Buvau visad pasirengusi karui, bet mūšyje prarasdavau šaltakraujiškumą. Ausyse skambėjo lokio riaumojimas. Karštas jo kvėpavimas trenkė į šnerves ir kurstė kraujo troškimą. Girdėjau sau už nu garos sunkiai alsuojant vaikiną. Paakinta jo bejėgiškumo įsirau siau nagais į žemę ir suurzgiau ant didžiulio grobuonies, kad suprastų: negalės sudoroti to vaikino, kol neįveiks manęs. Kokį velnią aš darau? Dirstelėjau į vaikiną, ir širdis ėmė daužytis. Dešine ranka jis spaudė sužalotą šlaunį. Pro tarpupirščius srūvantis kraujas nu dažė džinsus juodomis dėmėmis. Marškinių skiautės vos dengė apdraskytą krūtinę. Suurzgiau dar garsiau. Pritūpiau ir pasiren giau pulti. Grizlis atsistojo ant užpakalinių letenų. Tačiau aš ne sitraukiau. „Kala!“ Mintyse išgirdau Brinos riksmą. Iš miško tankmės iššoko grakšti ruda vilkė ir netikėtai įsikirto dantimis lokiui į šoną. Šis pasigręžė ir atsistojo keturpėsčias. Plėšrūnui iš nasrų tįso seilė, jis dairėsi užpuoliko. Brina žaibo greitumu išsisuko nuo lokio. Grizlis mosikavo storomis kaip rąstai letenomis, bet vilkė buvo miklesnė ir kaskart išvengdavo jo nagų. Pasinaudodama lokio nerangumu vis grybštelėdavo dantimis. Kai žvėris neapdairiai 11
atsuko man nugarą, puoliau į priekį ir išplėšiau gabalą mėsos jam iš užpakalinės letenos. Išvertęs iš skausmo akis grizlis atsi gręžė į mane. Mudvi su Brina prisiplojusios prie žemės sukome ratus aplink milžinišką žvėrį. Nasrus degino lokio kraujo skonis. Kūnas įsitempė. Mes vis siaurinome ratą. Lokys įdėmiai mus stebėjo. Pajutau jo baimės kvapą. Jis jau abejojo mus įveiksiąs. Iššiepiau iltis ir įžūliai, kimiai viauktelėjau. Lokys sušnarpštė, apsigręžė ir nušleivojo į mišką. Pakėliau snukį ir triumfuodama užstaugiau, kol vaikino ai manos sugrąžino mane tikrovėn. Išplėtęs akis jis spoksojo į mus. Smalsumo vedama prisiartinau. Dėl to jaunuolio išdaviau savo valdovus ir pažeidžiau įstatymus, nors turėjau jiems paklusti. Kodėl? Nuleidusi galvą pauosčiau orą. Kraujas iš vaikino žaizdos sunkėsi į žemę. Aitrus, gaižus vario kvapas trenkė man į šner ves. Kovojau su pagunda paragauti. „Kala! – Neramus Brinos šūksnis privertė mane atitraukti akis nuo sužeistojo. –Nešdinkis iš čia.“ Gąsdindama iššiepiau dantis: Brina buvo menkesnė už mane. Atsigulusi ant pilvo ji šliaužė artyn. Prislinkusi pakėlė snukį ir lyžtelėjo man žiauną. „Ką žadi daryti?“ – klausė mėlynos jos akys. Atrodė išsigandusi. Galbūt pamanė, kad pribaigsiu vaikiną savo malonumui. Susigėdau ir pasijutau kalta. „Brina, kuo greičiau dink iš čia.“ Ji sucypė, bet pakluso ir pasislėpė už žemos pušies kamieno. Priskliaudusi ausis sėlinau prie vaikino. Jis sunkiai kvė pavo, veidas atrodė perkreiptas skausmo ir baimės. Šlaunis ir krūtinė buvo giliai išakėtos lokio nagų. Kraujas plūste plūdo. 12
Žinojau, kad vaikinas nukraujuos. Mane suerzino žmogaus netvarumas ir aš suurzgiau. Sužeistasis buvo maždaug mano amžiaus: septyniolikmetis ar aštuoniolikmetis. Tamsiai rudi auksinio atspalvio plaukai iš sidraikę. Sulipusios nuo prakaito sruogos prisiklijavusios prie kaktos ir skruostų. Vaikinas atrodė lieknas ir tvirtai sudėtas – tik toks ir galėjo ateiti čia iš kitapus kalno. Į mūsų valdas galėjai patekti tik stačiu, nepramintu taku. Jo baimės kvapas pažadino mano žvėriškas jusles, bet jutau ir dar šį tą – tas kvapas priminė pavasarį, medžių pumpurus ir tirpstantį sniegą. Tai buvo vilties, prabudimo kvapas. Švelnus ir gundantis. Žengiau dar žingsnį artyn. Žinojau, ką daryti. Ketinau antrą kartą pažeisti Sergėtojų įstatymus, tik šįsyk kur kas rimčiau. Vai kinas mėgino atsitraukti, bet aiktelėjo iš skausmo ir pasirėmė al kūnėmis. Skvarbiai tyrinėjau jo veidą. Nuo baisaus skausmo jam virpėjo tvirtas smakras ir išsišovę skruostikauliai. Net iškreiptas kančios veidas atrodė gražus. Stiprūs raumenys trūkčiojo, kūnas iš paskutiniųjų kovojo nenorėdamas pasiduoti. Vaikino didvyriš kumas kėlė pagarbą, ir mane apėmė troškimas jam padėti. Negaliu leisti jam numirti. Atvirtau dar prieš apsispręsdama. Vaikinas išplėtė akis, vie toj žvėries išvydęs šviesiaplaukę merginą auksaspalvėmis vilkės akimis. Atsiklaupiau greta traukulių tąsomo kūno. Pasilenkiau ir padvejojau. Nustebau, kad mano rankos ir kojos dreba. Dar niekada nebuvau patyrusi tokios baimės. Nelygus jo kvėpavimas išblaškė mintis. – Kas tu tokia? – Jaunuolis skvarbiai žiūrėjo į mane pilkai žaliomis, žiemos samanų žalumo akimis. Suglumau. Vaikinas laukė atsakymo. 13
Tylėdama pakėliau ranką prie burnos, luktelėjau, kol paaš trės iltys, ir perkandau švelnią dilbio odą. Lyžtelėjusi savo krau jo, prikišau ranką vaikinui prie burnos. – Gerk. Tik šitaip išsigelbėsi, – pasakiau tyliai, bet ryžtingai. Jis krūptelėjo ir papurtė galvą. – Turi gerti, – suurzgiau šiepdama vis dar aštrias kaip skus tuvas – juk buvau įsikandusi sau į ranką – iltis. Pamaniau, jis paklus prisiminęs visai neseniai matytą vilkę. Bet vaikinas ne bijojo, tik jo akys buvo kupinos nuostabos. Vargais negalais su sitvardžiau. Iš prakąsto dilbio sunkėsi kraujas, tamsūs jo lašai krito ant pernykščiais lapais nuklotos žemės. Sužeistasis užsimerkė, jo veidą iškreipė nauja skausmo ban ga. Prispaudžiau riešą jam prie pražiotų lūpų. Nuo to prisilieti mo tarsi nukrėtė elektra, žaizda užsiliepsnojo, lyg gyslomis būtų tekėjusi ugnis. Priblokšta dar nepažinto ir keisto pojūčio, vos neaiktelėjau. Vaikinas pasimuistė, bet aš laisvąja ranka apkabinau per pe čius ir laikiau, kol kraujas lašėjo į burną. Spaudžiant sužeistąjį prie savęs, srovė sustiprėjo. Jis bandė priešintis, bet nebeturėjo jėgų. Šyptelėjau. Nors kūnas reagavo keistai, susitvardžiau. Vaikinas abiem rankom čiupo mane už dilbio, ir aš sudrebėjau. Dabar jis kvėpavo lygiai. Lėtai, bet ramiai. Giliai krūtinėje pabudo troškimas, ir mano pirštai suvirpė jo. Norėjau perbraukti vaikinui per odą, švelniai paliesti beužsi traukiančias žaizdas ir apčiuopti pūpsančius raumenis. Spirdamasi pagundai prikandau lūpą. Nagi, Kala, vadovaukis protu. Jis ne toks kaip tu. Atitraukiau riešą, ir vaikinui iš gerklės išsprūdo nusivylimo dejonė. Apėmė nenugalimas noras vėl jį paliesti. Susiimk, neužmiršk, kad esi vilkė. Štai kas tu esi. 14
Įspėjamai suurzgiau, pakračiau galvą, paskui atsiplėšiau jo marškinių skiautę, kad apsiriščiau savo žaizdą. Vaikinas samanų žalumo akimis įdėmiai stebėjo kiekvieną mano judesį. Pašokau ant kojų ir netikėtai pamačiau, kad jis irgi atsisto jo, tik truputį svirduliuodamas. Prisimerkusi atsitraukiau kelis žingsnius. Vaikinas dirstelėjo į mane ir ėmė apžiūrinėti sudras kytus drabužius, paskui nedrąsiai perbraukė per marškinių skutus. Kai vėl pažvelgė į akis, man susvaigo galva. Stovėjau negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo prasižiojusių jo lūpų. Iš vei do supratau, kad jam smalsu, o ne baisu, kaip pirma maniau. Žvilgsnyje atsispindėjo daugybė klausimų. Man metas dingti. – Tu pasveiksi. Lipk nuo kalno ir daugiau čia nebesirodyk, – paliepiau nusigręždama. Staiga vaikinas griebė mane už peties, ir kūną vėl nutvil kė elektra. Atrodė nustebęs, bet nė kiek neišsigandęs. Man tai nepatiko. Nuo jo pirštų prisilietimo oda užkaito. Kiek per ilgai spoksojau, kad įsiminčiau jo veido bruožus, paskui piktai su narnėjau ir nubloškiau jo ranką. – Palauk, – paprašė jis ir žengė artyn. Kas nutiktų, jei galėčiau užtrukti? Paragauti uždrausto vai siaus? Negi būtų taip blogai? Juk šito žmogaus niekada daugiau nebesutiksiu. Kam pakenkčiau, jeigu leisčiau sau įsitikinti, ar jo prisilietimai tikrai patiks? Jo kūno kvapas leido manyti, kad neklystu. Oda dvelkė adre nalinu ir muskusu, kurstančiu aistrą. Ne, aš ir taip per ilgai čia gaištu, elgiuosi labai neatsargiai. Apgailestaudama sugniaužiau kumštį. Atidžiai nužvelgiau vaikiną nuo galvos iki kojų, kad įsi minčiau, ką pajutau, jo lūpoms prigludus man prie riešo. Vaiki nas droviai nusišypsojo. Pakaks. 15
Stipriu smūgiu į smakrą patiesiau jį ant žemės. Jis gulėjo ne krutėdamas. Užsimečiau ant peties jo kuprinę, paskui paėmiau ant rankų jį patį. Vaikinas kvepėjo žalia rasota pieva. Kvapas pa budino širdyje keistą troškimą ir priminė, kad pažeidžiau įstaty mą. Vakaro sutemos gaubė kalną, bet aš spėjau nunešti vaikiną prie jo papėdės, iki užklumpant tamsai. Prie čiurlenančio upeliuko, skiriančio šventąsias valdas nuo žmonių žemės, stovėjo vienišas aplamdytas pikapas. Upelio pa krantė buvo prismaigstyta juodų stulpelių su ryškiai oranžiniais užrašais: PRIVATI VALDA. EITI DRAUDŽIAMA. Automobilis buvo neužrakintas. Stipriai trūktelėjusi vos neatplėšiau durelių nuo surūdijusio kėbulo. Pasodinau sąmo nės neatgavusį vaikiną į vairuotojo sėdynę. Galva jam nulin ko ant krūtinės, ir aš pamačiau ant sprando tatuiruotę. Juodą įmantrų kryžių. Besivaikantis madų įsibrovėlis. Kaip gerai, kad aptikau nors vieną jo trūkumą. Numečiau kuprinę ant keleivio sėdynės ir taip stipriai už trenkiau dureles, kad net kėbulas subildėjo. Vis dar drebėda ma iš susierzinimo, pasiverčiau vilke ir nuskuodžiau į tankmę. Vaikino kvapas mane persekiojo, trukdė susikaupti. Pauosčiau orą ir sustingau – į šnerves dvelktelėjo kitas kvapas. Jis atnešė palengvėjimą. „Žinau, kad tu čia“, – mintyse piktai suurzgiau. „Ar tau viskas gerai?“ – neramiai paklausė Brina, ir mane sukaustė baimė. Po akimirkos mudvi jau skuodėme greta. „Juk buvau liepusi tau dingti“, – iššiepiau iltis, bet draugės artumas ramino. „Nė už ką nebūčiau palikusi tavęs vienos, – Brina lengvai prisitaikė prie mano žingsnio. – Niekada tavęs neišduočiau.“ 16
Tamsėjant šešėliams, vis greičiau bėgau gilyn į mišką. Kai su pratau, kad nuo baimės nepaspruksiu, sustojau ir atvirtau žmo gumi. Paėjėjusi apkabinau storą medžio kamieną. Vyliausi, kad liesdama šiurkščią žievę atsikratysiu įkyrių kaip musės minčių. – Kodėl jį išgelbėjai? – paklausė Brina. – Žmonės mums nie ko nereiškia. Vis dar apkabinusi kamieną pakreipiau galvą ir žvilgtelėjau į Briną. Ji irgi buvo atvirtusi į žmogų, stovėjo įsisprendusi į šonus smulkiomis, raumeningomis rankomis ir prisimerkusi nekan triai laukė atsakymo. Sumirksėjau, bet vis tiek jaučiau graužiant akis. Prieš mano valią skruostais nusirito dvi karštos ašaros. Brina apstulbo. Ji niekada nebuvo mačiusi manęs verkian čios. Ir niekas kitas nebuvo matęs. Nusigręžiau jausdama draugės žvilgsnį. Ji tylėjo ir nesmerkė manęs. Neturėjau ką atsakyti nei jai, nei sau pačiai.
Atvėrusi namų duris sustingau – užuodžiau svečius. Dvelkė pergamentu ir geru vynu. Šviesingoji Nakties Šešėlė kvepėjo kilmingumu ir elegancija. Bet jos sargybiniai buvo užsmardinę namus bjauriu verdančios dervos ir svylan čių plaukų dvoku. – Kala, – tarė Šviesingoji saldžiu kaip medus balsu. Susigūžiau ir prieš įeidama į virtuvę pasistengiau surikiuo ti mintis. Kietai sučiaupiau lūpas, kad neįtraukčiau šlykščios smarvės. Šviesingoji sėdėjo prie stalo priešais mano tėvą, rinktinį gau jos vadą. Buvo visiškai rami, tiesi kaip styga, ilgais tamsiai rudais plaukais, ant sprando suimtais į kuodą. Vilkėjo savo mėgstamą puikiai pasiūtą juodą kostiumą ir baltą krakmolytą palaidinukę aukšta apykakle. Jai iš šonų stovėjo dvi šmėklos, beveik perregi mas jų figūras vos galėjai įžiūrėti už liaunų moters pečių. Įtraukiau skruostus taip giliai, kad net įsikandau. Vos nepa rodžiau sargybiniams ilčių. – Sėsk, brangioji. – Šviesingoji parodė kėdę. Pristūmiau ją kuo arčiau prie tėvo ir suglumusi atsisėdau. Šmėklų akivaizdoje negalėjau atsipalaiduoti. Nejaugi ji taip greitai sužinojo mane prasižengus? Ir atėjo nubausti? 21
– Miela mergaite, liko šiek tiek daugiau kaip mėnuo, – sal džiai sumurkė Šviesingoji. – Ar nekantriai lauki būsimos są jungos? Atsidusau su palengvėjimu. Pasirodo, buvau sulaikiusi kvapą. – Žinoma, – atsakiau. Šviesingoji suglaudė abiejų rankų pirštus ir kilstelėjo sau prie smakro. – Negi nerandi daugiau žodžių džiaugsmui dėl tokios nuo stabios ateities išreikšti? Mano tėvas trumpai sukikeno. – Valdove, Kala ne tokia romantikė kaip jos motina. Tėvo balsas buvo tvirtas, jis skvarbiai į mane žiūrėjo. Apsi laižiau staiga pasmailėjusias iltis. – Aišku, – tarė Šviesingoji ir nužvelgė mane. Sukryžiavau rankas ant krūtinės. – Stefanai, pamokyk ją gražesnių manierų, – pasiūlė Švie singoji. – Mano rinktinių vilkių elgesys turi būti rafinuotas. Tar kim, Naomė puikiai atlieka savo priedermes. Ji vis dar nenuleido nuo manęs skvarbaus žvilgsnio, o man magėjo iššiepti iltis. Velniai griebtų tą rafinuotumą. Esu karė, o ne tavo lėlė nuotaka. – Brangioji, maniau, sužadėtinis tau patinka, – kalbėjo to liau Šviesingoji. – Tu esi rinktinė patelė. O tokiam kaip Renė neprilygsta nė vienas Grėsliųjų gaujos patinas. Net Emilis tai pripažįsta. Jūsų sąjunga duos naudos mums visiems. Dėkok li kimui už tokį vyrą. Sukandusi dantis, nemirksėdama žiūrėjau Šviesingajai į akis. – Gerbiu Renė. Jis geras draugas, ir mudu puikiai sutarsim. 22
Kurgi ne... Draugas... Renė žiūri į mane kaip į dėžutę sausainių, su malonumu ją nugvelbtų. O kas už tai mokės? Juk ne jis. Nors esame susižadėję, nors turėsiu už jo ištekėti, mūsų santy kiai painūs. Renė nemėgsta žaisti pagal taisykles. O aš stengiuo si nepasiduoti jo vilionėms ir būti atsargi. – Puikiai sutarsit? – perklausė Šviesingoji. – Bet ar trokšti to vaikino? Emilis pasiustų, jei sužinotų, kad šaipaisi iš jo įpėdi nio. – Ji pabarbeno pirštais į stalą. Nudelbiau akis keikdama raudonį, išmušusį skruostus. Kokie, po velnių, troškimai, jeigu vis tiek nieko negaliu pakeisti? Tą akimirką neapkenčiau Šviesingosios. Tėvas atsikrenkštė. – Valdove, vaikai sužadėti nuo pat gimimo. Abi gaujos – ir Nakties Šešėlių, ir Grėsliųjų – laikysis įsipareigojimų. Ir mano dukra, ir Emilio sūnus. – Kaip jau sakiau, mudu puikiai sutarsim, – susierzinusi ty liai urgztelėjau. Skambus Sergėtojos juokas privertė mane pakelti akis. Ji su prato, kad kamantinėjimai mane siutina, bet žiūrėjo globėjiškai. Atsakydama spoksojau į ją ir nepajėgiau užgniaužti pykčio. – Žinoma. – Šviesingoji pažvelgė į mano tėvą. – Vestuvės įvyks, kaip ir numatyta. Kad ir kas nutiktų. Ji atsistojo ir atkišo ranką. Tėvas trumpai palietė lūpomis baltus jos pirštus. Tada Šviesingoji atsigręžė į mane. Prisivers dama paėmiau blyškia lyg pergamentas oda aptrauktą ranką ir pabučiavau, užgniauždama norą grybštelėti dantimis. – Visos šio to vertos moterys yra diplomatės, brangioji. – Šviesingoji aštriais nagais palietė man skruostą. Kad kiek, būtų pradrėskusi odą. Viduje man viskas tarsi apsivertė. 23
Garsiai kaukšėdama smailiakulniais ji išėjo iš virtuvės. Šmėk los nusklendė iš paskos. Begarsis jų plevenimas nervino labiau negu valdovės batelių kaukšėjimas į plytelėmis išklotas grindis. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir parėmiau galvą. Sėdėjau ne krutėdama, kol užsivėrė pagrindinės durys. – Tu labai įsitempusi, – pasakė tėvas. – Ar kas nors nutiko per budėjimą? Papurčiau galvą. – Juk žinai, neapkenčiu šmėklų. – Mes visi jų neapkenčiam. Gūžtelėjau pečiais. – Ko jai reikėjo? – Aptarti vestuves. – Turbūt juokauji. – Prisimerkiau. – Atėjo tik pakalbėti apie mudu su Renė? Pavargęs tėvas prisidengė ranka akis. – Kala, nelaikyk vestuvių lanku, per kurį reikia peršokti. Ant kortos pastatyta kur kas daugiau, ne tik judviejų su Renė likimas. Jau dešimtmečius nesusiburia nauja gauja, ir Sergėtojai labai nerimauja. – Man gaila, – pamelavau. – Nesigailėk. Verčiau rimtai ruoškis vestuvėms. Atlošiau pečius. – Šiandien buvo užsukęs ir Emilis, – pasakė tėvas, nutaisęs rūstų veidą. – Tikrai? – iš nuostabos išsižiojau. – Ko? Galva neišnešė, kaip gali mandagiai kalbėtis du varžovai, du gaujų vadai – mano tėvas ir Emilis Larošas. – To paties, ko ir Šviesingoji, – šaltai atsakė tėvas. Užsidengiau delnais veidą, kad paslėpčiau degančius skruostus. 24
– Kala, kas atsitiko? – Atleisk, tėti, – pasakiau slėpdama sumišimą. – Mudu su Renė gerai sutariam, galima sakyti, esam draugai. Seniai žinom, kad atėjus laikui susituoksim. Man dėl to nekyla jokių bėdų. Nustebčiau, jeigu kiltų Renė. Šiaip ar taip, viskas eitųsi kur kas sklandžiau, jeigu nespaustumėt mūsų. Tėvas linktelėjo. – Tu tikra rinktinė vadė. Spaudimas nemalonus, bet būtinas. – Ką gi, – atsidusau ir pakilau nuo kėdės. – Turiu atlikti namų darbus. – Bet dabar naktis, – ramiai priminė tėvas. – Naktis. – Kala... – Kas dar? – paklausiau, stabtelėjusi prie laiptų. – Būk švelnesnė motinai. Susiraukiau ir ėmiau kopti laiptais. Įėjusi į miegamąjį, ne noromis aiktelėjau. Mano drabužiai buvo išmėtyti po visą kam barį: ant lovos, ant grindų, ant naktinio staliuko, net karojo ant lempos. – Niekam tikę skudurai! – Mama kaltinamai dūrė į mane pirštu. – Mama! Ji laikė sugniaužusi mano mėgstamus vintažinius marški nėlius su Piksės Lot, koncertavusios devintame dešimtmetyje, atvaizdu. – Ar turi nors vieną gražų drabužį? – Mama piktai pakratė marškinėlius man prieš nosį. – Apibrėžk, kas, tavo manymu, yra gražu, – atšoviau. Sunkiai atsidususi ėmiau ieškoti daiktų, kuriuos žūtbūt rei kėjo išsaugoti. Pirmiausia čiupau Republicans for Voldemort bluzoną su gobtuvu. 25
– Nėriniai? Šilkas? Kašmyras? – paklausė Naomė. – Kas nors ne iš medvilnės ar džinsinio audinio? Motina vis dar gniaužė rankose vintažinius marškinėlius, ir aš susigūžiau. – Ar žinai, kad šiandien buvo atėjęs Emilis? – paklausė ji, akimis naršydama išmėtytų drabužių kauges. – Tėtis sakė, – tyliai sumurmėjau, nors magėjo surikti. Griebiau per petį svyrančią kasą, įsikišau jos galiuką į burną ir sukandau. Mama sučiaupė lūpas, numetė marškinėlius ir ištraukė kasą. Atsidususi įsitaisė ant lovos ir paleido man plaukus. – Jau tie plaukai... – Mama perbraukė pirštais garbanas. – Kodėl juos nuolat suriši, jei manęs nėra šalia? – Per ilgi, – atsakiau. – Trukdo. Mama nusivylusi palingavo galvą, sunkūs auskarai jos ausy se sudzingsėjo. – Mano mieloji gėlele, nebeslėpk savo grožio. Netrukus tap si moterimi. Apimta pasidygėjimo suurzgiau ir nusiritau kuo toliau nuo jos, kad manęs nepasiektų. – Jokia aš gėlelė. – Palaidi plaukai man trukdė, persimečiau juos per petį. Nesurišti jie svėrė ir vargino. – Kaipgi ne, – nusišypsojo mama. – Nuostabi kalija. – Tai viso labo vardas, mama, – atkirtau ir ėmiau rinkti dra bužius. – Su ta gėle aš neturiu nieko bendra. – Dar ir kaip turi, mieloji. – Išgirdusi mamos balse įspėjimą, krūptelėjau. – Ir nerankiok drabužių. Nėra reikalo. Sustingau su marškinėliais rankose. Mama luktelėjo, kol pa dėjau nebaigtą lankstyti drabužį ant lovatiesės. Mėginau prieš gyniauti, bet ji pakėlė ranką, liepdama nutilti. 26
– Kitą mėnesį buriasi nauja gauja. Ir tu tapsi jos vado žmona. – Žinau. – Baisiai panorau sviesti mamai į veidą nešvarias kojines. – Šitas kalbas girdžiu nuo penkerių metų. – Vadinasi, atėjo laikas įkūnyti jas darbais, – atsakė mama. – Šviesingoji nerimauja. – Ak taip, rafinuotumas. Ji pageidauja rafinuoto elgesio, – vos nenusikvatojau. – O Emiliui svarbūs Renė norai, – tarė mama. – Tai ko gi nori Renė? – paklausiau stebėdamasi savo balso šaižumu. Mama pakėlė nuo lovos mano liemenėlę. Paprastutę, iš bal tos medvilnės – tik tokias ir segiu. – Metas rimtai ruoštis. Ar turi padoresnių apatinių? Mano skruostai vėl užsiliepsnojo. Spėliojau, ar šitaip dažnai rausdama ilgainiui netapsiu visiška išblyškėle. – Nenoriu apie tai kalbėti, mama. Ji apsimetė negirdinti. Murmėdama po nosimi dėliojo mano daiktus į krūveles. Uždraudusi man juos liesti rūšiavo į „paken čiamus“ ir „netinkamus“. – Jis – būsimas rinktinis vadas ir populiariausias mokyklos vaikinas. Bent jau taip tvirtina žmonės, kuriais aš pasitikiu, – liūd nai ir mąsliai toliau kalbėjo mama. – Neabejoju, Renė jau išlepin tas merginų dėmesio. Kai ateis laikas, turėsi mokėti jam įtikti. Nurijusi kartėlį pasakiau: – Nepamiršk, mama, ir aš esu iš vadų padermės. Renė rei kalinga porininkė, kovos draugė, o ne palaikymo komandos šo kėjų kapitonė. – Teisybę sakai – porininkė. Vis dėlto kovos draugė gali ir turi būti patraukli, – mama kalbėjo labai griežtai, jos žodžiai mane žeidė. 27
– Kala teisi, mama, – netikėtai išgirdau brolio balsą. – Jam tikrai nereikalinga palaikymo komandos šokėjų kapitonė. Su jo mis Renė ir taip jau ketverius metus susitikinėja. Turbūt jos jam įgrisusios iki gyvo kaulo. O mano vyresnėlės sesutės jis klausys kaip šilkinis. Atsigrįžusi pamačiau atsirėmusį į durų staktą Anselį. Jis žvalgėsi po apkuistą kambarį. – Oho, Naomė įsisuko kaip viesulas, nepaliko akmens ant akmens. – Anseli, – įsisprendusi rankomis į šonus piktai sudraudė mama. – Būk geras, duok mums ramybę. – Atleisk, mama, – nusivaipė Anselis. – Bet apačioje tavęs laukia Baretas ir Saša – metas į naktinį budėjimą. Mama nustebusi sumirksėjo. – Negi jau taip vėlu? Anselis patraukė pečiais. Jai nusigręžus, brolis pamerkė man akį. Prisidengiau lūpas delnu, slėpdama šypseną. Mama sunkiai atsiduso. – Kala, kalbu rimtai. Prikroviau spintą naujų drabužių. Būk maloni ir vilkėk. Jau norėjau prieštarauti, bet mama pertraukė: – Imsi vilkėti naujus drabužius nuo rytojaus, antraip teks at sisveikinti su nuskurusiais marškinėliais ir suplėšytais džinsais. Tokia mano valia. Ji atsistojo ir greitai išėjo iš kambario, besiplaikstančios si jono klostės atidengė raumeningas blauzdas. Išgirdusi laiptais tolstant žingsnius, suvaitojau ir kritau ant lovos. Įkišau galvą į marškinėlių kaugę. Kovojau su noru pasiversti vilke ir sudraskyti čiužinį į skutus. Už tokį darbą tikrai būčiau nubausta. Be to, čiu žinys buvo patogus, ir kol kas mama dar nesibaudė jo išmesti. 28
Sugirgždėjo lova. Pasirėmusi alkūnėmis, pažiūrėjau į Anselį, prisėdusį ant kraštelio. – Dar viena širdį glostanti scena apie motinos ir dukters sa vitarpio supratimą? – Kurgi ne, – atsakiau apsiversdama ant nugaros. – Ar tau viskas gerai? – neatlyžo brolis. – Taip. – Pasitryniau smilkinius, kad atlėgtų galvos skausmas. – Na, ir? – paklausė Anselis. Pamačiau, kad pašaipos jo vei de nelikę nė ženklo. – Ką turi galvoje? – Dėl Renė... – rimtai tarė brolis. – Klok, Ansai. – Ar jis tau patinka? Išties patinka? – išpyškino Anselis. Susmukau ant lovos ir nuo šviesos prisidengiau akis delnais. – Nors tu nepradėk. Brolis prisislinko arčiau. – Aš tiesiog... – lemeno Anselis. – Jeigu nenori už jo tekėti, tai ir netekėk. Neatitraukdama delnų nuo veido, plačiai atmerkiau akis. Man užgniaužė kvapą. – Mudu galėtume pabėgti, – tarė Anselis ir vos girdimai pri dūrė: – Aš būčiau šalia. Staigiai atsisėdau. – Anseli, – sušnibždėjau, – niekada daugiau to nesiūlyk. Nė nenutuoki... Išmesk šitą mintį iš galvos, gerai? Sumišęs brolis pešiojo lovatiesę. – Tik noriu, kad būtum laiminga. Matau, kaip pyksti ant motinos. – Aš pykstu ant motinos, o ne ant Renė. – Susimąsčiusi persibraukiau ilgus plaukus, bangomis krintančius ant pečių. Dingtelėjo, ar nevertėtų nusiskusti plikai. 29
– Tai tu nieko prieš? Tapti Renė žmona? – Taip. Nieko prieš. – Pataršiau smėlinius brolio karčius. – Be to, ir tu tapsi naujosios gaujos nariu. Kartu su Brina, Meiso nu ir Fei. Jūsų padedama aš sutvarkysiu Renė. – Neabejoju, – vyptelėjo Anselis. – Ir nesumanyk bent žodeliu kam nors prasitarti apie pabė gimą. Tai ne išeitis. Ir išvis – kur prisigraibei tokių laisvamaniš kų minčių? – Pašnairavau į jį. Brolis apnuogino aštrias iltis. – Juk aš tavo brolis, tiesa? – Tai dėl mano kaltės mąstai kaip išdavikas? – Kumštelėjau jam į krūtinę. – Visko išmokau iš tavęs. Anselis užsikorė ant lovos ir ėmė šokinėti. Čiužiniui siūbuo jant, nusislinkau ant krašto, paskui, ištaikiusi progą, nušokau ant grindų. Tiesiai ant pėdų. Sugriebiau užtiesalo kraštą ir stip riai trūktelėjau. Kvatodamasis Anselis pargriuvo ir liko gulėti ant nugaros, kol spyruoklės paliovė girgždėjusios. – Nejuokauju, Anseli. Neprasitark nė gyvai dvasiai. – Nesijaudink, sesute, aš juk ne kvailys. Niekada neišduočiau Sergėtojų, – patikino brolis. – Nebent tavo prašomas, vade. – Ačiū, – nusišiepiau puse lūpų.