pereiti į valstybinę nemusulmonišką mokyklą. Musta fai nepatiko, kad Mėja lanko ne musulmonišką mokyklėlę, bet susitaikė, nes tai buvo neilgam. Pradinėje mokykloje ji būtų praleidusi šešerius metus, o su tuo jis negalėjo susitaikyti. Mo kykla buvo visai netoli tos vietos, kur dirbau, už parko, ir tai buvo patogu mudviem su Mėja. Pasirinkau šią mokyklą, nes daugumos mišrių šeimų vaikams Kipre tėvai neprimetė religi jos. Joje vaikams kasdien nereikėjo lankyti ortodoksų religijos pamokų, jie galėjo pasirinkti matematiką arba kitą dalyką. Taip pat ir su maistu: priešpiečiams musulmonų vaikai galėjo pasi rinkti patiekalų ne iš kiaulienos. Šiuo atžvilgiu Kipre laikomasi nešališkumo. Man patiko toks mokyklos požiūris, nes neketinau slėpti, kad Mėja yra pusiau sirė. Džiaugiausi mokydama ją gerbti abie jų tėvų kultūrą, kad užaugusi pažintų jas abi ir pati galėtų pasi rinkti savo gyvenimo kelią. Mokyklėlėje jai gerai sekėsi. Mokytojai sakė, kad ji labai protinga mergaitė, turinti aukštą intelekto koeficientą. Mėja ten buvo mylima, ir ji visus mylėjo. Apie mano ir Mustafos santykius jiems buvo pranešęs socialinės paramos centras. Ne vienerius metus kenčiau fizinį smurtą, o po vieno jo pykčio protrūkio, kai sudavė man ir netyčia Mėjai, sėdinčiai man ant kelių, jai buvo paskirtas asmeninis socialinis darbuotojas. Tos dienos niekada nepamiršiu. Kiek galėdama stengiausi nuslėpti nuo mergaitės vyro smurtavimą – tiek fizinį, tiek psichologinį – • 23 •
P A G R O B TA
prieš mane, o ta diena viską pakeitė. Niekada nenorėjau, kad dukrelė pamatytų jo įtūžį, nes nežinojau, kaip ji į tai reaguos. Nenorėjau, kad bijotų jo kaip aš, bet mano pastangos apsaugoti ją žlugo tą dieną. Jis nesmarkiai ją užgavo, bent jau fiziškai, bet nežinia, kas dėjosi jos galvelėje. Manau, pakalbėsim apie tai, kai ji paaugs ir kai jaus, kad nori apie tai kalbėti. Socialiniam paramos centrui buvo pranešta apie šį smurto atvejį. Atlikus tyrimą mokyklėlei buvo duotas nurodymas ne leisti Mėjai išeiti su tėvu. Tik man buvo leidžiama išsivesti ją iš mokyklėlės. Dabar paaiškėjo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis atėmė iš manęs Mėją, buvo naujoji mokykla. Gal tai ir nebuvo pagrindinė pagrobimo priežastis, bet neabejotinai dėl to jis tai padarė kaip tik tą dieną. Jis buvo toks suktas ir valdingas, kad pagrobė savo dukrą, atėmė ją iš mamos ir išvežė iš namų į karo draskomą šalį vien dėl to, kad, nors pats būdamas nepraktikuo jantis musulmonas, norėjo auginti savo vaiką, kaip jam atrodė tinkama: savo visuomenėje, su savo tikėjimu. Bet tai buvo tik bjaurus veidmainiavimas, nes jis nepraktikavo savo tikėjimo, nesimeldė ant kilimėlio, retai lankydavosi mečetėje ir kitur ne sielgė kaip musulmonas, išskyrus tai, kad nevalgė tam tikros rūšies mėsos ir reikalavo, kad rengčiausi tam tikrais drabužiais. Staiga jis apsimetė dievobaimingu ir panoro dukrai skiepyti tikėjimą, kuriam pats nebuvo atsidavęs. Kaip tik ta priežastis apvertė mūsų gyvenimą aukštyn kojom, o jam visai nerūpėjo, ką jis tuo įskaudino. Kita priežastis – pinigai. Jis liepė man parduoti viską, ką turiu, ir tai buvo reikalavimas, su kuriuo turėjau sutikti, jei no rėjau dar kada nors pamatyti dukrelę. Jis taip pat nurodė pa imti iš banko ir atvežti jam visus pinigus, kiek tik turėjau, kad galėtume laimingai gyventi lūšnyne Sirijoje. Šis nurodymas jo iškreiptose mintyse reiškė kvietimą atvykti pas jį. Jis nutuokė, • 24 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
kad vienintelė priežastis, dėl kurios paklusčiau jo valiai arba reikalavimams, buvo susitikimas su dukra. Be to, jis buvo pa kankamai gudrus ir suvokė, kad tik jam paklususi galėsiu su ja susitikti. Neapsakomai juo bjaurėjausi, bet savo neapykantą ir pasi bjaurėjimą tuo metu turėjau pasistengti giliai užslėpti. Turėjau daryti viską, ko tik jis prašė, jei norėjau pamatyti Mėją gyvą ir sveiką. Neturėjau kitos išeities. Ir jis tai žinojo. Skambinomės visą vakarą iki vėlumos, ir man pavyko apra minti Mustafą. Vengiau sukelti įtarimą, kad galbūt galėjau ap skųsti jį valdžios organams, todėl kiek įmanydama stengiausi bendrauti su juo. Perspėjau, kad negalėsiu labai greitai visko parduoti ir atvykti pas jį, bet sakiau, kad noriu kuo greičiau būti su Mėja, kad neįmanoma labai greitai visko parduoti, kad tai gali užtrukti. Sakiau taip, nes nutuokiau, kad vos patekusi į Siri ją būsiu uždaryta, kad abi su Mėja būsime pasmerktos musul moniškam gyvenimo būdui. Suvokiau, jog būsime užrakintos jo namuose ir turėsime gyventi neturėdamos jokių teisių nei viena, nei kita. Jis smurtavo, kai gyvenome tokioje europietiš koje šalyje kaip Kipras, tad jo šalyje, kur vyrai turi visas teises, o moterys (šiuo atveju mudvi su Mėja) – jokių, niekas nesutruk dys jam rodyti savo valdžią. Kad laimėčiau laiko ir susivokčiau, ką geriausio dabar galė čiau padaryti, taip pat išsiaiškinti, ar Airijos arba Kipro valdžia gali mums padėti, nutariau įsitraukti į žaidimą. Įtikinau Mustafą, kad kuo greičiau paimsiu iš banko visas santaupas ir rengsiuos kelionei į Siriją. Turėjau taip sakyti ir taip su juo elgtis, nes man rūpėjo Mėjos saugumas. Nenorė jau sukelti jo įtarimo, kad turiu kitokį planą nei pasiimti visus pinigus, atvažiuoti pas jį ir vėl gyventi kaip šeima. Faktas, kad mes išsiskyrę, neturėjo reikšmės. Jo rankose buvo visi koziriai. Jis buvo įsitikinęs, kad padarysiu viską dėl dukters. Galbūt jo • 25 •
P A G R O B TA
jausmai man dar nebuvo išblėsę, bet svarbiausia jam buvo pri eiti prie mano pinigų ir pajusti, jog nugalėjo mane atimdamas Mėją. Jis puikiai nutuokė, kad visas mano gyvenimas suko si apie dukrą ir kad niekas negalėtų jos nuo manęs atplėšti. Ji buvo, kaip jam atrodė, jo bilietas į praturtėjimą. Galbūt jame ruseno tėviški jausmai Mėjai, bet taip pasielgęs jis pirmiausia norėjo įskaudinti mane ir aiškiai parodė, kad yra mūsų šeimos galva, nors teismo sprendimu aš buvau paskirta dukters globėja. Dabar jis valdė padėtį ir išsiveždamas Mėją į Siriją įrodė laimėjęs. Jis buvo įsitikinęs, kad dėl vaiko ir sielą galiu parduoti, bet vis dėlto per menkai mane įvertino. Jis nė neįsivaizdavo, kokia stipri tapau po skyrybų, tokia, kad galėčiau ne tik sielą parduo ti dėl mergaitės, bet ir rizikuočiau ją susigrąžinti, nepaisydama jokių aplinkybių. Jis nė nemanė, jog kada nors galėčiau leistis į musulmoniš ką kraštą – šviesiaplaukė europietė motina, be to, katalikė. Bet jis neįvertino motinos meilės vaikui. Tai ir buvo jo didžiausia klaida, vykdant, atrodytų, nekaltą pagrobimo planą. Nuolat apsimetinėjau, stengdamasi palaikyti su juo ryšį, kad jį nura minčiau ir apsaugočiau dukrelę. Mėja turėjo airišką pasą, todėl meldžiausi, kad Airijos valdžia galėtų kaip nors atkreipti į tai dėmesį ir įsikišti, diplomatiniais kanalais pareikalaudama grą žinti savo pilietę. Tačiau dėl to labai klydau. Mendė nepaliovė skambinti į Dubliną, mėgindama ieškoti pagalbos valdžios kabinetuose, Užsienio reikalų departamente ir žiniasklaidoje, bet viskas veltui. Skambinau jai kas kelias mi nutes. Ilgėjausi jos labiau nei kada nors anksčiau, nes be savo dukrelės jaučiausi visiškai viena svetimoje šalyje ir labiausiai norėjau būti kartu su šeima, kuri mane palaikytų. Man reikė jo, kad verkiančią paguostų, kad išklausytų būdami šalia, o ne kalbantis telefonu. Nieko nenorėjau labiau, kaip pajausti tėčio • 26 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
meilę, tokią meilę, kokios mano dukrelė, deja, nebuvo gavusi. Praradau viltį. Negana to, kad skambino politikams, davė interviu Airijos laikraščiams ir radijo stotims, Mendė nusipirko bilietą skry džiui į Larnaką. Supratau, kad pirma iš Dublino ji turės skristi į Londoną ir ten laukti skrydžio į Kiprą, nes tiesioginiai skry džiai iš Airijos į Kiprą buvo nutraukti. Gerai žinodama, kokia yra Mendė, buvau tikra, kad net nusikamavusi po ilgos kelionės atvykusi ji dar turės jėgų ir streso sukelto adrenalino, tad galė sime tuoj pat imtis kurti išsamų planą, kaip saugiai susigrąžinti Mėją. Man labai palengvėjo, kai sužinojau, kad jau netrukus ji bus šalia. Pradėjau skaičiuoti laiką ir vis skambindavomės. Tuo pat metu Mendė stengėsi raminti tėtį. Turėjo viską jam papasakoti, bet nutylėjo kai kuriuos nerimą keliančius faktus. Baiminomės, kad stresas, jei tėtis sužinotų tikrąją padėtį, gali pakenkti jo sveikatai, tad stengėmės nejaudinti. Mano tėvas – labai ramaus būdo žmogus. Jo gyvenimas apvirto aukštyn ko jom, kai žuvo mano mama, tad rūpinomės juo lyg dar vienu vaiku. Turėjome apsaugoti jį nuo tikros padėties, nes jis dievi no Mėją ir būgštavo, kad su Mustafa jai gali būti nesaugu. Tėtis permatė tą vyriškį nuo pat pirmos dienos. Mendės draugas Sinas buvo mūsų gelbėtojas, padedantis raminti tėtį. Jis su Džošu, šešiolikamečiu Mendės sūnumi iš ankstesnės draugystės, gyveno tame pačiame name kaip tėtis ir sutiko juo pasirūpinti, kol Mendė bus išvykusi. Mendė ir Sinas taupė vestuvėms, planuojamoms 2012 metais, tad gyveno kar tu su tėčiu ir juo rūpinosi. Išvažiuodama Mendė nesijaudino, nes su tėčiu liko abu vyriškiai. Ir Džošas, ir Sinas nerimavo atsi sveikindami su Mende oro uoste nenutuokdami, kas jos laukia, bet pritarė jos apsisprendimui man padėti. Sesers meilė nepa lyginama su niekuo ištikus bėdai, o tada man reikėjo Mendės labiau nei bet kada, ir ji tai žinojo. • 27 •
P A G R O B TA
Kol laukiau Mendės, meldžiausi ir meldžiausi, kad Mustafa nenuskriaustų Mėjos. Buvau jam dėkinga, kad kartais leisdavo su ja pasikalbėti, kai paskambindavau, bet labai nerimavau, nes girdėdavau baimės gaideles jos balselyje, nors sakydavo, jog viskas gerai. Buvau tikra, kad ji niekada neišsiduos, jog yra išsigandusi. Ji matė, kaip daugelį metų tvardžiausi, kad tik Mustafa nurimtų, kai būdavo įsitempęs, o dabar iš mūsų pokalbių telefonu supra tau, kad ji darė tą patį. Akivaizdu, kad ji stebėdavo mane, kai kovodavau su savimi stengdamasi su juo bendrauti, ir dabar ji neabejotinai jam maloni, kad atrodytų laiminga taip apsaugo dama save. Ta pirma naktis be dukrelės buvo pati siaubingiausia mano gyvenime. Dar nebuvau jautusis vienišesnė nei tada. Likau na kvoti pas draugę ir miegoti nuėjau tik apie ketvirtą ryto. Kas va landą skambinau Mustafai norėdama pasitikrinti, kaip jaučiasi Mėja, ir stengiausi raminti jį sakydama, kad viskas bus gerai, kai tik atvyksiu į Siriją. Vienu metu jis buvo pradėjęs nerimauti ir net prasitarė nesuvokiantis, ką padarė, kodėl taip pasielgė ir kad jau per vėlu ką nors keisti. Aš vis apsimetinėjau sakydama, kad nieko čia tokio ir kad padarė taip paprasčiausiai dėl to, jog myli Mėją. Gumulas sto vėjo gerklėje, kai sakiau tokius žodžius, jaučiau jam nepaaiški namą neapykantą, bet turėjau nuolaidžiauti. Labiausiai bijojau, kad puolęs į paniką jis gali visai pamesti galvą ir pabėgti. Tada pasiimtų Mėją, išsijungtų telefoną, o aš nieko apie juos nesuži nočiau ir niekada nebepamatyčiau dukrelės. Taip galėjo atsitik ti, ir tik aš vienintelė – ne valdžios institucijos, ne policija – tada galėjau valdyti padėtį, tik aš galėjau jį nuraminti, kad dukrelė liktų gyva ir nenukentėtų. Manau, tą naktį miegojau gal tik valandą. Tai buvo siaubin ga naktis. Kitą dieną paskambino mano advokatas. Jis tvarkė • 28 •
B logiausia mano gyv e nimo di e na
visus reikalus, kai rūpinausi dėl dukrelės globos, kai prašiau, kad socialinės paramos centras ir teismas nesuteiktų Musta fai teisės lankytis bet kuriuo metu. Šis žmogus gerai žinojo, ką man teko iškęsti gyvenant su buvusiu vyru, tad nedelsdama pa skambinau jam, kai tik paaiškėjo, kad Mustafa pavogė dukterį. Jis atsakė man tik po paros. Buvo ne laikas ginčytis, todėl ne parodžiau nusivylimo per mažu jo dėmesiu. Tiesiog klausiausi, kai jis ramino mane sakydamas, kad viskas bus gerai ir kad, jo įsitikinimu, Mėja bus su manimi po dviejų trijų dienų. Girdė dama tai šiek tiek aprimau, nes kalbėjo žmogus, žinantis mano padėtį, tad atsirado viltis. Jis paprašė užsukti į jo biurą, bet tądien turėjau kitų planų. Pirmiausia norėjau nueiti į socialinės paramos centrą ir praneš ti, kas atsitiko, nes juos pirmiausia kaltinau, kad neišklausydavo manęs. Visus buvau įspėjusi, jog tai gali įvykti, kai buvo svarsto mos vaiko globos ir lankymo teisės, bet niekas nekreipė dėme sio. Dabar jau po laiko. Jaučiausi smarkiai apvilta. Nuėjusi į cen trą socialinei darbuotojai pasakiau, kad Mustafa išsivežė Mėją. – Sakiau, jis gali pabėgti. Visiems sakiau, jog gali išvežti mergaitę, ką jis ir padarė, – išrėžiau. Manau, juos ši žinia sukrėtė. Prašydavau įvertinti jo psichi kos būklę, nes jaučiau, kad ji nestabili. Tiesą sakant, net keturis kartus esu to prašiusi po įvairių įvykių, bet niekas nereagavo. Socialinė darbuotoja tuoj pat suirzo ir ėmėsi gynybos takti kos – pradėjo šūkauti ir rėkauti, tvirtindama, kad tai ne jų kaltė. Paskui staiga aprimo ir pasakė, kad iš tikrųjų tai „tik į gera“, nes jis praranda tėvystės teises į Mėją. Prisimenu, pamaniau, kad dabar tai neturi prasmės, nes nebuvau tikra, ar susigrąžinsiu mergaitę. Dabar tai buvo visai nesvarbu, nes jis buvo Sirijoje, kur vaiko globos teisės nieko nereiškė arba tokių teisių ten niekas apskritai nepripažino, ir įstatymai buvo jo pusėje. Ten jis turėjo visas teises, o aš jokių. • 29 •
P A G R O B TA
Tad jeigu jis su Mėja negrįš į Kiprą, o buvau tikra, kad negrįš, aš buvau visiška beteisė. Socialinė darbuotoja, vengdama kištis į pagrobimą, nes, kaip pati pasakė, byla nutraukta, patarė, ką galėčiau daryti ir kur kreiptis. Vyliausi, kad kuris nors patarimas bus naudingas, bet šaukštai jau buvo po pietų. Mėja buvo išvežta ir, kiek žinoma, Kipro valdžia nieko negalėjo padaryti. Išėjusi iš biuro jaučiau si labai prislėgta. Atrodė, Kipre niekas negali man padėti, tad patraukiau tiesiai į advokato kontorą pasiaiškinti, kuo jis gali padėti ir galbūt suteikti vilties. Jis tegalėjo pasakyti, kad Mėja grįš. Negalėjo paaiškinti kaip tai įvyks, tik tvirtino, kad grįš. Iš kontoros išėjau dar labiau prislėgta, jausdama, kad dabar belie ka tik laukti.