Liepsnojantis smėlis

V I R SE L I S

– Abejoju.

– Kodėl? – paklausė Najiras. – Kas, manai, jai atsitiko?

Beduinas pažiūrėjo jam tiesiai į akis.

– Tas pats, kas atsitinka bet kuriai mergaitei.

– Ir kas? – paklausė Najiras. Meilė? Seksas? Ką tu apie tai išmanai? Iš Ibrahimo veido matė, kad nederėjo to klausti, – vaikinas paraudo. Najirui knietėjo sužinoti daugiau, išpešti iš jo atsakymą; bet jis žinojo: jeigu Nūfą mirtis ištiko dėl meilės ar sekso, bet koks tiesus atsakymas bus dar labiau neprideramas. Jis kantriai laukė paaiškinimo, o jaunuolis siurbčiojo arbatą ir atkakliai tylėjo.

2 Niū ru s i r p u rv i nas Ravašinų skersgatvis nė iš tolo neprimi­ nė rojaus prieangio – paskutinės stotelės, kurią palikę kūnai keliaus pas Alachą. Deja, koronerio pastatas buvo čia, įspraustas tarp dvie­ jų bjaurių biurų ir toks pat nykus. Aštuntojo dešimtmečio statinio viršus buvo pilka dėžė su apvaliomis betoninėmis iškyšomis, kurios bemaž užstojo tamsintų langų vorą. Per fasadą kryžiavosi plieninės sijos. Vaizdas, tarsi žiūrėtum į suskilinėjusius kiaušinių lukštus pin­ tinėje. Apatinis aukštas – be langų, vientisą betono plokštumą lau­ žė tik dvivėrės metalinės durys su apsaugos kodų skydeliu šalimais.

Najiras jau įveikė tas duris, šnektelėjo su pagyvenusiu apsauginin­ ku ir buvo palydėtas iki plačių laiptų pastato šone.

Neįtikėtina, bet pirmas giliai įleisto namo aukštas iš vidaus pri­ minė senosios Džidos atkūrimo bendruomenės reklamą: per visą pastato ilgį puikavosi garsieji erkeriniai langai su pinučiais – ravašinai, iš to ir gatvės pavadinimas. Ravašinai, kaip priklauso, buvo sumeistrauti iš tikmedžio pinučių, viršuje užsibaigiantys plokščia arka. O po jais nuo betono karojo apsilaupę dažai. Laiptų apačioje vienintelės medinės durys buvo atdaros ir paspirtos, kad neužsi­ trenktų, už jų tvyrojo prieblanda.

Najiras nusikepurnėjo žemyn, drąsindamasis kramtė kartų misvaką* ir spjaudė jo plaušus ant žemės. Įtikinėjo save turįs eiti * Arako medžio šakelės, kurias kramtant valomi dantys.

15

vidun – kito kelio nėra. Saulė kepino ir jis skausmingai prakaitavo, rodėsi, kad iš odos sunkiasi ne prakaitas, o aštrios vinys. Jis čia atvyko ne vien norėdamas pagelbėti Šraviams, kaip visą kelią mė­ gino save įtikinti, – siekė, tai aiškiai suprato, įsiveržti į asmeninę erdvę. Nūfos kūnas čia, ir jo rūpestis – pargabenti ją namo.

Visą naktį praleido dykumoje, stengdamasis susitaikyti su savo nesėkme. Nors kūnui mirtinai reikėjo poilsio, mintys atkakliai grįždavo prie to, kokius sprendimus galbūt turėjo priimti, kokius nurodymus duoti, kokiomis nuojautomis vadovautis, kad ją išgel­ bėtų. Galiausiai penktą ryto užmigo – vien tam, kad po valandos staiga pabustų ir suvoktų, jog nusivylimą pakeitė gailestis ir kaltės jausmas. Jis niekuo nebegalėjo Nūfai padėti; vis dėlto ryžosi pasiū­ lyti pagalbą jos šeimai, nors šiai to nereikėjo.

Visą rytą meldėsi. Šraviai pernelyg kuklūs, pernelyg užsidarę, kad įvertintų užuojautą. Reikėjo ko nors naudingo ir neišsiskirian­ čio. Kai susirinko mantą, sukrovė į džipą ir pasuko miesto pusėn, mintyse vis naršė, koks gestas būtų tinkamas, bet pastarųjų sa­ vaičių nuovargis darė savo. Tik kai pasimatė Džida, energija ėmė grįžti, pradėjo ryškėti šiokia tokia mintis. Nūfos kūnas tikriausiai dar pas koronerį. Šravių sūnūs veikiausiai irgi tik grįžę iš dyku­ mos, sutrikę ir išsekę. Jie, ko gero, pasiųs tarnus paimti kūno, o gal ką nors iš mečetės. Bjauru net pagalvoti, kiek svetimų rankų ir akių jau lietė jos kūną. Negi šeima nenorėtų, kad kas nors artimas palydėtų Nūfą paskutinėn kelionėn namo?

Dar iš džipo paskambino Osmanui ir išlemeno klausimą: – Ar jums nereikėtų... ar būtų gerai, jeigu... Pamaniau, galėčiau padėti, jeigu ji vis dar pas koronerį...

– Labai ačiū, – tyliai ištarė Osmanas. – Būtų didžiulė pagalba.

Išgirdęs jo balse palengvėjimą, Najiras skubiai pridūrė: – Tik pasakyk, ką turėčiau padaryti.

Dabar, spoksodamas į tuos įmantrius ravašinų pinučius, jaus­ damas, kaip kūnas vis labiau glemba, o mintis kas akimirką darosi skvarbesnė, ėmė suvokti ir ne tokią malonią priežastį, kodėl jis čia. Liguistas smalsumas. Žūtbūtinis noras pirmiausia pačiam sau įrodyti, kad kažką gali. Labiausiai ir slėgė šios paskatos savanau­ diškumas.

16

O šeima laukia.

Nuspriegęs misvaką į lataką, pasidrąsino ir įžygiavo į pastatą, bet nepamatė nieko daugiau, tik dar vienus laiptus. Jais nulipo abiem rankomis tvirtai remdamasis į sieną – po akinamos dienos šviesos čia užklupo juoda tamsa.

Kai akys apsiprato, pamatė prie stalo skaitantį sargybinį. Išvydęs rudą uniformą ir niūrų veidą, dar labiau sutriko. Tai buvo tikroji pastato apsauga. Įstatymas draudė badyti ir pjaustyti žmonių lavo­ nus ir nors vyriausybė patylom leido daryti skrodimus, visada galėjo atsirasti budrių akių, ieškančių nemusulmoniško elgesio apraiškų.

Pamačius Najirą, sargybinio akys susiaurėjo. Najiras priėjo prie stalo ir pasižiūrėjo į ilgą koridorių, blausiai apšviestą dienos švie­ sos lempų už sargybinio nugaros.

– Atvykau paimti kūno. – Surado kišenėje leidimą, kurį šią po­ pietę gavo iš vieno Šravių tarnų, ir atkišo sargybiniui.

Sargybinis atidžiai perskaitė raštą, sulankstė ir grąžino Najirui.

– Ji koridoriaus gale, – pasakė.

– Kurio?..

Vyras kilstelėjo antakį ir parodė už nugaros – tebuvo vienas koridorius. Najiras linktelėjo. Stengėsi atsipalaiduoti. Nusišluostė prakaituotą sprandą ir pasuko prie dvivėrių durų koridoriaus gale.

Vos jas atidarius, į nosį trenkė kvapas: amoniako, mirties ir kraujo, ir dar kažko tokio pat nemalonaus. Prisivertė įkvėpti, ar užuodžia sieros kvapą – beduinai kartais siera apvalydavo iškeliaujančias sielas. Ne, man tik vaidenasi, – pagalvojo. Kambarys buvo šviesus ir baisiai sterilus. Viduryje stovėjo stalas su lavonu, virš jo palinkęs gunksojo medicinos tyrėjas – ilgšis vyras žilų plaukų vainiku, tik truputį tamsesniu negu jo laboratorinis chalatas. Jis pakėlė galvą.

– As salamu aleikum.

– Va aleikum as salam.* Najiras pasijuto svaigstąs ir stengėsi nežiūrėti į kūną. Vedžiojo žvilgsnį po stiklines lentynas, prigrūstas medicinos knygų, marlės, tuščių kolbų. * Tradicinis musulmonų pasisveikinimas ir atsakymas: taika jums; ir jums taika.

17

– Kuo galėčiau padėti? – paklausė tyrėjas.

– Kiek suprantu, pas jus mergaitė, kuri...

– Ar jūs iš šeimos?

– Ne iš šeimos. Ne. – Ir kažkodėl pasijuto kaip koks iškrypėlis. Bū­ tinai turėjo paaiškinti, kad čia jį atvedė pareiga, ne smalsumas. Buvo karšta ir tvanku, nuo lavono kvapo darėsi bloga. Akyse ėmė temti.

Giliai įkvėpė ir nusisukęs spoksojo į kraujuotą chalatą ant sienos.

– Tuomet jums čia negalima, – pasakė tyrėjas.

– Aš turiu leidimą pamatyti kūną. Man reikia pamatyti... turiu omeny, man reikia jį paimti. – Nervingai brūkštelėjo ranka per veidą. – Aš čia atvykau paimti kūno.

Tyrėjas numetė skalpelį į sidabrinį dubenį ir piktai pasižiūrėjo į Najirą.

– Mes dar nebaigėme. Jums teks palaukti.

Najiras ir pats nesuprato, ar jam nuo to palengvėjo.

– Prieš pasiimdamas norėčiau įsitikinti, ar čia tikrai ji.

– Tai ji. – Regėdamas Najiro užsispyrimą, tyrėjas apėjo stalą. – Leiskite pažiūrėti jūsų dokumentus. Nūfa aš Šravi, ar taip? – Pa­ ėmė iš Najiro raštą ir atidžiai perskaitė. – Taip, čia ji, – mostelėjo į stalą sau už nugaros.

Najiras padvejojo, iš anksto pasijutęs nepatogiai dėl kito savo reikalavimo.

– Norėčiau pamatyti jos veidą.

Tyrėjas įsistebeilijo, ir Najiras suprato, kad peržengė ribą, kad tyrėjas dabar galvoja susidūręs su iškrypėliu, nors ir turinčiu tvar­ kingus popierius.

– Tik todėl, kad tai principo reikalas, – pasakė Najiras.

– Jos tapatybė jau nustatyta.

Kortelėje ant vyro krūtinės Najiras perskaitė: Abdula Mamūnas, medicinos tyrėjas. Ketino vėl prabilti, bet už nugaros atsidarė durys ir įžengė moteris. Be abejo, turėjo būti moterų tyrėjų, ku­ rios liestų moters lavoną, tačiau pamačius šią neuždengtu veidu jam atėmė žadą. Ji vilkėjo baltu laboratorijos chalatu, chidžabas, juoda skara, dengė plaukus. Tačiau jos veidas buvo atviras, todėl jis nusuko akis – ir vis tiek paraudo. Nežinodamas, kur dėti akis, įsmeigė jas į plastikinę kortelę jai ant kaklo: Katia Hidžazi, labo18

rantė. Nustebo kortelėje perskaitęs jos vardą – ir vardas turėjo būti paslaptis, kaip jos plaukai ar kūno formos, ir tai buvo dar vienas akivaizdus akibrokštas.

Pabūgęs, kad tas augesnis vyras nepamanytų, jog spokso į jos krūtis, Najiras nudelbė žvilgsnį į grindis – ir čia užkliuvo už dailių pėdų patogiose melsvose basutėse. Vėl paraudo ir nusisuko, bet nevisiškai – tik tiek, kad būtų aišku – nežiūri į ją.

Moteris truputį nuleido pečius, tarsi parodydama esanti nepa­ tenkinta dėl Najiro sutrikimo. Iš kišenės išsitraukė burką*, užsi­ dengė veidą ir lipuku susegė ant pakaušio. Pamalonintas jos dė­ mesingumo ir vis tiek jausdamasis nejaukiai, kad kambaryje yra moteris, Najiras žvelgė į ją pro šnairę. Rodos, ji su burka, viskas gerai, galėtų žiūrėti tiesiai – ir vis tiek dirsčiojo iš padilbų; o mo­ ters akys pro burkos plyšį žvelgė stačiai į jį. Visai sutrikęs dėl jos įžūlumo greitai nusuko akis.

– As salamu aleikum, daktare Mamūnai, – pasisveikino su ty­ rėju. Balsas skambėjo kaip provokacija. – Tikiuosi, nenukankinote pono Šark?

Najiras vylėsi, kad nematyti, koks jis sumišęs. Iš kur ji žino jo pavardę? Ir kokia turi būti moteris, kad su tokiu pasitikėjimu iš­ tartų nepažįstamo vyro pavardę? Sargybinis jai veikiausiai pasakė.

Bet kodėl?

Tyrėjas aiškiai buvo įsižeidęs dėl jos įžūlumo, todėl tik kažką neaiškiai burbėjo. Ji veikiausiai dar naujokė ir nesuvokia, kaip dera elgtis su vyresniu, tvirtų tradicinių pažiūrų žmogumi.

– Juk gerai, – pasakė moteris, – kad jis atvyko paimti kūno.

Mamūnas įtariai nudelbė Najirą.

– Jis taip sako.

Panelė Hidžazi atsigręžė į Najirą. Ji stovėjo visai šalia, truputį arčiau, negu pridera, šmėkštelėjo jam mintis.

– Kaip žadate ją gabenti? – paklausė.

Jis sudvejojo, nenorėdamas tiesiai jai atsakyti. Nuleido akis ir tos užkliuvo už jos rankos. Ji mūvėjo vestuvinį, o gal sužadėtuvių * Moters veido apdangalas Persijos įlankos šalyse, kitaip nikabas; kitose musulmonų šalyse burka vadinamas visą kūną dengiantis viršutinis drabužis.

19

žiedą – tiksliai nepasakytų. Dėl to, kad turi vyrą, buvo šiek tiek lengviau susitaikyti su jos buvimu – bet tik šiek tiek.

– Lauke stovi mano džipas, – kreipėsi Najiras į tyrėją, – tačiau prieš pasiimdamas norėčiau atpažinti kūną.

– Gerai, – atsakė panelė Hidžazi.

Begėdiška, pagalvojo Najiras, atsakyti, kai ne į ją kreipiamasi, bet dar labiau stebino jos laisvas elgesys. Moterys, net tos, kurios vaidino modernias, paprastai žiūrėdavo į jį kaip į savotišką gyvu­ lį – baugino jo aukšta dramblota figūra, žemas šiurkštus balsas.

Tačiau šioji, nors atsargiai apėjo jį, rodos, visai jo nesibaidė.

– Juk žinote, mes jau nustatėme tapatybę.

Najirui sutraukė paširdžius. Atrodė, kad ji žūtbūt pasiryžusi su juo pasikalbėti, bet jis atkakliai suko akis į Mamūną, vildamasis, kad pagyvenęs vyras jam atsakys. Tačiau tas tebestovėjo vis toks pat įtarus.

– Noriu pats pamatyti palaikus, – pasakė Najiras, o išties pagal­ vojo: Viena, ko noriu, tai kuo greičiau išsinešdinti.

– Jie kaip tik ant stalo. Galite pažiūrėti.

Panelė Hidžazi privedė jį prie metalinio stalo su Nūfos kūnu ir atitraukė paklodę nuo veido. Pažiūrėjus Najirui vėl ėmė svaigti galva, bet šiaip taip susiėmė. Iš pradžių nematė jokio panašumo į Nūfą, vis dėlto atidžiau įsižiūrėjęs atpažino veido bruožus – siaura santūri burna, išsišovę Šravių skruostikauliai.

– Manau, tai ji. – Nuo tvokstelėjusio kvapo net užsikosėjo.

Vargšė mergaitė. Pusė jos veido buvo apsvilusi nuo saulės, o kita pusė – šiurpiai pilka. Ji veikiausiai ne vieną dieną tysojo ant šono – nuodegiai buvo baisūs. Pilkasis šonas apėjęs purvu.

– Ačiū, – pasakė ir atsitraukė.

Panelė Hidžazi apžiūrinėjo Nūfos galvą. Najiras pastebėjo kaž­ ką sulipusį plaukuose prie kairės ausies. Atsisukęs į Mamūną pa­ klausė: – Ar ten kraujas?

Mamūnas tik gūžtelėjo, o panelė Hidžazi toliau apžiūrinėjo žaizdą.

20

– Taip, – galiausiai ištarė. – Kraujosruva. Atrodo, kažkas sti­ priai smogė. Ir dar šis tas... – Pincetu ištraukė iš žaizdos šipulį ir pakėlė. – Panašu į medžio atplaišėlę.

Najiras susijaudinęs įsmeigė akis į tyrėją.

– Ar ji mirė nuo tos žaizdos?

– Ne, – atsakė Mamūnas. – Ji nuskendo.

Visi tylėjo, tik Mamūnas profesiniu išdidumu švytinčiomis aki­ mis parodė Nūfos krūtinės rentgeno nuotrauką ant sienos. Najiras žiūrėjo į nuotrauką, bet nieko nesuprato.

– Ji nuskendo?

– Jau sakiau. Klasikinis atvejis. Putos burnoje. Vanduo plau­ čiuose ir pilve.

Tas paprastas „nuskendo“ iškėlė dar daugiau klausimų. Turi būti paaiškinimas, kaip moteris galėjo nuskęsti didžiausioje pa­ saulio dykumoje. Todėl Najiras paklausė: – Jeigu ji nuskendo, kaip paaiškinsite žaizdą galvoje?

Tyrėjas pasišiaušė.

– Veikiausiai susitrenkė.

– Kai skendo?

– Taip, kai skendo.

Kol juodu žodžiavosi, panelė Hidžazi toliau tyrinėjo Nūfos pa­ kaušį. Najiras matė, kad jos rankos truputį virpa. Ryžosi pažvelgti į akis – ji buvo susiraukusi.

– Jeigu ši žaizda atsirado skęstant, – galiausiai įsiterpė ir ji, – tai ir ant kūno turėtų būti panašių žaizdų.

Najirą nustebino jos įžūlumas ir dabar laukė, ką sakys tyrėjas.

Vėl dirstelėjo į jos kortelę ir šįkart krito į akis, kad ji ne medicinos tyrėja, o laborantė. Bet koks skirtumas?

– Prieš savaitę lijo, tiesa? – paklausė Mamūnas.

– Beveik prieš dvi savaites, – atsakė Najiras. – Tą dieną, kai ji dingo. Ar seniai ji negyva?

– Sunku pasakyti.

Najiras jautė, kad moteris žiūri į jį, tačiau pats nenuleido akių nuo Mamūno.

21

– Ar ji tebebuvo gyva, kai gavo tą smūgį į galvą? Tai galima nustatyti?

– Taip, – atsakė moteris.

Najiras laukė paaiškinimo, bet ji tylėjo. Tyla užtruko. Panelė Hidžazi atsargiai nudengė Nūfos rankas ir taip įdėmiai žiūrėjo į mėlynes ant riešų ir plaštakų, kad ir Najiras leido sau žvilgtelėti. Ji paėmė iš vienos žaizdos mėginį.

– Regis, smėlis, – pasakė. – Ir panagėse kažko yra. Šitos pana­ šios į žaizdas, gautas besiginant.

– Ne, ne ne, – nutraukė Mamūnas, pastūmė ją į šalį ir parodė į vieną Nūfos riešą. – Šios žymės – nuo kupranugario pavadžio.

Negi nematote?

Najiras iš arčiau apžiūrėjo žaizdas. Jos buvo nevienodos, be to, ir pirštų galiukai nubrozdinti.

– Man atrodo, tai gynimosi žaizdos.

– Sakiau, kad jos nuo odinio pavadžio, – griežtai tarė Mamūnas.

Panelė Hidžazi įkišo mėginį į stiklinį vamzdelį ir atsargiai pa­ dėjo ant stalo. Tada vėl palinko prie lavono, truputį luktelėjusi at­ sargiai pakėlė kojas dengiantį pilkos marškos kraštą. Taip ir laikė ilgai apžiūrinėdama kojas. Najiras sekė jos akis, tokias pat atidžias ir jautrias kaip rankos, apžiūrinčias kūną, ir stebėjosi: mirtis, ro­ dos, ją sukrėtė. Akys buvo liūdnos, tarsi čia būtų asmeninė netek­ tis. Gal ji pažįsta šeimą, gal tai ji pranešė apie mirtį?

Galiausiai ji nuleido maršką. Prakalbo tarsi per prievartą, klau­ siamai, nors žodžiai buvo visai kitokie.

– Nematau jokių ženklų, kad ji būtų lietusi kupranugarį. Jo­ kių plaukų ant kūno, jokių nubrūžinimų ant šlaunų. – Mamūnas bandė pertraukti, bet ji nesileido. – Nesu labai patyrusi nustatyti mirties laiką, bet spėju, kad ji bent savaitę negyva.

– Be abejo, – rėžė Mamūnas. – Žinant, kaip dažnai lyja dyku­ moje, sakyčiau, ji mirė per lietų. Štai kaip atsitiko. Sausvagės patvi­ no, ji keliavo per dykumą viena iš tokių sausvagių, ir še tau! Pradė­ jo lyti. Mėgino plaukti, tačiau staigus srautas ją nunešė. Susitrenkė galvą, susižeidė riešus. Suprantate, ji nuskendo!

Najiras spoksojo į tyrėją.

22

– Bet ji turėjo kupranugarį.

– Tai kas? – ėmė šaukti tas. – Kupranugariai nemoka plaukti!

Tai buvo visiška nesąmonė. Vienintelės gorilos nemoka plauk­ ti. Nors retai atsiduria prie vandens, kupranugariai kartais jame net pliuškenasi. Dubajaus vienkuprių reabilitacijos centre Najiras pats matė, kaip veterinaras drąsino lipti savo pacientus į basei­ ną – šitaip gydė jų lūžusius kaulus, artrito susuktus sąnarius. Kai jau įbrisdavo į vandenį, kupranugariai dūkdavo kaip vaikai ir net širsdavo, kai liepdavo baigti. Rodės, klausdavo: kodėl Alachas mus sukūrė gyventi be vandens?

– Kupranugariai plaukia, – pasakė Najiras. – Kupranugaris būtų ją išgelbėjęs. – Sugrabaliojo kišenėje kitą misvako lazdelę ir susigrūdo į burną – aitrus skonis maloniai nustelbė mirties tvaiką. Kramtydamas apėjo stalą. Dešinė Nūfos ranka kyšojo iš po marškos. Ant riešo – rusvas purvas. Atrodė, karštis jį tiesiog įdegino į odą.

– Kas čia? – paklausė.

– Panašu į purvą, – pasakė panelė Hidžazi ir įdėjo odos gaba­ liukų į stiklo indelį.

Mamūnas pagriebė indelį.

– Bičiuliai, ji nuskendo. Pone Šarki, ar jau įsitikinote, kad tai ji?

Najiras liovėsi kramtęs.

– Taip, tai ji. Bet keista dėl to kupranugario.

Mamūnas gūžtelėjo.

– Gal jie išsiskyrė, tarkim, prieš jai nusileidžiant į sausvagę?

– Dykumoje niekas nepalieka kupranugario. Tai savižudybė.

– Aš nesakiau, kad tai savižudybė! – suriko seniokas.

– Ir aš ne, – atitarė Najiras.

Tyrėjo akys susiaurėjo.

– Nė neužsiminkite apie tai. Juokinga! Manote, ji buvo nužu­ dyta?

Najiras kilstelėjo antakius.

– Kaip? Turiu omeny... kaip? – Mamūnas, rodos, ėmė dusti iš pasipiktinimo. Atsikosėjo. – Kažkas būtų turėjęs laukti ypatingų sąlygų, kada ta moteris bus vadėje, viena, dykumos viduryje, be 23

kupranugario, ir dar kad užeitų lietus ir užtvindytų tą sausvagę, – ir viskas tuo pačiu metu. Alachui leidus tam žudikui būtų prireikę labai daug kantrybės, be to, kaip jis būtų sugebėjęs ją nuskandinti sraute ir pats nenuskęsti? Kas tai būtų sugalvojęs? Kodėl tiesiog nenudurti, ir viskas?

Niekatras neatsakė. Najiras vogčiom dirstelėjo į panelės Hidža­ zi akis – jos atrodė mįslingos. Ko gero, tyrėjas teisus: nužudyti nuskandinant – čia veikiausiai per toli nueita. Gal Nūfa rado van­ dens šaltinį ir mirė mėgindama jį žūtbūt pasiekti? O gal įbrido į patvinusią upę? Lietus buvo smarkus, atsiminė, kaip juo džiaugėsi, galvojo, kad padės jai išgyventi.

– Dar liko klausimų? – neatlyžo seniokas, žiūrėdamas tiesiai į Najirą.

– Tik norėjau sužinoti, ar viskas gerai, – pasakė tas. – Kūnas, turiu omeny... ar ji nepaliesta?

Mamūno veidas persikreipė, ir Najiras suprato, kad tas klausi­ mas tyrėjui labai sunkus. Pajuto keistą galios jausmą – nors tą galią jam suteikė tiktai šeimos įtaka.

– Suprantu, ko klausiate, – pasakė tyrėjas. – Mes dar tiek toli nenuėjome. Nors ji iš tikro nėra medicinos tyrėja, panelė Hidža­ zi, – tariant jos vardą, balse aiškiai pasijuto panieka, – čia ir turi atlikti ultragarso tyrimą. – Jis staigiai nutraukė maršką ir atidengė visą Nūfos kūną. Najiras perbalo ir nuleido akis, ir vis tiek viską pamatė – šlaunis, kojas, lyties gūbrį. Beviltiškai ieškodamas, kur nukreipti akis, pamatė tūbelę želės, švirkštą, metalinį instrumentą, pavojingai panašų į falą.

– Ačiū, – šiurkščiai ištarė. – Manau, verčiau palauksiu lauke. – Žengė durų pusėn ir sustojo. Kambarys ėmė suktis. Mėgino įkvėp­ ti, bet visas sulinko, rankomis atsirėmė į kelius. Galvoje ūžė, širdis daužėsi. Regėjo tik tą bedugnę tarp mergaitės kojų – tačiau kitą akimirką pasijuto stačia galva smunkąs ant grindų.

– Pone Šarki! – Šalia klūpėjo Mamūnas ir prie nosies laikė kamparo buteliuką. – Pone Šarki, tegul saugo jus Alachas, jūs gar­ bingas žmogus.

– Vandens, – sušvankštė Najiras.

24

– Atnešiu! – Mamūnas linksėdamas galva atsistojo ir išėjo iš kambario.

Najiras šiaip taip privertė paklusti kojas ir pamaži atsistojo, vis pasitikrindamas, ar silpnumas praeina ir ar vėl nenualps.

Panelė Hidžazi atrodė labai sunerimusi.

– Pone Šarki, užjaučiu.

Jis buvo pernelyg susijaudinęs, kad atsakytų, o ji turėjo bent tiek nuovokos, kad užsiimtų savo darbu. Išsitraukė iš spintos pirš­ tų atspaudų rinkinėlį ir atsisėdo imti Nūfos atspaudų. Įsivyravo ilga tyla ir jis vėl pažiūrėjo į Nūfą, greičiau į tai, kas buvo Nūfa. Dabar kūnas buvo saugiai paslėptas po marška, ir vis tiek jam pasidarė bloga, tad turėjo nusukti akis.

– Kam jums reikia daryti ultragarsą? – paklausė nežiūrėdamas į panelę Hidžazi.

– Gal verčiau prisėstumėte, – pasiūlė ši.

Jos nekuklumas taip apstulbino, kad nesugebėjo atsakyti.

– Jūs atvykote paimti palaikų, – pasakė ji. – Tad paimkite ir užmirškite visa kita. Byla baigta – jie nusprendė, kad tai atsitikti­ nė mirtis. Kaip sakė Mamūnas, aš nesu tikra tyrėja. Tikroji tyrėja išėjusi motinystės atostogų. Esu čia tik todėl, kad nerado, kuo jos pakeisti, o jiems reikia moters darbui prižiūrėti. Kadangi čia ypa­ tingas atvejis, jie išsikvietė Mamūną iš Rijado ir jis nusprendė, kad mirtis ištiko nuskendus. Taigi nuskendo. Nereikia daugiau klausi­ mų. Viskas.

Jį nustebino jos sarkazmas. Todėl paklausė: – Manote, kažkas slepiama?

Ji gūžtelėjo pečiais.

Jeigu tai tiesa, čia turėtų būti įpainiota šeima. Jie vieninteliai užtektinai įtakingi. Jis galėjo sugalvoti keletą priežasčių, kodėl Šra­ viai norėtų nuslėpti tiesą, bet svarbiausia priežastis buvo čia pat. Jis padvejojo ir vis dėlto paklausė: – Ji nebuvo skaisti?

Panelė Hidžazi baigė imti pirštų atspaudus ir padėjo rinkinėlį į spintą. Najiras laukė paaiškinimo, bet kai ji atsigręžė, skubiai nu­ suko akis į šalį. Troško priversti juo pasitikėti, tačiau pats suprato, 25

koks tai bergždžias noras. Jis svetimas, be to, vyras. Nenorom tu­ rėjo pripažinti: nors šiaip atrodo maištinga, tylėdama elgiasi pa­ doriai.

Pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po trijų. Iki saulėlydžio Nūfa turi būti palaidota. Jam liko mažiau nei valanda parvežti kūną Šra­ viams; šeimai reikės dar valandos paruošti kūną laidotuvėms.

Mamūnas atskubėjo su vandens stikline. Vanduo atsidavė mui­ lu, bet Najiras nesiskundė. Senis paplekšnojo jam per nugarą ir užjaučiamai nusiviepė.

– Nesikrimskit. Žinot, kai jos gyvos, nėra taip blogai.

Pranašas sakė: Ir padorios moterys – pilnos pagarbos ir saugo tai, ką privalo saugoti, kai nėra jų vyrų, dėka Alacho.* Ši frazė jam šmėkš­ telėjo galvoje, kai atsitraukęs nuo krovinių rampos užpakalinėje pastato dalyje suko savo džipą kairėn į gatvę. Pranašas, be abejo, teisus, nors atrodo, kad ir nebūnant pilnai pagarbos galima išlikti padoriai. Panelės Hidžazi tylėjimas pabaigoje padarė įspūdį.

Ir vis tiek jos elgesys Najirui atrodė begėdiškas – nors gali būti, kad ji taip elgėsi norėdama apginti Nūfą. Panelė Hidžazi ginčijosi su Mamūnu dėl to, kaip Nūfa mirė, dėl kupranugario, iš kur atsira­ do žaizda galvoje. Najiras nebuvo tikras, ar ji tokia drąsi, nes nori apginti Nūfą, ar tai profesinis išdidumas, o gal tiesiog toks jos bū­ das. Nuojauta sakė, kad ji taip daro saugodama Nūfos paslaptis. Šiaip ar taip, dėl vieno ji teisi: tie įdrėskimai besiginant, žaizda galvoje, tai, kad paskendo, kad nebuvo kupranugario, – išties keis­ tai atrodo. Ypač dėl to kupranugario – gal jis ir nieko neišmano, bet tikrai žino: dykumoje niekas nemeta kupranugario.

* Čia ir toliau Koranas cituojamas pagal: Koranas: literatūrinis prasmių

vertimas. Pataisytas ir papildytas leidimas. Iš arabų k. vertė muftijus Ro­ mas Jakubauskas. – Vilnius: Kronta, 2010.