Issuu

VIRŠELIS vėlį Triušiadantis priklijavo apsinuoginusių merginų nuotraukų. Paskui susirado visas Simeono užduotis, įvertintas 18–20. Ištaisė pažymius į 0–5 ir prirašė nešvankybių. Kartais vakarais, tarp 21.15 ir 21.30, Simeonas abiem rankomis įsikirsdavo į kriauklę. Raudos purtomas nuo galvos iki kojų, mąstydavo apie motiną, apie Canard Vécé. Ne, jis niekada to nepadarys. Tačiau buvo čia, virš kriauklės, buvo tarytum pakibęs viršum tuštumos, ir jo graudulys įgaudavo kraujo skonį. – Aš nupiešiau Bartelmi dar vieną piešinį, – beveik kiekvieną rytą pranešdavo jam Veniza. Mažylė dievino didįjį brolį, švystelėjusį teisėjos kabinete. Na, o Simeonas buvo nusivylęs. – Žiūrėk, kiek širdučių aš nupiešiau Bartelmi! Veniza jį erzino. Kodėl Bartelmi turi teisę į tris širdutes, o jis tik į dvi? Simeonas darėsi smulkmeniškas. Šį rytą Bartelmi buvo skirtos net penkios dailios kaip saldainiai rausvos širdutės. Simeonas kreivai nusišiepė. Pridėjo pirštą prie pirmosios ir tarė: – Aš tave myliu. Toliau vardijo kitas: – Truputuką, labai, beprotiškai, visai ne. – Aš suklydau! – riktelėjo Veniza, maža rankute pridengdama paskutinę širdį. – Per vėlu, – sukikeno Simeonas. Veniza dingo, po kelių minučių pasirodė su nauju piešiniu rankoje. – O šitas tau. Eik po velnių! Simeonas liūdnai nusišypsojo, pamatęs juokingą raguotą žmogeliuką, nusitvėrusį šakių. Paskui akis nutvilkė ašarų druska. Tą vakarą Simeonas užmigo su velniu po pagalve. 34

■■■■

Gruodžio 27-ąją Benedikta atėjo į Foli Merikuro internatą su dviem geromis naujienomis. Pasikvietė tris vaikus į direktoriaus Merijo kabinetą ir jiems pranešė: – Bartelmi jums ruošia tikrą kalėdinę dovaną. Jis sutinka tapti jūsų globėju. Ji nepatikslino jiems, jog siekdama to teisėja nenurimo, maldavo, meilikavo, grasino Bartui. – O kita gera naujiena, – toliau dėstė Benedikta, nudžiugusi, kad aplinkui mato tiek šypsenų, – kad sekmadienį jūs einate pas Bartelmi! – Einu krautis lagamino, – apsidžiaugė Veniza. Socialinei darbuotojai teko išvaikyti jos iliuzijas. Tai tik vienadienis kvietimas. – Kodėl? – nusistebėjo mergytė. Benedikta per ilgai ieškojo žodžių, vietoj jos atsakyti pasišovė Simeonas. – Globa – tai ne paprasta priežiūra. Kad kas nors gautų teisę kuo nors rūpintis, reikia žinoti, ar gerai jie tarpusavyje sutaria. Sekmadienį mes atliksime bandymą. Jis klausiamai pažvelgė į socialinę darbuotoją. – Taip, maždaug taip, – nesmagiai pasakė Benedikta. Iš tikrųjų Bartelmi neišreiškė nė mažiausio noro pasiimti vaikus pas save. Globėjas – tiek jau to. Bet iš tolo. Beje, Benedikta tebeieškojo šeimos, galinčios priimti jaunuosius Morlevanus. Sausio antrosios rytą, sekmadienį, prasidėjo didieji manevrai. Veniza surinko savo trisdešimt du piešinius Bartelmi. – Pow-wow, – nusprendė Simeonas. Mažieji Morlevanai susėdo, turkiškai sukryžiavę kojas. 35

– Kas nori likti Foli Merikuro internate? – paklausė Simeonas. – Pakelkit rankas. – Nulis, – suskaičiavo Morgana. – Kas nori gyventi pas Bartelmi? Pakilo trys rankos. – Vienbalsiai, – konstatavo Simeonas. – Bet tai dar nėra tikras reikalas. Klausykit, mergaitės, Bartelmi neturi jokio noro priimti mus pas save. Mažoji sesutė pravėrė burną, pasirengusi prieštarauti. – Ne, Veniza, ne, – pasakė Simeonas, kuris teisingai suprato socialinės darbuotojos sumišimą. – Bartelmi reikės įtikinti, kad pasiliktų mus pas save. Veniza ištiesė kojas, lyg norėdama keltis. – Einu, nupiešiu jam dar vieną piešinį. Vyresnėliai šypsodamiesi susižvalgė. Mažylės naivumas juos žavėjo. – O bučiukai? – pasiūlė Veniza, vėl pariesdama kojas. – Tai tiks tau, bet ne mums, – atsakė Simeonas. – Kodėl? – paklausė Veniza. – Nes tu maža ir graži. – O jūs – jūs... – Dideli ir bjaurūs, – ramiai užbaigė Simeonas. Dar pas teisėją Simeonas suprato, kad Veniza visada susiras žmonių, kurie ją priimtų ir mylėtų. Tai buvo net pavojinga. – Prisiekime dar kartą, – nusprendė jis. – Kad niekam nevalia mūsų išskirti? – pasiteiravo Veniza. – Kad mes NENORIME, jog mus išskirtų. Simeonas padėjo prieš save kumštį ir tarė: – Morlevanai arba mirtis. Durys atsidarė. 36

– Pasirengę, vaikai?! – šūktelėjo Benedikta šiek tiek nenatūraliai žvaliu tonu. Rankų bokštas subyrėjo. – Eime, – kuštelėjo Simeonas, tarsi kviesdamas: „Į mūšį!“ Šį sekmadienio rytą Bartelmi iš tikrųjų panėšėjo į apgultą tvirtovę. Trys vaikai. Oh, boy! Bet ką su jais daryti? Socialinė darbuotoja paaiškino jam programą. Matydama persigandusią jo išraišką, galų gale net ją surašė. Bartas dar kartą perskaitė mažąją atmintinę: „10.00 – pasitikti. Aprodyti butą.“ – Aprodyti butą, – pakartojo Bartas, sukdamasis apie savo ašį svetainės viduryje. Pastebėjo ant stalelio dviprasmišką žurnalą ir jį paslėpė. Paskui toliau skaitė atmintinę: „10.30 – duoti oranžado. Susipažinti. 11.30 – apsilankyti artimiausiame Makdonaldo restorane. Šiek tiek aprodyti kvartalą.“ Benedikta pasiūlė po pietų nueiti į kiną pažiūrėti „Mano draugo Džo“. Barto golgota turėjo baigtis 18 valandą sulig socialinės darbuotojos pasirodymu. – Nupirkite flomasterių, – patarė ji. – Mažylė be galo mėgsta piešti. Bartas nupirko tris jų komplektus. Nervinė įtampa visada paakindavo jį išlaidauti. 9 valandą suskambo telefonas, ir Bartas sukryžiavo pirštus. Galbūt jam pasisekė ir vienas vaikų pasigavo gripą. – Bartai? T’ką darai š’ndien popiet? Bartelmi neteko žado. – Alio, Bartai? – Taip, taip, sveikas, Leo. Bet argi tu neini aplankyti tėvų ir pasveikinti jų su Naujaisiais metais? 37

– Nusiš’... Na? – Na... Na... – sudirgo Bartas, ieškodamas įkvėpimo atmintinėje. – T’nelaisvas? – tarstelėjo Leo, bematant pagautas įtarumo. – Laisvas, laisvas, – nuramino jį Bartas. Nes, be viso kito, jam dar pasitaikė pavydus vyrukas. Toji kvaiša socialinė darbuotoja to nebuvo numačiusi. – ‘š užeisiu pop’? – neatlyžo Leo, jo balse suskambo neaiškus grasinimas. – Taip, tikrai. Po... po... Bartas mikčiojo. Teks Leo įsprausti tarp Makdonaldo ir Volto Disnėjaus. O ką tada veiks vaikai? – Man šakės, – pranešė jis telefonui, dėdamas ragelį. – Man visiškos šakės. Suprantama, buvo sudirgęs, nedaug trūko, kad atsijungtų, tad nusprendė pabėgioti po kvartalą. Valandą paprakaituoti jam atrodė tinkamiausias atsakymas į visus klausimus. Kai grįžo visas suplukęs, nors sausis buvo žvarbus, juos išvydo prieš savo namą su ta nelaba socialine darbuotoja. Visa trijulė: blondinukė, kuri pakšnos jam į kaklą, apsiblausėlė, kurios ausys užtrauks jam nešlovę prieš visą kvartalą, ir tas džiūsna, atrodantis taip, lyg jį visą laiką švitintų rentgeno spinduliais. Tikra laimė. – Jau dešimt? – pasiteiravo Bartas, tarsi kažkas taikytųsi užkrauti jam viršvalandžius. – Be penkių, – atsakė Benedikta, žvilgtelėjusi į laikrodį. – Jau ketinome lipti į viršų. – Bučiuką! – pareikalavo Veniza, timpčiodama Bartą už nertinio. – Po penkių minučių, – aikštingu tonu atsiliepė tas. 38

Benedikta nutolo, palinkėjusi jiems gero sekmadienio, tačiau būgštaudama blogiausio. Kodėl Morlevanų vaikams taip nesiseka? Nekreipdamas į juos dėmesio, Bartas strimagalviais užlėkė laiptais aukštyn. Paskutinius du aukštus Simeonas įveikė vargais negalais ir turėjo įsitverti turėklo – jam truputį svaigo galva. Atsidūrę bute, mažieji Morlevanai susispietė glaudžiu būreliu ir stypsojo svetainės viduryje. Tokie apgailėtini, kad Bartas atlyžo. – Gerai, aš nusiprausiu po dušu. Galite apsidairyti. Jauskitės kaip namie. Jis nuėjo į miegamąjį ir nusimetė nuo prakaito permirkusius drabužius. – Čia tavo kambarys? – pasigirdo balselis. Bartas klyktelėjo ir, čiupęs pagalvę, prisidengė priekį. – Bet... ką tu čia darai? – Tu liepei apsidairyti, – priminė jam Veniza. Švelniai tarsi suokalbininkė jam nusišypsojo. – O tu turi pimpaliuką? Dabar jau paraudo Bartas. – Na... kaip visi berniukai. Ne, toji tiesiog neįtikėtina! Nagi, škac, lauk... Tarytum gintų lauk kokį gyvuliuką. Tai prajuokino Venizą – bet, nepaisydama nieko, ji skubėjo informuoti vyresnįjį brolį. – O aš turiu putytę. Kaip tik tą akimirką įėjo Simeonas. – A, čia tu? – tarstelėjo Venizai, sąmoningai nekreipdamas jokio dėmesio į vis dar nuogą Bartą. – Kur jūs? – pašaukė Morgana iš koridoriaus. – Čia! – atsiliepė Simeonas ir Veniza. Morgana įėjo ir pamatė Bartą, besidangstantį pagalve it trumpikėmis. 39

– Čia tavo kambarys? Labai gražus. O mūsiškis – mažučiukas ir bjauručiukas. Bartelmi krito ant lovos kiek įmanoma dangstydamas savo vyriškumą. – Eime, mes trukdome, – pagaliau susiprato Simeonas. Kai Bartelmi, nusiprausęs po dušu, grįžo į svetainę beveik gerai nusiteikęs, rado Morlevanų vaikus jau kaip reikiant įsitaisiusius. Veniza išdėliojo savo barbių kolekciją ir pati viena pasakojo sau istorijas. – Šelė atkimšo butelį ir išgėrė visą šampaną. Tada Barbė supyko ir pasakė: „Kas išmaukė visą vyną?“ – Ne aš! – nutaisęs spigų Šelės balsą išsigynė Bartas. – Nori pažaisti? – Ne, tiek to, – atsisakė Bartelmi. Tačiau pritūpė, čiupo vieną barbę aptemptais marškinėliais ir murmtelėjo: – Klausyk, o tos tai bent buferiai! Veniza spustelėjo barbės krūtis, palydėdama tai garsiu pum pum. Didysis brolis ir mažoji sesutė prajuko. Jie aiškiai domėjosi tais pačiais dalykais. Simeonas jiems už nugaros krenkštelėjo. Bartas atsisuko. Vyresnieji Morlevanai sėdėjo greta vienas kito ant sofos ir skaitė: „Namelį prerijose“ – Morgana ir „Socialinę sutartį“ – Simeonas. – Jūs abu vunderkindai, – pasiteiravo Bartas, – ar tik Simeonas? – Aš mokausi viena klase aukščiau, – pasakė Morgana, – ir iš visko esu pirmūnė. – Išskyrus kūno kultūrą, – gailestingai priminė jai Veniza. – Sportas – kvailių reikalas, – pertarė Simeonas. – Aš daug sportuoju, – surizikavo Bartas. 40

– Tada tu – kvailys, – suprunkštė Veniza. – Džiaukis, – burbtelėjo Bartas. – Ar neatkreipei dėmesio, kad šioje šeimoje žmonės vaikšto poromis? Morgana ir Simeonas – labai protingi ir labai bjaurūs, o mudu – kvaili... – Ir labai gražūs, – nieko blogo negalvodama užbaigė Veniza. Morgana pasakė, jog tai visai kaip pasakoje „Kuoduotasis Rikė“. – Rikė – labai bjaurus ir labai protingas. Princesė – labai graži, bet kvaila. – O kaip baigiasi? – pasidomėjo Bartelmi. – Jie susituokė ir turėjo daug vaikų, – išpyškino Veniza. – Oh, boy! – sudejavo Bartas. – Jie abu sukvailėjo. Morlevanų vaikai prapliupo juoktis. Bartas švilpaudamas nuėjo atnešti oranžado. Kodėl jam staiga pasidarė taip gera? Tai užplūdo vienu gaistu, kai pamatė tris vaikus, įsitaisiusius svetainėje. Jis buvo Morlevanų vyriausiasis, ir tai buvo puiku. – Kokį filmą norite pažiūrėti? – paklausė statydamas stiklines ant žemo staliuko. – Atrodo, „Mano draugas Džo“... Jo frazė pakibo ore. Jis ką tik prisiminė savo bičiulį Leo. Šis netrukus prisistatys. – Simeonai, man reikia su tavimi pasikalbėti kaip vyras su vyru, – staiga pasakė Bartas, pamodamas jaunesniajam broliui keltis ir eiti su juo. Jiedu išėjo į virtuvę. Simeonas jautėsi keistai pavargęs ir atsišliejo į kriauklę. – Aš turiu draugą, kuris tuoj ateis, – pradėjo Bartas, lygindamas jaunėlio polo marškinėlių apykaklę. – Supranti? Tai draugas. Draugelis, štai taip. 41

Nudelbęs akis, Simeonas įtemptai stebeilijosi į išdužusią grindų plytelę. – Matai, bėda ta, kad Leo – baisus savininkas, iš tų tipų, kurie pavyduliaus net tavo megztiniui, jei per dažnai jį dėvėsi. Simeonas atsidusęs užvertė akis į lubas. Bartas vis dar stengėsi nulenkti brolio apykaklę. – Nemanau, kad jam patiks ta istorija, jog aš – globėjas, – toliau dėstė Bartelmi. – Gal galėtume jam pasakyti, kad jūs – kaimynės vaikai, a? Tos iš viršaus. Aš ją pažįstu. Nelaimėlė, kuri leidžiasi kuliama savo vyro. Užuot pasigailėjęs, Bartas trumpai nusijuokė. – Pasakysiu, kad ji paliko jus pas mane ir išėjo apsipirkti, a? – Tik ne sekmadienį, – atsakė Simeonas, sprigtu nublokšdamas brolio ranką. – Ne, ne sekmadienį, – pripažino Bartas. – Vunderkindų mąstysena praktiška. Geriau pasakysim, kad jūs likote už durų. Štai taip. Kaimynė iš viršaus neberanda raktų. Atsarginis raktas – pas jos motiną, kuri gyvena Žiuvizi. Štai taip. Kaimynė jus paliko pas mane ir išvažiavo atsarginio rakto į Žiuvizi... Tie tavo marškinėliai – tikra bėda. Apykaklė visą laiką stojasi. – Tu įsitikinęs, kad bėda – mano marškinėliai? – silpnu balsu atsiliepė Simeonas. Broliai surėmė žvilgsnius. – Aš stengiuosi, – susitvardė Bartelmi. – Tu taip pat. Sutarta? Simeono lūpos mėšlungiškai trūktelėjo. Jis prikando jas. – Pasakysiu mergaitėms, – tarė atstumdamas Bartą. – Ką pasakysi? – paklausė vyresnėlis, nutvėręs jį už marškinėlių. 42

– Kad jos – kaimynės dukros, – su gaižia šypsena atrėžė Simeonas. Nuo dabar jam viskas įgijo keistą skonį: oranžadas, mėsainis, ledai. Kraujo skonį. Leo prisistatė kaip tik kavai ir atšlijo, išvydęs svetainėje Morlevanų vaikus. – Kas čia dabar? – Kaimynės vaikai, – skubiai atsakė Bartas. Bet Veniza laikė savo pareiga parodyti, kad kaip reikiant suvokė visą tą istoriją. – Kaimynės iš viršaus, ji pametė raktus, tai paliko savo vaikus pas Bartą. Paskui išvažiavo raktų į Žiuvizi ir, kai grįš, pasiims vaikus pas save. – Nori kavos, Leo? – nukreipė kalbą Bartas, lyg visa tai būtų visiškai normalu. – Bet j’tau sėdės ant sprando visą pop’, ar ką? – paklausė Leo ir piktai dėbtelėjo į Simeoną. – Iki šešių, – atsakė Bartas. – Bet tai kažkokia nesąmonė! – riktelėjo Leo, jo balse suskambo šaiži gaida. – T’moteriškė beprotė! O tu – tu juk nesutiksi... Kažkas paskambino į duris. Jaunuoliai susižvalgė. – Ah-ha, vis dėlto ji ateina pasiimti savo mailiaus, – pro dantis iškošė Leo. – Nustebčiau, – murmtelėjo Bartas po nosimi. Veniza nubėgo prie durų. Laiptų aikštelėje išvydo moterį, prispaudusią ranką prie kaktos. – Sveika, brangute, – pratarė ji pusbalsiu, lyg bijodama, kad ją išgirs. – Ar ponas Morlevanas namie? Aš – kaimynė iš viršaus... Painiodama tikrovę su fantazija, Veniza pasiteiravo: 43

– Ar radai savo raktus? Jaunoji kaimynė, atrodo, nustebo. Atitraukė ranką nuo kaktos. – Tai ir norėjau pasakyti ponui Morlevanui. Mano vyras užsidarė bute, o aš neturiu raktų. – Jie pas tavo mamytę Žiuvizi, – priminė jai Veniza. – Aš neturiu mamytės, – sulemeno kaimynė, dar labiau išmušta iš vėžių. – Aš taip pat, – pareiškė Veniza su plačia šypsena, lyg tai būtų be galo džiugus sutapimas. – Kas tau ant kaktos? Jaunoji moteris apsimetė neišgirdusi. – Norėčiau pamatyti poną Morlevaną. Jis namie? Suvokdama savo žinianešės svarbą, Veniza plačiai atlapojo svetainės duris ir pranešė: – Tai kaimynė, bet ji vis dar neturi raktų! – Tegu p’siima savo vaikus, – burbtelėjo Leo, – tada dar ne viską bus pametusi. Bet šeimyninė scena staiga nutrūko. Morgana ir Simeonas žiūrėjo į kaimynę, nesuprasdami, kas čia vyksta. – Oh, boy! – murmtelėjo Bartas, kurio smegenys visiškai pastiro. – Nežinojau, kad turite svečių, pone Morlevanai, – atsiprašė vargšė moteris. Simeonui prireikė trejeto sekundžių susivokti. Viens, du... – Mamyte! – šūktelėjo jis. – Bet ką tu pasidarei? Vėl susimušei į gartraukį virtuvėje? Eikš, pridėsime ledo. Jis čiupo kaimynę už alkūnės ir išsitempė į koridorių. Ši beveik nesigynė; abu įžengė į virtuvę. – Klausykite, tai beprotiška istorija, – tarė jai Simeonas. – Bartelmi kvailiausiai prisimelavo, kad jo draugelis patikėtų, jog mes – jūsų vaikai. 44

Keliomis nepriekaištingai aiškiomis frazėmis Simeonas nušvietė padėtį ir apmaldė jaunąją moterį. – Kas jums ant kaktos? – galop paklausė. – Oi, nieko. Susimušiau į... – Gartraukį? – užbaigė Simeonas. – Ne, čia jau mano išradimas. Kaimynė pažvelgė į keistąjį berniuką. Už apskritų akinukų švietė tiek užuojautos, kad moteris užsidengė veidą rankomis ir pravirko. – Neverkite, – apyverksmiu balsu suvapėjo ir Simeonas. Jis taip dažnai matydavo verkiančią motiną, kai ši manydavo, jog jis nemato. – Mane išvijo iš namų, – sukūkčiojo vargšė. – Jis liepė man nešdintis, pasiieškoti klientų, sakė, aš tik tam ir tinku. Aš nežinau, kur man eiti. – Eikite į komisariatą. – Oi, ne, jis mane užmuš! Jaunoji moteris susijaudinusi šluostėsi ašaras. – Jūs toks jaunas, – tarė. – Jums nereikia sukti galvos dėl tokių dalykų. – Kuo jūs vardu? – Emė. Simeonas nejučiomis nusišypsojo. – Taip, žinau, tai juokinga*, – šniurkštelėjo Emė. – O aš vardu Simeonas. Norite kartu nueiti į komisariatą? Emė įdėmiai nužvelgė neįtikėtiną berniuką. – Ne, ne, – atsisakė tvirtai. – Tai mano rūpestis. Paskui matydama, kad Simeono veidas skausmingai persikreipė, uždėjo ranką jam ant peties. * Emė (pranc. Aimée) – mylima. 45

– Nesikrimskite. Mes ne pirmąsyk susiginčijame. Viskas bus gerai. Jis norėjo paprašyti jos: „Tik negerkite Canard Vécé.“ Bet nepajėgė ir tik linktelėjo galva. – Ar galiu jūsų paprašyti vienos paslaugos, Emė? – pratarė pagaliau. – Apsimeskite, kad jūs – mūsų motina, ir išsiveskite mus. Bartas įklimpo. Netrukus Emė grįžo į svetainę su vonios pirštine, prispausta prie kaktos, ir su šypsena lūpose. – Štai, – tarė, – jau geriau. Tą gartraukį reikės pakeisti. Atleiskit dėl viso to šurmulio, pone Morlevanai. – O tavo raktai? – pasiteiravo Veniza, kuriai rūpėjo tos istorijos pabaiga. – Tu nesupratai. Mama juos rado už palto pamušalo, – atsiliepė Simeonas, kurio dabar jau niekas negalėjo sutrikdyti. – Na, mergaitės, eime. – Kur? – vienu balsu paklausė mažylės. – Į kiną! – atsakė Simeonas, piktai dėbtelėdamas į jas. Morgana atsisuko į Emė ir kuo natūraliausiai šūktelėjo: – Super! Ačiū, mamyte. Simeonas pasijuto labai išdidus dėl savo jaunesniosios sesers. Morlevanų vaikai iš tikrųjų nuėjo į kiną. Simeonas pasirinko originalią seno Marx Brothers* filmo versiją. Visą laiką, didžiam salėje esančių suaugusiųjų pasitenkinimui, Morgana skaitė seseriai subtitrus. Kai jie grįžo pas Bartelmi, buvo beveik šešios, o Leo išėjęs. Virtuvėje Bartelmi vėl nutvėrė brolį už marškinėlių. * Marx Brothers – populiari vienos šeimos aktorių grupė, kuri pasirodydavo vodeviliuose, spektakliuose, kine ir televizijoje. 46

– Klausyk, nereikia socialinei darbuotojai pasakoti, kas nutiko šiandien po pietų. Ji pakiš liežuvį. Viską perduos teisėjai, o tą aš pažįstu. Atrodo maloni, o iš tikro kieta. Aš gausiu velnių. Vyresniojo brolio vaikiškumas atėmė Simeonui žadą. – Bet kas tau darosi?! – staiga riktelėjo Bartelmi, krūptelėdamas iš siaubo. Simeonui iš nosies pliūptelėjo kraujas. Štai taip. – Oh, boy, aš negaliu matyti kraujo, – sudejavo Bartelmi, atsišliedamas į sieną. – Tuoj nualpsiu. Simeonas išsitraukė iš kišenės nosinę ir prispaudė prie nosies, kad sustabdytų kraujoplūdį. Jautėsi truputį susigėdęs. Kartkartėmis jam taip atsitinka... Taip, nuo tada. – Praėjo? – po kiek laiko leisgyviu balsu pasiteiravo Bartelmi. Broliai atsistojo vienas priešais kitą. – Atsiprašau, – išspaudė Simeonas. – Ne... Tai aš. Netvirta ranka Bartelmi paskutinįsyk pamėgino išlyginti Simeono apykaklę. Ką tik suvokė, koks sunykęs jo brolis. – Nemanai, kad turi problemų? – sumurmėjo. – Ne. Problemų turi TU.