PIRMAS SKYRIUS Buvo gruodžio pirmoji. Andžela Gilespi ruošėsi jau trisdešimt trejus metus kartojamam ritualui. Prieš vakarienę atsisėdo prie darbo stalo ketindama rašyti kasmetinį kalėdinį laišką. Per tokią daugybę metų buvo ištobulinusi šį ritualą. Tereikė jo perversti dienoraštį svarbiausiems metų įvykiams prisiminti, parašyti naujienų apie kiekvieną šeimos narį, – save, vyrą ir ke turias atžalas, – prisegti vieną kitą nuotrauką ir išsiųsti. Pirmąjį kalėdinį laišką ji parašė tais metais, kai ištekėjo. Vie niša Forest Hilio keliautoja Andžela Ričardson, virtusi jauna marte ponia Nik Gilespi iš Irigalio, avių ūkio Pietų Australijos gilumoje, be galo nutolo nuo senojo gyvenimo – tiek atstumu, tiek pačia gyvensena. Moteris nusprendė, kad kasmet rašydama laišką išlaikys ryšį su namie likusiais draugais ir giminaičiais. Metams bėgant, įtraukė į gavėjų sąrašą Niko giminaičius, kai mynus, naujuosius draugus australus. Dabar laiškas pasiekdavo daugiau nei šimtą visame pasaulyje išsibarsčiusių žmonių. Pirmuosius laiškus spausdindavo sena rašomąja mašinėle ant didžiulio virtuvės stalo, tada veždavo į artimiausią miestą Hokerį (kone valanda kelio automobiliu), kopijuodavo ir išsiųs davo. Šiais laikais kur kas paprasčiau – laiškus galima iškart iš siųsti elektroniniu paštu. Bet ji vis dar atsispausdindavo popie rines kopijas, laikė jas dokumentų spintelėje šalia darbo stalo. Andžela žinojo, kad vaikams šis reikalas visai ne prie šir dies, – jie, kaip ir Nikas, seniai liovėsi šitai skaitę, – bet gal kada vėliau panūs laiškus pasklaidyti. Taip ji vylėsi slapta laikydama 7
juos istoriniais dokumentais. Juk tai buvo visų jų gyvenimo faktų santraukos. Tik neseniai pati pervertė laiškus iš naujo. Apie pirmuosius santuokos metus buvo rašiusi: Mudu su Niku nė negalėtume būti laimingesni! Dievinu ir savo naująjį gyvenimą ūkyje. Jau galiu atpažinti penkias vietos paukščių rūšis vien iš balso, keturias eukaliptų rūšis iš žievės, o praeitą savaitę pirmą sykį vairavau traktorių. Šiai Londone gimusiai miestietei sekasi visai neblogai! Praėjus mažiau nei metams nuo vestuvių pranešė apie dvynes: Jau žinojome, kad laukiamės dvynių, bet vis tiek apstulbome jas išvydę. Viena tamsiaplaukė, kita šviesiaplaukė, o jau gražumas abiejų! Pavadinsime mano močiučių vardais: Viktorija ir Ženevjeva. Po trejų metų Andžela prane šė apie Lindės gimimą: Trečioji mergaitė! Dar viena gražuolė brunetė. Dvynės nekantrauja pažaisti su nauja mažąja žaidimų drauge. Vardą vėl renku aš. (Mudu su Niku vestuvių naktį sutarėme: mergaitėms vardus duosiu aš, berniukams – jis.) Išrinkau savo mėgstamą iš Šekspyro kūrinių – Rozalinda. Dvynės jau praminė ją Linde! Kitus du dešimtmečius nestigo pasakojimų apie ūkio gyvenimą, šeimos atostogas, apie pažymius, pomė gius, augintinius ir juokingus mergaičių nutikimus; kaskart ji rašė smagiai ir išsamiai. Prieš vienuolika metų paskelbė naujieną – spėjo apstulbinu si skaitytojus, kaip buvo apstulbusi ir pati. Būdama keturiasde šimt ketverių Andžela vėl pastojo. Manė, kad prasidėjo meno pauzė. Bet eilinis vizitas pas gydytoją baigėsi netikėtu nėštumo testu ir dar netikėtesniu rezultatu – ji sužinojo esanti beveik penkis mėnesius nėščia. Praėjus dviem dienoms po gimdymo, laužydama tradiciją Andžela išsiuntė neeilinį metų vidurio laiš ką visam gavėjų sąrašui: Tai berniukas!!! Mūsų pirmasis sūnus!!! Pagaliau Nikas gaus išrinkti vardą!!!! Vėliau pastebėjo, kad prirašė per daug šauktukų. Tai vis po gimdyminiai endorfinai, pamanė ji. Arba pavėluotas šokas dėl Niko išrinktų vardų sūnui. Ligoninėje jis prisipažino pažadė jęs seniai mirusiam sentimentaliam seneliui pavadinti būsimą sūnų pirmųjų Gilespių – dviejų pusbrolių, atvykusių iš Airijos 8
į Australiją devintąjį devyniolikto amžiaus dešimtmetį, – var dais. Štai kodėl ketvirtasis (ir tikrai paskutinis) kūdikis buvo pakrikštytas Ignasijumi Šonu Aloyzu Džozefu Gilespiu. Vieną Niko draugą šie vardai labai pralinksmino: „Jis arba taps pir muoju popiežiumi, kilusiu iš Australijos, arba įsteigs nelegalų barą Niujorke.“ Iš pradžių Andžela mėgino spirtis, kad visi sūnų vadintų Ignasijumi, bet bergždžiai. Jau teko suprasti, kad trumpinti var dus – mėgstamiausias Australijos gyventojų laisvalaikio pomė gis. Kitą dieną po krikštynų mažasis jau buvo šaukiamas Igučiu. O po savaitės net šis vardas sutrumpėjo, nuo to laiko vaikas im tas vadinti Igiu. Andžela girdėjo sūnaus balsą, ataidintį koridoriumi iš vir tuvės. Sodyba buvo didžiulė, – šeši miegamieji, dvi svetainės ir valgomasis aukštomis lubomis, visus kambarius jungė ilgas koridorius, – bet garsas vis tiek sklido gerai. Igis su Linde prieš vakarienę žaidė – ar bent bandė žaisti – žodžių loto. Andžela girdėjo ir airiškos muzikos aidus iš valgomojo. Žinojo, kad Ni kas ten studijuoja savo giminės istoriją. Per pastarąjį pusmetį ant didžiulio poliruoto valgomojo stalo lėtai augo krūvos knygų kietais viršeliais apie Australijos ir Airijos istoriją. Ne tik kny gų, bet ir laivininkystės įrašų, ranka nubrėžtų giminės medžių ir nuotraukų. Ir ne tik valgomajame, bet ir darbo kambaryje. Tiesą sakant, ant visų namų paviršių ėmė kauptis istoriniai žurnalai arba visokiausia giminės medžių atributika. Praeitą savaitę An džela kone valandą ieškojo automobilio raktelių, kol galiausiai juos rado po šūsnimi kilmės tyrimų žurnalų. Radijas paskelbė šeštos vakaro naujienų šaukinį. Andžela sumirksėjo. Verčiau pasiskubinti, jei nori šįvakar išsiųsti laiš ką. Ji spustelėjusi atsivertė dokumento šabloną, kurio kraštus jau puošė kalėdinės eglutės, su tradiciniu pasisveikinimu ka lėdiškomis raudonomis ir žaliomis raidėmis (Sveiki, jums rašo Gilespiai!) ir tokiu pačiu šventiniu atsisveikinimu (Laimingų šv. Kalėdų linki Andžela su šeima!). Tereikėjo užpildyti tuščią vidurinę laiško dalį šeimos naujienomis. 9
Praėjo minutė, paskui kita. Ji vis dar nerado žodžių. Gal rei kėtų sulaužyti tradiciją ir pirmiau parinkti nuotraukas? Andžela peržvelgė per pastaruosius dvylika mėnesių sukauptų nuotraukų aplanką. Paprastai siųsdavo grupinę fotografiją, bet šeima dau giau nei dvejus metus nebuvo susibūrusi fotografuotis. Gal tie siog išsiųsti atskiras naujesnes kiekvieno jos nario nuotraukas? Ji peržiūrėjo galimus variantus, pradėdama nuo dvynių. Ne, Viktorijai nepatiktų, jei kuri iš šių nuotraukų būtų išsiųsta di desnei auditorijai. Didesnei – šis žodis, deja, itin tinka. Andže la dukrai to niekada nepasakytų, bet beveik prieš dvejus metus persikėlusi į Sidnėjų Viktorija priaugo nemaža svorio. Malšina stresą, įtarė motina, vis per tą neramų radijo prodiuserės darbą. Ir vis tiek atrodo žavingai, pamanė. Lyg patraukli rausvaskruos tė pienininkė – žydros akys, ant pečių krintančios šviesios gar banos. Bet kaip tik šiuo metu būtų nepatenkinta, jei Andžela visiems išsiuntinėtų jos nuotraukas. Naujausias Ženevjevos atvaizdas, atsiųstas iš Niujorko elek troniniu paštu, taip pat netinkamas rodyti viešai. Būdama kirpė ja, maža to, dirbdama prašmatniame Amerikos kino ir televizijos pasaulyje, Ženevjeva renkasi perdėm drąsias šukuosenas. Nau jausioje nuotraukoje atrodo tarsi pasiruošusi maskaradui: ryškiai mėlyni dredai viršugalvyje surišti laisvu mazgu, tamsios ir kaip visada šelmiškos akys apvedžiotos įprastiniu akių pieštuku. Laiš ke ji viską paaiškino. Draugei kirpėjai reikėjo praktikos veliant pridėtinius dredus kuriamam filmui, tad Ženevjeva pasisiūlė sa vanore. Čia laikina, garbės žodis! – parašė ji. Ačiū Dievui! – iškart atsakė Andžela. – Igis prašo perduoti, kad atrodai kaip laukinis Smurfas. Ženevjeva prajuko. Ją buvo lengva prajuokinti. Yra kelios naujesnės Lindės nuotraukas, tik, deja, daugumoje jų ši atrodo lyg pabėgusi kalinė – išsigandusiomis akimis, sutri kusi. Fotoaparatas nemeluoja, pamanė Andžela. Grįžusi gyventi namo vargšiukė Lindė yra tikras nervų kamuolys. O dar ėmė savo ilgus rudus plaukus šukuoti į dvi netvarkingas uodegas lyg maža mergaitė. Melburno sluoksniuose tai itin madinga, pareiškė An dželai. Kokiuose sluoksniuose, pasvarstė toji, vaikų darželyje? 10
Bet balsu nepasakė. Jau buvo pasimokiusi, kad nereikia erzinti Lindės dėl išvaizdos. Tiesą sakant, išvis nereikia erzinti. Bent jau Igio nuotraukų galybė. Jam patinka pozuoti. Tik tinkamos nė vienos. Tamsiai raudonas garbanas seniai metas kirpti, Andžela vis neprisiruošdama nusprendė palaukti, kol namo su žirklėmis grįš Ženevjeva. O dabar vienintelis sūnus at rodo lyg ketvirtoji dukra. Jei prisegtų tokią nuotrauką prie kalė dinio laiško, tikrai sulauktų Niko tetos Selijos priekaištų. Selija puikiai žino, koks kirpimas berniukams tinkamiausias. Ji apie viską turi tvirtą nuomonę. O štai naujesnės jų su Niku nuotraukos... Regis, ištisus mė nesius juodu nėra buvę viename kambaryje, ką jau kalbėti apie fotografavimąsi. Atsisukusi ji dirstelėjo į galinę darbo kambario sieną. Nuo jos žvelgė trisdešimt dvi jųdviejų su Niku nuotrau kos. Dar viena tradicija, jos sumanyta praėjus metams po vedy bų. Kasmetinė nuotrauka ta pačia poza, priešais sodybos vartus, už jų matyti didžiulis akmeninis namas, virš jų – neaprėpiamas dangus, erdvė ir šviesa. Kasmet ji išsiųsdavo vieną atspausdintą fotografiją tėvams į Londoną, kitą įrėminusi pakabindavo ant sienos. Metams bėgant, nuotraukose atsirado ir vaikų. Atsisto jusi Andžela apžiūrėjo visas jas iš eilės. Ne save jose, o Niką, kiekvienoje nuotraukoje stovintį jai iš kairės: jis – šešių pėdų, ji – penkių su puse. Metai jo pernelyg nepakeitė, naujausioje nuotraukoje atrodo toks pats aukštas, lieknas ir įdegęs kaip ir ankstesnėse. Pasiėmusi pirmąją nuotrauką žvelgė atidžiai, aiškiai prisimindama santuo kinio gyvenimo pradžios akimirką. Jie aštuoniskart bandė nu statyti uždelsto veikimo mechanizmą, jau norėjo pasiduoti, bet pagaliau pavyko. Andžela žvelgia tiesiai į kamerą, dėvi rugiagė lių mėlynumo, savo akių spalvos, medvilninę suknelę, plaukai – susiraizgiusios juodos garbanos, šypsena plati, tik tarsi sustin gusi po tiekos pastangų nusifotografuoti. Šalia jos stovi Nikas su tamsiais džinsais ir baltais marškiniais atraitotomis rankovėmis. Ne tik šypsosi – juokiasi visiškai atsipalaidavęs, linksmai žvelgia į ją, gėrisi ja. Žvelgia su tokiu pasididžiavimu ir meile. 11
Moterį vėl užplūdo keistasis jausmas – tarsi netikėtas skaus mas, tarsi gėla. Ji negalėjo tiksliai jo apibūdinti. Liūdesys? Bai mė? Sumaištis? Visa tai ir dar kažkas. Lyg nuo vaikystės nepa tirtas namų ilgesys. Žmogaus ilgesys. Toks stiprus noras būti kartu, kad net skauda. Taip ji pastaruosius mėnesius jautėsi šalia Niko. Kad ir kaip stengėsi, negalėjo suprasti, kodėl. Kaip vyras kasdien gali būti taip arti, kasnakt miegoti greta lovoje ir atrodyti esąs taip toli, toks atsiribojęs, toks... – Cha! Vėl laimėjau! Klegesys iš virtuvės nutraukė neramias mintis. Nieko iš jų nebus, Andžela jau žinojo. Be to, reikėjo susitelkti į laišką. Nu sprendė nesiųsti atskirų nuotraukų. Kaip ir ankstesniame laiške, prisegs šeimos nuotrauką, darytą prieš kelerius metus. Tikėjosi, niekas nepastebės, kad ji, Nikas ir mergaitės atrodo jaunesnės, o Igis ne auga, o traukiasi. Skimbtelėjęs kompiuteris pranešė apie gautą laišką. Andžela atvertė jį slapta džiaugdamasi dar viena dingstimi atidėti saviškio rašymą. Laiško tema skelbė: Ačiū, Andžela, mūsų Australijos angele!!!! Rašė senyva pora iš Čikagos, ką tik grįžusi namo po išsva jotos gyvenimo viešnagės Australijoje, savaitę gyvenusi Irigalyje. Prieš trylika metų, trims merginoms išvykus iš namų, o Igiui dar negimus, Andžela prisidėjo prie viešnagių Australijos gilu mos ūkiuose programos. Iš pradžių dėl pinigų. Stipriai smogė sausra, žlugo vilnos pramonė. Jai su Niku, kaip ir visiems kai mynams, reikėjo papildomų pajamų. Andžela dažnai padėdavo tvarkytis ūkyje, bet Nikas niekada neaptarinėdavo su ja finansi nių klausimų, nors ji vis kartodavo norinti daugiau prisidėti. Ži nojo, kad praverstų kiekvienas doleris. Savo nuostabai, atrado, kad puikiai moka ne tik rūpintis svečiais ar vesti ekskursijas, bet ir reklamuotis. Kartu su vietos turizmo asociacijomis kiek be galėdama šlovino Irigalio nuošalumą ir grožį. Duodavo interviu radijui, laikraščiams, sykį net televizijai. Pašnekovas ją pavadi no Anglijos rože iš Australijos glūdumų. Iš pradžių Andžela tik atnaujino seną prie sodybos prisišlie jusį guvernantės kambarį ir nuo kovo iki lapkričio kartą kitą per 12
mėnesį priimdavo poras bei šeimas. Kasmet svečių skaičius vis augo, prisidėjo ir mokinių ekskursijos – šiems patiko nakčiai sugulti avių kirpėjų patalpose, kai jomis nesinaudojo samdomi Irigalio avių kirpėjai. Paskutiniais duomenimis, Irigalyje viešėjo kone penki šimtai žmonių ne tik iš visos Australijos, bet ir iš užjūrio – Europos, Azijos, Amerikos. Visi norėjo paragauti An dželos siūlomo gyvenimo atokiame ūkyje skonio. Kol Nikas būdavo užsiėmęs ūkio reikalais, perkeldavo gal vijus, rūpindavosi valdomis, ji vežiodavo svečius po įspūdingas apylinkes, aprodydavo ne tik Vilpinos kalnyną, Šv. Marijos vir šukalnę, Ranslio skardį, Flinderso kalnų įžymybes, bet ir ma žesnes, ne tokias žinomas viršukalnes ir slėnius. Visi jie turėjo savus vardus ir istorijas. Metams bėgant, Andžela jas išgirdo iš Niko, iš gyvulių augintojų aborigenų, iš kaimynų. Jai patiko ne tik pasakoti, bet ir pateikti statistinių duomenų. Gilespių valdas sudarė 70 000 hektarų, 700 kvadratinių kilometrų. Klestėjimo metais, prieš prasidedant sausrai, jie turėjo dešimt tūkstančių avių. Skaičiai buvo įspūdingi, nors ūkis teužėmė mažytę milži niškos šalies dalį. Net netikėtai gimus Igiui, Andžela priimdavo svečius kartu su juo, įsodintu į vaikišką kėdutę visureigyje. Veždavosi svečius į geriausias regyklas, džiaugėsi kartu su jais, fotografuojančiais ne tik peizažą, bet ir kengūras, emu bei driežus. Šie gyvūnai da bar buvo jos kasdienybės dalis, o užjūrio svečiams kėlė nuosta bą. Ji pasakodavo apie vietovės aborigenų istoriją, apie pirmiau čia gyvenusią Adnyamathanha gentį. Kalbėdavo apie airius Gi lespius, atvykusius devyniolikto amžiaus devintąjį dešimtmetį, vesdavosi svečius į nebenaudojamą vilnos pašiūrę, leisdavo pa liesti medinius skersinius ir grindų lentas, nugludintas per galy bę metų lanolinu persisunkusios vilnos. Kartais jie net stovyk laudavo po žvaigždėmis. Ilgainiui Andžela išmoko skirti visus žvaigždynus, – Pietų Kryžių, dvi Kentauro žvaigždes, – kitokius šviesulius nei tie, kuriuos regėjo augdama Anglijoje. Skaitant įrašus lankytojų knygoje visuomet užplūsdavo pri siminimai. 13
Ši vieta – viena geriausiai išsaugotų pasaulio paslapčių, prašau liautis ją reklamuoti! Viešnagė, kokią patirsi tik kartą gyvenime, dėkui jums be galo. Dažnai buvo minimas ir Igis. Koks žavingas vaikutis! Kada nors aplankyk mus JAV, Igi! Jis atsidurdavo daugelyje svečių nuotraukų – laukinis dykynių vaikis su netvarkingų plaukų ku peta, šortais ir marškinėliais, nesvarbu, koks oras, dažniausiai basomis dulkinomis pėdomis. Pora iš Čikagos buvo vieni mėgstamiausių Andželos svečių. Visa, ką tie žmonės pamatė, – nuo mažiausio paukštelio iki ryš kiausio raudono saulėlydžio virš netoliese stūksančių kalnų, – buvo pripažinta „absoliučiai šimtu procentų nepakartojama“. Jų laiškas buvo toks pats entuziastingas. Pasiilgome tavęs, Andžela! Dabar Čikaga mums per triukšminga. Ilgimės Irigalio, paukščių garsų ir neaprėpiamo dangaus, spalvų ir ramybės, o labiausiai tavo rūpinimosi, lepinimo ištisas dienas! Norėjosi skaityti toliau, bet nebuvo laiko. Ji turėjo užduotį: reikėjo pa rašyti laišką. Šįsyk užduotis atrodė neįveikiama. Nagi, Andžela, tarė ji sau. Pradėk. Prisitraukė kėdę arčiau kompiuterio. Pirštai sudvejojo virš klaviatūros. Tik pradėk, pa liepė sau jusdama, kaip ima skaudėti galvą. Parašyk, išsiųsk, tada galėsi prigulti. Nors ir kelias minutes. Pagaliau pradėjo rašyti pasitelkdama įprastą smagų toną, kuriuo buvo persmelkti jos laiškai, prisimindama prabėgusių metų pradžios sakinius, vildamasi, kad niekas nepastebės jų kartojantis. Taip, tai vėl Andžela! Ar patikėsite, kad po paskutinio mano laiško praėjo dvylika mėnesių? Kurgi pradingo tas laikas? Mums sekasi puikiai – dar vieni turiningi, smagūs Gilespių metai. Tikiuosi, jums visiems jie irgi buvo puikūs! Ji stabtelėjo, pagalvojo apie praėjusius metus. Prisiminė vi sus dešimtmečiais rašytus kalėdinius laiškus – šviesius, vaiz duojančius Gilespių gyvenimą kuo geriausiai, kad ši šeima at rodytų laimingiausia, mieliausia, sėkmingiausiai besiverčianti, 14
protingiausia, rūpestingiausia visoje Australijoje, o gal net pa saulyje. Bėdų Andžela neminėdavo, kaip ir rūpesčių ar sudėtin gų temų. Taip atrodė teisinga, nors moteris žinojo, kad laiškuo se jos šeima kartais atrodo per gerai. Ji pajuto, kad galvasopis įsismarkavo, ir negalvodama pa sitrynė smilkinius. Pastaruoju metu Andželai ne tik nuolatos skaudėjo galvą. Sulaukus penkiasdešimt penkerių, prasidėjo dar kai kas. Apie tai ji kalbėjosi su kaimyne Džoana, ūkininko žmo na ir buvusia slauge, įžengusia į septintą dešimtį tiesmuka ir geraširde moterimi, geriausia Andželos drauge apylinkėje, vie nintele nuoširdžiai pasveikinusia atvykėlę anglę plačiai išplės tomis akimis, slapta besiilginčią tėvynės. Jos susitikdavo nedaž nai, – gyveno beveik per septyniasdešimt kilometrų viena nuo kitos, – bet nuolat, kartais kasdien kalbėdavosi telefonu. Prieš kelias savaites Andžela pasidalijo savo rūpesčiais su Džoana. – Ar tai koks slaptas gyvenimo po menopauzės simptomas, apie kurį niekas nekalba? – paklausė ji. – Nesu tikra, kas tas „tai“. Kalbėk aiškiau. Beria mėlynomis dėmėmis? Atsirado dvišakas liežuvis? Andžela pamėgino apibendrinti. – Nuolatinis troškimas sakyti tiesą. – Ak, tai! – nusijuokė Džoana. – Čia tik įgytoji išmintis. Nori pasakyti, kad nebeturi kantrybės tuščiažodžiauti? Visada nori kalbėti apie esmę? Dabar visada taip jaučiuosi. Nagi pir myn, mieloji! Drąsiau! Sakyk tiesą! Tau palengvės. Bet kaip ji galėtų pasikeisti pernakt, vėliau svarstė Andžela. Tik ne po daugybės metų, kai šeimoje viską užglaistydavo ir rū pindavosi, kad visi būtų laimingi. Tad ir liko miela, gera, man dagi moteris, kokia buvo išauklėta. Toji Andžela, kurią vedė Nikas. Motina, kokią pažinojo jos vaikai. Svetinga šeimininkė ir ekskursijų vadovė. Kaimynė, į kurią galėjai kreiptis pagalbos... Bet naujasis keistasis jausmas niekaip neišnyko. Tarsi jos vi duje būtų atsiradusi kita Andžela, trokštanti ištrūkti. Tarsi gal vos skausmai būtų simptomas, įrodymas, kad tikroji Andžela mėgina išsivaduoti iš mandagiosios kiauto. Stiprėjo troškimas 15
atsimainyti, vėl tapti tokia, kokia ji buvo prieš galybę metų, kai su kuprine atvyko į Australiją. Andžela, kupina vilties ir lauki mo. Ne ta, kuo ji tapo. Paprasta Andžela. Neramia Andžela. Pasisukusi ji pažvelgė pro darbo kambario langą. Lauke te bebuvo šviesu, bet plačios verandos metamas šešėlis leido išvys ti savo atvaizdą. Juodos garbanos pasidengusios sidabru. Kadai se buvusi blyški oda nuo tada, kai Andžela atvyko čia kone prieš trisdešimt ketverius metus, – kaip gali būti, kad praėjo šitiek metų? – regėjo per daug saulės. Ji nusiėmė skaitymo akinius ir prisikišo prie stiklo. Žmonės sakydavo, kad ji turinti nuostabias akis. Tokio neįprasto mėlynumo. Nikas dažnai kartodavo, kad kaip tik jas pirmiausia pamatė jųdviejų pažinties vakarą. Bet po trijų dešimtmečių prisimerkus prieš plieskiančią saulę net akys atrodė nublukusios. Ją vis dar stebino negailestinga čionykštė šviesa. Anglijoje oras buvo švelnus, ūkanotas, blankus. Čia – laukinis, nuožmus, nesutramdomas, išdarinėjantis, kas tik šau na į galvą. Ak, turbūt dievini tą saulę, – rašydavo jai mokyklos draugės iš Anglijos. – Argi tu ne laimės kūdikis! Argi neatsidūrei reikiamu metu reikiamoje vietoje, žemių paveldėtojui nusprendus užsukti alaus! Tą istoriją Andžela daugybę kartų pasakojo ne tik kaimy nams ir draugams, bet ir ūkio svečiams. Jie visada norėdavo sužinoti, kaip ši anglė atsidūrė Australijos gilumoje. Visiems, regis, patiko pirmojo jųdviejų su Niku susitikimo romantika, gryniausias atsitiktinumas. Štai ji, dvidešimt dvejų metų anglė, keliautoja su kuprine, dirba už baro – pavaduoja maistu apsi nuodijusią draugę. Nikui dvidešimt aštuoneri, iš Pietų Austra lijos į Sidnėjų jis atvykęs vienai nakčiai – į svarbias regbio var žybas. Susitaręs susitikti su draugais, pasiklysta ir užsuka į jos barą pasiklausti kelio. Andžela vis dar prisiminė, kaip pirmą sykį pamatė Niką. Li kimas ar paprasčiausias atsitiktinumas: ji pakėlė akis kaip tik tada, kai jis įėjo pro duris. Tuo metu ji skaitė „Vėtrų kalną“ ir tegalvojo apie Hitklifą. O čia tarsi būtų įžengusi australiškoji jo 16
versija. Ne, ne išvaizdos ar ūgio prasme. Nikas nebuvo tradici nis gražuolis. Krito į akis jo spinduliuojama energija, gyvastin gumas. Dar prieš jam pasipasakojant ji atspėjo, kad jo darbas fizinis, dirbamas lauke. Ne dėl įdegio – atrodė tvirtai sudėtas, stiprus. Plaukai tamsūs kaip jos, akys tamsiai rudos. Airiškos spalvos, vėliau sužinojo Andžela. Padėjo rasti jam kelią, net pakeverzojo planelį ant alaus padėkliuko. Impulsyviai pasiūlė pavaišinti gėrimu. Nikas sutiko, bet tik jei pats galės nupirkti jai gėrimo. Andželai kaip tik buvo pertraukėlė. Gerdami jie kalbė josi. Šnekučiavosi ir juokėsi. Jis pirmas dirstelėjo į laikrodį. Rei kėjo traukti į varžybas, kad nepavėluotų. Juodu susitarė vėliau susitikti išgerti. Tą naktį kartu praleido dar daugiau valandų, dar daugiau kalbėjosi, juokėsi, sulig kiekviena minute vis labiau traukė vie nas kitą. Nikas nepanėšėjo nė į vieną iki tol Anglijoje ar Aus tralijoje jos sutiktą vyrą. Buvo smalsus, mąslus, išmintingas, bet to nerodė. Jei akys yra sielos veidrodis, ji galėjo pasakyti, kad jis geras, protingas, linksmas, susižavėjęs. Tą naktį palydėjo ją iki jaunimo nakvynės namų. Štai ir geros manieros į vaikino savybių sąrašą. Tąsyk juodu nepasibučiavo. Kitą dieną susitiko pietų jo viešbutyje, pasibučiavo atsisveikindami ir po dvidešim ties minučių vis dar bučiavosi. Po savaitės ji nuskrido į Pietų Australiją pasimatyti su juo. Tada ir sužinojo, kad jis ne šiaip ūkininkas, o milžiniškų valdų retai gyvenamų teritorijų šalies pakraštyje savininkas. Ak, kaip romantiška, sakė draugės. Jis lyg Australijos ponas Darsis! Po metų juodu susituokė. Po trijų mėnesių ji pastojo. Dvy nės išvydo pasaulį, likus savaitei iki pirmųjų vestuvių metinių. „Žvaigždžių nulemta santuoka“, – tarė jos tėvas rėždamas entuziastingą kalbą po vestuvių ceremonijos Adelaidės katedro je. Čia tuoktis buvo Gilespių šeimos tradicija, nors Andžela slap ta vylėsi, kad jungtuvės įvyks mažytėje Irigalio valdų koplytėlėje. Kaipgi visi ten tilptų, šypsodamasis paklausė Nikas. Po akimir kos ji atsakė jam šypsena. Paaiškino tik pajuokavusi. Bet nejuo kavo. Iš pirmo žvilgsnio pamilo tą mažą koplytėlę. Nebuvo itin 17
religinga, tiesiog žavėjosi nuostabiu pastatu, turinčiu ilgą praei tį. Senas smiltainis, ranka raižytas medis, klauptai, iki žvilgesio nugludinti ūkininkų ir jų šeimų, galybę kilometrų keliavusių čia susitikti ir pasimelsti... Koplytėlė jau seniai nebebuvo naudojama religiniams tiks lams. Prieš penkiolika metų audra su perkūnija nuvertė dalį sto go ir išgriovė šoninę sieną. Teliko griuvėsiai. Bet Andželą vis tiek ten traukė, kad ir vos kelioms tylos ir ramybės minutėms. Ji atsisėsdavo į vieną išlikusių klauptų, žvelgdavo į atvirą dangų ir tiesiog klausydavosi. Girdėdavo, kaip vėjas šnarina eukaliptų lapus. Pamilo net ausį rėžiančius rožinių kakadu klyksmus. Jei sėdėdavo itin tyliai, išgirsdavo dar daugiau. Driežus, skubriai tapsenančius akmenine siena. Tolumoje gergždžiančius vėjo malūnų sparnus. Kartais, retai, automobilį gruntkelyje, padan gas ant žvyro. Galiausiai nurimusi išgirsdavo savo kvėpavimą, lėtus įkvėpimus ir iškvėpimus. O tada neilgai trukus pasigirsdavo balsas arba du, kviečian tys ateiti. „Mama. Mama!“ Andžela laukdavo antrojo kvietimo, net iš toli galėjo atskirti, skubu tai ar ne, ar ji galės lėtai sugrįž ti rupia dirva, o gal reikės bėgti. Bėgti teko tik du kartus, abu pastaraisiais metais, kad išgelbėtų į bėdą pakliuvusį Igį. Vieną sykį tarp virtuvės kėdės skersinių jam įstrigo galva. Kitą kartą jis užsilipo ant viršutinės maisto sandėliuko lentynos ir negalėjo nulipti. Auginti berniuką buvo taip nauja. Regis, trys dukterys niekada nesukeldavo tokių rūpesčių. Jei jų ir buvo, ji bus pamir šusi. Bet sūnus tapo netikėtumu visomis prasmėmis. Netikėta buvo ir jos begalinė meilė Igiui. Kaip ten kalbama? „Jei motina tau sako, kad neturi numylėtinio vaiko, vadinasi, ne tu jos nu mylėtinis.“ Bet šitai ne apie Andželą. Numylėtinių ji neturi. Myli visus keturis vaikus vienodai. Žinoma, kaipgi kitaip. Atsistojusi ji priėjo prie lango. Iš šios sodybos pusės ne daug tebuvo matyti, bet ji žinojo, kas ten. Veja, kurią Giles piai ryžtingai stengėsi išlaikyti žalią bent mėnesį ar du kasmet, naudodami visada tokį brangų vandenį. Senas akmeninis įran kių sandėliukas su mėlynomis medinėmis durimis, kuriame 18
dabar riogso iš antrų rankų jos įsigytas žiedžiamasis ratas ir degimo krosnis. Pastaraisiais mėnesiais keramika tapo Andže los pomėgiu, kodėl – pati iki šiol nesuprato. Šalimais vešėjo rožių krūmas, Niko pasodintas kaip pirmųjų vestuvių metinių staigmena ir iki šiol stebuklingai džiuginantis ryškiai raudo nais žiedais net per didžiausią sausrą bei užplūstančias karščio bangas. Visi kiti ūkio pastatai, vilnos pašiūrė, avių kirpėjų pa talpos, ūkio technikos angaras. Už ūkio plyti laukai, kuriuo se vieną dieną, jau netrukus, atsiras kasybos įranga, žvalgymo transporto priemonės... Per juos driekiasi galybė kilometrų ilgų tiesių žvyrkelių, šone matyti Čeiso kalnų vingiai, kitoje pusėje – Flinderso kal nai ir su niekuo nesupainiojamas Vilpinos krateris. Toliau nu tiesti asfaltuoti pagrindiniai keliai, platūs greitkeliai, vedantys į mažesnius miestelius ir galiausiai į didmiestį. Bet aplink seną akmeninę sodybą – atvira erdvė iki pat... – Nebūk bjauri! Igio balsas privertė krūptelėti. Akivaizdu, žodžių loto bai gėsi, ir vaikai susikivirčijo. Dėl ko šįkart, pasvarstė Andžela, gal Lindė erzina Igį dėl ilgų plaukų? Troško, kad ji to nedarytų. Juk jau dvidešimt devynerių, galėtų susiprasti. O gal dėl to, kieno eilė dengti stalą? Būdamas vos dešimtmetis Igis ginčijimuisi dėl vaikų teisių skirdavo daugiau laiko, nei jo būtų reikėję už duočiai atlikti. O Lindė, regis, nusprendė, kad grįžo namo kaip viešnia, o ne kaip šeimos narė, kurios pareiga – prisidėti prie namų ruošos. Mažiau nei po dviejų savaičių grįš ir dvynės, parsiras su krūva lagaminų, namus užpildys nesiliaujantis čiauškėjimas. Jos ir atskirai buvo stiprios, o drauge tapdavo nenugalimos. Kartą Ženevjeva būdama vos penkerių Andželai paaiškino: „Tu negali laimėti, mama. Mes dvi prieš tave vieną.“ Atvyks ne tik jos, bet ir Niko teta Selija, skleisdama per stip rių muskusinių kvepalų aromatą, akylai įžvelgdama kiekvieną Andželos namų ūkio ydą, pernelyg manieringu balsu žerdama visuomet turimą nuomonę apie vaikus. 19
O Nikas? Kadaise jie iš to būtų pasijuokę kartu. Jis būtų ją parėmęs, išklausęs. Juodu būtų susivieniję, jo sąmojis ir humoras būtų padėjęs jai pakelti visus gyvenimo netikėtumus. O dabar? Galvą vėl ėmė tvinksėti virš kairės ausies. Skausmai prasi dėjo prieš penkis mėnesius. Nuo tada Andžela ėmė tyliai ko voti. Port Ogastos gydytojas paskyrė įvairių tyrimų, net smege nų skenavimą. Nieko nerado, bet galvos skausmai nemalšo. Ji išbandė vaistus, masažus, akupunktūrą, tik veltui. Kitąmet vėl pasitars su gydytoju. Dabar visko ir taip per daug. Ne tik grįž ta dvynės, atvyksta teta Selija, reikia suruošti Kalėdas. Šiemet gruodžio viduryje Gilespiai visus sukvies į vilnos pašiūrės va karėlį. Metinę šventę pakaitomis rengė ūkio šeimos, vėl atėjo Gilespių eilė. Andžela jai ruošėsi ištisas savaites. Šaldiklis jau prikimštas maisto vakarėliui, kitą dieną bus atvežti išsinuomoti stalai, kėdės, taurės ir indai. Ne, dabar tikrai ne laikas nerimauti dėl galvos skausmų. Pa lūkės iki sausio. Tikriausiai galėtų ne tik apsilankyti pas gydyto ją Adelaidėje, bet ir apsipirkti. Vėliau viena pati pasmaguriautų pietumis restorane šalia upės. Galėtų sėdėti ten su knyga ir taure vyno, kiek tik norėtųsi. Gal netgi liktų nakčiai pailsėti prieš ketu rių valandų kelionę namo. Kaip tik šitaip ir padarys. Pasimėgaus tyla ir ramybe. Kaip tai vadinama žurnaluose? Skirs laiko sau? Bet ne šįvakar. Šįvakar to nebus. Reikia parašyti ir išsiųsti kalėdinį laišką. Andžela grįžtelėjo į kompiuterį kovodama su vėl užplūdusiu jausmu. Galvojo apie tai, kas per pastaruosius dvyli ka mėnesių nutiko šeimai, svarstė, kaip, po galais, viską paversti smagiu kalėdiniu laišku. Staiga tarsi išgirdo Džoanos balsą – lyg ši būtų stovėjusi šalia. „Nagi pirmyn, mieloji! Drąsiau! Sakyk tiesą! Tau palengvės.“ Ji balsu nusikvatojo. Sakyti tiesą? Kaip ji galėtų? „Nagi pirmyn, mieloji! Tau palengvės.“ Andžela ilgokai spoksojo į ekraną. Tada pradėjo rašyti naują laišką, spausdino tekstą greičiau, nei buvo kada nors spausdinusi.