dorothy koomson
Mano vyro paslaptis
1
Tamė Štai čia ir prasideda mano gyvenimas. Ne Londono ligoninėje prieš trisdešimt šešerius metus. Ne prieš septyniolika metų, kai iš tėvų namų persikrausčiau į šaunų, nors ir nedidelį savo pačios kambarėlį. Ne prieš keturiolika metų, kai išsikėliau į Braitoną. Ir net ne prieš devynerius, kai pagimdžiau pir mąjį vaiką. Ir ne prieš septynerius, gimus antram. Mano gyvenimas prasideda dabar. Jo pradžia – du apkūnūs uniformuoti policininkai ir viena po licininkė – laiba, apsirengusi civiliniais drabužiais. Jie stovi mano svetainėje ir ketina suimti mano vyrą. Prieš penkias minutes... Prieš penkias minutes Kora, mano aštuonmetė, stovėjo ant rankų žemyn galva. Rodė tėveliui, ką šiandien nuveikė per kūno kultūros pamoką. – Noriu dalyvauti olimpiadoje – kada nors, – sakė. Garbanoti jos plaukai supinti į dvi tvarkingas kasytes, šios karojo abipus veido, įdubęs pilvukas įsitempęs, o rankytės virpėjo iš įstangos kuo ilgiau išsilaikyti žemyn galva. Anansė, mūsų šešiametė, kiūtojo susirangiusi didžiulės odinės sofos kamputyje su rausva flaneline pi žama, išmarginta avytėmis, murmėjo žaisdama žodžių sąskambiais. 9
Dorothy Koomson
Nuo tada, kai įžengė pro duris, Skotas nesiskyrė su mobiliuoju ir išmaniojo ryšio BlackBerry nei per pietus, nei dabar, tas kelias mi nutes, kai mes visi kartu, kol mergaitėms reikės lipti į viršų, į savo lovas, bet galiausiai jis stumtelėjo tuos daikčiukus į šalį. Kaip visad vakarais kovojau su pagunda ramiai prieiti, paimti juos iš jo rankų ir vis taip pat tykiai kulnu sutraiškyti abiem ekranus. Jei atkirsčiau jungtis, nutraukčiau ryšį su biuru, gal Skotas pagaliau paliktų dar bą ir mintimis sugrįžtų į namus, kur sugrįžęs jo kūnas. Prieš tris minutes... Prieš tris minutes arčiausiai svetainės durų buvau aš, todėl nuai dėjus durų skambučiui, o paskui pasigirdus trumpam ir garsiam beldimui, tik pažiūrėjau, kaip Kora smagiai – ir saugiai – sudribo ant grindų, ir nuėjau prie žydrų laukujų durų. Nieko nelaukiau, visi mūsų pažįstami pirmiau paskambintų, net kaimynai buvo įpratinti pasiųsti žinutę ar paskambinti ir tik tada užeiti, taigi niekas nesi rodydavo nepranešęs iš anksto. Ėjau prie durų, o nerimas lipo man ant kulnų. Šį rytą ploviau indus po pusryčių ir pamačiau ant tvoros tupinčią šarką. Paskui, kai grįžau aplėkusi mokyklas, toks pat juo dai baltas paukštis ėmė klykčioti darželyje. Atidarau duris ir išvydau, kad už jų stovi trys žmonės, kuriems nėra jokio reikalo stovėti prie mano slenksčio, o tada ir prisiminiau, kaip aną vakarą per vakarienę išpyliau druską ir tiesiog nubraukiau nuo stalo, užuot švystelėjusi žiupsnelį per petį. Prieš akis iškilo ko pėčios, po kuriomis praėjau prieš mėnesį, ir tik tada susivokiau, ką padariusi. Atgaivinau atmintyje visus šaligatvius, kurių įtrūkimus per visą gyvenimą mindžiojau nesukdama galvos, kaip tai atsilieps, kaip kada nors, tik nežinia kada, jie suardys mano gyvenimą. Prieš minutę... Prieš minutę man dingtelėjo mintis: kas nors mirė? – ir kaip sykis tada policininkė ištarė: 10
Mano vyro paslaptis
– Labą dieną, ponia Čalėj. Ar jūsų vyras namie? Linktelėjau, ir policininkai, nelaukdami, kol pakviesiu, žen gė tiesiai į svetainę, tarytum būtų jau čia buvę, nuolatos brovęsi į mano gyvenimą ir namus visai neprašyti. Dabar... Ir štai dabar mes čia, kaip tik prieš prasidedant mano gyvenimui, mat visa aplink mane keičia pavidalą: svetainė, nė kiek nepanaši į jokią kitą svetainę su sofa ir dviem foteliais, su kilimu ir židiniu, su kur kas daugiau vaikų nuotraukų, nei būtina sienoms papuoš ti, – ši svetainė atrodo pasikeitusi, nes joje stovi šitie žmonės. Mano gyvenimas jau beprasidedąs, jaučiu, kaip y˜ra gijos, iš kurių nuausta mano kasdienybė, kad vėl būtų įpintos į naują nepažįstamą audinį. – Pone Skotai Čalėjau, – sako policininkė, keistai tęsdama skie menis. Viskas ima lėtėti, ir man prireikia visos amžinybės prieiti prie Koros ir Anansės, suburti jas prie savęs, priglausti, kol kalba poli cininkė. Tada viskas pagreitėja, juk vos prieš akimirką policininkai buvo prie slenksčio, o dabar jau ima Skotą už rankų ir surakina. Policininkė kalba toliau: – Jūs suimamas įtariant... – ji nutyla prieš ištardama kaltinimą, prieš prabildama apie nusikaltimą, dėl kurio čia viskas vyksta. Atrodo ne iš tų, kurios jaudinasi ar drovisi, bet, matyt, yra išties jautri. Regis, iki šiol nė nematė Koros su Ananse, o dabar stabteli, vos žvilgteli į jų pusę, tada į Skotą. Iš akių matyti – nors juodu su Skotu visai nepažįstami, abu kai ką žino; apie tai nebūtina kalbėti, jiems nereikia žodžių, kad suprastų vienas kitą. Atsakydamas Sko tas – jau surakintomis rankomis, tiesus ir įsitempęs – linkteli jai galvą. Sutinka, kad policininkė neištartų kaltinimo balsu, vaikams girdint, pripažįsta, kad jai visai nebūtina kalbėti, juk jis jau žino, kas čia vyksta. Be abejo, jam tai savaime suprantama. Kol sklaidosi šis klaikus sapnas, kol stengiuosi suraminti įsikabinusias į mane mergaites ir 11
Dorothy Koomson
sykiu nieko nepraleisti pro akis, pražiopsau, kaip elgiasi Skotas: jo veide matyti nerimas, jis sumišęs, bet nepriblokštas. Elgiasi kitaip nei mes, nes iš anksto žino, kad tai atsitiks. Kas čia vyksta? Šaltais kaip ledas pirštais bandau atgręžti Koros veidą. Anansė baiminasi policininkų – kadaise pagrasinau, kad jei vėl ką nors nu kniauks iš kampinės krautuvės, jie ateis ir išsives ją, tad mergaitė įsikniaubia man į šoną ir kūkčioja taip, kad net pati virpu. – Neprivalote nieko sakyti, – vėl prabyla policininkė, įsmeigusi akis į mano vyrą. – Bet pakenksite savo gynybai, jei per kvotą ne užsiminsite, kuo norėtumėt kliautis teisme. Ar iš tiesų bus prieita iki teismo? Tikrai nesama jokios klaidos? Tikrai. – Visa, ką pasakysite, gali būti panaudota kaip įrodymas prieš jus. Skotas abejingomis akimis seka jos kalbą. – Ar žinot apie savo teises? Tai, ką išvardijau? – klausia ji. Jis atsako vos linktelėdamas, tada meta žvilgsnį į mane. Žino, kas čia darosi, žinojo, kad taip bus, bet nesiteikė manęs įspėti. Kodėl? – tariu jam mintyse. – Kodėl nepasakei man, kad tai įvyks? Užuot atsakęs į mano nebylų klausimą Skotas nukreipia akis ša lin, į duris, pro kurias policininkai ketina jį išsivesti. Kai jų nebėra, atsiklaupiu ir prisitraukiu Korą su Ananse arčiau, prispaudžiu prie savęs, kad pasijustų saugiau, kad man pačiai būtų saugiau, kad apsigintume nuo visa ardančio pasaulio – ardančio taip sparčiai, jog nebesugraibau galų. Štai čia ir prasideda mano gyvenimas: balsu ima verkti dukterys, o aš žinau, kad visa, kuo gyvenau anksčiau, baigia iširti.
2
Tamė Prieš dvidešimt penkerius metus – Ko čia lauki? – paklausė Skotas Čalėjus. Nebuvau iš tų vienuolikmečių, kuriuos gali nuolat užtikti ko ridoriuje besipainiojančius direktorei po kojomis, tai nieko keista, kad jis to paklausė. – Mane norima paimti į komandą, mokykla kažkur pirmąkart dalyvauja. Labai didelė garbė. Buvau kalikė. Mano draugai buvo kalikai, mokykloje užimdavau visas pirmąsias vietas. Man tai visai tiko, tiesiog taip buvo, ir tiek. – O ko tu? – Aš irgi kviečiamas, – atsakė jis, gūžčiodamas ir nusukda mas akis. Skotas Čalėjus anaiptol nebuvo kalikas. Gerai tai žinojau. Dėl savo proto jis taip pat užimdavo pirmąsias vietas ir vis dėlto buvo Čalėjus, o Čalėjų šeimą pažinojo visi. Mano mama visad tikrinda vo, ar kuris iš mūsiškių neišeis su neišlyginta uniforma, ar sušukuoti plaukai, ar sudėti į portfelius ir ar tvarkingai atlikti namų darbai. Skoto tėvai tarėsi atlikę savo pareigą, jei tasai bent kiek dažniau pa sirodydavo mokykloje; namo parsinešti pažymiai už elgesį bylojo, kad Skotas tikrai ją lanko, anot mamos. Pamatę gatvėje kurį nors iš Čalėjų, mama ar tėvelis paskui ty liai juos apkalbėdavo – ne per tyliausiai, jei išgirsdavome ir mes. 13
Dorothy Koomson
inojome, kad tai žmonės, kurių vengdamas pereini į kitą gatvės Ž pusę. Be abejo, turėdavai apsimesti, kad pereini visai ne dėl to, nes jie būtų gerai tave pamokę. Galėdavai gauti pylos už bet ką, buvau tai girdėjusi, bet jei užuot eidamas savo keliu ir atsiimdamas savo dalį priversdavai juos pasijudinti, tai yra pereiti per gatvę ir iškaršti tau kailį, gaudavai kaip reikiant. Nelabai patikėjau, kad mokykla tikrai kviečiasi Skotą. Jis am žinai turėdavo rūpesčių. Štai praėjusią savaitę per fiziką ponas Makojus pakvietė jį prie lentos prieš visą klasę. Skotui atsakius į klausimą, ponas Makojus pareiškė, kad tasai neteisingai jį supratęs. Keli vaikai suprunkštė, o Skotas, išsproginęs akis, patrakęs ir įnir šęs, atsigręžė ir perliejo mus žvilgsniu. Visi kaipmat užsičiaupė. Aš nesijuokiau, nes Skotas atsakė teisingai, o ponas Makojus suklydo. Kažkas pakėlė ranką ir tai pasakė, tada ponas Makojus sumišo ir atsiprašė Skoto. Vis dėlto šis, primerkęs grėsmingai žibančias akis, tarė: „Jei dar kartą man taip padarysit, išplėšiu jums širdį šaukštu ir sušersiu savo šuniui.“ Ponas Makojus nieko neatsakė ir nedarė. Kitą mokinį būtų ap šaukęs ar pasiuntęs pas direktorę, bet čia buvo Skotas. Žinojo, kad pakiršintas Skotas taip ir padarys. Jei ne jis pats, tai jo šeima. – Ar mokykla tikrai paprašė, kad dalyvautum? Juokiesi iš ma nęs? – paklausiau jo. – Tikrai. O kas čia keista? Gūžtelėjau pečiais. – Nemanau, kad nori dalyvauti. Stovėjome tylėdami ir klausėmės balsų už direktorės kabineto durų. – Kodėl taip pasakei ponui Makojui – apie tą šaukštą? – pa siteiravau Skoto. Negalėjau ištverti. Troškau suprasti, kaip galima pasakyti tokį dalyką. – Per jį visi iš manęs juokėsi. – Ne visi. Aš nesijuokiau, daugybė mokinių nesijuokė. Diduma. – O aš jaučiausi, lyg būtų juokęsi visi. – Bet kodėl taip siaubingai pasakei? 14
Mano vyro paslaptis
Skotas gūžtelėjo. – Brolis visai panašiai kalba. – Bet juk tai baisu. – Toks brolis ir yra – turbūt. – Nieko sau. Paskui gana ilgai tylėjome. Tada pareiškiau: – Jei tavo brolis ir baisus, nereiškia, kad ir pats turi toks būti. Skotas žvilgtelėjo į mane, regis, sumišęs. – Nereiškia? – Ne, – atsiliepiau. – Gali būti geras, jei tik nori. Ar bent ne toks baisus. Žiūrėk, juk mano sesuo mėgsta meškiukus, nors yra gerokai vyresnė už mane. O man nereikia mėgti tų meškiukų dėl jos. Tau nebūtina būti baisiam, jei tavo brolis toks. Gali būti, koks nori. Jis be perstojo raukėsi, tarytum būčiau kalbėjusi kita, jam nesu prantama, kalba. – Tikrai taip manai? – Aha. Žinoma. Vėl ilgai tylėjome, ilgų ilgiausiai. Galiausiai paklausiau: – Tai ką, ketini dalyvauti? – Nežinau. Destis ką pasakys tėvai. O tu? – Nežinau. Destis ką pasakys tėvai. – Jeigu taip, tai dalyvausi, – tarė man Skotas. – Taip, tikiuosi. O tu tikriausiai nedalyvausi, – atsakiau jam. – Nedalyvausiu. Matyt. Stumdomų kėdžių garsai už durų privertė mane atsitraukti nuo sienos, į kurią buvau atsirėmusi. Skotas Čalėjus nesitraukė, jam vis vien, kas ir ką pamanys apie jo elgesį. Sukantis durų rankenai, akies krašteliu spėjau nužiūrėti, kad jis vis dėlto atšlijo nuo sienos. Ištrau kė iš kišenių rankas, susikišo priekyje karančius ne per balčiausius marškinius ir atsistojo tiesiai. – Ak, – pasakė jis. Pažvelgiau į jį. Jis kryptelėjo smakrą į mane. O aš jam nusišiepiau. Kaip Čalėjui, tai buvo daug.
Beatriksė Vadinkite mane Beatrikse. Taip mane vadina visi draugai. Žinoma, kai kurie kreipiasi Bea, bet tik pačioje pažinties pradžioje, todėl, jei neprieštaraujate, norėčiau būti vadinama Beatrikse. Kelia nuostabą, kiek žmonių ima trumpinti tavo vardą jau per pirmąjį susitikimą, nė nelaukdami, kol išeisi. Gal kiek per laisvas elgesys, kokios jūs nuomonės? Tikrai nemanau, kad naudotumėtės tokia laisve. Tik noriu, kad viskas būtų aišku iš karto. Man pa tiktų, jei vadintumėt Beatrikse. Kai gerokai pažinsime vienas kitą, galėsite trumpinti mano vardą arba ilginti – tik turbūt neatsiliepsiu šaukiama Trikse (geriausia mano mokyklos draugė Eilisė Vatford turėjo kalę Triksę, tad galit suprasti, kodėl). Štai ką ketinu pasakyti sėdinčiam priešais mane vyriškiui, jei apsirikęs pavadintų mane Bea. Nors iš visų mano sutiktų šis kol kas atrodo geriausias. Taip, skiriu pasimatymus internete. Na, domiuosi paviršutiniš kai. Ne, man iš tikrųjų klostosi nekaip. Kol kas. Užmezgiau po kalbį su daugybe jų, bet susitikau tik su keturiais: vienas pasirodė esąs dvidešimčia metų vyresnis nei sakėsi (be to, atsiuntė man seną nuotrauką), kitas nusprendė per patį pirmą pasimatymą pasipasa koti apie savo priklausomybę nuo prostitučių, jis buvo įsitikinęs, kad geros moters meilė padės atsikratyti šio įpročio, trečiasis pareiš kė esąs viengungis, tik nepasivargino kaip nors pridengti blyškaus 16
Mano vyro paslaptis
odos ruoželio kaip tik toje vietoje, kur turėtų būti santuokinis žie das, o ketvirtasis sėdi priešais mane. Prisipažinsiu, niekad nemaniau, kad vis dar tuo užsiimsiu. Net kai mano vyras pabėgo su kažkokia šliundra, – noriu pasakyti, su man nepažįstama esybe, – man atrodė... Nežinau. Tik nemaniau, kad vis tiek tai darysiu. Šitas sėdintis priešais mane vyras pažiūrėti visai nieko. Mud viem susipažinus internete, jis šmaikštavo, nepradėjo jokių gundy tojo šnekų ir puikiausiai suprato, kodėl paprašiau nuotraukos su tos dienos laikraščiu. Be to, be gailesčio išklausinėjau apie šeimyninę padėtį, ir vyras gana sąžiningai pasisakė buvęs vedęs, dabar išsi skyręs ir atnešiąs dokumentus, jei prireiksią išsklaidyti menkiausius neaiškumus. Tai pirmasis mūsų „tikras“ pasimatymas, o vyriškis atrodo gana karštas. Esame brangokame Braitono restorane – aš ne pagyrūnė, tad pavadinimo nesakysiu. Iš tiesų įspūdinga, kad jis užsakė atskirą kambarėlį. Jei nori kambarėlio, turi pažinti žmogų: pajuntu jam pagarbą, kad užsakė iš anksto. – Na, Beatrikse, papasakokit apie save, – sako jis. Nusišypsau jam, o galvoje kirba vienintelė mintis – tikrai neke tinu to daryti.
Tamė Aš vis dar virpu. Viskas baigėsi prieš dvi valandas, bet aš tebedrebu. Galėjau dar labiau tai atstumti, kol laikiau mergaites apsikabi nusi, bučiavau jas ir sakiau, kad nieko neatsitiko. Galėjau tramdyti virpulį, sumišimą, baimę, kol jos šliejosi prie manęs, kol priblokštos kūkčiojo ir šniurkščiojo. Jos leidosi nuvedamos į viršų ir paguldomos į didžiąją lovą, vis dar verkė apsikabinusios mane; atsisėdusi tarp mergaičių glosčiau joms galvytes, jos atsileido ne iš karto, bet pamažu aprimo ir ėmė snausti. Kadaise, kai jos buvo mažytės, man netgi patikdavo, kai nė viena per visą naktį neužmigdavo, ir viskas baigdavosi didžiojoje lovoje mozaika iš susipainiojusių gležnų mieguistų kūnelių. Skotas negalėdavo pakęsti, jei jam reikėdavo miegoti prie pat krašto, o aš slapta džiaugiausi. Žinoma, neleisdavau sau kietai įmigti, nes pasivertusios mergaitės galėjo iškristi ar išropoti iš lovos, bet bu vome visi kartu, tokie artimi vienas kitam, viskuo dalijomės nė neprabudę. Išsliuogusi iš mergaičių tarpo atsisėdu ant viršutinės laiptų pa kopos ir nebesijudinu iš ten, prie šono pasidėjusi mobilųjį, prie kito šono – namų telefoną, vėl visa virpėdama. Suleidžiu nagus į delnus, kad bent rankos nedrebėtų, bet mane vis dar krečia šiurpas. 18
Mano vyro paslaptis
Man nebūtina dirsčioti į telefonus ir tikrinti, ar neskambina Skotas, ar neparašė žinutės. Nėra jokio reikalo, bet vis tiek žiūriu, ar nebūsiu ko nors praleidusi, neišgirdusi. Jo veido išraiška, kai buvo vedamas lauk... Veidas buvo keistas, ir akys, ir jo kūnas judėjo taip, lyg viską būtų ženklinęs kažkoks įspaudas. Neįstengiau sutelkti minčių ir išskaityti, kas tai, ko ne turėtų būti. Skotas, kurį pažįstu ir myliu, už kurio esu ištekėjusi ir turiu vaikų, taip neatrodydavo. Galvoje kaip bičių spiečius ūžia mintys, neįstengiu sugauti nė vienos. Man visko per daug. Atgniau žiu rankas ir koridoriaus prietemoje matau, kaip jos virpa. Reikia ką nors daryti. Bet ką. Jei sėdėsiu čia ir lauksiu, išeisiu iš proto. Kai paėmusi mobilųjį įsijungiu internetą ir susirandu Braito no policijos nuovados numerį, drebulys aprimsta. Nuovadų yra dvi, viena Hove, kita Braitone. Kur jis gali būti nuvežtas? Hovas arčiau, bet Braitonas didesnis. Atstumas laimi prieš dydį. Renkant numerį, vėl pradeda krėsti drebulys. Kol atsiliepęs žmogus tikrina, ar Skoto ten nėra, mane ima tiesiog purtyti. Jo nėra. Turėtų būti Braitone. Surenku kitą nu merį. Policininkai galį patvirtinti, kad jis ten. Man neleidžiama su juo pakalbėti. Jie nepasakysią man, kodėl jis suimtas, nepranešią, jei bus apkaltintas. Negalį paaiškinti, nei kada bus paleistas ir ar iš viso jį paleis. Tepasako vienintelį dalyką – jis ten. Man reikia sužinoti daugiau. Gal reikėtų tiesiog ten nuvykti? – galvoje aidi sulig kiekvienu šir dies tvinksiu. Negalės nekreipti dėmesio, jei atsidursiu tiesiai jiems prieš nosį. Jau vėlu, per tokį trumpą laiką netoliese rasčiau tik du žmones, galinčius pabūti su mergaitėmis. Ilgiausiai pažįstama, gyvenanti beveik priešais mus šitoje butelio pavidalo gatvėje Beatriksė šį vaka rą turi pasimatymą. Šiaip ar taip, bandau paskambinti ir jai, – gal atšaukė pasimatymą, gal jau grįžusi namo? – bet jos telefonas vis kartoja esąs išjungtas, negaliu pasiųsti ir žinutės. Jei atsibudusios mergaitės išvystų ne mane, o Beatriksę, jaustųsi kuo puikiausiai. Pažįsta ją nuo pat gimimo, vadina Bikse, ji Anansės krikšto mama, 19
Dorothy Koomson
abi mergaitės jos pasiilgsta, jei būna ilgiau nemačiusios. Jei pabūtų Beatriksė, nė kiek nesijaudinčiau, kad manęs nėra. Dar yra Mirabelė. Mergaitės ją myli kiek kitaip. Vadina tetute Mirabele, bet jų gyvenime ji pasirodė tik prieš dvejus metus, kai mudvi susidraugavome. Dirba su Skotu ir leidžia su mergaitėmis laiką, bet niekad nėra pasilikusi su jomis viena, be manęs kur nors netoliese. Nesu tikra, kaip jos elgtųsi atsibudusios ir išvydusios ją, kaip elgtųsi ji, jei tokiu metu reikėtų jas paguosti. Bežadžiai telefonai nebyliai tebesityčioja iš mano negebėjimo apsispręsti. Neturiu ko rinktis. Jei noriu žinoti, kas atsitiko, būtina vykti tiesiai ten. Jei sužinosiu daugiau – jei iš viso ką nors darysiu, gal taip nebedrebėsiu. Susirandu telefone Mirabelės numerį ir spaudžiu „sujungti“. Pa sigirsta signalas, paskui „Sveiki, čia Mirabelė, palikit man žinutę“. Išjungiu. Bandau vėl. Nieko. Ketvirtą kartą ji atsiliepia suglumusi: „Alio...“ – Mirabele, tai aš, – man taip palengvėja, kad ašaros užplūsta akis. – Ačiū Dievui, kad tave radau. – Tamė? – ji atsargiai klausia. – Kas atsitiko? Nuo gerai pažįstamo balso verksmas ima gniaužti man gerklę, nebeišspaudžiu nė žodžio, prarandu kalbos dovaną. Nuo jo prieš akis vėl iškyla vaizdas: antrankiai Skotui ant riešų, policininkai jį išveda; veide išraiška, kurios nesugebu apsakyti. – Hmm, reikia tavo pagalbos, – sakau stengdamasi susivaldyti, nekalbėti tokiu silpnu, užsikertančiu, kone palūžusiu balsu. Noriu būti tvirtesnė. Imtis atsakomybės, nepasirodyti esanti silpna. – Kas atsitiko? – Mirabelė nedrąsiai pakartoja klausimą. Galiu įsivaizduoti, kaip tamsiame jos veide prisimerkia šviesiai rudos akys, lūkuriuojant mano atsakymo. – Aš... aš... gal gali užeiti? Geriau būtų pakalbėti akis į akį. – Tiesą sakant – ne. Esu neapsirengusi, negaliu išeiti. Negali pasakyti telefonu, kas yra? – Hmm... ne. Prašau, man iš tikrųjų labai reikia tavo pagalbos. – Aš... hm... Ar tu viena? 20
Mano vyro paslaptis
– Ne, su mergaitėmis, bet Skoto nėra. Ištariu jo vardą ir sugniūžtu. Suskylu į daugybę mažyčių ske veldrėlių, ir šios švyti pasklidusios ant koridoriaus grindų. Raudu tyliai rydama ašaras, taip tyliai, kad nepažadinčiau mergaičių, bet ji išgirsta. – Gerai, ateinu, – sako. – Tik leisk apsirengti. Net neįstengiu ištarti ačiū, prieš išjungdama telefoną. Prieš dvidešimt ketverius metus Tai man atrodė nesąžininga. Buvau vienintelė mergaitė klasėje, negavusi Valentino dienos atviruko. Net Kimei Mekson, sėdinčiai klasės gale, krapštančiai nosį ir kišančiai snarglius į burną, kažkas atsiuntė atviruką, o man ne. Mano sesuo Ženevjeva gavo penkis, pakištus po durimis, brolis Sartas – aštuonis. Aš turėjau didžiulį riebų nulį. Maniau, kai bus atidaryta raudonoji pašto dėžutė greta klasės auklėtojos panelės Harlis stalo, ten bus nors vienas atvirukas man. Nieko. Nė ten nieko. Kai dėžutė buvo iškraustyta ir aš nieko negavau, apsidairiusi su pratau, kad esu kitokia, ir pasijutau, tarytum vidujai traukčiausi į kamuoliuką. Pradėjo gniaužti gerklę, ir vis dėlto negalėjau leisti, kad kas nors pamatytų, kaip man tai svarbu. Sėdinti šalia geriausia mano draugė Filisė Latan pasakė: „Galim pasidalyti manaisiais.“ Bet aš nenorėjau, tai buvo atvirukas nuo Hario Nanteso, smirda liaus netrinkta galva, ir vis dėlto ji pasielgė maloniai, todėl aš tru putį palaikiau atviruką, o paskui turėjau grąžinti, kad Filisė nema nytų, jog ketinu pasilikti sau. Aš niekam nepatikau. Nė vienam. Tiesą sakant, netroškau ber niukų dėmesio, bet ir nenorėjau pasirodyti nepatinkanti nė vienam, negavusi jokio sveikinimo. Turbūt visoje mokykloje vienintelė likau be nieko. Ėjau namo vilkdama kojas, dar nepasukusi už kampo supratau, kad Ženevjeva su Sartu nesiliaus iš manęs šaipytis. Man, jaunėlei, ir taip nesaldu gyventi, o dabar neturėsiu kur dingti nuo jų juokelių.