Liudytoja
•
39
pridūriau, kad nėra nei paralyžiaus, nei tirpulio galūnėse, nei nerišlios kalbos, nei susiliejusio vaizdo ar protinio neįgalumo požymių – nėra jokių simptomų, kad smegenys rimtai pažeistos. – Pasakojimą jis baigė pasipūtęs: – Neurologas patvirtino, jog gali būti, kad patyręs smūgį į galvą ligonis tarsi perdegino atminties dėžės saugiklį. Jo prognozės žodis į žodį sutampa su manosiomis. Tai išgirdus Kendalei palengvėjo. Ji ketino pasinaudoti amnezija savo tikslais, bet visai nelinkėjo jam tokios smegenų negalios visiems laikams. O kada atmintis gali grįžti – didelis klausimas. Tai gali nutikti bet kurią akimirką, o gali ir po metų. Kiek laiko ji turi? Reikia daryti prielaidą, kad laiko nedaug, ir elgtis atitinkamai. Kendalė nusišypsojo daktarui. – Labai dėkoju, kad radote laiko atsakyti į mano klausimus. Atsiprašau, kad sulaikiau jus. Turbūt šįvakar laukia karštas pasimatymas? Iškvotusi viską, kas jai rūpėjo, Kendalė norėjo jį kiek prablaškyti. Geriausias būdas – pokalbį nukreipti į jo ego. Šios taktikos ji dažnai imdavosi su prisiekusiaisiais, kai norėdavo atitraukti jų dėmesį nuo įrodymų, galinčių pakenkti jos klientams. – Vakarienė ir šokiai „Elko ložėje“, – atsakė jis. – Regis, bus linksma. Na, nedrįstu jūsų daugiau užlaikyti. Palinkėjęs labos nakties gydytojas patraukė prie pagrindinių durų. Palaukusi, kol jis dingo iš akių, Kendalė įslinko į ligonio palatą. Ji ėmė dvejoti tik viduje prie durų. Virš lovos degė blausi naktinė lempelė – metalinis gaubtas kreipė šviesą nuo vyro veido į lubas. Ji nematė, ar jo akys užmerktos, todėl krūptelėjo, kai jis prašneko: – Nemiegu ir norėčiau su tavimi pasikalbėti.
Trečias skyrius
Kai artinosi prie jo lovos, ant vinilinių grindų plytelių sucypė jos naujų sportukų padai. Jis gulėjo visiškai ramus, tylus ir akylai stebėjo ją. – Maniau, miegi, – tarė Kendalė. – Kevinas užmigo, todėl atėjau tavęs aplankyti. Girdėjau, vakarienės valgei lengvo maisto. Juk apetitas – geras ženklas, tiesa? – Skėstelėdama rankas ji padarė dailų piruetą. – Ar patinka mano nauji drabužiai? Naujausia mada. Į linksmą čiauškesį jis visai nekreipė dėmesio, todėl Kendalė nuleido rankas – apsimestinė šypsena pranyko. Juo dėta ir ji piktintųsi, jei kas mėgintų ją raminti kvailais juokeliais. Jis kentė skausmą, jautėsi pažemintas, kad yra bejėgis ir priklausomas. Turbūt ir šiek tiek bijojo – bijojo, kad niekada nebeatgaus atminties, taip pat ką sužinos apie save atminčiai grįžus. – Labai užjaučiu, kad taip nutiko, – nuoširdžiai pratarė ji. – Turbūt baisu neprisiminti, kas esi ir iš kur, kokie tavo planai, ką darei, jautei ir galvojai. – Ji nutilo, kad padarytų stipresnį įspūdį. – Bet visa tai sugrįš. Pakėlęs ranką prie kaktos, jis priglaudė nykštį prie vieno smilkinio, didįjį pirštą prie kito – tarsi mėgindamas išspausti iš kaukolės informaciją. – Nė velnio negaliu prisiminti. Ničnieko. – Nuleidęs ranką nužvelgė ją šaltu žvilgsniu. – Kur tiksliai mes esame?
Liudytoja
•
41
– Miestelis vadinasi Stivensvilis. Džordžijoje. Pavadinimus jis pakartojo – tarsi mėgindamas atmintyje juos atpažinti. – Ar mes gyvename Džordžijoje? Ji papurtė galvą. – Ne, tiesiog važiavome pro šalį keliaudami į Pietų Karoliną. – Aš vairavau, – tarė jis. – Kad nesitrenkčiau į išvirtusį ir kelią užtvėrusį medį, turbūt per daug suktelėjau. Kelias buvo slidus. Mūsų automobilis sumėtytas nulėkė į siaurą tarpeklį, trenkėsi į medį, o paskui nuskendo patvinusiame upelyje. Kendalei perdžiūvo burna. – Tu visa tai prisimeni? – Ne, neprisimenu. Šiuos faktus man išdėstė šerifas. – Šerifas? Iš karto pajutęs jos balse nerimą, jis pažiūrėjo klausiamai. – Taip. Šerifo padėjėjas. Atėjo šiandien anksti ryte, prisistatė ir uždavė kelis klausimus. – Kodėl? – Turbūt norėjo gauti atsakymus. – Bet aš jam pateikiau atsakymus. Ilgai tvyrojo tyla, jis užsigalvojęs žvelgė į ją, o paskui tyliai tarė: – Matyt, pamanė, kad melavai. – Nemelavau! – Viešpatie. Susiraukęs iš skausmo jis vėl pakėlė ranką prie galvos. Kendalė iškart ėmė atgailauti. – Atsiprašau, nenorėjau šaukti. Ar tau skauda? Gal pakviesti seselę? – Ne. – Jis stipriai užsimerkė ir giliai atsiduso. – Man viskas bus gerai. Gailėdamasi dėl tokio neapgalvoto protrūkio ir norėdama pataisyti padėtį, Kendalė iš aprasojusio plastikinio gra-
42 •
Sand ra Brown
fino pripylė į stiklinę vandens. Įkišusi ranką tarp pagalvės ir sprando atsargiai kilstelėjo jo galvą. Kol laikė stiklinę prie lūpų, jis per plastikinį šiaudelį patraukė kelis gurkšnius. – Pakaks? – paklausė ji, kai jis atlošė galvą. Vyras linktelėjo. Kendalė švelniai nuleido jo galvą ant pagalvės ir pastatė stiklinę ant padėklo su ratukais. – Ačiū. – Jis atsiduso. – Šitas galvos skausmas – tikra kankynė. – Po dienos kitos bus geriau. – Aha. Jis atrodė tuo netikintis. – Žinau, kad skauda, bet turėtum džiaugtis, kad išvengei sunkesnių sužalojimų. Gydytojas konsultavosi su neurologu iš Atlantos. – Girdėjau jūsų pokalbį. – Tad neturėtum nuogąstauti. Bet kurią akimirką atmintis gali grįžti. – Gali ir užtrukti. Manau, tau taip labiau patiktų. Ji tokiai replikai nebuvo pasiruošusi, todėl akimirką neteko žado. – Nesuprantu, ką... Ką nori pasakyti? – Juk labiau norėtum, kad man atmintis grįžtų vėliau, o ne anksčiau? – Kodėl turėčiau to norėti? – Neturiu supratimo. Kendalė nusprendė, kad geriausia bus patylėti. Po akimirkos jis linktelėjo galvą koridoriaus link, kur ji su gydytoju kalbėjosi apie jo būklę. – Daug skaitei apie amneziją. Atrodo, tarsi mėgintum viskuo pasirūpinti, išsiaiškinti visas galimybes. Tiesiog smalsu, kam tai darai. – Norėjau suprasti, su kuo tu – su kuo mes – susidūrėme. Argi ne normalu? – Nežinau. Ar normalu?
Liudytoja
•
43
– Man – taip, normalu. Man patinka visada žinoti, kur esu. Patinka būti pasiruošusiai blogiausiam, kad nenusiminčiau, kai kas nors bloga įvyks. Tas noras iš našlaitės dalios – dar visai maža likau be tėvų. Taip ir neatsikratau baimės, kad nutiks kas nors netikėta. Staiga susipratusi, kad per daug prikalbėjo, Kendalė užsičiaupė. – Kodėl nutilai? – paklausė jis. – Jau darėsi įdomu. – Nenoriu tavęs trikdyti. – Išsišiepė vildamasi, kad jis palaikys tai juoku ir pokalbio pabaiga. – Ar skauda koją? – Nelabai. Tik baisiai nepatogu. Ištinusios ir užgautos vietos skauda labiau. Jo dešinė ranka nejudėdama gulėjo skraite. Oda nuo riešo iki bicepso, kurį dengė plati ligoninės drabužio rankovė, buvo sėte nusėta mėlynėmis. – Ši atrodo ypač skausminga. Kendalė paglosčiusi tamsią mėlynę neatitraukė plaštakos nuo raumeningos jo rankos. Regis, jai būtinai reikėjo jį paliesti. Jo dėmesį patraukė kairė jos ranka. Tiksliau, jis spoksojo į vestuvinį žiedą ant bevardžio piršto. Tas žvilgsnis tarsi dar labiau sustiprino karštį, sklindantį nuo jo odos Kendalei per pirštų galiukus. Nereikėjo jo liesti. Tikrai nereikėjo budinti jokių prisiminimų. Bet Kendalė neprisivertė atitraukti rankos. Šiek tiek pasukęs veidą jis pažiūrėjo į ją. Paskui patamsėjusių akių žvilgsnis nuslinko jos veidu ir nusileido per gelsvai rudus natūraliai banguotus plaukus iki pat pečių. Ji atlaikė tą žvilgsnį, kaip jai rodėsi, labai ilgą, – visą tą laiką stovėjo sulaikiusi kvėpavimą. Pajutusi širdies tvinksnius gerklėje Kendalė paklausė: – Gal yra kokių prošvaisčių? Atpažinai? Jo žvilgsnis vėl grįžo prie jos akių; įdomu, ar jis prisimena, koks neįprastas pilkas jų atspalvis – tokį daugelis žmonių laiko žaviu, o meluojantys liudytojai nuo jo sutrinka. Kai
44 •
Sandra Bro w n
jo žvilgsnis nuslinko prie lūpų, ji pajuto pilve atsiveriančią tuštumą, tarsi milžinišku greičiu leistųsi liftu. O gal dar blogiau – lyg būtų pagauta daranti kažką uždrausta. Kendalė pamėgino atitraukti ranką, bet jis greitai ją sulaikė ir tvirtai suspaudė. Tada ėmė sukioti siaurą auksinį žiedelį ant jos piršto. – Vestuvinis žiedas nelabai prabangus. Tiesa. Juk šiandien nusipirko jį „Wal-Mart“ prekybos centre. – Tokio norėjau. – Ar neišgalėjau nupirkti geresnio? – Ne pinigai buvo svarbiausia. Jis nesiliovė sukiojęs žiedo. – Neprisimenu, kad būčiau tau jį užmovęs. – Jis žvilgtelėjo į ją. – Ir tavęs neprisimenu. Ar esi tikra, kad mudu susituokę? Ji dirbtinai sukikeno. – Na, dėl to suklysti negalėčiau. – Žinoma, bet gali sumeluoti. Kendalės širdis suplakė smarkiau. Net praradęs atmintį jis puikiai skaitė jos mintis. – Kam man meluoti? – Nežinau. Kam? – Tai kvaila. Ji vėl pamėgino ištraukti ranką, bet jis laikė ją stebėtinai stipriai. – Man tikrai sunku visa tai įsisąmoninti. – Ką? – Tave. Kūdikį. Viską. Jis pradėjo pykti. – Kodėl manimi abejoji? – Todėl, kad negaliu tavęs prisiminti. – Bet tu nieko neprisimeni!
Liudytoja
•
45
– Kai kurie dalykai nepamirštami, – atsakė pakeltu balsu, – ir galiu lažintis, kad gulėti su tavimi yra vienas iš tokių. Palubėje užsidegusios šviesos juos mažne apakino. – Ar viskas gerai? – Išjunkit tą prakeiktą šviesą! – suriko jis. Pakėlęs ranką prisidengė akis nuo akinančios baltai mėlynos šviesos. – Išjunkite, – paliepė seselei Kendalė. – Matote, kad šviesa žeidžia jam akis ir dėl to stiprėja galvos skausmas. Seselė užgesino šviesą. Visi tylėjo. Bet paskutiniai vyro žodžiai vis dar skambėjo Kendalei ausyse. Galiausiai nedrįsdama pažvelgti į ligonį Kendalė kreipėsi į seselę: – Atsiprašau, kad buvau nemandagi. Ir kad sujaudinau ligonį. Tas atminties praradimas mums abiem kelia įtampą. – Tad geriau naktį pailsėkite. Gydytojas liepė ligonio stipriai nespausti. – Ji atkišo padėklą, ant kurio gulėjo švirkštas. – Atėjau suleisti jam labos nakties vaistų. Vėl atsisukusi į vyrą Kendalė išsišiepė ir tarė: – Kuo labiau spausi, tuo sunkiau tavo atmintis pasiduos. Saldžių sapnų. Ateisiu rytoj ryte. Ji švelniai paglostė jam petį ir pasišalino, kol jis su savo talentu nustatyti tiesą neįskaitė jos akyse melo.
•
Pralaukusi tris ilgas valandas ji leidosi į žygį. Naujagimio lovelėje ramiai miegojo Kevinas: keliukai pariesti po krūtine, sauskelnėmis apmautas užpakaliukas pūpso. Iškvėpdamas jis kaskart tyliai kūdikiškai sušnarpšdavo. Jos ausis prie tų garsų jau buvo pratusi. Kendalė buvo tokia įsitempusi, kad nemiegojo, negalėjo net prigulti ant ligoninės lovos. Jei fizinis nuovargis paimtų viršų prieš proto budrumą ir ji užmigtų, pražiopsotų progą. Moteris jau kelioliktą kartą žvilgtelėjo į laikroduką ant rankos. Dvylika keturiasdešimt penkios. Dar penkiolika mi-
46 •
Sand ra Brown
nučių, nusprendė ji. Jokio griežto grafiko. Tiesiog ji išmokyta veikti pagal įvykių eigą. Ir kuo toliau ji bus nuo Stivensvilio auštant, tuo geriau. Pirštų galais nutipenusi prie lango ji tyliai praskleidė užuolaidas ir pažvelgė pro užrasojusį stiklą. Lauke vis dar smarkiai ir tolygiai lijo. Dėl to bus sunkiau vairuoti, bet blogas oras jai visada nešė sėkmę. Jei ne blogas oras, jie nebūtų darę lanksto. Jei ne lankstas, jie nebūtų patyrę avarijos. Jei ne avarija, jie jau būtų grįžę į Prosperą. Oras tapo jos sąjungininku. Todėl dabar ji dėl jo nesikarščiuos. Pro langą Kendalė matė automobilį ten, kur pastatė – kitoje gatvės pusėje, pusiaukelėje tarp aikštelės ir visą parą veikiančios savitarnos skalbyklos. – Padangos jau nuriedėjo kelis tūkstančius mylių, – tarė pardavėjas darbinio bato nosimi spyręs į kairį priekinį ratą. – Nėra į ką labai žiūrėti, bet važiuoja gerai. Ji neturėjo laiko rinktis. Be to, vietinio Stivensvilio laikraščio skelbimų skyrelyje šis automobilis buvo vienintelis parduodamas privataus asmens. – Moku tūkstantį dolerių. – Prašiau tūkstančio dviejų šimtų. – Tūkstantis. Kendalė ištraukė iš kišenės dešimt banknotų po šimtą ir padavė jam. Nuspjovęs į purvą ploną seilių su tabako sultimis čiurkšlę, vyras žiūrėdamas į pinigus mąsliai pasikasė žandenas ir galiausiai apsisprendė. – Palaukit čia. Ilgai netruksiu. Dokumentai liko namie. Privertusi automobilio pardavėją važiuoti iš paskos iki skalbyklos, Kendalė parvairavo seselės mašiną prie ligoninės. – Kol kas ketinu palikti automobilį čia, – tarė ji, kai pardavėjas įteikė jai du mašinos raktelių komplektus. – Mudu su vyru vėliau jį paimsime. Dabar parvešiu jus namo. Atsiprašau už nepatogumus.
Liudytoja
•
47
Kad ir kokių nepatogumų ji pridarė, juos menkino jo kišenės turinys – tūkstantis dolerių. Žinoma, vyrui buvo smalsu, kuo ši moteris vardu, kur gyvena, ką veikia jos vyras. Jis uždavė jai daugybę klausimų, o Kendalė jam mandagiai ir lengvai melavo. „Esi apsigimusi melagė, – kartą jai pasakė Rikė Sju. – Štai kodėl tu tokia gera advokatė.“ Prisiminusi draugės žodžius Kendalė ilgesingai šyptelėjo. Jos visos trys senelės virtuvėje kepė smulkintu šokoladu apibarstytus sausainius. Kendalė taip gyvai įsivaizdavo veidus ir balsus, tarsi jos būtų ligoninės palatoje. Rikės Sju pastaba turėjo draugę sudrausminti, bet Kendalė palaikė ją komplimentu. – Būk atsargi, Rike Sju. Tokie žodžiai ją tik padrąsina, – įspėjo senelė. – Dievas mato, apgaudinėti jai jokio padrąsinimo nereikia. – Aš neapgaudinėju! – paprieštaravo Kendalė. – Tai pati didžiausia iš visų tavo apgaulių, – pareiškė senelė kratydama tešla aplipusį medinį šaukštą. – Ar prisimeni, kiek kartų vaikystėje buvau kviečiama į mokyklą pasiaiškinti dėl tavo beprotiškų pramanų, kuriuos pasakodavai klasės draugams? Ji vis ką nors išsigalvodavo, – paaiškino senelė Rikei Sju. – Kartais kiek pagražindavau tiesą, kad būtų įdomiau, – prunkštelėjusi išdidžiai prisipažino Kendalė. – Bet to apgavyste nevadinčiau. – Sutinku, – dalykiškai pritarė Rikė Sju pildamasi į burną saują šokolado drožlių. – Tai vadinama melu. Kendalei užspaudė gerklę nuo sukilusių jausmų prisiminus tas dvi moteris, kurių taip stipriai ilgėjosi. Jei dabar pasiners į prisiminimus, širdies skausmas ją paralyžiuos. O jai reikia veikti, kol dar yra laiko, kol vyrui, skaitančiam jos mintis kaip elementorių, negrįžo atmintis. Ji žvilgtelėjo į laikroduką – pirma valanda nakties. Laikas.
48 •
Sand ra Brown
Nutipenusi pirštų galais pravėrė duris ir atsargiai pasidairė po koridorių. Budėjo dvi seselės. Vienos dėmesį buvo prirakinęs romanas, kita plepėjo telefonu. Kiek anksčiau Kendalė nepastebėta prasmuko pro jas ir nunešė daiktus į mašiną, tad dabar beliko išnešti kūdikį. Grįžusi prie lovelės pakišo rankas mažyliui po pilveliu ir švelniai jį apvertė. Kūdikis susiraukė, bet neprabudo net kai pakėlusi prispaudė jį prie krūtinės. – Tu toks geras berniukas, – sušnibždėjo Kendalė. – Juk žinai, kad mamytė tave myli, tiesa? Ir padarysiu viską – viską, – kad tik tave apsaugočiau. Ji tyliai išslinko iš palatos. Ištisas valandas prabuvus tamsoje, koridorius atrodė neįprastai šviesus. Stabtelėjusi kelias sekundes Kendalė leido akims priprasti prie šviesos, o paskui pradėjo sėlinti koridoriumi. Jeigu pavyks nepastebėtai prasmukti koridoriaus posūkiu, jai pasiseks. Kokių dešimt metrų ji neturės jokios priedangos. Jei kuri seselė akies krašteliu ją pamatys, Kendalė jau turėjo sugalvojusi paaiškinimą: Kevinui susikaupė dujų, jis irzlus, todėl nusprendusi pasivaikščioti. Seselės patikėtų be išlygų, bet Kendalės planai žlugtų. Kitą naktį tektų vėl mėginti. Bet kiekviena valanda brangi – rytoj jau gali būti per vėlu. Reikia dingti šiąnakt. Ji sutelkė dėmesį į žingsnius – turi eiti tyliai ir greitai. Nukreipusi žvilgsnį į abi seseles, skaičiavo atstumą iki kampo. Kiek dar liko? Trys metrai? Keturi? Kevinas atsirūgo. Kendalei šis garsas prilygo patrankos šūviui. Ji sustingo besidaužančia širdimi. Atrodo, raugulio daugiau niekas neišgirdo. Viena seselė tebeskaitė, o kita tebeplepėjo, regis, vis labiau įsitraukdama į pokalbį: – Todėl pasakiau, jeigu jis tris kartus per savaitę eis žaisti boulingo, koks jam skirtumas, jei naktį budėsiu ligoninėje.
Liudytoja
•
49
Jis atšovė, kad tai skirtingi dalykai. Tada aš ir sakau: „Velniai griebtų, tu teisus. Juk už boulingą nė grašio negausi.“ Kendalė nesiklausė šeiminio kivirčo pabaigos. Prisėlinusi prie kampo ji atsidūrė kitame koridoriuje. Pavyko! Nugara atsirėmusi į sieną, Kendalė užsimerkė, giliai įkvėpė ir suskaičiavo iki trisdešimt. Kai jau buvo tikra, kad seselių neišjudino, atsimerkė. Tačiau išsijudino jis.