Pirmiausia leisk paaiškinti.
Žinau, kad tau tai gali atrodyti maištinga, pikta ir netgi bauginama. Vadink kaip nori. Bet patikėk manim, tai nė kiek nepanašu į tiesą. Matai, buvau pas psichologę, kaip tu ir patarei. Labai dėmesinga iš tavo pusės. „Žinau, manai, kad tai mažmožis, – ir aš taip manau, – bet patikėk, dar pajusi naudą“, – raginai mane be galo susirūpinusiu balsu iškart po Jorko Kelio penktadienio, vis dar apimtas kaltės jausmo. Ir buvai teisus. Šiandien jau matau naudą, išties matau. Kad ir kaip ten būtų, ji man pasakė, – beje, psichologė vadinasi Helena Bunjon, ar gali patikėti? Kalbėdama kaip žvirbliukas pakreipia galvą į šoną, tikriausiai kad parodytų visą savo dėmesį skirianti man, – jog išsipasakoti yra gyvybiškai svarbu mano sveikimo procesui. Kaip tik taip ir pasakė: „gyvybiškai svarbu mano sveikimo procesui“. Taigi kas man belieka? Nenoriu trikdyti savo sveikimo proceso, o Helena Bunjon išties rūpinasi mano gerove, todėl ir išsipasakosiu! Dabar tu bijosi, kad visa tai perskaitys kiti žmonės, ir ši istorija iškils aikštėn, bet patikėk, jei tik man pavyks išsipasakoti išvengiant viešumo ir visų keblumų, kuriuos jis sukeltų, taip 9
Tamar Cohen
ir padarysiu. Mano ketinimai tavo atžvilgiu patys geriausi. Tu tai žinai. Bet neabejoju, jog pats patyręs „gydymo“ naudą supranti – turiu būti visiškai sąžininga (ne, koks žodis vartojamas dabar? Skaidri. Visiškai skaidri), kad ir kaip būtų skaudu. Taigi tokia ir būsiu. To reikalauja mano sveikimo procesas. Jaučiu jį jau vykstant. Labai tau ačiū, kad šitai pasiūlei. Helena Bunjon prašo vadinti ją Helena, tu supranti, kodėl, o man sunku įprasti. Tarsi turėčiau kreiptis vardu į mokytoją, o tai lyg ir nedera. Taigi ji liepia man žurnalinti savo emocijų dienoraštį. Ar žinai, kad yra toks veiksmažodis? Žurnalinti? Vienas iš tų keistai sudarytų veiksmažodžių, kurie turėjo likti daiktavardžiais, kaip ir įtakoti. Pastarąjį Helena irgi vartoja keistokai. Ji sako, kad tu „katastrofiškai įtakojai“ mano gyvenimą. Ar nemanai, jog per smarkiai pasakyta? Vis dėlto reikėtų sutikti, kad profesionali psichologė žino ką kalba, taigi teks apsimesti, kad taip šnekėti ji turi pagrindo. Taigi pradėsiu žurnalinti savo emocijas. Tai sudarys manojo sveikimo proceso pagrindą, bent pati tuo tikiu. Tiesą sakant, nekantrauju pradėti. Nuo to laiko, kai tu dingai, man trūksta žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Pameni, kaip begaliniuose elektroniniuose laiškuose, visą dieną zujančiuose pirmyn atgal, analizuodavome kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną? Tu dažnai sakydavai, kad mūsų santykiai nebūtų užsimezgę, jei būtume turėję tikrą darbą; tavo ištarti žodžiai „tikras darbas“ atrodydavo kaip kažkas juodo ir glitaus salotose. Žinoma, buvai teisus. Penkiasdešimt, septyniasdešimt, šimtas laiškų per dieną įmanoma tik todėl, kad mudu daug laiko skiriame naršymui internete, vieniši sėdime prie kompiuterių ekranų ištisas valandas be pertraukos: tu – prašmatniose Ficro10
MEILUŽĖS KERŠTAS
vijos įrašų bendrovės patalpose, kur esi ir viršininkas, ir įžymus prodiuseris, arba mažoje, bet tobulai įrengtoje namų studijoje, buvusiame puikios švelniai rožinės spalvos vilos Šv. Jono Miškuose viršutinio aukšto sandėliuke (žinau, visuomet sakei, kad tau patinka vaizdas virš sodų ir stogų, bet pasirinkti sandėliuką, kai gali turėti visą namą, atrodo kaprizinga. Savo laiškams duodavai antraštę „Liūdnas kvailys sandėliuke“), o aš – stebeilydama į erdvę aptriušusio pietų Londono vienbučio su trim miegamaisiais kambarėlyje, atskirtame sienele. „Liūdno kvailio apmąstymai sandėliuke“. Toks laiškelis atzvimbdavo į mano pašto dėžutę. Ilgėjant laiškų gijai, šis pavadinimas sklandydavo pirmyn atgal, arba aš jį pervadindavau „Nematomos moters apmąstymais kambarėlyje“. Toji gija tolydžio ilgėjo, laiškelių, apimančių mūsų gyvenimų smulkmenas, skaičius vis augo. Visi dienos įvykiai buvo pavydžiai kaupiami ir vėliau elektroniniais laiškais dovanojami tau. Kaip išnešdama šiukšles užsitrenkiau duris! Kaip nusipirkusi šeštadienio „Guardian“ numerį Tesco prekybos centre pamačiau, kad kažkas iš jo nudžiovė televizijos programą! Ir tik dabar, kai nėra kam dovanoti šių nuobodžių pasakojimų ir kai niekas jų nenori, suprantu, kokie jie buvo beverčiai. Ką daugiau galėtų dominti siaubingas valgis, kurį ruošiu vaikams (deja, vis dar vynioju jį į meksikietiškus blynelius – tave visuomet žavėjo manasis dviejų patiekalų kulinarinis repertuaras), arba faktas, kad kažkoks suirzęs senis, atėjęs patikrinti dujų skaitiklio, išbarė mane, esą spinta po laiptais užgriozdinta dėžėmis ir krepšiais? „Jūs keliate man pavojų“, – pasakė. Argi tai ne juokinga? Aš keliu jam pavojų. Tikriausiai galėčiau papasakoti visa tai Helenai Bunjon; ji, pakreipusi savąją paukščio galvelę, įdėmiai klausytųsi, nežymiai linkčiotų, skleistų padrąsinantį ir itin išraiškingą mmm, 11
Tamar Cohen
bet juk tai nebūtų tas pats. Ir 75 svarai už valandą nebūtų išleisti labai veiksmingai! Puiku, kad tu privertei mane jaustis taip, tarsi mano paistalai būtų vertingi. Įdomu, ką dabar veiki laisvalaikiu, kai nebetenka daugiau jų skaityti. *
*
*
Žurnalinti yra puikus sumanymas. Išties nežinau, ką daryčiau, jei ne jis. Dabar suprantu, kad sąžiningumas – atleisk, skaidrumas, – išties yra išeitis. Jau jaučiu palengvėjimą. Be abejo, tu visuomet buvai sąžiningumo šalininkas. „Norėčiau viską papasakoti Siuzanai“, – karštai prisipažindavai. „Nenoriu, kad mūsų santykiai būtų įslaptinti. Tu man pernelyg brangi. Trokštu, kad apie mus žinotų visas pasaulis.“ Sakydavai, kad tiesa mus išlaisvintų. Tačiau mūsų bendravimo pabaigoje, kai pasiūliau (gerai, maldavau, – pripažįstu, tai kur kas tikslesnis žodis) iškloti visą teisybę ir leisti tavo žmonai bei savo „partneriui“ (ar yra dar nenuoširdesnis terminas?) atsižvelgti į faktus ir apsispręsti, tiesa netikėtai tapo kai kuo kitu – griaunamąja jėga, nuo kurios reikėtų apsaugoti Siuzaną ir Danielį. Kaip gerai, kad išmanai tuos subtilius niuansus. Aš pati niekada nesuprasčiau skirtumo. *
*
*
Šiandien vėl užbėgo Šona. Pastaruoju metu dažnai tą daro. Manau, stengiasi mane užklupti nesugebančią tvardytis. „Jaučiuosi už tai atsakinga, – ji nuolat kartoja po Jorko Kelio penktadienio. – Užsimezgant jūsų romanui, aš buvau bendrininkė. Aš buvau skatintoja.“ Tiesą sakant, ji pavartojo kaip tik tą žodį. Skatintoja. Įdomu, nuo kada mes visi taip sklandžiai kalbam psichologų kalba? 12
MEILUŽĖS KERŠTAS
Nors tikriausiai jos žodžiuose esama tiesos. Koks likimas būtų ištikęs mūsų romaną, jei Šona nebūtų buvusi mano alibi, kai naktį išskubėdavau susitikti su tavim, arba jei ji nebūtų su mumis vakarieniavusi ir apsimetusi nepastebinti, kaip mudu po stalu laikomės už rankų? „Tai darydama ji jaučia didelį pasitenkinimą“, – sakydavai man, ir tavo žodžiuose neabejotinai būdavo dalis tiesos. Tu niekada neįžvelgei Šonos pranašumo, tiesa? Tam tikra prasme buvai teisus. Ji vienintelė iš seniai pamirštų universiteto laikų draugių sugebėjo likti mano gyvenime kaip tas prie kostiumo švarko nugaros prisiklijavęs lipnus lapelis. Prieš užsimezgant romanui, tarp mudviejų su Šona dar buvo likę keletas brangių sąlyčio taškų. Aš dažnai sakydavau, kad Šona nešioja savąjį ilgalaikį netekėjusios moters statusą kaip piktą šūkį ant marškinėlių, vis dar atkakliai tvirtindama, kad tai jos pačios pasirinktas gyvenimo būdas. Prisimeni, kaip nusivedei mudvi į savo draugo televizijos prodiuserio vakarėlį, ir ji flirtavo su visais vyrais, linksmino mus sukrečiančiais pasakojimais apie dvidešimtpenkiamečius, su kuriais buvo pergulėjusi (keista, tie jauni meilužiai visuomet esti fantastiški, nors niekas niekada jų nesutinka), kol galiausiai susmuko ant sėdimos pagalvėlės, ir teko ją išsiųsti namo taksi? Mielai prisidedanti prie visko, kas tik meta iššūkį Mafijos Poros, kaip Šona tai vadino, viešpatavimui, ji iš pat pradžių džiugiai skatino mūsų romaną. Štai kodėl, nepaisant dažnai reiškiamo palankumo Danieliui („Mes puikiai vienas kitą suprantame“, – kartą pasakė ji tau, prisimeni? Ir kaip buvai tada supykęs?), ji nuolat mus drąsino, tave ir mane, apimtus kvapą gniaužiančios romantikos iliuzijos, kurioje aistra buvo aukščiau už partnerystę. – Jei tai paguoda, Sele, jis mane taip pat apkvailino, – šiandien išdėstė man Šona, liūdnai linguodama galvą. – Jis mane visiškai apgavo. Jaučiuosi nuvilta. 13
Tamar Cohen
Klaivai, ar tavęs nestebina atsitiktinis tavo išdavystės poveikis? Net mano geriausia draugė jaučiasi nuvilta žmogaus, kurį mėgo. Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu Šonai teko daug iškęsti, – ji ne kartą nugramdė mane nuo grindų, jei tai ne pernelyg nuvalkiotas palyginimas. (Įsivaizduok mane kaip sustingusius riebalus ant virtuvės linoleumo, kuriuos tenka energingai skusti aštriu peiliu.) Iš pradžių išgirdusi naujieną apie Jorko Kelyje penktadienį numestą bombą, Šona buvo apstulbusi ir priblokšta. „Jis negalėjo...“, „jis išties negalėjo...“, „man visiškai neįtikima, kad jis...“ Bet netrukus tai peraugo į pyktį. „Kaip jis galėjo...“, „kaip jis drįso...“ Jos tikėjimas žmogaus prigimtimi, niekada nebuvęs itin tvirtas, patyrė žiaurų išmėginimą. Šona jautėsi suklaidinta. – Tu greitai jį pamirši, – pažadėjo ji man šiandien. – Suprasi, koks jis yra iš tikrųjų, ir tada šast – tau atsivers akys. Šast. Šitaip paprastai. Pasakiau jai nekantraujanti. Tada norėdama padaryti ją laimingą ir trokšdama, jog tai būtų tiesa, pasakiau, kad jos jau pradeda atsiverti. „Aš išties darau pažangą“, – ištariau. Žinoma, aš darau pažangą. Tikrai darau. Kai kuriomis dienomis ilgas minutes nebegalvoju apie tave. Rodos, Šona apsidžiaugė, kad pasigyriau savo pažanga. – Prisipažinsiu, aš dėl tavęs nerimavau, – pasakė ji man. – Pastaruoju metu tu kaip nesava. Nesivarginau jai aiškinti, kad mažiausiai noriu būti savimi. Šonai dar neišėjus, iš mokyklos grįžo Tilė ir Džeimis. Ar žinai, kad sulig kiekviena diena vis labiau stebiuosi, kai jie įsiveržia pro duris? Ar tai atrodo siaubinga? Tarsi vos tik jiems ryte išėjus pro duris, o man likus vienai, jie nustotų egzis14
MEILUŽĖS KERŠTAS
tavę ir, po pietų, kai grįžta namo, turėčiau pažinti savo vaikus iš naujo. Ar visi taip jaučiasi? Tikriausiai tu turėtum žinoti, nes jau esi tai patyręs. Tokiais klausimais man labai trūksta tavo patarimo. Džeimis troško man papasakoti, kad ponas Henšo vis dar serga paslaptinga nenustatyta liga. Rodės, jis mano, kad apie poną Henšo turėčiau viską žinoti, taigi iš visos širdies linksėjau galvą ir tikėjausi, kad daugiau nieko neprireiks. Tilė metė man vieną iš savo garsiųjų žvilgsnių. Įdomu, ar visos mergaitės taip elgiasi? Žiūri deginančiu žvilgsniu, verčiančiu jaustis, tarsi būtum padariusi beviltišką kvailystę. Tikiuosi, tavo Emilė taip į tave nežiūri. Juk ji tėvelio mergaitė, tiesa? Tokius žvilgsnius ji pataupo mums. – Nesuprantu, kodėl pasakoji mamai tuos dalykus? – paklausė Džeimio Tilė. – Ji nėmaž nesupranta, apie ką tu šneki. – Supranta! – Džeimio veidas raustelėjo. – Vakar jai kalbėjau apie tai. – Tuomet pasakyk, – Tilė žiūrėjo tiesiai į mane; trylikametės akys nemirksėdamos buvo įsmigusios į manąsias. – Pasakyk, kas yra ponas Henšo. Kartą Helena Bunjon kalbėjo su manim apie pokalbius su vaikais; stengiausi prisiminti, ką ji sakė. Žinojau, kad tai susiję su jų dėmesio nukreipimu, atsakant klausimu į klausimą. O gal kaip tik šito ir nereikėtų daryti. Pripažįstu, turėjau atrodyti šiek tiek išsiblaškiusi, stovėdama ten ir mėgindama susivokti kaip elgtis – nukreipti jų dėmesį ar ne, nes Šona, kuri su vaikais bendrauja kaip su ne per protingiausiais prekių pristatytojais, reikalaujančiais aiškių nurodymų ir griežtos priežiūros, įsiterpė: – Pastaruoju metu jūsų mama nesveikuoja. Į mane įsistebeilijo dvi poros jaunų netikėtai susidomėjusių akių. 15
Tamar Cohen
– Tai kas jai yra? – Atrodė keistoka, kad Tilė kalba apie mane taip, lyg manęs čia nebūtų. Bet pajutau šiokį tokį palengvėjimą. Jei į mane tiesiogiai nesikreipiama, nereikia tikėtis, kad atsakysiu. – Mano manymu, ji atrodo sveika. Džeimis nebuvo toks įsitikinęs. – Jos akys atrodo mažesnės, tarsi būtų susitraukusios. – Aš tik blogai miegu, – pasiskundžiau jiems. Juk tai tinkamas motinos atsakymas, tiesa? Pasistengti sumažinti savo bėdas, kad vaikai nepradėtų nerimauti. (Pastaruoju metu dažnai savęs klausiu, kas tinkama ir kas ne. Tarsi pirmą kartą atlikčiau motinos vaidmenį, neturėdama tam pašaukimo.) Džeimis priėjo ir apkabino mane, šnairuodamas į Šoną ir laukdamas pritarimo. Tilė stovėjo kur stovėjusi ir sukaliojo plaukų sruogą tarp pirštų. – Turbūt jautiesi kalta, – nusprendė ji. Šona metė į mane reikšmingą žvilgsnį. Žinoma, dėl žodžio „kalta“. Bet man buvo aišku, kad Tilė nori tik paerzinti. Tiesą sakant, nesijaučiu kalta. Dėl nieko. Neabejoju, kad turėčiau jaustis, bet nesijaučiu. „Jausti kaltę yra plėbėjiška“, – sakydavai juokais. Tau tai visada prilygo tuščiai liejamoms emocijoms. Be abejo, buvai teisus. Esi labai sumanus, kad taip klasifikuoji emocijas – pagal jų teikiamą naudą. Ir aš turiu daryti tą patį, išties turiu. Išmetus emocines atliekas, vidinis pasaulis būtų kur kas patikimesnis. Turbūt turi vidinio pasaulio folksvageną, Klaivai. Pripažįstu tai. *
*
*
Galiu tau atleisti, kad nepaisydamas maldavimų įspėti iš anksto, jei nuspręstum mesti mane, tu vis dėlto leidai man pasirodyti restorane Jorko Kelyje aną penktadienį nekantraujančia 16
MEILUŽĖS KERŠTAS
širdimi, netrinktais plaukais ir antrais pagal gerumą džinsais. Galiu atleisti, kad pasakei, jog viskas baigta, man dar nespėjus nusivilkti palto, ir tikėjaisi mus rasiant būdą užpildyti kitas tris kankinančias valandas, nors mano ranka taip ir liko pusiau įkišta į rankovę. Galiu atleisti siaubingus, nepakeliamus ir skausmingus pietus, kai padavėja dvejodama sukiojosi aplink mūsų nepaliestą maistą, švytėdama plačia, galinčia išskysti šypsena, o aš vengiau aplinkinių žvilgsnių. Dargi galiu atleisti, kad paprašei sąskaitos (rodos, net atsisveikinimams taikomos mokesčių nuolaidos). Bet negaliu atleisti, kad su tokiu dėkingumu nuskubėjai tolyn, kai, mums išėjus į lauką, liepiau tau eiti. Man nespėjus suvokti, kad išties paliksi mane verkiančią lietuje, buvai spėjęs nueiti pusę Jorko Kelio, o nešiojamojo kompiuterio krepšys atkakliai šokčiojo tau ant peties. Kvailaaaaa Seeeeelė, rašydavai elektroniniuose laiškuose. *
*
*
Kol dar nieko nepasakei, žinau, kad pyksti ant manęs. Vakar vakare gavau tavo laišką ir iš visų jėgų stengiuosi suprasti, kaip jautiesi. Žurnalinimas išties gerina mano supratimo įgūdžius. Manau, tau tai patiktų. „Prašau pasistengti bent šiek tiek suprasti, maldavai prieš palikdamas mane verkiančią Jorko Kelyje penktadienį. – Pamėgink pažvelgti į viską mano akimis.“ Regis, jau pradedu įgauti šį įgūdį, įsijausti į kito žmogaus būseną, matyti daiktus jo akimis. Tai labai gera savybė. Taigi dabar prašau pasistengti pažvelgti į tai mano akimis. Pasistenk bent šiek tiek įsijausti. Juk tavo psichologė turėjo tave to išmokyti. Vienas Dievas težino, ar tau užteko seansų. Atmink, tau visada patiko savo paties kalbėjimas. Pamenu, kaip grįžai iš pirmojo susitikimo su psichologe labai patenkintas sa17
Tamar Cohen
vimi. „Aš ją užklupau visiškai nepasiruošusią, – pasigyrei. – Ji nežinojo, ką apie mane manyti. Netilpau nė į vieną tvarkingą jos dėžutę.“ Bet tie seansai vis tiek turėjo ką nors ištrinti, tarkim, savimonę. Taigi tikiuosi, kad pasistengsi suprasti. Praeitą vakarą užsigalvojau apie Siuzaną ir pradėjau klausinėti savęs, kaip ji laikosi. Žinau, mudvi su Siuzana niekuomet nebuvome geriausios draugės – ar nemanai, kad tam trukdo australiškas akcentas, nors tris dešimtmečius pragyvenus Jungtinėje Karalystėje jis jau ne toks ryškus? Greičiau esame geros pažįstamos. Bet man ji visada patiko. Kartais dingodavosi, kad patinka labiau nei tau. „Nenorėčiau, kad Siuzana liktų vieniša, – sakydavau kilniaširdiškai. – Ji to nenusipelnė.“ Arba: „Kaip galėtume kurti savo laimę ant Siuzanos kančios?“ Kai taip kalbėdavau, tu visuomet nutaisydavai skausmingą išraišką. „Siaubingai jaučiuosi dėl Siuzanos“, – sakydavai (apibūdindamas savo kaltę jai visuomet vartodavai žodžius: „siaubingai“, „bjauriai“, „baisiai“). „Bet kai du žmonės myli vienas kitą taip, kaip mes, be jokių abejonių, jų pareiga būti kartu ir jaustis laimingiems.“ Beje, Siuzana nepražus, nuolat kartojai. Ji labai gabi ir nestinganti sumanymų. Kalbėjai apie ją kaip apie biblioteką. Pripažinsiu, kad žodis „kalė“ vakarykščiame laiške mane tikrai įskaudino. Ar žinai, kad nebaigusi skaityti ėmiau ieškoti kitų, linksmesnių laiškų iš praeities – tarkim, to, kuriame rašei, kad užmuštum kiekvieną mane įskaudinusį žmogų? „Žinau, kad tai atrodo nekaip, bet tu verti mane taip jaustis, – parašei. – Tai pirmykštis noras“. Įdomu, nes pasąmoningai išties tikėjau, kad parašęs pirmąjį laišką apginsi mane nuo antrąjį laišką išsiuntusio žmogaus. Ar ne juokinga? Tikriausiai turėčiau tai pataupyti ir papasakoti Helenai per kitą seansą. Ji puikiai išmano pasąmonės dalykus. Tai būtų tarsi nunešti obuolį prie obels. 18
MEILUŽĖS KERŠTAS
Kad ir kaip ten būtų, vakar vakare galvojau apie Siuzaną. Darau tai gan dažnai, nes nupiešei ryškų jūsų bendro gyvenimo paveikslą. Jis labai naudingas, nes dabar galiu įsivaizduoti, ką ji veikia bet kuriuo paros metu. Pasijutau jai artimesnė. Žinau, kad po vakarienės judu paprastai užlipate į antrąjį savo gražaus namo Šv. Jono Miškuose aukštą, kur yra jauki anties kiaušinio mėlynumo svetainė su plačiomis stiklinėmis durimis į nuošalią terasą ant stogo. Ten drybsote ant didelės modernaus dizaino tachtos su senu Siuzanos taksu, kuriam kaupiasi dujos, ir skaitote laikraščius, žiūrite televizorių, aptariate matytus ar perskaitytus dalykus. „Plepam niekus, – patikinai mane. – Nei apimtimi, nei minties polėkiu tie pokalbiai nė kiek nepanėši į mūsiškius.“ Taigi praeitą vakarą neturėjau ko veikti. Ar tau neatrodo, kad vakarai labai ilgi? Nuobodus laiko tarpas nuo vakarienės iki užmaršties. Taigi ėmiau vaizduotis tave ir Siuzaną besiilsinčius ant putlių aksomo pagalvėlių. Jau ir anksčiau mintyse sekiau jus, besilaikančius rutinos. Žinojau, kad valgote spindinčioje dvigubo aukštumo virtuvėje su stiklinėmis lubomis, susėdę aplink šviesaus medžio keturkampį stalą, prie kurio mudu su Danieliu taip pat esame patyrę smagių akimirkų per kelias vakarienes (kaip keista dabar tai prisiminti). Tikriausiai vakarieniavote kartu su sūnumi Liamu, kurio man taip ir neteko pažinti, ir su viena iš jo gražiųjų pamaivų dideliais dantimis, blizgančiais plaukais ir neįtikimai ilgomis kojomis; kai suplovei indus, – tokiu būdu parodydamas dėkingumą už kulinarinius skanėstus, Siuzanos parneštus namo iš savo prabangios maitinimo įmonės (sėkminga verslininkė, buvęs modelis, žmona, motina, taigi labai labai gabi), – judu užlipote į viršų. Ir staiga man į galvą toptelėjo mintis paskambinti Siuzanai. Nesijuok, visuomet maniau, kad kitokiomis aplinkybėmis mes 19
Tamar Cohen
būtume buvusios artimesnės. Kartais leisdavau sau įsivaizduoti, kaip Siuzanos laisvadieniais užsuku pas jus kavos, ir mudvi plepame prie virtuvinio stalo, o tu tuo tarpu dirbi prie savo modernaus kompiuterio studijoje, įrengtoje viršutiniame aukšte. Gal šiek tiek vėliau mūsų trijulė galėtų nueiti kartu papietauti. Taigi surinkau Siuzanos numerį. „Sveika, nepažįstamoji“, – pasakė, ir aš įsivaizdavau, kaip ji, sutikusi klausiamą tavo žvilgsnį, be garso taria žodį „Selė“, prieš atsiremdama į pagalvėles, taigi Siuzana negalėjo matyti tavo O raide sudėtų ir sustingusių lūpų ar virpančių pirštų, įsitvėrusių į laikraščio „Times“ kraštus. Po teisybei, nė nežinojau, ką jai pasakysiu, kol išgirdau jos balsą. Apgailėtinas australiškas akcentas daro jį dalykišką, derantį prie jos aukšto ūgio ir atletiško sudėjimo, kaip įsivaizduoju, būdingo kūno kultūros mokytojoms. (Nors asmeninės patirties šiuose dalykuose neturiu.) „Giliai įkvėpk, porą kartų apibėk aplink stadioną ir kaipmat pasijusi puikiai“, – girdžiu sakant tokį balsą. Tikriausiai Siuzana neturėtų laiko žurnalinti. „Eik ir nusipirk gražią suknelę arba per savaitgalį nuskrisk į Marakešą, – ko gero, patartų. – Tai daug geriau nei sėdėti aptemdytame kambaryje ir mėgautis savo kančiomis.“ Prisimenu, kadaise, mūsų pažinties pradžioje, mes visi kažkur nuėjome, ir Siuzana kalbėjo apie pensijas, kaip jai priklausytų didelė tavo pensijos dalis, kad ir kas nutiktų. „Turi apsisaugoti, – pasakė ji. – Jei mudu su Klaivu kada nors išsiskirtume, aš iš jo išviliočiau daug pinigų.“ Tu juokeisi kartu su visais, nors pajutau, kad girdi tuos žodžius nebe pirmą kartą. Klausiu savęs, gal grėsmė prarasti pinigus šmėstelėjo tau prieš akis, kai vakar išgirdai per telefoną mano balsą ir pamatei Siuzanos lūpas, be garso tariančias „Seee-lė“. Viliuosi, nesukėliau tau didelio nerimo. Nerimas yra tuščia emocija, visuomet sako Helena. Nesivarginu jai aiškinti, kad tuštuma yra viena iš mano specialiųjų temų. 20
MEILUŽĖS KERŠTAS
Įdomu, kaip jauteisi, drybsodamas ant modernaus dizaino tachtos ir klausydamas savo žmonos ir savo meilužės plepėjimo? A, žinoma, buvusios meilužės. Nemanau, kad buvo itin patogu, nors neabejoju, jog pasitelkęs savo įprastinį lengvabūdiškumą ištvėrei. Tikriausiai klausei savęs, ką aš kalbu kaskart, kai stodavo tyla (pripažinkim, šnekantis su Siuzana, taip nutinka nedažnai, nors aš stengiausi kalbėti daug). Manau, kad tavo širdis skausmingai daužėsi, nepaisydama gydytojų įspėjimų vengti streso. (Pameni, tai viena iš tavo pateiktų mudviejų išsiskyrimo priežasčių. Sakei, kad dvigubo gyvenimo keliamas stresas kenkia tavo sveikatai. Netgi atsiraitojai rankovę ir parodei egzemos lopinėlį alkūnės linkyje. „Metas pradėti galvoti apie save“, pasakei be menkiausios ironijos.) Turiu pripažinti, kad iš pokalbio telefonu Siuzana atrodė itin draugiška, itin šneki, tarsi būčiau ją užklupus apniktą sunkių minčių, o ji būtų nudžiugusi, kad jas išvaikiau. Norėjo viską žinoti, kaip man einasi. „Taip seniai nesimatėm su tavim ir Danieliu, – šiltai ištarė. – Kurį vakarą būtinai ateikit pas mus vakarienės.“ Galėjau įsivaizduoti tavo veido išraišką. Tikrai būčiau brangiai sumokėjusi už galimybę ją pamatyti. „Mielai, – nuoširdžiai atsakiau. – O kol kas kodėl nenuėjus kur nors dviese tik mums, moterims?“ „Puikus sumanymas. Juk vyrai tokie nuobodos. Nežinau, kaip Danielis, o Klaivas yra ne kas kita kaip senas niurgzlys.“ Nusijuokiau. „Bent jau galėsim į valias paplepėti“, – džiaugėsi Siuzana. Po pusantros valandos iššoko tavo laiškas. Apačioje buvo užrašas, kad jis išsiųstas iš iPhone, taigi įsivaizdavau tave užsibarikadavusį savo kambarėlyje, atsukusį šalto vandens čiaupą, kad vandens tekėjimas užgožtų spausdinimo garsą. 21
Tamar Cohen
Turiu pasakyti, kad tame laiškelyje atrodei siaubingai suglumęs (beje, ten buvo daug daugiau klaidų, nei kada nors man teko matyti tokioje trumpoje žinutėje – nejau iPhone neturi rašybos taisymo funkcijos?). Vis dėlto suprantu, kodėl mano pokalbis su Siuzana tave itin suerzino. Patikėk, nesu nejautri, nors tau taip ir atrodo. Bet vis tiek manau, kad žodis „kalė“ buvo šiek tiek per stiprus. *
*
*
Citalopramas. Taip vadinasi laimės tabletės, kurių man išrašė gydytoja. Man vis norisi vadinti jas Cilitbang valikliu, skelbiančiu karą užsispyrusioms dėmėms. Helenai Bunjon tai patiktų. Slaptoji simbolika. Gal per ilgą laiką ir tu tapsi tik užsispyrusia dėme, Klaivai? Kvailaaaaa Seeeeelė. Pirmą kartą atėjusi pas tą gydytoją, sėdėjau susigūžusi plastikinėje kėdėje prie jos stalo, jausdamasi it susiraukšlėjusi durpyno iškasena. Gydytojai buvo per dvidešimt, ji laikinai pavadavo medicinos centro, prie kurio esu seniai prisirašiusi, bet vargu ar kada lankausi, specialistę. Turėjo ilgus garbanotus šviesius plaukus, segėjo puikaus kirpimo sijoną ir avėjo rusvos spalvos zomšos batus iki kelių – tokius minkštus, kad norėjosi pasilenkti ir pirštu rašyti ant jų kryžiukus ir nuliukus. Guviai į mane pažvelgusi nepriekaištingai (tačiau subtiliai) padažytomis akimis ji paklausė: „Kuo galėčiau padėti?“ Žinoma, kaip tik tada pradėjau verkti vien nuo minties, kad galbūt kas nors galės kai ką dėl manęs padaryti ar bent jau pamėginti. Man raudant, gydytojos veidas keistai mainėsi – ji stipriai sučiaupė lūpas ir lengvai mirkčiojo žvelgdama tiesiai į mane, vis dar padėjusi pirštus ant klaviatūros, kad užpildytų grafą „kuo skundžiamasi“. Laukdama, kol liausiuosi verkti, elgėsi taip kaip 22
MEILUŽĖS KERŠTAS
Helena – palenkė galvą į šoną, išlaikydama suspaustas lūpas. Įdomu, ar gydytojai šito mokomi užuojautos paskaitose? Ar ir tavo privati psichologė taip elgiasi? Turbūt Harlio gatvėje jie reiškia aukštesnio lygio užuojautą, kaip manai? Ko gero, galvos palenkimas yra tik visuomenės sveikatos centrų judesys. „Vargšelė“, – ištarė ji. Kol verkiau, o jauna šviesiaplaukė gydytoja sėdėjo palenkusi galvą ir sučiaupusi lūpas, netikėtai prieš akis iškilo mano pačios paveikslas, kokia turėčiau jai atrodyti – dar viena pusamžė moteris ruda striuke (gerai, ją labiau derėtų vadinti skranda), darbo dienos popietę raudanti bendrosios praktikos gydytojos kabinete, ir tai privertė mane kūkčioti dar smarkiau, springstant snarglinomis, panėšinčiomis į vėmalus ašaromis. (Matau, kaip raukaisi dėl šio palyginimo. „Nereikia stengtis sukrėsti, – papriekaištautum. – Turėtų užtekti pasakojimo.“ Visada laikei save žodžių kalviu, sakydavai: „Kai turėsiu laiko, parašysiu romaną“, – tarsi tai būtų tas pat, kas išleisti orą iš nešylančio radiatorius. Kai sunaudojusi penkias servetėles iš daktarės pastelinių spalvų dėžutės, stovinčios ant lentynėlės virš kompiuterio, bent kiek apsiraminau, ji pasiteiravo, kodėl aš tokia liūdna. Tada pasijutau patekusi į keblią padėtį. Norėjau pasakyti tiesą, nes man labai reikėjo taip maloniai siūlomos jos pagalbos, betgi tai buvo mano šeimos gydytoja. Nenorėjau kada nors atvesti vaikus dėl kartotinio recepto nuo astmos ar neaiškaus išbėrimo ir rasti čia sėdint tą pačią moterį, kad ji sutiktų mano žvilgsnį sąmokslininkiškai sučiaupusi lūpas. Nenorėjau, kad apžiūrėdama vaikams liežuvius ar spigindama šviesele į akis, žvelgtų į juos su gailesčiu, nes žinotų, jog jų motina kekšė. Ar dabar supranti mano dilemą? Taigi tarp šnirpštimų papasakojau jai, kad mano gyvenimas sujauktas, santykiai katastrofiški, finansai žlugę, o karjera 23
Tamar Cohen
verta pajuokos. Pasakiau gydytojai visą tiesą, išskyrus tai, kas svarbiausia. Nutylėjau apie tave. Po teisybei, net nežinau, ar ją domino tik tiesa ir niekas daugiau. Rodos, gydytojai labiau rūpėjo blankas, kurį turėjau užpildyti, jame buvo pateikta daug skirtingų atvejų, reikėjo apibraukti jų nutikimo mano gyvenime dažnį. Kai į klausimą, ar dažnai jaučiuosi taip, kad mieliau būčiau mirusi, pasirinkau trečią atsakymą, – „dažnai“, – ji atrodė labai nusiminusi. Apsidžiaugiau, kad nepasirinkau ketvirto, kaip buvau ketinusi, – „visą ar beveik visą laiką“, – nes tai buvo kur kas arčiau tiesos. Kas nenorėtų mieliau būti miręs, jei galėtų rinktis? Tarp šnarpštimų paprašiau užjaučiančios gydytojos „ko nors miegui“. – Brangioji, nėra nieko baisiau už vaikščiojimą neišsimiegojus, tiesa? – paklausė ji, ir šviesūs ilgi plaukai sukėlė ore vos girdimą šnaresį, jai liūdnai atmetant galvą, pabrėžiant nuoširdų įsijautimą į mano būseną. – Bet migdomieji skirti tik tam kartui. Tiesą sakant, jie nepašalina esminių bėdų. – Tariant „esminių“ gydytojos balsas staiga pritilo, tarsi tas žodis būtų jai nemalonus. – Taigi mes nelabai norime jų skirti. Geriau renkamės alternatyvas: pažinimo ir elgsenos terapiją arba kai kuriais atvejais antidepresantus. Stebeilijau į ją blausiu žvilgsniu pro servetėlę, prispaustą prie nosies, kol pasiteiravau, ar kuri nors iš jų padėtų man šiąnakt išsimiegoti. Jaunoji gydytoja nusijuokė, tarsi būčiau ištarusi ką nors šmaikštaus. – Deja, antidepresantų poveikis pasireikš tik po kelių savaičių, o terapija yra gan ilgalaikis pasiūlymas, – pasakė ji. – Taigi turėsiu laukti kelias savaites, kol padoriai išsimiegosiu? – kvailai paklausiau. 24
MEILUŽĖS KERŠTAS
Ji ir vėl sučiaupė lūpas. – Vargšelė, – ištarė antrą kartą, ir aš, be abejo, vėl pradėjau žliumbti. – Jums siaubingai sunku, tiesa? Deja, turėsite sukąsti dantis ir pakentėti dar kelias savaites. Kartokite sau, kad tai netruks amžinai, kad po kelių savaičių pasijusite geriau. Po kelių savaičių? Ar ji visai pamišusi? *
*
*
Vakar puikiai praleidau laiką su Siuzana. Ji tikra linksmuolė. Beveik suprantu, kodėl ją vedei. Svarstau, kuri dalis buvo įsimintiniausia, ir vis dėlto esu linkusi manyti, kad pasiruošimas. Ar tai atrodo kvailai? Supranti, prausdamasi po dušu ir nenuspręsdama, kuo apsivilkti, visąlaik vaizdavausi, kas dedasi tavo namuose ir tavo galvoje, stebint besipuošiančią prieš susitikimą su manimi Siuzaną. Klausiu savęs, ar nemėginai jos subtiliai perspėti: „Žinai, Selė niekada nebuvo stabilios psichikos“ arba, kaip dažnai mėgsti sakyti: „Ji viena iš tų liūdnų sužalotų moterų.“ Tikriausiai perspėjai ją. Be abejo, Siuzanos atsakymas buvo greitas, bet švelnus. „Tu tesi senas moterų niekintojas, – galėjo subarti ji tave. – Selė tik šiek tiek sunkiau bendrauja. Šiaip ar taip, man jos gaila.“ Siuzana visuomet traukte traukia nevykėlius. Tai vienas iš jos bruožų, kuriuo piktokai skųsdavaisi. „Tikriausiai per vakarienę kiurksos dar vienas Siuzanos nepritapėlis“, – atsidusdavai. Arba: „Per šventes turėjom pasiimti vieną iš Siuzanos neįgaliųjų.“ Mudvi susitikome Coach & Horses bare Graikų gatvėje. Ak, kokia aš kvaila. Juk tu žinai, kur yra Coach & Horses. Pirmą kartą ten nuėjau su tavimi. Dėl Dievo, tik jau nieko neįžvelk, kad pasirinkau tokią vietą. Tiesiog tas baras pirmiausia šovė į galvą, 25