ĮŽANGA
Naujoviška mirtis
Sunku įsivaizduoti Britanijos imperijos dydį XIX amžiuje. To meto britų žemėlapiai jos teritorijas vaizdavo raudonai, todėl aiškiai matei, kad jos nusidriekusios per visą pasaulį: Kanada, Bahamų ir Bermudų salos, Gibraltaras, Kipras, trečdalis Afrikos, Indija, Birma, Malaja, Singapūras, Honkongas, Australija, Naujoji Zelandija ir daugybė kitų šalių. Buvo sakoma, kad britų imperijoje saulė niekada nenusileidžia. Imperija valdė ketvirtadalį žemės sausumos ir trečdalį jos gyventojų, kur kas daugiau, negu buvo užkariavęs Aleksandras Makedonietis ar svajojo turėti romėnai. Pati Britanija – šalis, valdžiusi visą šią gausybę, palyginti su imperija, buvo maža. Iš pirmo žvilgsnio tai gali kelti nuostabą, bet mažas Britanijos dydis suteikė jai didžiulį pranašumą tokių teritorijų kaip Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos atžvilgiu. Naujos idėjos ir inovacijos galėjo greitai pasklisti ribotoje jos erdvėje, sudarydamos stiprų pamatą visą pasaulį apimančiai imperijos galiai. Toji galia stulbinamai išaugo išradus naują pasaulio stebuklą. Atstumas tarp Liverpulio uosto ir Mančesterio fabrikų – trisdešimt penkios mylios. Šiandien šį atstumą galima įveikti vos per pusvalandį. Tačiau pirmaisiais XIX amžiaus metais žaliavas ir baigtus gaminius buvo galima pervežti tik furgonais ir baržomis. Abu būdai 7
D AV I D M O R R E L L
buvo sunkūs ir atimdavo daug laiko. Trukdė duobėti žvyrkeliai ir siauri laivais užsikimšę kanalai, todėl geriausiomis sąlygomis kelionė trukdavo mažiausiai dieną, o žiemai įsismarkavus – ištisas savaites. Tačiau 1830-aisiais buvo sukurtas pribloškiantis dalykas – geležinkelis tarp Liverpulio ir Mančesterio, pirmas toks pasaulyje. Geležinkelis buvo toks brangus ir tokio bandomojo pobūdžio, kad daug finansininkų laikė jį kvailyste, tačiau paaiškėjo esąs toks sėkmingas, kad praėjus vos mėnesiui buvo pasiūlytas geležinkelis nuo Mančesterio iki Londono. Po dešimties metų Angliją išraižė beveik du tūkstančiai mylių bėgių. 1855-aisiais, vos po dvidešimt penkerių metų, visus šalies kampelius jungė jau šeši tūkstančiai mylių bėgių, buvo planuojama dar daugiau. Medžiagos, gaminiai ir anglys dabar galėjo būti gabenami taip greitai ir pelningai, kad stulbinamai greitai, vos per kelis dešimtmečius, Anglija tapo pirma šalimi, iki galo pasinaudojusia pramonės perversmu, todėl ėmė dominuoti pasaulyje taip, kaip ligi tol nedominavo jokia kita šalis. Tomas de Kvinsis, vienas iš liūdniausiai pagarsėjusių, bet genialiausių XIX amžiaus literatų, liūdėjo dėl šios permainos. „Vien iš antipatijos traukiniams žmonės ims pėdinti gatvėmis, – rašė Opiomanas, – o kita karta ims bėgioti ristele.“ Savo nostalgiškoje esė „Anglijos pašto karieta“ jis šlovino arklių traukiamas transporto priemones, kuriomis keliaudavo jaunystėje. Jį tenkino jų patikimas dešimties mylių per valandą greitis. Jis jautė artumą kraštovaizdžiui, pro kurį važiavo, ir simpatiją galingiems gyvūnams, veržliai tempiantiems jį į priekį. Dabar, traukiniams pasiekus neįsivaizduojamą penkiasdešimties mylių per valandą greitį, jam atrodė, kad „geležiniai vamzdžiai ir garo katilai atjungė žmogaus širdį“. Jis prisiminė, kokį jaudulį sukeldavo trimitų garsai, pranešantys, kad į stotelę, kurioje keičiami arkliai, atvyko pašto karieta, ir su kokia pagarbia baime griausmingo kanopų dundėjimo klausydavosi susirinkusieji. „Žiopliai spiesdavosi vienoje vietoje – aplink pašto karietą, ji viena juos ir domindavo. Tačiau minios geležinkelio stotyje turi tiek pat bendra, kiek tekantis vanduo, o susidomėjimą joms kelia tiek dalykų, kiek traukinys turi vagonų.“ De Kvinsį visada domino smurtinė mirtis, todėl jis bemat pastebėjo, kad Liverpulio–Mančesterio geležinkelio atidarymo die8
N A K T I E S VA L D O VA S
ną politikas Haskisono pavarde išlipo iš išpuošto traukinio, kai šis sustojo prisipilti vandens į katilą pirmosios kelionės pusiaukelėje. Haskisonas norėjo atsiprašyti dėl neseniai kilusio ginčo su tuomečiu ministru pirmininku Velingtono kunigaikščiu, po pergalės prieš Napoleoną Vaterlo mūšyje tapusiu vienu gerbiamiausių šalies žmogumi. Haskisonas palei bėgius priėjo prie ministro pirmininko kupė, paspaudė jam ranką ir taip užsimiršo, kad tik paskutinę akimirką pastebėjo lygiagrečiais bėgiais besiartinantį lokomotyvą. Ministro pirmininko traukinys pajudėjo. Haskisonas ėmė tekinas bėgti šalia ir įsikibo į duris norėdamas įlipti, bet jos atsidarė priešais besiartinantį traukinį. Haskisonas neišsilaikė, krito ant bėgių ir buvo pervažiuotas. Žinia apie šiurpią politiko mirtį apskriejo šalį, jį išgarsino, o žmonės Anglijoje ir visame pasaulyje sužinojo apie šį stulbinantį išradimą ir galbūt naują gyvenseną, kurios negalėjo nė įsivaizduoti. Kita vertus, traukiniai atnešė ir naujovišką mirtį, taigi de Kvinsis, žmogžudystės meno žinovas, suprato, kad ateityje jų laukia kur kas daugiau.
N A K T I E S VA L D O VA S
* * * Lesteris Oldridžas sukosėjo. Nieko nuostabaus: po neįprastai šaltos, sniegingos žiemos kosėjo dažnas, bet Oldridžas buvo traukinių sargybinis, todėl į jo sušlubavusią sveikatą reikėjo žiūrėti kitaip. Jis pastebėjo, kad kosėti ėmė daug traukinių sargybinių. Jo žmona sukūrė teoriją, girdi, nuolatos kvėpuojant garvežio dūmais ir būnant apiberiamam jo pelenais nukenčia plaučiai – kaip kaminkrėčio plaučiams kenkia kamino suodžiai. Juk niekas dar nėra matęs nekosėjančio kaminkrėčio. Devintos valandos traukiniui iš Justono stoties po dvylikos minučių sustojus pirmoje stotelėje, Oldridžas prisikišo kumštį prie burnos, dar kartą sukosėjo ir pasuko stabdžio vairą tarnybiniame vagone traukinio gale. To meto traukiniuose nebūta stabdžių sistemos, todėl viena Oldridžo pareigų buvo sustabdyti traukinį. Jis nušoko ant perono ir bėgdamas palei traukinį savo raktu atrakino visus vagonus ir kupė. Ši užduotis buvo itin svarbi traukiniui susidūrus su kitu ar nuriedėjus nuo bėgių, antraip keleiviai būtų įstrigę tarp nuolaužų. Išgirdęs priešakyje riksmus nusprendė nekreipti į juos dėmesio, kol neatsidurs arčiau. Dabar jam reikėjo užtikrinti, kad traukinys laikysis griežto tvarkaraščio. Jis greitai atrakino prekinį vagoną. Tai padaryti buvo lengva – jis turėjo vieninteles duris per vidurį. Jis nuskubėjo prie trečios klasės vagonų, bet priekyje riksmai garsėjo, moteris klykė: „Sargybini! Sargybini, greičiau!“ Taigi jis nulėkė nesustodamas. Žmonės perone susirinko sužinoti, dėl ko įvyko šis sambrūzdis. Oldridžas prasibrovė pro juos ir prie atviro lango pamatė jauną mėlynakę moterį. Patrauklus jos veidas buvo iškreiptas išgąsčio. Jis prisiminė ją su senyvu žemo ūgio ponu įlipant į kupė Justono stotyje. Matydamas jaunąją damą po lankų neišpūsta suknele mūvint kelnėmis, Oldridžas nustebo, kad juodu įpirko bilietus į pirmos klasės vagoną, nes tikriausiai turėjo važiuoti trečia klase. – Išleiskit mus! – pareikalavo moteris. Dar kartą sukosėjęs Oldridžas įkišo raktą į spyną. – Kas nors atsitiko, panele? – Mano tėvo veidas išteptas krauju! 29
D AV I D M O R R E L L
– Kraujas?! – sušuko kažkas iš minios. – Kur?! – Jūsų tėvas susižeidė, panele? – paklausė į keblią padėtį patekęs Oldridžas skubėdamas atidaryti kupė duris. – Gal jis įsipjovė? Jau klausdamas jis negalėjo prisiminti, kad kupė būtų koks aštrus daiktas, kuriuo būtų galima susižeisti. – Langas! – atsakė jam jaunoji moteris padėdama nedidukam senyvam vyrui skubiai išlipti iš kupė. Perono lempų šviesoje buvo matyti, kad viena jo veido pusė kruvina. – Dieve brangus! – sušuko kažkoks vyriškis ir atšoko. – Gal kas trenkėsi į langą, panele? – paklausė Oldridžas stengdamasis neparodyti staiga jį apėmusio jaudulio. Jis žinojo, kad chuliganai kartais mėto akmenis į pravažiuojančius traukinius, o retkarčiais langus išmuša į juos atsitrenkę paukščiai. – Ne, ne. Langas buvo atidarytas. – Išleiskit mus! – klykė keleiviai antros klasės vagone. Prie Oldridžo pribėgo perono sargybinis. – Kas atsitiko? – Kol kas nežinau, – atsakė Oldridžas. Jis susitvardė dar kartą nesukosėjęs ir mėgino apsimesti nė kiek nesutrikęs. – Atrakink kitas duris ir išleisk keleivius. Vėl pasisukęs į jaunąją moterį, Oldridžas tarė: – Stoties sargybinis atsives medikų jam padėti. Kas atsitiko? – Tas kraujas užtiško pro langą. – Tas kraujas užtiško pro langą? – pasibaisėjęs pakartojo kažkas iš minios. – Atidarykit gretimą kupė, – paliepė senukas. Jam nuo veido lašantis kraujas darė jį tokį šiurpų, kad žiopliai atsitraukė dar toliau. – Bet kuo čia dėta gretima kupė?.. – Oldridžas nebaigė klausimo. – Klausykit mano tėvo, – paliepė jaunoji moteris. – Atrakinkit gretimą kupė. Staiga suskubęs veikti Oldridžas atrakino ir atidarė kitos kupė duris ir susiraukė, kai blausioje vienintelės lempos šviesoje pamatė, kad kupė tuščia. – Bet čia tikrai buvo keleivių, – tvirtai pareiškė Oldridžas. – Prisimenu, kad vienas jų su manim kalbėjosi prieš užrakinant duris. Tada paskutinę minutę įlipo antras keleivis. Kur jie dingo? 30
N A K T I E S VA L D O VA S
Moters tėvas pro jį prasispraudė ir pažiūrėjo vidun. – Grindų kilimėlis sujauktas, – pareiškė jis, – pagalvės taip pat. Oldridžas buvo belipąs į kupė. – Ne, ne pro čia, – paprieštaravo žmogeliukas. – Greitai eikit su manim. Sumišęs Oldridžas pajuto, kad moteris su blumeriais tempia jį už rankos. Taip valdingai, kad jis nesipriešino ir jos tėvui iš paskos nuėjo į kupė, kuriuo juodu važiavo. – Durys priešingoje pusėje, – tarė senukas. – Matot nenuleistą lango dalį? Matot ant jo kraują? Atrakinkit tas duris. – Bet toje bėgių pusėje tamsu. Mes nieko ten nematysim. Stengdamasis neprisiliesti prie jaunosios moters, Oldridžas išlipo iš kupė ir čiupo ant geležinio stulpo kabantį žibintą. Tada vėl apėjo moterį. Įėjęs į kupė padavė žibintą šonu ant pagalvių įsitaisiusiam žmogeliukui, išsitraukė iš uniformos kišenės raktą, prakišo ranką tarp žalvarinių atdaro lango virbų ir ją pasukęs įstengė atidaryti tolimąsias kupė duris. Lengviau atsikvėpė, kai išlipo ant žvirgždo ir čia užteko vietos neatsitrenkti į tą moterį. Ji su tėvu išlipo jam iš paskos ir atsistojo tarp bėgių, kuriais atvažiavo jų traukinys, ir kitų, priešinga kryptimi važiuojančių traukinių. – Dieve brangus! – šūktelėjo Oldridžas pakėlęs žibintą prie kitos kupė. Geležinė laiptelių pakopa žemiau durų buvo kruvina, ratas tarp šios kupė ir tos, iš kurios jie ką tik išlipo, taip pat. Pastarosios kupė šonas ir neatidaryta lango dalis taip pat buvo aptaškyti krauju. – Dėl Dievo meilės, kas?.. – Atrakinkite šias duris, – paliepė moters tėvas. Oldridžas jau tiek įprato gauti tos keistos poros nurodymus, kad pakluso automatiškai. Bet įkišus raktą į spyną nieko daugiau daryti jam nereikėjo: vos prisilietus, durys atsidarė. – Jos neužtvirtintos, – suglumęs tarė, – bet žinau, kad visos durys šioje pusėje buvo užrakintos – pats tai padariau. – Skląstis nulaužtas, – rodydama į jį tarė moteris. Oldridžas prikišo žibintą arčiau. Negana to, kad buvo nulaužtas skląstis, smarkiai apgadintos buvo blizginto raudonmedžio durys, 31
D AV I D M O R R E L L
tiksliau, tai, kas kadaise buvo blizgintas raudonmedis, nes dabar diduma aplaužyto medžio buvo padengta krauju, kaip ir apverstos pagalvės bei persisukęs kilimėlis. Tamsiai raudoni purslai matėsi net ant lubų. Oldridžas sukosėjo ir pakėlė batą prie metalinio laiptelio ketindamas pažiūrėti vidun. – Ne! – įspėjo žmogutis. – Jūs sugadinsit kruviną pėdsaką ant pakopos. Negalit nieko liesti, kol atvyks policija. Duokit žibintą mano dukrai ir pakelkit mane už krūtinės ir kojų, kad galėčiau pažiūrėti į vidų ant nieko nesistodamas. Keistoji porelė ir vėl elgėsi taip įsakmiai, kad Oldridžas pakluso, ir nudžiugo, kad žmogutis beveik nieko nesveria. – Matau tik skrybėlę ir kruviną skėtį, – tarė senukas. Stovintieji už atdarų kupė durų jo balsą girdėjo prislopintą. – Galbūt skėtis buvo panaudotas kaip ginklas. – O odinio aplanko nėra? – paklausė Oldridžas vis dar laikydamas jį pakeltą. – Prisimenu, kad pirmasis keleivis nešėsi ir dokumentų aplanką, ir skėtį. – Tik skrybėlė ir skėtis. Ne, luktelkit – matau kažką po sėdyne. Pakelkit mane labiau. Žmogeliukas pakibo virš grindų ir pasižiūrėjo po suolu. – Klydau, – prisipažino. – Nieko daugiau nėra. – Jūsų kosulys, rodos, labai įkyrus, – tarė Oldridžui jaunoji moteris. – Nuo garvežio dūmų, panele. – Užvirinkit puode vandens, įmeskit į jį gabalą pušų sakų ir pakvėpuokit garais, – patarė ji. – Pušų sakų garai atvers jums kvėpavimo takus. – Išmanote apie mediciną? – paklausė Oldridžas. Jam suskaudo krūtinę nuo pastangų, padėtų laikant moters tėvą. – Mane moko vienas gydytojas. Kurį laiką jūsų plaučiams palengvės, bet jie nepasitaisys, jeigu ir toliau kvėpuosit dūmais. – O ką aš galiu padaryti, panele? Turiu žmoną ir keturis vaikus, todėl man reikia šio darbo. – Gal padėtų kaukė, kai būnat vienas traukinio gale. – Malonu, kad manim rūpinatės, panele. 32
N A K T I E S VA L D O VA S
Kupė kybantis jos tėvas tarė: – Rodos, nieko daugiau viduje nėra. Ačiū, galit mane nuleisti. Oldridžui tebeskaudėjo krūtinę net vėl pastačius žmogelį ant žvirgždo. – Nieko panašaus traukinyje dar nėra atsitikę. Nežinau, ką daryti. Garvežys sušnypštė, pasigirdo įnirtingas švilpimas. Oldridžas greitai uždarė kupė duris ir mėgino jas užrakinti, bet nepavyko – skląstis buvo visiškai sugadintas. Durys bent jau neatsidarė. – Iškviesiu stoties konsteblį. Jis pamėgins išsiaiškinti, kas atsitiko. – Tik žiūrėkit, kad konsteblis neitų į kupė ir nesugadintų jokių įkalčių, – pareikalavo jaunoji moteris. – Nusiųskit telegramą detektyvui inspektoriui Rajanui į Skotland Jardą. Parašykit, kad panelė de Kvinsi su tėvu yra čia. Jis tuoj pat atvyks. Garvežys vėl sušvilpė. – Nesvarbu, kaip greitai jis atvyks, – atsakė jai Oldridžas. – Traukinys jau bus išvažiavęs. – Ką?! – Mes atsiliekam nuo grafiko. – Nesuprantu. – Traukinys turi tuoj pat išvykti ir pamėginti atgauti prarastą laiką. – Bet čia kažkas buvo užpultas! – sušuko moteris. – Nieko nepadarysi. Geležinkelyje laikas nenumaldomas. Niekas negali sukliudyti laikytis grafiko. Jeigu vėluoja vienas traukinys, sutrinka visa sistema. Viskas sustoja. – Atkabinkit šį vagoną ir palikit jį apžiūrėti inspektoriui Rajanui, – paliepė moteris. – Neįmanoma! Šioje stotyje nesama atsarginio kelio, į kurį būtų galima nukreipti vagoną. Tai bus įmanoma padaryti tik atvykus į Mančesterį. Šio vagono nepavyks parvežti atgal anksčiau kaip rytojaus vidurdienį. Garvežys vėl šaižiai sušvilpė, šįsyk ilgiau. Oldridžas paskubomis įlipo į kupė, kurioje važiavo senukas su dukra. – Verčiau lipkit į vidų. – Kaip toli liko tunelis? – paklausė moteris. – Tunelis? Už ketvirčio mylios. Kodėl klausiat? 33
D AV I D M O R R E L L
– Užpuolimas įvyko pro jį važiuojant, – ji pasisuko į savo bendrakeleivį. – Žinai, ką turim daryti, tėti. – Taip. – Man gaila tavo knygų. – Man irgi, – atsakė tėvas. – Prašom duoti savo žibintą, – tarė Oldridžui moteris. – Bet... Jinai paėmė jį iš jo ir nuėjo palei bėgius. – Palaukit! – sušuko Oldridžas. – Ką jūs darot?! – Auka galbūt dar gyva! – šaukte atsiliepė ji. – Gal aš įstengsiu jam padėti! Gal man pavyks sustabdyti kraujavimą! – Bet ten nesaugu! – Kuo greičiau atsiųskit sargybinių! Oldridžas žiūrėjo, kaip ji skuodžia palei bėgius; senyvas jos tėvas įstengė neatsilikti. Žibintas siūbavo į šalis, jo šviesa raižė tamsą čia vienoje pusėje, čia kitoje, paskui ėmė silpti. Tada garvežys sušvilpė dar įsakmiau ir Oldridžas nurūko jam paklusdamas. Šaltas oras nugėlė de Kvinsiui skruostus. – Tėti, buvau nuoširdi sakydama, kad man gaila prarastų tavo knygų, – tarė jam Emilė jiedviem skubant prieblandoje palei bėgius. – Suprantu, kaip tu aukojiesi. – Aukotasi buvo labai seniai, Emile. Galiausiai ėmiau suvokti, kaip aš save apgaudinėju. Jiems už nugaros garvežys ėmė tankiai pūškuoti. Žvangėjo vagonų jungtys, brūžavo ratai. Nenustodamas bėgti de Kvinsis pasižiūrėjo per petį ir pamatė, kad raudoni žibintai vagono su stabdžių vairu gale dingsta tamsoje. Tuomet teliko tolimos švieselės perone ir prietemos gaubiamos apylinkės. – Net jeigu pasiekčiau Grasmirą laiku, kaip galėčiau sukliudyti būsto savininkui parduoti mano knygas iš varžytinių? Esu priverstas pripažinti, kad jos buvo pasmerktos tą akimirką, kai užrakinau namų duris. Žvirgždas gurgždėjo po kojomis jiems greitai bėgant. – Matau tunelį, – iškeldama žibintą tarė Emilė. Išvydusi priešais tamsią angą, sustojo. 34
N A K T I E S VA L D O VA S
– Ar mane girdit? – į tunelį suriko de Kvinsis. Jo žodžiai aidu atskriejo iš tamsos. – Atėjom jums padėti! – sušuko Emilė. Bet jiems atsiliepė tik griausmingas aidas. – Gal jis per daug nusilpęs ir negali mums atsiliepti, – spėjo Emilė. – Duok Dieve, kad nebūtume pavėlavę. Ji suėmė tėvui ranką ir juodu žengė į angą. Oras bemat tapo šaltesnis ir sunkesnis. Pro savo žingsnių aidą jie girdėjo nuo tunelio kraigo lašant vandenį. Emilė nukreipė žibintą tarp dvejų bėgių, bet šviesos neužteko išsklaidyti tamsai tarp toli viena nuo kitos iškirstų lenktų sienų. – Opiumo sukelto košmaro bedugnė, – tarstelėjo de Kvinsis. – Gal tau reikėjo likti stotyje, tėti. Ar jautiesi pakankamai stiprus eiti toliau? – Jaučiuosi lyg... – Kaip? – paklausė dukra. – ...lyg gyvas. Adrenalinas, plūstelėjęs atsiradus tikslui, slopino šešiasdešimt devynerių metų de Kvinsio nuovargį, gniaužė dešimtmečius apmaudo dėl to, kad leidosi opijaus įviliojamas į pinkles. Įprotis per dieną nueiti iki penkiolikos mylių siekiant susilpninti nesveiką potraukį, neįveikiamas potraukis vaikštinėti vidurnaktį, dėl kurio skundėsi lordas Palmerstonas, suteikė jėgų kojoms neatsilikti nuo dukters. – Priešais, – parodė ranka de Kvinsis. – Kažkas ant žvirgždo. Žibintas apšvietė tamsų pavidalą, gulintį tarp dvejų bėgių. Emilė tekina pasileido į priekį, bet staiga sustojo. Net jeigu auka nebūtų gulėjusi nekrustelėdama, kaip guli tik lavonai, žmogui aiškiai nebegalėjai padėti. Jam buvo perrėžtas kaklas, kakta virtusi koše, viena koja beveik nutraukta. – Oi, – tyliai aiktelėjo Emilė. Ji padėjo žibintą ant žemės ir atsiklaupė prie nemenkos kraujo balos, telkšančios aplink lavoną. Kiek padvejojusi, ištiesė ranką ir palietė lavono riešą mėgindama užčiuopti pulsą. Nusiminusi papurtė galvą. 35