Ji vis delsė. Į nosį trenkė trūnijančio popieriaus kvapas. Mergina paėmė vieną pageltusį voką, per vidurį perplėštą. Siuntėjo vietoje buvo parašyta ANZAC, po šiomis raidėmis – Australian ant New Zealand Army Corps. Paskui greitai padėjo voką į šalį, tarsi bijotų nudegti pirštus. Po voku buvo dagerotipas. Ji atsargiai paėmė į rankas prieštvaninę nuotrauką. Kas buvo šie žmonės, gyvenę praėjusiais šimtmečiais, sustingę ir be jokio malonumo žvelgiantys į kamerą? Ši moteris, susisagsčiusi suknelę iki pat smakro? Ji atrodė pasibaisėtinai rimta, atidžiau įsižiūrėjusi Sofija pastebėjo, kad jos burna panaši į Emos, ir akys. Sofija skubiai padėjo nuotrauką į dėžę. Pakišo po knyga juodais odiniais, jau sutrūkinėjusiais viršeliais. Paskui ryžtingai uždarė dėžę. Mergina nukreipė žvilgsnį į šūsnį popierių, gulinčių prie dėžės: mamos užrašai, tvarkingai surašyti kompiuteriu. Sofija paėmė į rankas popieriaus lapus – atsargiai, tarsi jie galėtų sulūžti. Čia buvo tikriausiai daugiau nei keturi šimtai puslapių, ir ji pajuto nenumaldomą trauką panirti į tą pasaulį, kurį aprašė mama, kuris atrodė visiškai šalia, nepaisydama pavojaus jame paskęsti. Ji juto tą pasaulį kiekviena kūno ląstele. Ji neturėjo iš ko rinktis. Negalės nė akimirkos nusiraminti, jei užsisklęs nuo to pasaulio. Sofija kelis kartus giliai įkvėpė, paskui vos girdimai sušnabždėjo: – Atleiskit, pone Franklinai, aš beveik negirdėjau, ką kalbat... rodos, sakėt, kad galėtumėt pasirūpinti laidotuvėmis? Advokatas linktelėjo ir tarė: – Džiaugiuosi, kad gerbiat mamos norą, bet yra dar šis tas. Sofijai atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Daugiau naujienų ji negalės pakelti. Kas dar? Ji pažvelgė į advokatą su baime. Džonas atlaikė jos žvilgsnį, paėmė testamentą ir ėmė ramiai skaityti savo klientės paskutinę valią. Pakeha, mano sodybą prie Tomahauko įlankos (Ošen Grove) paveldi tik mano duktė Sofija. Džonas kiek patylėjo ir pridūrė: – Testamentą pasirašė Ema de Jong, mergautine pavarde Maklyn. – Neįtikėtina! – pratrūko Sofija. – Kad jūsų mama turėjo namą? – Tas irgi, o kad jos mergautinė pavardė Maklyn, visiškai negaliu patikėti. Mama sakydavo, kad jos pavardė Vorteman, ji kilusi iš 22
tų garsių laivininkystės įmonės savininkų giminės atšakos. Ji mane tikino, kad jos tėvai buvo vokiečiai, o Maklyn – tai... – Škotiška pavardė, – baigė jos sakinį Džonas. – Atsiverskit telefonų knygą. Pas mus, Danidine, tai nėra reta pavardė. Pažįstu net tris žmones tokia pavarde, – įsiterpė Džudita. – Puiku. Tai bent paguoda! Ar žinot, ką tai reiškia? Ji man melavo, mulkino mane! Visą gyvenimą. Slėpė nuo manęs svarbiausius dalykus ir visą gyvenimą vedžiojo už nosies. Kodėl? – kone šaukė Sofija. – Galiu įsivaizduoti, kaip jaučiatės, bet neturėjau kitos išeities, tik pasakyti visą tiesą, – aiškinosi Džonas beveik apgailestaudamas ir ant stalo prieš merginą padėjo raktą. – Jūsų namo raktas. Jei norit dabar apžiūrėti, galiu jus nuvežti. – Dėkoju... tikriausiai suprasit mane – norėčiau pernakvoti viešbutyje. Man jau ir taip viskas neįprasta, o dar visiškai svetimas namas. Ne, jokiu būdu. Jei nuvežtumėt į Kingsgate, būčiau jums labai dėkinga. Daugiau nebegaliu. Labai atsiprašau apšaukusi jus už tai, kad nebežinau, kas esu. – Tiek to, – tarė Džonas ramindamas ją ir drąsinamai pažvelgė į Džuditą. – Galėtumėt atvažiuoti pas mane. Pagaminčiau ko nors mums visiems trims, – pasiūlė Džudita. Vadinasi, jie iš tikrųjų pora, pagalvojo Sofija, graži pora! Ją sugraudino jų noras padėti, bet dabar norėjosi pabūti vienai. Dingojosi, kad gyvenimo pamatai sugriuvo ir palaidojo ją po griuvėsiais. – Tiek visko pripirkau Kalėdoms, o mano draugas paspruko į Kuko kalną, palikęs mane su gausybe gardaus valgio. Draugas? Vadinasi, advokatas su partnere nėra pora, šmėstelėjo Sofijos galvoje. Tiek to, tai ne mano reikalas! – Dėkoju už rūpestį, negaliu. Po visko, kas atsitiko, nė nežinau, kuo vardu esu. Aš baisiai sutrikusi. Manau, reikia viską ramiai apmąstyti. Jei rytoj jausiuosi geriau, būtinai priimsiu jūsų kvietimą. – Puiku! – atsakė vienu balsu Džudita ir Džonas. Sofija paėmė nuo stalo medinę dėžę, raktą ir nusekė paskui advokatą prie durų. Tarpdury dar atsigręžė į Džuditą. – Dėkoju už suknelę, panele Palmer, ir už viską. – Neverta dėkoti! – maloniai nusišypsojo mergina. 23
Netardami nė žodžio jie važiavo per Danidiną. Sofija žvelgė į dėžę, kuri nepakeliamu svoriu spaudė kelius, nors iš tikrųjų nebuvo itin sunki. Pagaliau automobilis sustojo. Džonas Franklinas ištraukė iš bagažinės lagaminą ir palydėjo Sofiją iki kambario durų. Ten atsisveikino. – Jei reikės pagalbos, galit bet kuriuo metu man paskambinti. Sakau tai ne formaliai. O dabar jums reikia ramybės! Pirmiausia gerai išsimiegokit. Jei neprieštarausite, kviečiu rytoj pietų, apie aštuonioliktą valandą užvažiuosiu jūsų paimti. – Dėkoju. Iki pasimatymo, pone Franklinai! – sušnabždėjo Sofija jausdamasi visai išsekusi. Džonas Franklinas vis delsė, kažkodėl nenorėjo nusigręžti ir nueiti. Krenkštelėjo ir pridūrė: – Visiškai pamiršom užvažiuoti į policiją. Važiuosim dabar ar palauksim iki rytojaus? – paklausė sutrikęs. – Rytoj! – tarė Sofija tyliai. Nebebuvo nė mažiausios abejonės, kad Ema žuvo. Dabar Sofijai buvo vis tiek, kas tas liudytojas. Tai ji sužinos rytoj. – Tada užvažiuosiu jūsų septynioliktą valandą. Prieš vykdami pas Džuditą užsuksim į policijos nuovadą. Ji yra Sent Kildoje. – Ten kur namas? – paklausė Sofija. – Netoliese. – Tada iki rytojaus! Atsisveikindama Sofija įstengė nusišypsoti, o uždariusi kambario duris sudribo į krėslą ir kurį laiką sėdėjo nejudėdama. Prisiminus, ką per pastarąsias valandas sužinojo Franklino kontoroje, tai pylė karštis, tai krėtė šaltis. Pagaliau ji atsistojo, nusivilko svetimą suknelę ir įsisupo į savo šilkinį kimono, ištrauktą iš lagamino. Tada iš dėžės išsiėmė rankraštį ir krito ant lovos. Užuot skaičiusi, vertė lapus nuo galo ieškodama Tomo Holdeno pavardės, bet paskubomis nieko nerado. Sofija grūmėsi su noru pradėti skaityti nuo pabaigos, kad kuo greičiau išsiaiškintų paslaptį. O gal vertėtų iš pagarbos mamai imti skaityti iš eilės? Atsidususi ji nusprendė daryti taip, kaip prašė mama, net jei tai nelengva. Liūdesys maišėsi su įtūžiu. Ko Ema iš jos nori? Visą gyvenimą stengėsi apsaugoti dukterį nuo neapgalvotų sprendimų, o dabar staiga užverčia ant pečių nesuvokiamų paslapčių naštą. 24
Taip nesąžininga, Ema, pagalvojo Sofija po ilgų abejonių imdama į rankas pirmą puslapį. Perskaičiusi dedikaciją sustingo: Sofijai ir Tomui. Virpančia širdimi įniko skaityti mamos užrašus.
Danidinas, 1867 m. liepos 19 d.
Ana susisupo į vilnonį paltą, kurį buvo užsimetusi ant pokylio suknelės. Šalta, audringa ir lietinga žiemos diena ne itin tiko pasilinksminimams. Ji jau ilgokai stovėjo prie namų durų Princų gatvėje ir laukė karietos. Svarstė, gal dar kartą grįžti į vaikų kambarį pabučiuoti Klaros ir Timočio. Paulai toks elgesys nepatiktų. – Juk vykstat viso labo į šventę, o ne į kelių savaičių kelionę laivu! – pareiškė ši pamačiusi, kaip Ana vis bėginėja pas vaikus ir juos bučiuoja. Paula iškėlė rankas virš galvos ir suplojo perspėdama, kad mažieji, audringai apkabinę Aną, nesuteptų pokylio suknelės. Ana giliai atsiduso. Ne, verčiau kantriai lauks karietos ir važiuos į Džono Makdauelo atsisveikinimo šventę, nors ir išgyvendama prieštaringus jausmus. Neseniai Džonas išrinktas į naująjį parlamentą Velingtone, tad po kelių dienų išvažiuos iš miesto. Nuo minties, kad jo čia nebebus, Anai pasidarė labai liūdna. Vienintelė paguoda, kad jos globai paliekamas Timotis, o kiekvieną laisvą minutę Džonas grįš į Danidiną aplankyti berniuko. Anai buvo sunku jį įtikinti, kad sūnus daug geriau jausis jos namuose nei svetimame krašte, retai turėdamas progą pabūti su tėvu. Be to, Klara ir Timotis buvo neatskiriami draugai, nes augo kaip brolis ir sesuo. Šviesiaplaukis mažylis po Merės mirties beveik visą laiką praleisdavo pas Aną. Timotis jai pasidarė brangus kaip savas vaikas. Kristianas irgi mylėjo berniuką ir labai lepindavo. Anai būtų buvę skaudu, jei jis vis dar būtų nekreipęs dėmesio į Klarą, bet vyro 71
požiūris į dukterį iš pagrindų pasikeitė. Jis stengėsi pildyti visus jos pageidavimus. Kai žvelgdavo į ją, veido bruožai pasidarydavo švelnesni, tas didelis nerangus vyras tapdavo jaukus kaip vaikas ropinėdamas po grindis su dukra ant nugaros. O ši tik ragino: – No, arkliuk, no! Toks Kristianas būdavo tik blaivas, o tai atsitikdavo vis rečiau. Jei vakarais iš viso grįždavo namo, tai dažniausiai visiškai girtas. Ana dažnai girdėdavo jį naktimis klupinėjantį prie jos miegamojo, kuriame užsirakindavo bijodama, kad vyras neįsibrautų. Nuo to karto, kai Kristianas pirmą kartą sumušė Aną, jie gyveno ne kaip vyras ir žmona, o kaip du abejingi vienas kitam žmonės, priversti būti šalia. Kristianas rūpinosi, kad ji turėtų stogą virš galvos ir pakankamai maisto, ji prižiūrėjo namų ruošą ir pirmiausia vaikus, kurie buvo visas jos džiaugsmas. Be to, ji lydėdavo vyrą į visus verslo renginius, vaidindama gražią žmoną vyro pašonėje. Kristianui būdavo labai svarbu, kad miesto visuomenė jį puikiai vertintų. Ligi šiandien, kai nevalyvas paršlitiniavo namo apie vidurdienį, krito ant lovos ir užparpė taip, kad niekas jo negalėjo prikelti. Ana kantriai prisėdo prie jo ir ėmė švelniai kalbinti ruoštis į Džono šventę. Bet Kristianas tik plakė rankomis aplink save ir vogravo: – Palik mane ramybėje! Tada Ana nusprendė irgi niekur nevykti, bet kai Kristianas pagaliau pabudo, baisiai ją dėl to išplūdo. Apimtas siuto priepuolio įsakė važiuoti vienai. Pilnomis ašarų akimis moteris apsivilko pokylio suknelę, užsakytą šiai progai pas poną Hoangą. – Jūs su ja atrodot pritrenkiamai! – sušuko Paula ir susirūpinusi pažvelgė į jos užverktas akis. Kai privažiavo karieta, Ana dar kartą apsidairė tikėdamasi, gal Kristianas su savo puikiu kostiumu išeis pro duris. Veltui. Ji žinojo: jei Kristianas nepasirodys pokylyje, kils daugybė paskalų. Blogiausia, kad dėl Kristiano naujosios gyvensenos kentėjo verslas. Ana slapčia suko galvą, kaip jiedviem su Klara reikės gyventi. Jei ne pinigai, Džono kas mėnesį duodami už Timočio priežiūrą... Retkarčiais ji svarstydavo, ar nevertėtų su dukrele grįžti į Hamburgą, nes su vaiku ant rankų Vortemanams būtų sunkiau ją išmesti į gatvę. Bet šis 72
žemės lopinėlis buvo Klaros gimtinė, be to, Ana nenorėjo atimti iš dukters tėvo. „Mažoji pilis“, kaip Danidine buvo vadinami Džono Makdauelo namai, stovėjo ryškiai apšviesta. Karietos grūdosi prie įėjimo. Atrodė, kad čia susirinko visas miestas. Ana pasijuto nejaukiai. Argi būtina vienai nerti į tą šurmulį? Jai širdis šokinėjo krūtinėje pagalvojus, kad šoks su Džonu. Ji pajuto neapykantą smalsioms kūmutėms, kurios erelio žvilgsniu seks kiekvieną jos žingsnį. Moteris iš lėto žengė į svetainę. Emilė Braun, teisėjo Semo žmona, pasveikino Aną perdėtai jausmingai: – Ponas Hoangas pranoko pats save! – Jos žvilgsnyje slypėjo kažkokia klasta, ji tarsi ko ieškodama apsidairė. – O kurgi jūsų vyras? – Šypsena dingo iš jos veido. – Deja, jis negalėjo manęs lydėti. Išvykęs verslo reikalais, – sumelavo Ana nė neraudonuodama. Emilė Braun tuoj pat savininkiškai čiupo savo Semą už parankės. – Na, vyrai dėl to tik apsidžiaugs, – įgėlė. Teisėjas griežtai pažvelgė į žmoną, bet ši apsimetė to nepastebėjusi. – Pikti liežuviai tauškia, kad jūsų vyras įniko lankytis namuose greta uosto ir prekybos atstovybės. Ketinat persikelti? Anai veidą užliejo gėdos raudonis. Net Semas Braunas nepritarė tokiam žmonos elgesiui. – Kvaili plepalai! – sumurmėjo jis. – Nekreipkit į tai dėmesio! Emilė įsikibo į savo vyrą, tarsi Ana norėtų jį atimti, nors teisėjas buvo kresnas pagyvenęs ponas, ponioms ne itin patrauklus. Bet net jei jis būtų buvęs gražiausias, puikiai nuaugęs vyras, Anos širdis priklausė tik vienam. Tasai kaip tik skubiu žingsniu artėjo prie jos, jis turėjo išgelbėti Aną iš Emilės nagų. – Galima jus pakviesti? – paklausė Džonas šypsodamasis ir atkišo Anai ranką. – Ką ta sena ragana tau padarė? Atrodei tarsi išvydusi šmėklą, – sušnabždėjo vesdamas ją į šokių aikštelę. – Ak, nieko! Ana neketino leisti kam nors sugadinti šio vakaro. Nors mintyse vis dar narstė Emilės žodžius. Kad Kristianas smaginasi su kitomis 73
moterimis, tai vienas dalykas, o kad su viena iš jų, matyt, ruošiasi įsikurti ir iš savo žmonos daro patyčių objektą, užtraukė jos rūstybę. Jei Emilė Braun žino, vadinasi, žino ir visas miestas! Tik kai Džonas nusivedė ją į šokių aikštelę ir uždėjo ranką ant liemens, Ana užmiršo Kristianą. Kaip ji mėgavosi šokdama su šiuo išvaizdžiu vyru! Jo kūno karštis, malonus kvapas, globojančios rankos, gerumas jo akyse! Ji ne kartą buvo šokusi su juo, bet šiandien viskas kitaip. Šokių aikštelės pakraštyje nebuvo Kristiano, stebinčio kiekvieną judesį. Jie buvo vieni. Tik Džonas ir ji. Ana pamėgino užmiršti savo rūpesčius ir atsiduoti audringiems jausmams. Tai buvo svaigulys, ir jis netrukus baigėsi. Priėjo Albertas Makdauelas, nusilenkė ir mandagiai paklausė: – Ar galėčiau bent vieną šokį pašokti su žavia tavo partnere? – Jo žvilgsnis buvo nuožmus. Džonas liko mandagus ir atsakė broliui juokaudamas: – Tik, prašyčiau, vieną! Ana, vedama Alberto, irgi prisivertė nusišypsoti. – Nemanykit, kad jį gausit! Jūs neprilygstat Merei nė per nago juodymą, – netikėtai sušnypštė jai į ausį Džono brolis. Ana krūptelėjo. Kodėl Albertas taip jos nekenčia? Tikriausiai teisingi buvo gandai, esą kadaise jis buvo nelaimingai įsimylėjęs Merę, o ši pasirinko jo elegantiškąjį brolį, pagalvojo ji. Moteris nieko neatsakė, nė nesusiraukė, tik sukosi jo vedama. Abejingu žvilgsniu žvelgė į šokių salės pakraščius, kur Emilė Braun kuždėjosi su savo seserimi Porcija Evans. Našlei buvo prisakyta nertis iš kailio, kad tik užkariautų Džono Makdauelo širdį. – Jis niekada negalės su jumis susituokti, nes jūs jau ištekėjusi! – pasigardžiuodamas dėstė Albertas ir tvirtai spaudė Aną, net sopėjo. Užteks! Ana sustojo, išsivadavo iš jo glėbio ir šaltai padėkojo už šokį. Ji iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. Albertas buvo teisus. Ji daug atiduotų, kad galėtų paskęsti Džono glėbyje ir su vaikais lydėti jį į Velingtoną! Aukštai iškelta galva ji pražingsniavo pro Emilę ir jos seserį, Porcija tyčia tarė garsiau: – Džonas man pažadėjo kitą šokį. Anai už nugaros nuskardėjo kikenimas. 74
Ji išėjo iš salono. Nežinojo, kur bėgti, nes sode švilpė ledinis vėjas. Mąstė, ar nereikėtų pasiteisinti prasta savijauta ir atsisveikinti, kai išgirdo šiltą Džono balsą. – Nekreipk dėmesio į žmonių plepalus! Tu esi krislas akyje damoms, kurios nori iškišti savo netekėjusias seseris, dukteris ar pusseseres. Galbūt nujaučia, kodėl nė viena iš jų neturi jokios vilties. Ana atsisuko netikėdama savo ausimis. Širdis šėlo krūtinėje. Jei būtų laisva, galėtų be baimės išsakyti jam savo jausmus! O dabar? Tarsi skaitytų jos mintis, Džonas paklausė: – Kas atsitiko Kristianui? Kodėl jo nėra? Emilė Braun minėjo verslo kelionę, bet su tam tikra užuomina. Ana nusigręžė. Kaip ji gali užkrauti Džonui savo rūpesčius? Tačiau jis nesutiko nusukti šnekos į šalį. – Jei tik galiu tau padėti, pasakyk! Juk matau, esi prislėgta, širdele! Širdele? Ar jis tikrai pasakė „širdele“? Ją užliejo džiaugsmas, kūnu nubėgo šiurpuliukai. Kad ji galėtų sulaikyti šią akimirką! Bet viskas jau išsisklaidė. – Ana, juk kažkas vyksta! – Džonas įdėmiai žvelgė į ją. Ana nurijo gniužulą gerklėje, paskui atsidususi tarė: – Ak, Džonai, aš nežinau, ką daryti. Kristianas tarnauja alkoholio demonui, kuris vieną dieną jį sužlugdys. Aš prašiau, maldavau, bet jis nenori nieko girdėti. Ji nutilo, akyse sužibo ašaros. Džonas išsitraukė iš kišenės nosinę ir padavė jai. – Gal man su juo pasikalbėti? Ana pažvelgė į jį nustebusi. – Tu tai padarytum? Tavęs galbūt ir paklausytų. Tik nesakyk, kad aš kalbėjau su tavimi. Kitaip... – Kas kitaip? Ana nusuko akis nuo jo klausiančio žvilgsnio. – Bus geriau, jei jam nesakysi. Džonas susimąstęs linktelėjo. – Mieste sklinda kalbos, kad įmonėje jis turi sunkumų, nes dažnai negaluoja. Pasiūlysiu jam draugišką pagalbą ir atsiradus progai pamėginsiu įtikinti. – Tai taręs Džonas iš kišenės išsitraukė išsipūtusią piniginę ir įbruko jai į rankas. – Čia tau. – Bet... – sumikčiojo Ana. 75
– Tų pinigų tau prireiks, kad du mėnesius pasirūpintum Timočiu, nes anksčiau nerasiu progos užsukti į Danidiną. Pinigai bus patikimesnėse rankose nei Kristiano. Ir nesileisk mano brolio išmušama iš vėžių! Jis pasipiktinęs, kad patikėjau jo sūnėną tavo globai. Kad ir ką jis sakytų, tokia mano valia – berniukas gyvens pas tave. Ir, patikėk, Merės taip pat. – Jis žengė prie jos, apkabino per pečius, pažvelgė į akis ir tyliai sušnabždėjo: – Myliu tave! Tik tark žodį, ir aš tave vesiu! Ana pažvelgė į jį apstulbusi, staiga apsisuko ant kulno ir šovė į drabužinę. Dar girdėjo, kaip jis pavymui sušuko: – Ana, nenorėjau tavęs sukompromituoti. Atleisk man! Bet ji negalėjo grįžti. Nieko nematydama pro ašaras, ji klupinėdama bėgo šalin. Jei tik jis žinotų, kad santuoka su juo yra didžiausia jos svajonė! Kiek vėliau Ana išėjo iš pobūvio nė neatsisveikinusi su Džonu. Nebūtų galėjusi pažvelgti jam į akis taip, kad jis nepastebėtų, kaip karštai jį myli!
Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.
Už lango brėško rytas, kai Sofija padėjo į šalį užrašus, bet apie miegą nebuvo nė kalbos. Mintys ritosi kūliais, kol ji susitelkė į vieną klausimą: kada ji pati buvo patyrusi tokią meilės naktį? Su Janu iš pat pradžių nebuvo tokių audringų jausmų kaip Anos su Džonu arba pačios Sofijos su Deividu. Visus tuos metus ji mėgino save įtikinti, kad tai nėra svarbu. Jie su Janu mylėdavosi retai. Nuolat būdavo kokių nors reikalų, trukdančių surengti romantišką vakarą. Mes tai pakeisim, kai grįšiu namo, tvirtai pasižadėjo Sofija. Mes švęsim savo meilę. Mes... ta mintis perskrodė Sofiją kaip žaibas iš giedro dangaus: nuo pat draugystės pradžios ji negeidė Jano, nors jis buvo patrauklus vyras. Staiga labai aiškiai prisiminė akimirką, kai užgeso jos aistra. Po aistringo bučinio jie nuėjo pas jį į namus, jis nurengė ją, paskui nusirengė pats ir nusigręžė tvarkingai ant kėdės sukabinti marškinių, švarko, kelnių. Tą akimirką ji prisiminė Deividą. Nuo tada mylintis su Janu Deividas tapo nuolatiniu tyliu palydovu. Sofijai suspaudė širdį. Kaip ji galėjo sau leisti išstumti aistrą? Negi būtinai reikėjo susidurti su prosenelės likimu, kad suvoktų ketinanti tuoktis su vyru, kurio nė kiek negeidžia? Be to, neseniai vos nesulaužė ištikimybės jam... Merginos mintys nuskriejo į tuos laikus, kai su bendramoksliais keliavo į Florenciją. Tada vos neužsimezgė draugystė su vienu subtilios ir meniškos sielos kolega. Pašnabždėti švelnūs žodžiai, bučinys... Upeliai kraują kaitinančio Toskanos vyno, vaikino vilionės... 96
ir vis dėlto nenuėjo su juo į kambarį. Buvo tik paskutinis bučinys, daugiau nieko. Paskui visą naktį sapnavo tą vaikiną. Sofijos kūnu ritosi tai karščio, tai šalčio bangos. Galėjo tai padaryti. Nė viena gyva dvasia nebūtų sužinojusi, bet ji atsispyrė pagundai, nors kūnas tą naktį ilgėjosi jo kūno. Ar Janas kada nors mėgino ją sugundyti? Pasijuto tarsi nukritus akidangčiams: argi neseniai nesistebėjo, kad Jano drabužiai kvepia pakalnutėmis? Ji pati buvo alergiška tokiems kvapams ir rinkdavosi gaivius kvepalus. Viskas taip trenkė pakalnutėmis, tarsi Janas būtų išsimaudęs pakalnučių kvepaluose. Net kai lovoje nuogas prisislinko arčiau, visas dvokė tais kvepalais. Bet kuri normali moteris bent jau būtų nustebusi, pagalvojo Sofija prisiminusi, su kokiu abejingumu į tai sureagavo. Ji taip pasitikėjo savo vaikinu – nė nepagalvojo, kad Janas galėtų mylėtis su kita moterimi. Tą akimirką viskas susidėliojo kaip kokia dėlionė. Ūkio teisės konferencija, į kurią jį lydėjo ilgakojė patarėja, paskui prasidėję naktiniai skambučiai. Janas aiškino, neva skambintojas apsiriko. Abejingas elgesys per pasimatymą. Jie lyg ir ketino mylėtis, bet jam nepavyko. Paskui iki nakties užtrunkantys dalykiniai susitikimai ir ta įkyri pakalnučių smarvė. Sofija net žinojo, kuo ji vardu, – Sandra! Sandra Berg! Blogiausia, kad ji nejautė nė mažiausio pavydo. Jai buvo visiškai vis viena, ar jis mylėjosi su patarėja ar su kokia kita patrauklia bendradarbe. Tarp prosenelės ir manęs esama didžiulio skirtumo, tikino ji save. Aš Janą myliu ir gerbiu! Tai geros santuokos pagrindas! Aistra tėra trumputė gamtos užgaida, pagalvojo ir tuoj pat suabejojo, ar tikrai nori tokių jausmų.