Goda
Buvo paskutinė mano atostogų diena. Nors poilsiavau
jau visą mėnesį, prie jūros pavyko ištrūkti vos kelioms dienoms. Tuoj kilsiu nuo smėlio ir skubėsiu į autobusą, bet kol kas dar sėdėjau Šventojoje ant jūros kranto prie pat vandens ir atsisveikindama su pajūriu žvelgiau į ramias, mažutėmis bangelėmis išvinguriuotas žėrinčio žalsvo vandens platybes, saulės nušviestą akinamai baltą smėlį, ant kurio kažko ieškodamos oriai tipeno varnos ir žuvėdros. Ar jums kada nors teko stebėti žuvėdras ant vandens? Tikros antys, ar ne tiesa? Tupi vietoje ir nė nepakruta – plūduriuoja tokios kasdieniškos, šeimyniškos, susigūžusios savo pilkoje dienų tėkmėje. O pakyla ir iš karto lengvai nusklendžia virš žalsvos jūros į romantišką dangaus žydrynę, laisvos it vėjas, nepasiekiamos, palikusios apačioje nuobodžią buitį, neįveikiamus rūpesčius, nesibaigiančią kovą už būvį ir išdidžiai žvelgiančios iš viršaus į niekingą žemiškąjį pasaulį. Ši metamorfozė tokia įspūdinga ir žavi, kad net pavydu. O štai varnos ir žemėje, ir danguje vienodos – juodos, pilkos, neįdomios, nelabai aplinkinių mėgstamos. Jei dar parodo įkyriai šaižų balsą, apie jokią romantiką nėra nė kalbos, tik suerzina. Jei man reikėtų apibūdinti save kaip paukštį, žinoma, rinkčiausi varną. Visą gyvenimą 5
svajojusi sklandyti kaip žuvėdra, tapau varna. Ir netgi ne balta, o pačia paprasčiausia lietuviška pilka varna juoda galvele, juodais sparnais ir uodega. Esu niekuo neišsiskirianti iš kitų ir niekam neįdomi provincijos moteris, šeimos gydytoja, kuri teišgali pabūti prie jūros vos keturias dienas per metus, nors nuo vaikystės ją dievina, bet turi tiek pareigų kitiems, kad nelieka laiko sau... Mano darbas toks, kad tenka daug bendrauti su žmonėmis, išklausyti įvairiausių istorijų, ir laimingų, ir ne. Atėję į gydytojo kabinetą žmonės dažnai išsipasakoja ne tik apie ligas, bet ir šeimos bėdas, kurios, jų nuomone, ir yra to ar kito negalavimo priežastis. Kiekvienas jaučiasi daug nelaimingesnis už kitus – tipiški tautiečiai. Kartais jie būna teisūs, bet neretai išsigalvoja, klaidingai kuo nors įtiki, taip dar labiau kenkdami sau. Dažna išsipasakoti trokštanti pacientė teigia: „Iš mano gyvenimo išeitų puikus romanas, jei tik kas užrašytų.“ Deja, to negaliu pasakyti apie save. Iš manojo tikrai neišeitų... O jei pamėginčiau? Bet nė neverta pradėti. Jei rašyčiau romaną, paremtą tikru savo gyvenimu, jis būtų be galo nuobodus – užmigtumėt beskaitydami ir nebaigę grąžintumėte knygą į biblioteką. O jei, savo nelaimei, būtumėt pasielgę taip neapdairiai ir nusipirkę, tučtuojau pasigailėtumėt į balą išmestų pinigų. Užuot gaišusios laiką tokiai banaliai istorijai, moterys verčiau būtų įsigijusios geros firmos kosmetikos ar kelis ryškiaspalvius, blizgančius žurnalus, kuriuose galima gėrėtis rožiniu žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimu, pasiskaityti kvapą gniaužiančių istorijų apie jų meilės romanus, krūtų didinimo operacijas, praban6
gias vestuves, keliones į egzotiškas šalis, pasigrožėti skoningais, dizainerių sukurtais namų interjerais ir pavydėti, kad tu niekada to neturėsi... Varna, kuri svajojo tapti žuvėdra. O, koks prasmingas pavadinimas! Bereikia tik parašyti romaną. Taigi, kaip pradėčiau? Kartą gyveno mergaitė vardu Goda. Gimė ji mokytojų šeimoje nedideliame provincijos mieste. Mergytė buvo labai lauktas vaikas, pagaliau išvydusi pasaulį dvyliktaisiais tėvų vedybinio gyvenimo metais, kai patyrusi kelis persileidimus motina buvo visiškai praradusi viltį ir netgi ėmusi svarstyti, ar nereikėtų įsivaikinti. Todėl susilaukusi mažylės pavadino dukrytę Goda – svaja. Mamytei buvo trisdešimt aštuoneri, o tėveliui – keturiasdešimt vieneri. Vėlokas laikas auginti pirmagimę ir vienintelę dukterį... Pažįstu šeimų, kurios tokio amžiaus jau anūkų susilaukė. Tokie tėvai daug reikalauja iš vaiko. Jis turi įgyvendinti visas jų svajones ir lūkesčius. Ir vargas, jei nepateisina į jį sudėtų vilčių... Bet jau nukrypau į šoną. Dabar romano herojei Godai keturiasdešimt ketveri, jos motinai – aštuoniasdešimt dveji, tėvui – aštuoniasdešimt penkeri, o jos dukteriai Gintvilei po trijų mėnesių sukaks dvidešimt vieneri... Oi, Goda, atsipeikėk, subariau save, pakaks vaidinti rašytoją ir kalbėti trečiu asmeniu, nes jau iš kelių pirmųjų sakinių aišku: nieko neišspausi ir šedevro nesukursi, neturi išlavintos vaizduotės. Galėčiau ginčytis su savo vidiniu balsu, kad pasakojant savo gyvenimą jos nė nereikia, tiesiog dėstai pagrindinius įvykius iš eilės, nieko neišsigalvodama, negražindama, nepridėdama, ir viskas. Bet kam tai įdomu? 7
Taigi, kaip minėjau, esu paprasta provincijos moteris. Ištekėjusi, mūsų šeimoje penki asmenys – vyras Kostas, sūnūs Vykintas ir Ramūnas, duktė Gintvilė ir aš. Berniukai ne mano, o vyro iš pirmosios santuokos. Gyvenimas susiklostė taip, kad dvidešimt trejų ištekėjau už dvylika metų vyresnio našlio, auginančio dešimties ir septynerių metų sūnus. Duktė mano mergautinė. Apie jos tėvą galiu pasakyti tik tiek: jis paliko mane nėščią ir daugiau jo nemačiau. Regis, ta Lietuvėlė ne tokia didelė, kadaise bendravę, kartu mokęsi, studijavę ir išsiskyrę žmonės atsitiktinai atsitrenkia vienas į kitą Vilniuje, Kaune, Palangoje ar net mano gimtuosiuose Kaišiadoryse, atsiduria gretimose sėdynėse autobuse, sporto varžybose, operos teatre ar parduotuvėje vienoje eilėje prie kasos, o šis vaikinas, dabar jau vyriškis, dingo kaip į vandenį. Tikriausiai jis jau seniai emigravo į kurią nors lietuvių svajonių žemę Europoje ar net už Atlanto, bet man nė nerūpi, tik keista, kad per šitiek metų mudu taip ir nebesusitikom. Negaliu teigti, kad pažintis su juo buvo mano gyvenimo klaida, nes tada neturėčiau dukters. Gintvilė turi mano vyro Kosto pavardę, gimimo liudijime jis įrašytas tėvu, ilgą laiką mergaitė net nenutuokė, kad tėtukas nėra jos biologinis tėvas, o broliai, kuriais ji taip gyrėsi ir didžiavosi, netikri. Būtų buvę geriau, kad duktė apskritai nebūtų sužinojusi, nes mudu su vyru ketinome laikyti paslaptį. Tik ne visada išeina taip, kaip norisi, atsiranda „gerų“ žmonių, atskleidžiančių teisybę. Su Kostu bendrų vaikų nesugyvenome, nes iš pat pradžių nusprendėme, kad trijų mums per akis – viskas brangiai kainuoja, o atžalas reikia išmokyti, suteikti pagrindą savarankiškam gyvenimui. Dabar abejoju, ar tai 8
buvo teisingas sprendimas, bet tada taip atrodė geriausia. Dažnai pamąstau – jei turėtume bendrą vaiką, galbūt jis mudu labiau sietų. Kostas jau kelerius metus dirba užsienyje – iš pradžių Airijoje, dabar Norvegijoje. Grįžta tik per vasaros atostogas, Kalėdas ir Velykas. Iš pradžių sūnūs taip pat dirbo su juo, bet vyresnysis Vykintas vedė ir įsikūrė Lietuvoje, su žmonos tėvu turi automobilių dirbtuves, atsarginių dalių parduotuvę ir neblogai verčiasi. Jaunėlis Ramūnas kartu su tėvu stato medinius namus Norvegijoje, grįžti kol kas neketina, nors brolis labai įkalbinėja: esą jiems reikia dar vieno žmogaus parduotuvėje, o savas būtų geriau, nes svetimas visada susigundo pasiimti, kas blogai padėta. Mudvi su Gintvile kelis kartus lankėme juos Norvegijoje, bet, aišku, to maža, kad jaustumės normali šeima. Kostas daug kartų ir gražiuoju, ir piktuoju įtikinėjo mane kraustytis pas jį. Pasak jo, būdama medikė daug daugiau užsidirbčiau slaugydama senelius, o jei išmokčiau norvegų kalbą ir išsilaikyčiau kvalifikacijos egzaminus, galėčiau dirbti gydytoja, man atsivertų stebuklingi rojaus sodai, mūsų šeima galėtų gyventi be rūpesčių, jam pačiam nereikėtų taip sunkiai dirbti, išlaikytume mano tėvus ir dar vaikams padėtume. Tačiau aš negaliu palikti savo tėvų. Nors jiedu dar pajėgia gyventi vieni, jau seniai reikia priežiūros. Mamos nuomone, turėdami daktarę šeimoje jie gali būti visiškai ramūs – bėdai ištikus duktė visada suspės laiku suteikti pagalbą. Aš dirbu poliklinikoje šeimos gydytoja. Stodama į mediciną svajojau tapti ginekologe, bet gyvenimas susiklostė taip, kad rinkausi tai, kas tuo metu atrodė lengviau ir patogiau. Dabar visiškai nesigailiu tapusi bendrosios 9
praktikos gydytoja. Tiesa, uždarbis nelabai didelis, būdama ginekologė gyvenčiau tikrai geriau. Per ilgus metus šeimos gydytoja, ypač nedideliame mieste, kur dauguma žmonių vieni kitus pažįsta, tampi jiems tarsi šeimos narys ar patikima draugė, kuri visada supras ir laiku atskubės į pagalbą. Niekam nė į galvą nešauna atsidėkoti pinigais, nebent kartais gauni saldainių dėžutę, pakelį kavos ar kokią smulkmenėlę. O štai, kai pasiunti pacientą specialistų konsultacijoms ar operacijai, ten jie paprastai tuščiomis neina, tikisi, kad gavęs „dovanėlę“ kardiologas, neurologas, chirurgas juos geriau ištirs, kokybiškiau išoperuos, paskirs retesnius vaistus ar net padovanos gyvybę... Tokia jau nuo seno susiformavusi samprata mūsų visuomenėje ir viena karta jos dar nepakeis, todėl pavieniams gydytojams neverta nė stengtis. Ne, nesupraskit manęs klaidingai. Nenoriu įvesti tvarkos, kad pacientai šeimos gydytojui neštų dovanas. Priešingai, kiekvienas žmogus privalėtų dirbti savo darbą ir gauti atitinkamą piniginį įvertinimą, kad niekam nė į galvą nešautų nei siūlyti papildomo užmokesčio, nei duoti suprasti, kad jo reikia, nes kitaip gydymo kokybė nukentėsianti. Tačiau vėl nukrypau į lankas nuo sumanyto romano. Taip, iš kiekvieno žmogaus gyvenimo išeitų romanas, kupinas įvairiausių įvykių, peripetijų, tragiškų ir komiškų situacijų, meilės, išdavystės, keršto, neapykantos, melo, jei tik jo herojus sąžiningai, be jokių nutylėjimų papasakotų absoliučiai viską, objektyviai įvertindamas ne tik kitų, bet ir savo veiksmus bei klaidas. Deja, tai neįmanoma, nes kiekvienas linkęs save teisinti. Norint gauti visiškai objektyvų vaizdą reikėtų išklausyti visus veikėjus ir pateikti jų versijas. Net keista, kaip žmonės tą patį įvykį 10
suvokia ir vertina vis kitaip. Nėra vienos tiesos – kiek žmonių, tiek ir teisybių. Štai ir aš – vos pradėjusi pasakoti savo gyvenimo istoriją jau vieną kartą pamelavau. Tad iš karto prisipažinsiu: Gintvilės biologinis tėvas manęs nepametė. Tiesą sakant, jis nė nežinojo, kad aš laukiuosi... Tačiau kelis kartus papasakojusi sau palankesnę istorijos versiją galų gale ir pati ja patikėjau, nes taip patogiau. Aš niekuo nesiskiriu nuo kitų – nelinkusi pripažinti savo klaidų. Jei tik tada nebūčiau buvusi tokia įžeidi ir išdidi... O, Goda, liaukis klydinėjusi į pašalius, vėl subaru save. Juk ką tik kalbėjau apie savo nepelningą darbą, kuris man labai patinka: pažįstu visus savo pacientus, prisimenu jų ligas, išklausau bėdas ir manau, kad žmonės mane myli, jei nebėga ieškoti kur geriau... Mano gyvenimo tėkmė visiškai normali. Būtent šis žodis geriausiai apibūdina tai, ką turiu. Taip gyvena šimtai, tūkstančiai, milijonai mūsų planetos žmonių – ramiai, vienodai, be ypatingų įvykių: namai, šeima, vaikai, kasdieniai rūpesčiai, darbas, kartais trumpos atostogos prie Baltijos jūros. Nesu nei garsi, nei turtinga, bet turiu viską, ko reikia. Su posūniais sutariu gerai. Vis dėlto auginau juos dvidešimt vienerius metus, jie netgi vadina mane mama. Trisdešimt dvejų Vykintas jau turi keturmetį sūnų ir dvimetę dukrytę, kuriems aš močiutė. O kaipgi kitaip – juk biologinės močiutės vaikai neturės, ji mirė, kai jų tėveliui buvo vos aštuoneri. Reikia pripažinti, kad su posūniais sutariu geriau negu su tikrąja dukterimi. Gintvilė niekaip neišauga iš paauglystės krizės. Kai prasidėjo trylikos metų, taip ir neužsibaigia. Maži vaikučiai būna meilūs, visiems reikia mamytės. Kūdikystėje mama – neatsiejama nuo vaikelio, be jos gyvenimas 11
rodosi neįmanomas, vaikystėje ji žino viską, guodžia, išklauso, supranta, myluoja, užsigautas pirštukas sugyja vos papūtus. O štai paauglystėje mama staiga nieko nebežino, nieko nebesupranta, jos skonis siaubingas, ji nepriima jokių naujovių, nepritaria permainoms, nuolat kenkia dukteriai, niekur neišleidžia, nustato kažkokią kvailą „komendanto valandą“ – grįžti į namus iki dešimtos, su ja nėra apie ką kalbėtis, nes jos pažiūros pasenusios. Atrodo, kad Gintvilė iki šiol šitaip mano. Mes šnekamės tik apie paprasčiausius dalykus, ji nelabai dalinasi su manimi savo paslaptimis. Kitos motinos žinodavo viską, kas vyksta dukters ar sūnaus klasėje, ką iškrėtė tas ar kitas draugas, o aš niekada negalėjau tuo pasigirti. Gal ir pati per mažai klausinėjau, prisimindama, kaip įkyrėdavo nuolatinis mamos kišimasis į mano gyvenimą, noras viską žinoti, patarti, tvarkyti, valdyti. Net studijuodama nepajėgiau pabėgti nuo įkyrios globos. Buvau nutrūkusi tik kartą ir... tapau nėščia. Turėjau pripažinti, kad mama buvo teisi, kaldama į galvą tokias atsibodusias banalias tiesas: „Mergina turi saugoti savo garbę, nesigulti su vaikinu iki vestuvių. Jie visi nori tik vieno, o tu liksi merga su vaiku.“ Senamadiška, dabar jau niekas šitaip nebemano ir nemato jokios tragedijos, o mano tėvams atrodė pasaulinė katastrofa. Kaip? Pedagogų šeimoje, gerbiamo mokyklos direktoriaus ir nusipelniusios mokytojos ekspertės duktė gimdys nesantuokinį kūdikį? Neįmanoma! Viską padarysime, kad tik išvengtume tokios gėdos... Pažvelgusi į laikroduką pašoku iš vietos – reikia bėgti, nes autobusas į Klaipėdą išvyksta po pusvalandžio. Toliau iki Kaišiadorių keturias valandas dardėsiu traukiniu. 12
Lagaminėlis su manimi. Jis visiškai nesunkus – kiek čia man reikia tų daiktelių keturioms dienoms, be to, lagaminas su ratukais. Taigi nutraukiau savo romaną vos pradėjusi. Ir gerai. Kaip minėjau, vis tiek būtų nuobodu skaityti, nes beveik nėra siužetą stumiančių įvykių, užkabinančių dėmesį ir nepaleidžiančių iki pat pabaigos, kuri dažniausiai nuvilia. Kartais todėl, kad nesinori išsiskirti su pamiltais herojais, kitąkart tikėjaisi visiškai ne to arba rašytojas užraukė taip, kad nebeaišku: tie veikėjai liks kartu ar daugiau niekada nebesusitiks. Kaip viename mano tikro romano epizode... Ji iššoko iš autobuso, stabtelėjusio prie Pilies, nelaukusi, kol jis pasieks geležinkelio stotį. Lijo. Bjaurus sausio pabaigos lietus merkė ir tirpino pažliugusį, murziną sniegą. Kauno gatvės atrodė purvinos ir niūrios. Tempdama lagaminą Goda nušlepsėjo tolyn per balas... Merginos skruostais tekėjo du maži upeliukai, tikriausiai susidarę iš žliaugiančio lietaus lašų. Ji troško atsigręžti, pažvelgti į autobuso langą, pamoti vaikinui, šūktelėti, kad tas išliptų ir liktų su ja. Bet jis tikriausiai nė nežiūrėjo jai pavymui. Ką jis galvojo? Goda jau niekuomet nesužinos... Štai šitaip ar panašiai užbaigtas romanas mane beprotiškai nervina. Skaitydama knygą ar žiūrėdama filmą visada noriu gražios pabaigos – ilgai ir laimingai. O tokia kaip pateiktame pavyzdyje visai dienai sugadina nuotaiką. Laimei, tai buvo tik vienas, trumputis mano gyvenimo epizodas, kitų skyrių pabaigos aiškios, nekeliančios jokių liūdnų minčių. Beje, linksmų taip pat. Gyvenimas lyg vėrinys susideda iš mažų karoliukų. Štai kokį gražų palyginimą sumąsčiau, pasididžiuoju rašytojos sugebėjimais, nors ką tik apgailestavau jų neturinti. Pamėginau 13
įsivaizduoti savąjį vėrinį: karoliukai pilkšvi, vienodi, nespalvingi. Taip, žinau, ir perlai būna blausūs, matiniai, bet jei mano vėrinyje perlai, tai jie dirbtiniai, verti tik kelių skatikų... Kelionė geležinkeliu man iki šiol kelia prieštaringus jausmus. Kadaise traukinyje prasidėjo didžiausias mano gyvenimo nuotykis, vėliau atnešęs man Gintvilę. Nuo to laiko jau pralėkė beveik dvidešimt dveji metai, bet vos įsėdusi į vagoną kaskart suvirpu, o kiek vėliau apima tolimos jaunystės nostalgija. Galėjau važiuoti į pajūrį savo automobiliuku, bet aš dažniausiai renkuosi traukinį. Tiesą sakant, automobilis man beveik nereikalingas, tik tėvams pavėžėti į polikliniką, kapines ar pas negausius giminaičius. Kaišiadorys tokioje patogioje vietoje, kad į dažniausiai lankomus miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą – traukiniu galiu nuvažiuoti greit, be jokio vargo, kai pačiai nereikia įsitempus žiūrėti į kelią, o miestuose nervintis įstrigus transporto kamščiuose. Sėdėdama vagone galiu atsipalaiduoti, skaityti ar svajoti. Laiko sau man visada labai trūksta. Vagonas pustuštis, apsidžiaugusi, kad nereikės su niekuo bendrauti ir klausytis kito žmogaus gyvenimo istorijų, įsikuriu prie lango nusiteikusi skaityti stotyje nusipirktus moterų žurnalus. Ir tada aš sėdėjau viena, skaitinėjau kažkokią knygelę, o jis, patogiai įsitaisęs už kelių eilių, taip pat skaitė. Užrašus... O paskui staiga pažvelgė į mane, nusišypsojo, pakilo iš savo vietos, priėjo, atsisėdo priešais ir nuo tos akimirkos žemė ėmė pašėlusiai suktis į kitą pusę... 14