Issuu

Žinomas rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis pasakoja apie paskutines Napoleono valdymo dienas jam pralaimėjus mūšį

Vienas svarbiausių įvykių šiuolaikinės

prie Vaterlo. 101 diena – tai viskas, kas liko iš imperatoriškosios

Europos istorijoje – 1815 m. birželio 18 d.

didybės, paskutiniai šlovės trupiniai ir paskutinės valandos bandant Žmogus, parklupdęs Europos monarchus, priverstas sprukti kaip medžiojamas žvėris. Kas tuo metu dėjosi Napoleono sąmonėje? Kuo jis galėjo pasitikėti labiau – draugais ar priešais? Politinės intrigos, Napoleono aplinkos moterų pastangos išgelbėti imperatoriaus garbę ir gyvybę – šioje dramoje atsiskleidžia itin sudėtingas Prancūzijos istorijos laikotarpis. Gal revoliucija išties „suvalgo savo vaikus“, o bet kokios naujo gyvenimo iliuzijos tėra tik dar vienas būdas užvaldyti pasaulį? Arvydas Juozaitis – filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas olimpietis, politikas ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras. Parašė per dvidešimt knygų, tarp jų – ir 2011 m. išleista „Ryga – niekieno civilizacija“ (Baltijos Asamblėjos literatūros premija),

prie Vaterlo įvykęs mūšis. Tai buvo paskutinis

Napoleonas. 101 diena

atsikovoti Paryžių. Svaiginanti valdžia, kuri saldžiausia prieš pabaigą.

lemiamas kelias dienas trukęs Napoleono armijos susirėmimas su Europos sąjungininkais. Nors ir patyręs nesėkmę, Napoleonas nesijautė pralaimėjęs. Jis grįžo į Paryžių ir ketino ruošti atsakomąjį puolimą. Tačiau sostinėje imperatoriaus laukė netikėtumas – jam pasipriešino jo paties įkurta Nacionalinė Asamblėja. Tautos išrinkti Atstovų rūmai sukėlė valdžios viršūnių maištą ir atėmė iš Napoleono imperatoriaus galias. Šiemet minime Vaterlo mūšio 200 metų sukaktį. Daug tai ar mažai? Tikriausiai kiekvienam teko bendrauti su šimtamečiu

miestas be karalių“. A. Juozaičio pjesės nuo 1996 m. statomos Lietuvos

žmogumi. Tad nesunku įsivaizduoti:

teatrų scenose. Šiuo metu autorius teatrui skiria daugiausia dėmesio.

vos du šimtamečiai senoliai, ir mes jau

www.almalittera.lt

Arvydas Juozaitis

ir didžiulio susidomėjimo sulaukusi knyga apie Karaliaučių „Karalių

Tapkite Knygų klubo nariu! • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į bet kurį pasaulio kraštą www.knyguklubas.lt

1,2 cm

stovime šalia Napoleono.

Arvydas Juozaitis

Napoleonas. 101 diena

Pirmas veiksmas

paveikslas

Paryžius, 1815 metų birželio 21 dienos rytas. Eliziejaus rūmai. Koridorius, anfilada. Lyg iš šulinio skamba: „Imperatorius vonioje! Jo didenybė vonioje!“ Pasirodo Kolenkūras ir Bertranas. Jiems priėjus prie aukštų durų, šalia jų jie randa Laskazą. LASKAZAS.

Pagaliau ateina. (Perdėtai iškilmingai) Štai ir jūs, po-

nai! Hercoge Kolenkūrai. Maršale Bertranai. Mano pagarba. KOLENKŪRAS.

Kas jūs toks, pone? (Pauzė) Malonėkite pri-

sistatyti. LASKAZAS.

Su malonumu.

BERTRANAS.

Koalicijos šnipas?!

Pirmas veiksmas

(dairosi). Kur, atleiskite, šnipas?

LASKAZAS

BERTRANAS.

Iš akių luptas.

KOLENKŪRAS.

Teikitės paaiškinti, ką jūs veikiate prie impe-

ratoriaus durų? BERTRANAS. LASKAZAS.

Ir tuojau pat!

Nėra jokios paslapties, ponai: imperatoriaus hof-

maršalas paprašė manęs. KOLENKŪRAS. LASKAZAS

Pastovėti prie durų?

(bemat pasipūtęs). Niekas ir niekuomet nėra pa-

vadinęs grafo Laskazo durininku. (Pauzė, suskamba aidas „Imperatorius vonioje“) Jūs patys matote, ponai: Eliziejaus rūmai tušti, čia galimi įvairiausi netikėtumai. K O L E N K Ū R A S . Ir pats didžiausias netikėtumas – tai jūs. (Pasisu-

ka į Bertraną) Hofmaršale, ar jūs čia ką nors paskyrėte? BERTRANAS

(griebia Laskazą už atlapų). Paskirsiu, ir tuojau

pat – ešafotą! LASKAZAS.

Hofmaršale Bertranai! Tai nesusipratimas! Mane

paskyrė hofkamerdineris Maršanas. Atleiskite, dėl Dievo. Nemiga, suprantate, galva šlubuoja. BERTRANAS.

Tuoj šlubuos ir visa kita.

KOLENKŪRAS. BERTRANAS

Jis ne iš mūsiškių.

(spausdamas Laskazą prie sienos). Kas siuntė? An-

glai? Prūsai? Burbonai? LASKAZAS.

Maršale! Hercoge! Patys suprantate!

KOLENKŪRAS. LASKAZAS.

Jis. Tik jis! (Klykdamas) Imperatorius!

BERTRANAS. LASKAZAS.

Vadinasi, rusai?!

Kaip įdomu!

Istorijos vardu!

B E R T R A N A S . Ši istorija tuoj bus baigta! LASKAZAS.

Ne. Likimo vardu!

KOLENKŪRAS. BERTRANAS.

Ohoho!

Grynas šnipas.

(priešinasi). Vivat imperatorius! Vive la France!

LASKAZAS

BERTRANAS.

Ir peilis į gerklę.

KOLENKŪRAS.

Vive respublikonai šaukdavo ant ešafoto. Keis-

ta... čia kažkas labai keista. Maršale, suteikime aukai paskutinį žodį. LASKAZAS.

Garbės žodį!

Bertranas ūmai paleidžia Laskazo gerklę. LASKAZAS

(atgaudamas kvapą). Dėkoju, hercoge... Ačiū, mar-

šale... Ponai. Paskelbus amnestiją, aš grįžau į tėvynę ir prisiekiau imperatoriui. Aš – grafas Laskazas. Atidaviau Prancūzijos trispalvei visa, ką turiu. BERTRANAS. LASKAZAS.

Esu pasiruošęs atiduoti ir ją.

BERTRANAS. LASKAZAS.

Į ją aš nė rankų nenusivalyčiau.

Man rankos labai reikalingos, ponai.

BERTRANAS. LASKAZAS.

Išskyrus savo sumautą gyvybę.

Ponulio rankos, žiūrėkite: baltos kaip pirštinės.

Imperatoriaus žodžiams užrašyti – baltiems kaip

angelai žodžiams. KOLENKŪRAS. LASKAZAS.

Jūs dabar liudijate prieš save, grafe.

Nejaugi aš nebeturiu išeities, hercoge?

KOLENKŪRAS.

Atlydėjau jo didenybę iki pat Paryžiaus, ne-

girdėjau apie jokį metraštininką. Nė žodžio. BERTRANAS.

Vadinasi, šnipas.

Bertranas vėl puola Laskazą, šį kartą parverčia jį ant grindų.

Pirmas veiksmas

LASKAZAS.

Ne... Ne... Ne! (Springdamas) Aš nenusipelniau!

Imperatorius pažvelgė į mane... ir tarė: „Būkite, Laskazai! Būkite manoji Martinikos akis!“ BERTRANAS. LASKAZAS.

Martinikos? Ką jis čia paisto?!

„Sąžinės akis iš Martinikos!“ – taip jis pasakė. (įremdamas durklą Laskazui į krūtinę). Tuoj mes

BERTRANAS

pamatysime, kaip atrodo toji sąžinė. LASKAZAS.

Dėl amžinosios imperatoriaus meilės!

KOLENKŪRAS.

Tai kažkas girdėta: Martinika, imperatorienė

Žozefina. (liaudamasis smaugti). La femme fatale? Žozefina

BERTRANAS

Bonapart? LASKAZAS.

Tikrai taip. La femme fatale. Mari Roza Žozefa. Ir

aš turėjau laimės kilti iš Martinikos. B E R T R A N A S . Jis drįsta lyginti save su imperatoriene Žozefina? LASKAZAS.

Kol panelė Roza Žozefa, kaip čia pasakius, ne-

buvo ne tik Žozefina Bonapart, bet nebuvo dar nė madam Boharnė, ji jau tada buvo gyvas sidabras. Kaip čia pasakius, pati laisvė. BERTRANAS. LASKAZAS.

Sidabras? Laisvė?!

Mari Roza Žozefa buvo nepaprasta moteris! O

kokios saldžios buvo vynuogės! (Pauzė) Taip. Tik tapusi vikontiene Boharnė, Mari Roza Žozefa atplaukė į nelaimingą mūsų tėvynę ir rado joje revoliuciją. Ir giljotiną. O tada vargšė vikonto galva nusirito į krepšį ir ponia Roza Žozefina susirado imperatorių. Toliau jums nieko nebereikia aiškinti, ponai, jūs patys viską geriau žinote. Ponai. B E R T R A N A S . Aš žinau tik viena: ši galva verta giljotinos krepšio. K O L E N K Ū R A S . Vadinasi, jūs drįstate teigti, kad priminėte im-

peratoriui jo didžiąją meilę?

LASKAZAS.

Nėra ko teigti, hercoge, taip yra.

KOLENKŪRAS. BERTRANAS

Nežinomi Viešpaties keliai.

(Kolenkūrui). Akivaizdi gamtos klaida. Reikia

baigti reikalą. (Vėl partrenkia Laskazą ant grindų, įremia peilį jam į kaklą) Tai bus jums manoji giljotina. Ūmai gęsta šviesos.

paveikslas

Erdvi menė. Jos vidury stovi barokinė širma. Viename jos gale kyšo vonios kraštas ir matosi joje gulinčio Napoleono galva. Jis skaito knygą. Šalia širmos stovi Liusjenas ir Žozefas. Anapus juda kamerdineris Maršanas. Broliai nenustygsta vietoje. NAPOLEONAS. Ž O Z E FA S .

Prabėgo dvi dienos. Ką judu nuveikėte?

Žinia atėjo tik vakar.

NAPOLEONAS

(verčia knygos lapą). Vakar tai vakar. Turėjote ma-

rias laiko. (Versdamas lapą, griežtai) Buvo naktis ir rytas, ir vėl vakaras, ir vėl naktis. Per parą galima laimėti du mūšius. LIUSJENAS

(tarsi sau). Mes kovėmės.