Skip to main content

Nuotykiai Amerlyje

Page 1

6


Pirmas skyrius, kuriame atplaukia didelis laivas. Ne visi šunys moka atnešti pagalį, Martinui reikia idėjos, o Lukas su Luiza slenka apgraibomis tamsoje. – Na, pirmyn! – sušukusi Luiza plačiai užsimojo ir metė. – Atnešk pagalį! Ponas Mozbachas dėbtelėjo į ją nieko nesuprasdamas. Pasuko galvą ir akimirką vėpsojo pagaliui pavymui, tada vėl atsigręžė į mergaitę. – Au, – sulojo jis. Luiza atsiduso. – Tu turi man atnešti pagalį, – kantriai pakartojo. – Tai jau aiškinau tris kartus. Kiti šunys juk atneša. Ponas Mozbachas nusižiovavo ir išsitiesė ant grindų. Luiza dar garsiau atsiduso. Tą akimirką iš už kampo it kulka atzvimbė Lukas ir šniokštuodamas sustojo stačiai ties priešakinėmis pono Mozbacho kojomis. – Uff, – atsipūtė gaudydamas kvapą. – Luiza! Vos neužlipau ant tavo šuns! – ir šiek tiek priekaištingai pridūrė: – Neturėtum jam leisti šitaip gulėti vidury kelio! 7


– Mes mokomės atnešti pagalį, – pasiteisino mergaitė. – Tik mums nesiseka. – Galbūt nesiseka todėl, – pradėjo susimąstęs Lukas ir prisidėjo virš akių ranką, kad geriau iš apačios matytų draugę, – jog tu įsikorusi į vyšnią. Vargu ar žmonės mokydami savo šunis atnešti pagalį sėdi vyšniose. – O kodėl ne? – nesuprato Luiza. – Šunys sutrinka, kai kas nors yra virš jų, – paaiškino berniukas. – Bet ne tai svarbu, daug svarbiau štai kas: į uostą atplaukia didelis laivas! – Į uostą nuolat atplaukia didelių laivų, – priminė Luiza. – Tam uosto ir reikia, Lukai Tesinai. – Na taip, bet šis išties didžiulis! – sušuko Lukas ir išskėtė į šalis rankas. – Jis turi mažiausiai du stiebus ir dar nesu jo čia matęs, tikriausiai atplaukė iš labai toli! Iš Afrikos ar panašiai. – Abejoju. Ko afrikiečiams čia dangintis? Pas juos oras tikrai geresnis nei pas mus. Vis dėlto mergaitė išlipo iš medžio pasiruošusi draugą lydėti į uostą. – Mudu einame pažiūrėti didelio laivo, – Luiza pasakė tėčiui, šalia vyšnios žuvų pyragėlių krautuvėje kepančiam žuvų pyragėlius. – O aš turiu sugalvoti ką nors geresnio, – sumurmėjo Martinas. – Tik pažiūrėkit! Per visą rytą pardaviau vos tris pyragėlius. Šiuo metu Amerlyje per daug žmonių prekiauja žuvų pyragėliais. Man reikia 8


idėjos, nepaprastos idėjos. Visi turi ką nors ypatinga, išskyrus mus. Ponia Kruzė turi lašišų pakaitalą, žuvų parduotuvėje prekiauja maltiniais, o krautuvė namelyje su ratais gali pasigirti didžiausia pasaulyje kepta žuvimi, – užsisvajojęs jis pasikasė galvą ir paklausė: – Kur judu norite eiti? Tačiau Luko su Luiza jau nesimatė. Kitoje gatvės pusėje juodu paskambino prie Mendės durų, tačiau jos nebuvo namie. Tik Erikas, jos riebus, baltas triušis, tupėjo sode, tiksliau, gėlių lysvėje kyšojo jo nulėpusios ausys. Kiek vėliau Luiza sviedė akmenuką į Aiko langą. Bet rieduliukas kaip visada nuskrido per žemai ir tarkštelėjo į burių parduotuvės vitriną. Pasibaigus savininko keiksmų tiradai lange pasirodė Aiko mama. Draugo taip pat nebuvo namie. – Mudu ras prie didžiojo laivo! – sušuko jai Luiza. – Ar išplaukiat? – susidomėjo Aiko mama. – Ne, žinoma, ne! – atsakė mergaitė. – Mes tik pažiūrėsime. Jis tikriausiai atplaukė iš Afrikos! – Ak, – aiktelėjo Aiko mama, – iš tiesų? Visuomet maniau, kad jeigu jau esi laivas, negali atplaukti iš Afrikos į Amerlį, jei tavęs tam tikrą kelio galą nepergabena kas nors kitas. Tačiau aš niekad gerai neišmaniau geografijos. Ji pažadėjo pasakyti Aikui ir Lukas su Luiza vieni nuėjo paspoksoti į laivą. 9


– Juk sakei, kad laivas ne iš Afrikos... – priminė berniukas, kai juodu ėjo per uostą. – Nepamaišys, jei taip pasakysim, – atsakė Luiza. – Juk skamba daug įdomiau: einam žiūrėti laivo iš Afrikos, ar ne? Laivas tikrai atrodė nepaprastai didelis. Jis dunksojo prisišvartavęs netoli kavinės terasos ir buvo su tamsiai raudonomis burėmis. Tokio raudonumo kaip rūkytas kumpis, o jo korpusas buvo nudažytas geltona spalva. – Beveik auksinis, – grožėjosi Luiza. – Pažiūrėk! Pirmagalyje kažkas pasodino darželį, galybė puodų! Iš tiesų mergaitei šis didžiulis laivas reiškė nuotykį. Maža to, buvo vasaros vidurys – pats laikas patirti ką nors įdomaus. Jau gana seniai niekas nebuvo įkritęs į vandenį, užlipęs ant bažnyčios stogo ar prapuolęs. Vaikai stebėjo, kaip žmonės laive nuleidžia kumpio raudonumo bures ir susuka lynus. Viena moteris iš uosto vandentiekio čiaupo prisileido didelį žalią laistytuvą vandens ir laistė darželį. Galiausiai visi laive baigė darbus ir išlipo ant kranto. – Jei esate alkanos, visą laiką eikite tiesiai iki tilto, – paaiškino Luiza dviem moterims, apsirengusioms storais megztiniais ir raudonomis striukėmis. – Ten mano tėtė pardavinėja žuvų pyragėlius. Dėl visa ko ji dar parodė, kur eiti. 10


Moterys taip pat link ten parodė, nusišypsojo ir linktelėjo – tik tada mergaitė suprato, kad jos kalba kita kalba. – Vis dėlto iš Afrikos, – sušnabždėjo berniukas. – Greičiau iš Švedijos, – paprieštaravo Luiza. Tada vogčiomis apsidairė ir sušnypštė: – Dabar! – Kas dabar? – nesuprato Lukas. – Dabar, – ryžtingai tarė mergaitė, – mudu apžiūrėsime laivą. – Nori pasakyti, kad taip paprasčiausiai į jį įlipsime? – Žinoma. – O jei mudu kas nutvers? – sunerimęs Lukas mindžikavo vietoje. 11


– Tu neprivalai eiti kartu, – tarė Luiza ir užkėlė vieną koją ant turėklų. – Bet kai Aikas su Mende vėliau manęs klaus, kaip laivas atrodo iš vidaus, turėsiu jiems ką papasakoti. Lukas įtraukė galvą ir paskui Luizą nusekė į laivą. Jį kamavo bloga nuojauta. Tikriausiai labai negerai tiesiog taip sau įsibrauti į laivą. Kartą jie įsigavo į senojo Bambeklio iš kaimo laivą, tačiau jis buvo daug mažesnis, todėl tai nebuvo nė perpus tiek negerai kaip dabar. Antra vertus, pernelyg gundė mintis, kad galės Aikui su Mende papasakoti, jog vaikščiojo laive, atplaukusiame iš svečios šalies. Ypač Aikui, už jį daug didesniam ir stipresniam, maža to, su Luiza nuolat darydavusiam ką nors pavojinga. Pavasarį abu buvo užsikabaroję ant bažnyčios stogo gelbėti žmogaus, tad kodėl Lukas negalėtų įlipti į paprasčiausią laivą?! – Psst! – sušnypštė Luiza. – Priekyje liukas, vedantis į laivo vidų! Berniukas nutykino paskui ją žemyn stačiomis medinėmis pakopomis. Tai buvo greičiau vištoms laipioti tinkančios kopėčios, o ne laiptai. Apačioje tvyrojo aklina tamsa. – Na, – kimiai tarė mergaitė, – mudu jau laive. Ūū-ūūū! – Ar čia nėra šviesos? – paklausė Lukas. – Tu visai paikas, – šnibžtelėjo Luiza. – Jei uždegsime šviesą, jie pastebės, kad čia esame! 12


– Bet laive juk nėra nė gyvos dvasios! – Niekada negali žinoti, – patikino mergaitė ir apgraibomis ėjo toliau. Čia buvo siauras koridorius. Sienose Luiza apčiuopė durų rankenas. Ji atidarė vienas duris, kurios buvo tik privertos, ir įžengė į patalpą. Joje buvo lygiai taip pat tamsu kaip ir koridoriuje. Mergaitė girdėjo, kad jai už nugaros susijaudinęs alsuoja draugas. – Lukai, – tyliai pradėjo ji, – gal galėtum kvėpuoti tyliau? Tavo šnopavimas mane erzina! Čia kažkokios lentynos... Klinkt – pasigirdo Lukui už nugaros. Luiza staigiai atsisuko: – Kas ten buvo? – Tik durys, – atsakė berniukas. – Jos, matyt, užsitrenkė. – Pažiūrėk, ar eina jas atidaryti, – sušnabždėjo Luiza. – Tik šiaip, dėl visa ko. Kurį laiką ji klausėsi, kaip Lukas tamsoje pūkščia. – Ne, – galiausiai sušnabždėjo jis. – Kas ne? – Jos neatsidaro. Valandėlę Luiza tylėjo. – Dabar visai ne kas, – pasakė ji. – Nejaugi negali laive pabūti bent penkių minučių ko nors neužtrenkęs? – Aš mūsų visai neužtrenkiau! – nesutiko Lukas. – Durys mus užtrenkė! 13


– Šiaip ar taip, turime rasti kitą išėjimą, – nesutriko Luiza. – Na, nesvarbu, mudu juk vis tiek ketinome patyrinėti laivą. Tarp lentynų, kurio­ se, be jokios abejo­­nės, buvo galybė skar­di­ nių, mergaitė vėl su­ rado duris ir taip apgraibomis perėjo keletą mažučių kambarėlių. – Kurioje pusėje koridorius? – galiausiai sušnabždėjo ji ir sustojo. – Nebežinau, kur, kaip jūrininkai sako, „bakbortas“ ir „štirbortas“! – Na, tai paprasta, – neabejodamas atsakė Lukas, – vienas jų stovi dešinėje, o kitas kairėje pakeliamojo tilto pusėje, kad mušant valandas galėtų jį pakelti. Luiza atsiduso. – Aš kalbu ne apie tilto sargus, o apie kairįjį ir dešinįjį laivo bortus. Praradau o-ti-re-na-ci-ją... o-ri-ne-taci-ją... o-nen-ti-ra-ci-ją, na, tokioje tamsoje visai nebesigaudau, kur esame. – Tu juk sakei, kad negalima įjungti šviesos. – Ir dar nenutuokiu, kur čia yra jungiklis, – prisipažino Luiza. – Ar atsitiktinai neturi kišeninio žibintuvėlio? 14


– Atsitiktinai neturiu, – atsakė Lukas. – Deja. Tada į kairę nuo Luizos tamsoje kažkas sujudėjo. Ji sustingo, sugriebė Luko ranką ir įsiklausė. Buvo aiškiai girdėti, kaip kažkas kvėpuoja. Kažkas – ne ji ir ne Lukas. – Čia kažkas yra... – labai labai tyliai sušnabždėjo berniukas. Luiza jautė, kad jis dreba. – Ei? – pašaukė mergaitė. – Mums čia nelabai galima būti, bet nežinome, kaip išeiti. Ei? Atsakymo nesulaukė. Buvo šiurpu. – Ar dar atsimeni, kaip Bambeklio valtyje išgirdome kažką kvėpuojant ir tada paaiškėjo, kad ten buvo Erikas? – tyliai paklausė Lukas. – Dabar nepanašu į nutukusio, balto triušio šnopavimą, – patikino Luiza. – Be to, Erikas tupi gėlių lysvėje priešais Mendės duris ir saulėje šildosi nukarusį pilvą. Kvėpavimas vis dar buvo girdėti. – Aš ieškau jungiklio, – ryžosi Lukas. – Čia juk kažkur... – Ne, – tarė balsas iš tamsos, – šito tu nedarysi. Luiza ir Lukas iš siaubo sustingo beveik kaip ledai ant pagaliuko. – K-k-kas čia? – paklausė Luiza. – Aš, – atsiliepė balsas greta. – O kas tu esi? – Tai nesvarbu. Bet įspėju jus – jokios šviesos! 15


– Gerai, gerai, – sutiko Lukas. – Matyt, nemėgsti šviesos. Ar visi šio laivo įgulos nariai vengia šviesos? Gal taip įprasta Afrikoje? – Afrikoje? – paklausė sutrikęs bekūnis balsas. – Aš nepriklausau įgulai. – Mat kaip... – nesuprato Luiza. – Tai kodėl esi laive? – Manau, – pasigirdo nieko gera nežadantis šnypštimas, – jau laikas jums iš čia dingti. Ir jei kam nors papasakosit, kad mane čia sutikot, jums atsitiks kai kas siaubinga. Kai kas tikrai baisaus. Supratot? – Taip, – atsakė išsigandęs Lukas. Mergaitė nurijo seiles. – Deja, mudu negalime dingti, – pasakė ji. – Durys į koridorių užsitrenkė. – Kitoje patalpoje yra iliuminatorius, – sušnabždėjo balsas. – Galėsite išlįsti pro jį. Nagi, nešdinkitės iš čia! Luiza, bijodama pasipainioti balso savininkui kelyje, pagrabaliojo aplink save ir rado dar vienas siauras dureles. Jas atidarius ant žemės priešais ją suspindo siauras šviesos ruoželis. – Nedrįskit atsisukti, – jiems už nugarų tamsoje sušnypštė balsas. Luiza ir neketino to daryti. Ji jau buvo prie apvalaus langelio, pro kurio purviną stiklą į vidų skverbėsi šviesa. Per kelias sekundes langą atsklendė ir atidarė. Ilgai negalvodama mergaitė prisitraukė, spėriai išlindo lauk ir šoko. 16


Luiza ketino klektelėti ant denio. Tačiau nutiko kitaip: ji pūkštelėjo į vandenį. Iliuminatorius buvo jūros pusėje. Mergaitė dar spėjo paplaukti į šalį, antraip Lukas būtų plumptelėjęs tiesiai jai ant galvos. Jis paniro, tuoj iškilo ir išsigandęs sužiuro į draugę. – Tu išblyškęs, – teištarė Luiza ir pasuko aplink laivą link kranto. – Aš ką tik kalbėjau su afrikiečių dvasia! – tarė Lukas plaukdamas jai iš paskos. – Todėl suprantama, kodėl esu išblyškęs! – Na jau, dvasia... – pasišaipė Luiza purtydamasi nuo veido plaukus.

17


Tačiau ji irgi nemokėjo paaiškinti, kas iš tiesų nutiko iš svečios šalies atplaukusiame laive. – Ei! – sušuko kažkas nuo kranto. – Lukai! Luiza! Kodėl maudotės uoste? Ir su drabužiais! Aikas, Mendė ir Lefkė stovėjo ant molo ir mojavo. Šalia tupėjo kiek aptingęs ponas Mozbachas ir markstėsi priešais saulę. Luiza užlipo metalinėmis kopėčiomis ir į Aiko rankovę nusivalė veidą. – Dabar taip visi daro, – pasakė ji. – Ar nežinojote, kad šią vasarą madinga maudytis uosto vandenyje su drabužiais?

18


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Nuotykiai Amerlyje by knygos.lt - Issuu