1
skyrius
Tą naktį Luką pamačiau pirmą kartą. Tarsi būtų nė neegzistavęs, o staiga pasirodęs visur. Buvau ką tik ištrūkusi iš visu smarkumu tebešėlstančio Helovino vakarėlio. Rinkdama žinutę kambario draugei, nardžiau tarp automobilių aikštelėje už buvusio vaikino brolijos namo. Naktis buvo šilta ir nuostabi – tipiška pietietiška bobų vasara. Pro atlapotus namo langus per aikštelę blerbė muzika, ją pagyvino juokas, girti šūkčiojimai ir raginimai įkalti dar po vieną. Buvome sutarusios – šiąnakt vairuosiu aš, todėl privalėjau pasirūpinti, kad Erina sveika gyva grįžtų į bendrabutį kitame universiteto miestelio gale, nors ir kaip mane erzino tas vakarėlis. Parašiau jai, kad prisiruošusi važiuoti man paskambintų arba parašytų. Iš to, kaip ji su savo vaikinu Čazu geidulingai šoko permirkę tekila, o paskui susikibę rankomis nusvirduliavo aukštyn į jo kambarį, supratau, kad skambučio galiu sulaukti tik rytoj. Prunkštelėjau įsivaizdavusi jos rytdienos gėdos taką nuo slenksčio iki mano automobilio. Besikuisdama rankinėje raktelių nuspaudžiau „siųsti“. Mėnulį slėpė debesys, o tvieskiantys namo langai buvo per toli, kad apšviestų kitą aikštelės galą. Teko ieškoti apčiuopomis. Keiktelėjau įsidūrusi pirštą automatiniu pieštuku ir treptelėjau smailiu kulniuku, neabejojau, kad susižeidžiau iki kraujo. Pagaliau suspaudusi rankoje raktelius pačiulpiau pirštą; iš metalinio prieskonio supratau, kad odą prasidūriau. – Kaipgi kitaip, – burbtelėjau rakindama visureigio dureles. 7
tammara webber
Staiga visiškai praradau orientaciją ir nesuvokiau, kas vyksta. Vieną akimirką dariau automobilio dureles, o kitą jau tysojau veidu prispausta prie sėdynės ir dusau neįstengdama pasipriešinti. Muisčiausi, bet nepajėgiau pasikelti, nes mane buvo užgulęs sunkus svoris. – Džeke, velniūkštės kostiumas tau tinka, – žodžiai skambėjo nerišliai, bet balsas buvo pažįstamas. Pirmiausia šmėkštelėjo mintis – nevadink manęs taip, bet greitai ją užgožė siaubas, nes pajutau, kaip jis kelia mano ir taip trumpą sijonėlį. Mano dešinė ranka buvo užspausta tarp kūno ir sėdynės. Pakėliau kairiąją ir įsirėmiau į sėdynę stengdamasi atsistumti ir atsisėsti, bet nuo apnuogintos šlaunies pirštai šovė į viršų ir sugriebė man už riešo. Jis užlaužė man ranką už nugaros ir tvirtai sugriebė kita ranka, riktelėjau. Dilbiu prispaudė man nugarą. Negalėjau nė krustelėti. – Bakai, nulipk. Paleisk, – balsas drebėjo, bet stengiausi kalbėti kuo įsakmiau. Jis alsavo alumi, o prakaitas atsidavė kažkuo stipresniu, ir man pasidarė bloga. Laisva ranka jis vėl suėmė man už kairės šlaunies ir perkėlęs svorį prispaudė dešinę mano kūno pusę. Automobilio durelės tebebuvo atidarytos, mano kojos tabalavo lauke. Norėjau pritraukti kelius prie pilvo, bet jis tik nusijuokė iš apgailėtinų mano pastangų. Aiktelėjau jam įbrukus ranką man tarp kojų ir per vėlai jas suglaudžiau. Muisčiausi ir rangiausi, norėdama jį nustumti, kol supratau, kad negaliu lygintis su jo jėga, ir ėmiau maldauti: – Bakai, liaukis, prašau. Tu prisigėrei, rytoj šito gailėsiesi. O Dieve... Jis įspraudė kelį man tarp kojų, ir oras nutvilkė apnuogintus mano klubus. Išgirdau su niekuo nesumaišomą atitraukiamo užtrauktuko garsą, o kai pritrūkau įtikinamų argumentų ir pravirkau, jis tik nusijuokė į ausį. 8
L E N G VA I
– Ne... ne... neee... – prislėgta jo svorio nepajėgiau įkvėpti, kad surikčiau, burna buvo įmurkdyta į sėdynę ir ši slopino mano dejones. Beprasmiškai grūmiausi apstulbusi, kad šis vaikinas, kurį pažinojau jau ilgiau nei metus, kuris per visą laiką, kol draugavau su Kenedžiu, nė karto neparodė man nepagarbos, užpuolė mane mano pačios automobilyje, brolijos aikštelės gale. Jis nutraukė man kelnaites iki kelių, mums besigrumiant gležna medžiaga drykstelėjo. – Jergau, Džeke, žinojau, kad tavo subinė puiki, bet, dievulėliau, mergyte. Jis vėl įbruko man tarp kojų ranką ir vos kilstelėjo – užteko, kad spėčiau įkvėpti oro ir surikti. Paleidęs mano riešą, prispaudė pakaušį ir vėl įmurkdė veidą į odinę sėdynę. Nutilau, vos gaudžiau orą. Net ir laisva kaire ranka nieko nepajėgiau. Pasiekusi ja grindis pabandžiau atsistumti, bet užgulti ir maudžiantys raumenys neklausė. Sukūkčiojau į sėdynę, skruostas buvo šlapias nuo ašarų ir seilių. – Prašau, ne, prašau, ne, o Dieve, liaukis, liaukis, liaukis... – man pačiai darėsi bloga girdint save taip bejėgiškai maldaujant. Jis kilstelėjo, – ar apsigalvojo, ar norėjo patogiau įsitaisyti, – ilgai nesvarsčiau ko. Puoliau rangytis ir pritraukiau kojas, smailūs batelių kulniukai įsmigo į minkštą odą, tada šoviau per sėdynę ir sugraibiau rankeną. Ausyse tvinkčiojo kraujas, kūnas įsitempė pasiruošęs gintis arba bėgti. O tada sustingau, nes visureigyje Bako nebebuvo. Iš pradžių nesupratau, kodėl jis stovi prie pat durelių nusigręžęs nuo manęs. Tada jo galva loštelėjo. Du kartus. Jis pašėlęs kažkam tvojo, bet nepataikė. Ir tik jam nugara atsirėmus į visureigį pamačiau, su kuo jis kovoja – kam nori užvožti. Vaikinas, nenuleisdamas akių nuo Bako, dar du kartus mikliai trinktelėjo jam į veidą, o kai jie ėmė sukti ratu ir krauju iš nosies 9
tammara webber
apsipylęs Bakas vėl beviltiškai sumosavo kumščiais, vaikinas išsilenkė. Įsiutęs Bakas palenkė galvą ir tarsi bulius pasileido pirmyn, bet tai buvo klaida, nes nepažįstamasis netrukdomas žiebė kabliu jam į žandikaulį. Bako galva loštelėjo, o tada jam į smilkinį bjauriai dunkstelėdama rėžėsi alkūnė. Jis vėl atsitrenkė į visureigio šoną, atsistūmė ir antrą kartą metėsi ant nepažįstamojo. Šis, tarsi visa kova būtų surežisuota, čiupo Bakui už peties ir stipriai trūktelėjęs keliu vožė į smakrą. Bakas susirietė ir dejuodamas susmuko ant žemės. Nepažįstamasis spoksojo sugniaužęs kumščius, šiek tiek sulenkęs alkūnes, prireikus vėl pasiruošęs smūgiuoti. Neprireikė. Bakas buvo nokautuotas. Gūžiausi prie durelių, o baimei pasitraukus ir ištikus šokui, šnopuodama susiriečiau į kamuoliuką. Tikriausiai suinkščiau, nes vaikinas pažiūrėjo mano pusėn. Koja pastūmęs Baką į šalį jis priėjo prie durelių ir žvilgtelėjo vidun. – Kaip tu? – paklausė tyliai ir švelniai. Norėjau linktelėti – pakenčiama, bet jaučiausi siaubingai. – Paskambinsiu greitajai. Tau reikia medikų pagalbos ar pakaks policijos? Taip ir mačiau, kaip įvykio vietoje pasirodo policija, o pasigirdus sirenoms iš namo pasipila ūžautojai. Erina su Čazu buvo tik du iš ten besilinksminančių mano draugų, daugiau nei pusė jų gėrė ir buvo nepilnamečiai. Jei vakarėliu susidomėtų policija, kalta būčiau aš. Tapčiau atstumtąja. Papurčiau galvą. – Neskambink, – mano balsas sudžeržgė. – Neskambinti greitajai? Atsikrenkščiau ir papurčiau galvą. – Neskambink niekam. Neskambink ir policijai. Nepažįstamajam atkaro žandikaulis, jis spoksojo per sėdynės platybes. – Ar aš čia ko nors nesuprantu, gal tas niekšelis ką tik nebandė tavęs išprievartauti, – krūptelėjau išgirdusi tą bjaurų žodį, – o tu 10
L E N G VA I
manęs prašai nekviesti policijos? – jis susičiaupė, papurtė galvą ir vėl dirstelėjo į mane. – O gal aš sutrukdžiau, gal man nereikėjo kištis? Aiktelėjau, akyse kaupėsi ašaros. – Neee, nieko nesutrukdei. Tik noriu grįžti namo. Bakas sukriokė ir atsivertė ant nugaros. – Šūūūdas, – iškošė jis neatsimerkdamas, šiaip ar taip, viena jo akis buvo pernelyg užtinusi. Mano gelbėtojas spoksodamas į jį pakrutino žandikaulį. Pakraipė kaklą į vieną, kitą pusę, tada pamuistė pečius. – Gerai. Aš tave parvešiu. Papurčiau galvą. Išvengusi vieno užpuoliko, nieku gyvu neketinau it kvailė lipti į nepažįstamo vaikino mašiną. – Parvažiuosiu pati, – išspaudžiau. Pažiūrėjau į rankinę, įstrigusią tarp sėdynių, jos turinys gulėjo pabiręs ant grindų vairuotojo pusėje. Nepažįstamasis dirstelėjo žemyn, o tada pasilenkęs pakėlė raktelius iš mano asmeninių daiktų krūvelės. – Regis, šitų ilgai neradai, – patabalavo raktelius, o aš susivokiau, kad vis dar gūžiuosi sėdynės kampe. Apsilaižiau lūpas ir antrą kartą tą naktį pajutau kraujo skonį. Stengdamasi, kad neatsismauktų sijonėlis, pasislinkau artyn į blausų šviesos klanelį, metamą mažytės virš galvos spingsinčios lemputės. Staiga suvokus, kas ką tik vos neįvyko, man susvaigo galva, ir ranka, siekianti raktelių, sudrebėjo. Susiraukęs jis suspaudė raktelius kumštyje ir nuleido ranką prie šono. – Negaliu leisti tau vairuoti. Sprendžiant iš jo išraiškos, mano veidas atrodė siaubingai. Sumirksėjau, tebetiesdama ranką prie raktelių, jo ką tik nusavintų. – Ką? Kodėl? 11
tammara webber
Jis atlenkė pirštus vardydamas tris priežastis: – Tu drebi, tikriausiai dėl užpuolimo. Nė nenutuokiu, ar nesi sužeista. Ir tikriausiai esi išgėrusi. – Aš negėriau, – atkirtau. – Šiandien mano eilė vairuoti. Jis kilstelėjo antakį ir apsidairė. – Ir ką gi turėjai vežti? Beje, jei su tavim būtų kas nors buvę, šiandien tikriausiai būtum buvusi saugi. Bet ne, viena išėjai į tamsią aikštelę, nė neapsidairei aplink. Ne tokia jau tu ir atsakinga. Staiga perpykau. Perpykau ant Kenedžio, kad prieš dvi savaites sudaužė man širdį ir šiandien jo nėra šalia, kad saugiai nepalydėjo manęs iki visureigio. Pykau ant Erinos, kad įkalbėjo mane eiti į šitą kvailą vakarėlį, o dar labiau niršau ant savęs, kad sutikau. Nekenčiau prilupto subingalvio, vos už pusmetrio ant asfalto besiseilėjančio ir kraujuojančio. Kunkuliavau iš įniršio ir ant nepažįstamojo, nusičiupusio mano raktelius ir kaltinančio mane, kad nieko negalvojau ir esu lengvabūdė. – Tai aš kalta, kad jis mane užpuolė? – man skaudėjo gerklę, bet įveikiau skausmą. – Aš kalta, kad iš namo negaliu nueiti net iki automobilio vienam jūsų nepamėginus manęs išprievartauti? – sviedžiau tą žodį jam atgal norėdama įrodyti, kad esu stipri jį ištarti. – Vienam jūsų? Sumesi mane į krūvą su tuo šūdo gabalu? – jis bedė į Baką, bet nenuleido akių nuo manęs. – Aš visiškai į jį nepanašus. – Štai tada kairėje apatinės jo lūpos pusėje pamačiau ploną sidabrinį žiedą. Puiku. Buvau viena aikštelėje su įžeistu, lūpą persivėrusiu nepažįstamuoju, turinčiu mano raktelius. Man šią naktį jau buvo per daug. Nors iš visų jėgų tvardžiausi, iš gerklės išsprūdo kūktelėjimas. – Prašyčiau atiduoti raktelius, – ištiesiau ranką stengdamasi, kad ji nedrebėtų. 12
L E N G VA I
Jis nurijo seiles, žiūrėdamas į mane, o aš spoksojau į vaiskias jo akis. Prietemoje buvo sunku nusakyti jų spalvą, bet jos traukė po tamsiais plaukais. Šį kartą jis prakalbo švelniau, ne taip griežtai: – Gyveni universiteto miestelyje? Leisk man vairuoti. Paskui grįšiu savo mašinos. Nebeturėjau valios ginčytis, pasilenkiau patraukti jam iš po kojų rankinės. Jis padėjo man susirinkti lūpų blizgį, piniginę, tamponus, plaukų gumytes, tušinukus, pieštukus ir susikrauti juos į rankinę. Pakėlė ir dėžutę prezervatyvų. Krenkštelėjęs atkišo juos man. – Jie ne mano, – atšlijau. Jis susiraukė. – Tikrai? Sukandau dantis stengdamasi vėl nepasiduoti pykčiui. – Tikrų tikriausiai. Jis vėl žvilgtelėjo į Baką. – Paršas. Jis greičiausiai norėjo... – pažiūrėjo man į akis, tada susiraukęs vėl dėbtelėjo į Baką. – Eee... paslėpti įkalčius. Nepajėgiau apie tai galvoti. Jis įsikišo kvadratinę dėžutę į priekinę džinsų kišenę. – Išmesiu juos – tas kiaulė tikrai jų neatgaus. – Suraukęs antakius jis dar kartą dirstelėjo į mane ir įsėdęs paleido variklį. – Tai nenori, kad iškviesčiau policiją? Nuo užpakalinių namo durų atsklido juokas, ir aš linktelėjau. Per patį lango vidurį, tarsi paveiksle, buvo matyti Kenedis, šokantis apsikabinęs su mergina, vilkinčia plonytę, trumpą, baltą suknelę, prisikabinusią sparnus ir virš galvos prisitaisiusią aureolę. Nuostabu. Tiesiog nuostabu. Grumdamasi su Baku pamečiau lankelį su velnio ragučiais. Jį Erina man užmaukšlino ant galvos, kol sėdėjau ant lovos inkšdama, kad nenoriu eiti į kvailą kostiumų vakarėlį. Turėjau pasipuošti trumpute, raudonais blizgučiais nusagstyta suknele, šiaip tokios nieku gyvu neapsivilkčiau. 13
tammara webber
– Nenoriu. Kai atbuli pajudėjom, žibintai apšvietė Baką. Jis prisidengė akis ir bandė atsisėsti. Net iš toliau mačiau prakirstą jo lūpą, perkreiptą nosį ir užtinusią akį. Gal ir gerai, kad ne aš vairavau. Tikriausiai būčiau jį pervažiavusi. Paklausta pasakiau savo bendrabučio pavadinimą, o paskui važiuojant per universiteto miestelį tik spoksojau pro keleivio langą neįstengdama pratarti nė žodžio. Apsikabinau rankomis, tarsi būčiau surišta tramdomaisiais marškiniais, slėpdama kas penkias sekundes mane nukrečiantį drebulį. Nenorėjau, kad jis matytų, nepajėgiau suvaldyti virpulio. Bendrabutis buvo pilnas; visos vietos prie durų užimtos. Jis pastatė automobilį atokiau ir iššokęs apėjo pasitikti manęs, lipančios iš keleivio pusės. Kai užrakino dureles, paėmiau raktelius ir nusekiau paskui jį prie pastato veltui tramdydama kylančią isteriją. – Tavo ID? – paklausė jis mums priėjus prie durų. Drebančiomis rankomis atsegiau rankinę ir ištraukiau kortelę. Nepažįstamajam ją imant, pamačiau ant krumplių kraują ir žioptelėjau. – O Dieve. Tu kraujuoji. Jis dirstelėjo į krumplius ir papurtė galvą. – Ne. Čia jo kraujas. – Sučiaupęs lūpas jis nusisuko ir perbraukė kortele per durų spyną. Ar tik neketina sekti man iš paskos? Ilgiau tvardytis nepajėgsiu. Atrakinęs duris jis grąžino ID kortelę. Iš vestibiulio sklindančioje šviesoje jau įžiūrėjau jo akis po surauktais antakiais – jos buvo vaiskiai mėlynos. – Tai sakai, kad tau viskas gerai? – paklausė jau antrą kartą, o mano veidas persikreipė. Nuleidusi galvą įmečiau kortelę atgal į rankinę ir bejėgiškai linktelėjau. 14
L E N G VA I
– Taip. Nesijaudink, – sumelavau. Jis nepatikliai atsiduso ir persibraukė plaukus. – Gal ką nors pakviesti tavęs pasitikti? Papurčiau galvą. Norėjau kuo greičiau pasiekti savo kambarį, kad galėčiau pulti į isteriją. – Ačiū, nereikia. – Prasmukau pro jį saugodamasi, kad neprisiliesčiau, ir pasukau prie laiptų. – Džeke?! – švelniai šūktelėjo jis, tebestovėdamas tarpduryje. Įsitvėriau turėklo ir atsisukusi sutikau jo žvilgsnį. – Tu dėl to nekalta. Stipriai prikandau lūpą, linktelėjau ir nusisukusi užbėgau laiptais, mano bateliai kaukšėjo į betonines pakopas. Antro aukšto aikštelėje stabtelėjau ir atsisukau pažiūrėti į duris. Jis buvo dingęs. Nežinojau jo vardo, neprisiminiau, ar kada buvau jį mačiusi, kada nors sutikusi. Vargu, kitaip būčiau įsiminusi tas neįprastai vaiskias akis. Nė nenutuokiau, kas jis toks... o jis ką tik kreipėsi į mane visiems žinomu vardu. Ne Žaklina, kaip parašyta ant ID kortelės, o Džeke, pravarde, kuria prisistatau nuo tada, kai mane vienuoliktoje klasėje taip pavadino Kenedis. ●●●●●●●●●●
Prieš dvi savaites – Nori užeiti? Gal nakvosi pas mane? Erina šį savaitgalį liks pas Čazą... – žaismingai suulbėjau. – Jo kambario draugas išvažiavęs. Aš vienut vienutėlė... Mudviem su Kenedžiu beliko mėnuo iki trejų metų sukakties. Nebesidrovėdavau. Pastaruoju metu Erina vadindavo mus senais sutuoktiniais. Aš atšaudavau: „Pavydi.“ O ji parodydavo man didįjį pirštą. – Eee, gerai. Tik trumpam. – Įvairavęs į bendrabučio aikštelę ir ieškodamas vietos Kenedis pasitrynė sprandą, jo išraiška buvo neįskaitoma. 15