Nuo Pjero Marijos Soto Adelinai Parmelan
2013 m. vasario 24 d.
Gerbiama ponia Parmelan, šeštadienį grįžęs iš kelionės savo pašto dėžutėje radau didelį voką su nugarėlėje įrašytu jūsų elektroninio pašto adresu. Spėju, kad ten rankraštis. Jeigu taip, dėkoju jums už parodytą pasitikėjimą, bet turiu pranešti, kad atsiųstų tekstų niekada neskaitau. Tai leidėjų darbas. O aš tesu rašytojas ir pats ganėtinai privargstu prie savo rašymo, tad nemanau, kad galiu vertinti kitus. Taigi, jūsų voko neatplėšiau. Išsiųsiu jį atgal pirmadienį jūsų pašto adresu, jeigu man jį pranešite. Tikiuosi, labai ant manęs nesupyksit. Nuoširdžiai Pjeras Marija Soto
• 5
Nuo Adelinos Parmelan Pjerui Marijai Soto
2013 m. vasario 24 d.
Gerbiamas pone Soto, dėkoju, kad nepatingėjote man parašyti grįžęs iš kelionės, nors perskaičiusi jūsų atsakymą labai nusiminiau. Tiesą sakant, buvau tikra, kad atplėšit mano voką. Bet pasvarsčiusi suprantu: jūs esat garsus, tad tikriausiai gaunate daugybę įkyrių prašymų ir teisingai darot, kad jų ginatės. Kadangi buvot toks malonus ir parašėt man žinutę, leisiu sau patikslinti, kad voko turinys visai neįprastas. Esu viena iš jūsų gerbėjų ir, manau, galiu tvirtinti: aš ne tokia skaitytoja kaip kitos. Pasikliaunu jūsų smalsumu ir tikiuosi, nepasirodysiu jums per daug įkyri. Priimkite mano nuoširdų susižavėjimą. Adelina Parmelan
•
Nuo Pjero Marijos Soto Adelinai Parmelan
2013 m. vasario 25 d.
Gerbiama ponia Parmelan, jūsų voko neatplėšiau todėl, kad mėgstu pats rinktis, ką skaityti. Iš tiesų dar ir todėl, kad laikui bėgant išmokau nešvaistyti savęs. Vieną sykį buvau užmezgęs susirašinėjimą su skaitytoja, bet, atleiskit, pasakysiu atvirai, neturiu jokios objektyvios priežasties kartoti šią patirtį su jumis. Ačiū, kad mane skaitot. Nuoširdžiai Pjeras Marija Soto 6
• Nuo Adelinos Parmelan Pjerui Marijai Soto
2013 m. vasario 25 d.
Gerbiamas pone Soto, aš neįpratusi rašyti žymioms asmenybėms, net neįsivaizduojat, kiek dvejojau prieš išsiųsdama tą voką nei kiek pastangų įdėjau, kad sužinočiau jūsų pašto adresą. Tikriausiai skaitytoja, su kuria susirašinėjote, turėjo svaresnių priežasčių pagrobti šiek tiek jūsų laiko. Svarstau, kaip jai tai pavyko. Šaltas jūsų žinutės tonas veikiau jau atgraso, bet aš dar mėginsiu laimę: galbūt nuotrauka, kurią siunčiu žinutės priede, jums kai ką primins. Pagarbiai Adelina Parmelan
•
Nuo Pjero Marijos Soto Adelinai Parmelan
2013 m. vasario 25 d.
Gerbiama Adelina Parmelan, atleiskite už šaltą toną, nenorėjau jūsų įskaudinti. Pasitaiko, būnu šiurkštokas, ypač pastaruoju metu. Ta jauna moteris iš pradžių trumpai parašė apie romaną, kuriame kalbama apie kurtumą. Ji pati kurčia dviejų kurčių vaikų mama, tad tema ją jaudino. Susirašinėjom keletą metų. Tai buvo natūralu ir paprasta. Prisipažinsiu, jūsų laiškai, priešingai, man sukelia šiokį tokį nejaukumą. Kuo gi jūs skiriatės nuo visų kitų skaitytojų? 7
O dėl nuotraukos priede, labai gaila, vėl turiu jus nuvilti – ji man visai nieko neprimena. Ar fotografavot pati? Ar jūs ten gyvenate? Širdingai Pjeras Marija Soto
•
Nuo Adelinos Parmelan Pjerui Marijai Soto
2013 m. vasario 25 d.
Gerbiamas Pjerai Marija Soto, jeigu nuotrauka jums nieko neprimena, pamirškit ją, bet leiskit nusistebėti vienu dalyku: kaip žmonės, neturintys vienas kitam ko pasakyti, mes daug kalbamės! Beje, tai, kad jūs skiriate tam laiko, man yra garbė! Ar turėčiau daryti išvadą, kad nesat pasinėręs į rašymą? O gal ką tik baigėt naują romaną? Tai būtų pati geriausia naujiena, o aš labai išsiilgusi gerų naujienų – mano namuose jos jau senokai yra retos viešnios. Mielai atleidžiu jums šiurkštumą. Neįskaudinot. Deja, man įskaudinti reikia daug daugiau. Adelina Parmelan
•
Nuo Pjero Marijos Soto Adelinai Parmelan
2013 m. vasario 26 d.
Gerbiama Adelina Parmelan, taip, mes daug vienas kitam rašom, bet lygybės tarp mūsų nėra: jūs daug žinot apie mane, o aš apie jus nieko nežinau. Jums pakanka interneto paieškos langelyje įrašyti mano pavardę. Rasite mano gimimo datą (ką gi, man šešiasdešimt), 8
biografiją, mano nuotraukų visais gyvenimo laikotarpiais, naujausiose negailestingai matyti, kad neseniai pliktelėjau. Galite išgirsti mano balso skambesį. Žodžiu, esu eksponuojamas. Nuogas. Jūs, priešingai, patogiai slepiatės po anonimiškumo skraiste. O tos menkos žinios, kurias apie save pateikėt, nedaug tepasako. Dėkoju, kad naują mano romaną laikote gera naujiena, bet, deja, bijau, jo reikės dar ilgokai laukti. Atnaujinu pasiūlymą dėl rankraščio. Tiesiog parašykite pašto adresą, ir aš jums jį parsiųsiu. Kol kas padėjau į savo bibliotekos apatinę lentyną, kur jis lauks šalia mano banko sąskaitų išrašų ir leidybos sutarčių. Nuoširdžiai Pjeras Marija Soto
•
Nuo Adelinos Parmelan Pjerui Marijai Soto
2013 m. vasario 26 d.
Gerbiamas Pjerai Marija Soto, aukšta. Tamsiaplaukė. Stora. Trisdešimt ketverių. Balsas: altas (dainuoju mėgėjų chore). Nuplikimas: požymių dar nėra. Suvokiu, kad portretas visai nepatrauklus, ir tos moters, kuri susitapatino su veikėja iš „Tylėjimo“ (jei gerai prisimenu knygą), nė puspadžio nesu verta. Beje, jeigu ji sujaudino, kodėl liovėtės jai rašęs? Ar tarp jūsų nutiko koks nors „nesusipratimas“? Turbūt suklydau, kad išsiunčiau jums tą voką, ir nebenoriu ilgiau užgriozdyti jūsų knygų lentynos. Mano adresas: 9
Marko Bloko akligatvis 1, 72727 Le Kluatras*. (Gal galėtumėt greitai parsiųsti man voką? Netrukus ketinu išsikraustyti. Atlyginsiu jums siuntimo išlaidas.) Lieku ištikima jūsų skaitytoja. Adelina Parmelan P. S. Regis, jums kyla sunkumų rašant naują romaną, bet žinokit, vis tiek nekantriai jo laukiu. Ir ne tik aš!
•
Nuo Pjero Marijos Soto Adelinai
2013 m. vasario 27 d.
Gerbiama Adelina, taip, žinoma, tai buvo „Tylėjimas“. Nežinau, ar gerai darau, bet turiu jums pasakyti: naktį po to, kai gavau antrą jūsų laišką, atsibudau trečią ryto. Jums pažįstama ta būsena? Staiga vidury nakties persmelkia akivaizdus dalykas: sūnus manęs nekenčia... tėvas miršta... aš senas... ar kažkas panašaus. Šiaip ar taip, naktis jau sumauta. Nieko dramatiško, tiesiog pamąsčiau apie jus ir dingtelėjo keli žodžiai: man pakliuvo tikra ašaka. Nežinau, kas voke, bet, prisipažinsiu, pradėjau į jį dirsčioti kitomis akimis. Ar leisit jį dar truputėlį palaikyti? Mes nustojom susirašinėti su ta jauna moterim, kai ji su vyru emigravo į Airiją. „Jei kada nors būsit Dubline, – parašė, – užsukit su manim pasimatyti.“ Žinoma, ten nebuvau. Tiesa, prisipažinsiu – aš pirmas pavargau nuo jos prozos. Ji tikriausiai pernelyg sutapo su jos tikrove. Mielai būčiau * Le Cloître (pranc.) – iš lot. claustrum, vienuolynas ar vienuolyno dalis (gali būti uždaras kiemas), kurią tvora ar siena skiria nuo likusių patalpų. (Čia ir toliau – vert. past.)
10
atleidęs, jei ji būtų šį tą apie save prasimaniusi. Pats to tikrai nevengiau! Pavydžiu jums dainavimo. Koks repertuaras? Aš pernelyg smegeninis. Nusidainuoju, o šoku kaip lokys. Ačiū už negailestingai nupieštą portretą. Jis suteikia jums žmogiškumo, kuris mane jaudina. Ir ne taip jau svarbu, ar jis tikroviškas. Kaip romanuose: svarbiausia, kad sudomintų, jūs taip nemanot? Linkiu geros dienos! Pjeras Marija P. S. Akligatvis, Le Kluatras... Taip, paskubėkit išsikraustyti!
•
Nuo Adelinos Pjerui Marijai
2013 m. vasario 27 d.
Gerbiamas Pjerai Marija, galima sakyti, kad jūs įvaldęs meną ir girti, ir peikti vienu metu. Beje, šįryt nubudau apimta smarkios slogos – tai ne atsitiktinumas. Bet nenoriu jums suversti kaltės: šis kaimo užkampis, kur esu „uždaryta“ (matau, kad slegiantis mano adresas neprasprūdo jūsų nepastebėtas, ir gailiuosi, jog prieš devynerius metus, kai čia įsikūriau, nebuvau tokia įžvalgi kaip jūs), yra ypač drėgnas. Ar pažįstate Sartą? Pastebėjau, kad niekada nesat jo minėjęs savo romanuose, dar pastebėjau, kad neaprašot ir vietos, kurioje gyvenat, tarsi jūsų vaizduotei išsiskleisti reikėtų atsidurti nepažįstamoje vietoje. Pavydžiu jums visiškos laisvės, kuri suteikia progą išvengti kasdienybės. Taigi rašot, kad neketinat man tuojau pat parsiųsti voko? Nebežinau, ką sakyti. Tiesa, žinau: kol kas man labiau norisi, kad liktų ten, kur jį padėjot. 11
Jūsų pavartotas ašakos vaizdinys labai prajuokino. Dar niekas manęs nelygino su ašaka. Mano autoportretas yra labai tikroviškas... Per visą paauglystę kentėjau nuo žiauraus klasės „draugų“ požiūrio į mane. Iš to, ką esu apie jus skaičiusi, numanau, kad jums taip nenutiko, bet kliaunuosi jūsų gebėjimu įsivaizduoti, ką tenka pakelti priemiesčio koleže besimokančiai merginai, kai ji neatitinka galiojančių grožio reikalavimų. Atstūmimas ir pažeminimas galėjo mane sužlugdyti, tad nusprendžiau verčiau snausti. Nugrimzti į nejautrą. Tačiau kai kurie neseniai nutikę įvykiai pažadino iš ilgo sąstingio, ir dabar noriu gyventi pilnatvėje, be išlygų. Taigi taip: aš dainuoju! (Mūsų choro vadovo atrinktas repertuaras – nuo gospelų iki stačiatikių liturginių giesmių, taip pat ir populiariosios dainos, vadovas geras.) Įsivaizduojat, aš dar ir šoku! Ir man šimtąkart nusispjaut, kad esu panaši į mešką arba į hipopotamą. Jūs turėtumėt pamėginti. Nors prarasto laiko niekada nesusigrąžinsim, galim nuspręsti daugiau jo neprarasti: todėl ruošiuosi ir persikraustyti. Dėžių dar nesusikroviau, bet jau pradėjau rūšiuoti daiktus tiesiogine ir perkeltine prasmėm, o vokas, kurį jums nusiunčiau, taip pat šio sijojimo pasekmė. Jei jums vėl užeis nemiga, parašykit: ruošiu nuostabias žolelių arbatas, kurios gydo beveik viską. Jūsų „ašaka“ Adelina Parmelan
•
12
Nuo Adelinos Pjerui Marijai
2013 m. vasario 27 d.
Čia vėl aš. Kol su reikalu trumpam važiavau į gretimą miestelį (taikliai pavadintą Muronu* – nemeluoju), ėmiau truputį graužtis dėl paskutinio laiško jums. „Per ilgas! O svarbiausia, per asmeniškas!“ – pamaniau. Taigi, noriu tik nuraminti: tikrame gyvenime turiu draugų, vyrų ir moterų. Na, štai ir viskas. Geros dienos ir nepamirškit žolelių arbatos!
•
Nuo Pjero Marijos Adelinai
2013 m. vasario 27 d.
Miela Adelina, susikiškit savo graužatį į kišenę (ar taip sakoma?). Jūs man netrukdot. Jūsų laiškas ne per ilgas. Jei bent būčiau pasinėręs į geriausio romano rašymą, tai taip, galėčiau suirzti. Man taip yra dažnai nutikę, svajoju, kad vėl prasidėtų: būti taip pasinėrusiam į darbą, kad visa kita laikytum nepakenčiamu laiko gaišimu! Kai rašymas lekia šuoliais, prisiekiu, tai neprilygstamas džiaugsmas. Bet, deja, dabar esu toli nuo to. Nesu pasinėręs į jokį literatūrinį darbą. Tikras šliautas (jūreivių žargonu tai reiškia ramų, be vėjo orą). Ir visiškos laisvės, kurios man pavydit, mielai atsisakyčiau, aš jos nekenčiu. Neapsakomai labiau norėčiau būti save užbūręs, įsijautęs į pasakojimą, kurį kuriu. Tačiau ne, nieko nėra, tyla. Jokio vėjo dvelktelėjimo. Gerai, čia ir sustosiu. Nenoriu jums užkrauti
* Mouron (pranc.) – žodis, turintis ne vieną reikšmę. Žargonu mou ron reiškia žilę nuo rūpesčio.
13
savo rūpesčių. Geriau jau pasakysiu (štai, išdrįsiu!), kad nudžiungu, kai pamatau jūsų vardą pasirodant mano elektroninio pašto dėžutėje. Ne, nepažįstu Sarto. Turėčiau? Ne, iš tiesų mano romanų veiksmas niekada nevyksta ten, kur gyvenu. O juk Dromas gražus. Tačiau paversti jį kuriamų pasakojimų dekoracija – šiukštu ne! Nežinau kodėl. Tiesa, nemoku atsakyti į tokius klausimus. Nuo klausimų, prasidedančių žodeliu kodėl, aš stabarėju. Paprastai žmonės mane laiko daug protingesniu, negu iš tikrųjų esu. Visada knieti jiems atsakyti: taip, man pavyko parašyti kelis paskaitomus romanus, bet prašau jūsų, tik neklauskit, kaip tai padariau! Jei rašymą būtų paprasta paaiškinti, būtų taip pat paprasta ir rašyti, o juk yra sunku. Dieve mano, kaip sunku.
Užjaučiu kitokią paauglę, kokia buvot. Be vargo galiu įsivaizduoti jūsų kančią ir nevilties ašaras. Kai paaugliams užeina, jie gali elgtis kaip apgailėtini fašistukai. Aš nebuvau storas. Buvau perdėtai, siaubingai, beviltiškai, lemtingai... drovus. Ypač su mergaitėmis. Nebijojau, kad atsakys man „ne“ (buvau anaiptol nebjaurios išvaizdos), bet siaubą kėlė mintis, kad pasakys „taip“. Tad apsimečiau, kad visai jomis nesidomiu. Kartais įsivaizduoju sustojusias viena šalia kitos priešais mane visas gražias merginas, kurias galėjau turėti ir neturėjau, kurias būčiau galėjęs spausti glėbyje, bučiuoti į lūpas, glamonėti ir pasiguldyti į lovą – rusvaplaukes, šviesiaplaukes, apvalias ir liesas, blyškiaodes ir auksaodes. Vietoj to aš stingau nuo vienatvės. Kai prisimenu, net galva svaigsta. Štai kaip. Kiekvienam savi vargai, ar ne? Neabejoju, kad turit draugų, kokių esat verta. Aš jų turiu mažai. Geriausi yra toli arba mirę. Atsiprašau, kad baigiu tokiais žodžiais. Palieku jus. Bėgu į kiną. Papasakosiu. 14
* Nepaklausiau jūsų apie tuos „neseniai nutikusius įvykius, kurie“. Kitą kartą. Mes juk turim laiko, ar ne? O kol kas – taip, šokit, dainuokit, bučiuokit, ką tik norit. Pjeras Marija
•
Nuo Adelinos Pjerui Marijai
2013 m. vasario 28 d.
Mielas Pjerai Marija, vakar sloga dar paūmėjo, o garsiosios mano arbatėlės (nors garsas apie jas sklinda po visą pietų Sartą) nė kiek nepadeda. Taigi rašau jums braukdama vieną ašarą po kitos, glamžydama vieną nosinę po kitos, o galvą gaubia tirštesnis rūkas už tą, kuris tvyro po mano langais. Tai nesvarbu, nes neturiu jokių įsipareigojimų: jei tik užsimanysiu, galiu net dieną drybsoti lovoje. Tik tikiuosi, kad pakaks smegenų parašyti jums kelias rišlias eilutes! Visų pirma, nuoširdžiai pakartosiu: prašau jūsų, palikit storą mano voką gulėti tarp banko sąskaitų ir leidybos sutarčių. Žinau, tai absurdiška, prieštarauju sau: laužiau galvą, kaip padaryti, kad jis atsidurtų jūsų rankose, o dabar gailiuosi, kad jis ten. Anot žinomo posakio, moterys nenuspėjamos... Tačiau tiesa tokia, jog man netikėtai malonu susirašinėti su jumis, ir bijau, kad malonumas baigsis, jei sužinosit, ką jums atsiunčiau. Nieko neišmanau apie kūrybą. Tai paslaptinga sritis, rezervuota žmonių kategorijai, kuriai aš nepriklausau. Esu kitoje pusėje – salėje, o ne scenoje. Tad ir nesuprantu, kaip galit nekęsti laisvės, kuria mėgaujatės. Atleiskit, Pjerai Marija, bet, atrodo, tarsi girdžiu išlepinto vaiko skundą. Suprantu, 15
jus kamuoja įkvėpimo stygius, bet ar tai priežastis nekęsti to, ko daugelis jums pavydi? Nusprendėt būti rašytoju, ar ne? Tad priimkit tai! Būkit tylus ir prislėgtas, būkit rašytojas be žodžio, be kablelio. Išgyvenkit tą kančią taip pat intensyviai, kaip svaiginančias akimirkas, kurių ilgitės: reikia mokėti tokią kainą!
Atrodau jums negailestinga? Suverskit griežtumą slogai: ji mane nujautrina taip pat kaip pagirios ir žadina norą jus provokuoti. Taigi, pone žymusis rašytojau, pasakykit, kas jums kliudo paleisti žirgus šuoliais! Pasakykit, kas jus baugina! O jeigu mano klausimai erzina, užsipulkit mane, išsiliekit, galit nesidrovėti, aš gerai apsišarvavusi! Kai jaučiu, kad liūdit, ir man liūdna, ir, viską pasvėrus, man labiau patinka, kai jūs pykstat. Nesakykit, kad neturit jokios priežasties pykti, nepatikėsiu. Aprašot save kaip drovų paauglį, tai manęs nestebina. Man regis, rašytojai iš prigimties drovūs, kitaip būtų roko dainininkai arba aktoriai. Nors ir labai sunku įsivaizduoti jus nevėkšlišką su merginomis, kurias vieną po kitos vėrėt ant siūlo kaip karoliukus. Ar tik nesu kažkur skaičiusi, kad buvot tris kartus vedęs? Norėdama išlyginti skirtumą ir kadangi internete apie mane nekybo jokia biografinė žinutė, taip pat apsinuoginsiu: ir aš buvau ištekėjusi. Kartą, už bjauraus tipo. Paauglystėje tiek prisikentėjau dėl atstūmimo, kad puoliau ant kaklo pirmam, kuris manęs panoro, viskas baigėsi katastrofiškai. Tačiau tai jau sena istorija, po jos atsigavau. Šiandien žinau, jog reikia iš pradžių pamilti save, kad kas nors galėtų mane mylėti, o šiam akivaizdžiam dalykui suprasti prireikė trisdešimties metų. Užuot paikai svajojusi apie pasakų princą, užmezgu draugystes, susipažįstu, palaikau ryšius su žmonėmis, su kuriais gera. Plepu su senukais ir senutėm, kurie 16
nuobodžiauja ant suoliukų mano kaime, panešu pirkinius iki namų, padedu įsukti naują lemputę, išdžiaustyti patalynę. Tik nepamanykit, kad aš šventoji! Oi ne! Tiesiog patyriau naują nuostabų dalyką: kitam žmogui suteiktas laikas, dėmesys, pagalba mane pripildo taip pat (ir dar geriau) kaip pakeliai traškučių ir sausainių, kuriuos triaukšdavau nerimui slopinti. Nuo tada, kai tapau dėmesinga kitiems, tikėsit manim ar ne, ėmiau liesėti! Dar nepakankamai, kad dalyvaučiau „Mis Sarto“ rinkimuose, bet ir nepuoselėju tokių norų... Baigdama, mielas Pjerai Marija, pažadu daugiau nebeklausinėti, „kodėl“ nei „kaip“ jums pavyksta mus užburti romanais. Pasižadu ir prisiekiu! Tačiau, kadangi neuždraudėt (kol kas) klausti, kodėl ir kaip atsidūrėt rašymo „aklavietėje“, ir toliau jus erzinsiu šia tema. Ir, jei paprašysit, papasakosiu, kaip pati ėmiau ir apsigyvenau akligatvyje. Ir pelijau čia devynerius metus... Darykit kaip aš: surūšiuokit daiktus, tuos, kurie jums brangūs, supakuokit į dėžes, visa kita išmeskit lauk ir išsikraustykit! Nieko sau, dabar suprantu, kad miglota būsena, kurioje skendėjau prieš pradėdama šį laišką, po truputį sklaidosi: rašymas jums mane gydo. Gal jūs paveikesnis už žolių arbatėlę? Ramių ramiausiai laukiu jūsų antpuolių nagais ir kumščiais... ir filmo, kurį vakar žiūrėjot, vertinimo. Jūsų įkyrioji sparva Adelina
•
17