Vy tautė Žilinskaitė
25
tsidarė ir kitų kambarių durys; daugybė mergaičių ir berniukų skubėjo į didžiąją salę. Įėjęs į ją Dinas pamatė auksu papuoštą karališką sostą. Bet priėjęs arčiau pastebėjo, kad sostas padarytas iš senos suklypusios kėdės ir aplipdytas pigiais paauksuotais popieriukais. Soste pasipūtęs sėdėjo melagių karalius, storas riestanosis berniūkštis. Jis visą laiką buvo išsižiojęs, nes tiek plepėdavo, kad nespėdavo susičiaupti. Ant jo galvos puikavosi popierinė karūna iš raudonų paauksuotų liežuvių. Kiekvieno liežuvio gale žibėjo brangakmenis – paprasta stiklinė saga. Melagių karalius peržvelgė subėgusius vaikus, pakėlė ranką ir iškilmingai pranešė: – Noriu jums nepasakyti, kad ne šiandien, ne vakare, neatvažiuos nelaukti svečiai iš netolimo krašto. Nepasiruoškime jų pasitikti. Dinas jau suprato, kad melagių karalius viską kalba atvirkščiai. Todėl jo žodžius reikėjo taip suprasti: šiandien vakare iš tolimo krašto atvažiuos laukti svečiai ir reikia pasiruošti juos sutikti. Mergaitės tuoj nuskubėjo klijuoti suplyšusių užuolaidų, dažyti popierinių kilimų, o berniukai nudūmė į parką. Su jais ir Dinas.
24
26
arke stovėjo karuselė, lingavo sūpuoklės, žvilgėjo lėktuvai, tvenkiny sūpavosi laiveliai. – Kaip čia puiku! – nudžiugo Dinas ir nieko nelaukęs sėdo į sūpynes. Bet vos atsisėdo – tekšt ir šleptelėjo ant žemės. Sūpuoklės buvo pririštos plonytėliais siūlais. Nusivylęs Dinas pribėgo prie karuselės. Tačiau ji visiškai nesisuko. O lėktuvų sparnai buvo šiaudiniai ir čia pat lūžinėjo. Tada Dinas prisiartino prie tvenkinio, bet vos įkėlė koją į laivelį – ir batas prisisėmė vandens. Laivelis neturėjo dugno. Net parko medžiai buvo netikri – įsmeigti į žemę šluotkočiai su priraišiotais skudurėliais vietoj lapų. Net paukščiai buvo padirbti – keletas surištų varnos plunksnų. Už juos švilpiniavo vėjo pučiami švilpukai. Ir taip šaižiai, kad nors ausis užsikimšk! Už tvenkinio Dinas pamatė mėlynojų krūmelį ir puolė prie uogų.
27
28
Bet, įsidėjęs mėlynę į burną, greit ją išspjovė: tai buvo rašalu nudažytas pipiras. Berniukai raišiojo sutrūkinėjusius sūpuoklių siūlus, kabino prie medžių nukritusius lapelius, traukė iš vandens nuskendusius bedugnius laivelius, tvarkė pabirusias varnų plunksnas... Visi skubėjo net sušilę: kol atvyks žymūs svečiai, reikėjo dar papietauti.
inas buvo gerokai išalkęs, kai suskambėjo skambutis pietų. Visi patraukė į valgomąjį kambarį. Kai vaikai susėdo už ilgų stalų, puodais nešinas įžengė virėjas ir paskelbė: – Sultinys su makaronais, kotletai su drebučiais. Ak, kaip bus skanu!“ – net apsilaižė Dinas. ” Bet paragavęs sriubos vos neužspringo: ten plūduriavo ne makaronai, o supjaustytos virvutės. Kotletai buvo rudos storos skiedros, o drebučiai – žalias dumblas iš tvenkinio dugno. Dinas pažvelgė į kitus vaikus. Jie apsimetė valgą. Paskui, padėję šaukštus, visi uždainavo:
29