VIRŠELIS
prologas 1967-ieji
A k m e n u o t a m e G o l f o di Kastelamarės kaime Sici-
lijoje, ant tamsiai mėlynos Viduržemio jūros krantų, didysis mafijos donas gulėjo mirties patale. Vinčencas Zenas buvo garbingas žmogus, visą gyvenimą mylėtas už teisingus, nešališkus sprendimus, paramą vargstantiems ir negailestingas bausmes tiems, kurie išdrįsdavo nepaklusti jo valiai. Prie dono patalo susirinko jo trys ankstesnių laikų bendražygiai, dabar jau patys pasiekę šlovę ir praturtėję – Reimondas Eiprilis iš Niujorko, Oktavijus Bjankas iš Palermo ir Benitas Kraksis iš Čikagos. Visi buvo skolingi donui paskutinę paslaugą. Donas Zenas buvo paskutinis tikras mafijos vadas, kuris visą gyvenimą laikėsi senųjų tradicijų. Jis ėmė duoklę iš visų verslo sričių, išskyrus narkotikus, prostituciją ir nusikaltimus. Nė vienas vargšas, atėjęs pas doną prašyti pinigų, neišeidavo tuščiomis. Donas Zenas ištaisydavo visas teisėsaugos padarytas neteisybes. Aukščiausias Sicilijos teisėjas galėdavo priimti nuosprendį, bet jei teisybė būdavo nukentėjusiojo pusėje, donas, pasitelkęs savo įtaką ar ginklus, jį panaikindavo. Nė vienas jaunuolis, suviliojęs neturtingo valstiečio dukterį, jos nepalikdavo, nes donas Zenas sugebėdavo įtikinti vaikiną vesti. Joks bankas nepajėgė sužlugdyti neturtingų valstiečių, nes įsikišęs donas sutvarkydavo visus jų reikalus. Donas Zenas rėmė visus neturtingus žinių trokštančius jaunuolius, kai jiems pri-
•
Mari o P u z o
trūkdavo pinigų studijoms ar kvalifikacijos. Jei žmonės susiedavo savo gyvenimą su dono šeima, jų svajonės išsipildydavo. Sicilijos tradicijų neįveikė Romoje sukurti įstatymai. Čia niekas jų nepaisė, jie neturėjo jokios galios. Kai žmonės kreipdavosi į doną Zeną, šis visada apeidavo įstatymus, nekreipdamas dėmesio į kainą. Tačiau kai donas sulaukė aštuoniasdešimties, jo galia ėmė mažėti, ir kartą, silpnumo akimirką, jis vedė labai gražią merginą, ir ši vėliau pagimdė šaunų berniuką. Deja, gimdydama žmona mirė, o dabar sūnui buvo vos dveji metukai. Senasis mafijos donas, jausdamas artėjančią mirtį ir suvokdamas, kad be jo šeimą praris galingesnės Korleonės ir Klerikucijaus šeimos, svarstė savo sūnaus ateitį. Donas pasikvietė prie savo lovos tris draugus, nes turėjo svarbų prašymą, tačiau pirmiausia padėkojo jiems už pagarbą, kurią jie parodė atkeliaudami tokį tolimą kelią. Donas pasakė draugams norįs, kad jo mažylis Astoras patektų į saugią vietą ir augtų kitokioje aplinkoje, tačiau būtų auklėjamas tradiciškai ir taptų garbingu žmogumi kaip ir jo tėvas. – Aš mirsiu ramia sąžine, – tarė donas, nors draugai žinojo, kad per savo gyvenimą jis lėmė šimtų žmonių mirtį, – jei matysiu, kad mano sūnus saugus. Nors jam dar tik dveji, aš įžvelgiu, kad jis turi tikro mafiozo širdį ir sielą. Tai reta ir beveik išnykusi savybė. Donas pasakė draugams, kodėl juos pasikvietęs. Vienas iš vyriškių turės tapti to nepaprasto vaiko globėju. Už šias atsakingas pareigas jam bus dosniai atlyginta. – Keista, – tarė donas Zenas, žvelgdamas padūmavusiomis akimis, – pagal mūsų tradiciją tikru mafiozu tampa pirmagimis. Tačiau turėjau sulaukti aštuoniasdešimties, kol mano svajonė išsipildė. Nesu prietaringas, tačiau jei būčiau, patikėčiau, kad mano sūnų išaugino pati Sicilijos žemė. Jo akys žalios lyg alyvuogės, svyrančios nuo mano geriausių medžių. Jis kaip tikras sicilietis yra jautrus, romantiškas, muzikalus ir džiugus. Vis dėlto, jei kas nors vaiką nuskriaudžia, jis to nepamiršta, nors dar visai mažas. Tačiau jam reikia vadovauti.
OM E R TA
•
– Taigi ko jūs iš mūsų norite, done Zenai? – paklausė Kraksis. – Aš mielai paimčiau šitą vaiką ir išauginčiau kaip savą. Bjankas beveik nuliūdęs pažvelgė į Kraksį. – Aš pažįstu berniuką nuo pat jo gimimo. Jis man artimas. Aš pasiimsiu jį pas save. Reimondas Eiprilis pažvelgė į doną Zeną, bet nieko nepasakė. – O tu, Reimondai? – paklausė Donas. – Jei pasirinksite mane, jūsų sūnus bus mano sūnus, – atsakė šis. Donas mąstė. Visi vyrai verti pagarbos. Jo nuomone, Kraksis – visų protingiausias. Bjankas, žinoma, atkakliausias ir galingiausias. Reimondas Eiprilis – santūresnis ir doras, todėl artimesnis jam pačiam. Tačiau jis negailestingas. Donas Zenas netgi mirdamas suprato, kad Reimondui Eipriliui vaiko reikia labiau negu kitiems. Vaiko meilė suteiks jam didžiausią palaimą, ir jis tikrai išmokys sūnų išgyventi išdavysčių pasaulyje. Donas Zenas ilgai tylėjo ir galiausiai tarė: – Reimondai, tu būsi jo tėvas. O aš galėsiu ilsėtis ramiai. __________ Doną palaidojo kaip imperatorių. Atiduoti paskutinės pagarbos atvyko visų Sicilijos šeimų vadai, ministrai iš Romos, didelių dvarų savininkai ir šimtai jo didžiulės šeimos narių. Juodo arklių traukiamo katafalko priekyje iškilmingai lyg romėnų imperatorius sėdėjo Astoras Zenas, dvejų metų berniukas liepsningomis akimis, juodu kostiumu ir juodu cilindru ant galvos. Apeigoms vadovavo pats Palermo kardinolas. Savo įsimintiname pamoksle jis teigė: – Laimėje ir varge, ligoje ir sveikatoje donas Zenas buvo ištikimas draugas visiems. – Po to kardinolas pakartojo paskutinius dono žodžius: „Atiduodu save į Dievo rankas. Jis atleis mano nuodėmes, nes aš visada stengiausi būti teisingas.“ Štai kaip Reimondas Eiprilis išsivežė Astorą Zeną į Ameriką ir priėmė į savo šeimą.