1
Vyras už manęs stovi taip arti, kad nuo jo kvėpavimo man drėksta kaklo oda. Pasislenku keliais centimetrais į priekį ir prisispaudžiu prie pilko apsiausto, atsiduodančio šlapiu šunimi. Rodos, nuo lapkričio pradžios taip ir nenustojo lyti; šilti susigrūdę kūnai garuoja. Į šlaunį įsirėžęs lagaminėlis. Traukinys vibruodamas daro posūkį, tačiau nepasvyru, nes iš visų pusių spaudžia žmonės, tik viena ranka nenoriai atsiremiu į pilką apsiaustą. Tauer Hilyje vagonas išspjauna dešimtį keleivių ir praryja dar dvi dešimtis ryžtingai nusiteikusiųjų grįžti namo savaitgaliui. – Paeikite į vagono gilumą! – pasigirsta pranešimas. Nė vienas nepajuda. Pilko apsiausto nebėra, atsistoju į jo vietą, nes iš čia galiu pasiekti turėklą; ant kaklo nelieka nepažįstamo žmogaus DNR. Rankinė liko man už nugaros, todėl prisitraukiu ją prie krūtinės. Du japonų turistai ant pilvų užsidėję milžiniškas kuprines, užimančias dar dviejų žmonių vietą. Moteris kitoje vagono pusėje pastebi, kad žiūriu į juos, sugavusi mano žvilgsnį pritariamai vypteli. Žvilgteliu į ją, tada nuleidžiu akis į savo kojas. Batai aplink mane patys įvairiausi: vyrų dideli ir blizgantys, kyšantys iš po kostiuminių kelnių su ruoželiais palankų; moterų – aukšta
pakulne ir spalvoti, pirštai sugrūsti į neįmanomai siaurus galus. Tarp daugybės kojų matau glotnias žvilgias pėdkelnes, matinis juodas nailonas baigiasi baltutėliuose sportbačiuose. Jų savininkės nematyti, bet įsivaizduoju trisdešimties dar neturinčią moterį, darbinius batelius svaiginamai aukšta pakulne įsimetusią į talpią rankinę arba palikusią kontoros stalčiuje. Dieną niekada neaviu aukštakulnių. Vos išaugusi iš „Clarks“ suvarstomųjų batų, ėmiau lauktis Džastino, o su aukštakulniais nestovėsi prie „Tesco“ kasos ar Didžiojoje gatvėje neįkalbinėsi besispyriojančio mažylio eiti. Dabar jau esu pakankamai subrendusi ir žinau, kas man geriausia. Valanda traukiniu į darbą; dar viena atgal namo. Klupinėji ant sulūžusių eskalatorių. Per kojas pervažiuoja tai vaikiškas vežimėlis, tai dviratis. Ir kam visa tai? Kad aštuonias valandas praleistum prie darbo stalo? Geriau pataupysiu aukštakulnius šventėms ir atostogoms. Vilkiu pačios susigalvotą uniformą: juodas kelnes su įvairiomis tampriomis palaidinėmis, kurių nereikia lyginti, be to, jos gana puošnios, kad tiktų darbui įstaigoje. Apatiniame stalčiuje laikau megztinį toms dienoms, kai darbo daug, durys nuolat varstomos ir šiluma išgaruoja su kiekvienu pasirodžiusiu galimu klientu. Traukinys sustoja, prasibrovusi pro žmones, išlipu. Nuo čia visada važiuoju antžeminiu traukiniu; nors dažniausiai jis būna toks pat sausakimšas, man taip labiau patinka. Po žeme jaučiuosi nejaukiai, ima trūkti oro, nors ir suprantu, kad visa tai tik įsivaizduoju. Svajoju apie darbovietę, kurią galėčiau pasiekti pėstute, bet taip niekada nebus: dėmesio verti darbai būna tik pirmoje zonoje, o prieinama nekilnojamojo turto kaina – tik ketvirtoje. Traukinio turėsiu palaukti, tad nuo lentynos prie bilietų automato pasiimu London Gazette su niūriomis antraštėmis, priderintomis prie šiandienos datos: penktadienio, lapkričio tryliktos. Policija sužlugdė dar vieną teroro sąmokslą: pirmi trys puslapiai pilni vaizdų su sprogstamosiomis medžiagomis, kon
fiskuotomis iš buto Šiaurės Londone. Greitai peržiūriu barzdotų vyrų nuotraukas, tada prieinu prie įtrūkimo gudronuotoje dangoje po perono ženklu: šioje vietoje atsidaro vagono durys. Toks apdairumas reiškia, kad į traukinį įlipsiu viena pirmųjų ir spėsiu užsiimti mėgstamą vietelę paskutinėje eilėje, kur galėsiu atsiremti į stiklo užtvarą. Vagonas greitai prisipildo, nužvelgiu stovinčius keleivius ir man palengvėja, kad nėra senų ar akivaizdžiai besilaukiančiųjų. Nors ir neaviu aukštakulnių, vis tiek skauda pėdas, nes beveik visą dieną prastovėjau prie dokumentų spintelių. Tvarkyti dokumentus – ne mano darbas. Tačiau mergina, atsakinga už nekilnojamojo turto dokumentų kopijavimą ir spintelių tvarkymą, dviem savaitėms išvyko į Maljorką. Šiandien pamačiusi spintelių turinį, supratau, kad ji, ko gero, nieko nedarė jau keletą savaičių. Radau gyvenamųjų namų dokumentus sumaišytus su komercinės paskirties pastatais, nuomojamas patalpas supainiotas su parduodamomis ir padariau klaidą garsiai tai pasakiusi. – Geriau jau viską sutvarkyk, Zoja, – paprašė Greimas. Tad užuot registravusi peržiūras, stovėjau skersvėjų traukiamame koridoriuje šalia Greimo kabineto, gailėdamasi, kad prasižiojau. „Hallow & Reed“ – nebloga darbovietė. Anksčiau kartą per savaitę čia tvarkydavau sąskaitybos knygas, paskui biuro vadybininkė išėjo motinystės atostogų, ir Greimas paprašė ją pavaduoti. Aš – buhalterė, ne asmeninė padėjėja, bet atlyginimas pakenčiamas, be to, neseniai buvau praradusi kelis klientus, todėl iš karto sutikau. Praėjo treji metai, o aš vis dar čia. Kol privažiuojame Kanados Vaterį, vagonas ištuštėja, dabar stovi tik tie, kurie nenori sėdėti. Šalimais vyras taip išsiskėtęs, kad turiu pasukti kojas toliau nuo jo. Pažvelgusi į eilę priešais sėdinčių keleivių, matau dar du taip išsižergusius vyrus. Ar tai sąmoningas elgesys? Koks nors vidinis poreikis atrodyti didesniems už kitus? Moteris tiesiai prieš mane pajudina pirkinių krepšį, išgirstu neabejotiną vyno butelio dzingtelėjimą.
Tikiuosi, Saimonas nepamiršo įdėti vieno į šaldytuvą: po ilgos savaitės tenoriu susirangyti ant sofos priešais televizorių. Pervertusi kelis London Gazette puslapius, skaitau, kad kažkoks buvęs X faktoriaus finalininkas skundžiasi šlovės našta, tačiau didžiąją puslapio dalį užima debatai dėl privatumo įstatymų. Skaitau pernelyg nesigilindama į žodžius: peržvelgiu nuotraukas ir antraštes, kad nesijausčiau visiškai nieko nenutuokianti. Neprisimenu, kada pastarąjį kartą perskaičiau visą laikraštį arba atsisėdusi nuo pradžios iki pabaigos žiūrėjau žinias. Paprastai nugirstu tik Sky News nuotrupas, pusryčiaudama ar važiuodama į darbą per kieno nors petį žvilgteliu į laikraščių antraštes. Traukinys sustoja tarp Sidenhamo ir Krištolo rūmų. Kažkur vagono priekyje išgirstu nervingą atodūsį, bet nepakeliu akių pasižiūrėti. Jau sutemę, pažvelgusi pro langą, matau tik savo atspindį, dar blyškesnį nei iš tikrųjų ir iškraipytą lietaus. Nusiėmusi akinius, patrinu jų paliktus įdubimus abiejose nosies pusėse. Išgirstame traškantį pranešimą, bet jis prislopintas ir su stipriu akcentu, tad neįmanoma nieko suprasti. Galėtų būti bet kas: nuo signalų gedimo iki kūno ant bėgių. Tikiuosi, tai ne kūnas. Pagalvoju apie taurę vyno ir kaip ant sofos Saimonas man masažuos pėdas, tada pasijuntu kalta, kad pirmiausia galvoju apie patogumus, o ne apie vargšo savižudžio neviltį. Vis dėlto esu tikra, kad tai ne savižudybė. Kūnai ant bėgių būna pirmadienio rytais, o ne penktadienio vakarais, kai darbas prasidės tik po trijų palaimingų dienų. Pasigirsta girgždantis triukšmas, paskui viskas nutyla. Kad ir kokia vėlavimo priežastis, ko gero, užtruksime ilgai. – Negeras ženklas, – sako šalia sėdintis vyras. – Hmm, – numykiu. Toliau verčiu puslapius, bet sportu nesidomiu, o paskui lieka tik skelbimai ir spektaklių apžvalgos. Jei taip ir toliau, namo grįšiu tik po septynių: turėsime užvalgyti ko nors lengvo prie
arbatos; viščiuko, kaip planavau, nekepsiu. Darbo dienomis valgį ruošia Saimonas, o aš – penktadienio vakarais ir savaitgaliais. Jei paprašyčiau, jis gamintų ir šiomis dienomis, bet taip negalima. Negaliu reikalauti, kad ruoštų valgį man ir mano vaikams kiekvieną dieną. Galbūt užsuksiu paimti ko nors išsineštinai. Praverčiu verslo skyrių ir pasižiūriu į kryžiažodžius, bet neturiu rašiklio. Todėl skaitau skelbimus: gal aptiksiu darbą Keitei arba sau, jei jau taip, nors ir žinau, kad niekada neišeisiu iš „Hallow & Reed“. Man gerai moka, ir žinau, ką darau, tad jei ne viršininkas, darbas būtų idealus. Dauguma klientų malonūs. Daugiausia tai startuoliai, ieškantys patalpų biurui, arba prakutę verslininkai, pasirengę didesnėms erdvėms. Neturime daug gyvenamojo ploto, bet butai virš parduotuvėlių puikiai tinka perkantiems pirmąjį nuosavą būstą arba nusprendusiems apsigyventi mažesniame nei ankstesnis bute. Sutinku nemažai neseniai išsiskyrusių žmonių. Kartais, jei esu nusiteikusi, pasakau, kad žinau, ką jie išgyvena. – O kaip paskui susiklostė? – visada klausia moterys. – Tai pats geriausias dalykas, kokį tik esu padariusi, – tvirtai atsakau, nes tai jos ir nori išgirsti. Darbo devyniolikmetei, trokštančiai tapti aktore, nerandu, bet užlenkiu kamputį puslapio su skelbimu biuro vadybininkei. Nepakenks žinoti visas galimybes. Akimirką įsivaizduoju, kaip įeinu į Greimo Helouvo kabinetą ir įteikiu pareiškimą, kuriame pranešu nebesitaikstysianti su jo kalbėjimo maniera, tarsi būčiau purvo lopinėlis ant jo bato pado. Tada pamatau siūlomą atlygį ir prisimenu, kiek užtrukau, kol vargais negalais pakilau iki pareigų, iš kurių pagaliau galiu pragyventi. Savas vargas geriau už dar nepatirtą – argi ne taip sakoma? Paskutiniuose Gazette puslapiuose – tik kompensacijų prašymai ir finansai. Sąmoningai vengiu paskolų skelbimų – kai tokios palūkanų normos, turėtum būti beprotis arba visai netekęs
vilties, – ir dirsteliu į puslapio apačią, kur reklamuojami didesnio tarifo pokalbiai telefonu. Ištekėjusi moteris ieško diskretiškų atsitiktinių santykių. Jei norite nuotraukos, rašykite trumpąją žinutę ANDŽELAI 69998.
Suraukiu nosį labiau dėl lupikiškos kainos už žinutę nei dėl siūlomų paslaugų. Kas aš tokia, kad teisčiau kitus? Jau ruošiuosi versti puslapį, susitaikiusi su mintimi, kad teks skaityti apie praėjusio vakaro futbolo varžybas, kai po „Andžela“ pastebiu kitą skelbimą. Akimirką galvoju, kad tikriausiai pavargo akys: smarkiai sumirksiu, bet niekas nepasikeičia. Esu taip susitelkusi į tai, ką matau, kad nė nepastebiu, kaip traukinys vėl pajuda. Jis staigiai trūkteli ir aš metuosi į šoną, instinktyviai ištiesdama ranką ir prisiliesdama prie kaimyno šlaunies. – Atsiprašau! – Nieko tokio, nesijaudinkit. Jis nusišypso, aš taip pat prisiverčiu šyptelėti. Bet širdis daužosi krūtinėje, pastėrusi žvelgiu į skelbimą. Jame toks pat perspėjimas dėl skambučio kainos kaip ir kituose, viršuje numeris – 0809. Nurodytas internetinis adresas www.suraskvienintele.com. Bet aš stebeilijuosi į nuotrauką. Ji apkarpyta, paliktas tik veidas, tačiau aiškiai matyti šviesūs plaukai ir juodos palaidinės su petnešėlėmis kraštelis. Vyresnė už kitas moteris, pardavinėjančias savo grožybes, bet nuotrauka labai grūdėta, todėl sunku nusakyti tikrą amžių. Aš žinau, kiek jai metų. Keturiasdešimt. Nes moteris skelbime esu aš.
3
Matau tave. Bet tu manęs – ne. Esi įnikusi į knygą plonais viršeliais, ant viršutinio – mergina raudona suknele. Neįžiūriu pavadinimo, bet nesvarbu, jos visos vienodos. Jei vaikinui nepavyksta susipažinti su mergina, tai jis ją persekioja. Nužudo. Kokia ironija! Kitoje stotelėje pasinaudoju plūstančia keliautojų minia ir prieinu arčiau. Stovi įsikibusi į dirželį vagono vidury, skaitai vienoje rankoje laikydama knygą, puslapius įgudusiai verti nykščiu. Mes taip arti vienas kito, kad mūsų paltai liečiasi ir užuodžiu vanilę tavo kvepaluose, kai baigsi darbą, kvapas jau bus išsivadėjęs. Kai kurios moterys per pertrauką užsidaro tualete, pasitaiso makiažą, pasikvėpina. Bet ne tu. Kai matau tave po darbo, tamsiai pilki vokų dažai būna subėgę į nuovargio žymes po akimis, lūpų dažai likę ant nesuskaičiuojamų puodelių kavos. Vis tiek esi daili, net ir ilgos dienos pabaigoje. Tai daug reiškia. Nors ne visada svarbiausia grožis, kartais – egzotiška išvaizda, didelės krūtys ar ilgos kojos. Pagal užsakymą siūtos kelnės ir odiniai bateliai aukšta pakulne – kartais stilius ir elegancija, o kartais neskoninga ir pigu. Netgi kekšiška. Svarbu įvairovė. Nusibosta net ir puikiausias kepsnys, jei jį nuolat valgai.
Tavo rankinė didesnė už vidutinę. Paprastai nešioji ją ant peties, bet kai traukinyje daug žmonių – kaip ir šiuo metu, – pasidedi ant žemės sau tarp kojų. Ji sudribo ir prasivėrė, tad galiu žvilgtelėti vidun. Piniginė švelnios rudos veršiuko odos su auksuota sagtimi. Plaukų šepetys, iš jo šerių kyšantys šviesūs plaukai. Daugkartinio naudojimo pirkinių krepšys, tvarkingai susuktas į kamuoliuką. Odinių pirštinių pora. Du trys rudi vokai, praplėšti ir su visu turiniu sugrūsti į rankinę. Paštas, po pusryčių pagriebtas nuo durų kilimėlio, atplėštas perone laukiant pirmojo traukinio. Ištiesiu kaklą, kad perskaityčiau, kas parašyta ant viršutinio voko. Dabar žinau tavo vardą. Nors tai nesvarbu: mūsų santykiai bus ne tokie, kai būtini vardai. Išsiimu telefoną ir perbraukiu įjungdamas fotoaparatą. Atsuku į tave, nykščiu ir rodomuoju pirštu padidinu vaizdą, kol ekrane lieka tik veidas. Jei dabar mane kas nors pastebėtų, manytų, kad keliu savo kelionę traukiniu į instagramą ar tviterį. Asmenukė su grotelėmis. Begarsis spragtelėjimas, ir tu mano. Traukiniui darant posūkį, paleidi nuo lubų kabantį dirželį ir pasilenki paimti rankinės, vis dar įsigilinusi į knygą. Jei nepažinočiau tavęs, manyčiau, kad pastebėjai mane žiūrint ir nori patraukti daiktus iš akių, bet taip nėra. Posūkis reiškia, kad tuoj tavo stotelė. Tikrai mėgaujiesi knyga. Paprastai baigi skaityti anksčiau; baigusi skyrių, tarp puslapių vietoj skirtuko įdedi atviruką. Šiandien skaitai, traukiniui jau riedant į stotį. Netgi petimi skindamasi kelią durų link, dešimt kartų sakydama atsiprašau ir atleiskit. Skaitai net eidama prie išėjimo, kartais pakeldama akis, kad į nieką neatsitrenktum. Vis dar skaitai. O aš vis dar stebiu.