1.
– Na, kaip aš tau?
– Apsisuk ir leisk tave apžiūrėti. – Stenli, tu jau pusę valandos mane tyrinėji nuo galvos iki kojų, ilgiau nebeišstovėsiu ant šios pakylos. – Aš patrumpinčiau – būtų tikra šventvagystė slėpti tokias gražias kojas! – Stenli! – Brangioji, tau įdomu, ką galvoju, ar ne? Dar apsisuk, noriu pažiūrėti iš priekio. Taip ir maniau: jokio skirtumo tarp dekoltė ir iškirptės nugaroje; na, jei išsitepsi, tau tereikės ją apsukti... priekis ar nugara – vienas ir tas pats! – Stenli! – Vien mintis, kad tu pirksiesi vestuvinę suknelę per išpardavimą, man kelia šiurpą. Kodėl gi ne internetu, kad jau nuolat jame sėdi? Norėjai mano nuomonės – štai ji. – Dovanok, negaliu sau leisti nieko geresnio už savo kompiuterinės grafikos dizainerės algą. – Iliustruotojos, mano princese! Dieve, kaip negaliu pakęsti šios dvidešimt pirmo amžiaus leksikos. – Stenli, aš dirbu kompiuteriu, nebe spalvotais pieštukais! – Mano geriausia draugė piešia nuostabius personažus ir jiems įkvepia gyvybę, todėl ar ji dirbtų kompiuteriu, ar pieštukais, yra iliustruotoja, o ne kompiuterinės grafikos dizainerė – tau tikrai būtina viskam priešgyniauti! 9
Marc Levy
– Patrumpinam ją ar paliekam šitaip? – Penkis centimetrus! O dar reikės pataisyti pečius ir susiaurinti per liemenį. – Ką gi, supratau – tu negali pakęsti šitos suknelės. – Aš taip nesakiau! – Bet taip galvoji. – Leisk man prisidėti prie išlaidų ir lekiam pas Aną Majer – maldauju, nors kartą paklausyk manęs! – Už suknelę mokėti dešimt tūkstančių dolerių? Visai išprotėjai! Juk tai ir ne tavo kišenei, be to, čia tik vestuvės, Stenli. – Tavo vestuvės! – Žinau, – atsiduso Džulija. – Toks turčius kaip tavo tėvas būtų galėjęs... – Paskutinį kartą mačiau savo tėvą, kai stovėjau prie šviesoforo, o jis važiavo Penktuoju aveniu... Tai buvo prieš šešis mėnesius. Daugiau jokių kalbų! Džulija gūžtelėjo pečiais ir nulipo nuo pakylos. Stenlis sulaikė ją už rankos ir apkabino. – Brangioji, visos pasaulio suknelės tau nuostabiai tiktų, aš tik noriu, kad tavoji būtų tobula. Kodėl tau nepaprašius savo būsimo vyro, kad ją tau padovanotų? – Nes Adamo tėvai ir taip moka už ceremoniją, ir būčiau visai laiminga, jei jo šeima nesužinotų, jog jis veda vargdienę. Stenlis lengvu žingsniu perėjo parduotuvę ir pasuko prie drabužių stovo šalia vitrinos. Pardavėjai ir pardavėjos, alkūnėmis atsirėmę į prekystalį, įsikarščiavę kalbėjosi ir į jį visiškai nekreipė dėmesio. Jis pagriebė siaurą balto satino suknelę ir grįžo pas Džuliją. – Pasimatuok šitą ir nenoriu girdėti nė žodžio! – Čia 36 dydis, Stenli, aš niekada į ją netilpsiu! – Ką aš tau ką tik sakiau! Džulija užvertė akis į lubas ir nuėjo į matavimosi kabiną, kurią jai pirštu rodė Stenlis. – Čia 36, Stenli! – pasakė ji nueidama. 10
Neišsakyti žodžiai
Po kelių minučių užuolaida prasiskyrė taip pat staigiai, kaip ir buvo užsitraukusi. – Štai, pagaliau panašu į Džulijos vestuvinę suknelę! – sušuko Stenlis. – Tuojau pat lipk ant pakylos. – Gal žinai, kaip mane į ją įsprausti? Nes jei sulenkiu kelį... – Ji tau puikiai tinka! – Jei suvalgysiu nors vieną pyragaitį, siūlės trūks. – Niekas nevalgo per savo vestuves! Tau tereikia pasikabinti kokį niekutį ant kaklo ir atrodysi kaip karalienė! Kaip manai, ar šioje parduotuvėje galima kada nors sulaukti pardavėjo? Tai tiesiog neįtikėtina! – Tai aš turėčiau būti suirzusi, ne tu! – Aš ne suirzęs, tik susirūpinęs, kad iki ceremonijos likus keturioms dienoms kaip tik man tenka temptis tave pirkti suknelės! – Pastaruoju metu aš tik dirbu ir dirbu! Ir nieko apie tai nepasakosim Adamui, aš jau mėnesį jam prisiekinėju, kad viskas paruošta. Stenlis pačiupo ant fotelio atramos numestą adatinę su smeigtukais ir atsiklaupė prie Džulijos. – Tavo vyras nė neįsivaizduoja, kaip jam pasisekė, tu pribloškianti. – Baik kabinėtis prie Adamo. Ką tu gali jam prikišti? – Jis panašus į tavo tėvą... – Kalbi nesąmones. Adamas neturi su juo nieko bendra, beje, jis negali jo pakęsti. – Adamas nekenčia tavo tėvo? Pliusas jo naudai. – Ne, mano tėvas nekenčia Adamo. – Tavo tėvas nekentė kiekvieno, kas tik prie tavęs prisiartindavo. Jei būtum turėjusi šunį, jis ir jam būtų įkandęs. – Kas tiesa, tas tiesa, jei būčiau turėjusi šunį, šis greičiausiai būtų įkandęs mano tėvui! – nusikvatojo Džulija. – Ne, tai tavo tėvas būtų įkandęs šuniui! Stenlis atsistojo ir atsitraukė keletą žingsnių, kad pamatytų savo darbo rezultatą. Jis pakreipė galvą ir giliai įkvėpė. 11
Marc Levy
– Kas vėl? – paklausė Džulija. – Ji tobula, na, ne ji, o tu esi tobula. Leisk patvarkyti juosmenį ir galėsi mane vestis pietauti. – Į restoraną, kurį pats pasirinksi, Stenli! – Kai taip saulėta, man tiks pirma pasitaikiusi terasa; tik su sąlyga, kad ji bus šešėlyje ir kad tu liausiesi krutėjusi, nes kitaip niekad nebaigsiu tos... beveik tobulos suknelės. – Kodėl beveik? – Brangioji, ji nukainota! Priėjusi pardavėja paklausė, ar jiems nereikėtų pagalbos. Stenlis mostelėjo jai, kad nereikia. – Manai, jis ateis? – Kas? – paklausė Džulija. – Tavo tėvas, kvaiša! – Liaukis man apie jį kalbėjęs. Sakiau tau, kad jau mėnesių mėnesius neturiu iš jo jokių žinių. – Bet tai anaiptol nereiškia... – Jis neateis! – O tu pati jam ką nors sakei? – Jau seniai nusprendžiau nebepasakoti savo gyvenimo įvykių jo asmeniniam sekretoriui, nes tėtis vis kelionėje ar susirinkime ir neturi laiko pasikalbėti su dukra. – Tu juk nusiuntei jam kvietimą? – Ar jau greitai baigsi? – Jau beveik! Esate kaip sena pora, jis pavydus. Visi tėvai pavydūs! Nieko, jam praeis. – Pirmą kartą girdžiu, kad jį užstotum. Be to, jei mes – sena pora, tuomet jau metų metai esame išsiskyrę. Iš Džulijos rankinės pasigirdo „I Will Survive“ melodija. Stenlis klausiamai pažvelgė į ją. – Paduoti telefoną? – Tai turbūt Adamas arba studija... – Nejudėk, mano darbas nueis perniek, aš jį tau paduosiu. 12
Neišsakyti žodžiai
Stenlis įkišo ranką į draugės rankinę, ištraukė mobilųjį ir jai padavė. Glorija Geinor iškart nutilo. – Per vėlu! – iškvėpė Džulija žiūrėdama į užfiksuotą numerį. – Čia buvo Adamas ar darbas? – Nei viena, nei kita, – atsakė ji rūškanu veidu. Stenlis įsmeigė žvilgsnį į Džuliją. – Ir toliau man minsi mįsles? – Čia buvo mano tėvo biuras. – Atskambink! – Nė už ką! Jam tereikia paskambinti pačiam. – Argi ne tai jis ką tik padarė? – Tai ką tik padarė jo sekretorius, tai buvo jo numeris. – Lauki šio skambučio nuo tada, kai išsiuntei kvietimą, liaukis ožiuotis. Likus keturioms dienoms iki vestuvių reikia pereiti prie ekonominio stresų išgyvenimo režimo. Ar nori, kad tau ant lūpos iššoktų didžiulis šašas ar kad siaubingai išbertų kaklą? Jei ne, tučtuojau jam atskambink. – Kad Volasas man paaiškintų, kaip tėvas nuoširdžiai gailisi, kad jam teks tuo metu išvykti į užsienį ir kad jis, deja, negali atšaukti kelionės, numatytos dar prieš šešis mėnesius? Arba kad jis kaip tyčia tą dieną turi išskirtinės svarbos susitikimą ar dar kokį nors kitą pretekstą? – Arba kad jis džiaugiasi galėdamas dalyvauti dukters vestuvėse ir norėtų būti tikras, kad nepaisydama jų nesutarimų jinai pasodins jį prie garbės svečių stalo! – Mano tėvui giliai nusispjauti į garbės svečius; jei jis atvyktų, jam labiau patiktų būti pasodintam šalia rūbinės, jei tik jauna moteris, kuriai pavesta juo rūpintis, būtų gražiai sudėta! – Nustok jo nekęsti ir paskambink jam, Džulija. Ak, bet daryk, kaip nori, paskui visą vestuvių puotą lauksi jo pasirodant, užuot džiaugusis akimirka. – Ir puiku, tai man leis pamiršti, kad negaliu prisiliesti prie pyragaičių, nes nuo jų gali sprogti per siūles mano suknelė, kurią tu išrinkai! 13
Marc Levy
– Tavo viršus, brangioji! – sušnypštė Stenlis, pasukdamas parduotuvės durų link. – Papietausime kitą dieną, kai tau bus geresnė nuotaika. Džulija vos nesuklupo leisdamasi nuo pakylos ir nubėgo paskui jį. Ji čiupo jam už peties ir šįkart pati apsikabino. – Dovanok man, Stenli, nenorėjau to pasakyti, man labai gaila. – Apie savo tėvą ar apie suknelę, kurią tau taip blogai parinkau ir pataisiau? Norėčiau atkreipti tavo dėmesį, kad nei tavo katastrofiškas nulipimas, nei tavo lakstymas šioje nusususioje patalpoje, atrodo, nepakenkė nė vienai siūlelei! – Tavo suknelė yra tobula, esi mano geriausias draugas, be tavęs nieku gyvu negalėčiau eiti prie altoriaus. Stenlis pažiūrėjo į Džuliją, išsitraukė šilko nosinaitę iš kišenės ir nušluostė drėgnas savo draugės akis. – Iš tiesų nori eiti per bažnyčią, įsikibusi į parankę bepročiui ilgšiui, ar tai tavo paskutinė kiaulystė, mėginant mane pateikti kaip savo netikėlį tėvą? – Neturėk daug vilčių, nesi toks raukšlėtas, kad galėtum įtikinamai atlikti šį vaidmenį. – Čia aš tave norėjau pamaloninti, kvailele, kiek per smarkiai tave pajaunindamas. – Stenli, aš tikrai norėčiau, kad tu palydėtum mane iki altoriaus! Kas dar, jei ne tu? Jis nusišypsojo, parodė į Džulijos mobilųjį ir švelniai ištarė: – Paskambink tėvui! Aš duosiu nurodymus tai paikai pardavėjai, kuri, regis, nė nenutuokia, kaip atrodo klientas, kad tavo suknelė būtų paruošta poryt, ir mes pagaliau eisime pietauti! Dabar, tuoj pat, Džulija, aš mirštu iš bado! Stenlis apsisuko ir patraukė prie kasos. Nueidamas jis žvilgtelėjo į savo draugę, matė, kaip ji dvejoja ir pagaliau skambina. Jis tuo pasinaudojo ir nepastebimai išsitraukė čekių knygutę, užmokėjo už suknelę, jos pataisymą ir primokėjo papildomai, kad viskas būtų paruošta per keturiasdešimt aštuonias valandas. Jis 14
Neišsakyti žodžiai
įsidėjo kvitą į kišenę ir sugrįžo prie Džulijos, kuri ką tik buvo baigusi pokalbį. – Na? – paklausė jis nekantriai. – Jis atvyks? Džulija papurtė galvą. – Ir kokia gi dingstis jam šįkart sukliudys atvykti? Džulija giliai įkvėpė ir įsistebeilijo į Stenlį. – Jis mirė! Kurį laiką bičiuliai žiūrėjo vienas į kitą nuščiuvę. – Ką gi, turiu pasakyti, kad jo pasiteisinimas nepriekaištingas! – sušnabždėjo Stenlis. – Žinai, tu visiškas mulkis! – Aš sutrikęs, visai ne tą norėjau pasakyti, pats nežinau, kas užėjo. Labai tave užjaučiu, mano mieloji. – Aš nieko nejaučiu, Stenli, nė mažiausio skausmelio krūtinėje, nė ašarėlės akyse. – Nesirūpink, pajusi, kol kas dar nesuvoki. – Tu klysti, suvokiu. – Nori paskambinti Adamui? – Ne, ne dabar, vėliau. Stenlis susirūpinęs pažvelgė į draugę. – Nenori pasakyti savo būsimam vyrui, kad ką tik mirė tavo tėvas? – Jis mirė vakar vakare, Paryžiuje; kūnas bus atgabentas lėktuvu, laidotuvės vyks po keturių dienų, – pridūrė ji vos girdimu balsu. Stenlis ėmė lenkti pirštus. – Šį šeštadienį? – jis išpūtė akis. – Mano vestuvių popietę... – sušnabždėjo Džulija. Stenlis nedelsdamas nuėjo prie kasininkės, atsiėmė savo čekį ir išsitempė Džuliją į gatvę. – Dabar aš tave veduosi pietauti! ✳
15
Marc Levy
Niujorkas skendėjo auksinėje birželio šviesoje. Draugai kirto Devintąjį aveniu ir patraukė į „Pastis“ – prancūzišką alinę, kuri atliko savo tikrąjį vaidmenį šiame nepaliaujamai besikeičiančiame kvartale. Pastaraisiais metais senieji Mėsos pakavimo kvartalo sandėliai užleido vietą prabangioms iškaboms ir geidžiamiausiems mieste mados kūrėjams. Prabangūs viešbučiai ir parduotuvės išdygo kaip burtų lazdele mostelėjus. Senas atviras geležinkelis buvo paverstas kabančiais sodais, nusidriekusiais iki 10-osios gatvės. Čia buvusi gamykla pakeitė pavidalą ir dabar pirmame jos aukšte glaudėsi ekologiškų produktų turgelis, kitus aukštus užėmė gamybos bendrovės ir reklamos agentūros, o penktajame Džulija turėjo savo biurą. Tolėliau sutvarkytos Hadsono krantinės tapo ilga trasa dviratininkams, sportinio ėjimo mėgėjams ir Vudžio Aleno suolelių Manhatane gerbėjams. Nuo ketvirtadienio vakaro kvartalas prisipildydavo lankytojų iš kaimyninio Naujojo Džersio: jie persikeldavo per upę, kad galėtų paslampinėti ir prasiblaškyti daugybėje madingų barų ir restoranų. Jiems įsitaisius prie stalelio „Pastis“ terasoje, Stenlis užsakė du kapučino. – Aš jau turėjau paskambinti Adamui, – prasikaltusi tarė Džulija. – Kad jam pasakytum, jog ką tik mirė tavo tėvas, taip, be jokios abejonės, jau turėjai paskambinti. Na, o jei nori pranešti, kad jūsų vestuvės turi būti atidėtos, kad reikia perspėti kunigą, tiekėją, svečius ir, savaime suprantama, tėvus, visa tai, tarkim, dar gali kiek palaukti. Dabar jis svajų pasaulyje, palik jam dar valandėlę, prieš sugadindama dieną. Be to, dabar tu gedi, tai tau suteikia daug teisių, pasinaudok jomis! – Kaip jam apie tai pranešti? – Mano brangioji, jis turėtų suprasti, kad yra gana sunku tą pačią popietę palaidoti tėvą ir susituokti; ir net jei įtariu, kad tokia mintis vis dėlto tau galėtų atrodyti viliojanti, ji yra gana nederama. Bet kaip toks dalykas galėjo nutikti? Viešpatie Dieve! 16
Neišsakyti žodžiai
– Patikėk, Stenli, Dievas čia niekuo dėtas, mano tėvas, ir niekas kitas, išrinko šią datą. – Nemanau, kad jis nusprendė numirti vakar vakare Paryžiuje vien tik tam, kad sugadintų tau vestuves, nors nepaneigsiu, kad yra gana rafinuotas, nes pasirinko puikią vietą! – Tu jo nepažįsti, norėdamas man prikiaulinti, jis gali viską! – Gerk savo kapučiną, mėgaukimės saule ir galiausiai paskambinkime tavo būsimam vyrui!