Justi as Marci kevi ius
Lauki
kriau
E
i, tai vija Pinavija, – Visą dieną Grybais lyja.
Jis ūsus Po beržu raitė Ir grybus Nuo kelmo skaitė.
Visą dieną Nuo pat ryto Grybai krito, Krito, krito...
O kad skaičiaus Nepamirštų, Tai skaičiuodavo Ant pirštų.
Kai lietus Nustojo lijęs, Pražydėjo Pinavijos.
Jo žmona – Riebi paliepė – Savo vyrui Kartą liepė:
O miške Išdygo grybų – Šimtas trisdešimt Sodybų.
– Nors tave Ir žmonės giria, Bet esi netikęs, Vyre!
Šitų grybų Pulkaunykas Buvo storas Baravykas.
Viso miško Grybų gėdai – Kaip tu savo Žmoną rėdai?
6
– Neklausyk, Bičiuli mano! Ką tos bobos Beišmano! –
Ir nelemtą Karo žinią Ji išgirdo Per kaimynę.
Jį kazlėkas Nuramino Ir žvejot Pasivadino.
Kad suspigo Ūmėdė: – Aš apalpsiu – Kur kėdė?
O gražuolė Ūmėdėlė Vestuves Tą dieną kėlė.
Raudonikiai Pasirėdę Jai pasiūlė Minkštą kėdę.
10
Ir, nukrėtę Nuo pušų, Davė jai Rasos lašų.
O tuo tarpu Karo žinią Vėjas paskleidė Pušyne.
Ūmėdėlė Atsigavo, Grybų vyno Paragavo.
Ir, išgirdę Karo gandą, Žvėrys baisiai Išsigando.
Bet, vos spėjus Atsimerkti, Ji tuojau Pradėjo verkti.
Vilkas šitaip Tarė lūšiai: – Sako, grybai Ruošias mūšiui.
11
B
uvo didelis ir storas Vabalų valdovas voras. Viso miško vabalai Jį vadino Tabalai. Ar gražiuoju, ar apgaule Jis ketino vesti saulę, Su voratinklio gija Ant šakos pririšti ją, Kad tos saulės nieks negeistų, Kad ji niekad nesileistų, Kad vienam jam būt šviesu, Kad nakčia būt nebaisu, Kad ji suptųsi prie šono Ant voratinklio, ant plono. Vieną dieną, Iš pat ryto, Vos tik saulė išsirito, Paukščiai ėmė siaust šile: Ram ta dry lia! Tra lia lia! Vienas drąsiai, Kitas baugščiai Sveikino saulutę paukščiai. Vyturiukai ir geniai Jau nusiprausė seniai. Žvirblis taškėsi prie klano: – A ta ta, saulute mano! 32
Tai išgirdę, vabalai Tuoj pas vorą Tabalai: – Kelkis, kelkis, storas vore, Kelkis, vabalų bajore! Žvirblis nori saulę vest! Žvirblis nori ją sulest! – Saulė mūsų! Saulė mūsų! – Šaukia vabalas be ūsų. – Kelkis, vore Tabalai, Tu ją vesti privalai. Mums labai saulutės stinga, Mums ji baisiai reikalinga. Mūs valstybei tarp žolių Trūksta saulės spindulių. – Ką darysi, – tarė voras, – Jeigu šitoks jūsų noras, Prašom, ruoškit vestuves: Tabalai saulutę ves. – Saulė mūsų! Saulė mūsų! – Džiaugias vabalas be ūsų. – Tegyvuoja Tabalai! – Ėmė šaukti vabalai. – Saulė mūsų! Ir nuo šiolei Saulė švies tik mums ir žolei.
34
Išsigando vyturys – Ką be saulės jis darys? Šarka krapštosi makaulę: Gal reikėtų perspėt saulę? Pasipiktino geniai: – Saulė mūsų! Jau seniai. – Žinoma, ji savo noru Niekad negyvens su voru. Man tai jis tiesiog šlykštus. – Ne šlykštesnis už kitus, – Tarė iš drevės pelėda. – Ką jūs kalbat! Kaip ne gėda! Saulė juk ne jo. Visų! – Man geriau, kada tamsu, – Pro miegus pelėda tarė Ir drevės duris uždarė. Sraigė sako: – Ponas voras Gal truputį ir per storas. Bet užtat kiek daug tinklų, Kiek šilkinių verpalų! Kas iš to, kad vyras plonas, Jeigu jis visai ne ponas? Ponas voras Tabalai Atsikėlė jau vėlai. 35