1 skyrius
8 – Šį kartą turiu su ja susisiekti! – karštai prabilo Tristanas. – Privalau perspėti Aivę, kad ta avarija nebuvo nelaimingas atsitikimas. Leise, padėk! Juk žinai, tie angeliški triukai man neišeina taip lengvai kaip tau. – Kas tiesa, tai tiesa, – sutiko Leisė ir atsirėmė į Tristano antkapį. – Vadinasi, eisi su manim? Leisė įdėmiai apsižiūrėjo nagus – ilgus, raudonus, jau niekada neskilinėsiančius ir nelūžinėsiančius. Taip niekada nepaaugs ir tankūs kaštoniniai Tristano plaukai. Galiausiai ji pasakė: – Manau, galėčiau kokiai valandžiukei užsukti į tą vakarėlį prie baseino. Tik perspėju, Tristanai, nesitikėk, kad elgsiuosi kaip angelėlis.
Aivė stovėjo prie baseino krašto. Besimaudantieji keliskart ją aptėškė. Nuo šalto vandens Aivei oda nuėjo pagaugais. Pro
Elizabeth Chandler
šalį prabėgo dvi merginos, jas vijosi vaikinas su vandens šautuvu. Trijulė vienu metu pūkštelėjo į baseiną ir Aivę nuo galvos iki kojų apliejo lediniu vandeniu. Jei taip būtų atsitikę prieš metus, ji stovėtų tirtėdama kaip epušės lapas ir melstųsi savo vandens angelui. Bet angelų nėra. Dabar Aivė tuo neabejojo. Praėjusią žiemą, kyburiuodama ant baseino nardymo tiltelio, sukaustyta dar iš vaikystės atėjusio siaubo, ji meldėsi vandens angelui. Tiesa, tada ją išgelbėjo Tristanas. Tai jis išmokė merginą plaukti. Per pirmą – kaip ir antrą, ir trečią – pamoką Aivė kaukšėjo dantimis, tačiau pamažu ji pamėgo vandenį, jai patiko palengva sklęsti jo paviršiumi prilaikomai vaikino rankų. Mergina pamilo Tristaną, nors jis ir tvirtino, kad angelų nėra. Tristanas buvo teisus. O dabar jo nėra, jis išnyko ir kartu išsinešė Aivės tikėjimą angelais. – Ketini paplaukioti? Aivė staigiai atsisuko ir išvydo save – Eriko Gento akiniuose atsispindėjo jos įdegęs veidas ir kupeta auksinių plaukų. Šlapi, šviesūs vaikino plaukai buvo glotniai sulaižyti atgal, jų spalva beveik nesiskyrė nuo blyškios odos. – Gaila, kad neturime aukšto tiltelio, nebus nuo kur nerti, – įgėlė jis. Aivė praleido tai pro ausis. – Šiaip ar taip, baseinas puikus. – Šitame krašte gana seklu, – parodė jis ir nusiėmė saulės akinius, šie, pririšti prie virvelės, pakibo ant kaulėtos jo krūtinės. Eriko akys buvo balzganai mėlynos, blakstienos tokios šviesios, kad atrodė visai jų neturįs.
Meilės galia
– Galiu plaukti bet kuriame krašte – jokio skirtumo! – atrėžė jam Aivė. – Tikrai? – Erikas kilstelėjo lūpų kamputį. – Tai pasakyk, kai susiruoši, – ir nuėjo šnektelėti su kitais savo svečiais. Aivė ir nesitikėjo, kad Erikas bus malonus. Vis dėlto jis pakvietė ją ir dvi geriausias jos drauges į vidurvasario vakarėlį, rengiamą pas save, nors merginos ir nepriklausė Stounhilio grietinėlei. Aivė buvo tikra, kad Betė, Suzana ir ji čia atsidūrė tik geriausiam Eriko draugui ir jos įbroliui Gregoriui paprašius. Ji peržvelgė besikaitinančius saulėje svečius – ieškojo draugių. Vidury tuzino išblukusių plaukų ir nuo aliejaus žvilgančių kūnų sėdėjo Betė, galvą prisidengusi milžiniška skrybėle. Laisva draugės suknelė labiau priminė maišą. Nesustodama Betė kažką tratėjo Vilui O’Liriui, vienam iš Gregorio draugų. Kažkaip Betė van Deik, niekada net sapnuoti nesapnavusi, kad kada nors priklausys mokyklos elitui, ir Vilas, kurį visi laikė tikru kietuoliu, tapo draugais. Aplink tysojo tuntas merginų. Visos savo apvalumus buvo atsukusios saulei – o gal Vilui, bet šiam jie nerūpėjo. Vaikinas įbedęs akis į Betę pritariamai kinkavo galva. Mergina veikiausiai jam pasakojo savo naujausią apsakymą. Aivė susimąstė: ar tyleniui Vilui iš tikrųjų patinka Betės rašliava, mat visi jos kūriniai, nesvarbu, ar eilėraščiai, apsakymai, ar net Škotijos karalienės Marijos biografija, kartą parašyta istorijos pamokai, neišvengiamai virsdavo nežabotų jausmų kupinomis meilės istorijomis. Taip pagalvojusi Aivė nejučia šyptelėjo. Kaip tik tuo metu Vilas apsidairė ir pastebėjo jos šypseną. Akimirką jo veidas nušvito. Galbūt tai tebuvo saulės atspindys
10
Elizabeth Chandler
nuo vandens, tačiau Aivė droviai žingtelėjo atgal. Vilas staiga nusisuko ir paslėpė veidą Betės skrybėlės šešėlyje. Eidama atbula ji atsimušė į kažkieno tvirtą krūtinę ir pajuto nuogą, vėsią odą. Tas kažkas nė nemanė trauktis, priešingai – palinko virš peties ir jo alsavimas pakuteno ausį. – Kaip matau, įsigijai gerbėją, – sukuždėjo Gregoris. Aivė irgi neatsitraukė. Jau buvo pripratusi prie įbrolio elgesio, prie to, kad nelauktai jis išdygdavo jai už nugaros, ir to akiplėšiško artumo. – Gerbėją? Ką gi tokį? Gregoris, tamsiaplaukis, aukštas ir lieknas gražuolis, ilgas valandas žaisdamas lauko tenisą rudai įdegęs, žvelgė į ją. Jo pilkos akys juokėsi. Pastarąjį mėnesį juodu daug laiko praleido kartu, nors dar balandį ji netikėjo, kad tai kada nors būtų įmanoma. Jaunuolius suartino netikėtas tėvų sprendimas susituokti, natūralus pyktis išgirdus tą žinią ir nepasitikėjimas vienas kitu. Septyniolikmetė Aivė jau pati užsidirbo duonai ir padėjo mamai prižiūrėti mažąjį broliuką. Gregoris trankėsi Konektikuto keliais savuoju „BMW“ su šutve turtuolių sūnelių ir dukrelių, niekinančių visus, neturinčių to, ką turi jie. Tačiau dabar, kai juodu padėjo vienas kitam išgyventi savas tragedijas – Gregorio motinos savižudybę ir Tristano žūtį, – visa tai tapo nebesvarbu. Aivė suprato, kad du po vienu stogu gyvenantys žmonės anksčiau ar vėliau vienas kitam atsiveria. Kad ir kaip būtų keista, ilgainiui ji ėmė pasitikėti Gregoriu. Visą tą laiką, kol Aivė gedėjo Tristano, įbrolis buvo šalia.
Meilės galia
11
– Gerbėją, – prunkštelėjo Aivė, – ar tik neprisiskaitei Betės meilės romanų? Ji nudrožė nuo baseino. Gregoris nusekė iš paskos it šešėlis. Aivė paskubom permetė akimis vidinį kiemelį: dairėsi savo geriausios ir seniausios draugės Suzanos Goldštein. Nenorėjo, kad ši pamatytų Gregorį, stovintį taip arti ir šnibždantį jai į ausį, tarsi tarp jų būtų paslapčių. Suzana lakstė paskui Gregorį nuo žiemos, o šis savo elgesiu ją tik skatino. Suzana gyrėsi, esą jie dabar pora, Gregoris tai girdėdamas tik vaipėsi ir nieko neaiškino. Aivė suėmė įbrolį už rankos norėdama bent kiek atstumti nuo savęs ir kaip tik tuo metu stiklinės namo prie baseino durys atsivėrė – jose išdygo Suzana. Akimirką ji sustingo tarsi norėdama įvertinti tai, ką mato: pailgą safyro mėlynumo baseiną, marmurines skulptūras, gėlių pilnas terasas, o iš tikrųjų visiems vaikinams leido pasigėrėti savimi. Tankūs, žvilgantys, juodi plaukai, mažytis bikinis, labiau primenantis du dirželius nei drabužį. Suzana iškart užgožė kitas merginas, net Eriko su Gregoriu draugijos senbuves. – Jei kas ir turi čia gerbėjų, – pasakė Aivė, – tai Suzana. Tavo vietoje nelaukčiau, kol bent dvidešimt vaikinų puls jai po kojų. Gregoris tik nusijuokė ir nubraukė Aivei nuo skruosto auksinių plaukų sruogą. Jis puikiai žinojo, kad Suzana juodu stebi. Abu – Gregoris ir Suzana – žaidė slaptą žaidimą, o Aivė, kaip tyčia, nuolat atsidurdavo tarp jų. Suzana žengė link jų grakščiai kaip katė. Nors nė sekundės nepaskubino žingsnio, netrukus stovėjo šalia.
12
Elizabeth Chandler
– Gražus maudymosi kostiumėlis, – pagyrė Aivę. Ši suklapsėjo akimis ir nuleidusi galvą nužvelgė savo vientisą kostiumėlį tarsi matydama pirmą kartą. Jį pirko kartu su Suzana, tada ji vis zyzė išsirinkti atviresnį. Akivaizdu, kad dabar taip sakydama draugė tik norėjo atkreipti Gregorio dėmesį į savo... dirželius. – Tau jis išties labai tinka, Aive. – Kaip tik tai jai ir sakiau, – pernelyg švelniai sumurkė Gregoris. Iš tikrųjų jis nė pusę žodžio nebuvo užsiminęs apie Aivės maudymosi kostiumėlį. Jo gudrus melas turėjo priversti Suzaną pavyduliauti. Aivė perliejo vaikiną tūžmingu žvilgsniu, o šis tik nusišypsojo. – Ar turi kremo nuo saulės? – paklausė Suzana. – Negaliu patikėti, kad pamiršau savąjį. Aš irgi negaliu, pamanė sau Aivė. Šito triuko draugė griebėsi jau tada, kai tebuvo dvylikos ir jos abi atostogavo Goldšteinų vasarnamyje prie jūros. – Bijau, kad mano nugara tuoj susvils, – nerimo Suzana. Aivė pasilenkė prie savo krepšio, padėto šalimais ant kėdės. Ji žinojo, kad Suzana galėtų išgulėti visą dieną net ant folijos, ir tai nenusviltų. – Štai, imk. Yra užtektinai. Ir įbruko tūbelę Gregoriui į delną. Jau buvo beeinanti šalin, bet vaikinas nutvėrė ją už rankos. – O tau nereikia? – tyliai, dusliai paklausė. – Ko nereikia? – Kremo. Nuo saulės, – paaiškino jis.
Meilės galia
13
– Ne, ačiū. Bet jis neklausė. – Juk pati žinai, kad visuomet užmiršti išsitepti atviras vietas, – kalbėjo švelniu, šilkiniu balsu ir minkštais pirštais trynė kremo jai į kaklą ir pečius. Braukydamas Gregoris pabandė nusmaukti vieną petnešėlę, bet Aivė tučtuojau ją pasitaisė. Ir ne juokais įsiuto. Be abejo, Suzana irgi užvirė, ir tikrai ne nuo karštos saulės. Aivė atšlijo nuo Gregorio ir mikliai užsidėjo akinius nuo saulės vildamasi paslėpti įtūžį. Tada skubriu žingsniu nuėjo palikdama tuodu erzintis ir priešgyniauti. Abu išnaudojo Aivę tam, kad būtų kuo pranašesnis vienas už kitą. Ir kodėl juodu negali palikti jos ramybėje? Kodėl ji turi dalyvauti tame kvailame žaidime? Tu pavydi, įgėlė pati sau. Paprasčiausiai pavydi, kad juodu turi vienas kitą, o tu viena, be Tristano. Greta nedidelio būrelio svečių Aivė pamatė laisvą gultą ir klestelėjo ant jo. Vaikinas ir mergina šalimais smalsiai nulydėjo akimis Suzaną, tempiančią Gregorį prie dviejų gultų baseino kampe, atokiai nuo kitų. Kai Gregoris pradėjo tepti kremu tobulų formų Suzanos kūną, tuodu ėmė įnirtingai šnibždėtis. Aivė užsimerkė ir ėmė galvoti apie Tristaną, apie jų planus drauge pabėgti prie ežero. Anuomet svajojo nuplaukti į patį vidurį ir atsigulę ant nugaros žiūrėti, kaip vandens lašeliuose ant rankų ir kojų pirštų švyti ištirpusi saulė! Prisiminė, kaip Tristanas pabučiavo ją ant užpakalinės automobilio sėdynės tą vakarą, kai įvyko avarija, koks švelnus buvo jo bučinys, kaip
14
Elizabeth Chandler
jis glostė jai veidą su nuostaba, net pagarba. Kai laikė ją apkabinęs, Aivė jautėsi ne tik mylima, bet ir garbinama. – Vis dar nesiryžti lipti į vandenį? Aivė atsimerkė. Aišku, Erikas nepaliks jos ramybėje, kol ji neįrodys, kad nebijo vandens. – Kaip tik ketinau tai padaryti, – atsakė nusiimdama akinius. Erikas mindžikavo prie baseino krašto. Aivė džiaugėsi, kad bent savo surengtame vakarėlyje Erikas išliko blaivus. Ir veikiausiai todėl, kad rado kuo pakeisti svaigalus. Erikas smaginosi be alkoholio ir narkotikų: ieškojo, kur žmogus yra silpniausias, pažeidžiamiausias, ir bandė tuo pasinaudoti. Aivė įslydo į baseiną. Pasinėrusią iki kaklo pirmomis akimirkomis vėl sukaustė tas pats siaubas. „Reikia pažvelgti savo baimei į akis, – mokė Tristanas. – Tai ir yra drąsa.“ Su kiekvienu grybšniu jos baimė mažėjo. Aivė nuplaukė išilgai baseino, sustojo giliausiame krašte ir palaukė Eriko. Jis buvo prastas plaukikas. – Neblogai, – sušvokštė pavijęs ją. – Kaip pradedančiai – visai neblogai. – Ačiū, – padėkojo Aivė. – Tu net neuždusai. – Aš tiesiog geros formos. – Hm, visai neuždusai, – pakartojo jis. – Žinai, mes su Gregoriu, kai buvome vaikai, stovykloje žaisdavome vieną žaidimą. Jis nutilo. Aivė nujautė, kad dabar vaikinas pasiūlys jai pažaisti tą patį žaidimą. Ji norėjo, kad abu stovėtų prie sienelės
Meilės galia
15
sekliajame baseino krašte, kur medžiai neužstojo saulės, kur plaukiojo ir braidžiojo visi kiti. – Patikrinsime, kuris iš mūsų ilgiau išbus po vandeniu, – pasakė Erikas nežiūrėdamas jai į akis. Jis apskritai retai kada žvelgdavo žmonėms į akis. – Vienas paneria po vandeniu ir išbūna tiek, kiek įstengia, o kitas skaičiuoja laiką. Žaidimas Aivei pasirodė kvailas, bet ji sutiko nusprendusi, kad kuo greičiau juodu baigs, tuo greičiau atsikratys Eriko. Vaikinas iškart paniro, tik paliko iš vandens iškištą ranką, kad ji galėtų žiūrėti į laikrodį. Po vandeniu išbuvo minutę ir penkias sekundes, iškilęs springdamas ėmė traukti orą. Aivė giliai įkvėpė, niurktelėjo ir ėmė lėtai skaičiuoti pati sau: tūkstantis vienas, tūkstantis du. Buvo tvirtai pasiryžusi nurungti Eriką. Plūduriuodama stebėjo aplink besidraikančias savo plaukų sruogas. Stipriai chloruotas vanduo graužė akis ir ji norėjo užsimerkti, tačiau vidinis balsas kuždėjo, kad Eriku pasitikėti negalima. Kai galiausiai išnėrė, jis išrėžė: – Aš pritrenktas! Viena minutė ir trys sekundės! Aivė suskaičiavo minutę ir penkiolika sekundžių. – O dabar kitas etapas, – pasakė jis. – Pažiūrėsim, ar ilgiau išbūsime po vandeniu, jei panersime kartu. Tarsi taip palaikytume vienas kitą. Pasirengusi? Aivė nenoriai linktelėjo. Paskui ji tikrai lips iš baseino. Erikas žvilgtelėjo į laikrodį. – Kai suskaičiuosiu iki trijų. Vienas, du... – ir staigiai trūktelėjo ją žemyn.
16
Elizabeth Chandler
Aivė net nespėjo įkvėpti. Ji puolė veržtis į viršų, bet Erikas jos nepaleido. Aivė pradėjo pašėlusiai mostaguoti rankomis, tačiau vaikinas tvirtai suėmė ją už dilbių. Aivė springo. Erikui taip netikėtai trūktelėjus žemyn ji prisiurbė vandens ir dabar negalėjo liautis kosėjusi, bet, užuot išsivaliusi plaučius, tik dar daugiau pririjo. Erikas neatleido gniaužtų. Mergina pabandė jam įspirti, bet jis pasitraukė į šalį ir nusišypsojo nepraverdamas lūpų. Jis tuo mėgaujasi, pamanė Aivė. Jam tai atrodo linksma. Beprotis! Aivė suspurdo dar ryžtingiau. Kūną traukė mėšlungis, ji nevalingai susirietė. Plaučiai, atrodė, tuoj sprogs. Netikėtai Erikas keistai susiraukė ir staigiai metėsi į vieną pusę. Stipriai trūktelėjęs paleido Aivę, ši net apsisuko aplink. Abu vienu metu iškilo springdami ir spjaudydamiesi. – Tu kvaily! Idiote! – suriko Aivė, bet kosulys nustelbė riksmą. Erikas atsisėdo ant baseino krašto, veide nebuvo likę nė lašelio kraujo, pirštai mėšlungiškai spaudė šoną. Kai nuleido ranką, Aivė pamatė toje vietoje raudonas žymes, tiksliau, siaurus kraujuojančius rėžius, lyg kas būtų subraižęs jam nugarą ir šoną ilgais, aštriais nagais. Erikas skubriai apsidairė, tada atsisuko į ją ir nužvelgė blyškiomis akimis. Veidas atrodė toks pat perkreiptas kaip po vandeniu. – Aš tik pajuokavau, – tepasakė jis. Kažkas pašaukė jį nuo priešingo baseino krašto. Svečiai pamažu traukė vidun. Erikas lėtai atsistojo ir nužingsniavo namo
Meilės galia
17
link. Aivė stovėjo ten pat ir godžiai traukė orą. Žinojo, kad reikia likti vandenyje ir palaukti, kol sunormalės kvėpavimas, keliskart perplaukti baseiną. Tristanas padėjo jai atsikratyti vandens baimės. Erikas jos neįbaugins. Aivė pradėjo plaukti. Pasiekusi kitą baseino kraštą apsisuko ir ketino grįžti, bet tuo metu ją už kulkšnies sugriebė pasilenkusi Betė. Žvilgtelėjusi pro petį Aivė pamatė, kad draugė svirduliuoja ant paties kraštelio, plačiakraštė skrybėlė užkrito jai ant akių. Vilas žaibu atsirado Betei už nugaros ir sugriebė. – Kas yra? – paklausė Aivė ir nusišypsojo Betei, kartu akies krašteliu droviai nužvelgė Vilą. – Visi eina žiūrėti vaizdajuosčių, – džiaugsmingai sučiauškėjo draugė. – Kelių šiais metais nufilmuotų mokykloje ir po pamokų, dar per krepšinio rungtynes ir... – Betė nutilo. – Plaukimo varžybas, – Aivė užbaigė sakinį už draugę. Gal ir galėtų dar kartelį pažiūrėti, kaip Tristanas plaukia peteliške. Betė žengė žingsnį nuo baseino ir atsisuko į Vilą. – Dar čia kiek pabūsiu. – Bete, man nereikia draugijos, – patikino Aivė. – Aš... – Klausyk, – neleido jai baigti, – kai jie sugužės vidun, aš pagaliau galėsiu nusirengti nebijodama, kad visi apaktų išvydę šį nuostabų sniego baltumo kūną. Vilas tyliai sukikeno ir kažką sukuždėjo Betei į ausį. Vaikinas tikrai mielas. Kažin, ar tebepyksta ant jos už tą sceną, kurią ji iškėlė praėjusį šeštadienio vakarą? Jei taip, Aivė jo nekaltintų. Tada Vilas nupiešė angelus, vieną kaip du vandens lašai panašų į Tristaną, negana to, jis laikė apglėbęs Aivę. Ji suplėšė piešinį į skutelius.
18
Elizabeth Chandler
– Eik, Bete, pasižiūrėk tų vaizdajuosčių, – paragino Aivė. – Aš dar kiek paplaukiosiu. Vilas palinko į priekį. – Neturėtum plaukioti viena, Aive. – Ir Tristanas nuolat tai kartodavo. Užuot atsakęs, Vilas tylėdamas žiūrėjo į ją – už jį kalbėjo akys. Ruda gelmė, tokioje galima nuskęsti, pamanė Aivė. Tristano akys irgi buvo rudos, tik šviesiai, kaip tik šis panašumas ir traukė ją prie Vilo. Aivė greitai nusisuko ir apmirė. Vos girdimai sušnarėjęs spalvotais sparneliais jai ant peties nutūpė drugelis. – Peteliškė, – sužnabždėjo Betė. Galbūt todėl, kad tuo metu jie galvojo apie Tristaną, Betė pavadino vabzdį ne drugeliu, o peteliške: taip plaukiančiam Tristanui niekas negalėjo prilygti. Aivė pamėgino nubaidyti drugelį. Jis suplakė sparneliais, bet – kad ir kaip būtų keista – liko ant peties. – Jis supainiojo tave su gėle, – pasakė nusišypsojęs Vilas. Jo akys švietė. – Galbūt... – numykė Aivė. Norėdama kuo greičiau atsiskirti nuo jo su Bete atsistūmė nuo baseino krašto ir nuplaukė. Aivė plaukiojo pirmyn atgal, kol pasijuto nuvargusi, tada nusiyrė į baseino vidurį ir apsivertusi ant nugaros pradėjo plūduriuoti. „Tai nuostabus jausmas, Aive. Ar žinai, kaip smagu plaukti ežere, apaugusiame žaliais medžiais, kai virš galvos tik mėlynas dangus? Tiesiog guli ant vandens ir stebi, kaip lašeliuose ant tavo kūno blykčioja saulė.“
Meilės galia
19
Iš prisiminimų ataidėjęs balsas buvo toks gyvas ir aiškus, tarsi Tristanas dabar būtų buvęs šalia. Aivė pasipurtė. Keista, kad nesubyrėjo skaisčiai mėlynas dangus – jis turėjo sutrupėti kaip priekinis automobilio stiklas tą vakarą, kai juodu pateko į avariją, – bet nieko neįvyko. Mergina prisiminė, kaip gulėdavo aukštielninka, o Tristanas, pakišęs po nugara delnus, mokė laikytis ant vandens. „Atsipalaiduok, nesipriešink“, – vėl ausyse pasigirdo jo balsas. Ji nesipriešino. Užsimerkė ir įsivaizdavo, kad plūduriuoja viduryje ežero. Atsimerkusi pamatė, jog Tristanas žiūri į ją. Jo veidas švytėjo tarsi saulė ir skleidė šilumą. – Aš plūduriuoju, – šnibždėjo ji tada ir sušnibždėjo dabar. „Tu plūduriuoji“, – švelniai patvirtino jis lenkdamasis vis arčiau. – Plūduriuoju...– krutėjo lūpos ir akimirką Aivei pasirodė, tarsi jis ir dabar palinkęs virš jos. „Plūduriuoji...“ – jų lūpos vis artėjo... Taip arti... – Atiduok! Krūptelėjusi Aivė pakėlė galvą ir jos pėdos akmeniu nugrimzdo gilyn. Ji paskubom nusišluostė akis. Namo durys buvo atlapos. Per pievelę skuodė Gregoris rankoje nešdamasis tamsų gniutulą. Jo plaukai buvo apdrėbti balta, puria koše. Iš paskos lėkė Erikas viena ranka žemiau pilvo spausdamas Betės skrybėlę – vienintelį savo apdarą, kita mojavo ilgu virtuviniu peiliu. – Tu lavonas, Gregori! – Ateik ir pasiimk, – erzino šis sukdamas aplink pirštą Eriko maudymosi trumpikes. – Nagi, parodyk, ką moki.
20
Elizabeth Chandler
– Aš tave.... – Žinau, žinau, – šaipėsi Gregoris. Staiga Erikas sustojo. – Aš tau tai dar priminsiu, Gregori, – pagrasino, – kai mažiausiai to tikėsies.