VIRSELIS
Kai buvau trylikos, tėvas užtiko mane su Tomiu Veberiu ant užpakalinės jo biuiko sėdynės. Prie senosios „Jūrininkų“ užei gos Montaroje. Antradienį, vienuoliktą valandą vakaro. Septy niolikmetis Tomis lyg ir buvo laikomas mano brolio Dareno draugu. Aš nebuvau jo įsimylėjusi. Net nežinau, ar jis apskritai man patiko. Automobilyje buvo šalta, Tomis apsirūkęs. Lankėmės čia jau kokį tuziną kartų ir kaskart darydavome tą patį. Aš uodžiau sūrų paplūdimio orą ir mintyse kūriau istoriją apie mergaitę, banglente skrodžiančią šaltas žalsvas vandenyno bangas. Vieną dieną ji nuplaukia ne į tą pusę. Supranta tik tada, kai apsigręžia ir nebeišvysta kranto. Mintyse kūriau istoriją, o Tomis atliko, ką norėjo, mano ar klio uodegą tvirtai apsivyniojęs apie riešą. ·9·
Kai Tomis nusikeikė ir nusirito nuo manęs, galvojau apie tą mergaitę, mergaitę su banglente. Tėtis iš automobilio pirmiau sia išvilko Tomį, paskui ir mane. Jis parbloškė Tomį ant žemės, o mane įgrūdo į seną tercelį. Kai sukome iš aikštelės, vogčiomis žvilgtelėjau į tėtį. Pasiro dė, kad jo skruostu ritasi ašara, o gal tai buvo tik naktinį rūką raižančių priekinių žibintų žaismas. Žiojausi kažką sakyti. Nebeprisimenu ką. – Patylėk, – liepė tėtis. Tai nutiko beveik prieš trejus metus. Nuo to laiko tėtis daugiau nebežiūri man į akis ir nieko nesako, išvis nebesikalba su manimi.
· 10 ·
1. Paskutinę mokslo metų dieną mums buvo liepta susitvarkyti spinteles. Nudrėskiau pamokų tvarkaraštį, – jį buvau priklija vusi prie vidinės durelių pusės semestro pradžioje, – ir nume čiau į krūvą prie kitų šiukšlių, daugiausia – sąsiuvinių, kuriuos plūkdamasi prirašiau per mokslo metus. Ko vertas mokymasis, jei galiausiai viską ištrenki į šiukšlinę? Pasilikau tik sustiprintos anglų literatūros sąsiuvinį. Nebūčiau niekam prisipažinusi, bet jaučiau, kad gal norėsiu paskaitinėti savo esė. Pavyzdžiui, apie „Musių valdovą“. Mane sukrėtė pasakojimas apie paauglių su laukėjimą ir kovą dėl išlikimo. Dauguma bendraklasių nepaga vo kampo. Džeremis Volkeris netgi paklausė: – Kodėl berniukai saloje negalėjo tiesiog susitarti? Ketlina Spineli pridūrė: – Taip, negi jie nesuprato, kad susivienijus šansai išgyventi būtų buvę gerokai didesni? · 11 ·
Atsipeikėk, Spineli! Pereik mūsų mokyklos koridoriais ir tuoj pat suprasi: mes irgi laukiniai. Niekas nesuremia pečių, kad greičiau pasiektų tikslą. Niekas nesidalija populiarumu su nevykėliais. Niekas neužsikrauna kito naštos, kad visi galėtų kirsti finišo liniją. Bent jau ne su manim. Ketlinai Spineli švie čiasi kitokia ateitis, ji turi viską, todėl savaime priklauso išgy venančiųjų genčiai. Šiaip ar taip, ponas Nortas įvertino mano darbą violetiniu rašikliu. Raudonu rašikliu jis taisydavo rašybos, skyrybos ir ki tokias klaidas. Kai norėdavo parodyti, kad darbas jam patiko, imdavosi violetinio. Dajana, tu tikrai turi pasakyti kai ką labai svarbaus. Kai ką labai svarbaus. – Ei, Lambert! Jei užsiminėme apie laukinius, Briusas Kovelas ir jo drau geliai pseudosportininkai, išspirti iš visų mokyklos komandų dėl bjauraus elgesio ir / arba kvaišalų vartojimo, pagal savaitinį tvarkaraštį išėjo į karo taką. Briusas atsišliejo į spinteles. – Šiandien atrodai karšta, Lambert. – Aha, – pritarė prislinkęs riebus raudonsnukis Takeris Bred fordas. – Tavo papai šiemet didesni. Aš kuičiausi spintelėje, iš vieno segtuvo iškrapščiau gabalą lipnaus saldainio, užsilikusio nuo Kalėdų. Priminiau sau, kad šiandien paskutinė mokslo metų diena, o šitie pašlemėkai yra baigiamojoje klasėje. Taigi, jei sugebėsiu išgyventi ateinančias penkias minutes, daugiau niekada jų nebepamatysiu. Deja, penkios minutės – ilgas laiko tarpsnis, o aš kartais nemoku prikąsti liežuvio. · 12 ·
– Galbūt, – atrėžiau, pasižiūrėjusi į Takerio krūtinę, – bet ne tokie dideli kaip tavo. Briusas su sėbrais, stebėdami mus kelių metrų atstumu, nusižvengė; Takeris dar labiau išraudo, jei daugiau apskritai įmanoma. Prikišo man prie veido šlykščiu Gatorade dvokiančią burną ir iškošė: – Nesuprantu, kam save tausoji, Lambert. Esmė tokia: Pasifikas – sumautas miesteliūkštis su vienin tele vidurine mokykla, čia visi viską žino apie tavo reikalus, ir apkalbos nenutyla, kol koks nors vaikis neprisidirba labiau nei tu. Tačiau mano atvejis išsilaikė populiarumo viršūnėje dvejus metus. Juk istoriją, kaip plikašiknį abiturientą, užsiropštusį ant aštuntokės, nutveria jos tėvas („Tėvas?! Negali būti! Aš nusižu dyčiau!“), pranokti sunku. Ji buvo aptarinėjama koridoriuose, persirengimo kambariuose, vakarėliuose ir klasėse nuo tada, kai Tomis kitą rytą po šio įvykio atėjo į mokyklą. Jis išpasakojo draugužiams visas smulkmenas, nors ir žinojo, kad mano bro lis išspardys jam subinę (Darenas taip ir padarė). Kai pradėjau lankyti devintą klasę, visa mokykla įsivaizdavo jau žinanti viską, ką reikia žinoti apie Dajaną Lambert. Vos tik koks mokinys į mane pažvelgdavo, iškart suprasdavau, ką galvoja. Nes ir pati, kiekvienąkart dirstelėjusi į veidrodį, galvodavau tą patį. Taigi, kai Takeris iškvėpė į mane savo smarvę ir pasakė, ką norėjo, supratau, kad jo žodžiuose slypi šis tas daugiau negu pa prastas įžeidimas, skirtas bet kuriai mergaitei. Jis sudėjo mano gyvenimą į penkis žodžius. Už tai teko jį pasiųsti. Pirmiausia parodžiau didįjį pirštą (klasika niekada neapvilia). Paskui pri dūriau keletą rinktinių žodžių apie jo motiną ir galiausiai sua bejojau jo orientacija. · 13 ·
Vos išsakiusi, ką manau, susirūpinau, ar netoliese yra moky tojų arba kitų suaugusiųjų, jei kartais Takeris, Briusas ir šutvė priimtų mano žodžius pernelyg rimtai. Tikriausiai vertėjo apie tai pagalvoti anksčiau. Įsikišo Briusas: – Ko laužaisi, Lambert? Neapsimetinėk skaistuole, juk pati žinai, kad esi pigi kekšė. – Jis parodė į save ir draugužius. – Mes žinome, kad tokia esi. Ir tu žinai, kad tokia esi. Hmm, ir tavo tėtušis žino, kad tu... Per koridorių nuaidėjo balsas: – Vyručiai, gal eikite skandinti kačiukų ar panašiai? Džeisonas niekad neieško žodžio kišenėje. – Turbūt prašaisi į marmūzę, liurbi! – sušuko per petį Ta keris. Džeisonas artinosi prie mūsų įprastine neskubia eisena, šliu rendamas per grindis juodais batais, tarsi kiloti kojas būtų reikėję per daug pastangų. Mano didvyris. Mano geriausias draugas. – Rodos, vakar baigėte mokyklą? – paklausė Džeisonas. – Kaip apgailėtina – jūs vis dar čia trainiojatės. Briusas griebė Džeisoną už džinsinio švarko atlapų ir tėškė į spintutes. Kur, po velnių, suaugusieji? Nejaugi visi mokytojai, nuskambėjus paskutiniam skambučiui, išskrido į Bahamus? – Atstokit nuo jo, – pasakiau. Vienas Takerio draugelių paragino: – Gana, žmogau, nekiškim nagų prie šūdo. Pažadėjome Maksui iki ketvirtos atitempti statinaitę alaus. – Aha, – sutiko Takeris, – mano brolis dirbs Fast Mart dar kokias dešimt minučių, paskui kiti iš mūsų pareikalaus doku mento. · 14 ·
Briusas paleido Džeisoną ir paskutinįsyk žvilgtelėjo man tie siai į akis. – Veltui su tavim gaišau, Lambert. Matėme, kaip jie žingsniuoja koridoriumi ir pasuka už kam po. Spyriau į šiukšlių krūvą ir išsklaidžiau popierius. – Tau viskas gerai? – paklausė Džeisonas. Linktelėjau. Man visada viskas gerai. – Išmesiu prancūzų kalbos vadovėlį, ir mokslo metai ofi cialiai bus baigti. – Pats laikas. Ką darom? – Traukiam „Pas Denį“. – Varom.
Iš „Denio“ nuėjome į kompaktinių plokštelių parduotuvę ir krėtėme juokus klausydamiesi muzikos įrašų. Paskui Džeiso nas mane lydėjo, kol aš susirinkau darbo anketas iš Bič Fronto. Dabar šis prekybos kompleksas nykus ir tuščias, nes dauguma pirkėjų renkasi Kolme atidarytą Target. Mudu beveik nesikalbė jome. Vis dar negalėjau pamiršti Takerio dvoko ir pareiškimo, esą visi mokykloje žino, kas aš. Mudu su Džeisonu puikiai suprantame vienas kitą ir be žodžių. Manau, taip būna, kai visiškai pasitiki kitu žmogumi; tada nebūtina nuolat malti liežuviu, kad jam patiktum ar jį sudomintum. Su Džeisonu galiu tylėti visą dieną. Ir visą dieną neatitraukti akių nuo jo veido. Jo mama – japonė, tėtis – bal tasis (pasimirė vos Džeisonui gimus). Džei iš mamos paveldėjo nuostabius blizgančius juodus plaukus ir ilgutėles blakstienas, · 15 ·
o iš tėčio – mėlynas akis. (Kodėl visad vaikinai turi blakstienas, kokias mirtinai trokšta turėti kiekviena mergina?) Nuoširdžiai prisipažįstu, nesuprantu, kodėl vietos gražuolės nesikaria Džei sonui ant kaklo. Galbūt dėl to, kad jis nemėgsta išsišokti ir yra neaukštas kaip mama. Man tai netrukdo. Mudu esame vienodo ūgio ir būtume graži pora, jeigu susitikinėtume. Su Džeisonu lengva bendrauti. Jis ištikimas draugas. Supran ta mane. Viskas puiku, tačiau jis yra mano geriausios draugės Li vaikinas. Mudu su Džeisonu pažįstami amžinybę. Li mano geriausia drauge tapo neseniai, kai persikėlė į mūsų mokyklą iš San Fran sisko. Ji labai kieta. Ne dėl to, kad puikiai rengiasi, išmano apie muziką ir taip toliau. Ji paprasčiausiai neapsimeta tuo, kuo nėra. Susipažinau su ja per kūno kultūros pamoką. Po nepavyku sio gimnastikos šuolio Li tėškėsi ant pilvo. Ponia Vinč pareiškė: „Neimk į galvą, Li. Bandyk dar kartą.“ Aš pasakiau, atleiskite, man rodos, ji nekvėpuoja, – to dar betrūko, aš irgi užsimušiu! Mudvi su Li tą dieną gavome po nulį ir išklausėme ponios Vinč pamokslą apie ištvermės stoką. Po to karto atkreipiau į ją dėmesį. Li buvo keistuolė trum pais išsidraikiusiais plaukais ir dėvėjo beformius, visai jai ne tinkančius drabužius. Maniau, ji greitai susigiedos su kitais keistuoliais – na tais, pamišusiais dėl teatro, ar tais, kurie stoja į koledžą. Tačiau ji laikėsi atokiai, niekur nelindo. Supratau, kad Li apie mane dar nieko nėra girdėjusi. Taigi, aš ją užkalbi nau ir pajutau, kad ji kitokia negu dauguma mergaičių, kurios rūpinasi tik savo išvaizda ir be paliovos apkalbinėja tariamas geriausias drauges. · 16 ·
Kai geriau susipažinome, Li papasakojo, kad jos tikrasis tė vas yra girtuoklis ir ji nė nenutuokia, kur jis gyvena. Aš prisi pažinau, kad tėvas manęs nekenčia. Kai Li pasidomėjo kodėl, išklojau apie Tomį. Buvau patenkinta, galėdama pateikti savo, o ne Tomio versiją, tą, kurią žino visa mokykla. Išsipasakojusi ėmiau nuogąstauti, kad Li nebenorės su manimi draugauti ar ims keistai žiūrėti, bet ji tarė: „Na, juk kiekvienas norėtume kai ką pakeisti savo praeityje, ar ne?“ Spėju, mano kaltė, kad Džeisonas su ja susikukavo. Vis kar todavau: Li padarė tą ir padarė aną; tau, Džei, vertėtų su ja susipažinti, ji tau patiks. Ir patiko. Susitaikiau su tuo. Visi žino, kad jei įsimylėsi draugą, galėsi ištarti draugystei sudie. Stengiausi matyti šviesiąją reikalo pusę. Jei Li su Džeisonu išsiskirs, vadinasi, nebebendraus, o aš vis tiek liksiu jo draugė. Vis dėlto retkarčiais širdyje sukirbėdavo, kai pamatydavau abu einančius koridoriumi susikibusius už rankų. Aš juos ma tydavau, o jie manęs – ne, ir tada dingtelėdavo: „Kaip jie vienas kitam tinka!“ Pasijusdavau išvydusi šį tą per daug asmeniško, tai, ką Džeisonas jaučia tik jai. Maniau, pažįstu Džeisoną kaip niekas kitas, bet kai jiedu ėmė susitikinėti, tapo aišku, kad Li jam artimesnė negu aš. Mudu su Džeisonu vis dar laikėmės savo senų įpročių, pa vyzdžiui, kartu leisdavome paskutinę mokslo metų dieną. Gal kalbu kaip išdavikė, bet kai būdavome dviese, įsivaizduodavau, kad Li apskritai nėra. Užtat apie ją prabildavo pats Džeisonas. – ...per ketvirtą pamoką Li atsiuntė žinutę, – pasakė jis. · 17 ·
Mūsų autobusas sulėtino greitį ir pasuko Krespio keliu, ra jono, kur abu gyvename, link. – Jie vaikštinėjo San Luis Obispo paplūdimyje. Li su tėvais šįryt išvyko į Santa Barbarą parsivežti brolio iš koledžo. – Kada ji grįš? – Poryt. Jos patėviui reikia į darbą. – Aišku. Autobusas atpūškavo prie mano stotelės. Visą gyvenimą iš lipu čia – priešais pilką namą per kelis namus nuo mūsiškio. Pievelėje stovi penkios mašinos – jos ten riogso nuo neatme namų laikų. – Paskambink rytoj, – tarė Džeisonas. – Aha. Kai autobusas privažiuodavo mano stotelę, prasidėdavo blogiausia dienos dalis. Džeisonas nuvažiuodavo, nuriedėda vo be manęs, o aš prieidavau pabodusį aklagatvį, vadinamą namais.
Stovėjau prie laukujų durų ir kaip visada prieš įeidama skai čiavau iki dešimt. Vienas, du... nekreipk dėmesio į pakrypu sias garažo duris... trys, keturi, penki... pamiršk vazono šukes, besimėtančias pievelėje nuo praėjusios vasaros... šeši, septyni... viskas gerai, juk niekas nenukabina kalėdinių lempučių kiaurus metus... aštuoni... veranda iš gatvės pusės yra tinkamiausia vie ta krauti suzmekusioms kartono dėžėms... devyni... na gerai, spjauk į viską, pasuk rankeną ir drožk vidun. · 18 ·
Dešimt – tai visa kita: nenykstantis pelėsių kvapas; penki žingsniai žaliu nušiurusiu kilimu iš svetainės į virtuvę; šleikščiai rožinės virtuvės sienos ir galiausiai – mano tėvai. – Vėlai pareini, – burbtelėjo tėtis nepakeldamas akių nuo lėkštės. Jis buvo patogiai atsidrėbęs kėdėje. – Žiūrėk, kad spė tum paruošti namų darbus. – Tėti, šiandien paskutinė mokslo metų diena. Jo šakutė trumpam sustingo ore, paskui nukeliavo prie burnos. – Žinau. Sakau tik dėl to, kad tikiuosi, jog šią vasarą nepri darysi rūpesčių. – Lyg aš iki šiol būčiau buvusi amžinas rūpes tis. – Ar aišku? – Aha. – Gal sėsi ir vakarieniausi kartu? – Mamos balsas skambėjo žvaliai kaip visada, kai ji stengiasi pakeisti pokalbio temą. – Aš pavalgiau. – Na, tada deserto, – pasiūlė ji kraudama tėčiui į lėkštę dar valgio. Dažyti, nušiurę plaukai krito jai ant veido. – Gal norė tum ledų? Mėgstamiausios mamos frazės: 1. Tavo tėvas tiesiog nemoka rodyti jausmų. (Suprask: jis nesako, kad tave myli, bet tai nereiškia, kad to nejaučia.) 2. Pamirškime tai; būk klusni mergaitė ir viskas bus gerai. 3. Gal norėtum ledų? – Ar Darenas jau grįžęs? – paklausiau. · 19 ·
– Steisė ką tik išvažiavo į darbą ir paliko automobilį, – pa sakė mama. – O gal pasiėmė automobilį. Niekaip negaliu pri siminti, kaip jie dirba. Darenas vis dar gyvena su mumis, nors tai netikėta ir jam pačiam, ir tėvams. Kai jo draugė Steisė pastojo ir jie nutarė su silaukti to kūdikio, abu padarė vienintelį dalyką – įsikūrė mūsų rūsyje ir, ko gero, svajoja kuo greičiau išsikraustyti. Jie abu dirba prekybos centre Safeway. Darenas dienomis, Steisė – naktimis, kad pakaitomis galėtų prižiūrėti dukrytę Ei prilę. Mano galva, tai geras sumanymas. Didžiausias trūkumas – jie susitinka tik paduodami vienas kitam automobilio raktelius. – Steisė kaip paprastai vėlavo, – bambėjo tėtis. – Jai sekasi, kad jos iki šiol neatleido. – Ji du mėnesius iš eilės tapo geriausia darbuotoja, – primi niau jam, o mama padavė man dubenėlį karamelinių ledų, nors aš jų neprašiau. Tėtis pamosavo servetėle. – Tai ne pasiteisinimas. – Steisę jis pakentė ne ką labiau negu mane. – Na, nežinau, – sumurmėjo mama. – Manau, jie jai šiek tiek nuolaidžiauja, nes ji jauna mama ir visa kita... Pastačiau ledus ant stalo ir palikau tėvus aptarinėti Steisės karjeros. Pati nuėjau ieškoti vienintelės būtybės, su kuria šiuose namuose tikrai noriu pasikalbėti. Ji sėdėjo automobilinėje kėdutėje ant mano tėvų lovos, dar apsnūdusi po dienos miego. – Sveikutė, Eiprile, – pasakiau ir paėmiau ją ant rankų. Iš bučiavau jos mielą veidelį ir nusinešiau į savo kambarį – dešim · 20 ·
ties pėdų pločio ir dvylikos pėdų ilgio privačią teritoriją. Čia išsitenka mano drabužiai, mano kompaktinės plokštelės ir iš makaronų trečioje klasėje sulipdytas Padėkos dienos kalakutas. Jis kabo virš lovos. Ant kilimo patiesiau antklodę, paguldžiau Eiprilę kniūbsčią ir atsisėdau šalia. Dalyvavau, kai ji gimė. Nenorėjau būti gimdykloje. Esu lan kiusi higienos pamokas, mačiusi ne vieną filmą, tarp jų ir „Ligo ninės priimamąjį“, todėl žinojau apie klyksmus, stūmimą, krau ją, gleives ir prakaitą. Norėjau pamatyti jau nupraustą, suvystytą, pamaitintą ir, svarbiausia, miegantį kūdikį. Darenas paprašė ma nęs dalyvauti Steisei gimdant, nes ši labai nusiminė, kad moti na atsisakė atvažiuoti. Steisė norėjo, kad tuo sunkiu metu greta būtų kokia nors moteris. Supratau, kad brolis labai nerimauja ir nenori likti su ja vienas, jei gimdymas komplikuotųsi. Tačiau viskas vyko sklandžiai. Ačiū Dievui, nė nemačiau, kaip Eiprilė išlindo. Stovėjau Steisės galvūgalyje, žiūrėjau jai į veidą ir stengiausi atsiriboti nuo garsų ir kvapų. Išgirdusi Dare ną sakant: „Geras, štai ir ji!“, pakėliau akis ir pamačiau jį laikan tį dukrytę. Ji spardėsi, muistėsi ir lyg baisiausiai įsiutusi šaižiai klykė. Tai buvo neįtikėtina. Tikrai. Prireikė šiek tiek laiko, kol prie jos pripratau. Kiauras dienas Eiprilė rėkė, kakojo ir miegojo. Tiesą pasakius, buvo tikra šlykš tukė. Be to, reikėjo išmokti ją taisyklingai paimti ant rankų ir maitinti. Tie suvaržymai trukdė džiaugtis mažyle. Palengva ji išgražėjo, ėmė įdomiai čiauškėti ir nebebuvo tokia gležna. Tačiau viskas pasikeitė tada, kai mažylė išmoko atpažinti mano balsą. Kai prabildavau, ji nurimdavo ir pasukdavo galvytę mano pusėn. Pagalvodavau, gal vis dėlto nesu paskutinė nevykėlė. · 21 ·
Su Darenu, Steise ir Eiprile būčiau norėjusi gyventi amžinai. Įsivaizduodavau, kaip pareinu iš mokyklos į mūsų bendrus na mus, – aišku, ne į tėvų namus. Randu Eiprilę, ką tik pabudusią iš miego, mane pasitinka Steisė ir sako: Sveika, Dajana. Ačiū Dievui, grįžai. Noriu truputį atsikvėpti, o tau taip gerai sekasi su Eiprile... Ar pabūtum su ja, kol pasiimsiu iš darbo Dareną? Aš atsakau: Žinoma, neskubėk. Mudvi su Eiprile žaidžiame, tikriau siai lavinamuosius žaidimus, kad ji užaugtų sumani. Paskui Da renas su Steise parvažiuoja, visi vakarieniaujame, aš einu ruošti namų darbų, o vakare žiūrime televizorių. Gal visą laiką nebūtų taip nuostabu, kaip įsivaizduoju, bet būtų gera. Mano planas: susirasti darbą ir juodai arti visą vasarą. Rudenį sudėti savo, Dareno ir Steisės pinigus ir susirasti, kur gyventi. Kol kas nie kam apie tai neprasitariau, dar ne laikas. Reikia palaukti, kol sutaupysiu užtektinai grynųjų. Jau žinojau, kaip viskas bus: pasiimsiu iš banko visas santaupas dešimtinėmis ir dvidešim tinėmis (atrodys didesnė krūva) ir nusileisiu į pusrūsį parodyti Darenui su Steise. Ištaikysiu vakarą, kai tėvas atitrūks nuo gran dinės ir mus ne juokais užknis, tada paskleisiu pinigus ant lovos netardama nė žodžio. Steisė labai susijaudins, Darenas ramiai suskaičiuos pinigus, pažiūrės į mane ir tars: Oho, tu šaunuolė, sesute. Tai bus taip akivaizdu. Jie supras, kokia vertinga mano pa rama.
· 22 ·
1A. Populiariausios mano istorijos versijos „Dajana Lambert – tikrų tikriausia nimfomanė. Tomis buvo užsukęs į jos namus, nes draugavo su Darenu. Vos tik šis išėjo iš kambario, išdygo Dajana ir pradėjo kalbėti Tomiui nešvanky bes, kurias norėtų su juo išdarinėti. Ir ne vieną kartą. Ji pasakė Tomiui žinanti, kur Darenas laiko pornografinius žurnalus, ir norinti pavartyti juos drauge. Ir visa tai įgyvendinti. Tomis lyg ir gynėsi: Nieku gyvu, tu per jauna. Mane gali suimti. Bet ji ne atstojo, ir Tomis galiausiai ją išsivežė. Girdėjau, kai Dajanos tė tis juos užklupo, ji negreitai išsiropštė iš automobilio, nes buvo labai įsijautusi. Kokia kekšė!“ „Dajana Lambert visiškai trenkta. Iš pradžių Tomiui ji pati ko, nes atrodė miela ir graži. Kai jie ėmė susitikinėti, Dajana · 23 ·
bandė persipjauti venas, kvaišinosi ar siūlydavo beprotiškas idė jas, tarkim, susprogdinti mokyklą. Tomis mėgino ja nusikratyti, tačiau Dajana pagrasino: Jei pamesi mane, aš nusižudysiu! Koks košmaras!“ „Dajana Lambert yra apgailėtina nevykėlė. Tomis su ja su sipažino, kai pamatė verkiančią užpakaliniame Dareno namų kieme. Ji skundėsi, kad jos niekas nemyli, nekreipia į ją dėme sio. Labai greitai ji ėmė laikyti Tomį žmogumi, galinčiu viską pakeisti. Taip, Tomį Veberį. Aš jį pažįstu. Na, jam buvo jos gai la. Vieną kartą, kai Dareno nebuvo namie, Tomis pakvietė ją suvalgyti ledų. O ji tai suprato kaip siūlymą draugauti ar pana šiai. Pradėjo jam skambinėti. Pagaliau Tomis išrėžė: Gerai, galim draugauti, bet nepamiršk, kad man septyniolika, ir jeigu nori būti mano mergina, na, turėsi daryti... viską. Dajana atsakė: Viską. Darysiu, ko tik panorėsi. Kokia nevykėlė. Jokios savigarbos.“
· 24 ·