Įž anga
•
g re i s ė
•
Tai istorija apie vaikiną, kuris buvo vilkas, ir merginą, kuri tapo vilke. Vos prieš kelis mėnesius Semas buvo mistinė būtybė. Tai jo mes nemokėjome pagydyti. Tai jo atsisveikinimas buvo sunkiausias. Jo kūnas buvo mįslė, per keista ir siaubinga, kad perprastume. Bet pavasaris jau atėjo. Šylant orams vilkai netruks nusimesti kailį ir grįžti į žmogaus kūną. Semas bus Semas, Koulas bus Koulas, aš vienintelė neatvirsiu į žmogų. Pernai to ir tetroškau. Dėl begalės priežasčių svajojau prisidėti prie vilkų rujos, gyvenančios miške už mūsų namo. Bet dabar ne aš stebiu vilkus laukdama, kada vienas jų ateis pas mane, o jie stebi mane laukdami, kada ateisiu pas juos. Jų akys, žmonių akys vilkų kaukolėse, primena man vandenį: skaidrų, žydrą, pavasario dangų atspindintį vandenį; rudą, lietaus suplaktą upelį; vasarą pražydus dumbliams sužaliavusį ežerą; sniegu užverstą papilkėjusią upę. Po lietaus permerktais beržais mane stebėdavo tik geltonos Semo akys, o dabar aš juntu skvarbius ir slegiančius visos rujos žvilgsnius. Skvarbius dėl žinojimo, skvarbius dėl nepasakytų žodžių.
Kai paaiškėjo rujos paslaptis, vilkai miškuose virto nepažįstamaisiais. Žavingais, viliojančiais – bet nepažįstamaisiais. Kiekvieno akyse slypėjo svetimo žmogaus praeitis; vienintelis vilkas, kurį pažinojau, buvo Semas, o jis dabar šalia. Noriu ir toliau laikyti Semo ranką delne, justi jį glaudžiant skruostą man prie kaklo. Bet kūnas mane išduoda. Aš esu nepažinta, nepažini. Ši istorija apie meilę. Net nenutuokiau, kad yra tiek skirtingų meilės atmainų ir kad dėl meilės galima nuveikti tiek įvairių dalykų. Net nenutuokiau, kad yra tiek būdų atsisveikinti.
Pirmas skyrius
•
semas
•
Mersi Folsas Minesotos valstijoje atrodo kitaip, kai žinai, kad visą gyvenimą liksi žmogus. Anksčiau jis man egzistavo tik vasaros karštyje; saulėkaitoje besiraitantys betono šaligatviai ir lapai, – visa atsidavė karštu asfaltu ir išmetamosiomis sunkvežimių dujomis. Augalų šakoms išvien puošiantis trumpalaikiais pavasariniais šviesiai rausvais apsiuvais man lemta būti čia. Atsikratęs vilko kailio, kelis mėnesius iš naujo mokiausi būti vaikinu. Vėl įsidarbinau „Kreivojoje lentynoje“, tarp naujų žodžių ir verčiamų puslapių garsų. Paveldėtą iš Beko visureigį, pilną jo ir vilkų pasaulio kvapų, iškeičiau į folksvageną golfą, kuriame vos užteko vietos man, Greisei ir mano gitarai. Pajutęs pro netikėtai atidarytas duris dvelktelėjusį šalto oro gūsį, stengiausi nekrūptelėti. Atsigodėdavau, kad nebesu vienas. Naktį mudu su Greise įslinkdavome į jos kambarį ir susirangydavau prie jos kūno, uosdamas savo naujo gyvenimo kvapą ir taikydamasis prie jos širdies plakimo. Jei girdint pratisą vilkų kauksmą vėjyje krūtinėje kas nors ir kliūdavo, gydomąjį balzamą man atstodavo kasdienis, įprastas gyvenimas. Laukiau Kalėdų su savo mergina glėbyje, tikėjausi privilegijos pasenti šiame neįprastame kūne. Žinojau, kas manęs laukia. Turėjau viską.
Laiko dovana manyje paslėpta Ateitis staiga atverta Ėmiau į knygyną nešiotis gitarą. Pirkėjų būdavo mažai, todėl valandas leisdavau niekam negirdint dainuodamas savo dainas knygomis nustatytoms sienoms. Greisės man nupirkta užrašų knygutė pamažu pildėsi žodžių. Kiekvienas naujas prirašytas dienos puslapis buvo pergalė prieš besitraukiančią žiemą. Šiandiena – lygiai kaip vakarykštės: tuščios ir šlapios ryto gatvės, vis dar nėra pirkėjų. Atidaręs knygyną, neilgai trukus nustebau – išgirdau kažką įeinant. Atrėmęs gitarą į sieną šalia kėdės pakėliau akis. – Sveikas, Semai, – pasisveikino Izabelė. Buvo keista matyti ją vieną, be Greisės, ir dar keisčiau matyti čia, knygyne, jaukiame savo urvo, iškloto knygomis minkštais viršeliais, prieglobstyje. Žiemą praradusi brolį, ji kalbėjo atšiauriau, akys tapo ryškesnės, nei ją pamačius pirmą kartą. Atsargiai ir abejingai stebimas pasijutau kiaurai permatomas. – Kas nauja? – paklausė sėsdamasi ant tuščio suoliuko šalia, kojas sukryžiavo priešais save. Greisė kojas būtų pasikišusi po suoliuku. Pamačiusi mano arbatą, Izabelė jos gurkštelėjo ir sunkiai atsidūsėjo. Žvilgtelėjau į arbatą. – Nieko ypatingo. Pasikirpai? Dingo jos nuostabios šviesios garbanos, jas pakeitė ryžtingas trumpų plaukų stilius – Izabelė atrodė graži ir kartu pažeidžiama. Ji kilstelėjo antakį. – Nebūčiau apibūdinusi tavęs kaip akivaizdžių dalykų mėgėjo, Semai, – tarė. – Toks ir nesu, – atsakiau ir stumtelėjau jai arbatą popieriniame puodelyje. Man pasirodė, kad gerdamas po jos būčiau padaręs 10
krūvą dviprasmiškų užuominų. Paskui pridūriau: – Kitaip būčiau paklausęs: Ei, ar neturėtum būti mokykloje? – Taškas tavo naudai, – pasakė gerdama arbatą, lyg pati būtų atsinešusi. Sėdėjome tylėdami, aš, kaip maitvanagis, susikūprinęs ant savo suoliuko, o ji grakščiai atsilošusi ant savojo. Lauke virš gatvės kybojo žemi ir sunkūs balti debesys, vis dar primenantys žiemą. Už lango pamačiau krintantį lietaus lašą, atšokęs nuo šaligatvio jis sustingo. Mintyse nuklydau nuo savo nubrūžintos gitaros prie Mandelštamo knygos, gulinčios ant prekystalio („Ką man daryti su šiuo kūnu, kurį man davė, tokiu savu, tokiu artimu man?“). Pagaliau pasilenkęs įjungiau po prekystaliu garso aparatūrą ir paleidau muziką. – Pastaruoju metu prie namų matau vilkų, – tarė Izabelė. Pateliūskavo skystį puodelyje. – Skonis lyg vejos nuoviro. – Užtat sveika, – atsakiau. Apgailestavau, kad ją paėmė; tokiu šaltu oru karštas skystis man atrodė kaip apsauga. Net ir žinodamas, kad man jos nebereikia, laikydamas puodelį rankose tvirčiau jaučiausi žmogumi. – Ar toli nuo savo namo? Ji gūžtelėjo. – Iš trečio aukšto matau juos miške. Regis, jie neturi savisaugos instinkto, kitaip prisibijotų mano tėvo. Jis nemėgsta vilkų. – Įsmeigė žvilgsnį į nelygų randą man ant kaklo. – Pamenu, – atsakiau. Izabelė taip pat neturėjo priežasčių mėgti vilkų. – Jei pamatysi kurį žmogišku pavidalu, pranešk man, gerai? Kol tavo tėvas jo neiškimšo ir nepasistatė fojė. – Bandydamas sušvelninti savo žodžių toną, „fojė“ ištariau kone prancūziškai: „fuajie“. Deginančio Izabelės žvilgsnio būtų užtekę, kad silpnesnį vyruką paverstų akmeniu. 11
– Jei prakalbome apie vestibiulius, – tarė, – ar pats vienas gyveni tame didžiuliame name? Negyvenau. Širdyje suvokiau, kad turėčiau būti Beko namuose, pasitikti kitus, po žiemos žmogiškus pavidalus atgaunančius rujos narius, prižiūrėti keturis naujus vilkus, kurie jau tuoj tuoj turėtų atvirsti, bet nepajėgiau grįžti į tą aplinką žinodamas, kad nėra vilties vėl pamatyti Beką. Šiaip ar taip, ten ne namai. Mano namai – Greisė. – Taip, vienas, – atsakiau Izabelei. – Melagis, – gudriai šypsodamasi atkirto ji. – Greisė meluoja kur kas geriau. Parodyk, kur laikote knygas apie mediciną. Ir nesistebėk – užsukau turėdama konkretų tikslą. – Nė kiek neabejoju, kad turi priežastį, – kalbėdamas mostelėjau į kampą. – Tik dar turiu išsiaiškinti, kokia ta priežastis. Izabelė atsistojo nuo suoliuko ir nuėjo prie mano nurodyto kampo. – Atėjau, nes net vikipedijoje ne viskas aprašyta. – Galima parašyti knygą apie tai, ko nerasi internete, – atsakiau. Jai pakilus pagaliau galėjau įkvėpti. Pradėjau iš sąskaitos lankstyti paukštelį. – Tau geriau žinoti, – pasakė Izabelė. – Juk tai tu buvai menama būtybė. Nutaisęs grimasą toliau lanksčiau. Vienas sparnas dėl brūkšninio sąskaitos kodo margavo juodais baltais dryžiais, todėl nepažymėtas sparnas atrodė didesnis. Paėmiau tušinuką ketindamas užbrūkšniuoti ir antrą sparną, kad būtų tobulas, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. – Šiaip ar taip, ko ieškai? Medicinos knygų turime ne per daugiausiai. Daugiau apie saviugdą ir holizmą. 12
Izabelė, tupėdama prie lentynos, atsiliepė: – Nežinau. Suprasiu pamačiusi. Kaip vadinasi tas daiktas, ta milžiniška knyga, kurioje surašyta viskas, kuo žmogus gali sunegaluoti? – „Kandidas, arba Optimizmas“, – atsakiau. Bet čia nebuvo, kas suprastų mano juoką, todėl patylėjęs pridūriau: – Merko žinynas? – Kaip tik jo man ir reikia. – Neturime. Galiu užsakyti. – Nė netikrinau prekių sąrašo, buvau tikras. – Naujas jis nepigus, bet turbūt rasčiau tau naudotą egzempliorių. Iš esmės ligos nesikeičia. – Pervėriau siūlą per savo popierinės gervės nugarą ir atsistojau ant prekystalio jos pakabinti. – Tiesa, tikriausiai ji tau nebūtų labai naudinga, nebent nori tapti gydytoja. – Mąsčiau apie tai, – pasakė Izabelė atšiauriai, ir vėl skambtelėjus skambučiui ir įėjus naujam pirkėjui supratau, kad ji man ką tik prisipažino. – Tuojau prieisiu, – tariau, pasistiebęs ant pirštų galų ir nuo prekystalio taikydamas užmesti siūlo kilpą ant lempos. – Sakykite, jei reikia pagalbos. Tai truko tik vieną širdies tvinksnį, bet Izabelei nutilus pasirodė, kad visa aplink nuščiuvo. Sudvejojęs nuleidau rankas prie šonų. – Galite neskubėti, – atsakė atvykėlis kuo ramiausiai, kaip žinantis, ko nori. – Palauksiu. Dėl keistos gaidelės jo balse staiga praradau susidomėjimą savo užgaida ir atsisukęs pamačiau šalia prekystalio stovintį ir į mane žiūrintį policininką. Iš viršaus regėjau, kas kabo jam prie diržo: pistoletas, radijo stotelė, ašarinių dujų balionėlis, antrankiai, mobilusis telefonas. 13
Jei turi paslapčių, net jei tos paslaptys nieko nelegalaus neslepia, policininkas darbovietėje gali tave priblokšti. Pamažu nusiropščiau nuo prekystalio ir, neryžtingai mostelėjęs į gervę, tariau: – Šiaip ar taip, nieko gero. Ar... padėti jums ką rasti? – klausdamas sudvejojau, nes supratau, kad jis čia atėjo ne apie knygas pasikalbėti. Jaučiau kaklo venoje stipriai ir greitai plakant pulsą. Izabelė pradingo, ir parduotuvė atrodė tuščia. – Tiesą sakant, jei neužsiėmęs, norėčiau trumpai su tavim šnektelėti, – mandagiai tarė pareigūnas. – Tu Samuelis Rotas? Linktelėjau. – Aš pareigūnas Konigas, – prisistatė. – Tiriu Olivijos Marks bylą. Olivija. Širdis persivertė. Olivijai, vienai artimiausių Greisės draugių, pernai įkando, ir pastaruosius keletą mėnesių ji balta vilke bėgiojo Paribio miške. Jos šeima manė, kad ji pabėgo iš namų. Čia turėtų būti Greisė. Jei melavimas būtų olimpinė sporto šaka, Greisė taptų pasaulio čempione. Nors nekentė rašinių, istorijas sekė nuostabiai. – Ak, – tariau. – Olivija. Jaudinausi dėl policininko, dėl jo klausimų, bet, keista, labiau nerimavau, kad pokalbio klausosi ir taip jau žinanti tiesą Izabelė. Įsivaizdavau ją tupinčią už lentynos, niekinamai kilstelėjusią antakį išgirdus melą kliūvant man už nepatyrusių lūpų. – Pažinojai ją, tiesa? – Pareigūnas žvelgė draugiškai, bet kokio galima tikėtis draugiškumo, jei klausimą žmogus baigia žodžiu „tiesa?“ – Šiek tiek, – atsakiau. – Kelis kartus buvau sutikęs ją mieste. Bet ne jos mokyklą lankiau. 14
– O kokią mokyklą lankei? – Konigo balsas skambėjo maloniai ir nekaltai. Stengiausi save įtikinti, kad jo klausimai man atrodo įtarūs vien dėl to, kad turiu ką slėpti. – Mane mokė namie. – Mano sesė irgi mokėsi namie, – pasakė Konigas. – Ji vedė motiną iš kantrybės. Tai pažįsti Greisę Brisbein, tiesa? Vėl tas „tiesa?“. Dingtelėjo, kad jis užduoda klausimus, į kuriuos jau žino atsakymus. Dar kartą nejaukiai dilgtelėjo, kad Izabelė slapčia mūsų klausosi. – Taip, – atsakiau. – Ji mano mergina. Šių duomenų policija tikriausiai neturi ir jai jų nereikia, bet kažkodėl norėjau, kad tai išgirstų Izabelė. Mane nustebino Konigo šypsena. – Štai kaip! – pasakė. Nors jo šypsena atrodė nuoširdi, įsitempiau, sudvejojau, ar jis manęs netimpčioja už pasaitėlio. – Greisė su Olivija buvo artimos draugės, – toliau kalbėjo Konigas. – Gal gali pasakyti, kada paskutinį kartą matei Oliviją? Nereikia tikslios datos, bet pasistenk prisiminti kuo tiksliau. Jis atsivertė mažą mėlyną užrašų knygutę ir išsitraukė tušinuką. – Hmm. – Galvojau. Oliviją mačiau vos prieš keletą savaičių, jos baltas kailis buvo snieguotas, bet kažin ar Konigui tai padėtų. – Mačiau ją centre. Tiesą sakant, čia. Priešais knygyną. Mudu su Greise vaikštinėjome ir sutikome Oliviją su broliu. Bet tai buvo prieš keletą mėnesių. Lapkritį? Spalį? Prieš pat jai dingstant. – Kaip manai, ar Greisė matė ją pastaruoju metu? Bandžiau atlaikyti jo žvilgsnį. – Esu tikras, kad ir ji tada Oliviją regėjo paskutinį kartą. 15
– Paaugliui labai sunku išgyventi vienam ar vienai, – pasakė Konigas, šįkart buvau įsitikinęs, kad jo žodžiai kupini užslėptos prasmės, skirtos man, likusiam be Beko. – Labai sunku pabėgus iš namų. Vaikai pabėga dėl daugybės priežasčių, o iš to, ką man papasakojo Olivijos mokytojai ir šeima, viena priežasčių galėjo būti depresija. Paaugliai dažnai bėga trokšdami ištrūkti iš namų, bet nemoka išgyventi pasaulyje. Todėl kartais jie bėga ne toliau nei iki artimiausio namo. Kartais... Pertraukiau jį. – Pareigūne... Konigai. Suprantu, ką norite pasakyti, bet Olivija nesislepia pas Greisę. Greisė nenešioja jai maisto ir kitaip nepadeda. Olivijos labui norėčiau, kad atsakymas būtų toks paprastas. Norėčiau ir Greisės labui. Norėčiau jums pasakyti, kur Olivija. Bet mes, lygiai kaip jūs, nežinome, kada ji grįš. Kažin ar taip Greisė meluodavo – pindavo tokią melagio virvę, kad pati tuo melu patikėdavo. – Juk supranti, turėjau paklausti, – tarė jis. – Suprantu. – Ką gi, ačiū, kad skyrei laiko, ir prašau pranešti, jei ką išgirsi. – Konigas pasisuko eiti ir vėl stabtelėjo. – Ką žinai apie mišką? Sustingau. Buvau miške pasislėpęs ir suakmenėjęs vilkas, meldžiantis, kad manęs nepastebėtų. – Gal galit pakartoti? – išlemenau. – Olivijos šeima sakė, kad ji dažnai miške fotografuodavo vilkus ir kad Greisė taip pat juos stebėdavo. Ar tu irgi jais domiesi? Tepajėgiau nebyliai linktelėti. – Kaip manai, ar tikėtina, kad ji pabėgo į mišką, kad neišvyko į kitą miestą? Įsivaizdavau policiją ir Olivijos šeimą šliaužiojant po kiekvienu miško krūmu, tarp medžių ir rujos pašiūrėje ieškant gyvybės 16
ženklų, ir pajutau, kaip panika gniaužia man gerklę. Ir tikriausiai rastų. Nutaisiau kuo nerūpestingesnį balsą. – Man nepasirodė, kad Olivija mėgsta išvykas į gamtą. Labai abejoju. Konigas linktelėjo, tarsi pats sau. – Ką gi, dar kartą ačiū, – padėkojo. – Nėr už ką, – atsakiau. – Sėkmės. Skambtelėjo uždaromos durys. Vos išvydęs policijos automobilį pajudant nuo šaligatvio, alkūnėmis įsirėmiau į prekystalį ir delnais suspaudžiau veidą. Dieve. – Puikiai susitvarkei, stebuklingasis berniuk. – Brūkšėdama kilimu iš už mokslo knygų lentynos artinosi Izabelė. – Atrodei beveik kaip sveikas. Neatsiliepiau. Galvoje sukosi visa, ko manęs galėjo paklausti policininkas, jaudinausi labiau, nei kai jis stovėjo čia. Juk galėjo paklausti, kur buvo Bekas. Arba: ar girdėjau apie tris Kanadoje dingusius vaikinukus. Arba: ką žinau apie Izabelės Kalpeper brolio mirtį. – Kas tau? – paklausė visai arti priėjusi Izabelė. Ji padėjo ant prekystalio krūvelę knygų ir kredito kortelę ant viršaus. – Puikiai susitvarkei. Įprasta policijos apklausa. Jis tikrai nieko neįtarė. Dieve, tavo rankos dreba. – Tarsi kokio siaubingo nusikaltėlio, – atsiliepiau. Bet mano rankos drebėjo ne dėl to. Jei šalia būtų buvusi Greisė, būčiau pasakęs jai tiesą: su policininku paskutinį kartą kalbėjausi tada, kai tėvai supjaustė man riešus ir juos pasodino į kalėjimą. Pakako vien pamatyti pareigūną Konigą, kad prisiminčiau tūkstantį dalykų, kuriuos daugybę metų buvau užmiršęs. Izabelės balsas buvo kupinas paniekos. – Ir gerai, nes nepadarei jokio nusikaltimo. Baik drebėjęs ir dirbk savo darbą. Man reikia sąskaitos. 17
Išmušiau sąskaitą už knygas ir sudėjau jas į krepšį, vis dairydamasis į tuščią gatvę. Mintyse šmėkščiojo policininkų uniformos, vilkai miške, o ausyse skambėjo balsai, kurių nebuvau girdėjęs jau dešimt metų. Kai ištiesiau jai krepšelį, seni randai ant riešų tvinksėjo nuo iškilusių prisiminimų. Atrodė, Izabelė ketina dar ką pridurti, bet tik papurtė galvą ir tarė: – Kai kurie žmonės paprasčiausiai nemoka apgaudinėti. Pasimatysim vėliau, Semai.
Antras skyrius
•
ko u l a s
•
Neturėjau jokių minčių, persekiojo tik viena: išgyventi. Ir vien apie tai kasdien galvoti buvo rojus. Mes, vilkai, bėgome tarp retų pušų, mūsų letenos lengvai skriejo drėgna, sniegą dar menančia žeme. Bėgome taip arti, stumdydamiesi pečiais, žaismingai kaukšėdami iltimis, pranerdami ir peršokdami vienas per kitą tarsi žuvys upėje, kad buvo neįmanoma atskirti, kur vienas vilkas, kur kitas. Per mišką mus vedė žymės ant medžių ir išmaknotos purve samanos; užuodžiau stiprėjantį dumblėto ežero kvapą dar prieš išgirsdamas plekšenant vandenį. Šmėstelėjo vieno vilko atsiųstas vaizdelis: dailiai ant šalto, melsvo vandens paviršiaus besileidžiančios antys. Iš kito vilko: elnė su dar netvirtų kojų jaunikliu eina atsigerti. Daugiau nieko, tik ši akimirka, šie vaizdinių mainai ir toks tylus, stiprus ryšys. O tada, pirmą kartą per daugelį mėnesių, staiga prisiminiau kadaise turėjęs pirštus. Suklupau, atsilikau nuo rujos, susigūžiau ir sudrebėjau. Vilkai stabtelėjo, keli grįžo paraginti manęs sekti paskui, bet aš nepajėgiau. Raičiojausi ant žemės, prie kailio lipo šlapi pavasario lapai, šnerves užliejo dienos karštis. 19
Pirštai įsikibo į šviežią, juodą žemę, ji lindo po nagais, jau per trumpais apsiginti, byrėjo į akis, staiga išvydusias sodrias spalvas. Vėl buvau Koulas, pavasaris atėjo taip greitai.
Trečias skyrius
•
izabelė
•
Tą dieną, kai knygyne pasirodė policininkas, pirmą kartą išgirdau Greisę skundžiantis galvos skausmais. Gal nieko ypatingo, bet nuo tada, kai su ja susipažinau, nebuvau girdėjusi, kad Greisė net sloguotų. Be to, bent jau tuo metu buvau kone galvaskausmių specialistė. Jie buvo mano pomėgis. Pamačiusi, kaip Semas baimingai bando vedžioti už nosies policininką, patraukiau atgal į mokyklą. Tuo metu mokykloje neturėjau ko veikti. Mokytojai nebeišmanė, kaip su manimi elgtis, nors siaubingai dažnai praleisdavau pamokas, jiems akis badė mano puikūs pažymiai, todėl galėjau sau daug leisti. Galų pagalėj buvo prieitas nejaukus sutarimas: aš vaikštau į pamokas, o jie leidžia man daryti, ką tik noriu, kad tik nevesčiau iš doros kelio kitų moksleivių. Taigi, nuėjusi į informatiką, pirmiausia pareigingai įsijungiau kompiuterį, o paskui jau nepareigingai išsitraukiau visas rytą nusipirktas knygas. Viena jų buvo klaiki iliustruota Ligų enciklopedija – stora, atsiduodanti dulkėmis, išleista 1986 metais. Tikriausiai buvo viena pirmųjų „Kreivosios lentynos“ įsigytų knygų. Ponui Grantui aiškinant, ką turėtume daryti, varčiau puslapius ieškodama patologijos paveiksliukų. Radau siaubingų žmogaus, 21
sergančio porfirija, žmogaus, sergančio seborėjiniu dermatitu, nuotraukų, ir paveiksliuką su savo reikalą darančiomis askaridėmis, nuo šio ėmė tąsyti žarnas – net pati nustebau. Tada atsiverčiau raidę M. Pirštais verčiau puslapius iki meningito, bakterinio. Skaitydama pastraipą, pajutau, kaip plėšia galvą. Priežastys. Simptomai. Diagnozė. Gydymas. Prognozės. Negydant mirštamumas nuo bakterinio meningito: 100 %. Gydant mirštamumas nuo bakterinio meningito: 10–30 %. Galėjau ir nežiūrėti; ir taip žinau, kokia statistika. Būčiau galėjusi žodis į žodį pakartoti visą įrašą. Tiesą sakant, žinojau net daugiau, nei aprašyta šioje 1986 metų Ligų enciklopedijoje, nes internete perskaičiau visus žurnalus apie naujausią gydymą ir neįprastus atvejus. Šalia sugirgždėjo kėdė; nė nesivarginau užversti knygos. Greisė visada kvepindavosi tais pačiais kvepalais. Ar, pažįstant Greisę, trinko plaukus tuo pačiu šampūnu. – Izabele, – palyginti tyliai kreipėsi Greisė. Paskelbus užduotį, mokiniai aplinkui plepėjo. – Tai žiauriai šlykštu – net ir tau. – Ir ką? – atsiliepiau. – Gydykis. – Vis dėlto jos balsas skambėjo draugiškai. – Ir gydausi. – Pažvelgiau į ją. – Tik aiškinuosi, kokia meningito eiga. Nemanau, kad jis patologinis. Negi nenori sužinoti, kuo baigsis Semo rūpestėlis? Greisė gūžtelėjusi pasisukiojo ant kėdės atlenkiamu atlošu, jai nuleidus akis tamsiai geltoni plaukai užkrito ant nuraudusių skruostų. Atrodo, pasijuto nejaukiai. – Jau baigėsi. – Aišku, – atsiliepiau. – Jei būsi bjauri, nesėdėsiu šalia, – perspėjo Greisė. – Šiaip ar taip, jaučiuosi ne per geriausiai. Mieliau būčiau namie. 22
– Aš tik pasakiau „aišku“, – tariau. – Nieko čia bjauraus, Greise. Patikėk, jei nori, kad parodyčiau tikrą... – Panelės! – Prie peties išdygęs ponas Grantas nužvelgė tuščią mano ir juodą Greisės ekraną. – Kiek pamenu, vyksta informatikos pamoka, ne į viešą klubą susirinkom. Greisė nuoširdžiausiai į jį pažvelgė. – Gal galiu nueiti pas seselę? Galva... manau, man sinusitas ar panašiai. Ponas Grantas, nužvelgęs raudonus jos skruostus, pamatęs vangią jos išraišką, linktelėjo sutinkąs. – Atnešk iš jos raštelį, – dar pridūrė Greisei atsistojus ir padėkojus. Išeidama ji nieko nepasakė, tik bilstelėjo mano kėdės atkaltę. – O tu... – tarė man ponas Grantas, bet pamatė atverstą enciklopedijos puslapį ir sakinio nebaigė. Tik linktelėjo, tarsi pats sau, ir nuėjo. Grįžau prie užklasinio mirties ir ligų tyrimo. Nes nesvarbu, ką mano Greisė, Mersi Folse niekas nesibaigia.
Ketvir tas skyrius
•
g re i s ė
•
Vakare Semui grįžus iš knygyno, virtuvėje prie stalo rašiau šių metų pasižadėjimus. Naujųjų metų pasižadėjimus rašau nuo devynerių metų. Kasmet per Kalėdas sėsdavau prie blankiai gelsva šviesa užlieto virtuvės stalo, įsigauždavau į aukštą megztinio apykaklę, nes nuo stiklinių kiemo durų traukdavo skersvėjis, ir juodame pačios nusipirktame dienoraštyje surašydavau kitų metų tikslus. O kitų Kūčių vakarą kasmet sėsdavau į tą pačią vietą, atsiversdavau naują dienoraščio puslapį ir surašydavau, ką pasiekiau per tuos praėjusius dvylika mėnesių. Kasmet sąrašas atrodydavo toks pat. Bet per pastarąsias Kalėdas pasižadėjimų neparašiau. Visą mėnesį stengiausi nežiūrėti pro stiklines duris į mišką, stengiausi negalvoti apie vilkus ir Semą. Mintis sėstis prie virtuvės stalo ir planuoti ateitį atrodė žiaurus pokštas, nieko daugiau. Bet dabar, kai turiu Semą ir prieš akis laukia daug žadantys metai, tas juodas dienoraštis, tvarkingai padėtas prie mano knygų apie karjerą ir atsiminimų, neduoda man ramybės. Sapnuodavau sėdinti virtuvėje prie stalo, apsivilkusi megztinį aukšta apykakle, tame sapne neatsitraukdama rašydavau pasižadėjimus, bet niekaip neprirašydavau nė puslapio. 24
Šiandien, laukdama Semo, nebeiškenčiau. Pasiėmiau dienoraštį nuo lentynos ir nuėjau į virtuvę. Prieš sėsdama išgėriau dvi tabletes ibuprofeno; tos dvi, kurias davė mokyklos seselė, galvos skausmą numalšino, bet nenorėjau, kad jis vėl atsinaujintų. Vos įsijungiau virš stalo kabančią gėlės pavidalo lempą ir pasidrožiau pieštuką, suskambėjo telefonas. Atsistojau ir pasilenkusi per stalviršį jį pakėliau. – Klausau. – Greise, labas. Ne iš karto suvokiau, kad balsas tėčio. Nesu pratusi girdėti jį neaiškų ir iškraipytą telefono linijų. – Ar kas nutiko? – paklausiau. – Ką? Ne. Nieko. Tik norėjau pasakyti, kad mudu su mama iš Pato ir Tinos grįšime apie devynias. – Aaaišku, – nutęsiau. Tai jau žinojau; mama pasakė man rytą, kai ėjau į mokyklą, o ji – į savo studiją. Tyla. – Ar tu viena? Štai ko jis skambina. Nežinia kodėl, gerklėje pajutau gumuliuką. – Ne, – atsakiau. – Su manim Elvis. Ar nori su juo pakalbėti? Tėtis nuleido mano atsakymą pro ausis. – Ar Semas pas tave? Norėjau atsakyti „taip“, vien tam, kad išgirsčiau, kaip sureaguos, bet pasakiau tiesą, o mano balsas nuskambėjo keistai, lyg ginčyčiausi. – Ne, ruošiu namų darbus. Nors tėtis ir mama žino, kad Semas mano vaikinas, – mudu su Semu savo santykių ir neslepiame, – juodu vis dar nenutuokia, kas vyksta iš tiesų. Visas naktis, kai Semas likdavo pas mane, jie 25
manydavo, kad miegu viena. Ir lygiai taip pat tėvai net neįtaria, kad visos mano mintys tik apie mudviejų ateitį. Jie mano, kad mūsų draugystė nekalta – anksčiau ar vėliau neišvengiamai pasibaigsianti paaugliška užgaida. Nenorėjau nuo jų nieko slėpti. Bet jų trumparegiškumas turėjo ir savų pranašumų. – Gerai, – tarė tėtis. Jo atsakyme išgirdau neištartą pritarimą, jis gyrė mane, kad esu viena ir ruošiu namų darbus. Tokia Greisės vakaro tvarka, ir, neduok Dieve, man ką pakeisti. – Ramiai praleisi vakarą? Išgirdau atidaromas priekines duris, ir prieškambaryje pasirodė Semas. – Taip, – atsakiau, su gitara dėkle Semui žengiant į svetainę. – Puiku. Ką gi, pasimatysime vėliau, – baigė tėtis. – Nuoširdžiai pasimokyk. Ragelius padėjome vienu metu. Stebėjau nebylų Semą, kaip velkasi apsiaustą ir eina tiesiai į darbo kambarį. – Sveikas, bičiuli, – tariau jam grįžus su gitara. Jis man nusišypsojo, bet vien akimis, jokios raukšlelės apie jas. – Atrodai sunerimęs. Jis klestelėjo ant sofos, pusiausėda perbraukė pirštais per gitaros stygas. Nuaidėjo šaižus akordas. – Šiandien į parduotuvę buvo užsukusi Izabelė, – tarė jis. – Tikrai? Ir ko ji norėjo? – Kelių knygų. Ir dar pasakyti, kad prie namų matė vilkų. Mano mintys akimirksniu nuklydo prie jos tėvo ir vilkų medžioklės, kurią jis surengė miške už savo namo. Iš neramios Semo išraiškos supratau, kad jis galvoja apie tą patį. – Negerai. – Ne, – atsiliepė jis. Pirštais nerimastingai braukė per gitaros stygas, be sąmoningų pastangų, iš nuojautos skambindamas 26
nuostabų minorinį akordą. – Ir dar negerai, kad vėliau užsuko policininkas. Padėjau pieštuką ir per stalą pasilenkiau prie jo. – Ką? Ko norėjo policininkas? Jis sudvejojo. – Teiravosi apie Oliviją. Klausė, ar, mano nuomone, Olivija galėtų gyventi miške. – Ką? – Pajutau šiurpstant odą. Negi kas nors atspėjo. Negali būti. – Iš kur jis gali žinoti? – Aišku, jis nemano, kad ji vilkė, bet, bent man pasirodė, spėja, kad mes ją slepiame ar kad ji gyvena kur netoliese ir mes jai padedame, ar dar kokį galą. Atsakiau, kad Olivija man nepasirodė išvykų į gamtą mėgėja, tada jis padėkojęs išėjo. – Oho! – Atsilošusi susimąsčiau. Tikriausiai vertėjo stebėtis tik dėl to, kodėl policininkai Semo neapklausė anksčiau. Su manimi jie pasikalbėjo vos Olivijai „pabėgus“ iš namų, ir, matyt, tik neseniai surišo galus apie mudu su Semu. Gūžtelėjau. – Jie tik stengiasi dirbti kruopščiai. Nemanau, kad mums verta jaudintis. Juk ji parsiras, kai parsiras, ar ne? Kaip manai, kiek truks, kol nauji vilkai atvirs į žmones? Semas patylėjo ir tik tada atsakė: – Iš pradžių jie neilgai pabus žmonėmis. Bus labai nestabilūs. Svarbu, ar šiltos bus dienos. Daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus. Juk vieni žmonės velkasi megztinius, o kiti tuo pat metu vaikšto vienais marškinėliais – skirtinga reakcija į tą pačią temperatūrą. Bet veikiausiai kas nors šiais metais jau buvo atvirtęs žmogum. Mintyse regėjau Oliviją vilkės kūne skriejant mišku ir man prireikė pastangų, kad suvokčiau Semo žodžius. – Tikrai? Jau? Tai gal kas nors ją matė? Semas papurtė galvą. 27
– Tokiu oru žmogum ji būtų tik kelias minutes; labai abejoju, ar kas galėtų ją pamatyti. Tai tik... tik įžanga. Jis nuklydo mintimis, jo akys žvelgė į man nepasiekiamas vietas. Gal prisiminė, kaip jautėsi pirmą kartą virtęs vilku. Sudrebėjau; mane visada paveikdavo, kai susimąstydavau apie Semą ir jo tėvus, bet nieko nepajėgiau sau padaryti. Širdį nusmelkė šaltukas, ir tada Semas vėl ėmė skambinti gitara. Jis bėgiojo pirštais stygomis, o kai supratau, kad daugiau nieko nepasakys, grįžau prie savo pasižadėjimų. Iš tiesų tai apie juos negalvojau; akyse sukosi vaizdai – vaikas Semas kaitalioja pavidalą, o jo tėvai, apimti siaubo, stebi. Puslapio kampe nupaišiau gretasienį. Pagaliau Semas prabilo: – Ką ten darai? Atrodai įtartinai kūrybinga. – Šiek tiek kūrybinga, – atsiliepiau. Kilstelėjusi antakį žiūrėjau į jį, kol nusišypsojo. Brązgindamas stygas uždainavo: – Ar Greisė atsisakė skaičių ir atsidavė žodžiams? – Nė nesirimuoja. – Apleido algebrą ir pamėgo veiksmažodžius? – baigė Semas. Nutaisiau grimasą. – „Skaičių“ ir „algebrą“ ne itin rimuojasi. Rašau savo šių metų pasižadėjimus. – Rimuojasi, – paprieštaravo. Pakėlęs gitarą ir atsisėdęs kitapus stalo, – gitara dunkstelėjo į stalo briauną ir pasigirdo žemas melodingas garsas, – pridūrė: – Pažiūrėsiu. Nė karto nesu rašęs pasižadėjimų. Noriu pamatyti, kaip atrodo pasiruošimas. Jis prisitraukė per stalą atverstą dienoraštį, antakiai subėgo virš akių. – Kas čia? – paklausė. – Trečias pasižadėjimas: išsirinkti koledžą. Pernai išsirinkai koledžą? 28
Truktelėjau dienoraštį atgal, į savo stalo pusę, ir greitai atverčiau tuščią puslapį. – Neišsirinkau. Man sutrukdė dailus vaikinas, virtęs vilku. Pernai pirmą kartą neįvykdžiau visų pasižadėjimų, ir tai tavo kaltė. Turiu grįžti į vėžes. Semas šiek tiek prigesusia šypsena atstūmė kėdę ir atrėmė gitarą į sieną. Paėmė nuo stalviršio rašiklį ir lapą popieriaus, jie gulėjo šalia telefono. – Na gerai. Sukurkime naujus. Užrašiau: „Susirasti darbą.“ Jis užrašė: „Ir toliau mylėti savo darbą.“ Užrašiau: „Likti be proto įsimylėjusiai.“ Jis užrašė: „Likti žmogumi.“ – Nes aš visada būsiu be proto tave įsimylėjęs, – tarė žiūrėdamas ne į mane, o į savo lapą. Tebespoksojau į jį, į pasislėpusias po blakstienomis akis, kol pakėlė jas į mane. – Tai ar vėl įrašysi „Išsirinkti koledžą“? – paklausė. – O pats? – į klausimą atsakiau klausimu vis dar nerūpestingu tonu. Klausimas sudėtingas – mes pirmą kartą prakalbome, kaip atrodys mūsų gyvenimas, kai Semas jau gali gyventi įprastą žmogaus gyvenimą. Artimiausias koledžas nuo Mersi Folso Dulute, už valandos kelio, o visi kiti mano variantai, svarstyti prieš Semą, buvo kur kas toliau. – Aš paklausiau pirmas. – Aišku, – atsakiau greičiau vingriai nei atsainiai. Kitu šriftu nei ankstesnius punktus iškeverzojau Išsirinkti koledžą. – Taigi, o pats? – Širdis netikėtai ėmė daužytis, paniką primenantis jausmas. Užuot atsakęs, Semas atsistojęs nuėjo virtuvėn. Persikreipusi stebėjau, kaip kaičia arbatinuką. Iš spintelės virš viryklės jis paėmė 29
du puodukus; tas pažįstamas laisvas judesys užliejo mane prieraišumu. Nuslopinau troškimą prieiti, atsistoti už jo ir apkabinti per krūtinę rankomis. – Bekas norėjo, kad studijuočiau teisę, – mąsliai pasakė Semas, pirštu vedžiodamas mano mėgstamiausio liepsnelės kiaušinio mėlynumo puoduko kraštą. – Niekada man to nesakė, bet girdėjau kalbant su Ulrichu. – Sunku įsivaizduoti tave advokatu, – tariau. Semas nusišypsojo susimenkinančia šypsena ir papurtė galvą. – Ir pats neįsivaizduoju savęs kaip advokato. Tiesą pasakius, kol kas neįsivaizduoju savęs niekuo. Žinau, skamba... baisiai. Tarsi neturėčiau jokių ambicijų. – Jo antakiai vėl mąsliai susibėgo į krūvą. – Mintis apie ateitį man labai nauja. Iki šiol nė karto nepagalvojau, kad galėčiau stoti į koledžą. Nenoriu paskubėti. Tikriausiai pernelyg į jį spoksojau, nes tuoj pat pridūrė: – Ir nenoriu, kad lauktum dėl manęs, Greise. Nenoriu tavęs stabdyti vien dėl to, kad neapsisprendžiu. Jausdamasi vaikiškai sumurmėjau: – Galėtume stoti kur nors kartu. Sušvilpė arbatinukas. Semas nukėlė jį nuo ugnies ir atsakė: – Abejoju, ar tas pats koledžas tiks ir besiskleidžiančiam matematikos genijui, ir liūdną poeziją įsimylėjusiam vaikinui. Nors gal ir įmanoma. – Jis žiūrėjo pro virtuvės langą į sustingusį pilką mišką. – Net nežinau, ar galiu išvykti. Nieko nežinau. Kas pasirūpins ruja? – Maniau, kad tam ir surado naujų vilkų, – išspaudžiau. Žodžiai burnoje paliko keistą skonį. Skambėjo beširdiškai. Tarsi rujos gyvavimas būtų dirbtinis, planuojamas daiktas – aišku, taip nebuvo. Niekas nežinojo, kokie tie naujokai. Na, niekas, išskyrus Beką, bet jis taip ir nepasakė. 30
Semas pasitrynė kaktą, prispaudė prie akių delną; nuo tada, kai grįžo, dažnai taip darydavo. – Aha, žinau, – atsakė. – Žinau, kad juos tam surado. – Jis būtų norėjęs, kad važiuotum, – pridūriau. – Ir vis tiek manau, kad galėtume rasti abiem tinkantį koledžą. Semas žvilgtelėjo į mane tebespausdamas pirštus prie smilkinių, tarsi būtų pamiršęs, kad jie ten. – Man patiktų. – Jis nutilo. – Bet norėčiau... norėčiau susitikti ir su naujais vilkais, pažiūrėti, kas jie per žmonės. Geriau jausčiausi. Gal tada ir važiuočiau. Įsitikinęs, kad čia viskuo pasirūpinta. Nelygiu brūkšniu išbraukiau Išsirinkti koledžą. – Palauksiu tavęs, – pasakiau. – Ne amžinai, – atsiliepė Semas. – Na, jei pasirodysi niekam tikęs, vyksiu be tavęs. – Pieštuku pabarškinau sau per dantis. – Manau, rytoj reikėtų pasidairyti naujų vilkų. Ir Olivijos. Paskambinsiu Izabelei ir paklausiu jos apie vilkus, kuriuos matė miške prie savo namų. – Atrodo, turime planą, – tarė Semas. Jis grįžo prie savo sąrašo ant stalo ir prirašė dar kažką. Tada man nusišypsojo ir atsuko lapelį, kad jį perskaityčiau. „Klausyti Greisės.“
•
semas
•
Vėliau sukau galvą, ką dar įrašyti į savo pasižadėjimų sąrašą, ko troškau, kai dar nesuvokiau, kokios kuklios vilko galimybės. Parašyti romaną, susirasti grupę, studijuoti sunkiai suvokiamos poezijos interpretacijas ir keliauti po pasaulį. Tiek laiko kalęs sau į 31
galvą, kad su visu tuo teks atsisveikinti, dabar pasijutau raškąs uždraustą vaisių. Bandžiau įsivaizduoti pildantis dokumentus stoti į koledžą. Konspektuojantis. Pašte, ant stendo priešais Beko pašto dėžutę, kabinantis skrajutę, kad ieškau būgnininko. Galvoje šoko žodžiai, akinantys savo netikėtu apčiuopiamumu. Norėjau įrašyti juos į savo pasižadėjimų sąrašą, bet... nepajėgiau. Tą naktį, Greisei prausiantis po dušu, dar kartą išsitraukęs peržvelgiau sąrašą. Ir užrašiau: „Patikėti, kad išgysiu.“