TECHNOGENINĖ SĄMONĖ Vystantis technikai ir technologijoms turi formuotis ir atitinkama technogeninė sąmonė – pavadinkime ją kiborgų sąmone. Pirma be antro neįmanoma – viskas susiję tarpusavyje. Maitiniesi sintetika – tampi kiborgu, tampi kiborgu – maitiniesi sintetika. Žmogui visa tai reiškia viena – jis virsta matricos narveliu. Ir tai jau anaiptol ne fantastika. Kodėl apie tai niekur suprantamai ir aiškiai nekalbama? Tai vėlgi dėsninga. Pirma, sistemai tokia informacija nenaudinga, o antra, žmonių sąmoningumas jau pakankamai užblokuotas, o dėmesys užgrobtas – jis nuolat nukreipiamas į antraeilius ir neesminius dalykus. Ką galima priešpriešinti šiems procesams? Dvasinių ieškojimų kelyje daugelis su viltimi prisimena senovinius ezoterinius mokymus ir praktikas. Kai kur tai gali būti atrama, bet neverta dėti didelių vilčių į praktikas, kurioms tūkstančiai metų, nes jos buvo kuriamos tuo metu, kai žmonės buvo visai kitokie ir gyveno visiškai kitokiomis sąlygomis. Dar galima ištempti savo sąmoningumą į aukštesnį lygį ir vien tik mentaliai, nuolat stebint save, savo mintis ir veiksmus, aplinkinę tikrovę. Bet nuolat save auklėti ir būti visiškoje parengtyje gana sunku – tam reikalinga kario drausmė ir didelės valios pastangos. Toli gražu ne kiekvienam tai duota ir labai nedaug žmonių imsis tokios praktikos. Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, mitybos natūraliu ir, jeigu galima, gyvuoju maistu praktika (apie ką pradėjau rašyti dar 2005 m. knygoje „Realybės lėmėjas“) atrodo esanti paprasčiausia, normaliausia ir kartu veiksmingiausia. Tai bent jau pašalina dėmesio blokuotę. Sąmonė tikrai nušvinta ir išsivaduoja, jau nekalbant apie teigiamus bendrojo tonuso, energijos ir sveikatos pokyčius. Šitai vienu balsu 80
II dalis TECHNOSFERA
patvirtina visi, kurie tai suprato ir išmėgino patys. O juk reikia visai nedaug – tik suprasti ir pabandyti. Neseniai naujienų laidoje šmėstelėjo informacija apie mergaitę, kurią kamuoja viena iš įkyriosios būsenos formų – ji turi daug sykių kartoti vieną ir tą patį beprasmišką veiksmą, pavyzdžiui, skaičiuoti žingsnius arba darinėti duris. Tai aukščiausias parazitų įvykdyto dėmesio užgrobimo laipsnis. Gydytojai jai kimšte kemša psichodelinius vaistus, bet tai nepadeda. Tokiu „gydymu“ jie tik pavers mergaitę augalu. O juk jai padėti labai lengva – pakanka pakeisti jos racioną – gyvasis natūralus augalinis maistas ir daugiau šviežių žalumynų. Sąmonės parazitai patys pasitrauks, gal net psichoterapeuto pagalbos neprireiks, jau nekalbant apie chemikalus. Tačiau aš negaliu padėti, nes manęs nepaklausys. Gydytojai nesupranta, ką daro, nes jų dėmesys irgi užgrobtas. Visa tai labai liūdina. *** Dangus aptraukė ūkaną vėtra. Ši kėlė sniego sūkurius, verkė kaip žvėris ir kaukė kaip vaikas. Nesupratau, ūkana ar vėtra? Žodžiu, nesvarbu, žvėrys su vaikais įpyko ir apmėtė ūkaną švytinčiais šviestuvėliais. Palaimink, Dieve, žvėris ir vaikus. Prašau dar vieno jūsų dėmesio kvanto. Dabar jau visiškai rimtai. Dėmesio užgrobimo fenomenas – opus, gal net bauginantis reiškinys. Prisimenate, kaip fantastai mus gąsdino, kad Žemę užgrobs ateiviai iš kitų planetų? Bet galbūt pavojus (kaip dažnai būna) artėja iš visai kitos, nenumatytos pusės? Nuo senų senovės žinoma: tai, kas tiesiogiai patenka į žmogų, formuoja jo fizinį kūną, sąmonę, o paskui ir individualią realybę. Bet praslinkus tūkstantmečiams šis pamatinis principas virto tokiu nuvalkiotu stereotipu, kad nebetraukia dėmesio. Žmonės jį sutartinai pamiršo 81
Vadim Zeland. Nepasiduok sistemai
ir puolė ieškoti kažkokių naujų, neatskleistų savo gyvenimo gerinimo paslapčių. Sutikite, argi ne keista, kad didžioji dauguma žmonių apskritai nekelia sau klausimo, ką, kaip ir kodėl valgo, – jie tiesiog valgo, ir viskas. Jiems tik rūpi, kad tai būtų skanu ar bent jau praktiška. Žinoma, sąmoningumo lygis šiuo klausimu skirtingas. Pavyzdžiui, įsivaizduokite senutę, kuri tik dėl praktinių priežasčių perka makaronų, baltų miltų, smulkintų kruopų, margarino, rafinuoto sviesto, cukraus. Pradiniai produktai jau patys savaime niekam tikę, o ką kalbėti apie galutinius patiekalus – tai maistas išsekusiems, iškamuotiems, nesveikiems žmonėms, kokiais labai daug kas ir tampa po keturiasdešimties ir net anksčiau. Tai žemiausias sąmoningumo lygis – žmogus stačiai valgo tai, kas valgoma. Ir menka pensija čia niekuo dėta. Už tuos pačius pinigus galima nusipirkti kur kas daugiau natūralių produktų. Jaunõs šeimininkės, žiūrinčios per televizorių „pažangias“ laidas apie sveiką mitybą, sąmoningumo lygis jau aukštesnis, ji jau susimąsto apie tai, ką valgo pati ir kuo maitina šeimą. Bet daug kas iš to, ką skelbia televizija ir kitos didelės žiniasklaidos priemonės, vienaip ar kitaip atstovauja stambių gamintojų interesams. O stambiems gamintojams, suprantama, rūpi anaiptol ne tautos sveikata, o kitkas. Nors visose reklamose, savaime aišku, kalbama apie „natūralius sveikus produktus“. Štai kad ir populiariausias produktas – balti miltai. Jaunos šeimininkės sąmoningumas kol kas nėra tokio lygio, kad ji suprastų, jog balti miltai (taip pat gaminiai iš jų) yra vien tik sintetinis produktas – kulinarija, paversta absurdu. Visa, kas vertinga grūduose, yra gemale ir luobelėje. Aukščiausios rūšies balti miltai gaunami šalinant iš kviečių grūdų luobeles ir gemalus. Taip visa, kas vertinga, pašalinama, o lieka tik negyva dalis, kurią sudaro daugiausia krakmolas. Šią negyvą grūdo dalį gamta sukūrė kaip savotišką statinę su riebalais gemalui. 82
II dalis TECHNOSFERA
Maitintis aukščiausios rūšies baltų miltų gaminiais – tai tas pat, kaip nusipirkti parduotuvėje krakmolo ir kabinti jį šaukštu per pietus. Nereikia turėti iliuzijų ir dėl juodos ruginės duonos. Žmonės nežino, kad miltai – gana greit gendantis produktas. Tokoferoliai (vitaminas E), B grupės vitaminai ir kitos naudingos medžiagos ore labai greitai oksiduojasi. Ką tik sumalti miltai sparčiai praranda savo prekinę išvaizdą, reikiamą konsistenciją, drėgnumą ir kitas savybes, leidžiančias iš jų nors šį tą daryti. Akivaizdu, kad tai visai nenaudinga nei gamintojams, nei prekiautojams. Kad miltai virstų kondiciniu produktu, jie iš pagrindų apdorojami chemikalais. Bet tai, kartoju, mažai kas žino. Negana to, gaminiai iš sintetinių miltų kepami su termofilinėmis mielėmis. Tokia praktika labai išplito visai neseniai, Antrojo pasaulinio karo metais. Tiesiog su mielėmis mažiau terlionės negu su natūraliu raugu. Įmetei į tešlą – ir ji iškart pakilo. O kas yra mielės? Iš esmės tai grybai, ir jų gajumą galima palyginti su pavojingiausių parazitų gajumu – jų net aukštos temperatūros nesunaikina, todėl jos ir vadinamos termofilinėmis. Šit dabar ir įsivaizduokite: jūsų organizme apsigyvena svetimas – grybas, kuris pradeda keisti jūsų vidinę aplinką pagal save. Kol kas tėra žinoma, kad mielės nustelbia simbiotinę mikroflorą (todėl visokiausi jogurtai, vėlgi sintetiniai, kurie esą „atkuria“ šią florą, ir yra neregėtai populiarūs). Apie kitus degeneracinius pokyčius galima spręsti tik pagal mirčių nuo naujų ligų skaičių ir pagal farmacijos bendrovių pajamas, nes atitinkami tyrimai neatliekami (atskleisti tiesą labai daug kam būtų nenaudinga). Ką gi daryti jaunai šeimininkei, kai ją iš visų pusių supa negyva sintetika? Dabar įsivaizduokite kitą paveikslą. Jūsų virtuvėje stovi toks stebuklas – nuosavas elektrinis malūnas. (Ko gera, daugelis net nenumano, kad pasaulyje yra toks stebuklas.) Jūs galite bet kada patys sumalti 83
Vadim Zeland. Nepasiduok sistemai
grūdus ir iškart pasigaminti iš jų visa, ko širdis geidžia, nuo duonos iki konditerijos skanėstų. Ir jūs tikrai žinosite, kad jokių chemikalų ir mielių gardumynuose nėra nė ženklo. Ir visos naudingos medžiagos išsaugotos. Taip pat pamatysite, kokie turi būti miltai – ne balti kaip krakmolas, o pilkšvai rudi, su vertingos luobelės ir gemalo taškučiais. Tai ir bus tikri miltai, kokius vartojo mūsų protėviai ir kokių jūs niekada nesate matę. Iš tikrųjų paruošti natūralų raugą ir iškepti savo duoną visai nesunku – ne sunkiau nei kepti paprasčiausius sausainius. O jei panorėsite gauti dar ir gydomąjį produktą, grūdus vėlgi nesunku iš pradžių sudaiginti, paskui išdžiovinti. Ekologiškų grūdų galima nesunkiai (bent jau kol kas) nusipirkti specializuotose parduotuvėse arba užsisakyti internetu. Ir receptai dabar prieinami internete, ir elektrinį malūną ten pat galima rasti. O malūnėlis jūsų virtuvėje taps jūsų numylėtiniu, kai pamatysite, koks tai stebuklas, ir suprasite, kad jis išvaduoja jus nuo nesuskaičiuojamos ir nepasotinamos sintetikos gamintojų šutvės. Bet reikia, kad jaunos šeimininkės sąmoningumas pakiltų bent viena pakopa aukščiau. Suprantate? P. S. Vaje, regis, aš vėl kai ką išreklamavau. Tik šį sykį tyčia, iš kenksmingumo nenurodysiu adreso, kur galima gauti malūnėlį. Kam reikia, tas ras jį knygoje „Gyvenimo transerfingas“ arba paieškos sistemose. Bet jei kam nors labai labai reikia ir stačiai dabar, parašykite man, ir aš jums nusiųsiu nuorodą. Slapta.
Reziumė
■ Maitiniesi sintetika – tampi kiborgu, tampi kiborgu – maitiniesi sintetika.
■ Sistema nuolat nukreipia dėmesį į antraeilius ir neesminius dalykus. 84
II dalis TECHNOSFERA
■ Tai, kas tiesiogiai patenka į žmogų, formuoja jo fizinį kūną, sąmonę, o paskui ir individualią realybę.
■ Didžioji dauguma žmonių apskritai nekelia sau klausimo, ką, kaip ir kodėl valgo, – jie tiesiog valgo, ir viskas.
■ Mityba natūraliu ir, jeigu galima, gyvuoju maistu bent jau pašalina dėmesio blokuotę. Sąmonė nušvinta ir išsivaduoja, jau nekalbant apie teigiamus bendrojo tonuso, energijos ir sveikatos pokyčius.
Pastabos paraštėse Apsidairykite: miegantys, paliegę, ligoti žmonės maitinasi sisteminiuose prekybos centruose, mulkinami sisteminėse medicinos įstaigose, aklai tiki reklama... Žmonija priėjo tokį idiotizmą, kad ėmė naikinti save jau ne tik per aplinką, bet tiesiogiai, maistu. Tokios kvailybės buvo labai sunku tikėtis iš būtybių, vadinančių save protingomis.
KETINIMO ARTEFAKTAS Siūlau jums vieną galingą ir, beje, senovinę techniką, kuri dabartinėmis dėmesio užgrobimo ir blokavimo sąlygomis labai praverčia. Prireiks tam tikro atributo – mažo žaisliuko, suvenyro, talismano, pirštinės... – bet kokio daikčiuko, keliančio jums simpatiją. Tai gali būti kieno nors dovana, jūsų pirktas ar pagamintas daiktas, atsitiktinis radinys, kažkuo užkabinęs jūsų dėmesį. Ši technika – paprastas „pagoniškas“ ritualas, kurį reikia atlikti rytą ir vakarą. Jūs paimate į rankas savo žaisliuką ir jam sakote: „Labas rytas (labanakt), mano mielasis. Myliu tave ir rūpinuosi tavimi, o tu padedi įvykdyti mano norą.“ Po to deklaruojate ketinimą, ką norite pasiekti. Pavyzdžiui: Mano pasaulis myli mane, mano pasaulis rūpinasi manimi, aš sutinku savo antrąją pusę (arba mano antroji pusė suranda mane – kaip jums labiau patinka), man siūlomas geras darbas, aš puikiai realizuoju savo projektą, man atsiveria galimybė įsigyti nuosavą namą, aš pasiekiu savo tikslą, mano reikalai vis geriau klojasi ir t. t., ko jums labiausiai norisi. Vienam žaisliukui – vienas noras. Jeigu norai keli, reikės įsitaisyti kelis atributus ir su kiekvienu „šnabždėtis“ atskirai. Deklaravimas turi būti suformuluotas lakoniškai, aiškiai ir konkrečiai, teigiamąja forma, esamuoju arba tęsiamuoju laiku, ir ne kaip prašymas ar malda, o kaip ketinimas be jokių sąlygų ir paaiškinimų. Deklaruodami jūs turite ne norėti, o ketinti. Jūs ketinate padaryti ir darote. Ketinate gauti ir gaunate. Jeigu deklaravimas bus suformuluotas teisingai, jus aplankys įsitikinimo, žinojimo, kad gausite, kas jums priklauso, jausmas. 86
II dalis TECHNOSFERA
Pažiūrėti paprastas ir nekaltas (ar netgi naivus) žaidimas yra gana rimtas dalykas. Dabar paaiškinsiu, kaip ir kodėl jis veikia. Jo mechanizmo pagrindą sudaro dvi funkcijos. Pirmoji, kas akivaizdu, tai ketinimo kabliukas. Šiuolaikinėje realybėje žmogui didelį poveikį daro dėmesio užgrobimo efektas. Dėl to vis sunkiau fiksuoti ketinimą į tikslą. Stebėdami save jūs patys galite įsitikinti, kiek daug įvairiausių ketinimų vis atidedama vėlesniam laikui, kiek daug atsiranda visokiausių skubių reikalų ir atitraukiančių aplinkybių, tiesiog neleidžiančių bent minutei prisėsti ir sutelkti mintis į tikslą. O šis ritualas, kurį jūs įtraukiate į savo privalomąjį tvarkaraštį, veikia kaip lasas, fiksuojantis jūsų dėmesį į tai, į ką jis būtinai ir sistemingai turite nukrypti, jeigu norite pasiekti rezultatą. Antroji funkcija jau ne visai akivaizdi, nes ji yra metafizinėje, neapčiuopiamoje sferoje. Greta fizinio pasaulio egzistuoja toks pat objektyvus, bet neregimas pasaulis, kuriame gyvena subtiliosios materijos būtybės, tokios pat realios kaip ir mes su jumis. Tą pasaulį mes suvokiame tik netiesiogiai, paranormalių reiškinių pavidalu. Taip pat ir subtiliojo pasaulio būtybės suvokia mūsų buvimą tik kažkokių kito matmens atspindžių, fantominių projekcijų pavidalu. Įsivaizduokite, kad kasinėdami sluoksnį, kuriam milijonai metų, jūs aptinkate aiškiai nenatūralios, veikiau net nežemiškos kilmės daiktą. Jus tiesiog paralyžiuoja pagarbus virpulys, nes žodis „nuostaba“ čia netinka – pernelyg nerealu tai, ką jūs matote. Toks daiktas vadinamas artefaktu. Enciklopedijoje jis apibrėžiamas taip: „Procesas, objektas, objekto arba proceso savybė, kurių atsiradimas tam tikru atveju dėl natūralių priežasčių yra neįmanomas arba mažai tikėtinas. Kryptingo įsikišimo į tam tikrą procesą arba tam tikrų neužfiksuotų veiksnių buvimo požymis.“ Lygiai taip pat ketinimo apšviestas daiktas subtiliosios materijos būtybėms atrodo kaip artefaktas ir kelia joms didelį smalsumą. Kitų mus supančių materialių objektų pasaulis būtybėms lieka nematomas. 87
Vadim Zeland. Nepasiduok sistemai
Mes paprastai neteikiame reikšmės daiktams, neįdedame į juos ketinimo, o tik mechaniškai naudojame kaip prietaisus, darbo įrankius ar interjero reikmenis. Vienintelė universali jungiančioji grandis tarp mūsų pasaulių yra ketinimas ir meilė. Įdėjus ketinimą į materialų daiktą, jis iš negyvo materijos gabalo virsta Galios objektu, kuris subtiliajame pasaulyje jau darosi matomas. Būtybėms jis atrodo kaip ketinimo artefaktas, turintis kryptingo kišimosi iš kažkokios lygiagrečios realybės požymį. O jeigu į jį įdėta dar ir meilė, artefaktas ima švytėti ir traukia prie savęs būtybes kaip nektaras drugelius. Tai savarankiškos būtybės (ne švytuoklės), jos visos skirtingos, didelės ir mažos, išprususios ir nelabai. Jos negali tiesiogiai patekti į mūsų pasaulį, bet labai juo domisi, o jei atsiranda tokia galimybė, mielai užmezga ryšį. Knygose jau esu rašęs, kad jūs galite sukurti savo būtybes – fantomus ir palaikyti jų gyvybę minčių energija. O gali atsitikti ir taip, kad jums pavyks pritraukti ir prijaukinti jau subrendusią būtybę, kuri taps jūsų sąjungininke. Ketinimo artefaktas, jūsų žaisliukas, yra jungiančioji grandis, savotiškas telefono laidas tarp jūsų ir sąjungininkės. Kaip jūs „bendrausite“, visiškai nesvarbu – kokias taisykles nustatysite, tokios ir galios. Jūs tik turite nuolatos jai skirti sistemingą dėmesį ir maitinti energija ketinimą ir meilę. Nedidelio rytinio ir vakarinio ritualo visiškai pakaks. Taigi, kai jūs atliekate ritualą su savo žaisliuku, ant jo kaip drugelis ant žiedo nusileidžia būtybė. Ji šildosi šiltuose jūsų meilės spinduliuose ir įdėmiai klausosi jūsų ketinimo. Ir šiaip jau nesvarbu, ar būtybė supranta, ką jai norite pasakyti, ar ne. Ji tiesiog klausosi kaip pasakos ar dainelės, o paskui išskrenda ir išnešioja ją visur lyg aidą: „Mano pasaulis mane myli! Mano pasaulis manimi rūpinasi! Mano svajone, mes netrukus susitiksime!“ Štai šis aidas ir yra tas svarus priedas, kuris pastebimai sustiprina jūsų pačių ketinimą.
88
II dalis TECHNOSFERA
Reziumė
■ Įdėjus ketinimą į materialų daiktą, jis iš negyvo materijos gabalo virsta Galios objektu, kuris subtiliajame pasaulyje jau darosi matomas.
■ Ketinimo artefaktas yra jungiančioji grandis, savotiškas telefono laidas tarp jūsų ir sąjungininkės.
■ Deklaravimas turi būti suformuluotas lakoniškai, aiškiai ir konkrečiai, teigiamąja forma, esamuoju arba tęsiamuoju laiku, ir ne kaip prašymas ar malda, o kaip ketinimas be jokių sąlygų ir paaiškinimų.
■ Jeigu deklaravimas suformuluotas teisingai, jus aplanko įsitikinimo, žinojimo, kad gausite tai, kas jums priklauso, jausmas.
■ Šis ritualas fiksuoja dėmesį į tikslą.
Pastabos paraštėse Mano knygos, ypač ši – visiškai savarankiškos esybės, asmenybės. Ir šios asmenybės stipresnės už mane. Jos pačios rašo save, ne aš jas rašau. Ir jos save rašo taip, kaip to nori, o ne kaip aš norėčiau. O paskui dar ir leidykloje pradeda komanduoti. Redaktoriai man pasakojo, jog būna, kad mano knyga ateina ir stačiai savaip pakeičia jų darbotvarkę, lyg būtų nauja viršininkė. Pastarąjį pusmetį, kai rašiau šią knygą, man kiekvieną mėnesį atrodė, kad, na štai, jau pabaiga. Bet ne, kažkokia Galia pakišdavo dar kelis klausimus ir versdavo juos gvildenti. Ši knyga pati yra Galios objektas, Galios artefaktas – tuo visiškai įsitikinęs. Esu pusėtinas vykdytojas, bet ji visą laiką tempė mane už pakarpos ir išspaudė iš manęs visa, ko jai reikėjo.