Issuu

2013 m. liepos 14 d. Metas mūvi pilkas sportines kelnes. Vilki mėlyną džemperį su gobtuvu ant galvos. Avi tamsius sportbačius. Rankas susiki šęs į kelnių kišenes. Pastebiu, kad jis nesiskutęs. Ne mažiau kaip savaitę. Nes prieš tiek laiko paskutinįsyk jį mačiau. Jo akys įbestos į mane. O manosios į jį. Abudu tylime. Bet mūsų širdys kalbasi viena su kita. Jaučiu, kaip manoji spurda krūtinėje, kaip nori ištrūkti ir lėkti pas jį... Jis pakelia akis į dangų. Vėjas įsismarkauja. Lyja vis labiau. Imu drebėti. Nežinau, ar Metas tai pastebi, bet matau, kad spar čiu žingsniu artėja prie manęs. Eidamas nusivelka džemperį ir lieka su plonais baltais sportiniais marškinėliais. Priėjęs mikliai užvelka man tą džemperį ir užmaukšlina ant galvos gobtuvą. Mano sniego baltumo ausinės iškrinta iš ausų, nusinešdamos užburiantį Coldplay vokalisto balsą. Dar spėju išgirsti žodžius: When you’re too in love to let it go... – Mažytė... Mano mažytė... – sukužda Metas man į lūpas.

A l i c i a

G u t j e

Jo stiprios rankos laiko mane tvirtai apglėbusios. Niekaip neištrūkčiau iš šio glėbio, net jei norėčiau. Tik ar noriu? Žaibas trenkia į lūpas – Metas aistringai jas pabučiuoja. Ne reikia būti fizikos mokslų daktaru, kad žinotum, kas būna, kai elektros srovė susiduria su drėgme. – Aš tave myliu... – dar vienas šnabždesys pasiekia mano ausis. Meto lūpos šlapios nuo lietaus ir nuo mudviejų bučinio. Manosios irgi... – Man tavęs reikia... Labiau nei gali įsivaizduo ti... Be tavęs nebegaliu gyventi... Žinau, kad viską sumoviau savo idiotiškais poelgiais, bet... Maldauju tave... Leisk įrodyti, kad mano meilė nuoširdi... Nebežinau, kaip suvaldyti šį jaus mą... Jis stipresnis už mane... Daugiau be tavęs neištversiu nė dienos... Važiavau čia šešiolika valandų... Ir prireikus nuva žiuosiu antra tiek. Arba nueisiu tas mylias pėsčias... Dėl tavęs... Tik būk gera, neatstumk manęs... Mirštu nematydamas tavo gražiųjų akių... Noriu, kad... Ne. Ką tu darai? Nereikia manęs maldauti atsiklaupus... Stokis... – Noriu visą likusį gyvenimą jausti tavo rankas savo delnuo se... Kaip dabar... Noriu, kad mano lūpos bučiuotų tik tavąsias... O tavo lūpos tik manąsias... Noriu, kad amžinai priklausytum tik man... Ema Miler, ar sutiktum būti mano žmona?.. Ir taiks tytumeisi su mano nuotaikos svyravimais?.. Ir su ta beprotiška meile, kurią tau jaučiu?.. Ir su pavydu, kuris tau taip nepatin ka?.. Ar sugebėtum mane mylėti iki senatvės ir dar ilgiau – tokį, koks esu?.. Su visomis blogosiomis savybėmis, kurių nepaly ginti daugiau nei gerųjų?.. Myliu tave, mažyte... Žvelgiu į Metą, klūpantį ant šlapio smėlio, į beveik kiaurai permirkusius jo marškinėlius ir kelnes. O jo žvilgsnis žudyte žudo mane. Ar ne Fransua de Larošfukas yra pasakęs: jokia kaukė negali ilgai slėpti esamos ir simuliuoti nesamos meilės. Velniškai gerai

pasakyta. Meto akys dega tikrosios meilės liepsna. Manosios irgi. Ar įmanoma tai nuslėpti? Aš... – Manau, kad pirmiausia mums reikia pasikalbėti... Apie daug ką... Atvirai... – ištariu drebančiu balsu. Metas bučiuoja sušalusias mano rankas. Paskui atsistoja. Pataiso nusmukusį nuo galvos gobtuvą. Ir rankomis švelniai apglėbia mane per pečius. – Esu pasiryžęs viską tau papasakoti... Metas sustabdo juodą korvetę C6 prie mamos galerijos. Norėjau čia atvažiuoti. Norėjau, kad ir jis pamatytų ją. Be to, tai vienintelė vieta, kurioje galime ramiai pasikalbėti. Nereikia jaudintis, kad koks nors neprašytas svečias įkiš nosį ir nutrauks mūsų pokalbį įdomiausioje vietoje. Ištraukusi raktą iš po nedidelio akmens, gulinčio prie durų, atrakinu jas. Metas seka man iš paskos. Man jo gaila. Juk vilkiu jo džemperį, o jis... Tik tuos šlapius marškinėlius... – Gersi arbatos? – klausiu, mums įėjus į vidų. Metas linkteli galvą. – Tik be cukraus... – priduriu žvilgtelėjusi į spintelės len tyną, kurioje merginos laiko visa, ko reikia kasdienei popietės arbatėlei. Metas neatsitraukia nuo manęs nė per žingsnį. Stebi, kaip kaičiu elektrinį virdulį, tarsi tai būtų įdomiausias darbas pa saulyje. Žiūri, kaip dedu į puodelius kažkokios vaisinės arbatos pakelius. Ir šitai jam be galo įdomu... – Kadaise klausei, kam man pinigai... – pažvelgiu į jį. Kaip tada, taip ir dabar Metas atrodo susidomėjęs. – Štai kam... – akimis parodau į salę. – Čia investuoju visas savo santaupas... Ši vieta man labai brangi... Tikriausiai iš užrašo ant lango su pratai, kad tai mano mamos galerija... Dabar ja rūpinuosi aš... Jis apsidairo. Esame nedideliam kabinete šalia salės su pa veikslais. Jame mergaitės atlieka visą administracinį darbą.

A l i c i a

G u t j e

Metas žengia kelis žingsnius salės link. Aš prieinu prie durų ir atsiremiu į jas, nenuleisdama akių nuo jo. O jis žvelgia į kaban čius ant sienos paveikslus. – Tai mano mama... – tyliai sukuždu matydama, kaip susi domėjęs Metas žiūri į didelę nespalvotą fotografiją. – Tėtis ją nufotografavo besilaukiančią manęs... Vis atsiranda pirkėjų, norinčių įsigyti šią nuotrauką. Bet aš niekada jos neparduosiu nė už didžiausius pinigus... Nuotrauka man turi neįkainojamą vertę... – dar sykį pažvelgiu į ją gal tūkstantąjį kartą. – Ji labai graži... Tavo mama... Esi panaši į ją... – Metas atsi gręžia į mane, bet visai trumpam. Ir vėl įsižiūri į sieną. – Šitas darei tu? – klausia žiūrėdamas į žemiau kabančias tris nuotrau kas, kuriose matyti vandenynas ir Revyro paplūdimys. – Taip. Jos mano, – kukliai prisipažįstu. – Nuostabios nuotraukos... Norėčiau visas įsigyti... – Meto žvilgsnis nuolankus. – Tau neparduosiu... Bent kol neatsakei į visus mano klausi mus... – kalbu primerkusi akis. Išgirstu už nugaros išsijungiant virdulį. Trumpam palieku Metą vieną. Per tą skubėjimą vos nenusideginu rankos. Gerai, kad jis sa lėje ir to nemato. Nes tikrai imtų šaukti, kad esu neatsargi. Grįžtu į salę su dviem puodeliais kvapnios arbatos. Vieną paduodu Metui. – Ačiū... – tyliai padėkoja. Atokiau nuo jo atsisėdu ant grindų. Atsilošiu į sieną. Sėdžiu priešais mamos paveikslą. Taip bus drąsiau su juo kalbėtis. Me tas sėdi prie kitos sienos. Ir nesiliauja varstęs mane akimis. Nė vienam iš mūsų nesinori prabilti pirmam. Bet juk mote rims visada suteikiama pirmenybė, tad... – Kaip mane radai? Kaip sužinojai, kur esu?.. Nors tikriau siai neverta to klausti... Ko gero, esi apie mane surinkęs visą informaciją...

– Nuvažiavau į tavo tėvų namus... Jie man ir pasakė, kur ras ti tave... – gurkštelėjęs arbatos tyliai ištaria Metas. – Kalbėjaisi su jais? – įtariai klausiu. – Taip... Pasakiau jiems, kad tave labai myliu... Ir kad noriu būti tik su tavimi... Įsivaizduoju, ką pamanė tėtis. O apie mamą bijau net pagal voti... Tą akimirką suskamba mano mobilusis. Gaunu žinutę nuo Maiko.

Maikas Skotas 2013-07-14 Sekm. 10.45 Labas rytas, mieloji :* Norėčiau savo sužadėtinę pakviesti pietų. Žinoma, jei sutiks. Tai kaip? Pietausim? ;)

Perskaičiusi žinutę išjungiu telefoną. Kad daugiau niekas nesumanytų mums trukdyti. Dabar man mažiausiai rūpi kažkokie pietūs... Metas įdėmiai žiūri į mane, kišančią mobilųjį į jo džemperio kišenę. – Tai pradėk kalbėti... – paliepiu. – Kad nežinau nuo ko... – Gal nuo to, kodėl nepasakei man visos tiesos apie save... Kam reikėjo apsimesti barmenu? Kodėl žaidei tą žaidimą? Dar į jį įtraukei ir mane... – Galbūt iš šalies atrodo, kad milijonierius gyvena labai įdo miai, juk gali viską sau leisti. Bet taip nėra... Mano gyvenimas buvo nuobodus... Jam kažko trūko... Gal naujų iššūkių? – Me tas delnu persibraukia šlapius plaukus, kad garbanos nekristų ant kaktos. – Vieną dieną apie tai kalbėdamasis su draugu... – Sakei neturįs draugų, – nemandagiai nutraukiu jį. – Ar ir vėl man meluoji?

A l i c i a

G u t j e

– Taip. Neturiu. Mano patikėtiniai Čikagoje yra Paulina ir Oliveris. Nelaikau jų draugais. Bet... – jis ramiai atremia mano puolimą, nors maniau, kad supyks. – Pabaigsiu pasakoti... Vie ną dieną kalbėjausi su Oliveriu, ir jis man pakišo mintį... Tik riau, pasiūlė lažintis, kad paragavęs prabangos nesugebėsiu nė mėnesio ištverti gyvendamas kaip paprastas žmogus. Susilaži nau. Iš pusės milijono... Ir dar tą pačią dieną atsidūriau Niujor ke... Atsitiktinai susiradau barą ir įsidarbinau barmenu... O po kelių dienų jame pasirodei tu... – Man nieko nesakei tik dėl to, kad nenorėjai pralaimėti la žybų? – Aha... Žinau, tai kvaila priežastis, ypač kai tau tie penki šimtai tūkstančių nieko nereiškia... Bet aš jau toks... Nekenčiu pralaimėti... Tik... – jis ironiškai šypteli. – Vis dėlto pralaimė jau... Nes neįstengiau atsispirti tau... Norėjau visą laiką būti ša lia tavęs... – Jeigu pralaimėjai tas lažybas, tai kodėl tada man nepasa kei visos tiesos? Kam nesiliovei melavęs? Negi išties manei, kad nieko nesužinosiu? Kad galėsi amžinai slėptis už skrybėlės ir akinių? – Bijojau... Bijojau netekti tavęs. Nes tik būdamas su tavimi pirmą kartą pasijutau iš tikro gyvenąs. Ir norėjau, kad tai truk tų kuo ilgiau... Tu sugebėjai įkvėpti man norą gyventi... Pats nepajutau, kaip įsitraukiau į žaidimą. Be abejo, supratau turįs tau viską prisipažinti... Prisimeni, kaip buvau užsiminęs apie naująjį darbą? Ir pažadėjęs, kad apie jį sužinosi po kelių dienų? Kaip tik tada ir ketinau tau viską papasakoti... Bet viskas išėjo ne taip... – Apkaltinai mane, kad esu turtų medžiotoja... Ar tai buvo dar viena priežastis visko neatskleisti? Ar šitaip mane tikri nai? – mėginu spėti. – Tikriausiai taip... Tądien, kai radau buto dokumentus ir sužinojau, kad jis priklauso ne tau, tiesiog pašėlau... Ėmiau

manyti, kad visą laiką žinojai, kas aš toks... Ir paspendei man spąstus... Apsimetei, kad tau nerūpi pinigai... Dar pasinaudojai savuoju geros, naivios mergaitės įvaizdžiu, kad spektaklis atro dytų įtikimesnis... Pasijutau kaip apmulkintas moters kvailys... Tu išprotėjai... Jei prisigalvojai tokių nesąmonių... – Tai kodėl grįžai, jeigu jau sakai, kad esu tokia bloga? Kam reikėjo pirkti tas agentūras? Negalėjai nepasinaudoti proga ir nepasipuikuoti savo galia, tiesa? – Aš taip maniau tave palikdamas, bet... Iš tiesų grįžau, kad susigrąžinčiau tave... – Susigrąžintum? Įžeidinėjimais ir žeminimu? – geriausia mano draugė ironija sėdi šalia ant grindų ir palaiko man drau giją. Kartais dar pakužda į ausį, ką jam sakyti. – Pirmiau išklausyk manęs, tada galėsi daryti išvadas... – Meto balsas stebėtinai ramus. – Taip. Aš grįžau ketindamas su sigrąžinti tave. Bet tu nenorėjai, kad sugrįžčiau... Tavo žvilgsnis visą laiką buvo piktas... O ir man skirti žodžiai ne patys mei liausi... Kaskart, kai jau būdavau apsisprendęs atvirai pasikal bėti su tavimi, mums kas nors sutrukdydavo... Be to, žiūrėda mas tau į akis vis prisimindavau mūsų išsiskyrimo dieną, prieš akis atgydavo vaizdai... Tapdavau piktas... Irzlus... Trokštantis atkeršyti... Bet vos tik likdavau vienas, norėdavau bėgti pas tave ir karštai pabučiuoti. Ir pasakyti, kad esi man reikalinga... Va landų valandas sėdėdavau mašinoje prie tavo namo ir be palio vos svarstydavau, kaip tau viską paaiškinti, kad mane supras tum... Būti toli nuo tavęs man atrodė tikra kankynė... – Palikęs mane grįžai į Čikagą? – Dienai... O paskui išskridau į Prancūziją... Bet tai nieko nepakeitė... Ir toliau galvojau apie tave... Liepiau Amirui likti Niujorke ir tave stebėti... Ir saugoti... – Ką veikei Prancūzijoje? – beprasmis klausimas. Bet turiu jį užduoti. Nutuokiu, ką jis ten veikė. Ir dar mano svajonių šalyje. – Tikrai nori, kad atsakyčiau? – prisimerkęs klausia Metas.

A l i c i a

G u t j e

Atsakymą jau žinau. Bet man reikia tai išgirsti iš tavo lūpų. – Noriu, – trumpai atsakau. – Kas vakarą į viešbučio kambarį užsisakydavau kekšių ir linksmindavausi su jomis. Šitaip norėjau pamiršti tave... Sunku į jį žiūrėti, ypač matant prieš akis, kaip jis dulkinasi su tomis kekšėmis. Prakeiktas šunsnuki! Tu visą laiką dulkinaisi, o aš liejau ašaras... Ir gailėjausi savęs... Ir neįstengiau pergulėti su Maiku... Nesugebėjau tau atkeršyti... – Ema, aš su jomis negulėjau... – išgirstu Meto balsą visai šalia. Nepastebimai priėjęs jis sėdasi greta manęs. Grįžteliu į jį. – Nemeluosiu, norėjau... Bet negalėjau... Jos – tai ne tu... Ir dėl to nekenčiau tavęs dar labiau... – jo žvilgsnis labai liūdnas. – Nekenčiau ir savęs, kad tave pamilau. Kad tapau priklausomas. Silpnas... Nesugebantis blaiviai mąstyti... Troškau tik atkeršy ti... Žiauriai norėjau tave pamokyti, įrodyti, kad niekada ne būsiu valdomas moters... Bet sulaukiau skambučio iš Amiro... Jis pasakė, kad tau atsitiko nelaimė... Kad nukritai nuo žirgo... Tą akimirką supratau, kaip tave myliu; troškau ne to prakeikto keršto, o tavęs... Labai bijojau tavęs netekti... Tad parskridau į Niujorką kupinas visai kitokių minčių... – Bet laikei mane viena iš savo kekšių... Juk sumokėjai už aną mudviejų drauge praleistą naktį... – Viskas ne... – Luktelėk. Aš dar nebaigiau... – pakeliu balsą. Mudu sėdi me šalia, įbedę akis vienas į kitą. – Žinai, kaip tada jaučiausi? Išprievartauta... Tu buvai toks šiurkštus... Visa mano nugara ir šlaunys buvo nusėtos mėlynėmis... Bet tai niekis... Nes labiau siai skaudėjo širdį... Tu pasakei mane mylįs... Ir aš dar kartą patikėjau tavimi... O ryte radau ne tave, o tik pinigus ir rašte lį... – nusuku žvilgsnį. Ir pajuntu kutenant skruostą. – Tu tikrai taip jauteisi? – jo lūpos man prie pat ausies. Kuž desys toks tylus, kad vos girdėti.

– Aha... – sumurmu linktelėdama galvą. Jis priglaudžia del ną man prie skruosto ir atgręžia mano veidą į save. – Atsiprašau už viską, mažyte... Tą naktį buvau kaip nesa vas. Matydamas tave nuogą ant lovos įsivaizdavau, kaip čia pat myliesi su kitais vyrais... Kaip šauki kiekvieno jų vardą... Pavyz džiui, Aleksą... Ėmiau taip žvėriškai pavyduliauti, kad negaliu apsakyti... Todėl norėjau tave nubausti... O rytą žiūrėjau, kaip miegi, ir supratau dar kartą susimovęs... Pats nežinau, kodėl taip stengiausi įskaudinti žmogų, kurį labiausiai pasaulyje my liu... Gal dėl to, kad visą gyvenimą buvau tas, nuo kurio viskas priklauso... Kuris viskam vadovauja... O ne tas, kuris klauso kitų nurodymų... Buvau savo gyvenimo šeimininkas... Bet nuo tada, kai sutikau tave, viskas apvirto aukštyn kojom... Neverk. Būk gera, Ema, tik neverk... Turi būti išdidi... Jam nereikia matyti tavo ašarų... Nustumiu jo rankas nuo veido ir atsistoju. Koja nutirpusi, tad atsilošiu į sieną, kad nenuvirsčiau tiesiai Metui po kojomis. Jis atsistoja priešais mane. – Ką dar man melavai? – nužvelgiu jį. – Visas gražusis pasa kojimas apie tavo šeimą irgi buvo melas? – Ne... Ką pasakojau apie tėvą ir brolius, viskas tiesa... Tik nutylėjau, kad tėvas valdė ne vieną restoraną, o visą jų tinklą... Dabar visa tai valdau aš... Tikriau, vienas iš mano brolių... O aš tik pasirašau dokumentus... Tokia buvo tėvo valia... Tėvas no rėjo, kad, jam mirus, viską kontroliuočiau aš, o ne broliai... – Pinigai ir sukėlė karą tarp jūsų? – Taip. Bet jie neverti mūsų pokalbio... Tai būtų tik laiko gaišimas... Jų gyvenimas vienoks, mano kitoks... Taškas. – Tai kuo gi tu užsiimi? Jeigu jau sakaisi neperėmęs tėvo verslo... – Neskaitei apie mane internete? – nustebęs Metas kilsteli antakius.

A l i c i a

G u t j e

– Ne... Skaičiau straipsnį apie tavo labdarai paaukotas su mas. Tik tiek... – Hmm... Dabar valdau didelę bendrovę, vykdančią įvairią veiklą... Nuo kompiuterinių programų kūrimo iki prekybos internetu... Už tai atsakingi mano patikėtiniai... O pats asme niškai mėginu priversti konkurentus bankrutuoti... Kitaip ta riant, žlugdau kitų žmonių verslą... Ir taip uždirbu pinigus... Ne veltui esu pravardžiuojamas Business Evil... – šiandien Meto lūpose pirmą kartą pamatau šypseną. Šypsodamasis jis atrodo seksualus. – Nenuostabu, kad turėdamas milijoninę sąskaitą banke trauki visokio plauko moteris... – ir mano veide atsiranda iro niška šypsenėlė. – Jau pasakojau, kad draugavau tik su viena mergina... Su Viktorija... Panašia į mano motiną... – šį žodį Metas ištaria pasišlykštėdamas. – Jai reikėjo tik mano pinigų... Ir padėties visuomenėje... Mokėjo mane išnaudoti... Bet aš laiku atsipei kėjau... Ir pasiunčiau ją kuo toliau... Nuo tada pradėjau nekęsti moterų ir naudojausi jomis tik... dėl sekso... Prisiekiau, kad jo kia moteris daugiau neapvynios manęs apie pirštą... Buvau ap sėstas tos minties... Apie visas moteris maniau vienodai... Kad joms reikia pinigų, o ne manęs... Kad jos mėgsta pinigus, o ne myli mane... Kekšėms mokėjau, kiek jos buvo vertos. Kainą nu statydavau aš, o ne jos... Apsistačiau galybe užtvarų, kad jokia moteris negalėtų prisibrauti iki mano širdies... Bet tu... – Metas švelniai perbraukia pirštais man per skruostą ir per smakrą. – Tu mane trauki kaip magnetas... Esi tokia, kad be galo norisi būti šalia tavęs... Trokštu tave bučiuoti... Ir mylėti... – jo lūpos taip arti, kad beveik jaučiu, kaip įsismaginusi elektros srovė ne trukus pasieks mano lūpas. – Neįsivaizduoju galįs ką nors taip mylėti, kaip myliu tave... Ema, tu varai mane iš proto... – apati ne lūpa pajuntu elektros srovės pėdutę. Ir atšlyju...

Ne. Nekalbėk taip... Nedaryk to... Nebeskaudink manęs... Esi vedęs... Ir net nesugebi to prisipažinti... Metai, tu toliau man meluoji... Jis nustebęs žvelgia į mane. Turbūt nesupranta, kodėl neno riu to bučinio. Dar kartą palinksta į mane. Bet aš pasitraukiu į šalį. Ir išbėgu iš salės. Lauke lietus įsismarkauja kaip reikiant. Jis man padeda pa slėpti išdavikes ašaras. Pro šalį važiuoja taksi, tarsi tyčia iškviestas man. Sustabdau jį. Paskubomis atidarau dureles. Ir pajuntu, kad kažkas sugrie bia mane už rankos. Žinau, kad tai Metas. Kas gi daugiau ga lėtų būti? – Mažyte, ką darai?! – sušunka Metas. Lietus pila kaip iš ki biro, tad vargu ar ką nors išgirsčiau, jeigu jis kalbėtų tyliai. – O pats ką išdarinėji? Kokio velnio man peršiesi, jeigu jau turi žmoną? – Ką čia šneki? Neturiu aš jokios žmonos... – Metas nuste busiomis akimis žvelgia į mane. – Erika man viską papasakojo! Išklojo apie paslaptingosios ponios Ros skambutį! – šaukiu ir aš. Ne norėdama perrėkti lie tų, o iš pykčio. Metas iš kelnių kišenės išsitraukia išmanųjį Samsung Galaxy S4 ir kažką spustelėjęs atkiša man beveik prieš nosį. – Žiūrėk! – paliepia. Taip. Parašyta „Ponia Ros“. Bet... Tai mano telefono nume ris. Kas per?.. Nieko nesuprantu... Jo telefonas išsijungia. Na, žinoma, sušlapo. – Tai tavo telefono numeris... – Meto balsas atkartoja mano mintis. – Tu visada man buvai ponia Ros... Mano žmona... Nie ko šalia savęs neįsivaizduoju, tik tave... Gal milijoną kartų ban džiau pasipiršti, bet... Vis atsirasdavo kokių nors kliūčių... – Panele, važiuojate ar ne? – išgirstu piktą taksi vairuotojo balsą.

A l i c i a

G u t j e

– Ir šį kartą pavėlavai... Aš jau susižadėjusi... Ir priklausau kitam vyrui... – tai pasakiusi ištraukiu ranką iš tvirtų Meto gniaužtų ir įsėdu į automobilį. Tiesą sakant, jis taip stipriai jos ir nebelaiko. Pats paleidžia. Pasakau vairuotojui savo adresą ir visa permirkusi susigūžiu ant užpakalinės sėdynės. Vis dar vilkiu Meto džemperį. Įlėkusi pro duris svetainėje pamatau už stalo sėdint mamą su tėčiu ir Daną su vyru. Šiuo metu nenoriu nieko matyti, juo lab su kuo nors kalbėtis. Trinkteliu durimis ir traukiu tiesiai į savo kambarį. Dar lyg tyčia užkliūvu už pasienyje stovinčių sesers lagaminų. – Nekenčiu tavęs! – surinku užsidariusi mažame kambarė lyje. Nusivelku mėlyną džemperį ir sviedžiu jį į sieną. Kartu su telefonu kišenėje. Man nusispjaut! Gali ir sudužti! Delnu nesiliauju šluosčiusi ašarų. Šios kaip užkeiktos rie da skruostais. Parkrintu ant lovos, įsikniaubiu į pagalvę ir ver kiu. Kaip kokia mokinukė žliumbiu dėl nelaimingos pirmosios meilės. Bet Metas ir yra pirmoji mano meilė. Tikroji... Ne vai kiška... Išgirstu atsidarant kambario duris. Nežinau, kas įeina į vidų. Tas kažkas atsisėda ant lovos ir apglėbia mane per pečius. Dana. Sesutė. – Mieloji, žinau, kad tau dabar skaudu, bet tai praeis... – ji sukužda man į ausį ir pakšteli į šlapią skruostą.

Ne. Nepraeis.

Visa apsisnargliavusi pakylu nuo lovos ir einu į vonią išsi šnirpšti nosies. Ir nusiprausti veido. Mano akys tokios parau dusios, lyg kas nors būtų jas nuspalvinęs raudonu žymekliu. Iš tiesų atrodau nekaip. Bet būtinai turiu nueiti į svetainę ir visiems viską paaiškin ti... Gana tų paslapčių. Persirengusi sausais drabužiais išlendu iš vonios kambario. Dana stovi prie lovos ir liūdnai žiūri į mane. Ji jau pakėlusi

Meto džemperį nuo grindų ir padėjusi ant kėdės. O mano tele fonas guli ant spintelės šalia lovos. Turbūt jau nebeveikia. – Metjus Rosas ir yra tas vyras, apie kurį anąsyk man pasa kojai? – atsargiai teiraujasi ji. – Aha... – sumurmu šluostydamasi nosį servetėle. – Man jis pasirodė nuoširdus... Gražiai apie tave kalbėjo... Bet čia ne man spręsti... Tu geriau žinai, kas tarp jūsų buvo... – Dana, eime į svetainę... Tai, ką turiu pasakyti, nenoriu kar toti kiekvienam atskirai... Ji linkteli galvą ir pirmoji išeina iš kambario. Po kelių minu čių jį palieku ir aš. Visų sėdinčiųjų svetainėje akys įsminga į mane. Tik mažieji mano giminaičiai Liana su Arnu nėmaž nekreipia dėmesio į tetą. Juodu žaidžia ant kilimo priešais televizorių. Akies kraš teliu matau ekrane mojuojant kažkokius meškiukus. Norėčiau būti vaiku. Vis dėlto kreipiu žvilgsnį į didžiuosius namo gyventojus. Ne visų jų veidai linksmi. Tikriau, linksmo nė vieno. Tėtis susirū pinęs žiūri. Mama nutaisiusi piktą žvilgsnį. O Dana ir jos vyras Džeremis aiškiai laukia, kad greičiau viską papasakočiau. Tik riausiai po ilgos kelionės jie norėtų grįžti namo, o ne valandą klausytis manęs. Nesijaudinkit, pokalbis bus trumpas. – Na, gal pagaliau paaiškinsi, ką reiškia to vyro apsilanky mas mūsų namuose? – neiškentusi pirmoji prabyla mama. Ma tau, kad nekantrauja viską sužinoti. – Jis daug ko čia mums prikalbėjo, bet taip nieko ir nesupratau. Tu su juo draugavai? Ir išsiskyrei? Ar kaip ten buvo? Kodėl jis vėl tavęs ieško? Reikėjo man viską pasakyti Maikui. Šis būtų greitai pastatęs aną į vie tą... – karščiuojasi ji. – Tikiuosi, nepaskambinai jam ir nepapasakojai apie tai? – mano balsas itin piktas. Nors negražu kalbėti su mama tokiu tonu, bet šią akimirką negaliu susivaldyti. – Neskambinau. Maikas pats paskambino. Ieškojo tavęs, nes telefoną kažkodėl buvai išjungusi. Pamelavau, kad turi sutvar

A l i c i a

G u t j e

kyti skubų reikalą, susijusį su galerija, ir kai tik galėsi, iškart jam paskambinsi... Ačiū tau bent jau už puikų melą... Išgelbėjai mane... – Mama, tau nėra jokio reikalo karščiuotis... Nusiramink, aš esu susižadėjusi su Maiku. Taigi viskas taip ir liks. Tekėsiu už jo. O mudu su ponu Rosu pasikalbėjome ir atsisveikinome visam laikui. Jums daugiau jo neteks matyti. Man irgi... – Tik tiek gali pasakyti? – mama nutaiso ironišką miną. – Ne tik... Taip, su tuo vyru mane siejo artimi santykiai... Bet jeigu žmonės neskirti vienas kitam, jie išsiskiria. Juk taip?.. Ne žinau, ką Metas... Tai yra ponas Rosas jums pasakojo, bet neno rėčiau vardyti mūsų išsiskyrimą nulėmusių priežasčių... Tegu tai lieka tarp mudviejų... Jis dar norėjo taikytis, bet galiausiai abudu supratome, kad mums ne pakeliui... Mano gyvenimas netrukus pasikeis... Nusprendžiau, kad liksiu gyventi čia... Su savo būsimu vyru... Aš savo ateitį sieju tik su Bostonu, o ne su Niujorku... Matau, kaip nušvinta tai išgirdusios mamos akys. Ji pripuola prie manęs ir tvirtai apkabina. Jei pakeltų rankas keliais cen timetrais aukščiau, uždusintų. Norisi sušukti: mama, paleisk! – Labai visų prašau daugiau nieko apie tai neklausinėti... Nebenoriu gyventi praeitimi... Noriu būti laiminga čia, su tė veliais, seserimi, sūnėnu ir dukterėčia, su Maiku ir mudviejų vaikais... – Ema, gal tu jau laukiesi? – iš mamos veido matyti, kad ji tikisi teigiamo atsakymo. Deja, turiu ją nuvilti. – Ne. Nesilaukiu. Bet tikiuosi, kad greitai su sužadėtiniu galėsime jums pranešti šią džiugią žinią... – išspaudžiau šio kią tokią šypseną, kad įtikinčiau mamą. – Maikas labai nori vaikų... Kalba apie juos neužsičiaupdamas... Beje, rytoj mes dviese skrendam į Majamį dar paatostogauti, jeigu nepriešta raujate.

Kažin ko liūdnas tėtis sėdi šalia manęs ir neprataria nė žo džio. Mama tik purto galvą, rodo tam neprieštaraujanti ir sma giai nusišypso. – Eisiu... Pradėsiu krautis lagaminą... – nutaisau linksmesnį balsą. Atsisveikinu su Dana ir jos šeima, tikriausiai pasimatysime tik po atostogų Majamyje. Man išeinant iš svetainės, mama dar pasidomi, ar nenorėčiau ko nors užkąsti. Mano atsakymas nei giamas. Negalėčiau praryti nė kąsnio. Kai galvoju apie jį, Metą, valgyti man nesinori... Vakaras visai nepanašus į rytą. Sėdžiu lauko terasoje. Sau lė spigina į akis. Per tingėjimą paėjėti iki kambario ir pasiim ti akinius esu priversta grožėtis vaizdu prisimerkusi. Nors tas vaizdas ir ne itin įspūdingas: kaimynų namas, aukštas medis ir tvora. Išgirstu atsidarant terasos duris ir atsigręžiu. Tėtis ateina kartu su manimi stebėti saulėlydžio. Pasislenku į šalį leisdama ir jam prisėsti ant balto suoliuko, kurį pats ir nudažė. Abudu tylime. Kokiais žodžiais galima apibūdinti saulėlydį? Jį reikia stebėti, juo grožėtis. O ne aprašinėti. – Žiedas labai gražus, – vis dėlto pirmasis prabyla tėtis. Pažvelgiu į savo ranką. Kitos rankos pirštais apsuku sužadė tuvių žiedą kelis kartus apie bevardį pirštą. – Hm... – nelabai turiu ką pasakyti. – Tai kodėl tavo veidas visai ne toks, koks būna laimingų sužadėtinių? Juk tu mylį aną vyrą... Metjų... Taip? – Ne... – atsakau tylutėliai. Kaip iš po žemių. Nesuprantu, kaip tėtis išvis išgirsta mane. – Meluoji, Ema... – jis uždeda ranką man ant plaštakos. – Meluoji, mažute... Matau iš akių, kad labai jį myli... Nenoriu apie tai kalbėti. Juk visiems garsiai pasakiau prie stalo. Bet čia mano tėtis. Negaliu liepti jam nešdintis ir palikti

A l i c i a

G u t j e

mane ramybėje. Ko gero, mamai šitai pasakyčiau. Tik švelnes niais žodžiais. – Tas ponas sakė tave mylįs... – regis, čia ne dialogas, o mo nologas. Tėčio. – Kažką kalbėjo, kad įskaudinęs tave, o tu neno rinti jam atleisti... Nežinau visos judviejų istorijos ir neklausiu, kas ten įvyko. Bet man atrodė, kad jis kalba atvirai... Jo žodžiai ėjo iš širdies... Prisipažinsiu, tasai Metjus man patiko... Jis labai protingas vyras, tik šiek tiek netvarkingas... Reikėjo nusiskusti tą barzdą... Ji visai jam netinka... – jis vos vos šypteli. Negaliu nenusišypsoti ir aš. Vis dėlto tėtis gražiai atsiliepia apie mano meilę... Buvusią meilę... Jis ranka apglėbia mane per liemenį. O aš padedu galvą jam ant peties. – Jeigu tu jį vis dar myli, tai kodėl esi čia? O ne su juo? – Viskas daug sudėtingiau nei atrodo... Visų pirma aš susi žadėjusi... Maikas nuostabus žmogus... Ir mane myli... – Na ir kas? Bet tu jo nemyli... – prieštarauja tėtis. – Tau nepatinka Maikas? – žiūriu į jį klausiamu žvilgsniu. – Gana, kad patinka mamai... Mano nuomonė šiuo reikalu nesvarbi... – Tėti, man ji labai svarbi... – visu kūnu atsigręžiu į jį. – Pa sakyk, tu nenori, kad ištekėčiau už Maiko ir likčiau čia gyventi? – Pasakysiu taip, Ema... Aš negaliu nugyventi tavo gyveni mo, o tu manojo arba Maiko, arba mamos... Bet jeigu nori būti laiminga, turi klausyti tik širdies balso... Tik širdis geriausiai žino, ko žmogui reikia... Juk ji, o ne protas pasirenka, ką mylė ti... Proto balsas kartais gali būti apgaulingas. Ypač jei tai susiję su jausmais... Žinau, kad tavo tikslai patys geriausi... Nori, jog Maikas būtų laimingas... Bet pati gerai žinai, kad su juo tokia nebūsi... – tėtis delnu paglosto man plaukus. – Tavo net kūno kalba pasikeičia, vos išgirsti Metjaus vardą... Štai ir dabar su virpėjai... O kai Maikas yra šalia, tavo akys nespindi... Jose nė su žiburiu nerasi jokių meilės kibirkštėlių... Patikėk, žinau, ką

reiškia iš tikro mylėti... Juk su mama gyvenu nebe pirmą de šimtį metų... – palinkęs į mane jis kužda šypsodamasis. – Ka žin, ką tau dabar patartų tikrasis tavo tėvas, jeigu būtų gyvas... Bet, manau, norėtų matyti tave laimingą ir kalbėtų panašiai... – Parinkai tinkamus žodžius... – pabučiuoju į skruostą ir rankomis apsiveju jam kaklą. – Tu man buvai puikus tėtis... Ir esi... Žinau, kad tikrasis mano tėvas tavimi didžiuotųsi... Ne manau, kad kas nors man būtų pasakęs geresnius žodžius už tave... – atšlyju nuo jo. Akyse telkiasi ašaros, viena iš jų taikosi pasprukti ir nuriedėti per skruostą. Bet aš ją sulaikau. – Tėti, šį kartą turiu klausyti proto balso... Nes širdis jau ne kartą mane nuvylė... Džinsų kišenėje suskamba mobilusis. Pasirodo, jis veikia. – Klausau, – atsiliepiu į skambutį. – Ką veiki? – Maiko balsas ramus. – Stebiu saulėlydį... Su tėčiu... – žvilgteliu į šį ir nusišypsau. Tėtis man irgi atsako šypsena. – Atvažiuok pas mane... Pavakarieniausim... – Gerai... Netrukus atvažiuosiu... – Lauksiu... Iki... – Iki... Keista, kad pokalbis toks trumpas. Paprastai Maikas nori ilgai kalbėtis. Tikriausiai atvažiavusią mane užgrius klausimų lavina. Juk neatsakiau į jo žinutę... Ir vėliau nepaskambinau... – Tėti, turiu lėkti pas Maiką. Kviečiasi mane vakarienės... Einu persirengti... – pakylu nuo suoliuko ir palieku jį terasoje vieną. Užsivelku melsvą vasarišką suknelę ir apsiaunu kūno spalvos aukštakulnius. Perbraukiu šepečiu plaukus, kad atrodyčiau tvar kingai. Pasidažau tušu blakstienas ir paryškinu blizgiu lūpas. Dabar jau atrodau kaip kitas žmogus. Išsitiesiu žiūrėdama į veidrodį. Ir iškėlusi galvą išeinu iš savo kambario, vilkdama lagaminą paskui save.