1 skyrius
„Aš“ prieš „mes“ 8
Regis, su diduma jūsų matomės pirmą kartą. Tačiau nėra didelio skirtumo, ar mes seni pažįstami, ar nauji, nes esu tikras: mes visi tokie patys, mes visi tiesiog žmonės. iš jo šventenybės dalai lamos kreipimosi į daugiatūkstantinę minią
L
aikas bėga. Pasaulis keičiasi. Tačiau per tuos metus, kai su pertrūkiais lydžiu Dalai Lamą jo išvykose skaityti paskaitų, nesikeičia vienas dalykas – kreipdamasis į auditoriją jis visada kalbą pradeda žodžiais: „Mes visi tokie patys...“ Šitaip užmezgęs ryšį su kiekvienu klausytoju jis pereina prie konkrečios vakaro temos. Tačiau metams bėgant aš nepaliauju stebėjęsis įstabiu reiškiniu: ar jis kalba oficialiai lyderių grupelei ant Kapitolijaus kalvos (JAV Kongrese – red. past.), ar kreipiasi į šimtatūkstantinę minią Niujorko Centriniame parke, ar diskutuoja su įvairių religijų atstovais Australijoje, ar dalyvauja kon
21
„Aš“, „mes“ ir „jie“
ferencijoje Šveicarijoje, ar moko dvidešimt tūkstančių vienuolių Indijoje, visada auditorijoje justi kone apčiuopiamas poveikis. Jis, regis, savo klausytojams sužadina ne tik bendrumo su juo, bet ir savitarpio artumo, pamatinio žmogiško ryšio jausmą. Aušo pirmadienio rytas, aš vėl buvau Daramšaloje, turėjau pasimatyti su Dalai Lama ir pradėti naują planuotą mūsų pokalbių ciklą. Ramus Daramšalos miestelis, kuriame klesti tibetiečių bendruomenė, yra šiaurės Indijos Dauladaro kalnuose, Himalajų papėdėje. Atvykau prieš keletą dienų, maždaug tuo pat metu, kada ir pats Dalai Lama grįžo namo iš tris savaites trukusios kelionės su paskaitomis po Jungtines Valstijas. Iki Dalai Lamos rezidencijos nuo svečių namų, kuriuose apsistojau, kalnų taku galima nužingsniuoti vos per penkias minutes, tad anksti suvalgęs pusryčius su nebaigtu gerti kavos puodeliu nuėjau į poilsio kambarį, nes ruošdamasis susitikimui norėjau peržiūrėti savo užrašus. Tuščiame kambaryje kažkas buvo palikęs įjungtą televizorių, transliuojantį pasaulio naujienas. Įnikęs į užrašus nelabai paisiau naujienų, ir keletą minučių pasaulio kančios buvo tik fono triukšmas. Tačiau neilgai. Nutiko taip, kad pakėliau akis ir mano dėmesį patraukė vienas reportažas. Palestinietis savižudis susprogdino bombą Tel Avivo diskotekoje, tyčia taikydamas į Izraelio berniukus ir mergaites. Žuvo apie dvidešimt paauglių. Tačiau vien žudymo teroristui akivaizdžiai nepakako. Į bombą jis buvo prigrūdęs aprūdijusių vinių bei varžtų, kad suluošintų ir subjaurotų tuos, kurių nepavyks užmušti. Dar nespėjau iki galo suvokti begalinio tokio veiksmo žiaurumo, o naujienų reportažai jau vijo vienas kitą, driekėsi niūri gamtos katastrofų ir tyčinių smurto aktų virtinė... Nepalo kronprincas išžudo savo šeimą... Gudžarato valstijoje po žemės drebėjimo vis dar neatsigauna likusieji gyvi.
22
„Aš“ prieš „mes“
Ką tik lydėjau Dalai Lamą per paskutinę jo kelionę ir, man bežiūrint šiurpinančius ūmios kančios ir nelaimių vaizdus, galvoje suskambėjo jo žodžiai „mes visi tokie patys“. Tada supratau, kad reportažų klausausi taip, tarsi aukos būtų ne „tokie pat kaip aš“ žmonės, o migloti, beveidžiai, abstraktūs subjektai. Regis, kuo didesnį atstumą jaučiu tarp savęs ir aukų, tuo man jos atrodo nerealesnės, nelabai panašios į gyvus, alsuojančius žmones. Tačiau dabar pabandžiau akimirką įsivaizduoti, kaip pats jausčiausi tapęs žemės drebėjimo auka: dirbu sau įprastus dienos darbus ir štai per septyniasdešimt penkias sekundes netenku šeimos, namų, nuosavybės, staiga lieku vienas ir be pinigų. „Mes visi tokie patys.“ Tai galingas principas, ir aš įsitikinęs, kad jis galėtų pakeisti pasaulį. – Jūsų Šventenybe, – prabilau, – šį rytą norėčiau su jumis pakalbėti apie mintį, kad mes visi esame tokie patys. Žinoma, kad šiandienos pasaulyje tarp žmonių plinta vienatvės, susvetimėjimo, atskirtumo, net įtarumo jausmas. Man atrodo, jei ugdytume ryšio su kitais suvokimą, tikro, gilaus ryšio, bendrumo suvokimą, tai visiškai pakeistume visuomenę. Tai galėtų pašalinti daug šiandienos pasaulį varginančių problemų. Taigi šįryt norėčiau pasikalbėti apie tai, kad visi esame tokie patys, ir... – Mes visi tokie patys? – pakartojo Dalai Lama. – Taip, ir... – Kas jums pakišo tokią mintį? – paklausė jis. – Hm? – Kas jums pakišo tokią mintį? – Jūs... jūs sakėt, – pralemenau šiek tiek sutrikęs. – Hovardai, – tarė jis be užuolankų, – mes ne tokie patys. Mes skirtingi! Kiekvienas yra kitoks.
23
„Aš“, „mes“ ir „jie“
– Žinoma, taip, – suskubau pasitaisyti, – visi mes turime išorinių skirtumų, bet turėjau omenyje... – Mes skiriamės nebūtinai tik išoriškai, – nenusileido jis. – Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas vyresnio amžiaus lama yra kilęs iš Ladako. Dabar esu labai artimas tam lamai, bet kartu žinau, kad jis ladakietis. Kad ir kokį artumą jausčiau tam žmogui, dėl to jis niekada nepasidarys tibetiečiu. Faktas lieka faktu: jis yra ladakietis. Per daug metų taip dažnai girdėdavau Dalai Lamos kreipimąsi į klausytojus žodžiais „mes visi tokie patys“, kad toks pokalbio posūkis mane suglumino. – Na, jau daug metų, kai tik kalbate didelėms auditorijos, net ir aną, paskutinį kartą, visada sakote, kad „mes visi tokie patys“. Ši tema tikrai ryški jūsų viešose paskaitose. Pavyzdžiui, sakote, kad žmonės yra linkę labiau matyti skirtumus, bet mes visi vienodai trokštame būti laimingi ir išvengti kančių, ir... – Ak, taip. Taip, – pripažino jis. – Be to, mes turime tas pačias žmogiškas galimybes. Taip, dažniausiai savo kalbą pradedu tokiais žodžiais. Taip darau dėl to, kad manęs pasiklausyti ateina daug skirtingų žmonių. Na, esu budistų vienuolis. Tibetietis. Kitų žmonių kilmė galbūt kitokia. Taigi, jei mes neturime bendro pagrindo, jei neturime bendrų savybių, tai man nėra prasmės kalbėti, nėra prasmės dalytis savo pažiūromis. Tačiau tiesa ta, kad mes visi esame žmonės. Tai labai tvirtas pagrindas man su jais dalytis savo asmenine patirtimi. – Apie tai aš ir noriu pakalbėti, apie šią mintį, kad visi mes žmonės, – paaiškinau, lengviau atsikvėpdamas, kad pagaliau randam bendrą kalbą. – Manau, jei žmogus iš tikrųjų nuoširdžiai suprastų, kad visi žmonės yra tokie patys ir jis yra toks kaip kiti žmonės, tai visuomenė visiškai pasikeistų... Noriu pasakyti, jei tikrai širdyje tai jaustų. Tad, viliuosi, mes galime šiek tiek panagrinėti šią temą.
24
„Aš“ prieš „mes“
Dalai Lama atsiliepė: – Tuomet, norėdami tai išsiaiškinti, turime patyrinėti, kodėl mes patys save laikome nepriklausomais, atskirais individais ir kodėl kiti mums atrodo kitoniški, atsiskyrę, o tada pažiūrėti, ar įmanoma tai giliau suprasti. Tačiau negalime iš pradžių tiesiog tarti, kad visi esame vienodi, neigdami esamus skirtumus. – Na, norėjau tą pasakyti. Manau, visi sutinkame, kad pasaulis būtų kur kas geresnė vieta gyventi, jei jo gyventojai susisietų bendražmogiškumu, jei kiekvienas suvoktų artumą kitiems žmonėms taip, kaip jūs, esminiu žmogiškumo lygiu, brolių ir seserų (juk girdėjau, kad jūs taip kreipiatės į žmones) lygiu. Nebūtų visų tų problemų, apie kurias vėliau norėčiau su jumis pakalbėti, ir mes vietoj jų galėtume aptarti futbolo rungtynes ar filmą! – Taigi nežinau, – tęsiau kalbą, – bet atrodo, kad jūsų būdas kurti bendrumo tarp žmonių pojūtį skirtas priminti apie visiems bendras žmogiškas savybes. Juk jūs tai darote, kai pasitaiko proga kalbėti didelei auditorijai. – Darau, – jis linktelėjo. – Nežinau... – pakartojau. – Tema labai svarbi, mintis labai paprasta, o iš tikrųjų taip sunkiai prigyja, kad peršasi klausimas, ar nėra kokių nors kitų būdų šiam procesui palengvinti, gal paspartinti ar paskatinti žmones perimti tokį požiūrį, atkreipiant jų dėmesį į daugelį šiandienos pasaulio problemų. – Kitų būdų... – lėtai ištarė jis, apgalvodamas klausimą, o aš nekantriai laukiau jo įžvalgų ir išminties. Netikėtai jis prajuko ir, tarsi staiga praregėjęs, sušuko: – Taip! Jei prikalbintume marsiečius nusileisti į Žemę ir mus pabauginti, tada, manau, labai greitai susitelktų viso pasaulio žmonės! Jie susivienytų ir skanduotų: „Mes, Žemės žmonės!“ – jis vis dar juokėsi. Negalėjau atsispirti jo linksmumui ir pats nusijuokiau.
25
„Aš“, „mes“ ir „jie“
– Aha, spėju, neprošal būtų juos prikalbinti, – sutikau. – Būtinai kreipsiuos šiuo klausimu į Tarpplanetinę tarybą. O kol kas, iki nusileis visų laukiamas kosminis laivas, gal dar yra kokių pasiūlymų?
Taip pradėjome pokalbių ciklą, su pertraukomis trukusį keletą
metų. Diskusija prasidėjo tą rytą, kai aš atsainiai kaišiojau frazę „mes visi tokie patys“, tarsi siūlydamas suvienyti pasaulį reklaminiu nealkoholinio gėrimo šūkiu. Dalai Lama, kaip jam būdinga, nesutiko sutraukti reikšmingų klausimų į pernelyg supaprastintas formules. Tai buvo svarbiausi žmogiški klausimai: kaip mums pajusti gilų bendrumą su kitais, tikrą žmogišką ryšį net su tais, kurie labai skiriasi nuo mūsų? Ar įmanoma net savo priešą matyti kaip asmenį, iš esmės panašų į save? Ar įmanoma iš tikrųjų į visus žmones žiūrėti kaip į savo brolius ir seseris, ar tai tik utopinė vizija? Netrukus mūsų pokalbių temų ratą praplėtė kiti reikšmingi klausimai, susiję su individo ir visuomenės santykiais. Svarstėme rimtas temas: ar įmanoma būti tikrai laimingam, kai socialinės bėdos nuolat veikia mūsų asmeninę laimę? Ar ieškodami laimės renkamės vidinės plėtros, ar socialinių permainų kelią? Per mūsų pokalbius Dalai Lama šiuos klausimus nagrinėjo ne abstrakčiomis sąvokomis ar filosofiniais išvedžiojimais, o mūsų kasdienio gyvenimo kontekste, tuoj pat atskleisdamas tiesiogines šių realijų sąsajas su tikrų tikriausiomis problemomis ir rūpesčiais. Per pirmuosius pokalbius Daramšaloje sprendėme sunkią užduotį, kaip perorientuoti žmogų nuo „aš“ į „mes“. Nepraėjus nė metams aš vėl atvykau į Daramšalą ir mes pradėjome antrą pokalbių ciklą. Tuo tarpu nugriaudėjo Rugsėjo 11-oji ir prasidėjo pasaulinė kova su terorizmu. Tapo aišku, kad nepakanka vien plėtoti
26
„Aš“ prieš „mes“
„mes“ orientaciją. Buvo skaudžiai priminta, kad ten, kur esame „mes“, yra ir „jie“, tad dabar susidūrėme su problemomis, galinčiomis kilti dėl „mes prieš juos“ požiūrio: prietarais, įtarumu, abejingumu, rasizmu, konfliktais, smurtu, žiaurumu, su labai įvairiais bjauriais ir baisiais vienų žmonių nusistatymais prieš kitus. Kai po kelerių metų susitikome Tusone, Arizonoje, Dalai Lama ėmė dėlioti ankstesniuose pokalbiuose išsakytas mintis pagal šias temas, nuosekliai pristatydamas būdą, padedantį atsilaikyti nerimastingame pasaulyje, išsaugoti viltį ir net laimę, nepaisant daugybės šiandienos pasaulio bėdų. Tačiau tą pirmadienio rytą pradėjome nuo pačių pagrindų, tyrinėjome įprastus požiūrius į tai, kas mes esame, kokios mūsų sąsajos su aplinkiniu pasauliu, o iš pradžių aptarėme ryšio su bendruomenės nariais pobūdį ir įtaką mūsų asmeninei bei socialinei laimei.
„Nėra bendruomeniškumo, nėra ir ramsčio“ Pastarojo penktadienio popietę vienas dvidešimtmetis bedarbis „YouTube“ paskelbė pranešimą, tiesiog pasisiūlė „būti prieinamas“ kiekvienam, kam reikia pasikalbėti. – Niekada nesu jūsų sutikęs, bet norėčiau, – pasakė jis. Per savaitgalį jis sulaukė daugiau kaip penkių tūkstančių skambučių ir žinučių – tiek nepažįstamųjų atsiliepė į jo siūlymą.
Pratęsdamas mūsų diskusiją apibendrinau ankstesnes temas. – Žinote, Jūsų Šventenybe, jau nemažai metų mūsų pokalbių temos sukasi apie žmogaus laimę. Esame laimę aptarinėję asmens požiūriu, vidinio tobulėjimo požiūriu. Tačiau dabar kalbamės apie
27
„Aš“, „mes“ ir „jie“
žmogaus laimę socialiniu lygiu, nagrinėjam tam tikrus socialinius veiksnius, galinčius paveikti žmogaus laimę. Puikiai žinau, kad jūs dažnai keliaujate po pasaulį, lankotės daugybėje skirtingų šalių, matote daug skirtingų kultūrų ir susitinkate su daugybe skirtingų žmonių, įvairių sričių specialistais. – Taip. – Taigi man rūpi paklausti, ar per tas keliones nesate pastebėjęs kokio nors konkretaus šiuolaikinės visuomenės aspekto, labiausiai kliudančio žmogaus laimės pilnatvei? Be abejo, šiandienos pasaulyje gausu konkrečių problemų, kaip antai smurtas, rasizmas, terorizmas, atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų, aplinkos tarša ir t. t. Tačiau dabar noriu sužinoti, ar išskirtumėte kokį nors bendresnį visuomenės bruožą, ypač trukdantį laimei? Dalai Lama sėdėjo plačiame minkštame krėsle. Tyliai galvodamas, ką atsakyti, jis pasilenkė ir atsivarstė ruduosius batus. Tada parietė kojas, sukryžiavo jas po savim, įsitaisydamas ilgesnei diskusijai, ir tarė: – Taip. Kaip tik mąsčiau, kad pastebėjau vieną tikrai svarbų dalyką. Manau, tiksliausiai galėčiau jį pavadinti bendruomeniškumo stoka. Tibetiečiai visada piktinasi sužinoję, kad žmonės gali beveik visai nebendrauti su labai artimais kaimynais, gyvenančiais pašonėje daug mėnesių ar net metų metus. Na galbūt prasilenkdami ir pasisveikinate, bet daugiau ničnieko apie kits kitą nežinote. Jokio tikro bendravimo. Jokio bendrystės jausmo. Tai mus visada labai stebina, nes tradicinėje tibetiečių visuomenėje bendruomeniškumo jausmas labai stiprus. Dalai Lamos komentaras buvo taiklus kaip pirštu į akį. Kiek susigėdęs pagalvojau, kad ir aš nežinau savo kaimynų vardų. Jau daugybę metų nežinau savo kaimynų vardų. Žinoma, neketinau to prisipažinti dabar.
28
„Aš“ prieš „mes“
– Taip, – pasakiau, – panašių situacijų tikrai netrūksta. Dalai Lama aiškino toliau: – Šiandienos pasaulyje galima aptikti tokių bendruomenių ar visuomenių, kuriose nėra bendradarbiavimo dvasios, nėra bendrumo jausmo. Tuomet išvystate jas apnikusį vienišumą. Manau, kad bendrumo jausmas yra be galo svarbus. Turiu omenyje, net jei esi labai turtingas, bet neturi žmonių – partnerių ar draugų, – su kuriais galėtum dalytis meile, tai kartais imi dalytis meile su keturkoju augintiniu, gyvūnu, nors ir tai geriau negu nieko. Tačiau jei gyveni bendruomenėje, net jei ji skurdi, neturtėliai turi vieni kitus. Tuomet tikrai jauti, kad turi tam tikrą ramstį, emocinį ramstį. O jei nėra bendruomeniškumo pojūčio, tada užkluptas vienatvės ar skausmo neturi nieko, su kuo iš tik rųjų galėtum tuo pasidalyti. Manau, toks vienišumas – turbūt pagrindinė šiandienos pasaulio problema, galinti tikrai paveikti kasdienę asmens laimę. Iš pradžių, – sakė jis, – manau, reiktų tiksliai apibrėžti, ką turime omenyje kalbėdami apie vienišumą. Šiuo atveju vienišumas – tai ne tik jausmas, kad trūksta artimo žmogaus, kad nėra draugo, su kuriuo būtų galima pasikalbėti, ar kas nors panašaus. Juk galima turėti labai draugingą šeimą ir nepatirti didelio asmeninio vienišumo, bet jaustis atitolusiam nuo platesnės visuomenės. Taigi dabar kalbu apie vienišumą platesne susvetimėjimo prasme, susvetimėjimo tarp žmonių ir grupių. Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau viešumoje kalbama bendruomeniškumo nykimo tema, iš dalies tokias kalbas paskatino knygos, tokios kaip Harvardo universiteto politinių mokslų specialisto Roberto D. Putnamo „Boulingas vienumoje“. Putnamas įrodinėja, kad per paskutinius tris dešimtmečius sukrečiančiai sumažėjo mūsų bendruomeninis ir pilietinis aktyvumas. Moks
29
„Aš“, „mes“ ir „jie“
lininkas su nerimu pastebi, kad kaimynai vis rečiau bičiuliaujasi, rengia vakarėlius, renkasi drauge pasitarti, vis mažiau žmonių dalyvauja klubų, bažnyčios komitetų, politinėje ir kitoje reikšmingoje veikloje, palaikančioje demokratijos gyvavimą. Pasak sociologų Milerio Makfersono, Metju E. Brašierso iš Arizonos universiteto ir Linos Smit-Lavin iš Dukso universiteto, asmenų, teigiančių, kad neturi nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie svarbius dalykus, skaičius per pastaruosius dvidešimt metų kone patrigubėjo. Gausūs visuomenės apklausos duomenys, surinkti Čikagos universitete, rodo, kad artimų, patikimų draugų neturintys asmenys sudaro net 25 proc. visų Amerikos gyventojų. Šis skaičius taip nustebino tyrinėtojus, kad jiems patiems kilo klausimas, ar tikrai buvo tiksliai paskaičiuota. Dar 1985 m. tos pačios organizacijos atlikta panaši apklausa šokiravo amerikiečius, nes atskleidė, kad mūsų visuomenės žmonės turi vidutiniškai tik po tris artimus draugus. Iki 2005 m. šis skaičius sumažėjo trečdaliu – didžiuma žmonių turėjo tik po du artimus draugus. Tyrėjai ne tik sužinojo, kad per pastaruosius du dešimtmečius žmonės palaiko vis mažiau visuomeninių ryšių, bet ir nustatė, kad keičiasi šių ryšių modelis. Vis daugiau žmonių bendravimo atžvilgiu pirmiausia kliaunasi šeimos nariais. Tyrėjai, pastebėję, kad žmonės mažiau pasitiki draugystėmis platesnėje bendruomenėje, padarė tokią išvadą: „Žmonės užmezga mažiau ryšių su bendruomene ir kaimynais.“ Šis tyrimas neatskleidė socialinių ryšių ir bendruomeniškumo nykimo priežasčių, bet kiti tyrėjai nustatė aibę veiksnių, prisidedančių prie nerimą keliančios tendencijos. Modernaus transporto plėtra istoriškai sukūrė vis mobilesnę visuomenę, vis daugiau šeimų, palikusios gimtas vietas, kėlėsi gyventi į naujus miestus,
30
„Aš“ prieš „mes“
ieškodamos geresnio darbo ar patogesnių gyvenimo sąlygų. Visuomenė pasidarė turtingesnė ir didesnės gyventojų dalies vaikai vis dažniau išvykdavo iš namų mokytis į kitų miestų ir valstijų universitetus. Lengvesnis susisiekimas leido jaunuoliams, ieškantiems geresnių karjeros galimybių, daug toliau negu ankstesniais laikais nukeliauti nuo gimtųjų namų. Naujesni tyrimai rodo, kad pailgėjo darbo laikas, daugiau valandų sugaištama kelionėms į darbą ir atgal, todėl žmonėms lieka mažiau laiko bendrauti su savo bendruomenės nariais. Pasikeitęs darbo laikas ir geografinis šeimų išsibarstymas gali skatinti platesnį, seklesnį ryšių tinklą, bet nėra palankus glaudiems ryšiams, būtiniems žmogaus artimo bendravimo poreikiui tenkinti. Prie visuomeninio atsiskyrimo prisideda ir vis daugiau laiko suryjantis televizoriaus žiūrėjimas bei kompiuterio naudojimas vienumoje. Įtakos turi ir vis dažniau kaip bendravimo priemonė naudojamas internetas. Nors internetas leidžia mums palaikyti ryšį su draugais, šeimos nariais ir kaimynais, jis taip pat gali silpninti poreikį iš tikrųjų susitikti vieniems su kitais ir bendrauti artimiau. Anot tyrėjų, nors bendravimas pasitelkus tokias priemones kaip internetas ar elektroninis susirašinėjimas kuria ryšius tarp žmonių, tokio pobūdžio bendravimas sąlygoja silpnesnius visuomeninius saitus negu asmeniški susitikimai. Kartais žodžiais būna sunku išreikšti ir perduoti emocijas, juk didelę žmonių bendravimo dalį sudaro subtilios vaizdinės užuominos, o jas lengviau suvokti bendraujant akis į akį. Kad ir kokia būtų priežastis, akivaizdu, kad nykstantis bendruomeniškumo jausmas ir didėjantis socialinis atsiskyrimas giliai įsismelkia į kiekvieną lygmenį – asmeninį, bendruomeninį, visuomeninį ir visuotinį. Pasitelkęs savo išmintį ir įžvalgą Dalai Lama greitai atkreipia dėmesį į šios problemos svarbą ir poveikį
31
„Aš“, „mes“ ir „jie“
žmogaus laimei asmeniniu ir platesniu visuomeniniu lygiu. Čia Dalai Lamos nuostata susieina su Vakarų mokslo požiūriu. Psichologijos profesorius Robinas Danbaras iš Liverpulio universiteto Didžiojoje Britanijoje apibendrina naujausius mokslinius tyrimus ir iš esmės pakartoja Dalai Lamos nuomonę, kai teigia: „Atrodo, kad labiausiai slegianti naujojo tūkstantmečio problema – socialinio kontakto ir bendruomeniškumo pojūčio stygius.“
Bendruomeninės dvasios kūrimas: pirmieji žingsniai
– Na, pagaliau vaistai padėjo! – tarė Deividas, tvarkingas, dailiai apsirengęs jaunas vyras, sėdintis mano kabinete Finikse. – Depresija išnyko, ir aš vėl grįžau į savo įprastą nelaimingumo būseną. Jis juokavo, bet tik pusiau. Sumanus, sėkmės lydimas trisdešimt dvejų metų nevedęs statybų inžinierius Deividas kreipėsi pagalbos maždaug prieš mėnesį. Ligos simptomų spektras buvo labai įprastas – staiga dingęs noras užsiimti įprasta veikla, nuovargis, nemiga, svorio kritimas, negalėjimas susikaupti. Trumpai tariant, paprasta, eilinė depresija. Netrukus paaiškėjo, kad jis neseniai atvyko į Finiksą dirbti naujame darbe ir su permainomis susijęs stresas jam sukėlė depresiją. Tai buvo senokai, kai dirbau psichiatru. Skyriau jam standartinį gydymą antidepresantais ir per kelias savaites aštrūs stiprios depresijos simptomai išnyko. Jis vėl gyveno įprastą gyvenimą, bet netrukus grįžo pas mane dėl senesnės bėdos – užsitęsusio „šiek tiek chroniško nelaimingumo“, nesuprantamo visa apimančio „nepasitenkinimo gyvenimu“ jausmo ir apskritai gyvenimo entu
32