Londono vėjas

24

lėjo pasakyti tik jo akių spalva, pakumpusi nosis ir apatinė, už viršutinę gerokai stambesnė į priekį atsikišusi lūpa. Apie tą nosį ir lūpą ir reikėtų klausti, bet moteriškių parduotuvėje jau nebebuvo. Lyg jas vėjas būtų išpūtęs.

»

Londono vėjas patykojo Godos už parduotuvės kampo ir nepa­ leido iki pat Jūračiuko namų. – Ei, nesmarkauk, – nusijuokė Goda gūždamasi į apykaklę. – Tik vakar susitikom. Nelįsk iškart į užantį. Bet vėjas elgėsi lyg įgėręs jaunikaitis – grabinėjo šlaunis, tam­ pė šaliką, kuteno pasmakrę, kibo į plaukus, čiulpsėjo ir seilėjosi, glaustėsi ir žnaibė skruostus. Goda prie Londono vėjo išdaigų dar nebuvo pratusi, ne iš karto susigaudė, jog vėjo kryptis ir gūsių sti­ prumas, jo stiprios atšiaurios stingdančiu šalčiu veriančios atakos ar vaikiškas pūsčiojimas į plaukus gali keistis po keletą kartų per dieną. Rytmetį oras atrodė švelnus, pavasariškas, ir Goda užsime­ tė tik ploną puspaltį, bet grįžtant į skvernus įkibo chuliganiškai nusiteikęs rytys. Į parduotuvę savuoju BMW – nors ne naujausios laidos, bet dar ne laužu, – Godą nuvežė Jūračiukas. Užtat grįžti teko pėsčio­ mis, pagal planą, Jūračiuko ištrauktą iš interneto ir atspausdintą ant popieriaus lapo, – dukart sulenktas jis gulėjo puspalčio kiše­ nėje. Goda iš atminties bandė rasti kelią – važiuojant į priekį Jūra­ čiukas du kartus suko į kairę ir kartą į dešinę, tad grįždama ji viską darė atvirkščiai – suko į kairę, paskui du kartus dešinėn – ir jau tarėsi atpažįstanti kai kuriuos pastatus, bet Jūračiuko namo niekur nesimatė, tik vėjas landžiojo į kiekvieną tarpuvartę, lyg skubėda­ mas patikrinti virš durų įspaustą, prietemoj sunkiai įžiūrimą namo numerį ir kvatodamas grįždavo atgal – ieškok šimtas penkiasde­ šimt šešto, ieškok, ieškok, gaudyk vėją laukuose, gaudyk, gaudyk. Gyvenamasis rajonas devintą valandą vakaro priminė mirusį miestą: nedideli dviaukščiai namukai buvo sukibę neišardomo­ 25

mis gretomis, neišvaizdūs, rūstūs tarsi pirmos eilės gynybiniai įtvirtinimai, apleisti besitraukiančios kariuomenės ir dar nesu­ laukę atakuojančiųjų apgulties. Goda suprato pasiklydusi. Mintis, kad paklydo, sudilgsėjo gerokai anksčiau, bet užsispyrusi ji bandė be niekieno pagalbos rasti kelią. Nors regimoji atmintis nebuvo tobula, matyti vaizdai greit išblukdavo, ji turėjo išlavintą erdvės pojūtį ir sugebėdavo gan tiksliai įsivaizduoti bendrą planą bei išsidėstymą. Bet šįkart teko iš kišenės krapštyti į stačiakampį sulankstytą žemėlapį ir ieš­ koti, kur atsidūrė. Vėjas plėšė jį iš sužvarbusių rankų, nes rytme­ tinės šilumos apgauta Goda nepasiėmė pirštinių, ir, stengiantis išlaikyti stangriai gurgždantį popieriaus lapą, jai vaidenosi, kad traiško ledinius vėjo pirštus. Pirmasis Godos susidūrimas su vėju įvyko vos išmokus vaikš­ čioti – ji prisimena tik tiek, kad buvo pagriebta, pakelta į orą ir paskraidinta. Mama pasakojo kiek kitaip – ankstyvą pavasarį ilgu paltuku aptūlota mergaitė išspruko laukan, ir pro namo kampą pasisukęs galingas vėjo šuoras nubloškė ją į balą. Beje, tai buvo pirmas kartas, kai Goda pati viena, už rankos neprilaikoma, išbė­ go į kiemą – už kampo tūnanti jėga, regis, tik ir tykojo paniekinti pirmuosius savarankiškumo žingsnius. Bet itin atkaklios Godos imtynės su vėju įvyko tais metais, kai nuo antikomunistiškai nusiteikusių tėvų slėpdavo raudoną kakla­ raištį – buvo prieš jų valią įstojusi į pionierių organizaciją. Nepa­ kluso tėvams, bet ir pionieriškos prievolės su kaklaraiščiu vaikš­ čioti visur, ne tik po mokyklą, nevykdė; pamokoms pasibaigus kišdavo kaklaraištį po sijonu ir užbrukdavo už kelnaičių juosmens. Kartą Amerikos balsas iš Vašingtono tiesiai į prie radijo apara­ to prigludusią tėvo ausį pranešė kažin kokią baisią paslaptį – jis staiga įniršo, ėmė keikti visus komunistus, jų išperas spaliukus, pionierius bei komjaunuolius. Goda irgi pasijuto išpera su rau­ donu kaklaraiščiu kelnaitėse. Tą rytą pūtė stiprus ledinis šiaurys, bet ji išbėgo į mokyklą men­ kai apsirengusi ir visą kelią nesidangstė nei rankomis, nei knygų 26

prikimštu portfeliu, kaip nuo vėjo gindamiesi darydavo kiti vaikai; žingsniavo pakėlusi smakrą, užsispyrusi nepaklusti nei pionieriš­ kam mokyklos, nei antipionieriškam tėvų spaudimui. Vėjas priver­ tė mėlyna spalva pasrūti iki alkūnių plikas rankas, raudonomis ir baltomis dėmėmis išmušė plonas kaip šakaliukai blauzdas, gruob­ lėmis sustirdė ir gyvaplaukiais pašiaušė šlaunų odą, į gyvatiškas pynes sumazgė plaukus – iššukuoti jų buvo nebeįmanoma, vėliau teko kaltūnus iškarpyti žirklėmis, – švitrinio popieriaus šiurkštu­ mu apvilko akių obuolius, šie visą savaitę degė karščiuojančiu rau­ doniu, – tačiau dešimtmetės užsispyrimo įveikti nepajėgė. Ji nesipriešino, bet nepasidavė. Kaip ir po daugelio metų Lon­ dono gatvėje, kai staiga nutraukė bevaisį ginčą su vėju, nebesi­ stengė apsisaugoti nuo jo ledinio įžūlumo, nebesigūžė į puspalčio apykaklę, leido graibyti skruostus, kilnoti apsiausto skvernus ir skverbtis iki nuogo kūno. Priklaupusi ant šaligatvio, keliu prie as­ falto prispaudė žemėlapį ir pirštu ėmė vedžioti gatvių linijas bei jų pavadinimus. – Are you okay? – išgirdo duslų balsą; atrodė, kad Godos gu­ drybės prigautas vėjas staiga tapo švelnesnis ir malonesnis. Ji atsigręžė. Už nugaros stovėjo juodas šešėlis. – Taip, ačiū, – pasakė Goda ir staiga pajuto, kad vėjas atsitrau­ kė. Gal pabūgo, kad teks susigrumti su šešėlių karalijos atstovu, o gal tiesiog supratęs, kad visi ankstesni jo metodai nebepaveikūs, staiga persikūnijo į kitą pavidalą? – Viskas gerai, ačiū, – pakarto­ jo ji ir paaiškino, kad neranda kelio į Blekberi Grouvą. – Į šaligatvį nosį įrėmusi kelio nerasi, – nusijuokė vyras. Goda irgi nusijuokė – tas juodulys nebuvo šešėlis ir ne naujas vėjo pavidalas; jo rankos, kai pagriebė Godą kelti nuo šaligatvio, buvo šiltos. – Aš negirta, – teisinosi ji, – pasiklojau ant grindinio žemėla­ pį, kad geriau matyčiau. Vyras vėl nusijuokė. – Blekberi Grouvas, Blekberi Grouvas, – pakartojo jis. – At­ rodo, žinau, kur tai yra. 27

– Štai, čia žemėlapis, – kišo jam Goda, tarsi tas lapas būtų įro­ dymas, kad tai, ką ji veikė suklupusi ant šaligatvio, buvo ne girtas voliojimasis, o kelio paieška. – Reikės porą kvartalų grįžti, – tarė vyras. Galiausiai jie pasiekė reikalingą gatvę, surado ieškomą namą, Jūračiukas atidarė duris. – Joks juodis šių namų slenksčio nebuvo peržengęs, – lietu­ viškai išrėžė ji. – Buvau paklydusi ir jis mane palydėjo, – teisinosi Goda. – Mano boifrendas jų žiauriai nemėgsta, jei į namus užeitų, turbūt sudaužytų kaip mėsainį... Ir šiaip – geriausia, kad niekas nežinotų, kur gyveni. – Ji užtrenkė duris Godai net nespėjus atsi­ sveikinti su savo palydovu. Jūračiuko namai ūžė. Kas švenčiama? Vasario šešioliktoji? Godos pirmoji diena Londone? – Už gyvenimą be stabdžių! Už laisvą judėjimą! Už tave! – lie­ josi putojantis „Sovetskoe Šampanskoe“. – Ir už tave! Ir už mus! Už nepriklausomybę! Už Lietuvą! Už viską kartu! – šūkčiojo namo šeimininkė. Putojantį gėrimą pilstantis ir tostą už laisvą judėjimą keliantis juodbruvas vyriškis buvo Jūračiuko boifrendas Ruslanas. Ne su­ gyventinis (skambėtų niekingai), ne gyvenimo draugas (pernelyg pompastiška), ne mylimasis (jaunatviškai sentimentalu), o boifrendas – berniukas-draugas, asmuo, kuriuo funkcija ir vaidmuo nėra griežtai apibrėžti ir gali apimti visokiausių rūšių ryšius bei santykius. Jiedu negyveno kartu, Ruslanas turėjo nuosavą būs­ tą, dažnai keliavo, tačiau pasitaikius užsibūti Londone lankydavo Jūračiuką kas savaitę, užsukdavo nakčiai ar dviem, rūpinosi jos verslu, domėjosi dukrų reikalais, o prireikus pagalbos du kartus prašyti nereikėjo. Rytą veždama Godą į parduotuvę Jūračiukas minėjo vakare laukianti „vieno žmogaus“ – turįs grįžti iš kelionės, ir iš puse lūpų burbtelėtos užuominos Goda susidarė įspūdį, kad to žmogaus iš­ vykos ir sugrįžimai gaubiami paslapties ir pavojaus. – Kelyje visko gali nutikti, – mįslingai kalbėjo pusseserė. 28

Kas tas žmogus per vienas, Goda nesidomėjo, įsigudrino rū­ pimus dalykus sužinoti be kamantinėjimų. – Jau tiek metų pirmyn atgal tuo pačiu maršrutu sukiojasi, viskas išbandyta ir patikrinta, viskas atrodo patikima, bet tas „o jeigu, o jeigu“ tartum išklypęs ratlankis baladojasi galvoje, – ne­ rimasties temą tęsė Jūračiukas. Pokalbis prasidėjo nuo to, kad Jūračiukas pasiskundė blogai miegojusi, sapnavo, kad pervažiavo žmogų, bet ant asfalto gulėjo ne kūnas, o juodas šešėlis, ir tas šešėlis nebeleido užmigti. – Kita vertus, ramiai pagalvojus, juk partrenkiau žmogų, o už­ mušiau šešėlį. Net policija neprikibtų. Turbūt kiekvienas žmogžu­ dys svajoja, kad jo auka virstų šešėliu. „Nukalei“ nepatinkantį pilie­ tį, ir net kūno nebėra, tik juodulys ant šaligatvio, – bandė juokauti. Goda tylėdama žiūrėjo į kelią, į automobilių upes ir rodyklių, įspėjamųjų ženklų bei nuorodų telkinius, išsirikiavusius abipus ir viršum gatvės, garsiai stebėdamasi, kaip įmanoma tuose judan­ čio transporto ir blyksinčių signalų srautuose susigaudyti. Ji at­ rodė išsiblaškiusi, atrodė, nesiklauso, kas sakoma, bet Jūračiuko žodžiai kapsėjo į ausis ir klausimai dygo vienas po kito it radio­ aktyvūs grybai. Gal Jūračiuko sapnas atveria jos tikrąjį veidą, at­ skleidžia troškimą „nukalti“ kiekvieną, kuris stoja skersai kelio? Ir koks tas maršrutas, kuriuo reikia tiek metų sukiotis? Kodėl jis toks pavojingas, kad šešėliais gula į Jūračiuko sapnus? Atsakymai atkeliavo tą patį vakarą „Sovetskoe šampanskoe“ pursluose besimaudančio Ruslano pavidalu. Jis jau buvo spėjęs gerai įkaušti, sočiai pavalgyti, sušilti, gal ir lovoje su Jūračiuku pa­ dūkti, nes jos visada nepriekaištingai suglaistyta išorė atrodė ge­ rokai sujaukta, plaukai sutaršyti, o lūpų dažai išskydę, lyg ji būtų bučiavusi stiklą. Nuo abiejų sklido sunkiai nusakomas, bet aiškiai jaučiamas bendrai patirtas pasitenkinimas – ne meilė, ne aistra, net ne gašlumas, o tiesiog vieno iš kūniškų poreikių, kurį reikia numalšinti kaip alkį ar troškulį, užganėdinimas. Pavalgyta, išgerta, pasimylėta ir kaip tik laiku atsirado Goda, prieš kurią patirtų malonumų įkaitintam Ruslanui kilo ūpas pa­ sipuikuoti. Netrukus pasipylė virtinės pagyrūniškų pasakojimų. 29

Kartą iš Lietuvos į Angliją tekę gabenti pluoštus grynųjų. Kur tik jų neslėpė – vyniodavo į lašinius, įkepdavo į duonos kepalus, sukraudavo į išpjovas knygose, įtarpuodavo į saldainių dėžutes, į šaldytų žuvų pakuotes. Ruslanas didžiavosi kontrabandininko iš­ radingumu, jam tai buvo jaudulį keliantis slėpynių žaidimas. Bet tai buvę anksčiau. Dabar nuotykių ir rizikos gerokai mažiau, visi procesai reguliuojami, viskas numatyta iš anksto. Nebent koks menkas varžtelis kartais išklertų. Ruslanas atkimšo dar vieną putojančio butelį. Buvo ką švęsti – didžiulė priekaba, prikimšta kontrabandinių cigarečių, Ruslanui įsikišus galiausiai pasiekė Angliją, krovinys saugiai nusėdo vie­ name iš Barkingo sandėlių. Tranzitas nebuvo sklandus – Lazdijų muitinėje susikeitė pamainos, laiku sužinojo, spėjo pasukti krovi­ nį į kitą punktą, teko kirsti Baltarusijos kampą, ten irgi savi („visi juk žmonės, juk ne robotai“), tačiau gaišatis, reikėjo vėl skambi­ nėti, vėl iš naujo tartis, planus kaitaliojant visi ima nervintis, įta­ ria, kad tarnybos krovinį perėmė, ir tikrina, kas į procesą įsivėlę. Ruslano verslai nebuvo paslaptis. Jis tiekdavo krovinį, o juo galėjo būti viskas, kas šioje kanalo pusėje turėjo kelis kartus di­ desnę vertę nei Godos ir Jūračiuko gimtinėje. Ruslano gimtinės Goda nepajėgė nustatyti. Lietuviškai jis kalbėjo su stipriu akcen­ tu, lengvai nuslysdavo į rusų kalbą, ir tik Jūračiukui griežtai pri­ minus, kad jos namai – lietuvių kalbos tvirtovė (tą patį sakydavo ir savo dukroms, kurioms ir gyventojai, ir svečiai turėjo rodyti pavyzdį), grįždavo prie gerai išmoktos, bet tikrai ne gimtosios, kalbos – lėtai versdavo vieną ant kito iškreivotus sakinius it ran­ kiniu plūgu ardamas. Kad ir iš kur buvo kilęs, po vakarinius bu­ vusios Sovietų Sąjungos regionus jis nardė kaip žuvis vandeny.

»

Susidraugauti su Ruslanu buvo nesunku. Paprastos širdies links­ muolis, visiškai nepanašus į kreivai dėbčiojantį ar keiksmais besidrabstantį skustagalvį, – būtent tokį kontrabanda ir kitais 30