VIRSELIS
1 Namas ant kalvos šlaito
– Galėtume ir gyventi šiame furgone, – pasiskundė Tizė. – Vis tiek visą gyvenimą jame tūnome. – Nagi, nenukabink nosies! – Tizės mamai pačiai buvo ne itin linksma. – Sakiau tau: šįkart bus kitaip. – Palinkusi į priekį ji įdėmiai žiūrėjo pro langų valytuvus į gatvelę priešais. – Nebus kitaip. – Susmukusi keleivio sėdynėje Tizė spaudė rankose savo naują kailinį penalą. – Bus kaip visada. Kai tik imsiu apsiprasti, vėl užsimanysi išsikraustyti. Ji sėdėjo paniurusi, apsivilkusi kažką panašaus į paltą, vienas jo skvernas vis smuko žemyn ir beveik šlavė grindis. 7 Niekada daugiau
Mama sustojo sankryžoje ir dėbtelėjo į kelio ženklą – tokį senovišką su nupieštomis baltomis rankomis, rodančiomis į keturias puses. – Kodėl būtinai turi lyti? – burbėjo Tizė. – Todėl, kad turi. Gal netrukus nustos. – Spėju, pasiklydome, – suniurzgė Tizė, rankove valydama šoninį langą. Išskyrus lietaus talžomus laukus ir tvoras, aplinkui nieko nesimatė. Tiesą sakant, ji prarado krypties nuovoką iškart, kai jos išsuko iš greitkelio. – Maniau, žinai kelią? – Žinau, bet rūke viskas atrodo kitaip. Šlapdribos – štai ko aš ieškau. Kodėl nėra užrašo „Šlapdriba“? – Negi mes važiuojame į Šlapdribą? Taip ta vieta vadinasi? – Tai artimiausio kaimelio prie tos vietovės pavadinimas. Mamos vairuojamas furgonas pamažu pajudėjo ir pasuko dešinėn, tiesiai į gatvelę, kuri netrukus nėrė žemyn tarp aukštų sienų, – štai čia ir buvo tas kaimelis. Abiejose siauros gatvelės pusėse vienas prie kito grūdosi akmeniniai namai ir vasarnamiai. Aplink nė gyvos dvasios. Šlapia ir niūru, kaip ir visur, kur jos pravažiavo. Nebuvo net šaligatvio ir vanduo drumzlina srove tekėjo abipus gatvės. – O, jau atvažiavom. Tai ir yra Šlapdriba, – pasakė mama. Priekyje prie trišalės sankryžos stovėjo maža krautuvėlė su užrašu virš lango: „Šlapdribos kaimo krautuvė“, ir raudonu pašto skyriaus ženklu. Ant durų kabojo lentelė „Uždaryta“. Ant prietaisų skydelio buvo prilipintas lapelis su pažymėtu keliu, bet mama nė nežvilgtelėjo į jį ir prieš sankryžą sumažinusi greitį ties bažnyčia pasuko į kairę. 8 Linda Newbery
– Radau, – sumurmėjo ji. – Ei, atrodo įdomiai. – Tizė pažvelgė į šlapią grindinį ir varvančius lapus. – Tikrai puiku: atvykome gyventi į kaimą, vadinamą Šlapdriba ir esantį nežinia kur; čia tėra viena prasta parduotuvė, ir ta pati uždaryta. – Liaukis, Tize! Tu man visai nepadedi. Po minutės pamatysi Roven Merą. – Degu iš nekantrumo, – pasakė Tizė bespalviu, niūriu balsu, kuris atspindėjo jos nuotaiką. Ji jau nebegalėjo užsičiaupti. Iš tiesų jai buvo smalsu, kas tas Roven Meras. Kodėl jo toks pavadinimas. Ir kodėl mama taip apie jį kalbėjo. – Tau patiks, – pažadėjo mama pranešdama, kad jos vėl kraustysis. – Ten bus kaip niekur kitur. Didžiulis namas. Senas. Tikrame kaime. Tizė nežinojo, kas yra kaimas. Ji buvo pripratusi prie Londono. Ji pažinojo Hokstoną ir Eltamą, Pendžą ir Ketfordą, Brentą ir Tutingą – rajonus, kuriuose jos gyveno. Prieš juos buvo kitos vietos, bet ji jų neprisimena. Pažįstami butai, gatvės, parduotuvės, matyti parkai, kavinės ir restoranėliai, kuriuose dirbo mama. Mokyklos, jų pernelyg daug, kad suskaičiuotum: žaidimų aikštelės, klasės ir mokytojai, kurių vardų ji niekada neatsimindavo. Ir galybė veidų: draugiškų ir priešiškų, smalsių ir abejingų. Viso šito čia irgi neišvengsi, nes tai kaimas. Mama sakė, kad į mokyklą ji važiuos autobusu su kitais vaikais iš kaimelio, kad ji greit susiras draugų. – O kam? – atšovė Tizė. – Kaskart, kai susirandu draugę, tu nusprendi vėl kraustytis. Tyčia taip darai. 9 Niekada daugiau
Šį kartą ji paliko Kamilę. Kamilė pažadėjo jai rašyti kiek vieną savaitę ir atsisveikindama padovanojo tigrinį penalą. Bet susirašinėti – tai visai kas kita nei būti kartu, plepėti ir krizenti. – Šįkart bus kitaip, – pažadėjo mama. Tizė nežinojo, kodėl ji visąlaik tą kartoja. Kodėl turėtų būti kitaip? Mama niekur ilgai neužsibūna. – Atvažiavome, – prieš posūkį sumažindama greitį pareiškė mama. – Matai, štai ten. Žemiau atsivėrė slėnis. Lietaus nutalžyti laukai ir medžiai staigiai leidosi upelio link ir tolumoje vėl stačiai kilo aukštyn. Ji įžiūrėjo tik vieną namą – didžiulį, akmeninį, su daugybe kaminų, stūksantį ant kalvos šlaito. Jo šiferiu dengtas stogas per lietų švietė tamsiai pilka spalva. Tarp medžių raudonavo bokštelis. – Jau? Nori pasakyti, atvykome? Mama linktelėjo. – Taip, čia ir važiavome – į Roven Merą. – Jos lūpos išspaudė tvirtą, ryžtingą šypseną. Puikiai pažindama mamos nuotaikas, Tizė žinojo, kad šią veido išraišką gali lengvai pakeisti bloga nuotaika ir riksmai. Turbūt mama jau įtarė padariusi klaidą. – Ką tai reiškia? – paklausė Tizė. – Roven Meras? Mama gūžtelėjo pečiais. – Meras? Tai lyg ir ežeras, tiesa? Sakiau tau, čia yra ežeras. – O Roven? Kas tai? Reiven* Meras labiau tiktų. * Angl. raven – varnas.
10 Linda Newbery
– Iš kur aš galiu žinoti? – Mama dėbtelėjo į ją. – Gal kas nors tiesiog taip sugalvojo. Patiko skambesys. Tizė daugiau nieko nesakė, mama padarė posūkį ir namas pasislėpė tarp medžių. Už miškelio mama sustabdė automobilį prie didelių juodų geležinių vartų. Ant iškabos buvo parašyta: ROVEN MERAS. PRIVATI VALDA. EITI BE LEIDIMO GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA. Šalia stovėjo akmeninis namelis su mediniu prieangiu. – Tai tik sargo namelis, – pasakė mama. – Išlipk ir atidaryk vartus! Nesėdėk čia. – Bet čia parašyta „Eiti draudžiama“, – parodė Tizė. – Nebūk kvaila. Jie mūsų laukia. – Tai kodėl nepaliko atidarytų vartų? Mama pervėrė ją akimis. – Tiesiog daryk, kaip sakau, gerai? Tizė atsisegė diržą, pastūmė duris ir išlipo lauk. Ji pamiršo kailinį penalą – tigriuką sterblėje ir šis šliumptelėjo ant žemės. Šaltam lietui čaižant veidą ir ausis, ji pasilenkė jo pakelti. Laimė, jis nukrito ant šlapio žvyro, o ne į purviną balą. Padėjusi tigriuką ant sėdynės paglostė drėgną jo kailį. Aišku, mama pamatė ir ėmė pamokslauti: – Tu jį pradanginsi, jei ir toliau visur mėtysi. Turėtum prižiūrėti savo daiktus. – Kas tau rūpi? – suriko Tizė. – Kas tau išvis rūpi? – Jai aptemo akyse, kai pasisuko į vartus; turėjo sumirkčioti, kad sulaikytų pykčio ašaras ir ką nors įžiūrėtų. Ten buvo sunki sklendė, kurią reikia pakelti. Iš pradžių ji turėjo pastumti vieną vartų pusę, paskui kitą. Vyriai nemaloniai sucypė. Po 11 Niekada daugiau
furgono ratais garsiai sugirgždėjo žvyras – mama įvažiavo pro vartus ir palaukė, kol Tizė juos uždarys. Visa varvėdama Tizė įlipo atgal, nors protestuodama būtų mieliau ėjusi ir kiaurai peršlapusi. Ji nesiskundė, tačiau mama lyg užbėgdama jai už akių pasakė: – Sušlapsime dar labiau, kol iškrausime krepšius. Kelias staigiai sukosi dešinėn palei kalvos šlaitą, į pietus nuo medžių virtinės, kuri dabar pakibo virš jų. Tizė dar labiau susigūžė keleivio sėdynėje, kai prieš akis išniro aukštas ir grėsmingas namas su daugybe užvertų langinių. Priešais buvo platus įėjimas su kolonomis iš abiejų pusių ir didelės medinės durys, kurios atrodė aklinai uždarytos. „Aš negaliu gyventi tokioje vietoje – tiesiog negaliu! – pagalvojo ji. – Aš neįsivaizduoju, kaip čia galima gyventi!“
12 Linda Newbery
2 Purvinas kiemas
– Turime susirasti Finiganą, – pasakė mama. – Negalime eiti vidun, kol jo nerasime. Tizė patempė gobtuvą aukštyn. – Kas tas Finiganas? – Prižiūrėtojas, – tarė mama žvangindama furgono raktais. – Jau sakiau. Tizė buvo visiškai tikra, kad mama jai nebuvo sakiusi, bet nutylėjo. Jos stoviniavo purviname kieme – iš abiejų pusių arklidės, viename šone garažai ir du arkiniai įėjimai: vienas vedė į vidų, kitas – laukan, pratęsdamas kelią, kuriuo jos atvažiavo. 13 Niekada daugiau
9 Šulinio pastogė
Tizė dabar galėjo supykti ir pasijusti įskaudinta. Ji žygiavo į priekį, o Deivis vis stabtelėdavo papliekti didžiųjų dilgėlių pagaliu, kurį rado ant žemės. Greta – išlepinta ir kvaila! Aišku, kad ne! Greta vieniša, ir viskas. Kaip ji nesijaus vieniša, gyvendama tokiame dideliame name kaip šis, kur kambarių daugiau, nei gali suskaičiuoti. Tizė įsivaizdavo ją klaidžiojančią po namą ir sodą, suprantančią, kad turėtų būti laiminga, bet jaučiančią, jog trūksta kažko svarbaus. Greta gyveno neįtikėtinoje prabangoje, bet jai trūko draugės. Jai trūko Tizės. Tizė tuo nėmaž neabejojo. 63 Niekada daugiau
Kaip apsidžiaugs Greta, kai grįžusi namo ras savo amžiaus mergaitę, gyvenančią Roven Mere, – mergaitę, kuri pasirengusi tapti ir nori būti jos draugė! Tizė įsivaizdavo, kaip jiedvi kartu visur šniukštinės, įsidrąsins užsikarti į palėpę ir pakilti visais tais įvijais laiptais; eis į laukus ir miškus: skins gėles ir rinks gervuoges, laipios po medžius, turės ypatingų slaptaviečių, kurių niekas kitas nežino. Užsimiršusi, jog tą istoriją pati išsigalvojo, Tizė susierzino, kad Deivis ją sugadino. Jis juk net nepažįsta Gretos, tiesa? Niekas nepažįsta, išskyrus Finiganą. Argi Finiganas gaištų valandų valandas statydamas jai lėlių namą, jei žinotų, kad ji išlepinta ir išpaikinta, tiesa? Įtūžusi net nepastebėjo, kaip atžygiavo iki virtuvės laiptų viršaus, ir čia sustojo kaip įbesta – pririštas prie žiedo, įkalto į sieną prie apatinių durų, mindžikavo gelsvaplaukis labradoras. Pamatęs ją draugiškai amtelėjo. Netikėtas rytinis susitikimas prie ežero jai jau buvo išgaravęs iš galvos. Mintyse vėl šmėkštelėjo laikraščių antraštės: DINGO MERGAITĖ. MERGAITĖ RASTA NUSKENDUSI. Bet jei tas vyras čia pietauja, vadinasi, jis ne žmogžudys, tiesiog čia dirba. Jausdamasi apsikvailinusi nusileido laiptais ir įėjo į virtuvę. Kvepėjo šilta duona ir prieskoninėmis žolelėmis. Ponia Kramp sėdėjo prie ilgojo stalo su šuns šeimininku ir kitu jaunesniu vyru, kurio Tizė nebuvo mačiusi. Mama nešė ąsotį su vandeniu iš šaldytuvo. Ji buvo nuraudusi, beveik graži – tokia būdavo tik tuomet, kai ruošdavo arba nešdavo valgį į stalą. Ponia Kramp riekėsi pyrago su įdaru. Abu vyrai jau godžiai valgė. 64 Linda Newbery
– O, štai ir Tizė, – plačiai jai nusišypsojo ponia Kramp. – Kaip praėjo tavo rytas? Turbūt dar nesusipažinai su Džeku Daučiu, tiesa? O čia Vilas, Deivio tėtis. – Sveiki, – droviai pasisveikino Tizė. – Malonu susipažinti, Tize, – pasakė Vilas Krampas. Jo įdegęs veidas šypsojosi, o plaukai buvo tokie pat stori kaip Deivio, tik ne tokie ilgi. Atrodė nerūpestingai simpatiškas. Džekas Dautis linktelėjo Tizei ir sumurmėjo kažką panašaus į „a… o…“ Jis neužsiminė, kad buvo susitikę prie valčių pastoginės. Dabar, kai matė jį įprastoje aplinkoje, jis nebeatrodė bauginamai. Tai buvo tiesiog senas žmogus švelnia veido išraiška ir apsiblaususiomis melsvomis akimis, tuščiai žiūrinčiomis į ją. – Darbo dienomis, kai darbuosis valytojos, mūsų bus dar daugiau, – pasakė ponia Kramp, – bet, aišku, tu būsi mokykloje. Mokykla! Tizė net nenorėjo apie tai pagalvoti. – Jei jau prisiminėm, – pasakė mama, atsisėsdama galustalėje, – šiandien popiet nupirksime tau uniformą. Ponia Kramp pažįsta moterį, kuri prekiauja padėvėtomis uniformomis. Ji gyvena gretimame kaime – važiuosime, kai tik susitvarkysiu. – Gerai, – pasakė Tizė, apimta blogos nuojautos. Ji sėdėjo prie ponios Kramp – ši dėjosi į lėkštę dar vieną didelį gabalą pyrago. Ant stalo buvo ir pyragėlių su mėsa, ir salotų, ir šiltos duonos iš orkaitės. Kurį laiką visi valgė visiškoje tyloje ir tai turbūt reiškė, jog maistas pernelyg gardus, kad būtų galima kalbėtis. Mama kaip visada nedaug įsidė65 Niekada daugiau
jo į lėkštę ir nuobodžiaudama knibinėjo. Jai labiau patiko ruošti maistą, o ne jį valgyti. Džekas Dautis, mostelėjęs duonos rieke Tizės pusėn, tarė: – Tavo mama – puiki virėja. Jei išmoksi gaminti kaip ji, nebus sunku susirasti vyrą. Tizė neturėjo supratimo, ką jis tuo nori pasakyti, – mat mama neturi vyro, niekada jo neturėjo ir dabar nenori turėti. Ponia Kramp nejaukiai nusikosėjo, o mama truktelėjo pečiais, lyg į tą pastabą būtų neverta reaguoti. – Štai ir Deivis, – pasakė ponia Kramp. – Ateik, brangusis. Turbūt esi alkanas kaip vilkas. – Taip ir neišmokau virti, – pasakė Vilas. – Bet taip ir geriau – visada kas nors kitas ruošia man valgį. – Tai tiesiog tinginystė, – tiesmukai atkirto mama. – Gaminti maistą nėra sudėtinga. Tiesiog reikia sekti nurodymus. Visi gali perskaityti receptą. – Taip, bet reikia to ypatingo prisilietimo. – Džekas Dautis ištiesė ranką link lentelės duonai raikyti. – Tai stebuklinga sudedamoji dalis. Ir jūs ją turit, tikrai. „Jis pamanė, kad aš Greta“, – stebėdamasi prisiminė Tizė. Ji nėra regėjusi Gretos, bet dabar, kai pamatė lėlę ir portretą, jai buvo keista, kaip jis galėjo taip apsirikti. Ji ir Greta buvo mergaitės – tai buvo didžiausias ir vienintelis panašumas. Gretos plaukai buvo ilgi, šviesūs ir žvilgantys, o ne morkų spalvos ir susivėlę kaip Tizės. Greta buvo aukštesnė ir lieknesnė, o jos akys buvo žydros, ne taip kaip Tizės – dumblo spalvos. Tizė pati nesuprato, iš kur visa tai žino, bet buvo tikra, kad taip ir yra. Ji beveik jau66 Linda Newbery
tė Gretą žiūrint į ją, girdėjo ją sakant: „Tize! Kur tu buvai visą šį laiką?“ Įėjo Finiganas, visiems linktelėjo ir atsisėdo tolimiausioj galustalėj. Įsidėjo maisto, greitai, netardamas niekam nė žodžio pavalgė ir iš karto atsistojo. – Ačiū, Moraga, buvo skanu, – pasakė mamai gergždžiančiu balsu. – Ne kažin kas čia buvo, – iš karto atsakė mama. Deivis irgi išėjo. Kiti liko valgyti vaisių ir gerti kavos. Tizė paėmė obuolį iš dubens, nusprendusi sekti paskui Finiganą ir Deivį atgal į dirbtuvę. – Trečią būk čia, – paliepė jai mama. Tizė linktelėjo ir kramsnodama obuolį pakilo laiptais. Pamaniusi, kad gali išbandyti kitą kelią per sodą, pasuko į dešinę terasą ir nukulniavo pro mūrinę arką. Žingsniavo grįstu taku pro taisyklingos formos lelijų tvenkinį, jame stovėjo fontanas – virš vandens iššokusi žuvis, o iš jos burnos trykšta srovė. Ten buvo ir antras toks pat įėjimas pro arką. Tizė žinojo, jog šlaito apačioje jai reikės pasukti į kairę, kad pasiektų dirbtuvę, bet eidama pro arką stabtelėjo pasižiūrėti į tai, kas atrodė kaip naujas sodas – dar tik kuriamas sodas. Jis buvo tankiai apsodintas kukmedžių gyvatvore, sukastos ir išpurentos keturios mažos kvadratinės lysvės, bet jose dar nieko nepasodinta. Veja atrodė reta, neseniai pasėta. Viduryje stovėjo karutis, o ant jo skersai gulėjo šakės ir kastuvas. Sodo gilumoje platūs laiptai vedė aukštyn į išgrįstą aikštelę. „Čia turbūt Deivio tėtis dirba“, – pamanė Tizė. Sodo gale nebuvo išėjimo, o kukmedžių gyvatvorė buvo per tanki, 67 Niekada daugiau
kad pro ją prasispraustų, taigi ji grįžo tuo pačiu keliu prie lelijų tvenkinio ir rado laiptelius, vedančius žemyn. Iš čia prieš akis atsivėrė takas iki medžių eilės ir žemutinį sodo pakraštį žyminčios statinių tvoros. Jai iš kairės pasigirdo veriantis švilpimas, lyg kas duotų komandas aviganiui. Pažiūrėjusi į tą pusę, Tizė pamatė statinį – tik stogas ant statramsčių. Jo viduryje pūpsojo apskritas ritinys, turbūt šulinio. Ji ėjo plytelėmis grįstu taku tarp gėlių lysvių. Tai Deivis švilpė. Jis artinosi rožių taku iš kitos pusės. Iš pradžių ji pamanė, jog šulinys dekoratyvinis, bet dabar suprato – pernelyg didelis, kad būtų dekoratyvinis. Iš plytų ir betono sumūryti kraštai siekė jai krūtinę. Iš abiejų pusių stovėjo paramsčiai, prilaikantys sukimo mechanizmą, – čia nebuvo kibiro, tik grandinė ir kablys jam užkabinti. – Tai tikras šulinys? – paklausė Tizė, žiūrėdama į vidų. Į tamsą grimztančio plytų mūrinio plyšiuose tvirtai prikibę vijosi paparčių lapai. Giliai apačioje ant vandens ji įžvelgė menkutį šviesos atspindį ir piktžoles bei pajuto vėsią drėg mę ir šaltį. Atrodė, lyg žiūrėtum į tamsų liuką. Jai bemat apsvaigo galva ir ji išsitiesė. – Taip, tikras! Dugne matau vandenį! – Aišku, kad tikras, – pasakė Deivis. – Taip Roven Meras prasimanydavo vandens prieš daugybę metų, kol nebuvo vandentiekio ir čiaupų. Tizė vis dar laikė obuolio graužtuką. Ji ištiesė jį virš tamsios angos ir paleido. Įdėmiai klausydama po gerų kelių sekundžių išgirdo silpną pliumptelėjimą į vandenį. 68 Linda Newbery
– Gali įkristi ir niekada neišlipti, – pasakė Tizė ir tučtuojau panoro susigrąžinti žodžius, kad jis nesuprastų, jog ji išsigando. Gal jis čia ją atsivedė, kad išgąsdintų ir paskui amžinai iš jos šaipytųsi. Tizė buvo sutikusi daugybę tokių berniukų. Ir mergaičių. Vaikų, kurie bandydavo prikibti prie jos ir pasišaipyti tik todėl, kad ji naujokė. Bet Deivis tik nusijuokė – geranoriškai – ir pasakė: – Nežiūrėk žemyn, jei keistai jautiesi. – Neini atgal į dirbtuvę? – paklausė Tizė. – Gal eisiu, vėliau. Finiganas paprastai po pietų nu snaudžia. – Savo namelyje? – Aišku. Kurgi daugiau? – Žinai, tiek tuščių kambarių name – maniau, lordas Rupertas yra davęs Finiganui gražų kambarį. Turbūt jaučiasi vienišas ten gyvendamas. – Tizė pagalvojo apie tamsias žiemos naktis ir priekabinį namelį daužančius vėjus. Kaip nejauku turėtų būti viduje! – Finiganui patinka. Jis nesijaučia vienišas – turi Smulkį. – Smulkį? – Savo katiną. Tik dabar Tizei toptelėjo, kad ji turėtų elgtis su Deiviu šaltai dėl to, ką jis pasakė apie Gretą, – bet jai visai išdulkėjo iš galvos. O Deivis dar paklausė: – Tai tavo mama viena? Tu neturi tėčio? – Ne. Ji nusigręžė ir įsistebeilijo į šulinį. – Kur jis? Tu su juo mataisi? 69 Niekada daugiau
– Aš iš viso nesu jo mačiusi, nė sykio. Jis niekada negyveno su mumis. Aš ne kažin ką apie jį žinau. Tik jo vardą. – Tikrai? – Maiklas Rafertis. Jis airis. – Turėtų būti airis, jei tokia pavardė. Skamba kaip dainos žodžiai. Kartais mano tėtis dainuoja dainą „Raferčio automobilis“. Jis ėmė niūniuoti. Jo balsas buvo siaubingas, visai neskambus. Tizei į mintis atklydo vaizdas, koks galėtų būti jos gyvenimas su tėčiu. Ji matė mamą ir save automobilyje pakeliamu stogu, prie vairo – dainuojantis Maiklas Rafertis. Jie keliautų po Airiją. Tizė miglotai tenuvokė, kaip atrodo Airija, bet kartą per televizorių matė atostogų reklamą – kelią per kalnus ir daug žalumos. Jie galėtų būti ten, tame vaizdelyje, trise. Jie šypsotųsi ir būtų laimingi, o Maiklo Raferčio rūdžių raudonumo plaukus taršytų vėjas. Tai buvo vienas iš tų kelių dalykų, kuriuos jinai apie jį žinojo – jo plaukai buvo rūdžių spalvos, tokie pat kaip jos. Mama sakė, kad tokios spalvos plaukus ji paveldėjo iš tėvo. Mama dar minėjo, kad jis turėjo balsą, galintį išvilioti paukščius iš medžių. Kamilė kartą pasakė: „Tavo mama galėtų susipažinti su kuo nors. Kuo nors maloniu.“ Ji kalbėjo apie vaikiną. Gal net patėvį Tizei. Ne! Tizė šito nenorėjo. Ji buvo pratusi gyventi dviese su mama, nesvarbu, kad ji būna nemaloni ir irzli. Kartais mama turėdavo vaikinų, tik, atrodo, jie nelabai jai rūpėjo; kraustydamasi į kitas vietas juos mesdavo arba 70 Linda Newbery
atstumdavo savo kandumu dar nespėjus santykiams sutvirtėti. Bet kažkur fone – amžinai jaunas, simpatiškas ir kerintis – buvo tėvas, vardu Maiklas Rafertis. – O tu? – paklausė Tizė, norėdama nukreipti pokalbį nuo savęs. – Neturi mamos? – Turėjau, – pasakė Deivis. – Ji mirė. Kai man buvo devyneri. Susirgo ir mirė. – O, atsiprašau. – Tizė nežinojo, ką dar pridurti, nes kai Deivis tą sakė, jo lūpų kampučiai nusviro, o balsas sudrebėjo. Deivis nusigręžė nuo jos. Viena ranka laikydamasis už geležinio stovo, jis užlipo ant šulinio krašto ir išsitiesė visu ūgiu, tada pavojingai palinko virš gilios tamsėjančios angos. Tizei iš siaubo aptemo galva. – Ne! – Nesijaudink! Nešoksiu. O juk bijojai, kad šoksiu, tiesa? Jis šypsojosi. Atsisėdo ant betono plokštės, o kojas nuleido į šulinį tabaluoti. Dabar, pamanė Tizė, bet kurią minutę jis padrąsins ją taip pat atsisėsti. Jam gali magėti vėl prikibti prie jos, nes matė jį beveik verkiantį. Na, ji to nedarys. Tegu šaiposi, jei nori. Deivis nagu atkrapštė kuokštelį žalių samanų nuo mūro ir apžiūrinėjo jį sukiodamas tarp pirštų. – Taigi, – tarstelėjo jis. – Tas Maiklas Rafertis, ar jis bent žino apie tave? – Nežinau. Manau, ne. – Jis gali turėti kitą šeimą. Gali būti vedęs ir turėti vaikų. 71 Niekada daugiau
Tai buvo taip savaime suprantama, jog Tizė nustebo, kodėl jai pačiai tai niekada neatėjo į galvą. Jai ta mintis iš karto nepatiko. Ji norėjo, kad Maiklas Rafertis būtų jos tėtis, ir niekieno daugiau. – Aš jau einu, – pasakė ji Deiviui nusisukdama. – Mama vežasi mane pirkti mokyklinės uniformos. Tik tada, kai su mama važiavo furgonu pro vartus įkalniui į kaimą, jai šovė į galvą viena mintis. O kas, jei mama ištekėtų už Deivio tėčio? Ar neišeitų viena darni šeima iš dviejų nepilnų? Tizė nusprendė kitą kartą atidžiau apžiūrėti Vilą Krampą. Ar ji norėtų jo kaip patėvio? Ar norėtų Deivio kaip įbrolio? Kažin ar mama apie tai pagalvojo – ar ji žinojo apie Vilą? Turbūt sutiko jį, kai buvo atvažiavusi pasikalbėti dėl darbo? Tizė pašnairavo į ją. Ar Vilas gali būti priežastis, dėl kurios mama įsidarbino Roven Mere?
72 Linda Newbery
10 Ąžuolinė spinta
Debė Grin, moteris, prekiaujanti padėvėtomis mokyklinėmis uniformomis, gyveno gretimame Aukštupio Šlapdribos kaime. Savo prekes ji laikė dėžėse garaže. Netrukus Tizė gavo kaštoninės spalvos medvilninį megztuką, dvejus baltus marškinius, du kaštoninės ir sidabrinės spalvos kaklaraiščius ir pilką sijoną. – Kol kas teks apsieiti su sena sportine apranga. – Mama susiraukusi žiūrėjo į siūlomas prekes. – Negausiu atlyginimo iki savaitės pabaigos. Debė turėjo dukterį Robiną, kuri, kaip ir Tizė, mokosi septintoje klasėje. Mažytė ir grakšti Robina tiesiais tamsiais 73 Niekada daugiau
plaukais Tizei pasakė, kad ji kas rytą važiuos į mokyklą tuo pačiu autobusu. – Kaip smagu! Iš šito kaimo ir taviškio važiuoja tik berniukai. Gali būti, kad mokysies mano klasėje. Robina atrodė miela ir Tizė džiaugėsi, kad dabar jau pažįsta du žmones, važiuosiančius su ja mokyklos autobusu. Tačiau pakeliui į Roven Merą ji vėl ėmė galvoti apie draugę, su kuria labiausiai už viską nori susitikti, – apie Gretą. – Manai, Greta lankys tą pačią mokyklą? – paklausė ji mamos. – Apie ką tu čia? – Apie Gretą! Lordo Ruperto dukrą! – Apie Gretą sukosi visos Tizės mintys, tad jai atrodė, kad ir mama apie ją galvoja. – Ne, nemanau. – Bet ji turi kur nors lankyti mokyklą. Kaip ji galėjo praleisti tiek daug pamokų? – Iš kur man žinoti? Ji lankys prestižinę privačią mokyklą. Gal jos tėtis samdo privatų mokytoją. Tizė nutilo. Aišku, Greta tikriausiai nelankys vietos mokyklos ir nevažinės autobusu su kaimo vaikais. Ir turės savo draugų, o jei neturės, greitai susiras. Prestižiniai draugai iš prestižinės mokyklos. – Tai lordas Rupertas labai turtingas? – Atrodo, jis turi tiek pinigų, kad nežino, ką su jais veikti. Mama atrodė supykusi. – Tau jis nepatinka? – Iš kur man žinoti, ar jis man patinka, ar ne? Ar tai svarbu? 74 Linda Newbery
– Maniau, labai svarbu! – Na, – pasakė mama, sumažindama greitį prieš posūkį prie kaimo krautuvės, – gal patiks, o gal ir ne. Aš neketinu jo pamėgti tik dėl to, kad jis turtingas. – Ne, aš ne apie tai kalbu, – Tizė pabandė dar kartą. – Kai pasakei, kad Finiganas čia viskam vadovauja, pamaniau, kad jis tik sėdi kabinete ir tvarko sąskaitas, kitus dalykus ar vaikšto ir tikrina, kaip kiti dirba. Ar žinai, kad jis visą laiką gamina žaislus Gretai? Tai turbūt lordo Ruperto įsakymas, ar ne? – Viskas, kas čia vyksta, daroma lordo Ruperto įsakymu. – O kiti – tau jie patinka? Finiganas ir ponia Kramp? O Vilas? Mama tik gūžtelėjo pečiais. – Normalūs. Aš jų beveik nepažįstu. Mama švilpte prašvilpė keliuku žemyn, staigiai pasuko pro medžius ir sustojo prie vartų. Kaip ir vakar, Tizė išlipo jų atidaryti ir palaukė, kol mama įvažiuos. Roven Meras šiandien atrodė visiškai kitaip – nė kiek nepriminė vakarykščio niūraus, lietaus permerkto pastato! Dabar, šildant saulutei ir silpnam vėjeliui lengvai šiurenant medžių lapus, atrodė, kad namas pastatytas geriausioje vietoje, ant kalvos šlaito, medžių prieglobstyje, iš kur atsiveria vaizdas į paslaptingą sodą. Šiandien namas atidarytomis langinėmis atrodė daug svetingesnis. Vis dėlto Tizė džiaugėsi, kad gyvena Debesų namelyje, o ne prabangiuose, bet tuščiuose rūmuose. 75 Niekada daugiau
Mama pastatė furgoną prie namelio. Tizė dėliojo savo naujus drabužius į spintą, o mama nuskubėjo į pagrindinį namą ruošti vakarienės. Tizė šį tą sugalvojo. Nužingsniavo pas mamą į virtuvę atsigerti vaisvandenių. Tada, įsitikinusi, kad aplinkui nieko nėra, o mama nepakeldama galvos pjausto svogūnus ir paprikas, išsmuko į koridorių ir pakilo įvijais užpakaliniais laiptais. Šįryt apžiūrėjusi lėlių namą, ji galvoje susidarė namo planą – geresnį už tą, kurį buvo susidėliojusi per vakarykštę ekskursiją su Deiviu. Tizė dar nematė antro aukšto, kur įrengti miegamieji, bet lengvai įveikusi laiptus ir kelis posūkius pateko ten. Kaip ir tikėjosi, užvėrusi duris pamatė, kad jos visai neišsiskiria iš medinės staktos – beveik tokios pat nematomos, kaip ir tos, pro kurias juodu su Deiviu pateko į vieną kambarių pirmame aukšte. Ji greitai apsidairė, ar niekas neateina. Nesimatė nė gyvos dvasios. Ji stovėjo plačiame koridoriuje – langai vienoje pusėje, durys – kitoje. Ant grindų paklotas storas samanų žalumo kilimas, tad ji žingsniavo be jokio garso. Prie kiek vieno lango stovėjo po staliuką, užtiestą staltiese su kutais, o ant jų – vazos su šviežiomis gėlėmis. Tizė atsargiai žingsniavo koridoriumi, nes čia nebuvo kur pasislėpti, nebent bandytų įsmukti į vieną iš kambarių, bet durys gali būti užrakintos. Koridorius suko į kairę. Jai reikės juo eiti, kad pasiektų Gretos kambarį. Ji įsiminė jo vietą lėlių name. Kai koridoriumi vėl pasuko į kairę, ėjo skaičiuodama duris, kol išvydo penktas. Šitos durys, kaip ir visos kitos, buvo baltos, apkaltos medžiu, su 76 Linda Newbery
didele žalvarine rankena. Padvejojusi sustojo. Jai nebūtina eiti vidun – ji gali nulipti žemyn, pamiršti visa tai ir eiti pas Deivį. Bet dabar ji čia ir galbūt geresnės progos nepasitaikys – paprastomis savaitės dienomis aplinkui šmirinės daugiau darbuotojų. Ji čiupo rankeną, spustelėjo ją ir atsargiai pravėrė duris. Tizė žvelgė į kambarį, kurį matė lėlių name. Įėjo į vidų ir uždarė duris. Štai čia viskas ir buvo: lova su baldakimu, užuolaidos, kurias, atrodė, lyg pati būtų pasiuvusi, židinys, drabužių spinta, tualetinis staliukas ir veidrodis. Prie lango stovėjo ilgas stalas, ant jo vaza, pilna rožių pumpurų, – greitai čia bus lėlių namas. Aišku, kad tokios šviežios rožės galėjo būti pamerktos tik šįryt, pamanė Tizė, apimta nerimo, kad ją netrukus aptiks. Ką ji pasakytų? Kaip pasiaiškintų, ką veikia Gretos kambaryje? Bent jau yra kur pasislėpti. Jei išgirs ką nors ateinant, galės palįsti po lova. Ji tokia didelė, kad po ja galėtų pasislėpti šeši žmonės, ir lovatiesė krinta iki pat žemės. Už kitų durų buvo mažas vonios kambarys, visas baltas, jame pakabinti tamsiai mėlyni rankšluosčiai, muilinėje – naujas muilo gabalėlis. Ant kabliuko – tamsiai mėlynas chalatas. Kokia nuostabi prabanga! Viskas paruošta Gretos grįžimui į namus. Čia buvo ir portretas. Jį pamatyti Tizė norėjo labiausiai. Ant sienų prie durų kabojo paveikslai – po vieną iš abiejų pusių kaip lėlių name. Viename jų – drąsiai žvilgsnį įbedęs ponis įspūdinga balta uodega. Iš kitų rėmų žvelgė Greta. 77 Niekada daugiau
– Sveika, Greta, – sušnabždėjo Tizė. Gretos lūpos buvo šiek tiek pravertos, tartum ji ketintų atsakyti. Dailiai nuo veido subraukti, kaip Alisos kaspinu surišti plaukai dengė pečius. Pasipuošusi tamsiai mėlyna suknele su nerta kremine apykakle ir tokiais pat nėriniais prie trumpų rankovių. Ji sėdėjo nugara į atvirą langą, pro kurį matėsi medžiai vasarą. Tizė suprato, kad Greta šiam portretui pozavo čia, savo kambaryje, prie šio lango. Tizė vaikščiojo po kambarį, vis paliesdama tai plaukų šepetį ar šukas ant tualetinio staliuko, tai veidrodėlį, mozai kinę dėžutę ar porcelianinį ponį. Viskas buvo nušluostyta ir išblizginta. Kas čia ateina? Kas prižiūri Gretos daiktus? Vėl pažiūrėjusi į portretą, Tizė pasijuto taip, lyg žvelgtų į draugės veidą. Deivis klydo kalbėdamas apie Gretą, ji tuo neabejojo. Juk jis jos nepažįsta. Tik spėlioja ir susidarė klaidingą įspūdį. Jei jis pamatytų Gretos portretą, suprastų, – kaip Tizė suprato, – kad Greta linksma, gera ir su ja malonu bendrauti. Ji mielai dalysis paslaptimis ir pokštaus. Sugalvos išradingų ir sudėtingų žaidimų, jos slapstysis nuošaliose namo vietose ir persirenginės įvairiausiais drabužiais. Priešais lovą prie sienos stovėjo aukšta plati ąžuolinė drabužių spinta, bet, priešingai nei lėlių name, buvo uždaryta, o spynoje kyšojo mažas raktelis. Tizei šmėstelėjo mintis pažvelgti vidun ir šiai pagundai ji nebegalėjo atsispirti. Trakštelėjo pasukamas raktelis ir durys girgždėdamos atsivėrė. Akimirką Tizė sustingo, bet niekas iš ten neiššoko. Ji negalėjo atplėšti akių – ištiesė ranką ir palietė karoliukais siuvinėtą rankovę, aksominį sijoną. Greta turėjo dau78 Linda Newbery
giau drabužių negu Kamilė! Suknelės, paltai, džinsai, palaidinės ir sijonai – daug daugiau, nei Tizės kartu su mama, daugiau, nei Tizė įsivaizdavo turėsianti per visą gyvenimą. – O, Greta! – balsiai sušnibždėjo ji. Drabužiai buvo nevisiškai Tizės stiliaus – audiniai, spalvos, modeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kažkokie kitokie, bet, aišku, Greta – turtinga mergaitė ir turbūt apsiperka brangiose parduotuvėse. Apačioje batų lentyna – visi batai švarūs, nublizginti. Tizė nedrįso iš arčiau jų apžiūrėti. Ir čia tik tie drabužiai, kuriuos ji paliko namie! Su savimi ji greičiausiai turi kitų drabužių – turbūt mėgstamiausių. Tizė įsivaizdavo senovišką pasakojimą ar filmą ir Gretą keliautoją su daugybe bagažo – tikriausiai su sunkiu lagaminu, kurį visur tempia nešikas. O gal Greta taip seniai išvažiavusi, – kiek tiksliai laiko? – kad išaugo savo senus drabužius ir reikėjo pirkti naujus. Bet šitie atrodė kaip tik Tizės dydžio. Tizei jau lindo į galvą mintis, kad tikrai niekas nepastebėtų, jei ji pasiskolintų keletą jų, bet staiga jos akis užkliuvo už mėlyno šilko audinio. Ji nedrąsiai ištiesė ranką ir palietė drabužį. Tai buvo suknelė, tamsiai mėlyna, žvilganti, su nerta kremine apykakle ir tokiais pat nėriniais prie trumpų rankovių. Šitą suknelę Greta vilki portrete. Mergaitiška suknelė, vakarinė suknelė, gal kokiai ypatingai progai. O gal ją nupirko šiam portretui. Tizė atsargiai nukabino ją nuo skersinio. Prisidėjo prie savęs – atrodė jai kaip tik. Ji paglostė šilką ir apsisuko. Iškart užsimanė apsivilkti suknelę, bet šįkart nerimas nuga79 Niekada daugiau
lėjo. Pakabino suknelę į vietą, labai atsargiai, kad tik nesugirgždėtų, uždarė spintos duris ir pasuko raktą. Eidama pro tualetinį staliuką, Tizė pamatė veidrodyje save ir išsigandusi atšoko. Apsvaigusi atsisėdo ant minkštos kėdės ir atidarė vieną iš mažų tualetinio staliuko stalčių. Viduje gulėjo spindintys, žėrintys dalykėliai: vėriniai, apyrankės ir plaukų segtukai. Tizė jau ketino paimti vieną segtuką ir juo susisegti plaukus, bet vėl susidūrė su savo žvilgsniu veidrodyje. Ji atrodė tokia nusikaltusi, tokia pasalūnė! Visai nepanaši į elegantišką ir išpuoselėtą Gretą portrete. – Neturėtum čia būti, – sušnibždėjo Tizė mergaitei veid rodyje. – O jeigu kas nors įeis ir ras tave? O jeigu kas nors atneš dar gėlių ar ateis nušluostyti dulkių? Kaip pasiaiškinsi? Teks pasakyti teisybę. „Aš tik norėjau pažiūrėti, – galės teisintis. – Norėjau pamatyti Gretos daiktus.“ Ji vogčiomis žvilgtelėjo į koridorių, išsmuko lauk ir uždarė Gretos kambario duris.
80 Linda Newbery
11 Švytuoklinis laikrodis
Kitą dieną, anksti rytą, Tizė gulėjo lovoje ir suko galvą – kažkas čia ne taip. Pasak ponios Kramp, Greta – to paties amžiaus kaip Deivis ir Tizė – dvylikos metų (Tizei dar nesuėjo dvylika). Greta nebuvo namie mažiausiai trejus metus – Deivis čia gyveno trejus metus, – taigi išvykdama ji negalėjo būti vyresnė nei devynerių. Bet Greta portrete – ta Greta, kurią Tizė įsivaizdavo, – jos metų. Ir drabužiai spintoje – Tizės dydžio. Tizė pagal amžių nebuvo nei per stambi, nei per aukšta, bet tikrai didesnė už daugelį devynmečių mergaičių. O portretas! Greta jame aiškiai vienuolikos ar dvylikos, taigi jis negalėjo būti nutapytas čia. Iš pradžių Tizė pamanė, 81 Niekada daugiau