Pabudimas

2

Vos tik įžengusią į mokyklos automobilių aikštelę, Eleną ap­ spito daugybė žmonių. Susirinko visi, kurių ji buvo nemačiusi nuo birželio pabaigos; atėjo ir dar keturi ar penki prielipos – tikėjosi išpopuliarėsią. Sveikindamasi mergina glėbesčiavosi su kiekvienu saviškiu. Karolina paūgėjo ne mažiau kaip trimis centimetrais; dabar ji buvo lieknesnė ir dar panašesnė į Vogue modelį. Santūriai pasisvei­ kino su Elena ir pasitraukė, primerkusi žalias kaip katės akis. Bonė nepaaugo nė trupučio. Kai ji apglėbė Eleną, rusvos gar­ banos vos tesiekė Elenos smakrą. Pala – garbanos? – pagalvojo Elena. Ir atsitraukė nuo mažosios mergiotės. – Bone! Kas nutiko tavo plaukams? – Patinka? Pamaniau, kad atrodysiu aukštesnė. Bonė pašiaušė jau ir taip papurusius kirpčiukus ir nusišypso­ jo; rudos akutės džiugiai sublizgo, trikampis veidelis nušvito. Elena priėjo prie kitos mergaitės. – Meredite, tu visai nepasikeitei. Draugės karštai apsikabino. Pažvelgusi į aukštą bičiulę Elena pagalvojo, kad Mereditės pasiilgo labiausiai. Mereditė niekad ne­ 17

sidažė; ji turėjo nuostabią odą ir ilgas juodas blakstienas, tad jokio makiažo jai nereikėjo. Žiūrėdama į Eleną, Mereditė kilstelėjo vie­ ną elegantišką antakį. – Matau, saulė dviem atspalviais pašviesino tau plaukus... O kurgi įdegis? Maniau, būsi gerai įrudusi Prancūzijos Rivjeroje. – Juk žinai, kad aš niekad nesideginu. Elena kilstelėjo rankas: še, pažiūrėk pati. Oda buvo neprie­ kaištinga – tikras porcelianas, beveik tokia pat šviesi ir peršviečia­ ma kaip Bonės. – Luktelėk, šį tą prisiminiau, – įsiterpė Bonė čiupdama Eleną už rankos. – Atspėk, ko išmokau šią vasarą iš pusseserės? – Ir, nieko nelaukdama, pergalingai išpyškino: – Burti iš delno! Kai kas atsiduso, kai kas susijuokė. – Juokitės, juokitės, – nė kiek nesumišusi tarė Bonė. – Pusse­ serė sakė, kad esu aiškiaregė. Nagi, pažiūrėsim... Ir įsistebeilijo į Elenos delną. – Pasiskubink, kad nepavėluotume, – truputį nekantraudama paragino Elena. – Gerai jau, gerai. Štai čia tavo gyvenimo linija – o gal tai širdies linija? Būryje kažkas sukikeno. – Ramiau. Štai prieinu ateitį. Aš matau... matau... Nelauktai Bonės veidas išbalo, lyg ji būtų persigandusi. Rudos akys išsiplėtė, bet atrodė, jog ji nebežiūri į Elenos delną. Žvelgė tarsi kiaurai ją – ir matė kažką bauginamo. – Sutiksi aukštą juodbruvą svetimšalį, – murmėjo Mereditė jai už nugaros. Vėl viena kita mergina sukrizeno. 18

– Taip, juodbruvą, ir svetimšalį... bet ne aukštą, – pusbalsiu tarė susimąsčiusi Bonė. – Vis dėlto, – lyg ir sutrikusi pridūrė po akimirkos, – kitados jis buvo aukštas. – Ir suglumusi pakėlė dide­ les rudas akis į Eleną. – Bet juk tai neįmanoma... tiesa? – Bonė staigiai paleido Elenos ranką, beveik nusviedė ją. – Nebenoriu dar ko nors pamatyti. – Gerai, seansas baigtas. Eime, – kiek suirzusi paragino drau­ ges Elena. Ji niekada netikėjo aiškiaregių triukais ir būrimu. Tad ko dabar suirzo? Turbūt todėl, kad šįryt jau ir taip vos neprarado savitvardos... Mergaitės pasuko į mokyklą, bet jas sustabdė melodingas va­ riklio burzgimas. – Tai bent, – išpūtė akis Karolina. – Nieko sau automo­ biliukas. – Nieko sau poršė, – sausai pataisė Mereditė. Žvilgantis juodas 911 Turbo tyliai riedėjo per aikštelę, ieškojo sau vietos, judėjo tingiai kaip pantera, tykanti grobio. Automobilis sustojo, durelės atsidarė ir merginos gavo progą žvilgtelėti į vairuotoją. – Dieve mano, – sukuždėjo Karolina. – Nagi pakartok, – atsiduso Bonė. Iš ten, kur stovėjo, Elena matė liesą raumeningą vaikiną. Jis vilkėjo išblukusiais džinsais, kuriuos turbūt sunkiai nusimauna eidamas gulti, prigludusiais sportiniais marškinėliais ir neįprasto kirpimo odine striuke. Plaukai garbanoti – ir juodi. Ar aukštas? Nepasakytum. Veikiau vidutinio ūgio. Elena atsikvėpė. 19

– Kas jis per vienas, tasai slapukas? – išpyškino Mereditė. Taikliai pasakyta: tamsūs saulės akiniai slėpė ne tik jo akis, bet ir veidą, kaip karnavalo kaukė. – Kaukėtas svetimšalis, – pridūrė kita. Merginos suklego. – Matei jo striukę? Itališka, sakyčiau, iš Romos. – Iš kur jau žinai? Juk pati esi buvusi nebent tik toj Romoj, kuri Niujorko valstijoj. – Tik pažiūrėk į Eleną, į jos veidą – ji jau rengiasi į medžioklę. – Saugokis, mažas dailus juodaplauki! – Visai jis ne mažas – jis tobulas! Staiga pro šurmulį prasimušė Karolinos balsas: – Klausyk, Elena! Juk jau turi Metą. Ko tau dar reikia? Ką veiksi su dviem, jei su vienu nesuveiki? – Tą patį, tik ilgiau, – nutęsė Mereditė, ir visas būrys prapliu­ po juoktis. Vaikinas užrakino automobilį ir patraukė mokyklos link. Elena atsainiai pasuko jam įkandin, kitos merginos glaudžiu būriu – paskui ją. Stačiai apmaudu! Negi ji niekur negali žingsnio žengti be palydos? Tačiau Mereditė pagavo Elenos žvilgsnį ir privertė ją nusišypsoti. – Noblesse oblige, – tyliai tarė Mereditė. – Ką? – Jei nori būti mokyklos karalienė, turi susitaikyti ir su pa­ sekmėmis. Paniurusi dėl tokių žodžių Elena, su ja ir kitos, įėjo į moky­ klą. Prieš akis plytėjo ilgas koridorius, jo gale pro raštinės duris įsmuko džinsuotoji žmogysta odine striuke. Artėdama prie rašti­ nės Elena sulėtino žingsnį ir pagaliau susimąsčiusi stabtelėjo prie 20

skelbimų lentos šalia durų. Čia pat buvo platus langas, pro kurį galėjai matyti visą raštinės vidų. Kitos merginos nesislėpdamos spoksojo pro tą langą ir krize­ no: „Iš nugaros visai gražiai atrodo“, „Striukė neabejotinai Armanio firmos“, „Manai, jis ne čionykštis?“ Elena įtempusi ausis klausėsi, bene išgirs vaikino pavardę. Kažkas ne taip: ponia Klark, priėmimo komisijos sekretorė, žiū­ rėjo į sąrašą ir purtė galvą. Vaikinas kažką pasakė, o Klark tik rankas kilstelėjo, atseit, nieko negalinti padaryti. Vedė pirštu per sąrašą ir darsyk, jau ryžtingai, pakratė galvą. Vaikinas buvo benu­ sigręžiąs, bet ir vėl atsisuko. Ponia Klark pažvelgė jam į veidą, tik nebe taip griežtai. Tamsius akinius vaikinas buvo nusiėmęs ir laikė rankoje. Se­ kretorė tartum kažko nusigando; Elena pamatė, kaip ji kelissyk sumirksėjo. Moteris prasižiojo ir vėl susičiaupė, lyg bandytų ką nors pasakyti. Elenai knietėjo pamatyti daugiau, ne vien vaikino pakaušį. Dabar ponia Klark lyg apsvaigusi sklaidė pluoštus popierių. Pagaliau rado reikiamą formuliarą, užpildė, paskui apgręžė ir padavė vaikinui. Šis kažką ten brūkštelėjo – gal pasirašė – ir grąžino popierių. Klark pažvelgė į tą dokumentą ir ėmė raustis kitoj popierių šūsny, pagaliau radusi kas reikia – bene pamokų tvarkaraštį – padavė vaikinui. Jis paėmė, dėkodamas linktelėjo ir pasuko prie durų; visą tą laiką sekretorė nenuleido nuo jo akių. Elena degte degė iš nekantrumo. Kas čia įvyko? Koks šio sve­ timšalio veidas? Bet jis išėjo iš raštinės jau vėl užsidėjęs tamsiuo­ sius akinius. Didžiulis nusivylimas! 21

Kai vaikinas stabtelėjo tarpdury, ji spėjo pamatyti neuždengtą veido dalį. Juodos garbanos gaubė tobulus veido bruožus, tarsi pa­ imtus iš senovės Romos monetos arba medaliono. Aukšti skruos­ tikauliai, tiesi klasikinė nosis... ir lūpos, dėl kurių galėtum pa­ miršti miegą, toptelėjo Elenai. Viršutinė lūpa – kaip skulptoriaus nudailinta, prisirpusi; viskas be galo patrauklu. Merginų klegesys ūmai nutilo, tarsi jungikliu spragtelėjus. Dauguma merginų nusisuko nuo naujoko ir apsimetė į jį ne­ žiūrinčios. O Elena liko prie lango, papurtė galvą ir nutraukė kas­ piną, kad plaukai laisvai kristų ant pečių. Nepažįstamasis nužingsniavo koridoriumi nesidairydamas į šalis. Kai jis nutolo tiek, kad nebegalėjo girdėti, nuvilnijo atodūsių ir šnabždesių šuoras. Elena nieko negirdėjo. Jis praėjo pro pat mane, – mąstė apstulbusi, – ir nė nežvilgtelėjo. Lyg per miegus išgirdo skambutį. Mereditė truktelėjo ją už alkūnės. – Ką sakei? – Štai tavo tvarkaraštis. Tuoj bus trigonometrijos pamoka. Antrame aukšte. Eime! Elena leidosi Mereditės vedama per koridorių, paskui laiptais ir į klasę. Įėjusi atsisėdo į laisvą vietą ir įsmeigė akis į mokytoją, sto­ vinčią priekyje, bet jos tarsi nematė. Dar nebuvo spėjusi atsigauti. Jis paprasčiausiai praėjo pro šalį. Net nežvilgtelėjo. Kada pa­ skutinį kartą koks nors vaikinas taip pasielgė? Juk visi kaip vienas nužvelgia. Vieni švilpteli. Kiti užkalbina. Bent jau dėbteli. Ir Elenai kiekvienąsyk malonu. 22

Kas gali būti svarbiau už bernus? Iš jų elgesio gali spręsti, ar esi populiari ir graži. Ir jie naudingi. Kai kada jie esti žavūs, bet dažniausiai neilgai. O kartais būna šlykštūs nuo pat pradžių. Dauguma bernų, mąstė Elena, panašūs į lėles. Nuostabūs, kol yra savo vietoj, bet visai negaila išmesti. Labai retas vertas dau­ giau, gali tapti tikru draugu. Tokiu kaip Metas. Ak, tas Metas! Jau metus ji tikėjosi, kad tai bus jos vienintelis, vaikinas, kuris privers ją pajusti... sakykim, kai ką daugiau. Dau­ giau nei džiaugsmą, kad jį užkariavai, daugiau nei pasididžiavimą prieš kitas merginas: štai, įsigijau naują gerbėją. Ir ji buvo neabejinga Metui. Tačiau per vasarą, turėdama laiko pamąstyti, suprato, kad tai jausmas, derantis pusseserei arba sesutei. Ponia Halpern išdalijo trigonometrijos vadovėlius. Elena pasi­ ėmė savąjį ir vis dar taip pat susimąsčiusi įrašė savo pavardę. Metas jai patiko labiau negu visi kiti pažįstami vaikinai. Kaip tik todėl ji ir rengėsi pasakyti jam, kad viskas baigta. Gal parašyti jam laiškelį? Ar tiesiog imti ir pasakyti? Ne, ji nesibaimino, kad Metas pakels triukšmą; jis tik nesupras. Juk iš tiesų ji ir pati nesusigaudo savo jausmuose. Jai vis prireikia... kažko daugiau. Ir kaskart, kai tariasi jau tu­ rinti tai, ko ieškojo, žiūrėk, ima ir nusivilia. Taip atsitinka su visais vaikinais, ne tik su Metu. Ir vėl tenka pradėti viską iš naujo. Laimė, pretendentų nestin­ ga. Nė vienas vyrukas neįstengė jai atsispirti ir nė vienas nebuvo jai abejingas. Bent iki šiol. Taip, iki šiol. Prisiminusi sceną koridoriuje, Elena susigriebė stipriai gniaužianti plunksnakotį. Vis dar negalėjo patikėti, kad jis taip šaltakraujiškai praėjo pro šalį. 23

Nuaidėjo skambutis ir mokiniai paplūdo iš klasės, tik Elena stabtelėjo tarpdury. Prikandusi lūpą stebėjo mokinių srautą ko­ ridoriuje. Ir išvydo vieną tų prielipų, kurios nesitraukė nuo jos stovėjimo aikštelėje. – Franse, eik šen! Fransė paslaugiai pribėgo, nedailus jos veidas švytėjo. – Klausyk, Franse, prisimeni vaikiną, kurį matėm šįryt? – Tą su poršė ir tais... tokiais? Kur jau čia neprisiminsi! – Tai va, man reikia jo pamokų tvarkaraščio. Gauk raštinėj, o jei nepavyks, nusirašyk iš jo. Ir jau pasistenk! Fransė lyg ir nustebo, bet tuoj išsiviepė ir linktelėjo. – Gerai, Elena. Pasistengsiu. Jei pavyks, susirasiu tave per priešpiečius. – Ačiū, – tarė Elena ir akimis palydėjo nueinančią merginą. – Klausyk, tu visai iš galvos kraustaisi, – sušneko jai į ausį Mereditė. – Kokia nauda būti mokyklos karaliene, jei negalėsiu bent ret­ karčiais ko nors iškrėsti? – ramiai atrėžė Elena. – Kokia pamoka man dabar? – Verslo pagrindai. Še, imk. – Mereditė padavė jai tvarkaraš­ tį. – O man chemija. Iki! Ir verslo pagrindus, ir kitas rytmečio pamokas Elena suvokė kaip per rūką. Ji tikėjosi dar sykį bent iš tolo pamatyti naująjį mo­ kinį, bet jo nebuvo nė vienoj jos pamokoj. O Metas vienoj buvo ir šypsodamasis nutvilkė jai širdį mėlynų akių žvilgsniu. Per ilgąją pertrauką eidama į valgyklą Elena vos spėjo atsaki­ nėti į sveikinimus. Karolina stovėjo šiapus durų ir atsainiai poza­ 24

vo prie sienos: smakras iškeltas, pečiai atlošti, šlaunys tik pūpso. Du jos kalbinami vaikinai Elenai prisiartinus nutilo ir alkūnėm bakstelėjo vienas kitam. – Sveiki, – metė ji bernams, o Karolinos paklausė: – Dar nei­ ni į vidų užkąsti? Karolina tik sužaibavo žaliomis akimis ir atmetė nuo veido blizgančius kaštoninius plaukus. – Ar prie karališkojo stalo? – atšovė. Netikėtai užklupta Elena sutriko. Jiedvi su Karolina draugavo nuo darželio laikų ir visada geraširdiškai patraukdavo viena kitą per dantį. Bet paskui Karolinai kažkas nutiko. Ji ėmė nebe juokais varžytis su bičiule. Eleną pribloškė užgauli draugės pašaipa. – Žinoma, juk nesi tokia jau prasčiokė, – įgėlė ji Karolinai. – Čia tai pataikei kaip pirštu į akį, – atrėžė ši, įsmeigusi į Ele­ ną žalias lyg katės akis. Ji buvo prisimerkusi, žvilgsnis drumstas. Eleną pribloškė jos priešiškumas. Vaikinai suglumę šyptelėjo ir pasitraukė. Karolina nebekreipė į juos dėmesio. – Per vasarą, kai tavęs nebuvo, Elena, daug kas pasikeitė, – kalbėjo ji toliau. – Ir, ko gero, atėjo laikas tau palikti sostą. Elena paraudo ir pati tai pajuto, bet pasistengė, kad balsas ne­ virpėtų. – Gali būti, – tarė. – Tačiau net ir tavim dėta, Karolina, dar neskubėčiau pirkti skeptro. – Ir apsigręžusi nuėjo į valgyklą. Jai palengvėjo išvydus Mereditę ir Bonę, o šalia jų – Fransę. Rinkdamasi patiekalus ir artindamasi prie draugių Elena juto, kad raudonis traukiasi iš veido. Ji negadins sau nuotaikos dėl Karoli­ nos ir apskritai apie ją nebegalvos. 25

– Štai, gavau, – tarė Fransė prisėdusiai prie jų Elenai ir mos­ telėjo popieriaus lapeliu. – Ir aš turiu tau įdomių naujienų, – reikšmingai pridūrė Bonė. – Elena, tik paklausyk! Sutikau jį biologijos pamokoj; jis sėdėjo priešais mane. Jo vardas Stefanas, Stefanas Salvatorė. Kilęs iš Italijos. Nuomojasi kambarį senosios Flauers pensione, miesto pakrašty. – Mergina atsiduso. – O koks galantiškas! Karolina nu­ metė knygą, tai jis pakėlė ir padavė jai. Elena niekinamai šyptelėjo. – Tokia jau atgrubnagė ta Karolina. Na, ir kas toliau? – Nieko. Jis ničnieko jai nepasakė. Baisiai paslaptingas. Ta En­ dikot, mano biologijos mokytoja, paprašė nusiimti akinius, bet jis nesutiko. Turįs sveikatos problemų. – Kokių sveikatos problemų? – Aš nežinau. Gal paskutinė vėžio stadija ir jo dienos suskai­ čiuotos? Argi ne romantiška? – Dar ir kaip, – atsiliepė Mereditė. Elena žiūrėjo į popieriaus lakštą, gautą iš Fransės, ir kramtė lūpas. – Jis bus per mano septintąją pamoką, Europos istoriją. Ar dar kuri eisite drauge? – Aš, – atsiliepė Bonė. – Man rodos, Karolina irgi. Tiesa, tik­ riausiai ir Metas; vakar jis kalbėjo apie tai, kaip jam pasisekė, kad pakliuvo pas poną Tanerį. Nuostabu, pamanė Elena, baksnodama šakute bulvių košę. At­ rodė, kad septintoji pamoka būsianti be galo įdomi. *

* 26

*

Stefanas džiaugėsi, kad pamokos eina į pabaigą. Jam norėjo­ si bent kelioms minutėms išeiti laukan iš tų perpildytų klasių ir koridorių. Tokia gausybė minčių. Jį slėgė ta įspūdžių lavina, proto balsų šurmulys kėlė kvaitulį. Jau šitiek metų jam neteko būti tarp dau­ gybės žmonių. Vienas protas ypač išsiskyrė iš kitų. Būtybė, viena iš tų, kurios jį stebi centriniame mokyklos koridoriuje. Jis nežino, kaip ji atro­ do, bet tai tokia stipri asmenybė, kad tikrai pažins ją iš karto. Šiaip ar taip, pirmąją maskarado dieną jis ištvėrė. Ir vos dusyk pasinaudojo Galiomis, be to, labai apdairiai. Bet pavargo ir, deja, išalko. Triušio nepakako. Na, tuo jis pasirūpins vėliau. O dabar susirado klasę, kurio­ je vyks paskutinė pamoka, įėjo ir atsisėdo. Ir iš karto pajuto: tas protas čia pat. Jis ruseno sąmonės kamputyje kaip auksinė šviesa, švelni ir mirguliuojanti. Vaikinas išsyk nustatė, iš kurios merginos jis sklinda. Mergina sėdėjo tiesiai priešais jį. Vos jis apie tai pagalvojo, ji atsigręžė. Stefanas išvydo jos veidą ir kone žioptelėjo iš netikėtumo. Katerina! Bet, aišku, tai ne ji. Katerina mirusi; niekas geriau už jį to nežino. Ir vis dėlto nepaprastas panašumas šiurpino. Tie patys šviesūs, net blizgantys auksiniai plaukai... Ta pati skaisti kreminė oda, vi­ sada primindavusi jam gulbes ar alebastrą, tik skruostai vos raus­ vesni... O jau akys... Katerinos akių spalva buvo nematyta, tamses­ nė už dangaus mėlynę ir ryškesnė už lazuritą jos diademoje. Šios mergaitės akys – lygiai tokios pat. 27

Ir jos žiūrėjo tiesiai į jį, o mergina šypsojosi. Vaikinas paskubom nuleido akis. Visų mažiausiai jis dabar no­ rėjo mąstyti apie Kateriną. Nenorėjo žiūrėti į merginą, primenančią jam tą, kurios nebėra. Tad nukreipė akis į stalą ir kiek įmanydamas užsklendė savo mintis. Galiausiai mergina iš lėto nusigręžė. Įsižeidė. Stefanas tai pajuto net ir užsisklendęs. Tačiau neėmė į galvą. Priešingai, net apsidžiaugė ir tikėjosi, jog tai ją atbaidys. Nieko kito jis tai merginai nejautė. Taip jis kalė sau į galvą sėdėdamas suole ir leisdamas pro ausis monotonišką mokytojo balsą. Bet vis tiek užuodė subtilius kvepa­ lus – bene žibuoklių. O priekyje bolavo grakštus merginos kaklas, palinkęs prie knygos, ir auksu švietė garbanos. Pyktį ir apmaudą jam kėlė pažįstamas dantų maudimas – vei­ kiau kutenimas ar dilgsėjimas negu skausmas. Tai alkis, ypatingas alkis. Ne toks, kuriam jis būtų linkęs nuolaidžiauti. Mokytojas vaikštinėjo po klasę pasipūtęs kaip šeškas ir svaidė klausimus. Stefanas nejučiom jį stebėjo. Iš pradžių jis suglumo, mat nors nė vienas mokinys nežinojo atsakymų, klausimai nesi­ liovė. Paskui jis suprato, jog tai ir yra mokytojo tikslas: sugėdinti mokinius, esą jie nieko nežino. Ką tik mokytojas išsirinko dar vieną auką – mažą mergai­ tę rudomis garbanomis ir trikampiu veiduku. Stefanas širdyje piktindamasis žiūrėjo, kaip mokytojas ją kamuoja klausimais. Ji atrodė tokia nelaiminga, kai senis nusigręžęs nuo jos kreipėsi į visą klasę: – Žinote, ką aš manau? Laikote save gudruoliais, juk jūs jau abiturientai, tuoj baigsit mokyklą. O aš jums pasakysiu, kad kai 28

kuriems pirmiau reikėtų baigti vaikų darželį. Tokiai kaip ši! – Ir mostelėjo į rudaplaukę mergytę. – Jokios nuovokos apie Prancū­ zijos revoliuciją. Ji mano, kad Marija Antuanetė buvo nebyliojo kino žvaigždė. Visi moksleiviai aplink Stefaną pasijuto nesmagiai. Vaikinas jautė, kad jie mintyse piktinasi dėl pažeminimo. Ir bijo. Jie visi bijo to mažo geibaus senio suktomis akutėmis – net ir augaloti vyrukai, aukštesni už mokytoją. – Gerai, pakalbėkim apie kitą epochą, – tarė mokytojas ir vėl kreipėsi į tą pačią mergaitę. – Renesanso laikais... – ir nutilo. – Ar žinai, kas tasai Renesansas? Laikai nuo trylikto iki septyniolikto amžiaus, kai Europa iš naujo atrado didžias senovės graikų ir ro­ mėnų idėjas? Epocha, kuri davė Europai daugybę genialių meni­ ninkų ir išminčių? Mergaitė sumišusi linktelėjo, o mokytojas kalbėjo toliau: – Ką Renesanso laikais moksleiviai veikė mokykloje? Nagi? Nenutuoki? Ir nebandai atspėti? Mergaičiukė sunkiai nurijo seilę ir pamėginusi nusišypsoti pralemeno: – Gal žaidė futbolą? Mokiniai ėmė juoktis, o mokytojo veidas net patamsėjo iš pykčio. – Vargu bau! – atšovė jis ir klasė nutilo. – Manote, tai juokai? Jūsų metų moksleiviai jau mokėdavo keletą kalbų. Be to, jie moky­ davosi logikos, matematikos, astronomijos, filosofijos ir gramati­ kos. Taip jie pasirengdavo studijuoti universitete, kuriame visi da­ lykai buvo dėstomi lotyniškai. Futbolas tikrai buvo paskutinėj... 29

– Atsiprašau... Ramus balsas privertė mokytoją nutilti vidury pamokslo. Visa klasė atsigręžė į Stefaną. – Ką? Ką tu pasakei? – Pasakiau atsiprašau, – pakartojo Stefanas, nusiėmė akinius ir atsistojo. – Jūs klystate. Renesanso laikais moksleiviai buvo ska­ tinami dalyvauti žaidimuose. Jiems būdavo aiškinama, kad svarbu ir sveikas kūnas, ir sveika siela. Ir jie, žinoma, žaisdavo komandi­ nius žaidimus, tokius kaip kriketas, tenisas ir net futbolas. Stefanas atsigręžė į rudaplaukę ir šyptelėjo, o ji atsakė dėkingu vypsniu. Paskui jis vėl kreipėsi į mokytoją: – Tačiau svarbiausia, kad jie mokėsi gerų manierų ir manda­ gumo. Neabejoju, kad jūsų vadovėlyje kalbama ir apie tai. Mokiniai pradėjo šaipytis. Mokytojas išraudo kaip vėžys ir bandė atsikirsti. Tačiau Stefanas nenukreipė žvilgsnio, ir po aki­ mirkos mokytojui teko nudelbti akis. Nuaidėjo skambutis. Stefanas paskubom užsidėjo akinius ir susirinko vadovėlius. Jis jau ir taip sulaukė daugiau dėmesio negu reikia ir nebenorėjo dar sykį susidurti žvilgsniu su šviesiaplauke. Be to, jam reikėjo spėriai nešdintis: gyslose jau tvinko pažįstamas peršulys. Jam priėjus iki durų kažkas šūktelėjo: – Klausyk, ar tikrai mokiniai tais laikais žaisdavo futbolą? Stefanas nesusilaikė ir metė per petį: – Taip, tikrai. Kartais net su nukirstomis karo belaisvių galvomis. *

* 30

*

Elena lūkuriavo Stefano, bet jis tyčia nusisuko. Paniekino ją sąmoningai, matant Karolinai, kuri dėbsojo kaip vanagas. Ašaros tvenkėsi Elenos akyse, bet tą valandėlę tik viena mintis nedavė jai ramybės. Jis bus jos, net jeigu dėl to jai reikėtų mirti. Net jei tektų mirti abiem, jis vis tiek bus jos.