Issuu

Vasaros diena Junibakene

ideliam raudonam name prie pat upelio, štai kur gyvena Madikė. Ten taip pat gyvena mama ir tėtis, sesytė Elisabeta, juodas pudelis Saso, ir dar katė Gosana. Ir Alva. Madikė ir Elisabeta gyvena vaikų kambaryje, Alva gyvena tarnaičių kambaryje, Saso pintinėje prieškambaryje, o Gosana šalia viryklės. Mama gyvena beveik visam name, tėtis irgi, jei ne laikraštyje, kur rašo, kad miesto žmonės turėtų ką skaityti. Tikras Madikės vardas Margareta. Bet kai buvo maža, ji save vadino Madike. Ir nors dabar jau didelė, beveik septynerių metų, vis tiek tebėra Madikė. Tik, žinoma, kai ką nors iškrečia ir verta subarti, tada ji būna Margareta. Ir labai dažnai esti Margareta. Elisabeta vadinama Lisabete, ir ji retai kada gauna barti. O Madikė pilna begalės kvailiausių išmonių ir niekada nespėja pagalvoti... tik, kai

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

jau būna per vėlu. Tada ji graužiasi ir liūdi. Baisiai norėtų būti gera ir klusni, užtat gaila, kad kartais jai nesiseka. – Šitam vaikui šelmystės šauna į galvą greičiau, negu paršelis sumirksi, – sako Linus Ida, ir tai tiesa. Linus Ida ateina penktadieniais skalbti ir šveisti. Šiandien penktadienis, ir Madikė, atsisėdusi ant liepto prie upelio, žiūri, kaip Linus Ida skalauja skalbinius. Madikė patenkinta, jos prikyštės kišenė pilna saldžių geltonų slyvų, ir ji valgo jas apsisukdama. Teliuškuoja kojomis vandenį ir dainuoja Linus Idai:

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

ABC, ožkos pėdė, va, paslydo ir katė, o dabar dar EFG, tik jau man vis tiek, jei nemyli, tai sudie. Šitą dainelę Madikė kone pati sugalvojo. Dalį pasisavino iš seno mamos elementoriaus, o dalį tos, kur Alva dainuoja plaudama indus. Madikei atrodo, kad šią dainelę labai tinka dainuoti skalaujant skalbinius ir valgant slyvas, tik Linus Ida taip nemano. – Fu, kokia bjaurastis, – sako ji. – Madike, argi nemoki kokių gražesnių dainelių?

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

– Man rodos, kad ši dainelė visai graži, – sako Madikė. – Nors tos, kur tu, Ida, dainuoji, gražesnės. Ida, būk gerutė, padainuok tą apie Jėzaus geležinkelį į dangų. Bet Linus Ida nesutinka dainuoti skalaudama skalbinius, o gal ir gerai. Mat, nors Madikė labai mėgsta klausytis dainelės apie Jėzaus geležinkelį, bet visada verkia. Vos tik prisimena ją, tuoj nutyksta, akys ima žvilgėti. Dainelė labai graudi, apie mergytę, kuri mano, kad galėtų traukiniu nuvažiuoti į dangų ir susitikti savo velionę mamą... ne, Madikė nenori dabar apie tai galvoti. Visos Linus Idos dainelės tokios liūdnos. Mamos miršta ir miršta, tėčiai visą laiką sėdi smuklėse ir geria, kol galų gale ir vaikai numiršta. Tada tėčiai eina namo ir verkia, baisiausiai gailisi, prisižada daugiau niekada negerti... bet kur tau! Madikė atsidūsta, dar pasiima slyvą. O, kokia ji laiminga, kad jos mama gyva ir ten, raudonam name! Kiekvieną vakarą, atsigulusi į savo lovutę ir sukalbėjusi Tėve mūsų, dar priduria maldelę, kad Lisabetė, ji pati ir mama su tėčiu, ir Alva, ir Linus Ida, ir Abė Nilsonas visi kartu važiuotų į dangų. Žinoma, geriausia būtų, kad niekada nereikėtų ten keliauti, mano Madikė, juk jiems taip smagu namie. Nors to nedrįsta prašyti Dievą, nes šis galėtų supykti. O Linus Idai patinka, kai kas verkia, girdėdami jos dainas. – Pasiklausyk, Madike, – sako Ida, – pasiklausyk, kaip liūdna vargšams vaikams. Taigi būk dėkinga, kad pati rami kaip perlas aukse.

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

Žinoma, Madikė rami kaip perlas aukse. Juk ji turi ir mamą, ir tėtį, ir Lisabetę su Alva, ir Linus Idą, ir Abę Nilsoną ir gyvena Junibakene. Geresnės vietos negali nė būti. Jei kas nors paklaustų Madikę, kaip ten atrodo, ji, ko gero, atsakytų šitaip: – Hmm, namas paprasčiausias, raudonas! Namas kaip namas. Smagiausia virtuvėje, mudvi su Lisabete žaidžiam malkų dėžėje, dar padedam Alvai, kai ji ką nors kepa. O, ne, smagiausia palėpėje, ten mudvi su Lisabete žaidžiam slėpynių, kartais apsitaisom kanibalais ir neva ėdam žmones. Verandoje irgi linksma, landžiojam pro langus, žaidžiam, kad mes jūrų plėšikai ir laipiojam po laivą. Aplink namą daugybė beržų, aš karstausi po juos, o Lisabetė ne, ji per maža, vos penkerių metukų. Kartais užsiropščiu ant malkinės stogo. Malkinė ir stalių dirbtuvė, džiovykla ir skalbykla raudonam pastate visai prie Nilsonų tvoros. Kai sėdi ant malkinės stogo, gali pasižiūrėti tiesiai į Nilsonų virtuvę, tikrai smagu. Ir dar smagu važinėtis lygintuvais, kai Alva su Linus Ida lygina skalbinius. O vis dėlto geriausia upelis. Mums galima eiti ant liepto, ties juo negilu, bet toliau gilu. Antroj pusėj namo gatvė. Čia turim užsiauginę alyvų gyvatvorę, todėl niekas nemato, ką veikiam. O mes, sugulusios už gyvatvorės, galim girdėti, ką, eidami pro šalį, žmonės kalba, ar ne žavumėlis? Maždaug šitaip Madikė atsakytų paklausta, kaip atrodo Junibakenas. Ir iš tikrųjų kartais ji guli pasislėpusi už gyvatvorės ir klausosi, ką žmonės kalba, eidami pro šalį.

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

Žiūrėk, kitą kartą ir girdi, kaip jie sako: – Pažvelkit, koks dailus vaikutis! Tada Madikė žino, kad jie išvydo Lisabetę, užsikorusią ant vartelių ir šypsančią visa burna. Pati Madikė nemano esanti dailus vaikutis, bet labai patenkinta, kai žmonės šitaip giria Lisabetę. Visi mano, kad Lisabetė dailutė, Linus Ida irgi. – Taigi, taigi, ji graži kaip nelaimė, – sako Linus Ida. – Ir gera, – priduria Madikė, krimsteldama Lisabetei į petį, tik truputį. Lisabetė sukikena, lyg Madikės pakutenta. Kone visa Lisabetė minkštutė, švelnutė ir dailutė, bet dantukai aštrūs, ir ji įkanda Madikei į žandą kuo skaudžiau. – O tu gardi kaip agurkas, – sako ji ir dar labiau juokiasi. Madikė nei minkšta, nei švelni, nei daili. Bet saulės nugairintas veidukas visai mielas, akys atviraširdiškos, žydros, o plaukai tankūs, tamsūs. Ji tiesi, lieknutė ir vikri kaip katė. – Turbūt niekas nemanė, kad bus mergaitė, – sako Linus Ida. –Taigi, taigi, ji turėjo gimti berniukas, kaip kažin ką. Madikė visai patenkinta, kad ji tokia, kokia yra. – Aš panaši į savo tėtį, – sako ji, – užtat puikumėlis. Nes tada tikrai ištekėsiu. Lisabetė tuoj ima nerimauti, o kas bus, jei ji neištekės, juk ji panaši į mamą, taip visi sako. Ne todėl, kad jai labai magėtų ištekėti, bet jeigu Madikė tekės, tada ir Lisabetė nori. Nori, kad viskas būtų taip, kaip Madikei.

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

– Tu dar per maža apie tai galvoti, – sako Madikė, glostydama Lisabetei galvą. – Luktelk, kol paūgėsi ir pradėsi lankyti mokyklą kaip aš. Ne visai tiesa, kad Madikė lanko mokyklą, bet ji jau užrašyta, ir liko vos savaitė iki mokslo pradžios. Taigi ji jau beveik mokinukė. – Tiesą sakant, gal aš visai netekėsiu, – sako Madikė, norėdama paguosti Lisabetę. Iš tikrųjų ji nelabai supranta, koks džiaugsmas iš to tekėjimo. Bet jeigu būtinai reikės, ji sutiks eiti tik už Abės Nilsono, tą Madikė jau nusprendusi. Nors Abė dar nieko nežino. Linus Ida baigia skalauti skalbinius, o Madikė suvalgo paskutines slyvas. Ir štai į paupį atitapena Lisabetė. Ji

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

verandoje žaidė su Gosana. Bet galiausiai jai nusibodo, užėjo ūpas sužinoti, kaip sekasi Madikei. – Madike, – sako Lisabetė, – ką veiksim? Pasikinkęs katę, lėksiu aš į gatvę, uodega bus vadžios, vėl pradėk nuo pradžios, sako Madikė. Taip reikia atsakyti, nes Abė visada šitaip atsako. – Cha, cha, – sako Lisabetė. – Aš jau... taip dariau... verandoje buvau pasikinkiusi Gosaną už uodegos! – Tada gausi lupti, – sako Madikė. – Jei tampei Gosaną už uodegos, gausi lupti, žinok. – Aišku, ne, – sako Lisabetė. – Visai netampiau. Tik laikiau už uodegos, Gosana pati tampėsi ir draskėsi kaip pašėlusi. Net Linus Ida piktai pasižiūri į Lisabetę. – Ar nežinai, Lisabete, kad Dievo angeliukams ašaros upeliais teka, kai vaikai skriaudžia gyvulius? – Cha, cha, juk tada lyja, – sako Lisabetė. – O dabar nelyja. Ne, dabar nelyja. Karštai šviečia saulė, ir iš gėlių klombos sklinda saldus žirnelių kvapas, žolynuose dūzgia bitės, o palei Junibakeną tyliai ramiai teka upelis. Visu kūnu jauti, kad vasara, galvoja Madikė ir teliuškuoja kojomis šiltą vandenį.

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

– Taigi, taigi, nieko gero iš šitos kaitros, – sako Linus Ida, šluostydamasi prakaitą nuo kaktos. – Rodos, kokioj Afrikėj Nilo upėj skalbi, o ne Švedijoj. Daugiau Linus Ida nieko nepasako, bet ir nereikia, Madikei tuoj topteli mintis. Juk jai ką nors sumanyti tolygu kaip paršeliui mirktelti. – Lisabete, žinai, ką veiksim, – sako Madikė. – Žaisim Mozę melduose. Lisabetė pašoka iš džiaugsmo. – Ir aš būsiu Mozė? Tada Linus Ida nusijuokia. – Oho, gražus bus Mozė! Bet Linus Idai metas džiaustyti skalbinius, Madikė su Lisabete vienos lieka Nilo pakrantėje. Vakarais, kai vaikų kambaryje užgesinama lempa ir būna tylu tylu, Madikė mėgsta Lisabetei pasakoti. Kartais pasakoja apie „šmėklas, galvažudžius ir apie karą“, bet tada Lisabetė turi ateiti į Madikės lovą, viena bijo klausytis. O kitais sykiais Madikė pasakoja visokias biblines istorijas, girdėtas iš Linus Idos. Užtat Lisabetė puikiai žino, kas buvo Mozė. Žino, kad jis gulėjo pintinėje vandenyje, paskui atėjo Faraono duktė, ji buvo Egipto princesė, ir rado jį. Mozė melduose, labai smagus žaidimas! Ant kranto prie upelio stovi tuščia gelda, ji kaip tik bus gera Mozei... Lisabetė tuoj įsilipa į ją. – Ne, – sako Madikė, – ji negali stovėti ant kranto, tada nebus Mozė melduose. Lipk lauk iš geldos, Lisabete!

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

Lisabetė paklauso, ir Madikė įstumia geldą į vandenį. Gelda sunki, bet Madikė stipri. Upelyje nedaug meldų. Bet tuoj už skalbyklos kertės auga visas kuokštas. Jei ne jis, nuo Junibakeno liepto galėtum matyti Abės Nilsono lieptą, o dabar nematyti. Madikei dėl to gaila, o mamai atrodo, jog taip ir gerai. Mama mano, kad kuo mažiau matysi Nilsonus, tuo geriau, o to jau niekaip nesuprasi. Juk akys tam ir duotos, kad kuo daugiau matytum. Bet šį sykį tikrai puiku, kad tas meldų kupstas yra. Nes kaipgi Mozė atsidurtų melduose. Ne juokas nuboginti ten geldą. Madikė su Lisabete net įraudusios stumia ją, kol galų gale įkurdina pačiam meldų tankumyne. Lisabetė bemat įsiropščia į geldą ir atsisėda, bet paskui nutyksta lyg išsigandusi. – Madike, žinai ką, – sako ji. – užpakalis šlampa. – Et, bemat išdžius, – sako Madikė. – Išdžius, kai tave išgelbėsiu. – Greičiau gelbėk, – sako Lisabetė. Ir Madikė prižada. Iš tiesų jau galėtų ir pradėti. Bet pasižiūri į savo dryžuotą kartūninę suknelę, Faraono duktė negali šitokios dėvėti, taip nedera. – Luktelk truputį, – sako Madikė, – tuoj sugrįšiu. Tik šnektelsiu su mama. Bet mamos nėra namie, išėjusi į turgų, o Alva rūsyje. Madikei tenka pasiieškoti princesės apdarų savo galva. Ji apsidairo, kas galėtų tikti. Ant vagio kabo mamos chalatas. Jis šviesiai žydras, šilkinis. Madikė pasimatuoja, o, tiesiog

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

nuostabu! Gal tikroji Faraono duktė ir buvo su šitokiu, kai tą sykį, labai seniai, ėjo prie upės. Šydą ant galvos tikriausiai irgi turėjo... Madikė pasikuičia baltinių spintoje ir randa ploną baltą virtuvinę užuolaidą, užsimeta ją ant plaukų. Paskui pasižiūri į miegamojo veidrodį. Tokia graži, kad net pašiurpsta. Taip turbūt ir atrodė Faraono duktė.

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

Tuo tarpu Lisabetei visai neblogai geldoje, nors ir kiaurai peršlapusi. Meldai siūruoja nuo vėjo, tarp stiebų nardo gausybė vabzdžių, o vandenyje aplinkui geldą plaukioja mažutėlės aukšlės, Lisabetė spokso į jas pro geldos kraštą. Galiausiai, pasiraitojusi mamos chalatą iki pažastų, atbrenda Madikė. Lisabetė irgi pripažįsta, kad ji tikra Faraono duktė, ir juokiasi patenkinta. Tuoj pradeda žaisti. – Štai, kur tu guli, mažasis Moze, – sako Madikė. – Taip, guliu, – atsiliepia Lisabetė. – Ar galėsiu būti tavo vaikelis? – Žinoma, galėsi, – sako Madikė. – Bet pirmiausia turiu išgelbėti tave iš geldos, kas čia tave paguldė? – Pati atsiguliau, – sako Lisabetė, bet Madikė rūsčiai pažvelgia į ją ir sukužda: – Mama paguldė, kad Faraonas manęs nenužudytų. Lisabetė klusniai pakartoja. – Tikriausiai džiaugiesi, mažasis Moze, kad aš, tokia graži, tave pasiimsiu? – Taip, taip, – patvirtina Lisabetė. – Tu irgi būsi gražus, – sako Madikė. – Gausi naujus rūbus. – Ir sausas kelnes, – sako Lisabetė. – Madike, žinai ką? Man rodos, kad gelda kiaura. – Nutilk, – sako Madikė. – Tuoj atplauks krokodilai, supranti, Moze, o jie ėda vaikus. Verčiau aš tuoj pat tave išgelbėsiu. – Apseliučiai, – sako Lisabetė.

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

Bet baisiausiai sunku gelbėti vaikus iš Nilo, tuoj Madikė supranta. Lisabetė lyg koks sunkus svarstis kabo jai ant nugaros, o chalatas atkakliai velkasi vandeniu. – Čia nežmoniškai daug krokodilų, – šnopuoja Madikė klibinduodama į krantą. – Man rodos, verčiau nunešiu ant Nilsonų liepto, ten arčiau. – Ten stovi Abė, – sako Lisabetė. Madikė nustėrsta. – Ar tikrai, – sako ji. – Lipk žemėn, Lisabete, gali pati eiti! Bet Lisabetė nenori. – Negaliu, juk aš Mozė. Ir kuo tvirčiau suspaudžia rankomis Madikei kaklą. – Bijau krokodilų, – aiškina ji. – Čia nėra jokių krokodilų, – sako Madikė. – Nebežaidžiam daugiau, lipk žemėn. Lisabetė vis tiek nesutinka, ir tada Madikė supyksta. Lisabetė smarkiai įsikibusi jai į kaklą, bet Madikė lengvai atgniaužtų rankas, jeigu nereiktų galvoti apie mamos chalatą. Šis visą laiką taikosi panirti į vandenį, užtat turi laikyti pakėlusi abiem rankom. Belieka tik keletą sykių piktai pasipurtyti, kad Lisabetė nukristų. Ant Nilsonų liepto stovi Abė ir nesitveria džiaugsmu. – Nenušuoliuokit tiesiai į Pragarmę, – sako jis, nusispjaudamas į vandenį. Madikė puikiai žino, kad vienoj vietoj netoli Nilsonų liepto staigiai darosi gilu, aišku, ji žino, kas ta Pragarmė.

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

Bet dabar taip įpykusi, kad nori tik atsikratyti Lisabetės. Užtat purtosi, baksnoja užpakaliu ir nežiūri, kur eina. – Bijau krokodilų... – vėl sucypsi Lisabetė. Ir daugiau nieko negirdėti, tik burbtelėjimas. Madikė su Lisabete dingsta Pragarmėje. Gal jos ten būtų ir likusios, gal daugiau nebebūtų buvę mergaičių Junibakene, jei Abė kaip tik nebūtų stovėjęs ten, kur stovėjo. Dabar jis kuo ramiausiai paima žeberklą, gulintį ant liepto, ir įleidžia į Pragarmę. Laimikis tuoj pat užkimba. Kai jį ištraukia, pasirodo dvi šlapios mergiūkštės, įsitvėrusios į kablį. Jos mikliai užsikabaruoja ant liepto, ir Lisabetė klykia kaip pamėklė.

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

– Nutilk, – sako Madikė, – nutilk, Lisabete, nes mama niekada nebeleis mūsų prie upelio. – O ko tu šokai su manim į Pragarmę, – spiegia Lisabetė. Ji nė neketina taip staigiai nustoti verkusi, juk ką tik pradėjo. Ir piktai žiūri į Madikę. – Aš papasakosiu mamai! – Nieko tu nepapasakosi, – sako Abė. – Plepalų maišeli, – sako Madikė. Bet prisimena, kad tas šlapias, prilipęs daiktas, tai mamos chalatas, jis ir išplepės viską, jeigu Lisabetė to nepadarys. – Eime, abi gausit po riestainį, – sako Abė.

Mū s ų v i s ų M a d i k ė

Įdomiausia ne tik, kad Abė penkiolikos metų ir moka su kobiniu ištraukti žmones iš upės, bet kad dar kepa riestainius ir pardavinėja turguje. Tiesą sakant, jo tėvas turėtų kepti, o motina stovėti turguje, bet dažniausiai viską tenka daryti Abei. Madikei dėl to gaila Abės. Abė nori tapti jūrininku ir plaukioti jūra audrai šėlstant, kepti jis visai nenori. Bet niekur nedingsi, nes tėvas irgi nenori. Kai Linus Ida dainuoja savo liūdnas daineles apie vargšus vaikus ir kaip jų „tėtušiai karčemon žiūri“, Madikei tarpais atrodo, kad ji turi galvoj dėdę Nilsoną. Nors tik šeštadieniais dėdė Nilsonas traukia į karčemą, vis tiek Abė turi kepti riestainius visą savaitę, užuot plaukiojęs jūra audrai šėlstant, vargšas Abė! Bet kai išnyri iš Pragarmės, kaip tik labiausiai pravartu riestainis. Lisabetė nutyla. Ji čiaumoja riestainį ir niūriai dėbčioja į savo šlapią suknelę. – Madike, sakei, kai išgelbėsi mane, tuoj išdžiūsiu... man rodos, kad jau kaip tik! Bet kai mama po geros valandos grįžta namo, randa savo mergytes virtuvėje pas Alvą visai sausas ir perrengtas. Jos įsisodinusios Saso į malkų dėžę ir žaidžia, kad jis dresiruotas liūtas. Madikė rodinėja jį Alvai ir Lisabetei. Norint pasižiūrėti į cirko liūtą, reikia mokėti dvi eres, nors ir ne tikrais pinigais, o kelnių sagomis. Lauke tarp obelų ant skalbinių virvės kabo ne tik Linus Idos užvalkalai ir rankšluosčiai, o dar ir dvi suknelytės bei žydras chalatas.

V asa r os d ie n a J u n iba k e n e

Mama pabučiuoja Madikę, pabučiuoja Lisabetę, paskui ima kraustyti, ką turi krepšyje. – Manau, išsivirsim pietums sriubos, – sako ji Alvai, dėliodama ant virtuvės stalo morkas, žiedinius kopūstus ir porus. – Ir dar pasikepsim sklindžių! Paskui vėl atsigręžia į savo mergytes. – O ką jūs veikėt visą dieną? Virtuvėje staiga pasidaro tylu tylu. Lisabetė išgąstingai žvilgčioja į Madikę. O Madikė nuleidžia akis ir žiūri į savo kojos nykštį, lyg niekad iki šiol jo nebūtų mačiusi. – Na, ką gi veikėt? – vėl klausia mama. – Skalbėm ir skalavom savo drabužius, – nenorom atsiliepia Madikė. – Tavo chalatą irgi... juk gerai? – Margareta, – sako mama. Lauke ant virvės, vasaros vėjelio glostomi, plazda skalbiniai, o iš Nilsonų sklinda smagūs garsai. Gera suptis žydram okeane, ir skrajoti lyg paukščiui laisvam... Tai Abė dainuoja kepdamas riestainius.