VIRSELIS
Tai buvo nuostabi diena, šilta ir švelni kaip vištos plunksnos. Bet, deja, pirmadienis. Ir milžiniškas laikrodis viršum mokyklos durų rodė jau ketvirtį po aštuntos, kai Šprotė įlėkė į mokyklos kiemą. – Po paraliais, – iškošė ji pro dantis stumdama dviratį į surūdijusį stovą, nuo bagažinės truktelėjo kuprinę. Tada pasileido laiptais aukštyn ir per tuščią koridorių. Ant laiptų vos neatsitrenkė į poną Pelėną, ūkvedį. – Oplia! – tarė jis ir paspringo sumuštiniu su sūriu. – Tsiprašau, – sumurmėjo Šprotė ir nulėkė tolyn. Dar du koridoriai, ir žiopčiodama sustojo prie klasės durų. Viduje tylu, nė krepšt. Kaip visada, kai pamoka ponios Rožės. Šprotė dar sykį giliai įkvėpė, pasibeldė ir pravėrė duris. – Tsiprašau, ponia Rože, – sumurmėjo ji, – turėjau palesinti vištas. Storasis Stivas nustebęs pažvelgė į ją. Gražuolė Melanija kilstelėjo antakius. O Fredas, tas paikšis, sumosavo rankomis ir sukarkė. Labai juokinga. 7
– Na, tikrai originalus būdas pasiteisinti, – tarė ponia Rožė, papūtė raudonai dažytas lūpas ir – pasižymėjo savo knygelėje kryžiuką. Dėbtelėjusi iš padilbų Šprotė nuėjo į savo suolą, kyštelėjo Fredui liežuvį ir atsisėdo. Šalia Frydos, savo geriausios draugės. – Tau šiaudai plaukuose, – sukuždėjo Fryda. – Turėjai vištas lesinti? Negi senelė Slėtberg susirgo? Šprotė papurtė galvą ir nusižiovavo. – Išvažiavo pas seserį. Ir dėl lesinimo turiu keltis visa valanda anksčiau. Valanda! Gali įsivaizduoti? – Ten, gale, baikit šnabždėtis, – riktelėjo ponia Rožė ir pradėjo rašyti ant lentos mįslingus skaičius. Fryda su Šprote nunarino galvas taip žemai, kad vos nesiekė nosimi knygų. – Bet užtat šį tą sugalvojau! – sukuždėjo Šprotė. – Ką gi? – Fryda susirūpinusi pakėlė akis nuo vadovėlio. Šprotės sumanymai – blogiau nei vėjaraupiai. O ji vis išperi naujų. – Pasiųsk žinutę Melanijai ir Trudei, – šnipštelėjo ji Frydai. – Slaptas susitikimas per kitą pertrauką tualete. Trudė ir gražuolė Melanija sėdi kartu, per tris suolus priekyje, ir dabar labai įsitempusios žvelgė į lentą. 8
– O ne, – suvaitojo Fryda. – Negi vėl nori pradėti tą nesąmonę su gauja? – Rašyk! – sušvokštė Šprotė. Fryda buvo puikiai perkandusi slaptąjį gaujos raštą. To nepasakytum apie Šprotę – nors tą raštą sugalvojo ji. Nieko keista, mat ji niekaip neįsimena, ar žodį „mokytojas“ reikia rašyti su y, ar su i. – Nagi, prašom kas nors prie lentos! – tarė ponia Rožė. Fryda įtraukė galvą į pečius. Šprotė kaip užburta įbedė akis į matematikos vadovėlį. – Nėra savanorių? – Koks slaptažodis? – sukuždėjo Fryda ir išplėšė lapelį iš užrašinės su spiraliniu įrišimu. Šprotė kažką pakeverzojo ant stalo. Fryda susiraukė. – Ką tai reiškia? – Na, žinoma, vištą, – nuolaidžiai paaiškino jai Šprotė. – Puikus slaptažodis, ar ne? Pasiskubink. Ponia Rožė jau vėl dėbsojo į jas. – Fredas savanoris, – garsiai pareiškė Šprotė ir nykščiu nutrynė tą nelaimingą vištą. – Cha cha. – Fredas susigūžė savo kėdėje. – Baigta, – sukuždėjo Fryda, rūpestingai sulankstė raštelį ir kyštelėjo jį Šprotei. 9
– Šarlote, prašom prie lentos, – tarė ponia Rožė. – O ne, būkit gera, tai visai neturi prasmės, – atsakė Šprotė. – Tikrai neturi, ponia Rože. – Šarlote, prie lentos. – Ponia Rožė kilstelėjo antakius. Šitaip darydavo tada, kai imdavo pykti. Taigi Šprotė atsistojo, pasigriebė raštelį ir eidama pro šalį numetė jį gražuolei Melanijai į sterblę. Bet po ponios Rožės akiniais slėpėsi erelio akys. – Melanija, būk maloni, parodyk man tą raštelį, kurį ką tik gavai, – susuokė ji. Gražuolė Melanija nuraudo kaip kalakutas ir neprieštaraudama nunešė slaptą Šprotės žinią į priekį. – Neffert nnedfua knehsdae shcaenol esuapet rowedoc nhuht, – perskaitė ponia Rožė. – Ir ką gi tai reiškia? – Tai nesąmoningas Šprotės slaptasis raštas, – paskelbė Fredas. Jis taip nusiviepė, kad vos ausys nuo galvos nenukrito. Šprotė paėmė į ranką gabalėlį kreidos, kietai sučiaupė lūpas ir įsispoksojo į lentą. – Na, jei čia slapta, – tarė ponia Rožė, sulankstė Šprotės raštelį ir įspraudė jį Melanijai į saują, – tai ir palikim slaptoje. Šarlote, pradėk skaičiuoti. Likusi pamokos dalis Šprotei buvo gana nemaloni. Bet ir Fredas gerokai laužė galvą. Apie Neffert nnedfua knehsdae ir taip toliau. 10
– Kvaila čia susitikti, – pareiškė Melanija. Jos trise susigrūdo į tualeto kabiną. Frydai pasisekė labiausiai, nes ji sėdėjo ant klozeto dangčio. – Tai vienintelė vieta, kur Fredo gauja negali mūsų šnipinėti, – paaiškino Šprotė. – Šnipinėti! O ką gi čia šnipinėti? – su pašaipa pareiškė Melanija ir peštelėjo garbanas. – Galiu lažintis, kad jie turi geresnių sumanymų. – Ak taip? Kažkas pabeldė į duris ir sukuždėjo: – Višta! Vištaaa! Šprotė atidarė duris, ir vidun įsiveržė Trudė. Dabar jau tikrai ankšta. – Atsiprašau, – sutrikusi lemeno Trudė. – Dar turėjau nulėkt į tuliką. Iš tikrųjų. – Ji nuraudo. – Kas vyksta? – Šprotė kai ką sugalvojo, – tarė Fryda. Melanija baltutėliais dantimis įsikando kramtomosios gumos gabalėlį. – Na, jei tas sumanymas panašus į paskutinį, tai labanakt! – Tai ko tu čia atėjai, jei mūsų gauja tave taip nervina? – pro dantis iškošė Šprotė. 11
Melanija užvertė akis aukštyn. – Gerai, varyk, ką sumanei. – Ji kikendama kumštelėjo Trudę. – Gal ji vėl nori mums išvirti to tikro raganų gėrimo, nuo kurio mūsų veidai kelias dienas buvo pažaliavę. Užuot atsakiusi, Šprotė perliejo ją lediniu žvilgsniu. – Ei, gal galim pagaliau eiti prie reikalo? – paklausė Fryda, užsiropštė ant klozeto dangčio ir pravėrė langą. – Gerai. – Šprotė pasitrynė nosį. Visada taip darydavo, kai būdavo suirzusi arba sutrikusi. – Mano senelė išvažiavo savaitei pas savo seną kaip pasaulis seserį, tai aš rūpinuosi namais, vištomis ir šiaip viskuo. Taigi. Pagalvojau, kad ten būtų puikus štabas ir, jei šią savaitę dažniau susitiktume, taigi... – ji nudelbė akis į savo kojas, – gal tada būtume panašesnės į tikrą gaują. – Super, – metė Trudė, žvilgtelėjusi į Melaniją. Ji pritaria tik tuomet, kai reikalą palaimina Melanija. Bet ši, deja, visai neatrodė sužavėta. – O ką gi reiškia „dažniau“? – paklausė ji. – Na, beveik kasdien. Fryda papurtė galvą. – Nežinau, ar taip dažnai galėsiu. Suprantat, mano mažasis broliukas... – Kurgi ne, tavo mažasis broliukas, – pyktelėjo Šprotė. – Jį bent retsykiais galėtų prižiūrėti tavo didysis brolis. 12
– Lengva pasakyti, – sumurmėjo Fryda. Šprotė neturi nei brolio, nei sesers. Jos mama vairuoja taksi automobilį ir dažniausiai nebūna namie. O tėtis... na, jo tiesiog nėra, tad geriau jo ir neminėti. – O ką gi mes taip dažnai susitikusios veiktume? – paklausė Melanija. Koridoriuje suskambėjo skambutis į pamoką. – O ką gi tu šiaip tokio jau įdomaus veiki? – piktai atrėžė Šprotė. – Bent jau aš tai kiurksau namie, jei nesidarbuoju pas senelę. Fryda neturi ką veikti, tik savo mažąjį broliuką prižiūri. Trudė irgi šiuo metu ypatingų nuotykių nepatiria, ar ne? Trudė sutrikusi šyptelėjo ir įsispoksojo į nešvarias plyteles po kojomis. – Aš lankau baletą! – įgėlė Melanija. – Ir gitarą turiu. – Labai jau panašu į nuotykius, – pašiepė Šprotė. – Šito, žinoma, bent vienai savaitei negali atsisakyti. – Žinoma, galiu! – Melanija iš įtūžio net prisimerkė. – Bet kas iš to? – Na, pamatysim! – šūktelėjo Šprotė. – Nuotykių juk nesuplanuosi kaip baleto pamokos. Jie tūno už kampo ir – pokšt! – staiga prasideda. Visos trys mergaitės sužiuro į Šprotę. Jų vaizduotę staiga apniko lobiai, riteriai ir piratai. Šprotė pasiekė savo. 13
Neryžtingai šypsodamasi Trudė pažvelgė į Melaniją. – Mielai pabandyčiau, – tarė ji. Melanija gūžtelėjo pečiais. – Gerai. Savaitę. Tada matysim, kas toliau. Trudė iš palengvėjimo net nušvito. – Aš irgi pasirašau, – tarė Fryda. – Gali būti, kad savo mažąjį broliuką teks pasiimti kartu. – Na gerai. – Šprotė giliai įkvėpė. – Tai susitinkam šiandien popiet, apie tris. Sutarta? – Dėl manęs taip, – tarė Melanija. – Bet nesivilksiu tų idiotiškų mėlynų gaujos marškinėlių, su kuriais anąsyk lakstėm. Su jais aš klaiki. – Bet ką nors turim vilkėti visos vienodo! – piktai rėžė Šprotė. – O aš tai jau tikrai nesivilksiu raukiniuotos suknytės, kad tik tu gerai atrodytum. – Vienodi drabužiai – nuobodu, – pareiškė Fryda. – Gal geriau kokia tatuiruotė? Trudė pažvelgė į ją baisėdamasi. – Čia tik pavyzdys, – nuramino Fryda. – Gal kuriai dar šaus į galvą kas nors gero, – tarė Šprotė. – Tai trečią. Ir nepamirškit slaptažodžio. – Vištaaaa! – nutęsė Melanija ir išvertė akis. – Bet gal dabar kas nors gali man paaiškinti, kodėl visa tai aptarti turėjom tualete?
Šprotė su Fryda gyvena toje pačioje gatvėje, geriausioms draugėms tai paranku. Pažįsta viena kitą nuo vaikų darželio, šimtą kartų visiems laikams buvo susipykusios ir lygiai tiek kartų, kaip būna geriausioms draugėms, vėl susitaikė. Sykį netgi buvo kartu pabėgusios iš namų – tiesa, tik iki kitos gatvės kampo. Lygiai pusę trečios Šprotė užėjo pas Frydą ir toliau jos patraukė drauge. Su vaikišku vežimėliu, nes Frydai reikėjo prižiūrėti savo mažylį broliuką Lukį. – Kūdikis gaujos susitikime! – Šprotė papurtė galvą. – Klausyk, šitaip mes niekad netapsim tikra gauja. Švyst! – iš vežimėlio išlėkė čiulptukas. – O ne, – sumurmėjo Fryda ir kaip tik laiku spėjo pačiupti čiulptuką iš po storo takso, kuris kėlė koją prie laikraščių kiosko. – Ar tavo paikšis didysis brolis negali prižiūrėti mažiaus? – paklausė Šprotė. 15
– Nea. – Fryda rūpestingai nuvalė čiulptuką į marškinėlius. – Jam šiandien tenisas. – Ak, aną kartą jam buvo karatė. Čiulptukas vėl išskriejo iš vežimėlio. Šįkart ypač aukštu puslankiu. – Karatė trečiadieniais, – atsakė Fryda. – Po galais, kur dabar tas daiktas nukrito? Lukis paleido gerklę. – Tikriausiai nuskrido į gatvę ir susiplojo, – nekantriai tarstelėjo Šprotė. – Negi neturi kito? Jis perrėkia net mašinas! Fryda paskubom išsitraukė atsarginį čiulptuką ir kyštelėjo jį į godžią burnelę. Kai Lukiui buvo vos kelios dienos, Šprotė jį vadino cukrinuku. Dabar jos susižavėjimas kūdikiais kiek sumažėjęs. Frydos irgi. Jiedvi įsuko į siaurą gatvelę. Jau po kelių žingsnių pagrindinės gatvės triukšmas nuslopo, mergaitės girdėjo, kaip vežimėlio ratai čeža ant žvyro. – O ką savo gaujoje veikia vaikinai? – paklausė Fryda. – Žvejoja, – atsakė Šprotė. – Ir erzina mergaites. Tai vienintelis dalykas, kurį jie sugalvoja savo menkomis kaip žvirblių smegenimis. – O mes? – pasmalsavo Fryda. – Ar jau turi kokią mintį? Gal galėtume kartu gaminti valgį ar šiaip ką. Tai ir Melanijai tikrai patiktų. 16
– Liaukis – Melanija, Melanija! Tegul varo į savo baletą, jei dar bambės! – šūktelėjo Šprotė, ir Lukis vėl pradėjo žliumbti. – Ša, raminkis! – sušnypštė Fryda ir tol stumdė vežimėlį, kol vaikas nurimo. – Atsiprašau, – sukuždėjo Šprotė. – Bet mane taip nervina, kad Trudė ją garbina. O dabar dar ir tu pradedi. Be to, valgio gaminimas – tikrai ne gaujos užsiėmimas. – Čia tik šiaip pasiūliau, – tarė Fryda. – Bet kam tu apskritai priėmei Melaniją į gaują, jei laikai ją tokia paikše? – Na, tiesiog geresnės nebuvo, – sumurmėjo Šprotė ir smarkiai pasitrynė nosį. – Be to, tu ją irgi pasiūlei, ar ne? – Aš pasiūliau Trudę, nes ji pas mus lankosi, – paaiškino Fryda. Trudės ir Frydos mamos labai geros draugės. – O Trudė nė žingsnio nežengia be Melanijos. – Šprotė atsiduso. – Taigi va. – Šprotė nieko nepasiūlė. O ir kam? Fryda buvo ne tik geriausia, bet ir vienintelė jos draugė. – Na, galų gale nesvarbu, – tarė Šprotė. – Gauja yra gauja, o tos dvi ne tokios jau ir blogos. Pamatysi, bus šauni savaitė. Tikrai tikrai. – Žinoma, – pritarė Fryda, nors ir nebuvo tuo tikra. – Gal galėtum žvilgtelėt į vežimėlį? – Miega, – pareiškė Šprotė. – Kai kūdikiai miega, jie tikrai mieli. Bet kitu metu – apsaugok Viešpatie. 17
Šprotės močiutė gyveno siauroje gatvelėje, iš dešinės buvo pievos, kairėje keli seni namukai. Nei dideli, nei gražūs, bet su milžiniškais sodais. Iki šiol Fryda čia viešėjo tik vieną vienintelį kartą. To pakako. Močiutei Slėtberg apskritai nepatinka, kai Šprotė atsiveda draugių. – Nemėgstu, kai mano namuose lankosi svetimi, – sako ji. O svetimi – tai visi, išskyrus Šprotę ir jos mamą. Močiutė Slėtberg buvo labai didelė keistuolė. Nuolat ką nors pamiršta ir amžinai komanduoja. Kai Fryda su ja susipažino, ėmė suprasti, kodėl Šprotė taip dažnai būna liūdna. Ir tokia pikta ant kitų. Netgi ant savo geriausios draugės. Kai Šprotės mama visą dieną vežiodavo taksi keleivius, Šprotė pietaudavo pas močiutę, o kai mamai būdavo naktinė pamaina, ten ir nakvodavo. Pavalgiusi turėdavo valandų valandas ravėti piktžoles arba mėžti vištidę. Mat močiutė Slėtberg manė, kad vaikai maistą turi užsidirbti. – Savo sūriu prakaitu, – sakydavo ji. – Kaip tik taip – savo sūriu prakaitu. Taigi Šprotė gerai išmanė apie daržovių lysves ir vištas – ir apie atgrasią močiutę. 18
Močiutės Slėtberg namas buvo paskutinis gatvėje – niūrus mūrinukas mažais langais, atrodančiais lyg primerktos akys. Dideliame sode nebuvo nei pievelės, nei terasos, nė vienos gėlytės, tik ilgos rūpestingai išravėtų daržovių lysvės. Už jų stovėjo sena daržinė ir žaliai nudažyta vištidė, prie kurios pristatytas vielinio tinklo gardas su žaliu mediniu aptvaru. – O, tai štai kur vištos! – šūktelėjo Fryda, kai jiedvi sustojo priešais sodo vartelius. – Jų čia daugiau nei aną kartą? Šprotė papurtė galvą. – Na, netgi mažiau. Praėjusią savaitę senelė vieną nugalabijo ir nuvežė savo seseriai. – Įnirtingas Šprotės protestas ir ašaros močiutės Slėtberg nesustabdė. Bet ji bent jau nelietė mylimiausios Šprotės vištelės. – O, po galais! – staiga pratrūko Šprotė. Paskubomis atvėrė sodo vartelius ir pasileido prie daržovių lysvių. – Štiš, štiš! – subaubė ji. Tarp kopūstų nusigandusi galvą pakėlė stora raiba perekšlė. Iš snapo jai dar kyšojo kopūstlapio gabalėlis. Kai pamatė artyn lekiančią įtūžusią Šprotę, kudakuodama pasileido prie gardo. – Na, palauk! – sušuko Šprotė ir pamėgino ją sučiupti. Višta pasibaisėjusi kudakavo ir karštligiškai lakstė palei tinklinę tvorą. Šprotė du kartus bandė ją sugriebti, pasipylė 19
plunksnos, bet abukart višta išsprūdo. Tada ji staiga pasilenkė ir pralindo pro aptvaro lentą vidun. Fryda vos neduso iš juoko. – Nėra čia ko žvengti! – Šprotė susirūpinusi pasileido prie kopūstų lysvės. Dviejų styrojo tik aplesioti strampai. Šprotė siusdama išrovė juos ir švystelėjo į vištų aptvarą. Fryda vis dar kikendama nustūmė vežimėlį prie namo. – Nieko čia juokingo, – sušuko jai pavymui Šprotė. – Jei močiutė pamatys, užkurs man pirtį. – Na, gal nebus taip blogai, – tarė Fryda. – Oi, dabar dar pradėsiu žagsėti. – Tos vištpalaikės vis išlenda pro apačią, – burnojo Šprotė. – Užtaisau skylę, o kitą rytą jos jau praardžiusios naują. Bet pamėgink paaiškinti tai mano močiutei! – Nagi, nusiramink. – Fryda apglėbė Šprotę per pečius. – Jei ji tokia užmarši, kaip tu pasakoji, tai jau tikrai seniai pamiršo, kiek ten auga kopūstų. – Ji dirstelėjo į vežimėlį. – Lukis miega kaip užmuštas. Paliksiu jį čia, lauke. Šprotė vis dar atrodė nelaiminga. – Tokių dalykų mano močiutė niekada nepamiršta, – tarė ji. – Jau greičiau savo vardą pamirš. Netgi žino, kiek surūdijusių vinių padėta sandėliuke. Paniurusi Šprotė išsitraukė iš krepšio namų raktus. Ant palaikių močiutės Slėtberg durų kabojo net trys spynos. Fryda nustebusi papurtė galvą. 20
– Gal tavo močiutė viduj laiko lobį? – Šito tai aš nežinau, – suniurnėjo Šprotė, nervingai sukiodama raktus. – Bet mano močiutė už kiekvienos kopūsto galvos mato įsilaužėlį. O iš tiesų čia visai nėra ko vogti. Eikš. – Ji stumtelėjo namo duris. Siauru koridoriumi, kuriame stovėjo milžiniška drabužių spinta, jiedvi pateko į močiutės Slėtberg virtuvę. Čia buvo gražu: stovėjo sena indauja su daug stalčiukų ir stiklinių vitrinų ir dar didelis stalas, aplink kurį rikiavosi trys kėdės ir sofa. – Atrodo jaukiai, – tarė Fryda. Bet Šprotė tik suraukė kaktą. – Tik pažvelk čia. – Ji sugriežė dantimis, priėjo prie spintos ir nuplėšė lapelį, prilipintą prie stiklo. – „Pirmadienį ir trečiadienį išplauti grindis“, – perskaitė. – Miela, ar ne? Lapelių buvo daug. Jų buvo prilipinta visur: ant viryklės, šaldytuvo, ant durų į sandėliuką, ant stalo. Kai kur po vieną, o kai kur iškart du. Visi su smulkiomis nuorodomis, ką reikia padaryti. Šprotė visus juos nuplėšė. Jos skruostai išraudo. Fryda paėmė iš draugės rankų raštelių pluoštą ir ėmė skaityti: „nuvalyti dulkes, iššluoti, sutvarkyti, vištas palesinti ir apkuopti, išravėti piktžoles („tik, prašom, kad nė vienos neliktų!“), išvėdinti, pakeisti šluostes...“ Nebaigusi ji nekantriai numetė lapelius ant stalo. 21
Bet ten gulėjo dar vienas raštelis, o šalia jo didelis raktų ryšulys. „Raudonas: sandėliuko raktas – nekišk nagų prie sausainių! Mėlynas: daržinė – žiūrėk, kad spąstuose visuomet būtų šviežių lašinių. Geltonas: atsarginis raktas nuo namo durų – jei per neatsargumą vėl pamestum. Kaip anąkart! Žalias: pašto dėžutė – prašom kasdien (!) išimti paštą. Juodas: tai ne tavo reikalas!“ – Ką gi tai reiškia? – sutrikusi paklausė Fryda. – Gal vis dėlto ji slepia lobį? Kaip manai? Šprotė papurtė galvą. – Nieko nesuprantu. Keista. – Ji mąsliai žvelgė į juodąjį raktą. Bet jis iš pažiūros niekuo nesiskyrė nuo kitų. – Aū, Šprote! Ar tu jau čia? – sušuko kažkas iš lauko. Ir tą pačią akimirką gerklę paleido Lukis. – Ei, jūsų kūdikis rėkia! – tarė Melanija įžengdama vidun ir paskui save tempdama Trudę. – Na, kas čia keisto, kai jūs šitaip rėkaujat? – paklausė Fryda, išlėkė laukan ir grįžo su bliaunančiu Lukiu. – Jis kiaurai šlapias. Reikia pakeisti vystyklus. Paklokit jo antklodėlę ant stalo. 22
Trudė dingo žaibo greičiu ir parlėkė su antklodėle. Šprotė tebestovėjo ir tebežiūrėjo į juodąjį raktą. – Ei, pasitrauk, – tarė Fryda ir nusegė Lukiui permirkusias sauskelnes. Trudė spoksojo nustėrusi. – Ir kuo gi tas raktas toks įdomus? – pasmalsavo Melanija. – Na, aš irgi mielai tą sužinočiau, – sumurmėjo Šprotė ir įsikišo raktų ryšulį kartu su užgauliomis nuorodomis į kelnių kišenę.