N E P R A R A S K V I LT I E S
Sąjungos, palaimintos danguje, daugiau nei dvidešimt metų Užsiregistruokite mūsų tinklalapyje ir laimėkite pačią nuostabiausią kelionę gyvenime Ar kada nors buvai netekęs vilties, kad sutiksi tinkamą žmogų? Esi įsitikinęs, kad pasaulyje nėra tau skirtos poros? Pavargai nuo draugų mėginimų tave su kuo nors supažindinti, atsibodo per prievartą šypsotis mirtinai nuobodžiuose vakarėliuose? Jei tai nors kiek apie tave, „Neprarask vilties“ siūlo galimybę laimėti nuostabiausią pasaulyje kelionę su svajonių išrinktuoju ar išrinktąja. Tereikia užsiregistruoti mūsų tinklalapyje ir trumpai papasakoti apie save, o mes kruopščiai išnagrinėsime dalyvių anketas, remdamiesi savo pagarsėjusia profesine piršlybų patirtimi. Kiekviena anketa bus įvertinta grupės specialistų, turinčių didelę patirtį ieškant tinkamų partnerių. Mes nenaudojame kompiuterinių programų, nes kompiuteriai nemoka skaityti tarp eilučių ir nepastebi kibirkštėlių, iš kurių gali įsižiebti tikra draugystė ir meilė. Surasime idealią porą ir jie abu išvyks į tikrą akląjį pasimatymą: Rytų ekspresu per naktį keliaus iš Londono į Veneciją. Važiuodami šiuo legendiniu traukiniu gėrėsitės kvapą gniaužiančiais vaizdais. Siurbčiosite bare kokteilius klausydamiesi fortepijonu atliekamų serenadų, ištaigingai pietausite restorano vagone užsigerdami pačiais geriausiais vynais. Kiekvienas turėsite po atskirą prabangią kupė, o vagono palydovas bus čia pat, pasirengęs išpildyti kiekvieną jūsų pageidavimą. Net jei ir nelaimėsi kelionės, labai tikėtina, kad išsipildys tavo svajonė susirasti idealų partnerį. Nuo savo veiklos pradžios suvedėme tūkstančius laimingų porų, mūsų dėka įvyko šimtai tuoktuvių ir gimė daugybė kūdikių. Ko dar lauki? Užsiregistruok mūsų tinklalapyje ir užpildyk pateiktą anketą. Galbūt netrukus leisiesi į kelionę, pakeisiančią visą tavo gyvenimą.
N E P R A R A S K V I LT I E S
Anketa EMĖ DIKSON AMŽIUS: 26 PROFESIJA: moteriškų skrybėlaičių modeliuotoja GYVENAMOJI VIETA: Londonas MĖGSTAMIAUSIA CITATA: „Pagrindinis dalykas yra džiaugtis savo gyvenimu – būti laimingai – tai visų svarbiausia.“ (Odri Hepbern) KAS VAIDINTŲ MANE FILME APIE MANO GYVENIMĄ: Megė Džilenhol 40 ŽODŽIŲ APIE SAVE Man patinka sunkiai dirbti ir linksmintis iš širdies. Mėgstu puoštis. Manau, kad gyvenimas yra nuotykis, ir nenoriu niekada liautis mokiusis. Nors esu tikra miestietė, mėgstu ištrūkti į gamtą. Tikiu, kad mes patys kuriame savo laimę, todėl ir dalyvauju šiame konkurse. KELETAS MĖGSTAMIAUSIŲ DALYKŲ Saldainiai „Violet Creams“, fejerverkai, mandagus elgesys, iškylos gamtoje, Agatos Kristi romanai, laužas lauke, romo kokteiliai su braškėmis, vėlyvi šeštadienio pusryčiai, lipdyti sniego senius, vynioti dovanas. IDEALUS PARTNERIS VIENU SAKINIU Noriu žmogaus, kuris mane nustebintų, prajuokintų, malonaus, gero ir mokančio linksmintis.
N E P R A R A S K V I LT I E S
Anketa ARČIS HARBINSONAS AMŽIUS: 28 PROFESIJA: ūkininkas GYVENAMOJI VIETA: Kotsvoldas MĖGSTAMIAUSIA CITATA: „Kas išleido šunis?“* KAS VAIDINTŲ MANE FILME APIE MANO GYVENIMĄ: Kolinas Firtas 40 ŽODŽIŲ APIE SAVE Man patinka mano ūkis, bet taip pat mėgstu ir didmiesčio šviesas. Visiškai nemoku gaminti maisto ir esu šiek tiek netvarkingas, bet prausiuosi dažnai. Labiausiai vertinu ištikimybę ir atsidavimą. Galbūt kitiems atrodau gan drovus, bet širdies gilumoje žinau, kaip reikia linksmintis. KELETAS MĖGSTAMIAUSIŲ DALYKŲ Pasivaikščiojimai po apylinkes su savo borderterjerais Sidu ir Nense, sekmadienio priešpiečiai vietinėje alinėje, mano senovinis automobilis „Morgan“, dainininkė Bili Holidei, Vest Endo spektakliai per Kalėdas, saulėtekis, pirmas dienos puodelis arbatos, „Mochito“ kokteiliai, ant krosnelės pašildytos kojinės, šokiai. IDEALUS PARTNERIS VIENU SAKINIU Noriu žmogaus, kuriuo galėčiau rūpintis, kuris mane prajuokintų ir sušildytų naktį (mano namelyje nėra centrinio šildymo).
* Who Let the Dogs Out?, „Baha Men“ daina. (Čia ir kitur vert. past.)
Tr e č i a s s k y r i u s
R
ailiui patiko „Harrods“. Pamėgo šią parduotuvę dar tada, kai jį – jauną fotografo padėjėją – pasiuntė ten paimti fotosesijai leopardo odos skrybėlės. Ji apakino jį savo spindesiu tada ir akina iki šiol. Railis nebuvo matęs nieko panašaus purviname šiaurės miestelyje, kuriame užaugo. Kai pirmą kartą peržengė „Harrods“ slenkstį, kažkas giliai viduje sukuždėjo, kad galbūt ši didžiulė prabanga yra nepadori, kai dauguma žmonių vos įstengia užsidirbti duonos kąsniui, bet septyniolikmetis Railis jau žinojo, jog žengia į pasaulį, dievinantį perteklių, vartotojiškumą ir išorinį spindesį. Jis negali to pakeisti. Tegali stengtis, sunkiai dirbti ir mokėti mokesčius. Ir siųsti pinigų namo mamai, kaip jis ir darė iki tos dienos, kol ji numirė. Dabar jis galėjo sau leisti apsilankyti „Harrods“, kada panorėjęs, tad ir ateidavo čionai, kai tik reikėdavo nupirkti dovaną, kaip šiandien. Railis ramiai vaikštinėjo tarp daugybės pirkėjų. Dabar jo jau niekas nebepažindavo. Jis buvo lieknas, šelmiškas, tamsiomis, pastabiomis akimis. Ir išvaizdus, bet sulaukęs jau tokio amžiaus, kai – puikiai tai žinojo – dauguma žmonių tampa nematomi, nesvarbu, kokie žymūs kitados buvo. Šiaip ar taip, jis vis tiek vaikščiojo išdidžiai, aukštai iškėlęs galvą. Vilkėjo džinsais, marškiniais 44
be apykaklės ir tamsiai rudu odiniu švarku, senu, nutrintu, prigludusiu prie lieso kūno. Kadaise juodi plaukai buvo išmarginti žilų sruogų, pusilgiai, iki apykaklės, vis dar prižiūrimi kirpėjo italo, pas kurį lankėsi jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Railis buvo įpročių žmogus: rytais ant viryklės virdavosi espreso kavos, vakarais prieš miegą visada išlenkdavo taurelę konjako. Jeigu dabar su juo būtų Silvija, aplink visi šnibždėtųsi, baksnotųsi alkūnėmis ir žvilgčiotų. Net ir sulaukusi septintos dešimties ji priversdavo žmones stabtelėti. Buvo ne tik graži. Ji turėjo viską. Neapibrėžiamą, nepakartojamą aurą, su kuria jau gimė, ir tokį grožio, pasitikėjimo savimi bei stiliaus derinį, kad buvo ne tik žinoma, bet ir to meto žvaigždė. Railis suprato tai patį pirmą kartą ją pamatęs beveik prieš penkiasdešimt metų. Tuomet turėjo užsakymą padaryti nuotrauką viršeliui naujo žurnalo, kuris turėjo tapti vieno sekmadieninio laikraščio priedu. Tai buvo prestižinis užsakymas jaunam fotografui, buvo reikalaujama naujo, šviežio ir jaudinančio vaizdo. Jis pastebėjo ją metro – paniurusią, įžūlią mergiotę susivėlusia pažo stiliaus šukuosena, vilkinčią mokykliniu sarafanu su permatoma palaidine ir avinčią baltais ilgaauliais. Ji sėdėjo susikėlusi kojas ant sėdynės priešais ir rūkydama cigaretę nerūpestingai skaitinėjo žurnalą. Palinkęs Railis spragtelėjo pirštais jai prieš veidą, o kai ji pakėlė akis, jis suprato radęs naują žvaigždę. Ji piktai įsmeigė į jį akis, tiesūs tamsūs antakiai jos veido išraišką darė dar grėsmingesnę. – Ar galiu tave nufotografuoti? – paklausė jis. – Aš fotografas. Railis parodė į fotoaparatą „Leica“, kurį visada nešiodavosi, net ir nedirbdamas. Mergina kilstelėjo vieną antakį. – Jei sumokėsi, – atsakė gūžtelėjusi, nutaisiusi įprastą rūgščią miną. – Už pinigus padarysiu viską, ko tik norėsi. 45
– Prancūzė? – atpažinęs akcentą paklausė Railis ir, pasirausęs kišenėje, atkišo jai dešimties šilingų banknotą. – Ką, nori prancūziško bučinio? Ji įsikišo pinigus į kišenę ir taip akinamai nusišypsojo, kad veidas, rodos, nušvito kaip elektros lemputė. Jis kreivai šyptelėjo, dėdamas į fotoaparatą juostelę. – Ar tu prancūzė? – Oui, – ironiškai atsakė mergina. – Atsistok ant sėdynės, – paprašė Railis, ir mergina užšoko ant jos, atsirėmė į langą, išsikėsnojo priešais suodiną stiklą. Atlošė galvą, pakėlė vieną koją, kad stovėtų kaip flamingas, tada atsuko į jį savo surukusį veidelį. Iš klaikaus jaudulio jam ėmė smarkiai daužytis širdis. Dar nebuvo sutikęs tokios, visiškai neturinčios drovumo, su kažkokia įgimta nuojauta, ko jis gali norėti. Daugumą modelių reikėdavo kalbinti, padėti atsipalaiduoti, rodyti, aiškinti, ko jis nori, kol pagaliau rasdavo bendrą kalbą. – Kuo tu užsiimi? – Aš aktorė, – nė nemirktelėjusi pamelavo ji, taip įrodydama, kad išties geba vaidinti. Railis, žinoma, nepatikėjo. Londone jis pažinojo beveik visas trokštančias karjerą padaryti aktores. – Nėra prasmės manęs apgaudinėti, mieloji, – visiškai ramiu veidu jis toliau ją fotografavo. – Gali išsyk sakyti tiesą. Ji piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės, tada nusijuokusi pasidavė. – Na, gerai, – tarė. – Tu laimėjai. Nušokusi ant žemės, vėl atsisėdo ant sėdynės. Jos tėvai buvo diplomatai. Buvo bandoma nugludinti ją privačiame mergaičių pensione Kensingtone, bet ji nekentė tos vietos. 46
Didumą dienos praleisdavo metro arba kavinėse stebėdama žmones, skaitydama, gerdama nesuskaičiuojamus puodelius kavos ir rūkydama. Railis išpyškino visą fotoaparato juostelę tarp Beisvoterio ir Krantinės stotelių. Ji nerūpestingai straksėjo po vagoną improvizuodama, eksperimentuodama, žavėdama kitus įlipančius ir išlipančius keleivius. Kiekviename kadre jos veidas buvo kitoks. Kaprizingas, linksmas, aistringas, išdykėliškas... o kai ji atsigulė išsitiesusi ant sėdynių, atmetusi rankas virš galvos, primerktomis akimis, vos pravėrusi putnias, it bičių sugeltas lūpas, Railis pajuto kažką savyje ir išsigando. Ši mergina turės didžiulę įtaką jo gyvenime. Ji jo ateitis. Išlipę iš metro, jie nužingsniavo Strandu. Jis nupirko jai jaučio uodegos sriubos purvinoje kavinėje ir klausėsi jos pasakojimų apie bjaurias merginas klasėje ir vienintelį jų rūpestį – kaip susirasti turtingą vyrą. – O tu? Ko nori tu? – paklausė Railis galvodamas, kad ji gali daryti, ką nori, ir spėliodamas, ar ji tai žino. Ji gūžtelėjo. – Tiesiog noriu būti savimi. Amžinai. Railis susiraukė, staiga supratęs, kad net nežino jos vardo. – O kas, beje, tu esi? – Silvija. Silvija Šagal. Silvija Šagal. Dalinantis arbatą iš arbatinuko, Railis pasakė jai, kad netrukus visas pasaulis žinos jos vardą. Ji linktelėjo, abejinga ir rami. Žurnalo redaktorei jis nunešė tik vieną nuotrauką. Joje buvo Silvija, sėdinti metro vagone, besijuokianti, iškėtojusi kojas, greta abejingu veidu tiesiai sėdinčio džentelmeno su katiliuku ant galvos. Nuotraukoje atsispindėjo Londono praeitis ir ateitis – brėkštanti nauja era. 47
Po trijų savaičių Silvija atsidūrė ant debiutinio žurnalo viršelio. Po pusės metų pasaulis jau viliojo ją savo pažadais. Po metų jie buvo Venecijoje, kur garsus italų režisierius filmavo Silviją „Susižavėjime“. Tai buvo istorija apie nesveiką vyro susižavėjimą geriausia dukters drauge. Railis buvo pasamdytas filmo fotografu. Jis niekad nelaikė savęs jos globėju. Silvija ir pati gebėjo savimi pasirūpinti. Vieną vėlų vakarą dideliuose ištaiginguose rūmuose, išnuomotuose visam aktorių ir filmavimo grupės ešelonui, ji atėjo į jo kambarį. Buvo aštuonioliktasis jos gimtadienis, visi atšventė jį nedideliame restorane Dorsoduro rajone, ragavo valgius vieną po kito, gėrė taures vieną po kitos, vis nešamas padavėjų, kol persisotino gardaus maisto ir sunkaus raudonojo vyno. Silvija, pasitikinti savimi ir nesukanti galvos dėl neišvengiamai artėjančios šlovės, nė kiek nesutrikusi mėgavosi visų dėmesiu, nors ir buvo pati jauniausia iš visų žmonių filmavimo aikštelėje. Railis nufotografavo ją, pučiančią žvakutes ant saldaus medaus torto, restorano savininko iškepto specialiai jai, galvodamas, kad nėra matęs gražesnės merginos. O dabar ji buvo jo lovoje. – Noriu, kad pirmas kartas būtų su tavim, Raili, – sušnibždėjo ji užsliuogusi ant jo. Nuoga. – Žinau, kad būsi švelnus. Visą tą laiką, beveik penkis dešimtmečius, jie buvo meilužiai. Abu lydėjo sėkmė savoje srityje, taigi vienas kitam nekėlė jokios grėsmės. Abu buvo nepriklausomi. Darbo reikalais skraidė po visą pasaulį, bet ne tuo pačiu metu ir ne ta pačia kryptimi. Niekaip nebuvo įmanoma suderinti darbotvarkių, kad galėtų gyventi kartu, todėl jie ir nesivargino. Jis turėjo butą Londone, ji įsikūrė gimtajame Paryžiuje. Susitikdavo, kai būdavo patogu, dažnai bendrų pažįstamų namuose rengiamuose vakarėliuose – riade* Marakeše, jachtoje Pietų Prancūzijoje, viršutinio aukšto apartamentuose Niujorke. * Tradicinis marokietiškas pastatas su vidiniu kiemu ir terasa.
48
Per tiek metų jie turėjo ir kitų mylimųjų. Tokie tada buvo laikai. Nė vienas to nelaikė išdavyste. Jie niekad nenorėjo vienas kito įskaudinti. Visada linkėjo vienas kitam gero ir padėjo, visur ir visada. Kai Silvija žiemą besifilmuodama Prahoje susirgo plaučių uždegimu, Railis akimirksniu išdygo prie jos lovos. Kai mirė jo mama, Silvija atvyko į laidotuves ir visą laiką spaudė jo ranką, kaip visada žavi su juodu paltu ir tamsiais akiniais. Jis išgyveno tą sunkų laikotarpį tik todėl, kad ji buvo šalia. Jo Silvija. Ir dabar, nors jau senyvo amžiaus, abu vis dar dirbo. Vis dar buvo graibstomi. Jų patirtis ir reputacija nustelbdavo visas išankstines nuostatas dėl amžiaus. Abu galėjo patys rinktis, kam dirbti ir kada, taigi tuo metu, kai dauguma žmonių ieško poilsio ir galimybės atsipalaiduoti, jie buvo nepaprastai užsiėmę. Nė vienas negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be darbo. Kitaip jis nebūtų jis. Vienintelis šventas ir nekeičiamas dalykas buvo jų kasmetinė kelionė į Veneciją per Silvijos gimtadienį, sugrįžimas į filmavimo vietą, sutvirtinusią jų draugystę. Net ir dabar „Susižavėjimas“ kino žinovų buvo laikomas kultiniu klasikiniu filmu, o istorija apie jų meilę, užsimezgusią filmavimo aikštelėje, buvo tapusi legenda. Ir dabar, kadangi abiem patiko visą parą supantis šurmulys, kuriame jie galėdavo būti savimi, jie keliaudavo ten Rytų ekspresu. Railis įlipdavo į traukinį Londone, Silvija Paryžiuje ir kelyje jie atšvęsdavo jos gimtadienį. Šįryt Railis atėjo į „Harrods“ nupirkti Silvijai dovanos. Kasmet pirkdavo tokį patį daiktą. Šilkinį šalikėlį. Silvija nuolat jį turėdavo – apsivyniojusi aplink kaklą, pririštą prie rankinės, apsigaubusi galvą, – visada su lengva prancūziška elegancija. Railis nusišypsojo prisiminęs, kaip kartą ji šalikėliu užrišo jam akis. Šalikėlis kvepėjo ja. Ji tik pabučiavo jį, švelniai, it plunksnele liestelėjo, brūkštelėjo per ausies spenelį, tada raktikaulį, krūtinę... 49