TreÄ?ias skyrius
Tos pačios dienos vakarą Be temos Ačiū, Emi. Leo. Kitos dienos rytą Be temos Nėra už ką, Leo. Emi. Po dvylikos valandų Tema: Ar buvo... ...taip blogai? Po dviejų valandų Re: Kodėl klausi, Leo? Juk žinai, kaip buvo. Tu ten buvai. 67 minutes sėdėjai priešais savo Tobulumo Iliuziją ir iš jų mažiausiai 54 šypsojaisi jai. Net nepradėsiu vardyti, kiek visko sudėjai į tą šypseną, tokia išsami buvo programa. Šiaip ar taip, buvo ir geroka porcija susimąstymo. Bet ne, nebuvo blogai. Visai nebuvo blogai. Tikiuosi, tavo gerklė pagijo. Kaip sakiau, čiulpk mėtines pastiles Isla, geriausia serbentų skonio. O prieš eidamas miegoti paskalauk gerklę šalavijų arbata! Gero vakaro. Emi. Po dešimties minučių AW: „Visai nebuvo blogai.“ Tai kaip tada buvo? Kas apskritai buvo? 32
Po penkių minučių Re: Ei, Leo, nuo kada uždavinėji įdomius klausimus? Ar ne tu iš mudviejų atsakingas už įdomius atsakymus? Jeigu nebuvo blogai, tai kaip tada buvo, mielas Leo? Neskubėk atsakyti. Labanakt. Emi. Po trijų minučių AW: Kaip gali dvi tos pačios Emi rašyti ir kalbėti tokiu skirtingu tonu? Po 50 sekundžių Re: Dėl įtemptų treniruočių, pone kalbos psichologe! O dabar miegok gerai, sapnuok gražiai ir kvėpuok laisvai. Beje, „Ačiū, Emi“ buvo silpnoka, mielas Leo. Gerokai silpniau, negu leidžia tavo gebėjimai. Kitos dienos vakarą Tema: Svetimas Miela Emi, jau ištisą valandą trinu laiško fragmentus, kuriuose stengiuosi aprašyti, kaip jaučiausi per susitikimą. Neįstengiu išdėstyti savo įspūdžių. Kad ir ką apie tave sakyčiau, skamba banaliai, vien tuščios frazės, „gerokai silpniau, negu leidžia mano gebėjimai“. Pabandysiu kitaip. Papasakosiu, kaip TU jauteisi per mūsų susitikimą. Ar galiu pasinaudoti tokia parankia tavo punktų lentele? Taigi: 1. Tau nepatiko, kad atėjau anksčiau už tave. 2. Nustebai, kad iš karto atpažinau, nes žinojai, kad tikiuosi pamatyti ne tą Emi. 3. Tau buvo nemalonu, kai pabučiavau į skruostą, lyg tai būtų daugelį metų tarp mūsų gyvuojanti ceremonija. (Neatsukai antro skruosto, iš to supratau.) 4. Nuo pat pirmos sekundės jauteisi taip, lyg sėdėtum prieš svetimą vyrą, kuris tvirtina esąs Leo Leikė, bet nepateikia įrodymų. 5. Tas svetimas vyras tau anaiptol nekėlė antipatijos. Jis žvelgė į akis. Laiku išsižiodavo ir laiku užsičiaupdavo. Nepasakojo 33
istorijų be pabaigos. Nepanikavo stojus ilgokai tylai. Iš burnos jam nesklido blogas kvapas, netrūkčiojo antakiai. Jis buvo smagus pašnekovas, nekėlė nemalonių jausmų, tiesa, buvo prikimęs. Bet tu vis dirsčiojai į gražų smaragdo spalvos laikroduką ant tikrai gracingo riešo, kad sužinotum, kiek dar turėsi vaizduoti artimus santykius. Arba žiūrėti, kaip juos vaizduoju aš, o juk viešoje vietoje negalėjo būti menkiausių niuansų. Aš tau niekuo neatrodžiau pažįstamas, niekuo – artimas, niekuo – panašus į Leo. Niekuo nepadariau įspūdžio. Niekas iš laiškų dėžutės neapsireiškė prie kavos stalelio. Neišsipildė nė vienas tavo lūkestis, mieloji Emi. Todėl buvai šiek tiek... Ne, „nusivylusi“ būtų per smarkiai pasakyta. Pasijutai prablaivėjusi. „Prablaivėjusi“ – tinkamesnis žodis: „Tai iš tikrųjų jis, Leo Leikė. Aha. Na ką gi.“ Taip tikriausiai dabar manai. Ar ne? Po valandos Re: Taip, ačiū už komplimentą, mielas Leo. Žaliasis laikrodukas iš tikrųjų gražus, jį nešioju daug metų. Pirkau iš vieno serbo Leipcigo antikvariate. „Gerai eina, pažiūrėti dieną, pažiūrėti naktį, visada tinkamą laiką“, – patikino jis. Ir iš tikrųjų, kada tik į jį pažiūriu, visada būna tinkamas laikas. Ir dabar pats tinkamiausias laikas. Visa ko geriausio. Emi. Po dešimties minučių AW: Miela Emi, tavo išsisukinėjimas iš tikrųjų elegantiškas, net koketiškas. Bet ar tau neatrodo, kad būtų sąžininga pasakyti, ko tokia surūgusi? Tada naktį geriau miegosiu, jeigu supranti, ką noriu pasakyti. Po 20 minučių Re: Gerai, Leo, tiesą sakant, mane labiau domintų, ką TU apie mane manai ir ką TU jautei (jeigu iš viso ką nors jautei). Apie savo jaus34
mus po susitikimo žinau mažumą geriau už tave. Patikėk. Bet malonu, kad taip stengeisi. Labanakt. Kitą vakarą Tema: Tas, kurio nebuvo Mielas Leo, matau, rašydamas šiek tiek kompleksuoji. Tikriausiai perlenkei kavinėje su tuo laisvumu. Bet pažaisiu tavo žaidimą: papasakosiu, kaip Tu jauteisi per susitikimą. Taigi: 1. Tu buvai taip puikiai pasirengęs pamatyti bet kurią Emi, suvaidinti tobulą, puikių manierų, galantišką, nepriklausomą ir vis dėlto kuklų bei orų santykių el. laiškais baigėją Leo Leikę, kad tau tikrai nebuvo svarbu, kuri Emi ateis. 2. Sveikinu, Leo, tu beveik neparodei sutrikimo, kad atrodau visai kitaip, negu manei. 3. Sveikinu, Leo, tu beveik neparodei nuostabos, kad aš vidutinio ūgio ir brunetė ir kad galiu būti tokia nedrąsi ir drovi. (Melancholiją dėl visa ko palikau rūbinėje, ir gerai padariau.) 4. Sveikinu, Leo, tu beveik neparodei, kaip nelengva tau savo kalnų upės skaidrumo akių vyzdžius išlaikyti įremtus man į akis ir kartu atvirai, bet santūriai ir maloniai šypsotis, tarsi sakytum: „Man tiktų bet kuri Emi, kad ir kuri būtų atėjusi.“ 5. Leo, jeigu iš šimto aklo pasimatymo dalyvių reikėtų išrinkti penkis simpatiškiausius, su kuriais bet kuri vidutinė Emi, tarp dvidešimties ir šešiasdešimties metų, nė nemąstydama susitiktų antrą kartą, kad ir arklių vogti, tu garantuotai patektum tarp jų. (Prarastum taškų tik dėl perfekcionistiškai skubaus bučinio į skruostą, jį dar reikėtų pašlifuoti.) 6. Deja, deja, deja! Aš nesu vidutinė Emi, o tik ta vienintelė, kuri vaizdavosi pažįstanti tave „asmeniškai“ ir kuri norėjo pamatyti tave atvirų jausmų spintų dienomis (ir naktimis!). (Dažniausiai, o atsitiktinume, tomis dienomis atviros būdavo ir tavo vyno spintos.) 7. Ne, mielas Leo, tu nebuvai man svetimas, tu nesuteikei man progos žiūrėti į tave kaip į svetimą. Nepaisant išorinio apvalkalo, tu ten nebuvai, pasislėpei nuo manęs viešumoje. 35
8. Mūsų susitikimas septyniais žodžiais: aš buvau drovi, o tu buvai užsisklendęs. Prablaivėjusi? Na, jeigu atvirai, – šiek tiek. Dveji metai iki tol, įskaitant ir devynis slapstymosi nuo Emi Bostone mėnesius, buvo kur kas turiningesni. Bučkis į skruostą. Einu išsivyniosiu savo melancholiją ir palįsiu po dušu. Po keturių valandų Tema: Ak, dar Beje, labai gražus švarkas. Mėlyna tau tinka. Ak, ir malonios kelionės į Londoną! (Nebūtina atrašyti.) Po penkių minučių AW: Ar galiu tavęs paklausti šio to „asmeniška“, Emi? Po 50 sekundžių Re: Na, tikriausiai klausimas bus pritrenkiantis! Po 40 sekundžių AW: Ar tu vis dar su Bernhardu? Po 30 sekundžių Re: Taip. Žinoma. Aišku. O kodėl klausi? Po 40 sekundžių AW: Tik šiaip, „asmeniškai“ domiuosi. Po 20 sekundžių Re: Manimi? 36
Po 30 sekundžių AW: Tavo gyvenimo sąlygomis. Po 50 sekundžių Re: Na, na. Ar galiu ir aš paklausti šio to „asmeniška“, Leo? Po 20 sekundžių AW: Gali. Po 20 sekundžių Re: Ar gailiesi, kad pasimatei su manim? Po 30 sekundžių AW: Ar galiu paklausti tavęs šio to labai „asmeniška“, Emi? Po 20 sekundžių Re: Gali. Po 30 sekundžių AW: Ar įmanoma to gailėtis? Po 40 sekundžių Re: Ar atsakyti atvirai ir labai „asmeniškai“? Po 20 sekundžių AW: Būtų gerai. 37
Po 30 sekundžių Re: Visuomet maniau: ne, to negalėčiau gailėtis. Bet visai tikėtina, kad tu – galėtum. Labanakt, mielas mano rašytojau. Po 20 sekundžių AW: Nuo to laiko, kai tave pamačiau, dešimt kartų labiau tavimi žaviuosi, kad taip užtikrintai moki ironizuoti savo neužtikrintumą. Labanakt, mieloji mano rašytoja. Po 40 sekundžių Re: Puiku, virtualusis Leo pamažu grįžta. Jeigu kartais sumanytum pravėdinti jausmų spintą: pagalvok apie taip užtikrintai savo neužtikrintumą ironizuojančią Emi. Po 30 sekundžių Re: Beje, ar Pamela irgi skrenda į Londoną? Po 40 sekundžių AW: Ji jau ten. Po 30 sekundžių Re: O, kaip praktiška. Na, tada gerai nusileisti, labanakt! Po 20 sekundžių AW: Labanakt, Emi.
Septintas skyrius
Kitą vakarą Tema: Leo? Leo? Kitą rytą Tema: Šauksmas tyruose Leo? Leeeooo? Leo eo eo eo eo eo eo eeeeeeeeooooooooo?? Le e e e e e e e eeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeoooooooooooooooooooooooo??? Po vienuolikos valandų Tema: Pasimatymas Miela Emi, gal galėtume dar kartą susitikti? Turiu tau kai ką pasakyti. Manau, svarbaus. Po dešimties minučių Re: „Pem“ nėščia! Po trijų minučių AW: Ne, Pamela nenėščia. Pamela su tuo nesusijusi. Ar turi šiek tiek laiko ryt arba poryt? 68
Po minutės Re: Skamba dramatiškai! Jeigu ta naujiena, kurią taip staiga prireikė man pranešti akis į akį, gera, tada taip, turiu šiek tiek laiko! Po dviejų minučių AW: Tai gera žinia. Po 40 sekundžių Re: Tai pranešk raštu. Bet, būk geras, šiandien! Rytoj man sunki diena. Turiu bent porą valandų pamiegoti. Po dviejų minučių AW: Emi, geriau susitikime artimiausiomis dienomis ir ramiai pasikalbėkim! O dabar nesuk sau galvos ir eik miegoti. Gerai? Po 40 sekundžių Re: Leo, man patinka, kai mane ramina. Bet nepatinka, kai ramina pažadais. Juo labiau kai žadi tu. Ir dar tokiu būdu: „Nesuk sau galvos ir eik miegoti.“ Geriau pasakyk! Po 30 sekundžių AW: Emi, patikėk, nei šis, nei tas siųsti el. laiškus tokia tema naktį. Apie tai turime pasikalbėti aks į akį. Kelios dienos tikrai nieko nepakeis. Po 50 sekundžių Re: MLL, KNL!!! (Mielas Leo Leike, kalbėkite negaišdamas laiko!!!) 69
Po dešimties minučių AW: Gerai, Emi: Bernhardas apie mus žino. Bent jau žinojo. Tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios atsitraukiau. Po minutės Re: ??? Leo, kas čia per absurdiškas teiginys? Ką Bernhardas galėjo žinoti? Ar išvis buvo ką žinoti? Ir kodėl tau parūpo? Jeigu kas nors ir turėjo žinoti, man regis, pirmiausia turėjau žinoti aš. Leo, man atrodo, tave supainiojo kažkokia neaiški sąmokslo teorija. Prašom paaiškinti!!! Po trijų minučių AW: Emi, paklausk Bernhardo! BŪK GERA, PASIKALBĖK SU JUO! Ne aš, o jis turi paaiškinti. Aš nežinojau, kad jis tau nepasakojo. Net neįsivaizdavau. Netikėjau, maniau, tu tiesiog nenori apie tai su manimi kalbėtis. Bet tu, regis, nieko pati nežinai. Jis tau taip ir nepasakė? Po dviejų minučių Re: Leo, imu nerimauti dėl tavęs. Gal tu karščiuoji? Kur klajoja tavo vaizduotė? Kodėl, dėl Dievo, turiu klausti Bernhardo apie tave? Kaip tu tai įsivaizduoji? „Bernhardai, mums reikia pasikalbėti. Leo Leikė sako, kad tu žinai apie jį, tiksliau, apie jį ir mane. Kas tas Leo Leikė? Tu jo nepažįsti. Tai vyras, kurio aš pati nebuvau mačiusi ir apie kurį tau nepasakojau. Tad negali jo pažinoti. Bet jis atkakliai tvirtina, kad tu žinai apie jį, žinai apie mus (...).“ Leo, atsipeikėk, tu mane nervini!
70
Po minutės AW: Jis skaitė mūsų laiškus. Paskui parašė man el. paštu. Paprašė su tavimi susitikti, o tada visiems laikams palikti ramybėje. Po šito laiško aš išvažiavau į Bostoną. Štai kaip viskas buvo, trumpai. Geriau būčiau tau pasakęs. Po trijų minučių Re: Ne, negali būti. Tai ne Bernhardas. Jis taip nepadarytų. Negali būti. Pasakyk, kad tai netiesa. Leo, tu net nežinai, ką padarei. Juk tai melas. Negirdėtas šmeižtas. Tu viską griauni. Kodėl taip darai? Bernhardas to nenusipelnė. Kodėl griauni viską tarp mūsų? O gal blefuoji? Arba pokštauji? Kas čia per pokštas? Po dviejų minučių AW: Tema: P. Leikei Miela Emi, dabar jau nieko nesugrąžinsi. Nekenčiu savęs už tai, bet turėjau tik dvi galimybes: arba atsitraukti nuo tavęs ir tylėti, arba iškloti tiesą. Dabar jau vėlu. Nedovanotinai vėlu. Tai nedovanotina, aš žinau. Prikabinu tau el. laišką, kurį gavau nuo Bernhardo daugiau kaip prieš metus, birželio 17-ąją, prieš pat jo kolapsą, kai buvo Pietų Tirolio kalnuose su vaikais. Gerbiamas pone Leike, turiu prisiversti, kad Jums parašyčiau. Prisipažįstu, kad man gėda, ir sulig kiekviena eilute ši kebli padėtis, į kurią pats save įstūmiau, sunkės. Esu Bernhardas Rotneris, manau, neturiu dar kaip nors prisistatyti. Pone Leike, kreipiuosi į Jus su dideliu prašymu. Jūs pasijusite suglumęs, gal net priblokštas, kai išsakysiu tą prašymą. Paskui pamėginsiu išdėstyti Jums savo motyvus. Nesu geras rašytojas, deja, toks nesu. Bet pasistengsiu šia neįprasta man forma išsakyti viską, kas jau daug mėnesių kelia nerimą, dėl ko mano gyvenimas vis labiau krypsta iš vėžių, 71
mano ir mano šeimos gyvenimas, na, ir mano žmonos, tai gerai matau po visų mūsų harmoningos santuokos metų. Tai štai koks mano prašymas: pone Leike, susitikite su mano žmona! Prašau, padarykite tai pagaliau, kad jos vaizduotė nebeturėtų peno! Esame suaugę žmonės, negaliu Jums nieko nurodyti. Galiu tik maldauti: susitikite su ja! Aš kenčiu nuo savo silpnumo. Patikėkite, mane labai žemina tai, kad esu priverstas rašyti šias eilutes. O Jūs, pone Leike, neatskleidėte nė menkiausios savo silpnybės. Neturite sau ko prikišti. Taip, ir aš, ir aš neturiu ko Jums prikišti, deja, taip jau yra. Vaiduokliui nieko neprikiši. Jūs neapčiuopiamas, pone Leike, Jūsų nepaliesi. Jūs nerealus, vien mano žmonos fantazijos vaisius, neišmatuojamos jausmų laimės iliuzija, ne šio pasaulio svaigulys, meilės utopija, suręsta iš raidžių. Negaliu tam pasipriešinti, man belieka tik laukti, kol likimas bus maloningas ir pagaliau sukurs iš Jūsų žmogų, iš kūno ir kraujo. Apčiuopiamą vyrą, turintį ir stipriąją, ir silpnąją pusę. Tik tada, kai mano žmona pamatys Jus taip, kaip mato mane, pažeidžiamą, netobulą kūrinį, trūkumų turinčio žmogaus egzempliorių, tik tada, kai susitiksite akis į akį, Jūsų viršenybė nebeteks galios. Tik tada gausiu galimybę duoti Jums atkirtį. Tik tada galėsiu kovoti už Emą. „Leo, neverskite manęs sklaidyti šeimos albumo“, – kartą parašė Jums mano žmona. Na, vietoj jos tai padaryti esu priverstas aš. Kai mudu susipažinome, Emai buvo dvidešimt treji, aš buvau muzikos akademijos fortepijono mokytojas, keturiolika metų už ją vyresnis, turintis gerą žmoną, du žavius vaikus. Automobilio katastrofa mūsų šeimą pavertė griuvėsių krūva, trejų metų sūnus patyrė traumą, didžioji buvo sunkiai sužeista, aš pats neišgydomai sužalotas, vaikų motina – mano žmona Johana – žuvo. Jeigu ne fortepijonas, būčiau palūžęs. Bet muzika – tai gyvenimas, kol ji skamba, niekas amžiams nemiršta. Kai esi muzikantas, grodamas gyveni prisiminimais, sakytum jie būtų realūs įvykiai. Taip aš atsitiesiau. Be to, turėjau mokinių, tai leido nukreipti mintis, jaučiausi turįs užduotį ir prasmę. Taigi, taip atsirado Ema. Šita 72
gyva, džiaugsmu trykštanti, šauni ir nepaprastai graži jauna moteris pradėjo tvarkyti mūsų griuvėsius, tai darė nieko nesitikėdama ir nelaukdama. Tokie ypatingi žmonės ateina į šį pasaulį įveikti liūdesio. Tokių labai reta. Nežinau, kuo aš nusipelniau, tačiau ji atsidūrė šalia manęs. Vaikai palinko prie jos, na, ir aš netekęs galvos įsimylėjau. O ji? Pone Leike, dabar Jums kils klausimas: o kaip Ema? Ar ji, dvidešimt trejų metų studentė, įsimylėjo? Tą netrukus keturiasdešimties sulauksiantį Liūdnojo vaizdo riterį, kurį anuomet palaikė vien klavišai ir garsai? Į šį klausimą negaliu atsakyti nei Jums, nei sau. Gal tai buvo tik susižavėjimas mano muzikavimu (anuomet turėjau didelį pasisekimą, buvau garsus koncertuojantis pianistas). Gal tai buvo užuojauta, noras padėti, gebėjimas paremti sunkią valandą? Gal aš priminiau tėvą, kuris ją anksti paliko? Gal ją patraukė tokia miela Fiona ir žavus mažylis Jonas? Gal tai buvo mano paties euforija, kuri joje atsispindėjo, gal ji tik pamilo nežabotą mano meilę jai, o ne mane? Gal ji mėgavosi, jausdamasi saugi ir užtikrinta, kad aš niekada jos neapvilsiu su kita moterimi, būsiu jai ištikimas iki grabo lentos, kad gali manimi pasikliauti? Patikėkit, pone Leike, aš niekuomet nebūčiau išdrįsęs su ja suartėti, jeigu nebūčiau nutuokęs, kad ji man jaučia tokius pat stiprius jausmus kaip aš jai. Buvo aišku, kad ją traukia prie manęs ir prie vaikų, ji norėjo tapti mūsų pasaulio dalimi ir ja tapo, reikšminga dalimi, jo širdimi. Po dvejų metų mes susituokėme. (Atleiskite, sugadinau Jūsų slėpynes, atskleidžiau vieną iš tūkstančio paslapčių: Emi, kurią Jūs pažįstate, yra trisdešimt ketverių.) Nebuvo dienos, kad nesistebėčiau, jog ši gyvybinga jauna gražuolė yra su manimi. Ir kiekvieną dieną su baime laukiau, kad tai įvyks, kad atsiras jaunesnis iš begalės jos gerbėjų ir adoratorių. Kad Ema pasakys: „Bernhardai, aš įsimylėjau kitą. Kas dabar bus? O kaipgi mudu?“ Šitokios traumos išvengiau. Bet nutiko dar blogiau. Atsiradote Jūs, pone Leike, nebylus „išorinis pasaulis“. Meilės iliuzijos internetu, nuolat banguojantys jausmai, stiprėjantis ilgesys, nenuramdoma aistra, – visa tai nukreip73
ta į tariamai realų tikslą, aukščiausią tikslą, kuris vis atidėliojamas, svarbiausias iš visų susitikimų, kuris niekada neįvyks, nes suniokotų žemiškos laimės dimensiją, visiškas išsipildymas be galutinio taško, be paskutinio termino, gyvas tik mintyse. Tam neturiu kaip pasipriešinti. Pone Leike, nuo tada, kai Jūs „esate“, Ema kaip pakerėta. Jos mintys kažkur kitur, ji nutolo nuo manęs. Valandų valandas praleidžia savo kambaryje, įsmeigusi akis į kompiuterį, savo svajonių kosmosą. Gyvena „išoriniame pasaulyje“, gyvena su Jumis. Jeigu džiugiai nusišypso, tai toli gražu ne man. Tik vargais negalais ji įstengia nuslėpti savo nutolimą nuo vaikų. Matau, kad ji labai kankinasi, jei ilgiau būna šalia manęs. Ar žinote, kaip tai skaudu? Mėginau šią fazę ištverti būdamas tolerantiškas. Ema neturėtų jaustis įkalinta. Mudu niekada nejutom pavydo. Bet staiga pajutau, kad nežinau, ko griebtis. Juk nėra nieko, nėra realaus žmogaus, jokios tikros problemos, jokio akivaizdaus svetimkūnio – kol aptikau, kur šaknys paslėptos. Galėčiau iš gėdos kiaurai žemę prasmegti, kad taip padariau: iššnipinėjau Emos kambarį. Ir galiausiai užslėptame stalčiuje radau aplanką, storą aplanką, pilną laiškų: ji surinko susirašinėjimą el. paštu su tokiu ponu Leo Leike, kruopščiai išspausdino, puslapį po puslapio, laišką po laiško. Tuos laiškus drebančiom rankom nusikopijavau ir kelias savaites sėkmingai laikiau nuo savęs per atstumą. Portugalijoje atostogos buvo siaubingos. Mažasis susirgo, didžioji mirtinai įsimylėjo sporto trenerį. Mes su žmona nesikalbėjome dvi savaites, bet kiekvienas stengėmės dėtis tarsi viskas gerai, tarsi viskas kaip visuomet, kaip turi būti, kaip mums įprasta. Paskui neišlaikiau. Pasiėmiau tą aplanką į kelionę po kalnus ir, užėjus savigraužos ir mazochistinio kančios geidulio priepuoliui, visus laiškus per naktį perskaičiau. Patikėkite, nuo to laiko, kai mirė mano žmona, nebuvau ištvėręs didesnių dvasinių kančių. Kai baigiau skaityti, nepajėgiau atsikelti iš lovos. Duktė paskambino į greitąją ir mane nuvežė į ligoninę. Iš ten užvakar mane paėmė žmona. Dabar jau žinote visą istoriją. 74
Pone Leike, prašau Jūsų, susitikite su Ema! Dabar jau pasiekiau tą apgailėtiną nusižeminimo viršūnę: susitikite su ja, praleiskite su ja naktį, užsiimkite su ja seksu! Žinau, kad to norėsite. Aš Jums tai „leidžiu“. Suteikiu privilegiją, atpalaiduoju nuo visų skrupulų, nelaikau to neištikimybe. Jaučiu, kad Ema ilgisi ne vien dvasinio, bet ir fizinio artumo su Jumis, ji nori tai patirti, jai atrodo, kad jai to reikia, ji geidžia to. Jai knieti patirti naujovę, kažką kita, ko aš jai negaliu suteikti. Tiek daug vyrų garbstė Emą ir jos geidė, bet niekada nepajutau, kad nors prie vieno ją būtų traukę seksualiai. Ir štai atrandu el. laiškus, kuriuos ji Jums rašo. Staiga pamatau, koks stiprus gali būti jos geismas, kai jį pažadina tas „tikrasis“. Jūs, pone Leike, esate išrinktasis. Ir aš tiesiog trokštu: užsiimkite su ja seksu. Vieną kartą (pasirenku tam primygtines didžiąsias raides, kaip tai daro mano žmona). Vieną kartą. Tik vieną kartą! Tebus tai Jūsų raštu išpuoselėtos aistros tikslas. Padėkite galutinį tašką. Apvainikuokite savo susirašinėjimą internetu, o tada jį baikite. Grąžinkite man, Jūs nežemiškasis, neapčiuopiamasis, grąžinkite man mano žmoną! Paleiskite ją. Nuleiskite ją ant žemės. Leiskite toliau gyvuoti mūsų šeimai. Padarykite tai ne dėl manęs, ne dėl mano vaikų. Padarykite tai dėl Emos. Prašau Jūsų! Baigiu savo nemalonų ir kankinamą pagalbos šauksmą, siaubingą prašymą pasigailėti. Pabaigoje turiu dar vieną prašymą, pone Leike. Neišduokite manęs. Teliksiu nuošaly nuo judviejų istorijos. Papiktnaudžiavau Emos pasitikėjimu, apgavau ją, perskaičiau jos asmeninį, intymų susirašinėjimą. Už tai atkentėjau. Negalėčiau jai pažvelgti į akis, jeigu žinotų, kad šnipinėjau. Ji negalėtų man niekada daugiau pažvelgti į akis, jeigu žinotų, ką perskaičiau. Imtų vienodai neapkęsti ir savęs, ir manęs. Prašau, pone Leike, apsaugokite mus nuo to. Nutylėkite apie šį laišką. Ir dar sykį: aš prašau Jūsų! O dabar siunčiu Jums patį šiurpiausią laišką, kokį tik esu parašęs. Su gilia pagarba Bernhardas Rotneris.
Dešimtas skyrius
Kitą vakarą Tema: Atsiprašau Labai apgailestauju dėl savo storžieviškumo. Šiuo metu jaučiuosi ne per geriausiai. Nerukus vėl parašysiu! Visa ko geriausio. Leo. Po dviejų valandų Re: Nieko baisaus. Parašyk, kai galėsi. Tam visai nereikia jaustis kuo geriausiai. Būsiu patenkinta ir antro laipsnio savijauta. Emi. Po trijų dienų Tema: Mano savijauta Miela Emi, kodėl jau kelios dienos mane kamuoja (ir kartais smarkiai) jausmas, kad tu nekantriai lauki, kol pagaliau paaiškinsiu, kodėl jaučiuosi ne per geriausiai? Linkėjimai. Leo. Po keturių valandų Re: Tikriausiai jauti poreikį man tai paaiškinti. Jeigu taip, tai imk ir paaiškink, daug nesvaičiojęs. Po dešimties minučių AW: Ne, Emi, aš nejaučiu poreikio tau tai paaiškinti! Matai, negaliu tau paaiškinti to, ko pats sau paaiškinti negaliu. Bet čia ir yra 94
paradoksas, kad įsivaizduoju turįs pasiaiškinti. Kaip tai paaiškintum tu? Po aštuonių minučių Re: Neįsivaizduoju, Leo. Gal tau staiga kilo paranojiškas poreikis pasiaiškinti dėl savijautos. (Beje, tai naujas tavo bruožas.) Jeigu nori, paklausiu savo gydytojos, ar ji ką nors pažįsta, kokį nors poreikio pasiaiškinti dėl savijautos ekspertą. O kad nejaustum įtampos: neprivalai man aiškintis, kodėl šiuo metu tavo savijauta ne per geriausia. Aš ir taip žinau. Po trijų minučių AW: Nuostabu, Emi. Tada paaiškink ir man! Po 20 minučių Re: Tu jaudiniesi dėl („...“), gerai jau, dėl Pamelos. Bostone pas ją viešėjai. Po Bostono ji viešėjo pas tave. Judu pasikeisdami buvote vienas kitam svečiai, tarkim, Londone. Arba nesvarbu kur. Bet dabar, kartu su geografine, keičiasi ir meilės santykių proporcija. Ji atvažiuoja pas tave ir pasilieka. Santykiai, buvę per nuotolį, tampa artimi. Tai reiškia santykių kasdienybę tarp keturių savo sienų vietoj aprūpintos ir romantiškame viešbutyje: valyti langus, kabinti išskalbtas užuolaidas, užuot ilgesingai dairiusis po nuostabų kraštovaizdį. Beje, ji atvyksta ne pas tave. Ji atvyksta dėl tavęs. Ji deda į tave viltis. Tau teks atsakomybė. Ši mintis, žinoma, tave varo į stresą. Bijai nežinomybės, neaiškiai nujauti, kad tarp jūsų viskas gali pasikeisti. Tavo nerimas suprantamas ir pagrįstas, Leo. Šiuo metu tu ir negali jaustis kuo puikiausiai. O kaip jausies, kai ateis tas kitas gyvenimo etapas? Esu tikra: judu susitvarkysite! Visa ko geriausio, gražaus vakaro. Emi.
95
Po septynių valandų Tema: Tu – dienoraštis Labas, Emi, tu jau tikriausiai miegi. Manau, antra arba trečia nakties. Pastaruoju metu visai negėriau alkoholio, todėl jo nepakeliu. Tik trečia taurė, o man jau liejasi kontūrai. Gerai, taurė didelė, prisipažįstu. Vynas 13,5 procento, taip parašyta etiketėje, ir tie procentai – jau mano galvoj. Kiti aštuoniasdešimt šeši ar aštuoniasdešimt septyni procentai dar butelyje. Juos dabar išgersiu, ten alkoholio nebėra, visas jau mano galvoj. Bet tai – jau antras butelis, prisipažįstu ir tai. Emi, turiu tau kai ką pasakyti: tu – vienintelė moteris, kuriai rašau. Kuriai taip rašau, kaip rašau. Rašau, koks esu, kaip jaučiuosi. Tu, tiesą sakant, esi mano dienoraštis, bet nesi nebyli kaip dienoraštis. Nesi tokia kantri kaip jis. Įsiterpi, atkerti, prieštarauji man, trikdai mane. Tu esi dienoraštis, turintis veidą, kūną ir figūrą. Manai, aš tavęs nematau, tavęs nejaučiu. Klysti. Klysti. Tu taip klysti. Kai tau rašau, prisitraukiu tave labai arti. Taip buvo visą laiką. O nuo tada, kai susipažinom, tu juk žinai, nuo tada, kai susėdom vienas priešais kitą, nuo tada, laimė, niekas nematavo mano pulso. Nuo tada... to aš tau niekada nesakiau, nenorėjau sakyti. O kam? Tu ištekėjusi, jis tave myli. Jis padarė didžiulę klaidą, kad tylėjo. Tiesą sakant, tai didžiausia klaida. Bet turi jam atleisti. Tu skirta savo šeimai, sakau ne todėl, kad mano vertybės konservatyvios, aš visai nesilaikau konservatyvių vertybių. Na, gal tik truputį. Bet nesu konservatyvus, tikrai ne. Apie ką kalbėjom? Emi, taip, tu skirta savo šeimai, nes tu skirta jai – šeimai. O aš skirtas Pamelai. Arba ji – man, tai visai nesvarbu. Ne, ne, nesiųsiu tau jos nuotraukos. Negalėčiau taip padaryti, man tai pernelyg (...), tada ją tarsi išstatyčiau vitrinoje, ar supranti? Kodėl turėčiau taip elgtis? Emi, ji kitokia negu tu, bet ji mane myli. Mes apsisprendėme būti laimingi. Mudu tinkame vienas kitam, turime ateitį, patikėk. Ar galiu tau taip rašyti? Ar tu ant manęs nepyksti? Emi, tu ir aš – mudu jau seniai turėjome liautis. Taip negalima rašyti dienoraščio, niekas to neištvertų. Tu visą laiką žiūri į mane 96
tarsi rašytum, tu taip, taip, taip į mane žiūri. O aš žiūriu, kaip tu žiūri į mane, kai tu taip, taip, taip kalbi, galiu sakyti tau, ką noriu, galiu tylėti, kiek noriu, tu žiūri į mane savo akimis / žodžiais. Kiekviena tavo parašyta raidė man merkia akį, va taip, taip, taip, štai šitaip arba šitaip, arba taip. Kiekvienas skiemuo žvelgia tavo žvilgsniu. Emi, Emi, šita žiema buvo bloga. Iš Emi Rotner nesulaukiau nei linksmų šventų Kalėdų, nei gerų Naujųjų metų. Tikrai maniau, kad viskas baigta. Po tos nakties tu parašei VISKAS. Ta naktis, o paskui dar tas VISKAS: ne viskas, o VISKAS! To jau buvo per daug. Aš tave nurašiau. Viskas pradingo, nieko neliko. Jokio dienoraščio. Jokios dienos. Tai buvo siaubingai tuščias laikas, patikėk. Bet Pamela mane myli, esu tikras. Emi, klausiu tavęs, ar prisimeni tą naktį. To neturėjome daryti. Tu buvai tokia pikta, tokia įširdusi, tokia liūdna, bet vis tiek tokia, tokia, tokia (...). Tavo alsavimas man virš veido, mano akyse, skverbėsi man po tinklaine. Ar gali artumas būti dar artimesnis? Kiek kartų tai sapnavau, vis tie patys vaizdai. Taip stipriai būti apkabintam, o paskui visam laikui sustingti (...). Ir justi tik tavo alsavimą. Bet dabar geriau nerašyti. Aš truputį įkaušęs, vynas stiprus, nesvarbu, su alkoholiu ar be jo. Emi, dar penkiolika naktų, aš suskaičiavau, o tada atvažiuos Pamela. Tada prasidės naujas gyvenimas, tu sakai – etapas, aš sakau – gyvenimas. Bet mano vertybės nėra konservatyvios, tik truputį. Tavo gyvenimas – tai Bernhardas ir vaikai. Nenukirsk jo. Tas, kuris gyvena tik etapais, netenka galimybės pajusti erdvę, visumos prasmę. Tas gyvena tik išdvėsusiais, mažais, nieko nesakančiais gabaliukais. Tas galų gale nuo to ir nukenčia. Į sveikatą! O dabar man tas pats, dabar pabučiuosiu tave, mano dienorašti. Nežiūrėk taip į mane!!! Ir atleisk už tokius laiškus. Šiuo metu jaučiuosi ne per geriausiai, savijauta net ne antro laipsnio. Ir esu mažumėlę apgirtęs. Nedaug, tik mažumėlę. Taip. Stop. Baigta. Siųsti. Viskas. Ne VISKAS, o tik viskas. Tavo Leo. 97
Kitą rytą Tema: Dar 14 naktų Mielas Leo, tai, ką parašai išgėręs, nepakartojama! Tai buvo daugiau negu žodžių srautas, tai buvo tikra kalnų upė, nereikėtų to taip ilgai laikyti užspaudus. Bet kai tavo jausmų spinta sprogsta ir eilutės ima lietis raudonojo vyno čiurkšlėmis, kartais tampi tikru filosofu. Iš tavo išvedžiojimų apie konservatyvias vertybes ir gyvenimo etapus galėtų šio bei to pasimokyti ir senieji mokytojai. Net nežinau, nuo ko pradėti. Net nežinau, ar turėčiau pradėti. Ar apsimoka dėl keturiolikos naktų. Paklausiu savo gydytojos. O tu pirmiausia išgarink likusius procentus iš galvos! Visa ko geriausio. Tavo nenutylantis dienoraštis. Po devynių valandų Tema: Mūsų programa Labas vakaras, Leo. Ar jau vėl skaitai tiesias raides? (Ar jose įžiūri mano veidą?) Tada, įsisąmonindama savo, dienoraščio, funkciją, klausiu apie mūsų ateinančias, ir galbūt paskutines, dvi savaites. Ką darysim? 1. Ar tylėsim, kad galėtum ramiai pasirengti „Pem“ sutikimui? (Cituoju: „Ji mane myli. Mes apsisprendėme būti laimingi.“ Asmeniškas pastebėjimas: puikus sprendimas!) 2. Ar rašysim toliau, tarsi tarp tavęs ir dienoraščio niekada nieko nebūtų buvę (ir vien todėl negali būti nieko daugiau)? Ir tiksliai tada, kai nusileis lėktuvas iš Bostono, baigsis dialoginiai užrašai, kad galėtum sutelkti dėmesį į tolesnį savo gyvenimą? O aš pradėsiu kitą savo gyvenimo etapą arba kartosiu praėjusį, mat jis nelabai nusisekęs. 3. O gal dar kartą susitikim? Prisimeni vieną iš tų įžymiųjų mudviejų pasimatymų? Tam, kad, tam, kad, tam, kad (...). Be jokio tikslo. Paprasčiausiai šiaip. Kaip mes tai pavadinom praėjusią vasarą? „Oria pabaiga.“ Ar baigsime viską oriai ir pirmiausia – iš tikrųjų? Pagalvok: tiek pribrendęs tam laikas tikriausiai niekada daugiau nepasitaikys. 98
Kitą vakarą Tema: Dar 13 naktų Labas, Leo, matau, nepasitaręs su dienoraščiu priėmei 1 spren dimą. Ar dar galvoji? O gal paprasčiausiai esi blaivus ir tylus? Nagi, pasakyk! Emi. Po dviejų valandų AW: Blaivus, tylus ir sutrikęs. Po dešimties minučių Re: Jeigu esi blaivus, išgerk. Jeigu tylus – kalbėkis. Jeigu jautiesi sutrikęs, paklausk manęs. Tam ir turi dienoraštį. Po penkių minučių AW: Ko tavęs paklausti? Po šešių minučių Re: Paklausk, geriausia paklausk to, ką nori sužinoti. O jeigu esi toks sutrikęs, kad nežinai, ko paklausti, nes nežinai, ką nori sužinoti, tai paklausk ko nors kito. (Tokių sakinių išmokau iš tavęs!) Po trijų minučių AW: Gerai, Emi. Ką tu vilki? Po minutės Re: Bravo, Leo. Turint galvoje, kad net nežinai, ką norėtum sužinoti, tai buvo geras, pateisinamas, galima sakyti, tiesiog opus klausimas!
99
Po 50 sekundžių AW: Ačiū. (Tokių klausimų išmokau iš tavęs!) Taigi, ką tu dabar vilki? Po penkių minučių Re: Ką tikiesi, kad atsakysiu? Gal nieko? O gal: „Nieko!“ Deja, turėsi apsiprasti su tikrove: pilki flaneliniai pižamos marškiniai – kelnes kažkur pradanginau, ir jas pakeitė kitos – šviesiai mėlynos, kurios visą laiką smunka, nes nutrūkusi guma. Bet man jų gaila, nes jos vienišos, nes viršutinė jų dalis pranyko skalbyklėje, devyniasdešimt laipsnių temperatūroje, man regis, tai buvo vieną ūkanotą lapkričio naktį. Kad pati šitos kombinacijos nematyčiau, ant viršaus užsimetu rudą, kaip kavos pupelės Eduscho, kilpinį chalatą. Ar pasijutai geriau? Po 15 minučių AW: O jeigu dar kartą susitiktume, kaip tu įsivaizduotum mūsų pasimatymą, Emi? Po trijų minučių Re: Na, matai! Uždavei klausimą, kuris rodo šiokį tokį kokybinį šuolį. Mano išvaizda tave tikriausiai įkvėpė. Po dviejų minučių AW: Na, tai kaip jį įsivaizduotum? Po aštuonių minučių Re: Leo, gali ramiausiai sau klausti, kaip „įsivaizduoji“, o ne kaip „įsivaizduotum“. Ir taip žinau, kad toli gražu nesi nusiteikęs susitikti 100
ketvirtą kartą. Suprantu. Laukdamas „Pem“, baiminiesi dar vieno galimo naktinio mano puolimo, kuriam negalėtum ir nenorėtum atsispirti ir kuriam neatsispirtum. (Ir man patinka tariamoji nuosaka!) Galiu nuraminti: taip šio sykio tikrai neįsivaizduoju, mano mielas. Po minutės AW: O tai kaip tada? Po 50 sekundžių Re: Taip, kaip įsivaizduoji tu. Po 30 sekundžių AW: Bet aš niekaip neįsivaizduoju, Emi, bent jau niekaip konkrečiai. Po 20 sekundžių Re: Kaip tik taip ir aš jį įsivaizduoju. Po 50 sekundžių AW: Nežinau, miela Emi. Paskutinio susitikimo, kurio nė vienas niekaip neįsivaizduojam, aš kažkaip negaliu įsivaizduoti. Man regis, geriau rašykim. Taip liks daugiau erdvės vaizduotei. Po 40 sekundžių Re: Na, matai, mielas Leo. Dabar visai neatrodai sutrikęs. Ir ne toks jau tylus. Deja, blaivus. Niekada prie to neįprasiu. Labanakt, saldžių sapnų. Išsijungiu.
101
Po 30 sekundžių AW: Labanakt, Emi. Kitą vakarą Tema: Dar dvylika naktų Labas, Leo, mano gydytoja primygtinai teigia, kad šiuo etapu (kuris nei tau, nei man nėra pats geriausias) neturėčiau su tavimi susitikti. Ar judu taip sutarėt? Po dviejų valandų Tema: Ar ne? Tu čia. Ar ne? Perskaitei mano laišką. Ar ne? Nežinai, ką atsakyti. Ar ne? Mat nebežinai, ką daryti. Ar ne? Tu galvoji: ak, kad tos dvylika naktų būtų jau praeitis! Ar ne? Po 40 minučių AW: Miela Emi, nors sunku, turiu pripažinti: kiekvienas tavo žodis – gryna teisybė! Po trijų minučių Re: Tiesiog pikta! Po minutės AW: Ne vien tau! Po 50 sekundžių Re: Tai baigiam rašyti? 102
Po 30 sekundžių AW: Taip, būtų geriausia. Po 30 sekundžių Re: Dabar pat? Po 40 sekundžių AW: Galim ir dabar pat. Po 20 sekundžių Re: OK. Po 15 sekundžių AW: OK. Po 30 sekundžių Re: Tu pirmas, Leo. Po 20 sekundžių AW: Ne, tu pirma, Emi! Po 15 sekundžių Re: Kodėl aš? Po 25 sekundžių AW: Tai buvo tavo mintis! 103
Po trijų minučių Re: Bet tu mane įkvėpei, Leo! Tu įkvepi mane jau daug dienų! Tu ir tavo tylumas. Tu ir tavo blaivumas. Tu ir tavo sutrikimas. Tu ir tavo: „Taip bus geriau.“ Tu ir tavo: „Bus geriau, jeigu mes nebe(...)“. Tu ir tavo: „Man regis, turėtume liautis.“ Tu ir tavo: „Ak, kad tos dvylika naktų būtų jau praeitis!“ Po keturių minučių AW: Paskutinį sakinį sugalvojai tu, o ne aš. Po minutės Re: Jeigu už tave nesugalvosiu sakinių, tu iš viso nieko nepasakysi, mano mielas! Po trijų minučių AW: Mane nervina, kaip melodramiškai ketini surengti atsisveikinimo iškilmes, miela Emi. Tema: dar keturiolika naktų. Tema: dar trylika naktų. Tema: dar dvylika naktų. Tai kupinas skausmo teminis fetišizmas, aukščiausio laipsnio trikdymo mazochizmas. Kam taip darai? Kam viską apsunkini, sakydama, kad yra taip, kaip yra? Po trijų minučių AW: Jeigu neapsunkinčiau, lengviau nebūtų. Leisk man skaičiuoti iš dalies likusias bendras mūsų naktis, mielas Leo. Man tai – būdas jas išgyventi. Vis tiek jų liko nedaug. O rytoj rytą bus likę viena mažiau. O tai reiškia: labos dvyliktos iš likusių naktų tau linki atkakliai prieštaraujantis dienoraštis!