Ketvirtas skyrius Kitą rytą sėdausi pusryčiauti apsivilkęs storą vilnonį megztinį, prie šono pasidėjau kuprinę. – Kur dabar išsiruošei? – paklausė mama. – Į lauką, – atsakiau. Mama kilstelėjo antakius. – Nemanau, kad gausi leidimą. Ypač po vakarykščio nuotykio. – Bet mama... – Šįryt vyksim į miestą, – dėstė mama, pildama arbatą. – Tėtis pristigo pašaro avims, o man reikia ap sipirkti. – Aš liksiu čia, – pasakiau. – Ir Grehemas lieka. 26 Gi l l Le wi s
– Jis dar miega, – tarė mama. – Todėl tu važiuosi drauge. Tėkštelėjau šaukštą į dubenį. – Taip nesąžininga. Tėtis dirstelėjo į mane pro laikraščio viršų ir atsiduso. – Kas nors turi prižiūrėti tuos du ėriukus. Motina praėjusį vakarą nesirūpino jaunikliais. Teks girdyti juos iš buteliuko, kol rasime kitą pieningą avį. – Aš juos prižiūrėsiu, – pasakiau. – Nenoriu važiuoti į miestą. Mama dėbtelėjo į tėtį, paskui pažiūrėjo į mane. – Tikrai, tu man tik po kojų maišytumeisi. Gali likti namie, jeigu pažadėsi niekur neprapulti. – Pažadu, – tariau, tačiau pastalėje sukryžiavau pirštus.
Stovėdamas prie kriauklės ir ąsotyje maišydamas pieno miltelius ėriukams su šiltu vandeniu, žiūrėjau, kaip mama su tėčiu tolsta keliuku. Pripylęs mišinio į du švarius buteliukus pasikišau juos po striuke, čiupau kuprinę ir patraukiau į avidę. Kai įėjau vidun, išalkę ėriukai jau bliovė laukdami pieno. Jie greitai išsiurbė mišinį ir mėgino čiulpti mano striukės sagų kilpas. Kieme išgirdau riaumojant traktorių. Jei Grehemas mane pamatys, turėsiu talkinti jam visą dieną. Todėl pastačiau buteliukus į kibirą prie durų ir išlindau į lauką pro atsiknojusias lentas galinėje avidės sienoje. Oras buvo gaivus ir giedras. Pylė kiaurą naktį, dabar 27 Pa d a ng i ų s k r a j ūna s
balos tviskėjo ryškioje saulės šviesoje. Nudrožiau į slėnį prie ežero, tyvuliuojančio kalvos papėdėje. Ajona jau laukė. – Vis dėlto atėjai, – tarė ji. Linktelėjau. Mudu stovėjome ten pat, kur vakar aptikau į mišką vedančius jos pėdsakus. – Tai kokia gi ta paslaptis? – Sužinosi, – atsakė Ajona. – Kad tik nebūčiau veltui atėjęs, – suabejojau. Mergaitė apsigręžė ir patraukė į miško tankmę. Pušynas baigėsi, prasidėjo ąžuolai, beržai ir laukinės vyšnios. Maniau pažįstąs kiekvieną savo ūkio lopinėlį. Aš čia užaugau. Drauge su Robu ir Evanu žaisdami slėpynių buvom išlandžioję visus urvus. Bet šis miško kelias atrodė nepažįstamas. Ajona stabtelėjo proskynos pakraštyje. Joje plačiu apskritimu saulės nušviesti stūksojo akmens rieduliai. Atsirėmiau į vieną, paskui pirštu nubraukiau drėgnas samanas. Pilkas akmuo sutvisko pavasario saulėje. Įsivaizdavau, kad šioje vietoje kadaise rinkdavosi škotų karžygiai. Liepdama tylėti Ajona priglaudė pirštą prie lūpų. – Fėjų akmenys, – sukuždėjo ji. – Fėjų akmenys! – pakartojau. – Vedeisi mane tokį kelią parodyti fėjų akmenų? Ajona sukikeno. – Ššš! Kalumai, nejaugi netiki fėjomis? Paskersakiavau į mergaitę. – Einu namo. 28 Gi l l Le wi s
Ajona atsirėmė į medžio kamieną. Rodės, tuoj pratrūks juoku, tada pabarbeno pirštais į žievę. – Ar moki laipioti medžiais? – paklausė. Nužvelgiau medį. Tai buvo senas ąžuolas, prieš kelerius metus įtrenktas žaibo. Perskilęs kamienas žiojėjo kaip dantytas randas dangaus platybėje. Net ir žemiausių šakų nepasieksi ranka, žievė drėgna ir apsamanojusi. – Įlipti į šitą? – atšoviau. – Žinoma, galiu. Nusispyrusi sportukus Ajona ėmė kabintis kojų ir rankų pirštais į supleišėjusią žievę. Tarpušakin man virš galvos mergaitė užsliuogė labai greitai. – Na, tai ar lipsi? Mėginau įsitverti kamieno, rasti atramą kojoms įplyšusioje žievėje, bet kaskart nuslysdavau. Žvilgtelėjau aukštyn, tačiau mergaitė jau buvo dingusi tankioje lapijoje. – Ajona! – pašaukiau. Man prie kojų nukrito stora sumazgyta virvė. Laikydamasis už jos įsikabarojau į medį ir atsidūriau aikštelėje iš susipynusių ąžuolo šakų. Lyg slaptoje tvirtovėje. Nuo žemės jos negalėjai matyti. Iš senų dėžių Ajona buvo padariusi kėdes, prinešusi skardinių ir kitokių daiktų, ant šakos pakabinusi aliejinę lempą. Iš čia galėjai matyti ežero ilgį, kalnus ir neaprėpiamą dangaus žydrynę. – Tai nuostabu, – aikčiojau. – Nuostabu. – Ššš, netriukšmauk, – sudraudė Ajona. Iš tuščios drevės mergaitė ištraukė drobinį maišą, išėmė patiesalą, seną odinį lagaminėlį ir pakelį sausainių. 29 Pa d a ng i ų s k r a j ūna s
– Pažadu niekam apie tai neprasitarti, – sukuždėjau. Tramdydama juoką, ji mestelėjo man sausainį. – Kvailiuk, tai dar ne paslaptis. Paslaptis tūkstantį kartų vertesnė. Susikišau sausainį į burną. – Tai kas tada? Ji parodė į škotiškų pušų guotą saloje netoli ežero kranto. Nuogus aukštus kamienus vainikavo vešlios šakos, tankiai apkibusios žaliais spygliais. Mūsų slaptavietė buvo viename aukštyje su pušų viršūnėmis. – Kas čia ypatinga? – paklausiau. – Kalumai, prasitrink akis, apsidairyk! – paragino Ajona. Vis dar negalėjau suprasti, ką ji rodo. Vienos pušies viršūnėje buvo sukrauta žabų krūva. Tokius atplukdo patvinusi upė. Joje kažkas judėjo. Dėliojo žabus. Krūva kūpsojo ne šiaip sau. Kažkas ją sunešė. Tada aš pamačiau jį. Pamačiau mūsų slėnio paslaptį. Jos nežinojo niekas. Nei mama, nei tėtis, nei Grehemas ar Robas su Evanu. Tik mudu su Ajona. – Nepaprastas ar ne? – sušnibždėjo ji. Aš tik linktelėjau praradęs amą.