VIRŠELIS Pa g i e ž a
⁽
15
daug, maisto beveik nesumažėjo. Pagaliau ketvirtą valandą išėjo paskutiniai svečiai, ir Greisė apėjo namus, ant padėklo rinkdama indus. – Turime puikių draugų, – šiltai šypsodamasis tarė tėvas. Jis džiaugėsi žmonėmis, kurie jais rūpinosi. Per gyvenimą daugeliui iš jų jis buvo padėjęs, ir dabar, kai pagalbos prireikė jiems – jam ir jo dukrai, jie buvo šalia. Jis stebėjo Greisę, tyliai vaikštančią po svetainę, ir suvokė, kokie jie dabar vieni. Elenos nebėra, slaugytojų nebėra, nebėra nieko, tik juodu. Vis dėlto jis ne tas žmogus, kuris kremtasi dėl savo nelaimių. – Eisiu į lauką ir pažiūrėsiu, ar ten neliko taurių, – pasisiūlė jis ir po pusvalandžio grįžo nešinas padėklu su lėkštėmis ir stiklinėmis, švarką persimetęs per ranką, atlaisvintu kaklaraiščiu. Jei Greisė būtų pastebėjusi tokius dalykus, būtų pamačiusi, kad tėvas atrodo gražus kaip niekada. Kiti tą pastebėjo. Suprantama, per pastarąsias kelias savaites jis neteko šiek tiek svorio ir atrodė lieknas kaip jaunuolis, o tvieskiant saulei buvo sunku suprasti, jo plaukai žili ar gelsvai rusvi. Tiesą sakant, jie buvo abiejų spalvų, o akys tokios pat skaisčiai mėlynos kaip dukters. – Tikriausiai pavargai, – tarė jis Greisei, o ji, dėdama stiklines ir lėkštes į indaplovę, gūžtelėjo pečiais. Gerklėje jautė gumulą ir stengėsi nepravirkti. Buvo siaubinga diena... siaubingi metai... siaubingi ketveri metai... Kartais ji norėdavo virsti maža vandens balute. Bet suprasdavo negalinti to padaryti. Išaušdavo vis kita diena, prasidėdavo kiti metai, laukdavo kita pareiga. Greisė troško, kad tądien būtų palaidota ne mama, o ji. Liūdesio apimta žiūrėjo į nešvarias lėkštes, kurias negalvodama dėjo ant grotelių, ir pajuto šalia stovint tėvą. – Nori, kad padėčiau? – Ne, nereikia, – tyliai atsakė ji. – Tėti, ar nori vakarienės? – Vargu ar galėčiau dar ką nors suvalgyti. Nesirūpink vakariene. Tau buvo sunki diena. Geriau truputį atsipalaiduok. Ji linktelėjo ir toliau krovė indus. Tėvas dingo namo gilumoje, nuėjo į savo miegamąjį, ir praėjo dar valanda, kol Greisė pagaliau viską sutvarkė. Sudėjo į vietas visą maistą ir virtuvė at-
16 ⁾
D a n i e ll e S t e e l
rodė nepriekaištingai. Indai indaplovėje, svetainė tvarkinga, niekur nė dulkelės. Ji puikiai mokėjo tvarkytis ir eidama per namus pastumdavo į vietą baldus ar patiesindavo paveikslus. Šitaip galėjo negalvoti apie tai, kas atsitiko. Kai ėjo į savo kambarį, tėvo durys buvo uždarytos, ir Greisei pasigirdo, kad jis kalba telefonu. Kažin, ar jis ruošiasi kur nors išeiti, pagalvojo ji uždarydama savo duris, tada su visais drabužiais atsigulė ant lovos. Juodoji suknelė jau buvo ištepta maistu, o plaudama indus aptaškė ją muiluotu vandeniu. Atrodė, kad vietoj plaukų kabo virvės, burna džiūvo, širdis buvo it švininė. Greisė užsimerkė ir gulėjo sielvartaudama, o iš akių kampučių į ausis tekėjo du upeliai ašarų. – Mama, kodėl? Kodėl... kodėl mane palikai?.. Tai buvo galutinė išdavystė, visiškas pametimas. Ką jai dabar daryti? Kas jai padės? Gerai tik, kad gali išvažiuoti ir rugsėjį pradėti mokytis universitete. Gal. Jei ją vis dar priims. Ir jei tėvas leis. Bet dabar nebuvo priežasties jai čia likti. Būtų visiškai suprantama išvažiuoti, ir ji nieko daugiau nenori. Išgirdo, kaip tėvas atidarė savo duris ir išėjo į koridorių. Pašaukė ją vardu, bet Greisė neatsiliepė. Buvo per daug pavargusi su kuo nors kalbėtis, net su juo, tad gulėjo ant lovos ir verkė savo motinos. Tada išgirdo vėl užsidarant jo miegamojo duris. Praėjo nemažai laiko, pagaliau ji atsikėlė ir nuėjo į vonią. Tokia ir tebuvo jos prabanga – atskira vonia. Mažame trijų miegamųjų namelyje, kuriuo mama taip didžiavosi, ji leido Greisei vonią išdažyti rausvai. Trečias miegamasis buvo skirtas sūnui, kurio tėvai ketino susilaukti, bet taip ir nesusilaukė, tad, kiek pamena Greisė, mama jame siūdavo. Beveik iki pat kraštų ji prileido vonią karšto vandens ir nuėjo užrakinti savo miegamojo durų, paskui nusivilko juodą senamadišką mamos suknelę, leido jai nukristi prie kojų ant grindų, tada nusispyrė mamos batelius. Palengva įlipo į vonią ir atsigulusi užsimerkė. Greisė visiškai nesuvokė, kokia ji graži, kokios ilgos ir lieknos jos kojos, kokie grakštūs klubai, kokios žavios krūtys. Ji to nematė, o jei ir būtų
Pa g i e ž a
⁽
17
mačiusi, jai būtų buvę nesvarbu. Tik gulėjo užsimerkusi ir paskendusi mintyse. Galva buvo it smėlio pripilta. Nebuvo jokių vaizdų, jokių žmonių, kuriuos būtų norėjusi įsivaizduoti, ji tetroško nieko nedaryti ir būti niekuo. Tik pleventi erdvėje ir visiškai nieko negalvoti. Kai vanduo atvėso ir Greisė išgirdo tėvą beldžiant į jos miegamojo duris, suprato ilgai taip gulėjusi. – Greise, ką ten veiki? Ar tau nieko neatsitiko? – Ne, nieko, – riktelėjo ji iš vonios, pabudinta iš transo būsenos. Lauke temo, o ji nepasivargino uždegti šviesos. – Išeik. Jausies vieniša. – Ne, aš gerai jaučiuosi. – Jos balsas buvo bejausmis, žvilgsnis santūrus, slepiantis nuo visų, kur ji iš tiesų gyvena – savo sielos gelmėse, kur niekas negali jos surasti ar nuskriausti. Greisė girdėjo, kad tėvas vis dar stovi už durų ragindamas išeiti ir su juo pasikalbėti, tad atsakė po kelių minučių išeisianti. Nusišluostė, apsimovė džinsus, apsivilko marškinėlius. Ant jų užsitraukė apsmukusį megztinį, nors buvo karšta. Kai apsirengė, atrakino duris ir nuėjo į virtuvę išimti iš indaplovės indų. Jis stovėjo ten, žiūrėjo į motinos rožes, Greisei įėjus į kambarį atsigręžė. Nusišypsojo. – Nenori išeiti į lauką ir truputį pasėdėti? Puikus vakaras. Indus galėsi išimti vėliau. – Tiek to. Verčiau pabaigsiu dabar. Jis gūžtelėjo pečiais ir pasiėmė alaus, paskui išėjo į lauką ir atsisėdęs ant virtuvės laiptelių stebėjo tolumoje skraidančius jonvabalius. Ji žinojo, kad lauke gražu, bet nenorėjo nieko matyti, nenorėjo prisiminti šito vakaro nei nieko, kas su juo susiję. Kaip ir tos dienos, kai mama mirdama maldavo Greisę būti gerą savo tėvui. Jai tik tas terūpėjo... jis... Jai buvo svarbiausia, kad tik jis būtų laimingas. Padėjusi į vietą indus Greisė sugrįžo į savo kambarį ir nedegdama šviesos atsigulė ant lovos. Ji vis dar negalėjo priprasti prie tylos. Vis laukė, kada išgirs balsą, pastarąsias dvi dienas vis klausėsi, ar neišgirs mamos, tarsi ji miegotų, bet kiekvieną akimirką galėtų
18 ⁾
D a n i e ll e S t e e l
nubusti, apimta skausmo. Bet dabar Elena Adams nebejuto skausmo ir niekada nebejus. Pagaliau ji nurimo. O jiems liko tik tyla. Dešimtą valandą Greisė apsivilko naktinius marškinius, o džinsus paliko gulėti ant grindų su megztiniu ir marškinėliais. Užsirakino duris ir nuėjo gulti. Daugiau nebuvo kas veikti. Ji nenorėjo nei skaityti, nei žiūrėti televizorių, namų ruoša buvo baigta, jai nereikėjo niekuo rūpintis. Ji norėjo tik užmigti ir pamiršti viską, kas nutiko... Laidotuves... Ką kalbėjo žmonės... Gėlių kvapą... Prie kapo pastoriaus pasakytus žodžius. Vis tiek niekas nepažinojo jos mamos, nė vienas nepažinojo, kaip ir Greisės nepažinojo, ir jiems nerūpėjo. Jiems rūpėjo tik jų iliuzijos. – Greise... – išgirdo tėvą tyliai beldžiant į duris. – Greise... Mieloji, ar miegi? Ji girdėjo, bet neatsiliepė. O ką sakyti? Kaip jie ilgisi jos? Kiek daug ji jiems reiškė? Kam vargintis? Vis tiek jos nesugrąžinsi. Niekas nesugrąžins. Greisė gulėjo lovoje kaip gulėjusi, vilkėdama senus rausvus nailoninius naktinukus. Girdėjo, kaip tėvas pasuko durų rankeną, bet nepajudėjo. Ji buvo užrakinusi duris. Visada užsirakindavo. Mokykloje kitos mergaitės šaipėsi iš jos, kam ji tokia drovi. Ji visur rakindavo duris. Tada būdavo tikra, kad yra viena ir jai niekas netrukdys. – Greise... – Jis vis dar ten stovėjo, pasiryžęs neleisti jai vienai sielvartauti, jo balsas skambėjo švelniai ir šiltai, o ji spoksojo į duris ir neatsiliepė. – Eikš, vaikuti... Įsileisk mane ir mudu pasikalbėsime... Mums abiem dabar skaudu... Nagi, mieloji... Leisk man tau padėti. – Ji nepajudėjo ir jis subarškino durų rankeną. – Mieloji, neversk manęs išlaužti durų, juk žinai, kad galiu. Nagi, įsileisk. – Negaliu. Aš sergu, – sumelavo ji. Mėnesienoje ji atrodė graži ir išblyškusi, veidas ir rankos baltavo, lyg būtų iš marmuro, bet jis nieko nematė. – Nesergi. – Jis puikiai ją perprato. Kalbėdamas sagstėsi marškinius. Jis taip pat buvo pavargęs, bet nenorėjo palikti jos vienos, užsirakinusios kambaryje ir sielvartaujančios. Juk tam jis čia ir yra. – Greise! – Jo balsas darėsi ryžtingesnis, ir ji atsisėdo
Pa g i e ž a
⁽
19
lovoje. Spoksojo į duris, tarsi galėtų už jų įžiūrėti jį. Dabar atrodė išsigandusi. – Nereikia, tėti. – Jos balsas virpėjo, akys buvo įsmeigtos į duris. Regis, žinojo, kad jis gali viską, ir jo bijojo. – Tėti, nereikia. – Nuleido kojas ant grindų ir sėdėjo ant lovos krašto klausydama, kaip jis stumia duris, galvodama, ar jis išlauš jas. Tada išgirdo jį nueinant, bet pati vis sėdėjo virpėdama ant lovos krašto. Per daug gerai jį pažinojo. Jis niekada lengvai nepasiduodavo, Greisė suprato, kad nepasiduos ir dabar. Netrukus tėvas grįžo, ji išgirdo, kaip kažkokiu įrankiu laužiama spyna, o dar po akimirkos jis stovėjo jos kambaryje nuoga krūtine ir basas, tik su kelnėmis, suirzusiu veidu. – Nereikia šitaip. Telikom mudu. Žinai, kad aš tavęs nenuskriausiu. – Žinau... Aš... Negalėjau kitaip... Atleisk, tėti... – Taip geriau. – Jis priėjo ir griežtai ją nužvelgė. – Tau nėra ko čia liūdėti. Kodėl neatėjus į mano kambarį, pasikalbėtume. – Jis atrodė tėviškas ir apviltas dėl nuolatinio jos slapukavimo. Greisė pakėlė akis ir jis pamatė, kad ji virpa. – Negaliu... Aš... Man skauda galvą. – Eime. – Jis pasilenkė ir stvėrė ją už rankos, pakėlė nuo lovos. – Pasikalbėsime mano kambary. – Nenoriu... Aš... Ne! – atkirto ji ir trūktelėjo ranką iš jo gniaužtų. – Negaliu! – sušuko ir šį kartą jis supyko. Neketino daugiau su ja žaisti. Ne dabar. Ir ne šiąnakt. Nėra prasmės, nėra reikalo. Ji puikiausiai prisimena, ką jai sakė motina. Jo akys įsmigo į jos akis ir jis tvirčiau ją sugriebė. – Gali ir eisi, velniai tave griebtų. Sakiau tau, eime į mano kambarį. – Tėti, prašau... – inkštė ji plonu balseliu. Bet jis nutempė ją tolyn nuo lovos ir ji nenorom nusekė paskui jį į miegamąjį. – Mamyte, prašau... – maldaudama pajuto, kaip gniaužiasi krūtinė, ir išgirdo prasidedantį švokštimą. – Girdėjai, ką mirdama sakė tavo motina, – piktai tėškė jai žodžius. – Žinai, ką ji tau liepė...
20 ⁾
D a n i e ll e S t e e l
– Na ir kas. – Pirmą kartą per visą gyvenimą Greisė jam nepakluso. Anksčiau inkšdavo ir verkdavo, bet niekada nesigrumdavo su juo kaip dabar, maldaudavo, bet nesiginčydavo. O dabar še tau. Tėvui tai nepatiko. – Mamos jau nebėra, – tarė ji virpėdama nuo galvos iki kojų ir spoksodama į jį, mėgindama iš savo sielos gelmių iškelti tai, ko anksčiau ten nebuvo – narsos kovoti su tėvu. – Taigi, kad nebėra, tiesa? – Nusišypsojo jis. – Tas ir yra, Greise. Mums nebereikia slėptis, tau ir man. Galime daryti, ką norime. Dabar gyvenimas priklauso mums... Mūsų laikas... Ir niekas niekada neturi sužinoti... – Jis žėrinčiomis akimis žengė prie jos, o ji žengė žingsnį atatupsta. Jis sugriebė abi jos rankas ir po akimirkos vienu judesiu perplėšė per pusę rausvus nailoninius naktinukus, tie nukrito nuo pečių. – Štai, dabar geriau... Ar ne... Mums jų daugiau nereikia... Mums nieko nereikia... Man reikia tik tavęs, mažoji Greise... Man reikia tik mano mažytės, kuri mane taip myli, ir aš ją myliu... – Jis viena ranka atsisegė ir nusimovė kelnes, kartu ir trumpikes. Stovėjo prieš ją nuogas ir stačias. – Tėveli... Prašau... – Tai buvo ilgas graudus sielvarto ir gėdos atodūsis. Ji nunarino galvą ir nusisuko, nors vaizdas buvo gerai pažįstamas. – Tėti, aš negaliu... – Jai skruostais riedėjo ašaros. Jis nesuprato. Greisė tai darydavo dėl mamos, nes mama jos maldavo. Darė daugybę metų, nuo tada, kai buvo trylikos... Nuo tada, kai mama susirgo ir pirmą kartą buvo išoperuota. Lig tol jis mušdavo mamą, raudodama savo miegamajame Greisė kasnakt jų klausydavosi, o rytą mama mėgindavo paaiškinti, iš kur mėlynės, sakydavo pargriuvusi, atsitrenkusi į vonios duris ar paslydusi, bet viskas ir taip buvo aišku. Niekas nebūtų patikėjęs, kad Džonas Adamsas gali taip elgtis, bet jis elgėsi, ir tai dar buvo ne viskas. Jis būtų mušęs ir Greisę, tik Elena jam neleisdavo. Ji pasiaukodavo pati, kentėdavo jo smūgius, liepusi Greisei rakinti savo kambario duris. Elena dukart patyrė persileidimą, nes buvo sumušta. Antrą kartą ji buvo nėščia šeštą mėnesį, ir nuo to sykio nebepastojo. Smūgiai buvo žiaurūs ir siaubingi, bet kartu ir apgalvoti, kad būtų galima paslėpti žymes ar pasiaiškinti, jei tik Elena to norės,
Pa g i e ž a
⁽
21
o ji norėdavo. Ji mylėjo Džoną nuo vidurinės mokyklos laikų, jis buvo gražiausias miesto vaikinas, ir ji žinojo, kad jai nusišypsojo laimė būti su juo. Elenos tėvai gyveno labai skurdžiai ir ji net nebaigė vidurinės. Ji buvo graži mergina, bet suprato, kad be Džono gyvenime neturi jokių galimybių. Jis taip jai sakė, o ji tikėjo juo. Tėvas ją taip pat mušdavo, tad iš pradžių tai, ką darė Džonas, neatrodė taip jau neįprasta ar siaubinga. Bet slenkant metams darėsi vis blogiau, kartais jis pagrasindavo paliksiąs ją, nes ji niekam tikusi. Versdavo tenkinti visas jo užgaidas, kad tik jos nepaliktų. O kai Greisė paaugo ir kasdien vis gražėjo, buvo nesunku nuspėti, ko jis nori, ko pareikalaus, jei Elena nori jį išsaugoti. Kai Elena susirgo ir spinduliai bei chemoterapija ją smarkiai pakeitė, lytinis aktas tapo nebeįmanomas. Tada Džonas jai tiesiai pasakė: jei nori likti jo žmona, reikės ką nors sugalvoti, kad jis būtų patenkintas. Buvo aišku, kad ji nebegali suteikti jam laimės, negali duoti, ko jis nori. Bet Greisė gali. Ji buvo trylikos ir tokia miela. Mama jai viską paaiškino, kad nebijotų. Ji galinti dėl jų kai ką padaryti, tarsi padovanoti dovaną, ji galėtų padaryti tėtį laimingą ir padėti mamai, ji tarsi dar labiau taptų jų dalimi, o tėtis ją mylėtų dar stipriau. Iš pradžių Greisė nesuprato, paskui pravirko... Ką pagalvotų jos draugai, jei kada nors sužinotų? Kaip ji galėtų tai daryti su savo tėvu? Bet mama vis kalbėjo, kad ji turinti jiems padėti, kad privalanti būti jiems dėkinga, kad mama mirs, jei niekas jai nepadės, o tėtis gal jas pamesiąs ir jos liksiančios vienos, visų apleistos. Ji nupiešė siaubingą paveikslą ir ant Greisės pečių užmetė švininį atsakomybės apsiaustą. Mergaitė sulinko nuo jo svorio ir siaubo supratusi, ko iš jos tikimasi. Bet niekas nelaukė jos atsakymo. Tą naktį jie atėjo į jos kambarį ir mama jam padėjo. Ji laikė Greisę prispaudusi ir jai niūniavo, ir sakė, kokia ji šauni mergaitė ir kaip jie myli ją. O paskui, kai jie grįžo į savo kambarį, Džonas apkabino Eleną ir jai padėkojo. Nuo to laiko Greisė gyveno atsiskyrusi. Tėtis ateidavo beveik kiekvieną naktį. Kartais ji manydavo mirsianti iš gėdos, kartais jis tikrai sukeldavo jai skausmą. Ji niekada niekam nesakė, ir ilgainiui mama liovėsi lankytis kartu su juo. Greisė žinojo, ko iš jos
22 ⁾
D a n i e ll e S t e e l
tikimasi ir kad ji neturi jokio kito pasirinkimo. O jei ginčydavosi su tėčiu, jis skaudžiai jai suduodavo, ir pagaliau ji suprato, kad išeities nėra, nėra iš ko rinktis. Ji tai darė dėl mamos, ne dėl jo. Pasidavė, kad jis daugiau nemuštų mamos ir jų nepaliktų. Bet jei tik Greisė jam prieštaraudavo ar nedarydavo, ko jis prašo, jis grįždavo į savo kambarį ir sumušdavo mamą nepaisydamas, kaip ji serga ir kokį skausmą kenčia. Greisė visada suprasdavo šitą ženklą ir spiegdama bėgdavo į jų kambarį, prisiekinėdavo darysianti viską, ko jis panorės. O jis vis vertė ją veiksmais patvirtinti savo žodžius. Daugiau kaip ketverius metus jis su ja išdarinėjo viską, ką tik galėjo įsivaizduoti, ji buvo jo meilės vergė, jo duktė. O mama padarė tik vieną dalyką Greisei apsaugoti – parūpino kontraceptinių tablečių, kad ši nepastotų. Kai tėvas pradėjo Greisę žaginti, ji iškart neteko visų draugų. Ir anksčiau jų gana mažai turėjo, nes nuogąstavo, kad kas nors sužinos, jog jis muša mamą, o Greisė suprato turinti juos apsaugoti. Bet vėliau pasidarė išvis nebeįmanoma mokykloje kalbėtis su vaikais ir net su mokytojais. Greisė buvo įsitikinusi, kad jie supras, kažką įžiūrės jos veide, jos figūroje, it kokią žymę, tarsi piktumą, kurį, kitaip nei mama, ji nešiojo išorėje. Tai buvo jo piktumas, bet iš tikro ji niekada to nesuprato. Ligi šiol. Dabar Greisė žinojo, kad mamai mirus ji neprivalo šito daryti. Tai turi baigtis. Dabar ji nebegali. Net dėl mamos. To per daug... Ir ypač šiame kambaryje. Jis visada ateidavo į Greisės kambarį, versdavo jį įsileisti. Nė karto neišdrįso jos nusivesti į savo kambarį. Bet dabar tėvas tarytum tikėjosi, kad ji užims mamos vietą ir tiks toje vietoje taip, kaip nė pati mama netiko. Jis tarytum tikėjosi, kad dabar Greisė bus jo nuotaka. Net kalbėjo su ja kitaip. Viskas atsiskleidė. Jis tikėjosi, kad ji bus jo moteris. Jis žvelgė į jos kūną, gundomai boluojantį priešais, o jos pašėlę maldavimai bei prieštaravimai tik dar labiau jį kaitino. Stovėdamas ir laikydamas ją savo galinguose gniaužtuose tėvas atrodė atšiaurus ir grėsmingas. Vienu judesiu parvertė Greisę ant savo lovos, visai ten pat, kur vos prieš dvi dienas gulėjo jo ligonė žmona, gulėjo visus tuščius jų santuokos metus.
Pa g i e ž a
⁽
23
Bet šįkart Greisė su juo grūmėsi. Jau buvo apsisprendusi nebepasiduoti, ir kovodama suvokė, kad buvo kvaila manyti, jog gali gyventi su juo po vienu stogu ir nutraukti tą košmarą. Jai reikės bėgti, bet pirmiausia ji turi pasipriešinti ir iškęsti, ką jis su ja daro. Suprato nebegalinti jam šito leisti... Nebegalima. Net jei mama norėjo, kad Greisė būtų jam gera, – ji jau buvo jam pakankamai gera. Daugiau negalėjo to daryti... Daugiau niekada... niekada... Bet ji tik bejėgiškai mosikavo kumščiais, o tėvas prispaudė ją galingomis rankomis ir kūno svoriu. Kojomis greitai praskėtė jos kojas ir gerai pažįstamu judesiu įsibrovė į ją keldamas daugiau skausmo, nei ji buvo patyrusi ar galėjo įsivaizduoti. Greisė akimirką net pamanė, kad tėvas gali ją užmušti. Anksčiau taip nebuvo, jis nesukeldavo jai tokio skausmo kaip dabar. Šįkart atrodė, tarytum muštų ją kumščiu iš vidaus ir norėtų įrodyti, kad ji tėra jo nuosavybė ir jis gali su ja daryti, ką nori. Skausmas buvo beveik nepakeliamas ir vieną akimirksnį Greisė pamanė alpstanti, nes kambarys ėmė suktis aplink, o jis vis beldėsi ir beldėsi į ją, skaudžiai įsikibęs į krūtis, kramtydamas jos lūpas, jėga skverbdamasis vis gilyn, kol ji, regis, paniro į kažkokią būseną arti mirties, trokšdama, kad tėvas pagaliau pasigailėtų ir ją pribaigtų. Bet net jo prievartaujama Greisė suprato negalinti daugiau šito daryti. Tėvas negali su ja šitaip elgtis, ji to neištvers nei dėl jo, nei dėl ko kito. Žinojo esanti ant paties pavojingos atbrailos kraštelio ir staiga, grumdamasi ir jį draskydama, per miglą suvokė besikaunanti dėl išlikimo. Tuomet nežinia kaip suvokė, kad jie priartėjo prie mamos naktinio stalelio. Jau daugybė metų ant jo stovėjo tvarkingomis eilutėmis išrikiuoti tablečių buteliukai, stiklinė ir ąsotis vandens. Būtų galėjusi apipilti jį vandeniu ar trenkti ąsočiu, bet ąsočio nebuvo. Nebebuvo tablečių, vandens, stiklinės ir žmogaus, kuris gertų. Bet Greisė negalvodama ranka graibė ant stalelio, o jis rėkdamas ir kriokdamas ją tebetvatino. Pirma kelis kartus skaudžiai sudavė jai per veidą, bet dabar norėjo ją bausti tik savo seksualine jėga, ne rankomis. Jis minkė jos krūtis ir spaudė ją prie lovos. Ji vos galėjo kvėpuoti, nuo smūgių akys buvo aptemusios, bet ranka užčiuopė naktinio stalelio stalčiuką
24 ⁾
D a n i e ll e S t e e l
ir atitraukė jį, tada pajuto glotnų šaltą pistoleto plieną – mama buvo jį pasislėpusi, jei sulauktų neprašytų svečių. Elena nebūtų išdrįsusi nukreipti jo į savo vyrą, net grasindama. Kad ir ką jis darė jai ar Greisei, Elena jį nuoširdžiai mylėjo. Greisės pirštai apėmė lygią pistoleto rankeną, ji pakėlė ginklą ir mostelėjo juo virš tėvo norėdama suduoti, norėdama tik sustabdyti tėvą. Jis jau buvo beveik baigęs, bet Greisė negalėjo leisti tam pasikartoti. Ji privalėjo jį sustabdyti, nesvarbu kaip, tik žinojo privalanti jį sustabdyti, kol jis dar ko nors nepadarė. Daugiau neištvertų. O ši naktis tik patvirtino, kad jis ketina pasmerkti ją tokiam likimui. Jis niekur jos neišleis, neleis išvažiuoti nei studijuoti, nei kur nors kitur. Ji neturės gyvenimo, tik tarnaus jam, ir suprato privalanti bet kokia kaina jį sustabdyti. Ji virpančia ranka laikė iškėlusi pistoletą, o tėvas smarkiai sudrebėjęs baigė ir privertė ją krūptelėti iš skausmo, sielvarto ir pasibjaurėjimo. Dar kartą išgirdus tą riksmą ją užvaldė neapykanta. Greisė nukreipė į jį pistoletą, o jis pakėlė akis ir jį pamatė. – Tu, kale! – sušuko jis vis dar drebėdamas nuo galingo orgazmo. Niekas jo taip nesužadindavo, kaip Greisė. Jis norėdavo ją paimti ir išversti išvirkščią, plėšyti po gabalėlį ir suryti. Niekas nejaudino jo labiau, nei jo paties kūnas, šis pojūtis buvo pirmykštis. O dabar jis įsiuto, kad ji vis dar nori su juo grumtis. Tėvas sujudėjo norėdamas pastverti iš jos ginklą, ir Greisei pasidarė aišku, ką jis ketina jai padaryti. Jis vėl ją muš, o mušdamas vėl susijaudins. Ji negalėjo jam šito leisti, negalėjo leisti vėl jos užvaldyti. Jai reikėjo nuo jo išsigelbėti. Tėvas vis dar buvo joje, kai siekė ištraukti jai iš rankos pistoletą, ir, jam mėginant jį pačiupti, apimta siaubo Greisė nuspaudė gaiduką. Pistoletas iššovė ir garsas ją baisiausiai išgąsdino. Akimirksnį tėvas atrodė apstulbęs, akys išsipūtė, ir jis sunkiai visu svoriu ant jos užgriuvo. Ji peršovė jam gerklę, jis apsipylė krauju ir nebejudėjo. Greisė bandė nustumti jį nuo savęs ir išsivaduoti, bet negalėjo. Jis buvo per sunkus, o ji vos kvėpavo, jos akys ir burna buvo aptekusios krauju. Ji gaudė orą, paskui sukaupusi visas jėgas nustūmė jį nuo savęs. Tėvas lovoje nuvirto ant nugaros ir žiūrėdamas į ją
Pa g i e ž a
⁽
25
siaubingai sugurguliavo, bet niekas nesujudėjo, o akys tebebuvo plačiai atmerktos. – O Dieve... O Dieve... – suaimanavo ji, vis dar gaudydama orą ir rankomis spausdama gerklę, nenuleisdama akių nuo tėvo. Burnoj dar jautė jo kraujo skonį ir bijojo jį paliesti. Ji visa buvo kruvina, kraujas plūdo į lovą, o ji tegalvojo apie mamos žodžius: „Būk gera tėveliui, Greise... Būk jam gera... Rūpinkis juo... Visada rūpinkis savo tėvu...“ Ji ir pasirūpino. Šovė į jį. Jo akys klaidžiojo po kambarį, bet jis atrodė paralyžiuotas, kūnas nejudėjo, į ją žvelgė tik iš siaubo išplėstos akys. Greisė atsitraukė į kampą ir žiūrėjo į jį, o visas jos kūnas smarkiai drebėjo ir ji čia pat ant kilimo susivėmė. Paskui prisivertė prieiti prie telefono ir surinko operatorės numerį. – Man reikia... Greitosios pagalbos... Greitosios... Mano tėvas nušautas... Aš šoviau į savo tėvą... – Gaudydama orą Greisė padiktavo adresą, o paskui stovėjo ir žiūrėjo į jį. Nuo to laiko, kai apsivertė lovoje, jis nebesujudėjo, o jo organas dabar buvo suminkštėjęs. Taip ilgai ją gąsdinęs ir kankinęs daiktas staiga pasirodė toks mažas ir nekaltas kaip ir pats tėvas. Jis atrodė apgailėtinai, iš gerklės burbuliuodamas veržėsi kraujas, jis retkarčiais sudejuodavo. Greisė žinojo pasielgusi siaubingai, bet nieko negalėjo padaryti. Kai atvyko policija, pistoletą ji tebelaikė rankoje, o pati nuoga gūžėsi kamputyje. Ją vis dar dusino astma. – Dieve šventas... – tyliai tarė pirmas į kambarį įėjęs policininkas. Jis pamatė Greisę ir paėmė iš jos ginklą, o paskui jį į kambarį įžengė kiti. Jauniausias policininkas susiprato apgobti ją antklode, jis pastebėjo ant jos kūno žymes, kraują ir jos žvilgsnį. Ji atrodė kvaištelėjusi. Buvo nukeliavusi pragaran ir dar ne visai iš ten sugrįžusi. Kai atvažiavo greitoji ir paramedikai, tėvas dar buvo gyvas, bet jo gyvybė kabojo ant plauko. Jam buvo pažeistos stuburo smegenys, paramedikai įtarė, kad kulka pateko į plaučius. Jis buvo visiškai suparalyžiuotas ir negalėjo kalbėti. Išnešamas net nematė Greisės. Gulėjo užsimerkęs, jam buvo prijungtas deguonies aparatas. Vos kvėpavo.
26 ⁾
D a n i e ll e S t e e l
– Gyvens? – policininkų vyresnysis paklausė paramedikų, kai šie įkėlė jį į greitąją ir skubiai įjungė sireną. – Sunku pasakyti, – atsakė vienas, paskui tyliai pridūrė: – Turbūt ne. Tada jie išvažiavo iš įvykio vietos, o vyresnysis policininkas papurtė galvą. Džoną Adamsą jis pažinojo nuo vidurinės mokyklos. Džonas tvarkė jo skyrybų reikalus. Šaunus vyrukas. Kodėl gi jo vaikas į jį šovė? Atvažiavęs policininkas matė įvykio vietą ir atkreipė dėmesį, kad abu nuogi, bet taip galėjo būti dėl įvairiausių priežasčių. Matyt, viskas įvyko po to, kai jie atsigulė savo kambariuose, o Džonas greičiausiai miegodavo be pižamos. Kitas klausimas, kodėl mergina buvo nuoga. Ji buvo aiškiai praradusi pusiausvyrą, gal motinos mirtis ją per daug prislėgė. Gal kaltino tėvą dėl mamos mirties. Kad ir kas nutiko, atlikus tyrimą viskas paaiškės. – Kaip ji laikosi? – paklausė vyresnysis vieno iš policininkų. Dabar įvykio vietoje jau buvo koks tuzinas pareigūnų. Nuo to laiko, kai prieš dešimt metų apkvaišęs nuo LSD nusižudė pastoriaus sūnus, Vatsikoje nebuvo tokio didelio sukrėtimo. Tada įvyko tragedija, bet šįkart dar ir skandalas kils. Toks žmogus kaip Džonas Adamsas nušautas savo paties vaiko – tai tikras nusikaltimas ir netektis visam miestui. Niekas tuo nepatikės. – Ar ji apkvaišusi nuo narkotikų? – paklausė vyresnysis, pareigūnams fotografuojant miegamąjį. Pistoletas jau buvo plastiko maišelyje ir gulėjo policijos automobilyje. – Taip neatrodo, – tarė jaunasis policininkas. – Bent jau neaišku. Ji atrodo sutrikusi ir labai išsigandusi. Serga astma ir jai sunku kvėpuoti. – Kaip gaila, – kandžiai tarė vyresnysis policininkas ir apsidairė po tvarkingą svetainę. Jis čia lankėsi vos prieš kelias valandas, po laidotuvių. Buvo sunku patikėti tuo, dėl ko jis vėl čia atsidūrė. Gal ta mergiūkštė pamišusi. – Jos tėvui dabar kur kas prasčiau nei astmos priepuolis. – O ką sako medikai? – Jaunesnysis pareigūnas atrodė susirūpinęs. – Ar jis liks gyvas?