Issuu

VIRSELIS

Vėliau Leisė bandydavo ramintis tokia mintimi – jei-

gu būtų atvažiavusi keliomis sekundėmis anksčiau, kai dar tikrai būtų buvę galima pagelbėti, būtų žuvusi kartu su Izabele. Tačiau taip nenutiko. Atsirakinusi raktu, kurį gavo kaip nekilnojamojo turto agentė, ji įžengė į dviaukštį butą Rytų septyniasdešimtojoje gatvėje ir ištarė Izabelės vardą. Kaip tik tą akimirką Izabelė sušuko „Ne!..“ ir pokštelėjo šūvis. Priversta akimirksniu apsispręsti – sprukti ar slėptis, Leisė užtrenkė buto duris ir skubiai įsmuko į sieninę prieškambario spintą. Jai nespėjus nė durų gerai užsidaryti, laiptais iš viršutinio aukšto nušokavo raudonplaukis puošniai apsirengęs vyras. Pro siaurą plyšelį ji kuo aiškiausiai pamatė jo veidą ir šis įstrigo atmintin. Iš tikrųjų tą veidą vos prieš kelias valandas jau buvo mačiusi. Išraiška atrodė grėsmingai šalta, nors tai buvo tas pats vyriškis, kuriam tądien rodė butą: malonusis Kertisas Koldvelis iš Teksaso. Iš savo stebyklos matė jį bėgantį pro šalį, dešinėje rankoje laikantį pistoletą, o po kaire pažastimi pasispaudusį odinį aplanką. Jis atlapojo duris ir išlėkė iš buto. Liftai ir gaisriniai laiptai buvo kitame koridoriaus gale. Leisė suprato: Koldvelis iš karto susigaudys, kad kažkas, įėjęs į butą, jame tebėra. Įgimto instinkto genama ji išpuolė iš spintos užtrenkti buto durų. Jis atsisuko ir tą siaubingą akimirką juodu įsisiurbė akimis vienas į kitą. Į ją įsmigo ledinės lyg plienas melsvos

akių rainelės. Koldvelis puolė prie durų, bet pavėlavo. Durys užsitrenkė. Trakštelėjo raktas ir spragtelėjo skląstis. Širdžiai daužantis Leisė įsirėmė į duris. Sudrebėjo pasisukus rankenai. Vylėsi, kad Koldvelis jau niekaip neįsibraus. Reikėjo skambinti pagalbos telefonu 911. Reikėjo kviestis pagalbą. Izabelė! – prisiminė. Tikriausiai jos riksmą Leisė ir girdėjo. Ar ji dar gyva? Čiupdamasi turėklo, Leisė užšokčiojo storu kilimu užklotais laiptais ir perlėkė dramblio kaulo ir persiko spalvų svetainėlę. Pastarosiomis savaitėmis joje dažnai sėdėdavo su Izabele ir klausydavosi sielvartaujančios motinos, ši vis kartodavo taip ir negalinti patikėti, kad dukros Heferės mirtis buvusi tik nelaimingas atsitikimas. Bijodama vaizdo, kurį gali išvysti, Leisė įpuolė į miegamąjį. Izabelė, susmukusi skersai lovos, atmerktomis akimis, kruvina ranka pašėliškai pešė iš po pūpsančios pagalvės popieriaus lapus. Vienas jų, pagautas dvelktelėjusio pro atvirą langą vėjelio, nuplasnojo per kambarį. Leisė suklupo. – Izabele. Norėjo daug daugiau pasakyti... Kad iškvies greitąją, kad ją išgelbės... Bet nė žodelio nepajėgė ištarti. Jau per vėlu, suprato Leisė. Izabelė miršta. Vėliau tas vaizdas atgydavo košmaruose. Jie kankindavo vis dažniau. Sapnas būdavo vis tas pats: ji klūpo prie Izabelės, klausosi paskutinių mirštančiosios žodžių. Izabelė kalba jai apie dienoraštį, maldauja paimti tą pluoštą. Paskui kažkieno ranka paliečia Leisei petį, ji pakelia akis ir mato šalia žmogžudį, žiūrintį šaltomis rūsčiomis akimis, nukreipusį pistoletą jai į kaktą ir spaudžiantį gaiduką.

1 Praėjo savaitė po Darbo dienos. Parkerio ir Parkerio

bendrovės kabinetuose netylant telefonams Leisė suprato, kad vasaros depresija galų gale baigėsi. Manhatano kooperatinių butų prekyba praėjusį mėnesį vyko nepaprastai vangiai, o dabar reikalai vėl pajudės. – Būtų pats laikas, – pasakė ji Rikui Parkeriui, pastačiusiam jai ant stalo didelį puoduką juodos kavos. – Nieko doro nepardaviau nuo birželio. Visi klientai, kuriuos buvau užkabinusi, išvažiavo vasarot į Hamptonus ar Menkių kyšulį. Ačiū Dievui, jau parsigrūda į Niujorką. Pasimėgavau laisvu mėnesiu ir aš, bet metas vėl imtis darbo. – Leisė pasiėmė kavą. – Ačiū. Kaip malonu, kai patarnauja šefo įpėdinis. – Labai prašom. Tu puikiai atrodai, Leise. Leisė pasistengė nekreipti dėmesio į Riko miną. Prie jo vis pasijusdavo tartum nurenginėjama žvilgsniu. Išlepintas, gražus, kupinas tariamų žavesio kerų, kuriuos kada tik užsigeidęs paleidžia į darbą, jis ją versdavo jaustis labai nepatogiai. Leisė nuoširdžiai apgailestavo, kad tėvas jį atkėlė iš Vest Saido. Ji nenorėjo rizikuoti darbu, o pastaruoju metu išvengti artimos draugystės darėsi vis sunkiau. Suskambėjo jos telefonas. Ji su palengvėjimu čiupo ragelį. Kaip sakoma, išgelbėjo skambutis, pamanė. – Leisė Farel, – prisistatė. – Panele Farel, čia Izabelė Voring. Mudvi susipažinom pavasarį, kai jūs pardavinėjot mano name butus.

Bent kas gyvas apsireiškė, pagalvojo Leisė. Jai toptelėjo, kad ponia Voring nori parduoti savo butą. Leisės protas ėmė dirbti jai būdingu paieškos ir atrankos režimu. Gegužę ji pardavė du butus Rytų septyniasdešimtojoje. Vieną iš jų parduodama su niekuo nesikalbėjo, tik su pastato valdytoju, o kitas butas buvo trečiame name prie pat Penktojo aveniu. Ten tai buvo kooperatinis Norstrumo butas. Leisė šiek tiek prisiminė pasiplepėjimą lifte su žavia gal penkiasdešimtmete raudonplauke, ji dar ir vizitinės paprašė. Sukryžiavusi pirštus užsitikrinti sėkmei tarė: – Norstrumo per du aukštus? Mudvi susipažinom lifte? Ponia Voring atrodė patenkinta. – Kaip tik ten! Ketinu parduot dukros butą ir, jeigu patogu prašyti, norėčiau, kad jūs imtumėtės šio reikalo. – Tikrai patogu, ponia Voring. Leisė sutarė susitikti kitą rytą, padėjo ragelį ir kreipėsi į Riką: – Kaip man pasisekė! Rytų septyniasdešimtojoj trečias numeris. Puikus pastatas. – Rytų septyniasdešimtojoj trečias numeris. Kelintas butas? – netikėtai pasiteiravo jis. – Dešimtas B. Gal netyčia žinai? – Iš kur man žinot? – atšovė jis. – Ir dar kai tėvas, toks jo protelis, penketą metų liepė man dirbt Vest Saide. O paskui Leisė pamanė, kad Rikas aiškiai stengiasi pasirodyti malonus. Jis pridūrė: – Kiek man teko nugirst, kažkas tave buvo susitikęs, tu jam patikai ir dabar nori tau pamėtėt kai ką ypatinga. Jau ne kartą tau kartojau, Leise, ką man senelis dėstė apie šį verslą: „Jeigu žmonės tave prisimena, tu palaimintas.“ – Gal ir taip, nors kažin ar būtinas palaiminimas, – atsakė Leisė, norėdama šiek tiek šiurkščiau užbaigti pokalbį. Vis dar vylėsi, kad Rikas netrukus pradės ją laikyti tiesiog viena iš daugelio savo šeimos imperijos tarnautojų.

Jis gūžtelėjo pečiais, paskui pasuko į savo kabinetą, iš kurio matyti Rytų šešiasdešimt antroji gatvė. Leisė pro langus matė Madisono aveniu. Ji mėgavosi stebėdama nepaliaujamą eismą, būrius turistų, turtingus Madisono aveniu gyventojus, plūstančius į drabužių modeliuotojų parduotuves ir iš jų. „Kai kurie iš mūsų yra gimę būti niujorkiečiai, – aiškindavo ji nuogąstaujančioms atkeliamų į Manhataną atsakingų darbuotojų žmonoms. – O kiti atvažiuoja šičia nenoromis, bet, nė nespėję įsijausti, suvokia: kad ir kokių Niujorkas turėtų problemų, vis tiek visame pasaulyje nerasi vietos, kur būtų geriau gyventi.“ Paskui, jeigu jos dar klausinėdavo, ji paaiškindavo: „Aš užaugau Manhatane ir, išskyrus studijų metus koledže, nuolat šičia gyvenu. Čia mano namai, mano miestas.“ Leisės tėvas Džekas Farelis šiam didmiesčiui jautė tą patį. Vaikystėje abu išmaišė visą Niujorką. „Leise, čia gyvena draugai, – sakydavo jis. – Tu – visai kaip aš, gryna miestietė. O tavo mama, temyli ją Dievas, trokšta prisidėt prie sprunkančiųjų į priemiesčius. Garbė jai, kad čia kenčia, supranta, kad priemiesty aš gyvas supūčiau.“ Leisė paveldėjo iš Džeko ne tik meilę šiam didmiesčiui, bet ir airišką gymį – šviesią odą, žalzganas akis, tamsiai rudus plaukus. Jos sesuo Kitė turėjo angliškų motinos bruožų – ryškiai mėlynas akis ir žieminių kviečių atspalvio plaukus. Džekas Farelis buvo muzikantas ir dirbo teatre, paprastai orkestro duobėje, nors kartais grodavo ir klubuose, viename kitame koncerte. Nebuvo tokio Brodvėjaus miuziklo, kurio dainų augdama Leisė nebūtų išmokusi su tėčiu. Staigi jo mirtis vos spėjusią baigti koledžą Leisę baisiai sukrėtė. Tiesą sakant, ji nuogąstavo, ar kada suvis atsipeikės. Kartkartėmis, kai užklysdavo į teatrų rajoną, patikėdavo netikėtai jį sutiksianti. Po laidotuvių motina liūdnai ir ironiškai pasakė: „Kaip tavo tėtis ir numatė, aš Niujorke neliksiu.“ Ji, vaikų medicinos sesuo, nusipirko Naujojo Džersio valstijoje kooperatinį butą. Norėjo

gyventi arčiau Leisės sesers Kitės ir jos šeimos. Tenai įsikūrusi gavo darbą vietos ligoninėje. Leisė, vos baigusi koledžą, susirado nedidelį butuką Ist Endo aveniu ir darbą Parkerio ir Parkerio nekilnojamojo turto pardavimo agentūroje. Po aštuonerių metų ji buvo viena geriausių bendrovės agenčių. Niūniuodama išsitraukė Rytų septyniasdešimtosios gatvės trečio namo bylą ir ėmėsi uoliai skaityti. „Pardaviau dviaukštį butą antrame aukšte, – prisiminė. – Didžiuliai gražūs kambariai. Aukštos lubos. Virtuvę reikėjo modernizuoti. Turiu pasidomėti ponios Voring butu.“ Kai tik galėdavo, įtraukusi į sąrašą galimą klientą, Leisė kruopščiai pasiruošdavo. Jos tikslams, kaip patyrė, nepaprastai padeda ryšiai su tuose įvairiuose pastatuose, kurių butais prekiauja Parkeris ir Parkeris, dirbančiais žmonėmis. Kokia sėkmė, kad ji puikiai pažįsta Timą Pauersą, Rytų septyniasdešimtosios gatvės trečio namo komendantą. Jam ir paskambino. Gal dvidešimt minučių klausėsi trumpos ataskaitos apie jo vasaros atostogas, liūdnai prisimindama, kad Timo liežuvis tikrai nėra prilipęs prie gomurio, ir galiausiai šiaip taip nukreipė pokalbį į Voring butą. Pasak Timo, Izabelės Voring dukra Heferė Landi buvo jauna dainininkė ir aktorė, ką tik pradėjusi garsėti teatre. Beje, jos tėvas esąs žinomo restorano šeimininkas Džimis Landis. Heferė praėjusią žiemą žuvo jos automobiliui nulėkus nuo kelio pylimo. Savaitgalį paslidinėjusi Vermonte ji važiavo namo. Butas priklausė Heferei, ir jos motina tikriausiai jį parduoda. – Ponia Voring negali patikėt, kad Heferės mirtis tik nelaimingas atsitikimas, – pasakė Timas. Pagaliau atsikračiusi telefoninio pašnekovo, Leisė ilgokai sėdėjo prisimindama Heferę Landi. Matė ją sėkmės sulaukusiame pernykščiame ne Brodvėjaus miuzikle. Iš tikrųjų puikiai Heferę įsiminė. Jai nieko netrūko, pamanė Leisė, buvo graži, turėjo sceninio žavesio ir tokį nuostabų sopraną. Dešimt balų, būtų pasakęs tė-

tis. Taigi nieko nuostabaus, jog motina nenori pripažinti, kad tai buvęs paprasčiausias nelaimingas atsitikimas. Leisė nusipurtė, tada atsistojo išjungti kondicionieriaus. Antradienio rytą, tarsi pati būtų prekybos agentė, Izabelė Voring kritiška akim vertindama apėjo dukros butą. Kaip gerai, kad išsaugojo Leisės Farel vizitinę. Džimis, jos buvęs vyras, Heferės tėvas, nusprendė, kad butą reikia parduoti ir, turi pripažinti, davė jai šiam reikalui daug laiko. Aną dieną, kai lifte susitiko Leisę Farel, ši iš karto jai patiko. Jauna moteris priminė jai Heferę. Žinoma, Leisė nepanaši į dukrą. Aukso atspalvio rusvi Heferės plaukai buvo trumpi, garbanoti, akys rusvos. Ji buvo neaukšta, vos penkių pėdų keturių colių, švelnių apvalių formų. Sakydavo esanti naminė nykštukė. O Leisė – aukštesnė, laibesnė, melsvai žalsvų akių, jos tamsesni, ilgesni ir tiesūs plaukai gula ant pečių. Tačiau manieromis ir šypsena labai primena Heferę. Izabelė dairėsi aplinkui. Suprato, kad retam patiks beržinėmis plokštėmis apkaltas ir dėmėtu marmuru išklotas prieškambaris. Heferė labai jį mėgo, bet tą apdailą nesunkiai galima pakeisti. Atnaujinta virtuvė ir vonios kambarys parduodant rimtas pranašumas. Kelis mėnesius pavažinėjusi iš Klivlando į Niujorką, perkračiusi visas penkias didžiules buto sienines spintas, visus stalčius, vis susitikinėdama su Heferės draugais, Izabelė suprato – viskas baigta. Paieškas turi nutraukti ir gyventi toliau. Tačiau Izabelė vis tiek netikėjo, kad Heferė žuvo per paprasčiausią nelaimingą atsitikimą. Ji dukrą pažinojo, ši nebūtų taip kvailai lyg niekur nieko išvažiavusi namo iš Stou per pūgą, juolab tokį vėlų vakarą. Vis dėlto patologas anatomas buvo tvirtos nuomonės. Ir Džimis sutiko su išvada, nes jeigu būtų buvęs nepatenkintas, visą Manhataną būtų aukštyn kojom apvertęs ieškodamas atsakymų.

Per pastaruosius iš nedažnų jųdviejų pietų jis ir vėl mėgino Izabelę įkalbėti susitaikyti su netektim ir toliau ramiai gyventi. Jo argumentai: gal Heferė tą naktį negalėjo miegoti, gal nerimavo, juk visi pranašavo, kad gausiai prisnigs, gal privalėjo spėti į kitos dienos repeticiją. Jis atsisakė įžvelgti ką nors įtartina ar pikta. Izabelė negalėjo to pripažinti. Buvo jam sakiusi apie nerimą sukėlusį pokalbį telefonu su dukra prieš pat jos mirtį. „Džimi, kai kalbėjau su ja telefonu, Heferė buvo kaip nesava. Ji dėl kažko nerimavo. Siaubingai nerimavo. Supratau iš jos balso.“ Džimis užbaigė pietus, nebetverdamas pykčiu pratrūko: „Izabele, gana! Malonėk liautis! Ir taip nepakenčiamai sunku, todėl nereikia šitaip įsivaryt, nuolat viską perkratinėt, tardyt visus jos draugus. Malonėk leisti mūsų dukrai ilsėtis ramybėj.“ Prisimindama jo žodžius Izabelė lingavo galvą. Džimis Landis mylėjo Heferę labiau už viską pasaulyje. Dar jam be galo patiko valdžia. Izabelė su kartėliu pamanė – štai dėl to jų santuoka ir žlugo. Garsusis jo restoranas, jo investicijos, o dabar Atlantik Sičio viešbutis ir kazino. „Man nebėra vietos jo pasaulyje, – smilktelėjo Izabelei. – Jei prieš daugelį metų būtų susiradęs tokį partnerį kaip Stivas Abotas, gal mudviejų santuoka ir nebūtų žlugusi.“ Susivokė vaikštanti per kambarius ir nieko nematanti. Sustojo prie lango, pro kurį atsivėrė Penktasis aveniu. Niujorkas ypač gražus rugsėjį, pamanė stebėdama bėgikus, risnojančius Centrinio parko takais, aukles, stumiančias sportinius vežimėlius, senyvus niujorkiečius, besišildančius saulėje ant suolų. „Ir aš veždavausi Heferę vežimėlyje į parką štai tokiomis gražiomis dienomis, – iškilo prisiminimai. – Man prireikė dešimties metų, buvo trys persileidimai, kol jos susilaukiau. Bet ji atpirko visas mano širdgėlas.“ Ji kūdikėlis buvo ypatingas. Visi praeiviai sustodavo į ją paspoksoti ir ja pasigrožėti. Ir ji, aišku, tą suprato. Jai patikdavo sėdomis viską žiūrinėti. Buvo tokia sumani, tokia pastabi, tokia gabi. Tokia patikli... „Kaip tu galėjai pamiršt, Hefere?! – Izabelė vėl kėlė klausimus, kurie kamavo dukrai žuvus. – Po tos nelaimės, kuomet dar

buvai maža... Kuomet pamatei, kaip nuo kelio nuslydo ir sudužo automobilis... Nuo tada tu šitaip bijodavai apledėjusio kelio. Net kalbėdavai, gal reikėtų keltis į Kaliforniją, kad tik nereiktų kęsti žiemiškų orų. Tai ko važiavai antrą valandą nakties per tą užsnigtą kalną?! Tau tebuvo dvidešimt ketveri. Juk šitaip daug turėjai dėl ko gyventi. Kas tą naktį nutiko? Kas tave privertė važiuoti? Gal tikrai kas nors privertė?!“ Iš smaugte smaugiančio beviltiško gailestavimo kančių Izabelę ištraukė vidaus telefono skambutis. Durininkas pranešė, kad panelė Farel atėjo į dešimtą valandą paskirtą susitikimą. Leisė nebuvo pasirengusi nesantūriam, nors ir jausmingam Izabelės Voring pasisveikinimui. – Dieve mano, jūs atrodot jaunesnė, nei man pasirodė, – pasakė ji. – Tai kiek jums metų? Trisdešimt? Žinot, mano dukrai kitą savaitę būtų suėję dvidešimt penkeri. Gyveno šiame bute. Jis priklausė jai. Tėvas nupirko. Kaip siaubingai viskas apvirto, tiesa? Pagal visus gamtos dėsnius pirma turėjau išeit aš, ir ji būtų tvarkiusi mano turtą. – Aš turiu du seserėnus ir seserėčią, – atsakė jai Leisė. – Negaliu nė įsivaizduot, kad kuriam kas nors nutiktų, todėl turbūt jaučiu, ką jūs išgyvenat. Izabelė sekiojo paskui Leisę, įgudusiomis akimis matuojančią ir besižyminčią kambarių plotą. Apatiniame aukšte buvo prieškambaris, didelė svetainė ir erdvus valgomasis, nedidelė biblioteka, virtuvė, tualeto kambarys. Viršutiniame aukšte, į kurį kilo įvijiniai laiptai, buvo šeimininkės apartamentai: svetainėlė, drabužinė, miegamasis ir vonios kambarys. – Labai erdvus butas kaip merginai, – aiškino Izabelė. – Suprantat, Heferės tėvas jai nupirko. Jam vis atrodė, kad per mažai jai duoda. Bet ji neišpaiko. Tiesą sakant, kai baigusi koledžą atvažiavo gyvent į Niujorką, norėjo nuomotis nedidelį butuką Vest Saide. Džimis tiesiog iki lubų pašoko. Norėjo, kad ji turėtų butą name, kur yra durininkas. Norėjo, kad ji gyventų saugiai. O da-

bar nori, kad butą parduočiau ir pasiimčiau pinigus. Jisai sako, jog Heferė būtų norėjusi, kad aš pinigus pasiimčiau. Liepia man baigt sielvartavus ir gyvent toliau. Vis dėlto labai sunku atsikratyt minčių... Bandau, tik vargu ar pavyks... – Izabelės akyse pasirodė ašaros. Leisė uždavė klausimą, į kurį jai reikėjo aiškaus atsakymo: – Ar jūs tikrai norit parduot? Ir bejėgiškai stebėjo, kaip dingsta stojiška Izabelės Voring išraiška, akims pritvinkus ašarų. – Man parūpo išsiaiškint, kodėl mano dukra žuvo. Kodėl tą naktį išskubėjo iš slidinėjimo bazės? Kodėl atsisakė grįžt iš ryto su draugais, kaip ketino? Kodėl apsigalvojo? Esu tikra, kad kas nors tą žino. Man rūpi priežastis. Nujaučiau, kad ji siaubingai dėl kažko nerimavo, tik man nesakė dėl ko. Vyliausi, kad gal rasiu atsakymą šičia, bute, o gal žinos kuris jos draugų. Bet tėvas nori, kad liaučiaus varginus žmones, ir turbūt jis teisus: turim gyvent toliau, todėl – taip, Leise, manau, kad reikia parduot. Leisė suėmė pašnekovei ranką ir tyliai pasakė: – Ir aš manau, kad Heferė to norėtų. Tą vakarą Leisė nukeliavo dvidešimt penkias mylias į Vaikofą Naujojo Džersio valstijoje, kur gyvena sesuo Kitė ir motina. Nuo rugpjūčio pradžios, kai išvyko iš Niujorko mėnesio atostogų į Hamptonus, jų nemačiusi. Kitė su savo vyru Džėjumi turi vasarnamį Nantaketo saloje ir vis įkalbinėja Leisę verčiau vasaroti su jais. Pervažiavusi Džordžo Vašingtono tiltą Leisė įsitempė ruošdamasi priekaištams, be jų, žinojo, pasisveikinimas neapsieis. „Vos tris dieneles tepabuvai su mumis, – svainis jai neabejotinai primins. – Kas ten tokio tame Ist Hamptone yra, ko čia nebūtų?!“ Visų pirma tenai nėra tavęs, šyptelėjo Leisė. Svainis Džėjus Teiloras, labai sėkmingai vadovaujantis didelei restoranų aprūpinimo bendrovei, tikrai nebuvo iš Leisei patinkančių žmonių, tačiau Kitė dėl jo galvą pametusi. Juodu susilau-

3 Spausdama kumščius Leisė šeštą valandą paskambino

Izabelei Voring. Išgirdus aprimusį balsą Leisei palengvėjo. – Ateik, Leise, ir pasišnekėsim. Net jeigu paskui ir nuostolingai tektų parduot, kol kas buto palikt negaliu. Heferės dienorašty kai ką radau, spėju, kad tai labai reikšminga. – Pasirodysiu septintą. – Malonėk. Ir tau parodysiu, ką aptikau. Tu suprasi, apie ką kalbu. Tik duris atsirakink pati. Būsiu viršuj, svetainėlėj. Rikas Parkeris, eidamas pro Leisės kabinetą, pamatė, kokios susirūpinusios jos akys, ir užsukęs prisėdo. – Keblumai? – Vienas nemenkas. Leisė pasiguodė jam, kokia Izabelė Voring nepastovi, ir kad buto pardavimas gali žlugti. – Ar negali jos atkalbėt, kad nekeistų planų? – greitai paklausė Rikas. Leisė matė, koks jis susirūpinęs, ir susirūpinęs tikrai ne dėl jos ir Izabelės Voring. Jei Koldveliui bus atsakyta, Parkerio ir Parkerio agentūra praras nemenkus komisinius. Štai kas jam rūpi. Leisė atsistojo ir pasiėmė švarkelį. Diena šilta, bet į vakarą pranašaujama gerokai žemesnė temperatūra. – Dar matysim, kaip ten bus, – užbaigė ji. – Tai jau išeini? Lyg sakei, kad susitinki septintą?

– Ketinu eiti pėsčiomis. Gal pakeliui užsuksiu kur nors kavos. Susirikiuosiu pokalbiui argumentus. Sudie, Rikai. Vis tiek nuėjo dvidešimčia minučių anksčiau. Šiaip ar taip, nusprendė nieko nelaukusi kilti liftu. Durininkas Patrikas įnikęs tvarkė paštą, bet ją pamatęs nusišypsojo. Pamojo eiti į savitarnos liftą. Atidariusi buto duris ir pašaukusi Izabelę išgirdo riksmą ir šūvį. Pastovėjo prieškambaryje sustingusi, paskui nesąmoningai užtrenkusi duris įsmuko į sieninę spintą. Ir tuoj pat įvijiniais laiptais nušokavo Koldvelis. Jis išbėgo iš buto rankoje laikydamas pistoletą ir spausdamas po pažastimi odinį aplanką. Vėliau Leisė spėliojo, ar jai buvo tik pasidingoję, kad mintyse girdi tėvo balsą: „Leise, užsidaryk duris! Užsisklęsk nuo jo!“ Ar tėvo globėjiška dvasia jai suteikė jėgų užtrenkti Koldvelio stumiamas duris ir užsisklęsti? Leisė spaudėsi prie durų ir girdėjo klapsint užraktą, Koldveliui stengiantis vėl įsibrauti į butą. Ji prisiminė blausiai melsvas sėlinančio plėšrūno akis – akimirksnį, kai juodu vienas į kitą žvelgė. Izabele! Skambinti 911... Kviesti pagalbą! Klupdama užsiropštė įvijiniais laiptais, perlėkė dramblio kaulo ir persiko spalvų svetainėlę ir įpuolusi į miegamąjį išvydo skersai lovos gulinčią Izabelę. Tiek daug kraujo, jau besiplečiančio ant grindų. Izabelė dar krutėjo, tempė iš po pagalvės pluoštą lapų. Kruvini buvo ir jie. Leisė žiojosi Izabelei sakyti, kad tuoj pakvies greitąją... Kad ją išgelbės. Bet Izabelė silpdama švokštė: – Leise... atiduok Heferės... dienoraštį... jos tėvui. – Izabelė duso. – Niekam kitam... Prisiek, kad... tik jam. Tu... perskaityk... Parodyk... jam... kur... Jos balsas nuslopo. Trūkčiodama įtraukė oro, tarsi siekdama atitolinti mirtį. Nieko nematančios akys.

Leisė priklaupė šalia. Sukaupusi paskutines jėgas Izabelė spaudė Leisei ranką. – Prisiek... Meldžiu... Man...! – Pa-darysiu, Izabele, pa-darysiu, – žadėjo Leisė kūkčiodama ir užsikirsdama. Staiga Leisė pajuto, kaip jos ranką paleido. Izabelė mirė. – Leise, ar jau nusiraminai? – Tikiuosi. Ji sėdėjo Izabelės buto bibliotekoje, paskendusi odiniame krėsle prie stalo, kur vos prieš kelias valandas rymojo Izabelė ir skaitė lapus iš odinio aplanko. „Kertisas Koldvelis nešėsi tą aplanką. Išgirdęs mane tikriausiai jį ir čiupo, juk nežinojo, kad Izabelė lapus iš aplanko išėmusi.“ Leisė tada neįžiūrėjo aiškiau, bet aplankas atrodė sunkus ir gana nepatogus neštis po pažastim. Tie lapai, kuriuos Leisė surinko Izabelės kambaryje, jos portfelyje. Izabelė ją privertė prisiekti, kad juos atiduos tik Heferės tėvui. Izabelė norėjo kažką jam tuose lapuose parodyti. Tačiau ką? Ar nederėtų pranešti policijai? – Leise, tau reikia kavos. Atsigerk. Pasilenkęs Rikas padavė jai garuojantį puodelį. Jis jau paaiškino detektyvams neturėjęs pagrindo suabejoti dėl skambintojo – šis prisistatęs advokatu iš Kelerio, Rolando ir Smito juridinės kontoros, esą perkeliamas į Niujorką iš Teksaso. „Su ta įstaiga mes glaudžiai bendradarbiaujam, – aiškino Rikas. – Nebuvo jokio reikalo skambint patvirtinimo.“ – Ir jūs tikra, panele Farel, kad tas tipas Koldvelis ir yra tas žmogus, kurį matėt iš čia išbėgantį? Vyresnysis iš dviejų detektyvų buvo gal penkiasdešimties metų ir stambus. Tačiau paslankus, stebėjosi Leisė. Jis kaip tas aktorius, buvęs tėčio draugas, kuris vaidino tėvą atnaujintame miuzikle „Mano puikioji ledi“. Jis dainavo Get Me to the Church on Time. Kokia ten jo pavardė?

– Panele Farel! – detektyvo balse buvo justi vos tramdomas nekantravimas. Leisė atsigręžė. Detektyvas Edis Slonas, štai kokia šio pareigūno pavardė. Tačiau Leisė niekaip negalėjo prisiminti, kokia to aktoriaus pavardė. Ko jos klausė Slonas? Ak taip. Ar tikrai Kertisą Koldvelį ji matė šokčiojantį įvijiniais laiptais iš Izabelės miegamojo? – Esu visiškai tikra, kad ten buvo tas pats žmogus. Jis nešėsi pistoletą ir odinį aplanką. Mintyse ji smarkiai trenkė sau antausį. Jai derėjo prieš kalbant viską permąstyti. – Odinį aplanką? – Detektyvo Slono tonas paaštrėjo. – Kokį odinį aplanką? Jūs tik dabar paminėjot. Leisė atsiduso. – Tikrai nežinau. Šiandien tas aplankas atverstas gulėjo ant Izabelės stalo. Jis iš tų su užtrauktuku. Kai dieną lankėmės, Izabelė iš jo skaitė lapus. Leisei reikėtų pasakyti apie tuos lapus. Kai Koldvelis pasiėmė odinį aplanką, lapų jame jau nebuvo. Kodėl ji nesako? O dėl to, kad prisiekė Izabelei atiduosianti juos Heferės tėvui. Izabelė stengėsi neišleisti paskutinio kvapo, kol neišgirs Leisės pasižadėjimo. Argi Leisė išdrįstų netesėti duoto žodžio... Staiga Leisė pajuto, kaip virpa kojos. Spaudė rankomis kelius, tačiau kojos vis tiek nesiliovė drebėjusios. – Manau, jums reikia pakviesti gydytoją, panele Farel, – pasakė Slonas. – Tiesiog norėčiau važiuot namo, – sušnabždėjo Leisė. – Prašau leisti mane namo. Ji negirdėjo, ką Rikas tyliai sako detektyvui, ir nenorėjo girdėti. Ji pasitrynė rankas. Pirštai buvo lipnūs. Pasižiūrėjo į rankas ir aiktelėjo. Iki šiol nesuprato, kad rankos lipnios nuo Izabelės kraujo. – Ponas Parkeris ketina jus parvežti, panele Farel, – pasakė detektyvas Slonas. – Pasikalbėsim su jumis rytoj. Kai būsit pailsėjusi.

Kaip jis garsiai kalba. Ar tikrai garsiai? Gal jai taip tik atrodo. Leisė girdėjo tik Izabelės riksmą: „Ne!..“ Ar Izabelė tebesusmukusi ant lovos? Leisė pajuto po pažastimis kažkieno rankas, išgirdo raginimą stotis. – Eime, Leise, – pakartojo Rikas. Ji klusniai atsistojo, leidosi išvedama pro duris, per prieškambarį. Kertisas Koldvelis šiandien stovėjo šiame prieškambaryje. Kai Izabelė jai sakė kol kas neparduosianti buto, jis girdėjo. – Svetainėlėje jis nepalaukė, – pasakė Leisė. – Kas nepalaukė? – paklausė Rikas. Leisė neatsakė. Staiga prisiminė savo portfelį. Jame lapai iš dienoraščio. Prisiminė, kaip lietė tuos lapus, suglamžytus, prisigėrusius kraujo. Štai iš kur kraujas. Detektyvas Slonas jos klausė, ar ji lietusi Izabelę. Ji atsakė, kad laikė mirštančiai Izabelei už rankos. Tikriausiai jis pastebėjo kraują ant jos pirštų. Veikiausiai kruvinas ir portfelis. Akimirką Leisė viską matė kuo aiškiausiai. Jei paprašytų Riko paimti jai iš sieninės spintos portfelį, jis pastebėtų ant rankenos kraują. Reikia pasiimti pačiai. Ir kad niekas nepamatytų, kol bus galima švariai nuvalyti. O čia šitiek žmonių prisigrūdę. Blykčioja lempos. Fotografuoja. Ieško pirštų atspaudų, barsto miltelius ant stalų. Izabelei tai nepatiktų. Ji buvo tokia tvarkinga. Leisė stabtelėjo prie įvijinių laiptų ir pažvelgė į antrą aukštą. Ar Izabelė ten tebeguli? Ar ją uždengė? Rikas ją prilaikė tvirtai apkabinęs ranka. – Eime, Leise, – paragino tempdamas prie buto durų. Juodu žengė pro sieninę spintą, ten Leisė įmetusi portfelį. „Negaliu jo prašyt, kad man išimtų“, – kalė sau į galvą. Išsivadavusi iš glėbio atidarė spintos duris ir kaire ranka pasičiupo portfelį. – Panešiu, – pasisiūlė Rikas.

Leisė tyčia pasviro jo pusėn, dešine plaštaka traukė jo ranką žemyn, versdama ją stipriau prilaikyti, o pati kairiąja suspaudė portfelio rankeną. – Leise, nuvešiu tave namo, – žadėjo Rikas. Jai atrodė, kad visi varsto ją žvilgsniais, kad visi spokso į kruviną portfelį. Ar šitaip jaučiasi vagys? Grįžk. Atiduok dienoraštį. Jis ne tavo, kaip tu gali imt... – atkakliai mygo vidinis balsas. Ant tų lapų Izabelės kraujas. Bet juk dienoraštis ne mano, tai kaip atiduosiu?! – beviltiškai galvojo. Kai juodu atsidūrė namo vestibiulyje, priėjo jaunas policininkas. – Aš jus parvešiu, panele Farel. Detektyvas Slonas nori būti tikras, kad sėkmingai pasieksit namus. Leisės butas buvo Ist Endo aveniu, ties sankirta su Septyniasdešimt devintąja gatve. Kai ten nuvažiavo, Rikas norėjo palydėti ją laiptais į jos aukštą, bet ji nesutiko. – Aš tenoriu miegot, – kartojo ir vis kratė galvą, o jis prieštaravo ir aiškino, kad jai nedera likti vienai. – Na, tai rytoj iš pat ryto tau paskambinsiu, – prisižadėjo Rikas. Leisė gyveno aštuntame aukšte ir viena buvo lifte, kuris, atrodė, kyla be galo ilgai, vis nestoja. Aukšto koridorius jai priminė Izabelės koridorių. Leisė baimingai žvalgydamasi leidosi juo bėgti. Vos tik įžengė į butą, pirmiausia pakišo portfelį po sofa. Pro svetainės langus matė Rytų upę. Keletą minučių Leisė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į virpančius ant vandens šviesų atspindžius. Galiausiai, nors visa drebėdama, atidarė langą ir įtraukė į plaučius gryno, šalto nakties oro. Kelias pastarąsias valandas Leisė nieko nejautė, tas ją apėmęs jausmas ėmė nykti, Leisė vis skausmingiau suvokė esanti kaip niekad pavargusi. Atsisukusi pažiūrėjo į laikrodį.

Pusė vienuoliktos. Vos prieš dvidešimt keturias valandas su trupučiu ji nepanoro atsiliepti telefonu ir kalbėti su Izabele. O dabar Izabelė jai nebepaskambins... Leisė sustingo. Durys! Ar abiem spynom užrakino? Nubėgo tikrinti. Taip, abiem. Užsuko ir skląstį, dar paspraudė po durų rankena kėdę. Staiga susivokė ir vėl drebanti. „Bijau. Ir mano rankos lipnios... Lipnios nuo Izabelės Voring kraujo.“ Jos vonios kambarys Niujorko mastais tikrai didelis. Prieš dvejus metus, kai butą modernizavo, įsirengė ir plačią, gilią sūkurinę vonią. Leisė dar niekada taip nesidžiaugė dėl išleistų pinigų kaip šį vakarą, nuo vandens garų ėmė rasoti veidrodis. Nusirengė, numetė drabužius ant grindų. Įlipo į vonią ir atsiduso su palengvėjimu nirdama į šilumą. Paskui pakišo rankas po čiaupu, kruopščiai nusišveitė. Galiausiai spustelėjo mygtuką ir apie kūną ėmė suktis vanduo. Ir tik vėliau, jaukiai įsisupusi į maudymosi chalatą, Leisė leido sau atsiminti kruvinus lapus portfelyje. „Ne dabar, ne dabar.“ Vis dar nepajėgdama nusikratyti šiurpaus jausmo, neduodančio ramybės visą vakarą, prisiminė turinti bare butelį škotiško viskio. Išsitraukė, truputį šliūkštelėjo į puodelį, įsipylė į jį vandens ir pasišildė mikrobangų krosnelėje. Tėtis sakydavo, kad niekas taip gerai nepadeda atsikratyti drebulio kaip karštas punšas. Tik jis pasiruošdavo įmantriau – su gvazdikėliais, cukrumi ir cinamonu. Vis dėlto net ir be priedų gėrimas padėjo. Atsigulusi į patalą siurbčiodama juto apimančią ramybę. Užmigo vos išjungusi šviesą. Ir kone tuoj pat riktelėjusi pašoko iš miego. Ji atidaro Izabelės Voring buto duris. Lenkiasi prie negyvos moters. Kertisas Koldvelis nutaikęs jai į galvą pistoletą. Vaizdas ryškiausias, apčiuopiamas.

Jai prireikė kelių akimirkų susigaudyti, kad veriamas garsas – telefono skambutis. Tebedrebėdama paėmė ragelį. Skambino Džėjus, svainis. – Mes ką tik grįžom pavakarieniavę ir išgirdom per žinias, kad nušauta Izabelė Voring. Pranešė, kad yra liudytoja, jauna moteris, kuri galėtų žmogžudį atpažint. Leise, viliuosi, kad ne tu. Kupinas susirūpinimo Džėjaus balsas teikė paguodą. – Aš, kaip tik aš. Stojo tyla. Paskui svainis prislopintu balsu pasakė: – Liudytoju būt nėra labai gerai. – Na, bet aš tikrai šito netroškau! – užpyko. – Su tavim nori kalbėt Kitė, – pasakė Džėjus. – Dabar negaliu, – paprieštaravo Leisė puikiai žinodama, kad Kitė iš meilės ir susirūpinimo užduos krūvą klausimų, kad bus priversta vėl viską pasakoti: kaip įėjo į butą, išgirdo riksmą, išvydo Izabelės žudiką. – Džėjau, kol kas nepajėgiu kalbėt! – pasakė maldaujamu balsu. – Kitė mane supras. Padėjo ragelį ir gulėjo tamsoje stengdamasi nusiraminti, trokšdama vėl užmigti, suvokdama, kad ausys įsitempusios – bijo išgirsti riksmą ir atidundančius žingsnius. Koldvelio žingsnius. Prieš užsnūsdama dar prisiminė Džėjaus žodžius. Jis pasakė, kad liudytoju būt nėra labai gerai. Kodėl jis taip pasakė?.. Rikas Parkeris, palikęs Leisę jos vestibiulyje, parvažiavo taksi tiesiai namo Centrinio Parko Pietų aveniu prie Šešiasdešimt septintosios gatvės. Žinojo, kas jo laukia, ir jam darėsi baisu. Apie Izabelės Voring nužudymą kalbės visa žiniasklaida. Kai jie išėjo, prie Izabelės namo būriavosi reporteriai, todėl labai gali būti, kad jį nufilmavo sėdantį su Leise į policijos automobilį. O jei taip, tėvas pamatė, nes visada žiūri dešimtos valandos žinias. Rikas dirstelėjo į laikrodį. Be penkiolikos vienuolikta.

Kaip tikėjosi, įžengęs į tamsų butą pamatė ant telefono atsakiklio degančią lemputę. Spustelėjo mygtuką. Rado vienintelę žinutę. Nuo tėvo: „Nesvarbu, kelintą valandą pareisi, vis tiek paskambink!“ Riko delnai buvo tokie drėgni, kad pirmiausia turėjo nusišluostyti juos nosine, tik tada paskambino. Tėvas atsiliepė po pirmo signalo. – Kol nepradėjai klausinėt, – pasakė Rikas įsitempęs ir išvargusiu balsu, – žinok, neturėjau išeities. Negalėjau ten nevažiuot. Leisė pasakė policijai, kad aš daviau jai Koldvelio numerį, tai ir pasiuntė manęs atvežt. Rikas minutę klausėsi pikto tėvo, kol galų gale jam pavyko įsiterpti ir atsakyti: – Tėti, sakau, nesijaudink. Nusiramink. Niekas nežino, kad aš turėjau ryšių su Hefere Landi.

18 „Kai reikės kokiam žmogui nupiešti kokio tariamo

draugužio paveikslą, turėk galvoj tikrą asmenį, – perspėjo Leisę policijos viršininko pavaduotojas Džordžas Svensonas. – Jei įsivaizduotum, kaip tas vyrukas atrodo, kaip kalba, jeigu tektų atsakinėt į klausimus apie jį, tau būtų lengviau išlikti nuosekliai. Ir nepamiršk, išsiugdyk gebėjimą atsakinėt į klausimus pati klausinėdama.“ Leisė nusprendė, kad tas prasimanytas draugužis, su kuriuo ji nutraukė ryšius, bus Rikas Parkeris. Kaip nutraukia su juo ryšius, galėjo įsivaizduoti lengviau nei jųdviejų draugystę, be to, galvojant apie jį bent jau lengva būti nuosekliai. Klube ji ėmė lankytis kasdien, visada vakarais. Fiziškai padirbėjusi jautėsi gerai ir pajėgė sutelkti pasklidas mintis. Turėdama socialinio aprūpinimo kortelę troško gauti darbą, tačiau Svensonas pasakė, kad pagal apsaugos programą melagingos rekomendacijos neteikiamos. – Tai kaip turėčiau gauti darbą be rekomendacijos?! – Mes patariam pasisiūlyt porą savaičių padirbėt be atlygio ir žiūrėt, ar pasamdys. – Aš tai be rekomendacijų nieko nesamdyčiau, – pareiškė ji. Tačiau buvo aišku, kad jai reikės šį būdą išbandyti. Bendraudavo Leisė tik sporto klube, daugiau su niekuo. Didumą laiko leidžiant vienai, jis slinko labai lėtai, lyg storu apklotu prislėgė depresija. Net kassavaitiniai pokalbiai su mama ėmė bauginti.

Pabaigoje mama kaskart pravirkdavo. Leisei norėjosi klykti iš nevilties. Pradėjus lankytis sporto klube, per kelias pirmąsias dienas pavyko šiek tiek susidraugauti su Ruta Vilkoks. Kaip tik jai išbandydama Leisė pirmą kartą pateikė aiškinimą, kas nutikę, kad atvažiavusi į Mineapolį: mama antrą kartą ištekėjusi ir išskridusi į Londoną; gydytojas, pas kurį ji dirbusi, išėjęs į pensiją; o ji pametusi mylimąjį. Jis karštakošis ir kartais būdavo labai kandus, paaiškino akyse matydama Riką. – Aš tokius pažįstu, – patikino Vilkoks. – Bet žinote, ką jums pasakysiu, apie jus teiravosi Tomas Linčas. Man atrodo, kad jam patinkate. Leisė saugojosi pasirodyti besidominti Linču, nors klojo pamatus numatytam susitikimui. Numatė, kad jos bėgimas ristele baigtųsi kaip tik jam pradedant mankštintis. Užsirašė į aerobikos grupę, kuri dirbo prie bėgimo tako, ir išsirinko vietą, kur Tomas ją matytų prabėgdamas. Kartais išeidamas jis užsukdavo į sulčių barą išgerti vitaminizuoto kokteilio ar kavos. Ji ėmė vaikščioti į barą likus kelioms minutėms iki jam baigiant bėgioti ir atsisėsdavo prie stalelio dviem. Antrą savaitę pastangos davė vaisių. Kai jis įžengė į barą, ji sėdėjo viena prie mažo stalelio, o visi kiti stalai buvo užimti. Apsižvalgęs žvilgsniu susidūrė su ja. Laikydama špygą ji atsainiai parodė jam tuščią kėdę. Linčas padvejojęs priėjo. Ji nuosekliai peržiūrėjo Heferės dienoraštį ir persirašė visas užuominas apie Tomą Linčą. Pirmą kartą jis buvo paminėtas maždaug prieš pusantrų metų. Heferė tuomet jį susitiko po vieno iš savo spektaklių. Į restoraną „Barrymore“ suvalgyti žlėgtainio su mumis nuėjo kuo simpatingiausias vyrukas. Tomas Linčas. Aukštas, labai

patrauklus, maždaug trisdešimties. Sent Luise veda radijo laidą, bet sako netrukus persikelsiantis į Mineapolį. Keitė – jo pusseserė, todėl jis ir atėjo šiandien žiūrėti spektaklio. Prisipažino, kad sunkiausia gyvenant ne Niujorke – negalėti nuolat žiūrėti spektaklių. Daug su juo šnekėjausi. Sakė ketinantis pabūti Niujorke kelias dienas. Vyliausi, kad kur nors pakvies. Deja. Įrašas po keturių mėnesių bylojo: Savaitgalį Tomas Linčas buvo Niujorke. Visu būriu nuvažiavom slidinėti į Stou. Jis šaunus. Ir gražus. Su tokiu tai tėtulėlis tikrai norėtų mane matyti. Bet jis nei į mane, nei į kitas merginas rimtai nežiūri. Šiaip ar taip, dabar jau vis tiek. Po trijų savaičių Heferė žuvo per nelaimingą atsitikimą – jei tikrai per nelaimingą. Leisė, persirašydama užuominas apie Tomą Linčą, spėliojo, ar Izabelė arba policija kalbėjosi su Linču apie Heferę? Ir ką turėjo galvoje Heferė rašydama „šiaip ar taip, dabar jau vis tiek“? Ar turėjo galvoje, kad Tomas Linčas su kuo nors rimtai draugauja? O gal Heferė turėjo omeny, kad pati su kuo nors susidraugavo? Linčui sėdant priešais mintys vijo viena kitą. – Alisa Kerol? Ar ne taip? – paklausė veikiau teigdamas, nei spėdamas. – Taip. O jūs Tomas Linčas. – Taip mane vadina. Girdėjau, kad į Mineapolį atvažiavot visai neseniai. – Teisybė. – Leisė vylėsi, kad jos šypsena neatrodys dirbtinė. „Jis ketina klausinėt, – pagalvojo ir sunerimo. – Tikriausiai čia bus mano pirmas rimtesnis išbandymas.“ Leisė paėmė šaukštelį ir pasimaišė kavą. Paskui susizgribo, kad retas žmogus maišo nesaldytą kavą.

Svensonas jai buvo griežtai prisakęs į klausimus atsakinėti klausimais. – Ar jūs, Tomai, čionykštis? Leisė žinojo, kad ne, bet atrodė visai tinkama paklausti. – Ne. Aš gimiau Farge, Šiaurės Dakotoj. Ne per toliausiai nuo čia. Ar matėt filmą „Fargas“? – Man jis patiko. – Ji nusišypsojo. – Ir pamačiusi tą filmą vis tiek atvažiavot? Šiuose kraštuose filmas buvo vos ne uždraustas. Vietiniai nutarė, kad mes jame parodyti it kokie kaimo stuobriai. Leisės bandymas paaiškinti, kodėl atvažiavusi į Mineapolį, net ir pačiai nuskambėjo neįtikinamai. – Kai buvau šešiolikos, mudvi su mama viešėjom šiame mieste pas pažįstamus. Man čia viskas tada patiko. – Viešėjot, spėju, ne šitokiu oru. – Ne, buvom rugpjūtį. – Kai skraido pulkai mašalų? Jis erzino. Ji suprato. Tačiau kai meluoji, į viską žiūri kitaip. Paskui jis pasiteiravo, kur ji dirba. – Aš ką tik atsikrausčiau, – paaiškino ji, bent jau šis teiginys sąžiningas. – Bet jau metas ir darbo pasiieškot. – Kokio? – Ak, išrašinėdavau sąskaitas gydytojo kabinete, – atsakė ji ir paskubėjo pridurti: – Bet čia ketinu pasiieškot kokio kitokio. – Puikiai jus suprantu. Mano brolis gydytojas, tai su tais draudimo blankais vargsta trys sekretorės. O jūs pas kurios srities gydytoją dirbot? – Vaikų gydytojo kabinete. – Ačiū Dievui, šitiek metų klausiausi mamos, tai galiu pasirodyt išmananti ką kalbu. Tačiau kokių galų paminėjau, kad išrašinėjau sąskaitas! Draudimo blankų vieno nuo kito neatskirčiau. Trokšdama nukreipti pokalbį, Leisė tarė: – Šiandien klausiausi jūsų. Man patiko pokalbis su aną savaitę rodyto naujo „Čikagos“ pastatymo režisierium. Mačiau tą spektaklį Niujorke prieš atvažiuodama ir man labai patiko.

– Mano pusseserė Keitė – miuziklo „Karalius ir aš“ trupės choristė, dabar trupė vaidina mūsų mieste, – pasakė Linčas. Leisė matė iš jo akių – jis kažką svarsto. „Spėlioja, ar pakviesti mane eiti kartu žiūrėti spektaklio.“ Ji meldė, kad pakviestų. Jo pusseserė Keitė dirbo su Hefere. Keitė juodu ir supažindino. – Rytoj vakare pirmas spektaklis, – pasakė jis. – Turiu du bilietus. Ar norėtumėt nueit?

19 Jau trys mėnesiai praėjo po Izabelės mirties, o Džimis

Landis vis dar abejingas aplinkai. Tarsi smegenų kertelė, valdanti jausmus, būtų apmarinta. Visos jo jėgos, mintys nukreiptos į naują kazino ir viešbutį, statomus Atlantik Sityje. Įterptas tarp Trump Castle ir Harrah’s Marina, pastatas buvo kruopščiai suprojektuotas, kad anuodu nustelbtų – didinga balta švytinti vitrina, papuošta apskritais bokšteliais ir auksuotu stogu. Stovėdamas naujo pastato vestibiulyje ir stebėdamas baigiamuosius darbus, – po savaitės atidarymas, – jis tarė sau mintyse: „Pastačiau! Tikrai pastačiau!“ Buvo klojami kilimai, kabinami paveikslai ir portjeros, į barą niro begalė dėžių su svaigalais. Labai svarbu užgožti visus kitus pastatus pramogų kvartale, sugluminti, kuo ryškiausiai išsiskirti. Gatvės vaikėzas, – užaugęs Manhatano Vest Saide, trylikos metų pašalintas iš mokyklos ir nuėjęs plauti indų į naktinį klubą Stork, jau seniai iškilęs į viršūnę, – ketino dar kartą nušluostyti nosį konkurentams. Džimis prisiminė tuos senus laikus, kai knietėdavo paslapčia žvilgtelėti pro besivarstančias virtuvės duris į garsenybes klubo restorano salėje. Tais laikais jį kerėjo visi: bet kas, atėjęs į restoraną, ne vien žvaigždės. Nes tiems ponams nė į galvą nebūtų šovę pasirodyti viešumoje apsirengus taip, tarsi su drabužiais būtų miegoję. Kas vakarą ateidavo žurnalistų, turinčių net savo staliukus. Valteris Vinčelis. Džimis Van Hornas. Dorotė Kilgalen. Kilgalen!

Oho, kaip visi apie ją tūpčiodavo. Jos skiltis Journal-American buvo ypač skaitoma. Visi norėjo patraukti ją savo pusėn. „Aš juos stebėjau, – prisiminė Džimis stovėdamas vestibiulyje, aplinkui zujant darbininkams. – Ir išmokau viską apie virtuvės verslą. Jei vyriausiasis virėjas nepasirodydavo, galėdavau jį puikiausiai pavaduoti.“ Džimis prasimušė iki indų rinkėjo, paskui iki kelnerio, vėliau iki metrdotelio. Pradėjęs ketvirtą dešimtį Džimis Landis jau buvo pasiruošęs atidaryti nuosavą restoraną. Išmoko elgtis su įžymybėmis, kaip jiems meilikauti neprarandant savo orumo, kaip džiaugsmingai linkčiojant pasveikinti klientus, kad šie pasijustų pamaloninti jo pripažinimo ir pritarimo. „Išmokau tinkamai elgtis ir su pavaldiniais, – Džimis prisiminė, – griežtai, bet sąžiningai. Niekam sąmoningai mane apvylusiam nebesuteikiu progos pasitaisyt. Tikrai ne.“ Pritardamas žiūrėjo, kaip darbininkų vyresnysis griežtai priekaištauja kilimų klojikui, pasidėjusiam įrankį ant priėmimo stalo iš raudonmedžio. Pro plačias skaidraus stiklo duris jis matė statomus kazino lošimo stalus. Įžengė į didžiulę salę. Toli dešinėje žėrėjo eilė lošimo automatų, tarsi maldautų juos išbandyti. Jau greitai, pagalvojo. Dar savaitėlė, ir visi kvieste kvies lošti, Dieve duok. Pajuto ant peties ranką. – Puikūs rūmai, tiesa, Džimi? – Gerai padirbėjai, Stivai. Atidarysim laiku, būsim pasiruošę. Stivas Abotas nusijuokė. – Gerai padirbėjau?! Padirbėjau nuostabiai. Bet sumanyta tai tavo. Aš tik vykdžiau, visus ganiau. Bet ir man rūpėjo užbaigt laiku. Neketinau atidarymo vakarą leist dažytojams tebesitaškyti. Viskas bus paruošta. – Stivas pasidairęs vėl atsigręžė į Landį. – Mudu su Sintija grįžtam į Niujorką. O tu? – Ne. Noriu šiek tiek čia pasitrinti. Bet gal galėtum parvažiavęs į Niujorką kai kam paskambinti? – Žinoma. – Ar pažįsti tą vyruką, sienų tapytoją?

– Gasą Sebastianį? – Teisingai. Dailininką. Rask jį kuo greičiau ir pasakyk, kad visuose paveiksluose užtapytų Heferę. – Džimi, tu rimtai? – Stivas Abotas įdėmiai pažiūrėjo į draugužį. – Suprask, paskui, ko gero, gailėsies. – Nesigailėsiu. Atėjo metas. – Ūmiai nusigręžė. – Verčiau eik. Landis valandžiukę luktelėjo ir nuėjo prie lifto. Spustelėjo viršutinį mygtuką. Prieš išvažiuodamas panoro dar kartą užsukti į pianisto barą. Jauki kampinė salė, pro pusapskričius langus matyti vandenynas. Sienos dažytos sodria šilta žydra spalva: ramiai plaukiančių debesų fone šen bei ten pamarginta sidabro gaidų iš populiarių dainų. Džimis pats parinko melodijas. Visos – iš Heferės mėgstamiausių. „Ji norėjo, kad visą kompleksą pavadinčiau Heferės rūmais. Ji juokavo. – Džimis nušvito ir pasitaisė: – Greičiau juokais pasakė tiesą. Čia ir yra Heferės rūmai, – žvalgėsi aplinkui. – Jos vardas bus ant durų, ant šių sienų jos muzika. Ji bus visur, kaip norėjo, tik ne kaip restorane, kur turiu nuolat matyt jos atvaizdus.“ Privalo viską išmesti iš galvos. Nerimaudamas nuėjo prie lango. Tolumoje prie pat horizonto, virš besiplakančių bangų spindėjo pusmėnulis. Heferė. Izabelė. Abiejų nebėra. Landis susivokė nežinia kodėl vis daugiau galvojantis apie Izabelę. Mirdama ji privertė tą jauną nekilnojamojo turto agentę pasižadėti atiduoti jam Heferės dienoraštį. Kuo ji vardu? Treisė? Ne. Leisė. Leisė Farel. Gerai turėti dienoraštį, tačiau kas jame tokio svarbaus? Kai tik jį gavo, policija tuoj pat paprašė paskolinti kopiją, kad sulygintų su originalu. Jis atidavė, nors nenoromis. Vos gavęs dienoraštį iš Leisės Farel, tą patį vakarą jį ir perskaitė. Vis tiek liko suglumęs. Ką Izabelė

tikėjosi dienoraštyje jį rasiant? Kol prisivertė perskaityti, pasigėrė. Per daug buvo skaudu matyti Heferės rašyseną, skaityti kartu patirtus dalykus. Žinia, rašė ji ir apie savo susirūpinimą dėl jo. „Tėtulėli, – prisiminė Džimis. – Vienintelį kartą mane pavadino tėčiu, tąkart, kai jai pasirodė, kad aš ant jos užpykęs.“ Izabelė įžvelgė sąmokslą visur, kol – likimo ironija – tapo atsitiktine sukčiaus auka. Tas niekšas apžiūrėjo butą vaidindamas pirkėją, o paskui grįžo buto apiplėšti. Gudrybė sena kaip pasaulis, ir Izabelė tapo nekalta auka. Nevykusiai pasipainiojo. Bet ar tikrai? Džimis Landis neįstengė atsikratyti neduodančio ramybės įtarimo. Ar yra bent menkiausia tikimybė, kad buvo teisi, kad Heferės mirtis nebuvo paprasčiausias nelaimingas atsitikimas? Likus trims dienoms iki Izabelės žūties Niujorko Post rašė: „Heferės Landi motina Izabelė Voring, buvusi grožio karalienė, veikiausiai pagrįstai įtaria, kad dukros – jaunos dainininkės žūtis buvo ne šiaip nelaimingas atsitikimas.“ Apklausiama policijos straipsnio autorė prisipažino, kad atsitiktinai Izabelę susitikusi gavo nuo jos pylos už spėliojimus apie dukros mirtį. O ta užuomina laikraštyje, kad Izabelė Voring turinti įrodymų, jos pačios prasimanyta. Ar Izabelės žūtis sietina su tuo straipsniu? – spėliojo Džimis Landis. Ar tik tuščiai keliama panika? Džimiui norėjosi išsisukti nuo tokių klausimų. Jei Izabelė nužudyta siekiant ją nutildyti, vadinasi, kažkas tyčia sudegino Heferę gyvą jos automobilyje tarpeklio dugne. Prieš savaitę policija paliko butą ir Džimis, paskambinęs nekilnojamojo turto agentūrai, pasakė jį parduodantis. Jis privalo viską užbaigti. Jis pasisamdys privatų detektyvą, kad tas išsiaiškintų, ar policija ko nors nepražiūrėjo. Ir pasikalbės su Leise Farel. Pagaliau iki sąmonės prasismelkė plaktuko taukšėjimas. Džimis apsidairė. Metas keliauti. Sunkiai traukė per salę, žengė į koridorių. Išėjęs į lauką uždarė sunkias raudonmedžio duris.

Pastovėjo į jas žiūrėdamas. Dailininkas sukūrė aukso raides, jas pritvirtins ant durų. Jos bus pagamintos per dieną ar dvi. „Heferės rūmai“ – skelbs užrašas. „Tėtulėlio dukrytei. Vaikeli, jei paaiškės, kad su tavim tyčia šitaip pasielgta, tą piktadarį savo rankom nudėsiu. Prisiekiu.“